TURINYSĮVADAS 31. SANTUOKŲ FORMOS 41.1. Grupinės santuokos 41.2. Porinės santuokos 41.3. Matriarchalinė šeima 51.4. Patriarchalinė šeima 62. PRIEVARTOS ELEMENTAI VESTUVIŲ APEIGOSE 72.1. Žmonos vogimo papročiai 82.2. Žmonos pirkimo papročiai 113. NAMINĖS VESTUVĖS 14IŠVADOS 19LITERATŪRA 20ĮVADASVestuvės priklauso seniausiems liaudies kultūros reiškiniams. Jų apeigose gausu socialinių, teisinių, meninių, sakralinių (lot. sacer – šventas, susijęs su religiniu kultu ir ritualu) maginių motyvų. Juos formavo socialinės, ekonominės bei kultūrinės liaudies gyvenimo sąlygos, kurios istorijos eigoje keitė ir apeigų reikšmę. Šiame referate aptarsiu santuokų formų kaitą per šimtmečius. Paaiškinsiu kaip kito santuokos nuo grupinės iki porinės, nuo porinės matrilokalinės matriarchate iki porinės patrilokalinės monogaminės. Referato esmė paaiškinti senuosius vestuvių papročius, jų kilmę ir sąsajas. Aptarti santuokų formų kaitą per šimtmečius. Išsiaiškinti prievartos elementų (žmonų vogimą ir pirkimą) vestuviniuose papročiuose atsiradimo priežastis, bei kaip tai tapo simboliniais aktais vestuvių apeigose.1. SANTUOKŲ FORMOSLietuvoje santuokos formos per šimtmečius keitėsi nuo grupinės iki porinės, nuo porinės matrilokalinės matriarchate iki patrilokalinės monogaminės.1.1. Grupinės santuokosSantuokos formos per šimtmečius keitėsi. Iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais.Prie grupinių santuokų reliktų priklauso paprotys atvykusią į jaunojo pusę nuotaką pirmiausia pašokdinti piršliui, o po jo visiems iš eilė jaunojo broliams ir giminaičiams. Pats paskutinis būdavo jaunasis. Tai giminaičių pretenzijų į jaunąją paprotinės teisės reliktas.1.2. Porinės santuokosPorinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Plėtojantis kolektyvine gamybai bei daugėjant gyventojų, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė žiūrėti kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jau tuo metu buvo pastebėtas kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pirmiausia pradėta drausti kraujo giminaičių santuokas. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas. Tačiau po santuokos vyras privalėjo gyventi žmonos gimtinėje.Apie buvusias porines matrilokalines santuokas kalba žiedynų paprotys: jauniesiems pasikeitus žiedais, giminėms palinkėjus laimės, jaunasis puldavo ant kelių, apkabindavo jaunosios tėvų kojas, dėkodavo už dukrą, už visas malones ir pažadus.Matriarchate sutuoktuvių esmė buvo jaunuolio ir merginos susitarimas gyventi drauge. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Paprastai pora bendrą gyvenimą pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiaušinienės, obuolių, vištienos, simbolizuojančių vaisingumą, meilę ir kt., atsigerdavo iš vieno indo ir atsiguldavo į vieną guolį.1.3. Matriarchalinė šeimaŠiandien tradicine šeima laikoma tokia, kurioje vyrų pozicijos moterų atžvilgiu yra ryškiai palankesnės, moteris tuo tarpu- prisitaikanti, pasiaukojanti…Tačiau, pažvelgę į praeitį, pamatysime, kad taip buvo ne visada. Iki 19 a. buvo manoma, kad patriarchalinis šeimos modelis visada buvo toks. Matriarchato sąvoka pirmą sykį pavartota vos 1861 m. šveicarų teisės istoriko Jakobo J. Bachofeno knygoje “Die Muter”. Būtent 19 a. mokslininkai ir archeologai prabilo apie aptiktus Deivės garbinimo pėdsakus. Tiesa, tuomet vis dar buvo kalbama ne apie moters garbinimą, o apie tam tikrą kultą ar vaisingumo simbolio iškėlimą t.y. buvo teigiama, jog tokie Deivės ritualai turėjo tik antraeilį vaidmenį. Tačiau J.J. Bachofeno idėjas perėmęs filosofas E. Fromas pripažino, kad tuometinė matriarchato kritika buvo smarkiai įtakota emocijų ir tam tikrų maskulizuoto pasaulio nuostatų. Rašytiniai šaltiniai, etnografija, lingvistiniai duomenys rodo, jog akmens amžiuje mūsų krašte, kaip ir kitur , buvo matriarchalinė santvarka. Buvo įrodyta, kad pasaulio kultūros ištakose seksualiniai santykiai turėjo laisvą pobūdį, giminystė buvo nustatoma pagal motiną. Tuomet moteris buvo garbinama, ir vykdė valdžią. Galutinė matriarchato teorija buvo patvirtinta 1952 m., kai buvo iššifruotas linijinis raštas B lentelėse, atrastose Kretos salos Knoso miesto griuvėsiuose. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad prieš 9- 10 tūkstančių metų minėtame Knoso mieste gyveno taiki matriarchalinė visuomenė, nekariavusi daugiau nei tūkstantį metų. Toje visuomenėje dominavo moterys, viešpatavo Didžiosios Deivės kultas. Vyriškos giminės dievai buvo mažiau svarbūs. Atrastuose praeities likučiuose, freskose akivaizdus taiką ir grožį reiškiančių simbolių dominavimas- antai, “Kunigaikštis su lelija”, o ne kunigaikštis, apsikarstęs ginklais… Kretos moterys primena šiuolaikines moteris- geidulingom lūpom, giliomis, krūtines atidengiančiomis iškirptėmis- šviesių, nerūpestingų nuotaikų išraiška.
