senovės graikų – romėnų istoriografijos palyginimas

TURINYS

Įvadas..............................2
I dalis. Antikinės istoriografijos raida.....................3
II dalis. Istorijos žanrų rūšys.........................5
III dalis. Graikų-romėnų istoriografijos būdingiausi bruožai..........9
Išvados..............................11
Literatūros sąrašas..............................12

ĮVADAS

Europos istoriografijos ir bendrai istoriografijos mokslo pradžia reikėtų laikyti antikinį laikotarpį. Būtent tuo metu susiformuoja visi mums žinomi istoriografijos žanrai. Prasidėjusi kaip geografinio-etnografinio pobūdžio, ji išauga į visuotinę istoriją, atsiranda politinė monografija, skirta vieno karo įvykiams ir sudėtingam jo priežasčių kompleksui atskleisti, istoriniai memuarai, kt.
Istorijos gimimas yra viena iš graikiškojo stebuklo sudedamųjų dalių. Žinoma, kad ir senovės Rytuose egzistavo istorinis sąmoningumas, kurio pėdsakus rastume įvairiausių įrašų fragmentuose. Taačiau antikinė istoriografija (tiek graikų, tiek romėnų) iš esmės skiriasi – joje buvo domimasi ne atskirais faktais, o visuma; stengtasi rasti tarp faktų egzistuojančius ryšius ir sąveiką. Antikiniai autoriai pirmieji stengėsi kritiškai įvertinti jiems prieinamus šaltinius.

Tai galima tiesiogiai sieti su demokratijos išsiskleidimu, žmogaus kaip politinio individo saviidentifikacija, turtinga intelektualine bei rašytine tradicija. Šis naujasis literatūrinis žanras progresyviai atsiskiria nuo epopėjos. Iš pradžių ėjusi kartu su mitine tikrove, labai greitai ima ją vertinti kritiškai. Tačiau nežiūrint viso kritško požiūrio, antikinėje Graikijoje ir Roomoje šis naujasis literatūros žanras kitų atžvilgiu užėmė žemesnę padėtį. Labai svarbu pažymėti, kad Antikos istorikus iš esmės randame tarp pagyvenusių, pasitraukusių iš politinės veiklos žmonių, arba tarp tremtinių, priverstų ne savo valia pamatyti svetimus, keistus kraštus ir turinčių sugebėjimų įv

vertinti politines bei karines permainas. Skirtingai nuo įvaizdžio, sukurto humanistinės Renesanso tradicijos, kuri juos manė buvus amžinųjų vertybių garantais, iš tiesų antikos istorikų pagrindine užduotimi buvo papasakoti apie artimą praeitį ir aprašyti pasaulį, kuriame gyvena.

Taigi, šio darbo tikslas – palyginti, iš pažiūros, du panašius laikotarpius: senovės Graikijos ir senovės Romos, bei nustatyti šių abiejų panašių kultūrų bendrumus ir skirtumus. Šiam tikslui pasiekti bus naudojamas istorinis-lyginamasis metodas ir šaltinių analizė.

I DALIS
Antikinės istoriografijos raida

Istoriografija antikinėje Graikijoje atsirado pačioje archajinio laikotarpio pabaigoje (VI a. pr. Kr. vidury) ir greitai tampa vienu iš populiariausių literatūros žanrų. Nuo pat atsiradimo pradžios ji buvo atvira kitų žanrų įtakai ir pati darė jiems poveikį. Susiformavę šio žanro motyvai perkeliami į romėnų istoriografiją, o iš čia paplinta ir po Europą. Stiprų impulsą istoriografijai vystytis bei populiarėti suteikė vadinamoji “Didžioji kolonizacija”, kurios metu graikų poliai steigė kolonijas Viduržemio bei Juodosios jūros pakrantėse. Tai buvo ekspedicijų, netikėtų geografinių atradimų laikotarpis, kurio metu prasiplėtė helenistinės ribos ir į graikų akiratį pateko iki tol jiems nežinomos tautos ir nematyti papročiai. Tokiu būdu, kaip jūros ekspedicijų patirties praktinis apibendrinimas atsiranda vienas pirmųjų istoriografinės prozos žanrų – “apiplaukimas”. Iš jo susiformuoja “aplankymas” arba “apėjimas”.
Pirmieji istoriografiniai kūriniai buvo parašyti Jonijoje, tuo metu ekonominiu bei kultūriniu požiūriu pažangiausioje Graikijos sr

