Seimas ir jo veikla

Seimas ir jo veikla

„Istorija yra gyvenimo mokykla“. Mūsų gyvenamais laikais, kada įvykiai pasaulyje labai greitai vystosi, ypač svarbu pažadinti istoriją. Visa, kas vyksta dabar, yra glaudžiai susiję su praeitimi. Todėl nesusipažinęs su praeitimi, žmogus negalės paaiškinti ir dabarties.

Ciceronas

Mūsų tikslai:

Pasirinkus šią temą, mes norėjome sužinoti apie mūsų valstybės praeitį ir apie tai, kas vyksta aplink mus dabar.

Mes norėjome įrodyti, kad ne tik suaugusieji žmonės ir politikai domisi Seimo veikla, bet ir jaunimas, kuris drąsiai žvelgia į mūsų šalies ateitį. Jie nori, kad viisas pasaulis sužinotų apie mažą valstybę su savo valdžia ir įstatymais.

Čia rasite informacijos apie:
 Seimo praeitį, parlamentą;
 IV-ius Seimus;
 Frakcijas;
 Seimo narius;
 Seimo vaizdus bei jų gyventojus
ir daug kitos įdomios medžiagos apie Lietuvos Seimą.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentas
Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a. antrojoje pusėje. Nors Seimo ir Ponų tarybos užuomazgų galima įžvelgti jau 1398 m., kada Salyne Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui (valdė 1392-1430 m.) tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų, bajorų suvažiavimas. Tiesa, didikų ir bajorų suvažiavimai tada dar nebuvo oficialus Diidžiojo Kunigaikščio patariamasis organas. Diduomenė, susitelkusi Didžiojo Kunigaikščio taryboje, 1430 m., kai mirė Vytautas, pasiūlė Didįjį Kunigaikštį – Švitrigailą.
1445 m. Gardine įvykusiame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero (1440-1492) ir Ponų tarybos (kaip „Vyriausybės” atitikmens) pasitarime dalyvavo ir bajorų – tai tikrai jau galima laikyti bajorų Seimo už

žuomazga. Didžiojo Kunigaikščio taryba valdant Kazimierui buvo pavadinta Ponų taryba; ją sudarė Lietuvos vyskupai, aukšti valstybės pareigūnai – vaivados, jų pavaduotojai – kaštelionai, teismų seniūnai, kariuomenės vadas, iždininkas ir kancleris, iš viso apie 35-50 žmonių).
Seimo reikšmė ilgainiui LDK didėjo augant bajorų svarbai, nes 1447 m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių valstybei. Vykstant beveik nuolatiniam karui su Maskva, Didžiajam Kunigaikščiui teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių mokėjimą, jų didinimą Lietuvos bajorai gaudavo politinių ir ekonominių privilegijų, kuriomis tarp kitų dalykų buvo stiprinamas Seimas (bajorų suvažiavimas). Taip XV a. sprendžiant pagrindinius valstybės reikalus, svarbia valstybinės valdžios institucija tapo ne tik Didžiojo Kunigaikščio skiriama Ponų taryba, be kurios pritarimo 1492 m. paskelbta Aleksandro (1492-1506) privilegija Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti vaalstybės reikalų, neleisti naujų įstatymų, bet ir daugiausiai iš bajorų atstovų sudarytas Seimas. (XV a. antrojoje pusėje Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis rezidavo jau Lenkijoje, tad Ponų taryba realiai tuo metu valdydavo Lietuvą).
Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas rinkdavo Didįjį Kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą. Seimas buvo šaukiamas gana retai, tačiau nuo XV a. pabaigos – dažniau. Jokiu įstatymu ar dokumentu nebuvo nustatyta, kaip reguliariai Seimas turi bū
ūti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos. Tuo metu Seimą dažniausiai Vilniuje arba Brastoje esant reikalui šaukdavo Didysis Kunigaikštis arba (tarpuvaldžiu) Ponų taryba. Į Seimą tada buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai (seniūnai, tijūnai, vėliavininkai), kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai – jokių Seimo rinkimų nebūdavo. Daugiausiai bajorų atvykdavo iš artimiausių vietovių, kur vykdavo Seimas, tačiau buvo susiformavęs paprotys, kad iš tolimesnių valstybės sričių atvykstantys valstybės pareigūnai atsivežtų bent po keletą tos srities bajorų. Didėjant Seimo įtakai, ir tolimesnių sričių bajorai ėmė juo labiau domėtis ir atvykti į posėdžius. Kai kurių sričių bajorai netgi ėmė rinkti savo atstovus ir siųsti juos į Seimą, ypač jeigu būdavo nepatenkinti savo srities valstybės pareigūnų parinktais į Seimą bajorais. Tačiau į Seimą atvykti galėdavo ir bet kuris nekviestas bajoras. Iš tikrųjų LDK Seimai trukdavo 1-2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Įstatymų leidžiamąja institucija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje. Tiesa, tuo metu jis dar buvo nepilnavertė legislatyvinė institucija: įstatymų leisti negalėjo, turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę arba prašymą Didžiajam Kunigaikščiui. Įstatymu virsdavo Didžiojo Kunigaikščio atsakymas į Seimo paklausimą (prašymą). Didysis Kunigaikštis Seimo prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių bei karo klausimais. Taip su
ubrendo Seimo tradicija visada dalyvauti svarstant svarbiausius LDK politinius klausimus. Parlamentas galėjo ir nepritarti Didžiojo Kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai, kuri tokiu atveju Lietuvoje nebuvo įgyvendinama.
Iš svarbesnių XVI a. Seimo sprendimų, žinoma, paminėtinas I Lietuvos Statuto svarstymas Seime nuo 1522 m. ir jo priėmimas 1529 m. Pagal I Lietuvos Statutą, parengtą vadovaujant LDK Kancleriui Albertui Goštautui, aukščiausia valstybine institucija laikoma galinti leisti įstatymus Ponų taryba, tad šis valstybinės, baudžiamosios, civilinės teisės teisynas įtvirtino didikų (Ponų tarybos) dominavimą.

