Seniausieji Lietuvos gyventojai
Šiaurės Europą dengęs ledynas iš Lietuvos teritorijos ėmė trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynui tirpstant, atsirado didžiuliai ežerai, formavosi upių slėniai. Daugėjant sausumos plotų, plito tundros augmenija, iš pietų traukė prie šalto klimato prisitaikę žvėrys, vasarą atskrisdavo daug paukščių. Iš gretimų anksčiau apgyvendintų pietinių ir vakarinių sričių užklysdavo Šiaurės elnius medžioję žmonių būreliai.Seniausieji žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje – jų gyvenimo vietos, vadinamos stovyklomis,– aptiktos pietryčių Lietuvos aukštuose upių krantuose, kur gausu titnago. Stovyklų vietose išliko buvusių židinių pėdsakai duobutėse, titnago nuoskalų, skelčių, medžioklės įrankių bei įnagių grobiui apdoroti.Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo medinis lankas ir strėlė bei ietis titnaginiu antgaliu. Iš titnago skelčių žmonės pasidarydavo strėlių ir iečių antgalių, peilių, grandukų mėsos gramdymui nuo kaulų, gremžtukų (jais valydavo kailius), rėžtukų kaulų raižymui. Šiais titnaginiais įrankiais dirbosi kaulinius durklus, žeberklus, ylas, adatas.Medžioklė teikė žmonėms ne tik maistą, bet ir kaulų įvairiems reikmenims gamintis, kailių drabužiams bei būstams dengti. Maistą papildydavo žuvis, kuri buvo badoma žeberklais.Seniausiose stovyklose rasti titnaginiai dirbiniai priklauso X–IX tūkst. pr. Kr. – paleolito pabaigai.Žmonės į Lietuvos teritoriją atėjo iš įvairių sričių: tą rodo dirbinių skirtumai. Pvz., Eiguliuose prie Kauno, Puvočiuose prie Marcinkonių ir kitur rasta Svidrų kultūrai būdingų titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, rodančių, kad čia gyveno gana didelės gimininės bendruomenės, atėjusios iš pietų – dabartinės Lenkijos teritorijos. Tuo tarpu Maksimonyse prie Merkinės, Vilkpėdėje (Vilniuje), Kalniškiuose (Klaipėdoje) aptikti titnago ir kaulo dirbiniai liudija, kad tuo metu Baltijos pietine pakrante iš pietvakarių atėjo būreliai žmonių, vartojusių Bromės kultūrai būdingus titnaginius ir kaulinius įrankius.
Greičiausiai dalis ateivių patraukė toliau į rytus ar šiaurę, o kiti liko Lietuvos teritorijoje ir, pamažu susimaišę tarpusavyje, sudarė vietines Rytų Pabaltijo kultūras.Apie 5500–5000 m. pr. Kr. Anciliaus ežero (susidariusio pietinėje Baltijos jūros dalyje tirpstant ledynams) vanduo per Skandinaviją prasiveržė į Atlantą, susidarė Litorinos jūra. Klimatas palengva atšilo, nors nebuvo pastovus – šiltesnius laikotarpius keitė drėgnesni ir vėsesni, bet ilgainiui nusistovėjo šiltesnis ir sausesnis klimatas nei dabar. Suaugo didžiuliai miškai, radosi vis daugiau žvėrių ir paukščių, tuo pat metu gausėjo gyventojų.Nors gyventojų nebuvo daug ir tie patys buvo vien žvejai arba medžiotojai, tačiau jų įrankiai mezolito laikotarpyje (VIII – IV tūkst. pr. Kr.) nėra vienodi. Vakarų ir Šiaurės Lietuvos mezolito žmonės vartojo Kundos kultūrai būdingus kaulinius ir raginius įrankius (strėlių ir iečių antgalius, žeberklus, durklus, peikenas, kaplius, kirvius). Dabar jie dažniausiai randami pelkėse ir durpynuose – buvusiuose ežeruose, upėse. Ši kultūra buvo paplitusi ir toliau į šiaurę (dabartinėje Latvijoje ir Estijoje). Pietinėje Lietuvos dalyje bei gretimose Baltarusijos srityse ir iš dalies dabartinėje Kaliningrado srityje susidarė mezolitinė Nemuno kultūra, kuriai ypač būdingi įvairūs smulkūs iš titnago skelčių padaryti dirbinėliai, vadinami mikrolitais. Jie naudoti kaip ašmenys ietigaliams, peiliams ir kitiems įrankiams. Kartu buvo