Rytuose, Indijoje taip pat buvo garbinama moteriškos giminės dievybė- aukščiausioji kūrėja, o ne Dievas. Egipte tai buvo Izidė, Babilone- Ištarė. Saulės deivės buvo gerbiamos labiau nei Mėnulio dievai. Iki Romos laikų nuosavybę ir faraono sostą paveldėdavo moterys. Dar I a.pr. Kr. Istorikas Strabonas rašė apie Mažąją Aziją: “Man rodos, netekėjusios motinos yra apsuptos pagarbos”. J.J. Bachofenas rašė, kad matriarchato dėka žmonių giminė pirmą kartą išvystė civilizaciją- dorybių plėtojimosi pradžią. Matriarchato visuomnėje iškeliama meilė ir taika. Matriarchalinė šeima (kurioje ypač svarbi motinos meilė) turi universalų pobūdį- nuo jo prasideda bet kokia raida.Lietuvių, kaip ir kitų pasaulio tautų, šeima nuėjo ilgą plėtotės kelią nuo matriarchalinės porinės iki patriarchalinės monogaminės šeimos. Apie tai yra nemažai archeologinių, ikonografinių, rašytinių, lingvistinių, mitologinių duomenų.Ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija randamos akmeninės moterų statulėlės.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo išlikę matriarchato pėdsakų, bylojančių, jog moteris buvo pagrindinė gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei augintoja ir užėmė šeimoje garbingą vietą. Nuo senu senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir žmoną. Lietuvos Statutas už moters nužudymą ar sužeidimą skyrė dvigubai didesnį išpirkos mokestį negu už vyro nužudymą ar sužeidimą. Nuo seno buvo paprotys, kad ištekėjusi moteris saugojo vyro namų raktus, nešiodavo juos prisirišusi prie juostos. Vadinasi ji valdė ūkį.Matriarchato liekanų pastebima papročiuose glaudesnius ryšius palaikyti su žmonos, o ne vyro giminėmis. Motinos brolis (dėdė) iki nesenų laikų buvo laikomas artimesniu giminaičiu negu tėvo brolis. Be to, ilgus šimtmečius buvo įprasta laikytis marčios iš savo namų atsineštų papročių.Lietuvoje buvus matriarchatą liudija dar XVIII-XIX amžiuje gyvavęs paprotys santuokiniams ir nesantuokiniams vaikams paveldėti pagal motinos liniją, t…aip pat nesantuokiniams vaikams vadintis motinos pavarde ir priklausyti tik motinai, o ne tėvui. Užaugęs nesantuokinis vaikas teisiniu požiūriu neprivalėjo nusenusio tėvo globoti ir maitinti. Buvus Lietuvoje matriarchatą liudija taip pat daugelis vietovardžių bei senųjų gyvenviečių moteriškos giminės pavadinimų, kaip antai: Dieveniškės, Eišiškės, Liaukiškės, Juodiškės ir kiti.Matriarchato vertybės- prisirišimas prie žemės, paklusimas gamtos dėsniams, seksualinė laisvė, kraujo ryšių, meilės ir jausmų dominavimas… O kad jau buvo iškeliama taika, matriarchatas buvo visai nepasiruošęs apginti savo vertybių.1.4. Patriarchalinė šeimaApie 3000 m.pr. Kr. prasidėjo migracija iš Šiaurės indoeuropiečių tautų. Šios tautos, skelbusios “karo kirvio” principą, buvo suorganizuotos patriarchališkai. Jos “atsinešė” savo dievus, savo žynių kastą, išpažinusią vyriškos giminės dievą, žybsintį ugnimi ir žaibais, griaudintį audromis ir perkūnais… Nugalėjo pasaulis, kurį vyrai kūrė pagal savo pavidalą, moterims paskirdami antraeilį vaidmenį.Lietuvoje patriarchato atsiradimas tikriausiai susijęs su lydiminės bei ariamosios žemdirbystės atsiradimu ir plitimu, nes pagrindinė darbo jėga tuo metu buvo vyrai. Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai, plintant ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo įrankiams, geležiniam noragui, dalgiui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Tačiau kadangi mūsų krašte svarbiausias verslas buvo žemdirbystė, o gyvulininkystė buvo tik pagalbinis, moters darbas buvo gana svarbus. Vyras buvo nepakeičiamas žemės dirbėjas, t.y. lydimų ruošėjas, artojas, akėtojas, taip pat kūlėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio veiklos. Ant jos pečių gulė sunkūs ravėjimo ir derliaus nuėmimo darbai, be to, jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, rauti, kulti, apdirbti jų pluoštą, pagaliau verpti ir austi. Moterims priklausė ir prižiūrėti gyvulius, melžti karves, prausti ir kirpti avis. Moteris buvo gerbiama kaip vaikų motina, augintoja ir auklėtoja, taip pat švento namų židinio ugnies prižiūrėtoja.Nepaisant to, moteris buvo laikoma menkesne ir žemesne už vyrą. Tai ypač atsispindi tautosakoje. Plačiai Lietuvoje žinomi priežodžiai ir patarlės, nusakantys moters proto darbų menkavertiškumą. Vienas jų, sakantis, kad moters ilgas plaukas, trumpas protas, tarsi rodo moters protinį menkavertiškumą palyginti su vyro protu. Kitaip atvejais pripažįstamas moters gebėjimas rasti išeitį iš keblios padėties. Tada sakydavo, kad jei žmogus, atseit vyras, sugalvoti negali, tai gal velnias galįs, o jei ir velnias rasti išeities negalįs, tai boba galinti. Taigi nenorom pripažįstama moters proto viršenybė.Patriarchalinėje šeimoje vyrai turėjo daugiau teisių negu moterys. Jie privalėjo rūpintis materialine ir moraline kolektyvo gerove, visi nelaimėje vieni kitiems padėti.Patriarchalinės visuomenės šeima buvo monogaminė. Ji turėjo garantuoti žmonos ištikimybę vyrui ir neabejotiną vaikų kilmę iš tėvo. Tiktai tokie vaikai, ypač sūnūs, buvo laikomi busimais namų dievų garbintojais, protėvių papročių saugotojais. Neteisėtus vaikus ir jų motinas pradėta bausti.2. PRIEVARTOS ELEMENTAI VESTUVIŲ APEIGOSEVestuvės priklauso seniausiems liaudies kultūros reiškiniams. Jų apeigose gausu socialinių, teisinių, meninių, sakralinių (lot. sacer – šventas, susijęs su