LDK Kancleris Albertas Goštautas
Dail. Janina Malinauskaitė. Drobė, aliejus. 2001
Paveikslas pristatytas Seime 2003 m. vasario 16 d.
Po 1564–1566 m. teismų ir administracijos reformų prieš pat Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės realią uniją, kuriomis Lietuvos teisminė ir administracinė sistema buvo vienodinama su Lenkijos, Seimas buvo sustiprintas įtvirtinant bajorų įsigalėjimą ir pagal II Lietuvos Statutą (1566 m.) tapo aukščiausiuoju įstatymų leidybos ir valstybinės valdžios organu; į Seimą įeidavo pavietuose (apskrityse) išrinkti bajorų atstovai, Ponų Tarybos nariai ir kunigaikščiai, o su patariamuoju balsu prievolių klausimams svarstyti į Seimą buvo kviečiami didžiųjų miestų atstovai. Tad po šių reformų pasikeitė Seimo formavimo tvarka: į jį nebegalėdavo atvykti kiekvienas bajoras, į jį vykdavo pavietų ir vaivadijų seimeliuose išrinkti bajorai. Ponų tarybą, su kuria Seimas bendradarbiaudavo, XVI a. Lietuvos valstybinėje santvarkoje jau galima laikyti aukštaisiais parlamento rūmais, patį Seimą –

žemaisiais rūmais.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių renesansinė rezidencija (Valdovų rūmai) ir Aukštutinė pilis (iš pietvakarių pusės) Vilniuje.
Dail. J.Kamarausko rekonstrukcinis piešinys sepija. 1894
1569 m. Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos Seimus. Per savo egzistavimą nuo XV a. vidurio iki 1569 m. buvo susirinkę 40 LDK Seimų. Valdant Kazimierui (1440-1492) įvyko 14 Seimų, iš jų septyni Vilniuje, keturi Brastoje, du Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Aleksandrui (1492-1506) įvyko 3 Seimai Vilniuje. Valdant Žygimantui Senajam (1506-1548) įvyko devyniolika Seimų, iš jų trylika Vilniuje, keturi Brastoje, vienas Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Žygimantui Augustui, iki 1564-1566 m. reformų, įvyko keturi Seimai: trys Vilniuje ir vienas Minske. Tačiau ir po formalaus panaikinimo Lietuvos Seimas rinkdavosi dar ilgai, iki išnykimo XVIII a. (nuo 1577 m. iki 1792 m.). To meto dokumentuose Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Jei jose dalyvaudavo Karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.

Respublika

Respublika (lotyniškai res publica – viešas reikalas) – tai valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Joje visos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus veikti gauna iš piliečių ir yra piliečiams atsakingos. Ši valdymo forma yra susijusi su demokratiniu politiniu režimu.
Įstatymus respublikoje priima tautos išrinkta atstovybė – parlamentas (atstovaujamoji įstatymų leidimo institucija), taip pat ir piliečiai tiesiogiai balsuodami.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. 1 str. įtvirtinta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje šis straipsnis suformuluotas: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė Valstybės Valdžia priklauso Tautai.”
XX a. pradžioje buvo ieškoma būdų, kaip įtvirtinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1918 m. vasario 16 –osios akte – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akte – buvo įtvirtinta, jog valstybės pamatų nustatymas priklauso Steigiamajam Seimui. 1920-1940 m. Lietuvos valstybės valdymo forma buvo respublika.
Respublikos tradicija įsitvirtino ir dar kartą atkūrus Lietuvos respubliką 1990 m. kovo 11 –osios – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktu.