vartojami ir stambūs apskaldyti titnaginiai kirvukai bei kiti stambūs įrankiai, vadinami makrolitais. Todėl archeologai Nemuno kultūrą dar vadina mikrolitine – makrolitine kultūra.Apie IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurį medžiotojai ir žvejai išmoko lipdyti ir degti molinius puodus, pradėjo vartoti akmeninius ir titnaginius įrankius gludintais ašmenimis. Prasidėjo neolitas (IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurys – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyvenvietėse pietinėje Lietuvos dalyje išliko mezolitinei Nemuno kultūrai būdingų titnaginių įrankių, kurie kito labai pamažu. Tačiau tyrinėtose Dubičių, Versminio (Varėnos raj.) ir kitose gyvenvietėse kartu su minėtais titnaginiais įrankiais rasta molinių smailiadugnių puodų šukelių. Puodų viršutinė dalis buvo puošiama dvidančiu spauduku ar virbelio galu įspaustų apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Aptikta ir titnaginių kirvelių, kurių ašmenys šiek tiek gludinti.Pajūryje ir Šiaurės Lietuvoje tuo metu buvo paplitusi Narvos kultūra, susidariusi iš Kundos kultūros ir apėmusi dabartinę Latviją bei Estiją. Narvos kultūros žmonių gyvenimą geriausiai atspindi Baltijos pajūryje – Šventojoje –1966 – 1972 m. ištirtos gyvenvietės, įsikūrusios buvusios lagūnos pakrantėse. Čia po durpių sluoksniu išliko 2500 – 2000 m. pr. Kr. vartotų įrankių, papuošalų ir kitų įvairių buities reikmenų. Ten gyvenę žmonės vertėsi žvejyba ir medžiokle. Rasta tinklų, megztų iš liepos karnos siūlų, jų plūdžių iš žievės, akmeninių pasvarų, bučių fragmentų, taip pat įrankių tinklams megzti, medinių irklų, kaulinių žeberklų antgalių ir meškerių kabliukų. Kartu aptikta daug didelių kaulų – lydekų, šamų, sterkų, menkių, plekšnių bei kitų žuvų. Titnaginiai strėlių antgaliai ir ietigaliai, medinės ietys, šernų, briedžių, elnių, bebrų, ruonių ir kitų žvėrių bei paukščių kaulai rodo, kad pajūryje gyvenę žmonės nemaža laiko skyrė medžioklei. Jiems medžioti padėjo šunys, kurių kaulų taip pat rasta gyvenvietėse.Maistą papildė miško vaisiai, uogos, grybai, laukinių bičių medus,– gyvenvietėse rasta daug miško ir vandens riešutų kevalų, išliko medinių kultuvių riešutams skaldyti. Aptikta medinių kaplių, matyt, jie buvo vartojami augalų šaknims iškasti, o gal ir žemei purenti, nes to meto žmonių ūkyje jau buvo žemės ūkio pradmenų,– tai rodo rasti kanapių grūdai ir kanapinės virvelės gabalas bei keli pavieniai galvijų ir smulkiųjų raguočių kaulai.Gausus ir įvairus maistas leido žmonėms gyventi vienoje vietoje dešimtmečius ir šimtmečius. Jų buitis tapo patogesnė, o inventorius – įvairesnis.Akmeniniais įrankiais žmonės pasidarydavo įvairių medinių daiktų. Iš rąsto išskaptuodavo luotus, geldas, dubenėlius, samčius, šaukštus, išdroždavo irklus. Jau mokėta austi iš liepos karnos siūlų. Buvo pinamos pintinės. Maistui gaminti ir jo atsargoms laikyti buvo lipdomi įvairiausio dydžio smailiadugniai puodai. Didžiausi iš jų daugiau negu pusės metro aukščio. Lipdyti taip pat dubenėliai, kurie, be kita ko, būdavo pakabinami būsto viduje ir naudojamikaip žibintai.Žvejai ir medžiotojai mėgo puoštis, nešiojo kabučius iš elnių, briedžių, šernų, rečiau lokių ar ruonių pragręžtų dantų ar iš jų padarytų plokštelių, taip pat gintaro kabučius ir cilindro bei sagos formos karoliukus. Gintaras buvo pjaustomas titnaginiais įrankiais, gręžiamas titnaginiais grąžteliais, gludinamas. Iš gintaro darytos žmonių ir žvėrių figūrėlės. Jų daugiau rasta Kuršių Nerijos gyvenvietėse ir Kuršių mariose ties Juodkrante. Manoma, kad kabučiai ir karoliai buvo ne tik papuošalai, bet ir amuletai.Gintaras buvo renkamas pajūryje ir apdirbamas gyvenvietėse. Dalis gintaro mainyta į gerą titnagą, kurio vietoje nebuvo. Panašių gintaro sagučių rasta Latvijos teritorijoje: Sarnatėje prie Liepojos, prie Lubano ežero, taip pat toliau į rytus ir šiaurės rytus iki Ilmenio ežero, Volgos bei Okos aukštupio.