religiniu kultu ir ritualu) maginių motyvų. Juos formavo socialinės, ekonominės bei kultūrinės liaudies gyvenimo sąlygos, kurios istorijos eigoje keitė ir apeigų reikšmę.Apkrikštijus Lietuvą, buvo verčiama laikytis bažnytinių šeimos sudarymo apeigų. Nors oficialioji religija ir draudė pagoniškus papročius, liaudies vestuvėse dar ilgą laiką buvo gyvi priešistorinės kilmės sakraliniai maginiai momentai. XVII a. Insburgo pastorius E. Vagneris rašė apie lietuvius, kad “jiems būdinga atkakliai laikytis prietarų, ir iki šios dienos nelengva panaikinti tą nedorybę”. Apie liaudies nenorą skirtis su senaisiais papročiais galima spręsti iš seniausių rašytinių šaltinių, taipogi iš XIX šimtmečio pabaigos ir XX amžiaus pradžios regioninių vestuvių papročių.2.1. Žmonos vogimo papročiaiPlintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro darbo reikšmei, jo rankose ėmė kauptis turtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminei, neturėjo teisės palikti turtą savo vaikams. Todėl buvo siekiama, kad vaikai ir žmona gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal moters liniją. Motinos teisės panaikinimas buvo pasaulinis istorinis moteriškosios lyties pralaimėjimas. Vyrui tapus svarbiausiu gamintoju, moteris neteko garbingos padėties.Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Vietoj porinės matrilokalinės šeimos susikūrė patrilokalinė monogaminė šeima, pagrįsta vyro viešpatavimu. Jos tikslas – turėti vaikų, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad tik tikrieji jo vaikai galėtų paveldėti turtą. Monogaminę santuoką galėjo nutraukti tik vyras. Moteris turėjo griežtai laikytis skaistybės ir santuokos ištikimybės. Ši šeimos forma buvo pagrįsta ekonominėmis sąlygomis – privatine nuosavybe.Patriarchato laikais, keičiantis santuokų lokališkumui, kūrėsi nauji vestuviniai papročiai, susiję su moters išėjimu iš savo gimtųjų namų ir perėjimu į vyro namus. Pradinėje monogaminės šeimos kūrimosi stadijoje moterys dar stipriai priešinosi naujiems papročiams: šimtmečiais klosčiusias tradicijas nebuvo lengva sulaužyti. Jos nenorėjo ir griežtai priešinosi išeiti iš savo namų pas vyrą. Tada vyrai pradėjo vartoti prievartą – pirmiausia pradėjo žmonas grobti, o paskui ir pirkti. Šis procesas mūsų krašte intensyviausiai vyko greičiausiai II-I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pagal senovinę teisę vyras, sugautas grobiantis moterį, būdavo baudžiamas galvos nukirtimu. Mozūrų teisė leido sugautąjį užmušti. Pagal vokiečių paprotinę teisę sugautą vagiantį merginą vyrą turėjo užmušti tėvas.Žmonų vogimas išliko labai ilgai. Ilgainiui jis tapo tik simboliniu aktu vestuvių apeigose, nes grobti žmonas buvo uždrausta įstatymais. Tai liudija keltų, baltų, skandinavų, vokiečių, islandu teisynai; baudžiama būdavo griežtai – pinigais, kartais net mirties bausme. Griežtas draudimas vogti žmonas atsispindi Lietuvos Statute (Pirmasis Lietuvos Statutas, Vilnius, 1991, p. 136, 284).Nuotakų grobimas ir pirkimas buvo pagoniškų vestuvių apeigų dalis, teigia istorikas J.Jurginis. Šios apeigos dažnai minimos liaudies dainose ir pasakose. Nuotakų grobimo reliktu galima laikyti jaunojo ir jaunosios pulkų elgesį, tai yra tariamą abiejų pusių vestuvininkų kovą dėl nuotakos. Jaunasis ir jo pulkas jaunosios namuose buvo sutinkami su tariamu priešiškumu. Atvažiavus jaunojo pulkui, nuotakos broliai ir giminės darydavo visokias kliūtis, neįleisdavo į sodybą, užkeldavo vartus, užsklęsdavo namų duris, pajuokdavo, kalbindavo nesuprantamais reikalais.Daug kur Aukštaitijoje, atvykstant jaunajam, užkaldavo vartus, prinešdavo vandens, priskaldydavo balanų, prikraudavo šakų ir kūrendavo laužus. Senoviniu papročiu, jaunasis į nuotakos namus atjodavo raitas ar atvažiuodavo ginkluotas, apsimetęs medžiotoju. Žemaitijoje jaunasis su savo pulku šaudydavo, verždavosi į kiemą ir trobą. Šis vestuvių momentas primena merginos vogimą.Apie nuotakos grobimą kalba ir vestuvinės dainos. Pavyzdžiui, dainoje „Treji gaidžiai sugiedojo“ sakoma, kad motina ryte randa svirno duris atidarytas. Neradusi dukters, ji žadina sūnus, ragina balnoti žirgus ir skubėti ieškoti pavogtos sesers. Broliai randa seserį uošvės dvare „po juoduoju gobturėliu graudžiai beverkiančią“. Daugelyje dainų sakoma, kad jaunasis su savo palydovais pas jaunąją joja arba važiuoja ginkluoti kardais ir šautuvais, prie uošvės dvaro vartų šaudo, dukterį išsiveža motinai nežinant. Daugelis vestuvinių dainų rodo prievartos senovėje prieš jaunąją ir jos giminę, atgarsius ir laikytinos vogtinių vestuvių liekanomis.Aš išėjau ant dvaro –Klėtis atidaryta;Jau klėtelė atidaryta,Jau dukrelės nėra.– Vai, sūneliai, mani mieli,Balnokit žirgelius, – Vai jūs jokit tais kelaliais,Kur dukralį vežė.Kaip dajojom žalių… girių – Ugnelė kurinta,Aplink ugnį, aplink kaitrų –Sesulės vaikščiota,Ant vejalės, ant žaliosios –Rūtelė barscyta,Ant jandralės, ant sausosios –Žiedeliai mauscyta.Ant lepelės, ant krasnosiosKasnykai narscyta.Kaip dajojom dzidzį dvarųTy sausulį radom, –Už skobnelių užsodinta,Tai ji gailiai verkė.– Vai broleliai, mani mieli,Reikėj atjoc vakar –Oi aš vakar vakarėlyBuvau valnystėlėj.Ėmė mani totoriaiUž baltų rankelių,Vedė mani totoraičiai Per dzidzį dvarelį,Čerkindami, barškindamiAukso pentimėliais.Užsodino totoraičiaiUž baltų skobnelių;Ir užmetė baltų plotkų,Kaip lado lytelį;Ir užvožė kepurėlį,Kaip tamsių naktelį.