rityje. Jie buvo rašomi jonietiškai, vietine šio dialekto atmaina – Mileto šneka. Vėliau ėmus dominuoti Atėnams imta rašyti Atikos tarme, tapusia normine.
Visi istorikai, rašę iki Herodoto, net ir jo kai kurie amžininkai vadinami logografais. Tai rašiusieji iki klasikinio antikos laikotarpio.
Pirmuose logografų darbuose buvo aprašomos garsių graikų giminių genealogijos, vardinami garbingi mitniai protėviai, bei minim jų žygdarbiai, šlovinami ir mituose, pasakojama apie miestų įkūrimą ir dieviškuosius jų įkūrėjus, užrašomi lokaliniai padavimai, novelės, aprašomi svetimi kraštai, ten gyvenantys keisti ir nematyti gyvūnai, naujos tautos ir jų papročiai.
Ankstyviausias žinomas logografas – Kadmas, kilęs iš Mileto ir kūręs VI a. pr. Kr. pusėje.
Genealogiją pirmasis ėmė rašyti Hekatijas, gyvenęs maždaug 560 – 480 m. Pr. Kr. Tai buvo kūrinys, pasakojęs apie Deukalijono palikuonių genealogijas. Jis pirmasis atsisakęs kosmogoninių ir teogoninių mitų. Jis pirmasis pabandė chronologizuoti įvykius, pasirinkęs skaičiavimo pagrindu kartų kaitą, vienai kartai skaičiuodamas po keturiasdešimt metų (trys žmonių kartos pasikeisdavo apytiksliai po šimtą dvidešimt metų). Toks skaičiavimo būdas buvo paprastas dar ir todėl, jog leido sinchronizuoti ne tik skirtinga kalendorine sistema naudojusių graikų polių istorinę tradiciją, bet ir apytiksliai datutoti svetimų kraštų istorijos įvykius.
Hekatijas pirmasis bandė kritiškai įvertinti istorinę tradiciją, tačiau jo kritiškumas pasireiškė subjektyvios nuomonės išsakymu, o ne atliktu tyrimu. Nemaža jų dalimi rėmėsi ir Herodotas.
br />Per ilgą laiką susiformavo įvairiausių istoriografinio žanro rūšių. Prasidėjusi kaip geografinio – etnografinio pobūdžio arba kaip mitologizuota geneologinė studija (V a. pr. Kr.), istoriografija išauga į visuotinę istoriją, nagrinėjančią visų žinomų tautų raidą nuo neatmenamų laikų iki autoriaus gyvenamojo laikotarpio..Atsiranda politinė monografija, skrirta vieno karo įvykiams ir sudėtingam jo priežasčių kompleksui atskleisti, istoriniai memuarai, kuriuose į istorinius įvykius žvelgiama suinteresuotomis akimis. Taip pat atsiranda žanrai su istoriograifija susiję genetiškai – istorinis romanas (jo prototipas) biografija, politinis pamfletas, net ir autobiografijos užuomazgos. Helenistiniu laikotarpiu suklesti lokalinė kronika, svetimų kraštų istorija ir kiti žanrai.
Tuo metu kai helenisitinėje kultūroje istoriografiniai darbai išgyveno savo aukso amžių, senovės Romoje jie tik pradėti kurti. Tai atsitiko Romai išėjus į tarptautinę areną, kai atsirado poreikis supažindinti kitas tautas su iki tol dar mažai žinoma valstybe. Todėl pirmieji Romos istorikai, vadinamieji vyresniaisiais analistais, rašė graikų kalba. Tai buvo trumpučiai, sausai parašyti užrašai, aprašantys tam tikrus istorinius įvykius. Žinomiausias šio laikotarpio Romos atstovas – Fabijus Piktoras, Punų karo laikotarpiu važiavęs su diplomatine misija į Delfus. Jis buvo parašęs analus, kuriuose ypač pažymėjo legendinį romėnų ir graikų giminingumą. Tokiu būdu norėta susilaukti kuo daugiau simpatijų ir patraukti graikus į savo pusę.
Pirmasis kūrinys lotynų kalba buvo sukurtas Marko Porcijaus Katono. Pastarasis autorius, nors ir nemėgdamas helenistinės kutūros, visiškai ko
opijuoja graikų rašymo stilių. Jis pirmasis iš romėnų istorikų, remdamasis legendomis, sukuria veikalą apie Italijos miestų atsiradimą. II a. pr. Kr. pab. – I a. pr. Kr.šis žanras įgauna istorinio romano bruožų, kur autoriaus fantazija užgožia tikrus įvykius.
Tačiau apie I a. pr. Kr. Romos istoriografija ima išgyventi savo su klestėjimo laikotarpį. Nors romėnų istoriografija perima graikiškąjį modelį, tačiau ji skiriasi nuo pastarosios savo padėtimi: Romoje istorija nuo Cicerono laikų tampa aukštesniuoju literatūros žanru, kai tuo tarpu Graikijoje istoriografija visada buvo laikoma žemesne literaratūros rūšimi, kuria per daug tikėti neverta.