Šventojoje rastas dvimetrinis stulpas, kurio gale išskaptuota žmogaus galva. Spėjama, kad tai žvejų ir medžiotojų garbintos dievybės – „žvėrių viešpaties“ skulptūra. Panašių skulptūrų aptikta neolito gyvenvietėse Sarnatėje ir prie Lubano ežero Latvijoje, taip pat toliau į rytus iki Vidurio Uralo. Išliko ir daugiau to meto meno kūrinių. Rastos dvi iš briedžio rago padarytos apeiginės lazdos, kurių galuose išdrožtos realistiškos briedės galvos. Aptikta medinio samčio rankena – lingės galvutės skulptūrėlė. Manoma, kad šie meno kūriniai vartoti to meto žmonių magijos apeigoms, kuriomis siekta palankiai nuteikti gamtą, garantuoti gausų medžioklės ir žvejybos laimikį.Šiaurės rytų Lietuvoje prie Kretuono ežero tyrinėtose Narvos kultūros gyvenvietėse irgi rasta ne tik smailiadugnių puodų šukių, bet ir kaulinių, titnaginių įrankių, tinklų plūdžių iš žievės, taip pat įvairių medinių dirbinių.Taigi Lietuvos ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyventojai vis dar vertėsi žvejyba bei medžiokle ir rinko augalinį maistą. Jie tik pasisavindavo gamtos gėrybes. Pietinių kaimynų dėka jie pažino pirmuosius naminius gyvulius ir kai kuriuos kultūrinius augalus, bet žemdirbystė ir gyvulininkystė jų ūkyje dar nedaug teturėjo reikšmės. Primityviais įrankiais medžioti ir žvejoti buvo lengviau ne pavieniui, o grupėmis. Todėl gyventa gimininėmis bendruomenėmis, kurios kartu medžiojo ir žvejojo, dalijosi laimikį, gynė savo medžioklės ir žvejybos plotus nuo kaimynų bendruomenių.Duomenų apie akmens amžiaus gyventojų etninę priklausomybę nėra. Rastieji žmonių kaulai rodo čia tada gyvenus europidus. Archeologiniai duomenys liudija Narvos ir Nemuno kultūras buvus artimai giminingas. Todėl spėjama, kad jas palikę žmonės galėjo kalbėti artimomis šnektomis (tarmėmis).III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje finougrų gentys, stumdamosi į vakarus, pasiekė Rytų Pabaltijį. Tai taip pat buvo medžiotojai ir žvejai. Jų kultūrai būdinga šukų įspaudu ir duobutėmis puošta keramika, archeologų vadinama šukine keramika. Finougrai Estijos ir Lietuvos teritorijose apsigyveno tarp senųjų Narvos kultūros gyventojų. III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje finougrai, stumdamiesi į pietvakarius, pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Dalis jų per Lietuvą nuėjo iki Aistmarių pakrančių. Lietuvoje liko gyventi, matyt, tik nedidelės ateivių grupės. Tai rodo apie 20, kaip spėjama, finougriškos kilmės mūsų upelių ir ežerų vardų (Jara, Kidė, Kija, Ruja, Piladis, Tilka etc), taip pat pavieniai archeologiniai šukinės keramikos kultūrai būdingi dirbiniai, rasti Narvos kultūros gyvenvietėse (matyt, išmainyti su finougrais), bei šukinio ornamento mėgdžiojimas.Negausūs ateiviai nepajėgė išstumti ar asimiliuoti senųjų vietinių gyventojų. Finougrai pamažu susiliejo su senaisiais vietiniais gyventojais arba ilgainiui pasitraukė į finougrų gyvenamas sritis. Archeologai ir lingvistai dabar jau nebepritaria senesnėje istorinėje-lingvistinėje literatūroje buvusiam teiginiui, kad neolite (ar net iki I p. Kr. tūkstantmečio vidurio) Lietuva buvusi apgyvendinta finougrų.