Iš vogtinių vestuvių paprotys slėpti nuotaką. Pavyzdžiui, Veliuonos apylinkėse gryčioje krikšto (godos) kampe merginos pastatydavo išpuoštą, ant kurio pastatydavo indą midaus arba vyno ir padėdavo sikę pyrago; už staliuko ištiesdavo šilkų ir brangaus kartūno bragelį (baldakimą) arba ištempdavo paklodę virš galvų ir prilaikydavo ją rankomis. Po tuo brageliu sulįsdavo visos merginos, o prie staliuko likdavo tik trys dainininkės svečiams priimti; jos klausdavo svotų, ko jie reikalauja. Jaunojo pabrolys, palikęs piršlį su pernagu (senoviškų vestuvių apeigų piršlio atsivežtas į jaunojo namus karvojus ir gėrimas) ir visą pulką seklyčioje, su dūdomis ir smuikais eidavo į gryčią ieškoti nuotakos po brageliu arba drobule. Pabrolys klausinėdavo merginų apie darželį, rūtas, gėrį. Merginos užgerdavo pabrolį. Paskui iš alvės (pusės litro talpos indas) į stuobrinę (medinė taurelė) ir duodavo merginoms gerti. Pabrolys tik iš trečio karto surasdavo nuotaką. Ši eidavo graudžiai verkdama, lenkdavosi tėvams, giminėms ir visiems, bučiuodavo tėvams kojas. Paprotys jaunavedžio būriui uždaryti vartus, jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų ir kitų daiktų vogimas išvežant jaunąją – tai irgi žmonos vogimo tradicijų liekanos.Po apeigų jaunosios namuose, susiruošus išvykti pas jaunąjį, jaunasis griebdavo jaunąją į glėbį, sodindavo į vežimą ir su visu pulku kuo greičiausiai važiuodavo pliauškindami botagais, švilpdami, šūkaudami, rėkaudami, vieni kitus ragindami kuo skubiausiai palikti jaunosios namus. Tai yra vienas iš neabejotinų archajiškų papročių, atėjusių iš tų laikų, kai vyrai vogdavo žmonas iš jų namų. Triukšmas, švilpimas, riksmas, šūkavimas buvo laikoma neabejotina priemone išgąsdinti besivejančius pavogtos merginos brolius ir gimines, taip pat jiems nepalankias piktąsias dvasias, raganas ir kitą blogį. Jaunoji, kaip ir senovėje pagrobta mergina, mėtydavo juostas sutiktiems pakeleiviams, vasarą piemenims, užmesdavo juostas ant pakelės kryžių. Tai aiškiai sako, kad šis paprotys yra išlikęs iš merginų-žmonų vogimo laikų, kai pavogtoji, norėdama duoti ženklą savo giminėms, į kurią pusę ją nuvežė, mėtė pakeliui įvairius daiktus, pagal kuriuos ją rasdavo.
Apie Tverečių (Ignalinos raj.) dar XIX amžiaus pabaigoje buvo išlikęs archajiškas paprotys per vestuves visą naktį kieme kūrenti ugnį ir apie ją šokti, saugoti merginą, kad neatimtų jos giminės. Šis paprotys siekia perėjimo iš matriarchato į patriarchatą laikus, kai vyrai nenorinčias išeiti iš savo namų merginas grobdavo.Dainose apie mergelės vogimą ryškus smurto panaudojimas. Mergelės paprastai vagiamos semiančios upėje vandenį.Oi jojo, jojo raitų pulkelisIr jaunasai bernelis.Šoko, šoko bernelis manoNuo bėrojo žirgelio:Sudaužė viedrus, sutraukė naščius,Šilkinius pasaitėlius.