II DALIS
Istorijos žanrų rūšys

Reikia pažymėti, kad nemažai pirmųjų istoriografų kalbėjo apie pasaulio atsiradimą ir dievų kilmę. Tai yra todėl, kad visgi buvo dar gyvi mitai, kuriais buvo tikima ir neabejojama, žiūrėta į juos kaip į realius įvykius. Paskutinysis iš graikų istorikų, tyrinėjęs mitinę “istoriją”, buvo Helanikas, gyvenęs V a. pr. Kr. Jis dar tikėjo mitinių pasakojimų istoriškumu ir jų pagrindu rekonstravo Heladės praeitį, kurios svarbiausieji veikėjai buvo dievai ir jų vaikai.
Taigi, jonietiškoji istorija, kaupusi ir sisteminusi ne tik mitologines žinias bet ir naują empirinę patirtį, pirmiausia tenkino praktinių žinių ištroškusios visuomenės poreikius. Siekdami švietėjiškų tikslų, logografai stengėsi pateikti savo skaitytojams kuo gausesnių bei įvairesnių žinių apie naujas žemes, jose gyvenančius žmones, jų kalbą, papročius, kilmę ir t.t.
Šio žanro raidoje buvo pereita nuo nuo atskirų, dažnai tarpusavy nesusijusių faktų fiksavimo iki jų sisteminimo. Gimusi graikų mokslinės minties lopšyje, istoriografija kritiškai žvelgė į ligtolinę istorinę tradiciją. Mitologija ir toliau laikyta pagrindiniu istorinių žinių šaltiniu, į ją žiūrėta kaip į realų istorinių įvykių pasakojimą. Tačiau juos bandyta racionaliai interpretuoti. Buvo atsisakyta perdaug neįtikėtinų dalykų, pateikti racionalesni mitologinių faktų komentarai, siūlomas savitas antgamtinių reiškinių priežasčių aiškinimas. Palaipsniui istorinių žinių šaltiniu tampa ne tik mitai, bet ir tautos atmintyje išlikę nelabai senos istorijos įvykiai, rašytiniai dokumentai, imama domėtis ne tik tolimos praeities, bet ir dabarties įvykiais.
Kadangi logografų veikalų turinys buvo svarbesnis nei forma, jų kalba paprastai nevaizdinga ir netgi skurdi. Mitų atpasakojimuose galima pastebėti didesnę ar mažesnę politinės kalbos įtaką, randami netgi tiesioginės kalbos pavyzdžiai. Jų reikšmė istoriografijai yra didelė. Tai pamatas, ant kurio išaugo klasikinės istoriografijos rūmai.
Herodotas – pirmasis klasikinio graikų literatūros laikotarpio istorikas. Jo darbas laikomas vienos iš stilistinių klasikinės istoriografijos krypčių – novelistinės (epinės) istoriografijos etalonu.
Herodotas linkęs pripažinti antgamtines istorinių įvykių priežastis, manydamas, kad dievai įdėmiai stebi žemės gyventojus ir net tiesiogiai kišasi į jų gyvenimą. Jo manymu, dievai rūstūs ir pavydūs. Jie pavydi žmonėms laimės ar didelės sėkmės, už kurią mirtinguosius nepelnytai baudžia, siųsdami jiems netektis, ligas, mirtį. Būdamas gan religingas, Herodotas šį aiškinimą pritaikė ir realių istorinių įvykių priežastingumui atskleisti. Tad netikėti pokyčiai realių žmonių gyvenime aiškinami kelių priežasčių kompleksu: žmogus buvo laimingas, jam sekėsi, tad dievai, pavydėdami jam, pradėjo jį žlugdyti. Tačiau tuo pačiu dėl gyvenimo peripetijų kalti ir patys žmonės – juos pražudo turtų ar galios vaikymasis.
