Seniausios rašytinės žinios apie baltus
Rašytinės žinios apie I tūkstantmečio Rytų Pabaltijo gyventojus ir to laikotarpio įvykius yra labai negausios. Seniausios iš jų – romėnų autorių. Plinijus Vyresnysis (23 – 79) „Gamtos istorijoje“ mini, kad Romos imperatorius Neronas (54 – 68) į tolimą Šiaurę pasiuntęs pasiuntinius, kurie pargabeno tiek gintaro, kad juo buvo papuoštas visas amfiteatras, kur rengtos gladiatorių kautynės.Istorikas Kornelijus Tacitas (apie 54 – apie 120) savo veikale „Germania“ užrašė, kad Svebų jūros dešiniajame krante gyvenančios aisčių gentys (aestiorum gentes), kurios pažįstančios žemdirbystę, mažai turinčios geležinių daiktų, pajūryje renkančios gintarą, kurį parduodančios neapdirbtą.Geografas Klaudijas Ptolemėjas (apie 90 – apie 168) savo „Geografijoje“ mini Sarmatijos Šiaurėje tarp kitų genčių gyvenusius sudinus bei galindus. Istorikai mano, kad tai yra vėlesnių šaltinių minimi sūduviai (jotvingiai) ir galindai.VI a. gotų istorikas Flavijus Aurelijus Kasiodoras mini, kad apie 525 m. pas ostgotų valdovą Teodoriką į Romą ar Raveną buvo atvykę aisčių pasiuntiniai, atgabenę gintaro.Kitas VI a. gotų istorikas Jordanas, remdamasis legendomis, rašo, kad ostgotų karalius Hermanarichas (351 – 376) buvo nukariavęs taikias aisčių gentis, gyvenusias dideliuose plotuose ir besiverčiančias žemdirbyste.Taigi, iš išlikusių žinučių matyti, kad antikiniame pasaulyje buvo žinomos Šiaurėje gyvenusios aisčių gentys. Jas pasiekdavo romėnų pirkliai. Iš čia į Romą pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo gabenamas gintaras. Tacitas ir Jordanas baltus laikė žemdirbiais.