Šioje dainoje siūlomas atpildas užvagiamą merginą. Tariamasis vogimas visuomet baigdavosi derybomis – išpirkimu.Vestuvių apeigose paprastai veikdavo du nedraugiški pulkai. Tačiau galiausiai jie susitaikydavo – abi pusės nusileisdavo: vieni stengdavosi išpirkti ieškomą merginą, kiti priimti nedraugiškus svečius. Susitaikymas buvo baigiamas atsipirkimu – dovanomis. Čia susilieja žmonos vogimo ir pirkimo papročiai….2.2. Žmonos pirkimo papročiaiŽmonos pirkimo papročiai atsirado įsigalėjus patriarchatui, kai tradicinė matriarchalinė santuoka virto patrilokaline. Šitaip mėginta sukurti monogaminę šeimą iš buvusios nepraktiškos matrilokalinės porinės šeimos. Jei ankstesnėse santuokose vyrai, eidami gyventi pas žmonas, turėjo duoti nedideles dovanas, tai imdami žmoną į savo namus turėjo duoti daugiau dovanų, t.y. ją išpirkt – užmokėti jos bendruomenei kaip už prarastą darbo jėgą. Ilgainiui šis geranoriškas paprotys virto tikru žmonos pirkimu. Šie nauji papročiai turėjo įveikti tūkstantmečiais susiklosčiusias matrilinijinių žmonių visuomenėje. Žmonos pirkimo reliktų nemažai išliko lietuvių tradicinėse vestuvių apeigose ir tautosakoje. Tai piršlių apsimetimas pirkliais, nuotakos vadinamos preke, derėtuvės, žiedo, vainiko, kasos, vestuvių sodo, rūtų mokesčiai, duodami nuotakai bei jos giminėms, jaunosios pulko pirkimas, dovanos ir pan. Už nuotaką mokėdavo jaučiais, žirgais, pinigais ir kt. Mokestį už nuotaką vadino kriena, arba Kiaune (Naudota vietoj pinigo), vėliau virtusia dovanomis.Išnykus mokesčiui už jaunąją, atsirado pasoga, duodama išvykstančiai moteriai kap dovaną, vėliau – kaip tėvų namuose jos uždirbta dalis. Kraitis buvo merginos asmeninė nuosavybė. Jaunosios pirkimo reliktus galima suskirstyti į keturias grupes: 1) Vietų nuo kaimo vartų iki stalo pirkimas, 2) nuotakos iš tėvų, brolių, seserų, pamergių, viso jos pulko pirkimas, 3) simbolinis nuotakos vainiko, kasos, sodo pavidalu pirkimas, iš jos pulko, 4) nuotakos kraičio bei pasogos išpirkimas. Dainos žodžiais, už mergelę buvo mokama gyvuliais, taip pat pinigais, tačiau dažniausiai aptinkamas motyvas – mokestis už žalias rūteles, rūtų vainikėlį, jaunąsias dieneles.Derybos dėl išmint rūtelių yra derybos dėl norimos merginos. Dainoje sakoma:
– Sakyk tiesą, mergelė, sakyk tiesą, jaunoji,– Ko tas vertas žiogrelis, ko yr vertos rūtelės?– Penkių, šešių dorelių, manęs jaunos mergelės,– Dabar penkis pridėsu, tave jauną parvesiu.– Pasakyk, mergelė, kaip tie brangūs žolynai?– Už rūteles du šimtu, už mėteles šimtelis.Už tas žalias žoleles teksi patsai bernelis.– Pastatyk stalelį, pavadink tėvelį.Pavadink tėvelį, atskaitysiu šimtužius.– Sėsk, bernyti, už stalo, dėk šimtelius ant stalo.Vesk žirgelį per vartus, mane jauną per antrus.
Kitose dainose žadama parduoti žagrę ir palšus jaučius samdyti sugulovei. Sugulove dainose buvo vadinama žmona. Žmonos pirkimo pėdsakų išliko vestuvių apeigose. Jau per piršlybas visuomet buvo deramasi dėl pasogos, kilusių iš už nuotaką mokamo mokesčio jos tėvams, giminėms. Dažnai piršliai vadinami pirkliais, o merginą – preke.Vainikas, kasa, sodas, buvo pačios jaunosios simboliai. Pavyzdžiui, Dzūkijoje jaunojo vedliai, atvažiavę jaunosios pusėn, rasdavo duris uždarytas, jas išpirkdavo dovanomis. Nepavykus įeiti, piršlys derėdavosi su jaunosios pulko jaunimu, kad įleistų, siūlydavo atpildą už mergelės gelsvą kaselę sumokėti žaliuoju vyneliu, geltonuoju midumi. Tai dovanos už pačią mergelę, nes nuotakos kasos pardavimas buvo laikomas tolygiu pačios jaunosios pardavimui.
Visoje Lietuvoje buvo buvo paprotys, atvažiuojant jaunojo pulkui, uždėti kartis sodžiaus gale; jas nuimdavo tik gavę dovanų.Papilio valsčiuje, atvykus vedliams, pamergės, jaunoji, jos motina laikydavo skarele pridengtą lėkštę, kurioje būdavo pinigas. Vedliai dainomis girdavo jaunąjį, o pamergės – jaunąją. Tuo tarpu jaunasis turėjo išpirkti jaunąją iš uošvės. Jis siūlė tam tikrą pinigų sumą, uošvė derėjosi; gavusi pageidaujamą sumą, motina atiduodavo dukterį. Jaunasis urėjo išpirkti jaunąją ir iš pamergių. Žemaičių vestuvėse iš giminių jaunąją išpirkdavo piršlys.XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje kupiškėnų vestuvėse jaunoji buvo išperkama po sutuoktuvių.Žmonos pirkimo pėdsakų gausiai išliko kraičio išvežimo apeigose, kurių svarbiausias veikėjas būdavo jaunasis ir kraitvežiai. Ypač ryškių Žmonos pirkimo pėdsakų išliko dainose. Vienoje jų sakoma:– Eik, eik, berneli, pasieneliu… eiki,Nesumynioki tu patalėlių mano.– Tu nesirūpink, mergužėlė mano,Aš sumokėjau už patalėlis tavo.