Kita Herodoto istorinė idėja – nesantaika tarp Europos ir Azijos, tarp graikų ir barbarų. Ši nesantaika įvardijama dar kūrinio pradžioje. Tačiau stengdamasis būti objektyvus, autorius įsitikinęs, kad viską privalo išdėstyti sąžiningai. Tad pasakodamas kokį nors įvykį, remdamasis skirtingais šaltiniais, pateikia daug skirtingų to paties įvykio versijų. Tačiau nežiūrint to, subjektyvi nuomonė, asmeninės simpatijos gana lengvai įžiūrimos po neva bešališku pasakojimu. Jis kaip ir prieš jį rašę autoriai dažnai įterpia savo nuomonę, jos neanalizuodamas.
Pats svarbiausia Herodoto informacijos šaltinis – autentiška įvairių vietovių pasakojamoji tradicija, istorinių įvykių dalyvių pasakojimai. Būdamas empiriku, Herodotas stengėsi kiek įmanydamas daugiau pamatyti savo akimis, pats patikrinti savo informacijos šaltinių patikimumą. Jo pasakojimas, ypač geografinės-etnografinės dalys, laikoma patikimu šaltiniu. Tai parodė ir naujausių archeologinių šaltinių rezultatai.
Herodotas – prozinio pasakojimo meistras.Taip jį jau vadino amžininkai. Jo “Istorija” – pirmasis tokios apimties kūrinys, pirmoji visuotinė istorija. Jam pasisekė didžiulės apimties ir begalinės įvairovės medžiagą sujungti į vientisą pasakojimą. Rašytojas su šia užduotimi kuo geriausiai susidorojo.
Jis pirmasis istorikas, kurį domino ne tik istoriniai faktai, bet ir žmogaus vaidmuo istoriniame procese. Kaip minėta, jo požiūris gan tradicinis, paveldėtas iš protėvių: tai, kas vyksta žemėje, nulemta aukštesniųjų jėgų. Taigi, Herodoto “Istorijoje” matyti, kaip senas, tradicinis požiūris į istoriją užleidžia vietą naujam, racionaliam įvykių aiškinimui. Palaipsniui istorinio proceso varomąja jėga imamas laikyti paprastas žmogus, jo, o ne dievų valia bei ambicijos. Pirmą kartą literatūrinės prozos istorijoje tarsi pamatome spalvingą istorinių veikėjų paveikslų galeriją.
Tiesa, išorinio portreto, panašiai kaip ir Homero epuose nėra. Geriausiu atveju herojaus išvaizda apibūdinama dviem žodžiais – “gražus bei aukštas”. Išorinis literatūrinis portetas atsiranda tik romėnų istoriografijoje. Literatūrinė herojaus charakteristika kuriama mozaikos (kumuliatyviniu) principu: ji sudedama iš atskirų, dažnai prieštaringų štrichų.
Pirmoji politinė istorija bei pirmoji istorinė monografija buvo sukurta Tukidido. Tai jo “Peloponeso karo istorija”. Šis kūrinys davė pradžią vadinamai pragmatinei istoriografijai. Pragmatinė istoriografija dalijama į dvi dalis:

1. Grynai pramatinė.
2. Retorinė pragmatinė, gyvavusi helenizmo priešaušryje.

Istoriografinis pragmatizmas buvo populiariausia istoriografijos stilistinė kryptis. Ji užėmė dominuojančias pozicijas Romos istoriografijoje, perėjo į Viduramžių ir Renesanso istoriografijas ir gyvavo iki XVIII a. pabaigos. Pragmatinė istoriografija – tai dabartinė istoriografija, o istorikas – “kvalifikuotas (išmanantis karo ir politikos reikalus) įvykių stebėtojas, užrašantis tai, ką pats pamatė girdėjo”. Būtent toks stengėsi ir būti Tukididas.
Romos istoriografai naujų žanrų kaip ir nesukūrė, tačiau jau žinomus ir egzistuojančius žanrus išplėtojo.
Su biografijos kaip žanro išsiskleidimu, ji tampa moralės atšaka. Kornelijaus Nepos (100 – 25 m. pr. m. e.) “De viris illustribus” ir “Agrikolos gyvenimas”, kurią Tacitas parašo 98 m., siekia pavyzdžių pagalba lavinti skaitytoją. Kai kurie iš šių rašytojų-moralistų painioja chronologiją ir siūlo ištisas galerijas portretų, sugrupuotų remiantis moraliniais vertinimais. Taip Plutarchas (46?-120) “Paraleliuose gyvenimuose”, parašytuose graikiškai, lygina dvidešimt trijų žymių graikų ir dvidešimt trijų romėnų psichologinius portretus, suskirstęs juos poromis: Aleksandras ir Cezaris, Demostenas ir Ciceronas, Agezilas ir Pompėjas.
Svetonijus (75?-150?), priešingai, su savo “Dvylikos cezarių gyvenimais” sudaro išimtį. Jo kūrinys sklidinas neatlaidaus realizmo ir realaus metodo griežtumo. Autorius naudoja pirminius šaltinius, tokius, kaip privatūs archyvai bei įrašai, pasižymi kritine šaltinių analize.
Istorinis žanras, kuriame romėnai išties pasiekė laimėjimų, yra analai, chronologiškai griežtai apriboti kūriniai, kaip kad rodo jų pavadinimas. Bene garsiausios yra Tito Livijaus (55? – 130?) 142 knygos, skirtos Romos istorijai nuo jos sukūrimo 752 m. pr. m. e., iš kur kilęs veikalo pavadinimas – “Ab Urbe condita libri” – iki 9 m. pr. m. e., ir Tacito veikalai “Analai” ir “Istorijos” nuo Tiberijaus iki Vespasiano valdymo laikų. Šiuose kūriniuose atsiskleidžia romėnų istoriografijos ryškiausi bruožai, paveldėti iš ankstesniųjų istorikų bei Tukidido modelio. Vaizduoti tapybiškas ir jaudinančias scenas, užtikrinti pasakojimo tęstinumą, netgi pasitelkiant išmonę, sukurti realybėje nebuvusius veikėjų dialogus, sutirštinti spalvas ir dramatizuoti, laisvai elgiantis chronologijos atžvilgiu, tokios yra kai kurios retorinės taisyklės, kurioms noriai paklusta Titas Livijus, Tacitas bei jų pasekėjai. Tai taisyklės, kuriomis dar ir šiandien remiasi vulgarizatoriai. Taigi, atrodo, kad, palyginus su griežta Tukidido ar Polibijaus metodologija, žengiamas vienas žingsnis atgal.
Apibendrinant galima pasakyti, kad esminiai graikų-romėnų istoriografijos bruožai yra šie: istorija yra pasakojimas apie tikrus, paties istoriko išgyventus ar nepriklausomų liudytojų patvirtintus įvykius, tai sudaro šaltinių kritikos pagrindą. Tačiau ji yra apribota laiko atžvilgiu, nes tokios žinios sieka tik 2-3 kartas. Ten, kur remiamasi rašytiniais šaltiniais, kreipiamas dėmesys pirmiausia į autoriaus moralinį patikimumą, tai ir lemia jo pateiktų žinių panaudojimą. Naudojamas kompiliacinis, arba, anot Kolingvudo, “žirklių ir klijų” metodas.
Tačiau antikinė istoriografija, nors ir išlikdama literatūros žanro rėmuose, jau griežtai atsiskiria nuo mito. Išlieka ciklinė laiko samprata, nulėmusi pragmatinį šios istoriografijos pobūdį. Prisirišusi prie savo objekto, miesto, tapusio Imperija, romėnų istoriografija jos ir nepergyveno. Tačiau iki V amžiaus kai kurie jos bruožai išlieka Bizantijoje, kuri paveldi graikų – romėnų politinę ir kultūrinę tradiciją. Taip pat Romoje ir lotyniškoje Europoje, kur popiežystė ir katalikybė daugmaž išsaugo romėniškąjį paveldą. Taigi, galima kalbėti apie šios tradicijos tęstinumą ir nutrūkimą vienu metu iki V amžiaus fatališkųjų barbarų invazijų. Su krikščionybės triumfu atsiranda kita istoriografinė tradicija.