Steigiamasis seimas

1918 m. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16 dienos nutarime Taryba pabrėžė, kad valstybės santvarką ir santykius su kitomis šalimis turės nustatyti Steigiamasis Seimas.
Pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje turėjo būti išrinktas tiesiogiai visiems gyventojų sluoksniams atstovaujantis parlamentas. Rinkimuose 1920 metais dalyvavo daugiau kaip 90 proc. rinkėjų!
1920 m.
gegužės 15 d. Kaune susirinko 112 atstovų į Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmąjį posėdį. Šia atstovaujama institucija prasideda mūsų šiuolaikinio parlamentarizmo istorija.

I Seimas (1922-1923)
Išrinktas 1922 m. spalio 10 – 11 dienomis pagal 1922 m. priimtą Rinkimų įstatymą. I Seimo narių buvo 90.1922 m. gruodžio 21d. Respublikos Prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį.
Pirmajame Seime nė viena politinė grupė absoliučios daugumos neturėjo. Po rinkimų valstiečiai liaudininkai buvo gavę 20, krikščionių demokratų blokas – 38, socialdemokratai – 10, Darbininkų kuopa – 5 vietas. Dar 5 vietas turėjo tautinių mažumų (žydų ir lenkų) atstovai.
Tai buvo vienintelis Seimas, kuriame veikė komunistai (5).
Nuveikti darbai:
Prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas.
Tęsta diplomatinė kova dėl Vilniaus ir Lietuvos sienų su Lenkija.
Seimas paleistas 1923 m. kovo 12 d. Prezidento aktu.

II Seimas (1923-1926)
Išrinktas 1923 m. gegužės 12 – 13 dienomis. II Seimo narių buvo 79.
Pirmajame posėdyje 1923 m. gegužės 5 d. Pirmininku išrinktas Antanas Tumėnas. II Seimui taip pat pirmininkavo Justinas Staugaitis, Leonas Bistras ir Vytautas Petrulis.
II Seime krikščionys demokratai ir Ūkininkų sąjunga turėjo po 14, Darbo federacija – 12, valstiečiai liaudininkai – 16, socialdemokratai – 8 vietas. Tautinių mažumų atstovai buvo gavę dar 14 vietų: žydai – 7, lenkai – 4, vokiečiai – 2, rusai – 1.
Krikščionių demokratų blokas (krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija) II Seime sudarė absoliučią daugumą.
Respublikos Prezidentu išrinktas Aleksandras Stulginskis.
Nuveikti darbai:
1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija. Lietuvai pavyko eliminuoti Lenkijos pretenzijas į Klaipėdos kraštą.
Tęsta kova dėl Vilniaus ir neutralios zonos (norimų rezultatų nepasiekta).
Pradėti likviduoti Pirmojo pasaulinio karo padariniai.
Stabilizuota šalies ekonomika ir finansai.
Gerinta žemės ūkio padėtis.
Įsteigta daug pradžios, vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų.
Seimas perrinktas 1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 dienomis.

III Seimas (1926-1927)

Išrinktas 1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 dienomis. III Seimo narių buvo 92.
Pirmininku išrinktas Jonas Staugaitis (nuotraukoje – septintas iš kairės, 2 eil.).
III Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. Valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas. Dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos.
Respublikos Prezidentu birželio 7 d. posėdyje (17 val.) išrinktas Kazys Grinius.
Nuveikti darbai:
Pasirašyta nepuolimo sutartis su TSRS, kuria Rusija pripažino Lietuvos teises į lenkų okupuotą Vilnių.
Pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija.
Valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių. Santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams.
Panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai.
1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas ginkluotas valstybės perversmas. Lietuvos vadovo postas atiteko Antanui Smetonai. Šalyje sustabdyta demokratijos tradicijų raida – sumenkinta viešos diskusijos galimybė, partijų konkurencija.
Nuo 1926 m. gruodžio iki III Seimo paleidimo 1927 m. parlamentui vadovavo Aleksandras Stulginskis.

IV Seimas (1936-1940)

1938 m. gruodžio 12 d. Respublikos Prezidentas vyksta prisiekti IV Seimui.