Nors šioje dainelėje žodžiai „aš sumokėjau už patalėlius tavo“ reiškia moketį ne už nuotaką, bet už jos kraitį, tačiau mokestis už jos kraitį yra tolygus mokesčiui už nuotaką; taigi jis yra ne kas kita, kaip nuotakos pirkimo liekana.XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje Kupiškio apylinkėse prieš jaunosios išvykimą į vargo šalį buvo renkama mezliava, tai yra duodamos dovanos jaunajai. Tai labai senas paprotys, rodantis, kad jaunasis turėjo išpirkti jaunąja iš tėvų namų. Mezliavą pradėdavo didysis pajaunys. Jaunoji per mezliavą sėdėdama užustalėje verkdavo. Pasibaigus mezliavai pinigai būdavo pastumiami jaunajai. Už juos jaunoji nusipirkdavo drabužių. Žmonos pirkimo pėdsakų išliko ir sodo pirkime. Vestuvių sodą vieni darydavo iš šiaudų kūlio, kiti – iš kiaulės šerių, o treti – iš krijelio (reketukas, prietaisas siūlams iš ritės vyti), kurį apipindavo žalumynais, nusagstydavo gėlėmis ir pakabindavo virš stalo kaip tikrąjį sodą. Vestuvių sodas būdavo rombo, kubo ar statinaitės formos, tačiau tradicinis ir dažniausiai daromas rombo formos iš kiseliukų (pintinėlė). Žmonos pirkimo ir vogimo papročiai būdingi ne tik lietuviams, bet ir visoms pasaulio tautoms, pavyzdžiui, graikams, romėnams, trakams, indams, germanams, anglosaksams, keltams ir kitiems.Meksikoje jei jaunasis nori vesti, turi sumokėti išpirką už nuotaką, o jos šeimą ištisus metus aprūpinti vandeniu ir malkomis. Tik tada jaunosios tėvai nusprendžia, ar jis tinkamas jų dukrai. O jei kuris nors svečias nori pašokti su jaunąją, turi už tai sumokėti jaunajam. Balio saloje, priklausančioje Indonezijai, iki šiol tradicijos reikalauja, kad jaunikis pagrobtų nuotaką. Tiesa, pagrobimas neturi trukti ilgai: jau pirmajai parai baigiantis, būsimieji jaunavedžiai privalo ateiti pas tėvus su įkalčiais. Kitaip į šį reikalą įsikiš policija. Filipinų salose taip pat vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei kas užmirštama: karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Lenkijoje linksmybių metu nuotaka savo batelius pastato kambario viduryje ir kiekvienas, kas nori su ja pašokti, įmeta į tuos batelius pinigų. Tai taip pat liudija išlikusį nuotakos pirkimo ritualą.Senojoje Mongolijoje tuokdavosi anksti. Kai merginai arba vaikinui sukakdavo 15 metų, tėvai pradėdavo ieškoti jiems poros. Nužiūrėję nuotaką, jie siųsdavo piršlį į jos jurtą. Nuotakos tėvams sutikus, piršlys apsilankydavo dar kartą, bet jau su degtine, kumysu ir dovanomis. Po kelių dienų jaunuolio tėvai nuvykdavo pas nuotaką. Jie veždavosi degtinės ir dovanų, o jaunuolis dovanodavo būsimajam uošviui geriausią savo žirgą. Šio susitikimo metu abi pusės susitardavo dėl išpirkos – kalymo ir kraičio. Jaunikio tėvas, be išpirkos dar duodavo jauniesiems atskirą jurtą, o jaunosios kraičio turėdavo užtekti jurtos vidui įrengti. Kalymas turėdavo svarbią juridinę reikšmę. Jeigu kalymas nebuvo sumokėtas, tai tokioje santuokoje gimę vaikai priklausydavo tiktai motinai. Tai ankstyvosios pirmykštės visuomenės santykių atgarsis.3. NAMINĖS VESTUVĖS
Svarbiausi naminių vestuvių papročiai ir apeigos formavosi patriarchalinėje santvarkoje, kuriantis patrilokalinės šeimos pagrindais pagrįstai monogaminei šeimai, kai moteris buvo verčiama laužyti tūkstantmečiais susiklosčiusias matrilokalinių santuokų tradicijas.Prosenovinės naminės santuokos liekana yra mergvakaris, kai jaunieji susitaria būti sutuoktiniais dalyvaujant piršliui ir kitiems vestuvių veikėjams.Tą patį vakarą jaunieji padarydavo sanderybas ir atlikdavo pintuves, pasikeisdavo žiedais. Kitą vakarą piršlys duodavo jauniesiems atsigerti iš vieno indo alaus. Paskui pripildavo tą patį indą ir numesdavo jaunavedžiams prie kojų sakydamas: „Tai yra auka laikinai meilei“. Jaunasis laikydavo taurę primynęs koja, o piršlys, apeigų dalyviams plojant, kalbėdavo: „Tegul jus lydi abipusė pastovi, tikra meilė“. Jo žodžiais visi kartodavo. Šiems žodžiams buvo priskiriama magiška galia. Pasakyta turėjo tapti tikru dalyku – išsipildyti. Po tpkių naminių vestuvių prasidėdavo vaišės, apeiginiai ir maginiai bei simboliniai šokiai ir giesmės.Kartais naminės vestuvės vykdavo per žiedynas.Kai kuriu naminių sutuoktuvių apeigos buvo atliekamos per piršlybas arba kai motina, atiduodama jaunikiui dukterį, įduodavo jam žiedą ir rūtas kaip dukters nekaltybės simbolį(nekaltybei buvo priskiriama nepaprasta gyvybingumo jėga).Nemažai naminių santuokų papročių elementų išliko Mažosios Lietuvos lietuvių piršlybų apeigose. XVII amžiuje jos prasidėdavo atklausais ir pirmuoju piršlių atjojimu i merginos namus. Piršlį su jaunikiu pasitikdavo merginos tėvas ir klausdavo: „Kas per svečias esi?