III DALIS
Graikų – romėnų istoriografijos būdingiausi bruožai

Graikų – romėnų istoriografija laikėsi vieno svarbiausių antikos principų – ji buvo humanistinė. Tai yra, kalbėjo apie žmogaus istoriją: žmogaus veiksmus, siekius, tikslus, pasisekimus ir nesėkmes. Žmogaus valia buvo istorijos variklis. Žinoma, reiškėsi ir dievų valia, tačiau ji buvo labai apribota. Patys geriausi istorikai apie ją beveik nekalbėjo, o jei ir kalbėjo, tai tik kaip apie ją, kuri gali padėti arba sudaryti sunkumų žmogaus užsibrėžtame kelyje.
Dėl to istorijos įvykių priežasčių imta ieškoti asmenybėje, kadangi manyta, kad būtent žmogus individualiai arba bendruomeniškai veikia istoriją. Filosofinė šios idėjos išraiška – laisvos valios, laisvai pasirenkančios savo tikslus, idėja. Žmogus yra apribojamas šių tikslų. Tačiau savo valios ir intelekto dėka jis gali juos pasiekti. Visa tai vedė prie išvados, kad kiekvienas istorinis įvykis – tai tiesioginis žmogaus valios rezultatas, kad žmogus atsakingas už save patį. Jeigu žmogus padaro ką gero arba blogo, reikia kaltinti tik tai jį.
Tačiau pastarojoje filosofijoje galima įžiūrėti ir šiokių tokių trūkumų. Ši koncepcija buvo grindžiama žmogaus kaip protingos būtybės, idėja. Graikai – romėnai manė, kad žmogus visiškai ir tiesiogiai atsako už viską, ką jis padarė. Tai būtų klaidinga nuomonė, kadangi ne visada kurdamas ar dalyvaudamas istoriniuose įvykiuose žmogus suvokia, ką daro. Dauguma žmonių tai suvokia, jeigu suvokia, tik po to, kai viskas būna baigta. Taigi, žmogaus tiesioginio sąmoningumo lygį antikiniai autoriai perdėjo. Dauguma žmonių veikia ne dėl suvokimo, ko siekia šiuo veiksmu, bet dėl to, kad sužinotų, kas iš to išeis.
Dar vienas iš charakteringų Antikos filosofijos, persismelkusios ir į istoriografiją bruožų, yra substancionalizmas. Substanciją reikia suvokti kaip metafizinę sistemą, o ne fizikinį ar cheminį būvį. Antikinių filosofų nuomone substancija – tai kažkas amžino ir nekintančio. Ji buvo prieš atsirandant materijai. Iš šios ir sudaryta materija.
Dėl šios priežasties pradedant Livijumi istorinė mintis surambėja. Skirtumas tarp veiksmo ir veiksmo vykdytojo imtas suvokti kaip natūralus dalykas. Manyta, kad istorikas tiria veiksmą, atsiradusį laike, kuriame jis praeina savo vystymosi fazes ir išnyksta. Veikėjas gi, su kuriuo susijęs šis veiksmas, yra amžinas, nekintantis ir todėl yra už istorijos ribų. Tai yra, veiksmas buvo suvokiamas kaip kintanti uždara sistema, turinti pradžią ir pabaigą, bet neįtakojanti kitų įvykių. Istorinė asmenybė nors ir vis kita, buvo suvokiama kaip substancija. Veikėjas nekinta kinta tik veiksmas. Kad substancija galėtų veikti, ji privalo likti nepakitusia visoj veiksmų sekoj. Istorija negali paaiškinti kaip atsirado kiekvienas veiksmo subjektas (kitaip sakant iš kur kilo pats subjektas). Istorija tegali nusakyti veiksmo priežastis.
Todėl graikų – romėnų istoriografija negalėjo aprašyti reiškinio įvykį. Visi veikėjai veikė istorinėj scenoj, buvo laikomi jau susiformavusiais iki istorijos pradžios. O jų santykius į istorinius įvykius panašus į mašinos santykį, tai yra, žiūrėta kaip į užprogramuotą veiksmą.