“ Piršlys atsakydavo: „Aš esmi svečias nog Dievo ir nog gerų žmonių ir ieškau malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės, ūkininkės“ ir t. T. Sužinojęs, kas tas atvykėlis, tėvas pakviesdavo motiną ir dukterį. Tai būdavo susipažinimas. Antrą kartą piršlys ir jaunikis atvykdavo su rūtų vainiku. Jaunosios tėvai keldavo vaišes su apeigomis. Jaunosios tėvas, laikydamas rankoje kaušelį su gėrimu, melsdavo deivę Žemynėlę, nuleisdavo ant žemės gėrimo ir ją palabindavo. Žemynėliavimo apeigas atlikdavo ir piršlys. Sutartą dieną piršlys atvykdavo trečią kartą. Tą dieną po apeigų jaunoji pririšdavo prie piršlio lazdos nosinę, juostą ir du rankšluosčius, vieną piršliui, kitą jaunojo tėvams, o jos artimieji apkaišydavo arklį žolynais. Po trečio piršlio apsilankymo jaunosios tėvai ir giminės vykdavo į jaunojo namus žvalgyboms, jų vadinamoms žvalgauke. Piršlys klausdavo svečių, atvykusių iš jaunosios namų: „Kas jūs per svečiai? Iš kur? Ką pakeliui matėte? Piršlys atsakydavo: „Mes matėm auksą ir sidabrą žibant, kur arta, kur akėta, kur sėta“ ir t. t. Po to tėvas atnešdavo ąsoti alaus ir gerdavo į piršlį palabindamas, o piršlys gerdavo palabindamas Žemynėlę ir kreipdamasis į jaunikį bei kitus draugus. Iš namo pereidavo į seklyčią, kur degdavo dvi žvakės. Ten vėl puotaudavo. Po to piršlys paimdavo savo lazdą, suduodavo į lubų balkį sakydamas: „Mamute! Valgele! Mano vaikeliai išalko, toli mes keliavome“. Kitur sakydavo: „Bus, bus, pastellosim“. Atnešus maistą, piršlys tardavo: „Mamute! Kur yra mergele, žalių rūtelių, linų žiedelių, avies gaurelių reik!“ Tuo metu ateidavo pasipuošus jaunoji su motina, seserimis ir kt. Kai ji pasirodydavo duryse, svečiai atsistodavo, piršlys ir jaunasis jas pasodindavo už stalo, visi valgydavo ir gerdavo, giedodavo šventas giesmes, paskui šokdavo, linksmindavosi. Po to piršlys pranešdavo: „Tai jau užgerta, merga suderėta“. Tada jaunasis pašokdavo su jaunosios seserimis, o jaunojo brolis su jaunąja. Paskui jaunieji būdavo palydimi į klėtį gulti.Tokia buvo prosenovinė santuoka. Santuoka bažnyčioje dar buvo nereikšminga.Prie naminių apeigų priklauso jaunosios rauda išeinant iš savo tėvų namų. Po raudos dieveris imdavo jaunąją už rankų ir vesdavo į vainikais išpuoštą palagą (nuotakos vežimą), kur degė 3, 4 ir daugiau specialiai sujungtų žvakių, kad ir jaunavedžiai tarp savęs būtų labai artimi, gerai sugyventų. Marti vyro kieme buvo sutinkama su ugn…imi, jai atvažiavus, buvo uždegamas šaudų kūlys.Daug naminės santuokos liekanų išliko ugnies apeigose. Su šventa ugnimi jaunoji buvo ne tik išleidžiama į vyro namus, bet ir sutinkama kaip jaunamartė. Jaunosios vežimas būdavo puošiamas žvakėmis, vainikais ir kitaip; atvežus marčią jie būdavo nudraskomi ir sukapojami į gabalus.Apeigos prie stabo – Šiaudų kūlio buvo atliekamos atvežus nuotaką į vyro namus. Apie Betygalą nuotaka, pašokusi su piršliu aplink kūlį, uždėdavo ant jo rankšluostį, o piršlį apdovanodavo stuomenimis. Stabas-kūlys senovėje vaizdavo namų dievybę – pramotę, kuriai išvykstanti nuotaka aukojo aukas ir meldėsi, ją atsiprašinėjo, prašė laimingo gyvenimo naujųjų jos namų dievų globoje vyro namuose.Tas kūlys greičiausiai vaizdavo vyro namų šeimos įkūrėją ir globėją, vėliau tapusia šeimos pramote, kurios vaizdinys susidarė matriarchato laikotarpiu. Tai vienas iš archajiškiausių vestuvių papročių. Didžiosios Motinos ar pramotės, pavaizduotos šiaudų kūliu, naikinimas per vestuves, be abejo, buvo susijęs su tikėjimu mirštančia ir prisikeliančia dievybe, suaktyvinančia jaunavedžių šeimos gyvybės jėgos, vaisingumą, busimą gausią šeimą.Apeiginis plaukų – kasos kirpimas buvo sakralinio giminės ryšio nutraukimo, išėjimo iš jo aktas. Kartu buvo nutraukiamas su namų židinių ir dievais. Jaunosios martuotuvės – gaubimas arba maskavimas nuometu ar kepure buvo siejamas su jos perkėlimu į naują šeimą.Po pakirpimo apeigų piršlys, išgėręs alaus puodelį ir jį padavęs jaunajam, sėsdavo už stalo. Tuo tarpu užkurdavo ugnį, aplink kurią tris kartus apvesdavo jaunąją. Paskui kraitvežys, išdykaudamas ir krėsdamas pokštus, atnešdavo kėdę ir pastatydavo prie ugnies. Ant kėdės pasodindavo jaunąją ir plaudavo jai kojas. Paskui tuo vandeniu šlakstydavo svečiu, namus, galvijus, jaunavedžių lovą.Kai kur Lietuvoje XVI amžiuje buvo paprotys moteriai, išeinančiai iš savo namų į vyro namus, nusivežti savo namų židinio ugnies. Atrodo, kad šis paprotys susidarė patriarchto pradžioje, kai moteris, perėjusi gyventi į vyro šeimą, dar nebuvo netekusi teisių. Ir toliau palaikoma matriarchato tradicijas, moteris, atvykusi į vyro namus, turėjo vietoj senojo vyro namų židinio susikurti naują, atsivežtą iš savo tėvų namų. Toks paprotys buvo žinomas ir vėliau, neretai net XX amžiaus pradžioje. Pavyzdžiui, apie Švenčionis, tveriečių, Adutiškį su atsivežta į vyro namus ugnimi buvo elgiamasi labai pagarbiai, į ją kreipiamasi kaip į žmogų, prašoma pailsėti, būti linksma ir pan.Paprastai ugnį iš motinos namų marti veždavosi moliniame puode. Puodą su ugnimi jai įduodavo motina arba vyresnioji šeimos moteris. Vyro namuose ją taip pat pasitikdavo su ugnimi.Moteris stengėsi gražiai išsiskirti su savo namų židiniu ir dievais, taip pat palenkti sau vyro namų židinio dievus. Taigi namų židiniui ir dievams buvo kalbamos maldos, aukojamos aukos. Senovės lietuviai per vestuves aukodavo dievams gaidį ir vištą. Židinį iš trobos vidurio perkėlus į kampą, jo vietą užėmė stalas, aplink kurį nuotaka, išvažiuodama iš savo namų, turėdavo apeiti tris sykius ir jį pabučiuoti.Per vestuvių apeigas labai svarbi vieta teko stalui. Tai buvo senovinė kulto vieta, kur degdavo vaškinių žvakių šventoji ugnis. Jis taip pat buvo susijęs su prosenių bei namų dievų kultu. Per apeigas tai tarsi buvo namų altorius. Išleidžiant jaunąją iš namų, svarbi apeiga buvo simboliškas jaunosios atplėšimas ar atsiskirimas nuo namų; tai atlikdavo dieveris. Kartais išvedama iš namų jaunoji būdavo pernešama per slenkstį, kur gyvenančios kai kurios namų dievybės, saugančios namų duris. Tai labai senas paprotys, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Europos kraštuose. Išnešant jaunąją per slenkstį, buvo siekiama parodyti namų, jų židinio dievams bei prosenių vėlėms, kad ji išeina ne sava valia, o prievarta.Nuotaka vyro bendruomenės dievams palenkti pirmiausia apdovanodavo juos juostomis ir k., padėdavo juos prie židinio ar prie vandens. Po to dovanomis įsipirkdavo į vyro bendruomenę apdov…anodama vyro tėvus, brolius, seseris ir kitus giminaičius. Tik tada vyro motina prie židinio atlikdavo nuotakos priėmimo į bendruomenę apeigas: jaunosios nuvainikavimą, pakirpimą bei jaunųjų guldytuves ir prikeltuves. Visos vestuvių apeigos buvo kupinos religinių, simbolinių, maginių veiksmų, burtų, tariamai turinčių apsaugoti jaunuosius nuo visokių blogybių ir suteikti jiems gerovę.Seniausiose naminių santuokų apeigose svarbiausią vaidmenį atliko nuotakos motina. Tai pat labai svarbų vaidmenį atliko ir duona, duonos apeigose išliko archajiškiausių apeigų elementų.Marti atėjusi į seklyčią, pabučiuodavo didelį kepalą duonos, gulintį ant užtiesto stalo, bučiuodavo rankas anytai, šešurui ir duodavo jiems dovanų. Paskui duodavo dovanas svečiams.Grįžus jaunuosius iš jungtuvių ar parvežus marčią, tėvai sutikdavo ne tik su duona, druska ir ugnimi, bet ir su vandeniu. Minėti daiktai, ypač vanduo, duona ir ugnis buvo laikomi jungties simboliais. Marti, įeidama į vyro namus, paragavusi tų namų duonos ir išgėrusi vandens, turėjo tapti sava. Ilgainiui vestuvinėse apeigose vandenį pakeitė alus, midus ir galop vynas bei degtinė. Plačiai žinomas archajinis paprotys žengiančius per slenkstį jaunuosius apiberti grūdais, tai turėję padaryti juos vaisingus ir turtingus.Svarbiausia vestuvių apeigose – vestuvių apeiginė duona, vadinama karvojumi, kilusi patriarchato laikais, kai moteris po vestuvių buvo verčiama palikti savo gimtuosius namus ir išvykti gyventi į vyro bendruomenę.Karvojus buvo laikomas simboline, šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų. Lietuvių, kaip ir kitų baltų, mitinėje tautosakoje karvojaus paruošime dalyvaujančios namų dievybės, tolimų kartų namų pramotės. Tokį karvojų turėjo kepti garbingos ištekėjusios moterys. Kitas apeiginis duonos kepalas, žemaičių vadinamas apeigų dona arba svočios pyragu, buvo skirtas nuotakai įsipirkti į vyro bendruomenę. Savo kilme jis siekia bendruomenės santvarkos laikus. Taigi senovinių namie atliekamų santuokų svarbiausias aktas buvo atliekamas prie židinio protėvių akivaizdoje, todėl jis buvo laikomas sakrališku, neliečiamu, nesugriaunamu, amžinu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir gyvi žmonės, ir proseniai, ir namų dievai.Lietuvių teisė V-VI amžiais už sutuoktinių svetimoteriavimą buvo numačiusi sunkiausią bausmę – sudeginti gyvus. Įstatyme sakoma, kad toks nusikaltėlis ar nusikaltėlė turi būti deginami toli nuo švenčiausiųjų dievų. Sudegintųjų pelenai turi būti deginami toli nuo švenčiausiųjų dievų. Sudegintųjų pelenai turi būti išbarstyti ant paprasto kelio, o jų vaikai neturi būti prileidžiami prie vaidilų pareigų. Našlė, pagimdžiusi vaiką, galėjo tapti vaidilute ir gyventi skaistybėje. Nusikaltus skaistybei buvo baudžiama mirties bausme.IŠVADOSKiekviena pradžia yra taškas, tarsi sėkla, iš kurios išaugs viskas, kas buvo sudėta pradžioje. Todėl vestuvės yra tokios reikšmingos. Senovine prasme vestuvės buvo ir tebėra šeimos šventė, kuri pradeda, deda pamatą arba, kaip šiandien sakome, programuoja naujai besikuriančios šeimos gyvenimą. Nagrinėjant vestuvių papročius galima teigti, kad santuoka visais laikais buvo skiriama daugiausiai dėmesio. Šis įvykis paliesdavo ne tik dviejų jaunų žmonių gyvenimą, bet ir vieno ar kelių kaimų bendruomenes. Santuokai buvo ilgai ruošiamasi, vestuves visada lydėjo ir tebelydi daug apeigų, ritualų, papročių.LITERATŪRA1. A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė (1995). Lietuvių šeima ir papročiai. – Vilnius: Mintis2. P. Dundulienė (1991). Lietuvos etnologija. – Vilnius: Mokslas3. P. Dundulienė (2005). Senieji lietuvių šeimos papročiai. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas4. http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=1585. http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=6666. http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=6847. http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=6818. http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=6989. http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=699