IŠVADOS

1. Istoriografija atsirado senovės Graikijoje VI a. viduryje, graikų kultūrinės ekspancijos metu, kai išsiplėtė geografinės ribos ir į viskuo besidominčių graikų akiratį pateko iki tol nepažintos tautos ir papročiai.
2. Romėnai savo istoriografiją vystyti ėmė tik III a. pr. Kr., kai graikų istoriografija buvo pačiame pakilime. Romėnai perėmė visus graikų sukurtus istorijos stilius: monografinę biografiją, politinę istoriją, visuotinę istoriją, ir labiau išplėtojo.
3. Graikai-romėnai pirmieji ėmė ne tik kaupti faktus, bet ir juos nagrinėti, ieškojo istorinio veiksmo priežasčių, ryšių tarp įvairių istorinių faktų. Jie pirmieji į šaltinius ėmė žiūrėti kritiškai.
4. Antikinėje istoriografijoje pagrindiniu istorijos veiksniu yra žmogus, jo siekiai, veiksmai, pasisekimai ir nesėkmės. Būtent žmogus kuria istoriją. Dievų valia yra sumažinta iki minimumo. Dievai antikinėje istoriografijoje praranda lemiamą vaidmenį.
5. Į antikinę istoriografiją persismelkė ir filosofija. Istoriografija buvo veikiama metafizinio substancializmo, t.y., kai veikėjas suvoktas kaip amžina ir nekintanti substancija, egzistavusi dar prieš atsirandant istorijai. Istoriniai įvykiai yra uždara sistema, turinti pradžią ir pabaigą. Jie yra kintantys ir priklauso nuo veikėjo. Pats herojus istorinių įvykių negali būti veikiamas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Herodotas. Istorija. Vilnius, 1988.
2. Juchnevičienė N. Senovės Graikijos istoriografija (archajinis ir klasikinis laikotarpiai). Vilnius, 1998.
3. Norkus Z. Istorika. Vilnius, 1996.
4. Коллингвуд Р. Идея истории. Москва, 1980.
5. Кузнецова Т. И., Миллер Т. А. Античная эпическая историография: Геродот и Тит Ливий. Ленинград, 1984.
6. Попова Т. В. Роль портретной характеристики в создании художественного образа у Светония // Проблемы античной истории и культуры. Ереван, 1979. C. 145-151.

Leave a Comment