Išrinktas 1936 m. birželio 10 d. pagal 1936 m. rinkimų įstatymą. Kandidatus siūlė tik apskričių ir miestų tarybos. Organizuotos politinės jėgos rungtis dėl vietų parlamente neturėjo teisės. Išrinkti 49 atstovai. Pirmininkas – Konstantinas Šakenis.
Pirmasis iškilmingas posėdis įvyko 1936 m. rugsėjo 1 d. Tarp Seimo narių nebuvo moterų.
1928 m. Konstitucija, 1938 m. Konstitucija ir IV Seimo statutas ribojo parlamento funkcijas. Įstatymų leidybos funkciją galėjo vykdyti ir Prezidentas.
Nuveikti darbai:
Formaliai svarstė ir priėmė 1938 m. valstybės Konstituciją.
Svarstydamas ir kritikuodamas įstatymų projektus, prisiėmė atsakomybę už aktualius vidaus ir tarptautinius klausimus.
Paleistas 1940 m. liepos 1 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.

Trumpa istorinė apybraiža apie Seimo veiklą prieškario metais

1920 m. Balandžio 16 dieną buvo išrinkta 112 atstovų į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą, kuris, susirinkęs Kaune—tuometinėje laikinojoje valstybės sostinėje, gegužės 15 dieną paskelbė deklaraciją „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“. Aukščiausioji šalies įstatymų leidybos institucija šiuo dokumentu parodė nuosekliai tęsianti Lietuvos Tarybos Vilniuje pradėtus darbus. Gegužės 15—oji mūsų šalies istorijoje yra vadinama Steigiamojo Seimo diena. Steigiamasis Seimas atliko ir kitą svarbų vaidmenį—1922m. Rugpjūčio 1 d. jo nariai priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Anksčiau, 1918—1919 metais, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, o 1920 metais laikinąją Konstituciją priėmė Steigiamasis Seimas. 1922 m. Konstitucijoje buvo įtvirtinta parlamento pirmenybė prieš kitas šalies valdžias. Tuo laikotarpiu parlamentas ne tik sudarydavo Vyriausybę, bet ir rinkdavo šalies Prezidentą. Paminėtini ir kiti svarbiausi Steigiamojo parlamento darbai ׃ 1920—1922 m. Pasiektas Lietuvos tarptautinis pripažinimas, 1922 m. Vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas.

Istorikų nuomone, dėl savo svarbos Steigiamasis Seimas negali būti numeruojamas.

Šia atstovaujamąją institucija prasideda mūsų Respublikos parlamentarizmo istorija, kurią trumpai apibūdina datos׃

• 1922 m. Spalio 11 d. išrinktas Pirmasis Seimas ( paleistas Prezidento A. Stulginskio 1923 m. Kovą).

• 1923 m. Gegužės 13 d. išrinktas Antrasis Seimas.

• 1926 m. Gegužės 10 d. išrinktas Trečiasis Seimas, kuris po 1926—ųjų gruodžio 17 dieną įvykdyto valstybės perversmo Prezidento A. Smetonos buvo paleistas 1927 metų balandį. Tada buvo įvestas autoritarinis režimas.

• 1936 m. Birželio 10 d. atstovų, kuriuos pasiūlė apskričių ir miestų tarybos, buvo išrinktas Ketvirtasis Seimas. Taigi pastarasis parlamentas, skirtingai nuo Steigiamojo ir trijų eilinių seimų, nebuvo renkamas visų rinkimų teisę turinčių šalies piliečių.

• 1940 metų birželį Sovietų Sąjunga užgrobė Lietuvą, jos vertybes ir pradėjo taikyti smurtą pirmiausia prieš žymiausius Lietuvos Respublikos veikėjus. Represijos buvo nukreiptos ir prieš buvusius Lietuvos Respublikos parlamentarus, nes žmonės, kurie simbolizavo demokratinę tvarką, tiesiog buvo nepakenčiami, kaip antai—buvęs Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.

• Vien 1940—1941 metais sovietų valdžia gyvuliniuose vagonuose į Sibirą išvežė 17 485 asmenis.

• 1990-aisiais-buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba, vėliau pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu, kuris mūsų istorija yra laikomas Penktuoju. Jo nariai, priėmusieji minėtąjį Kovo 11—osios aktą ir balsavę „už“, vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

• 1992 m. spalio 25 d. piliečių referendumu priimtoje Konstitucijoje aprašoma svarbiausia valstybės valdžia, kurią sudaro Seimas (Konstitucijos 55 str.), Respublikos Prezidentas (77 str.), Vyriausybė (91 str.), Teismas (109 str.).

• Su Konstitucijos priėmimu sutapo Šeštojo Seimo (1992—1996 metų kadencijos) rinkimai, 1996 metais įvyko Septintojo Seimo (1996—2000 metų kadencijos) rinkimai. Dabartinis Seimas, išrinktas 2000 m. spalio 8 d., turėtų dirbti ketverius metus, iki 2004 m. rudens.

PARLAMENTAS

Piliečių atstovaujamoji institucija-parlamentas – yra aukščiausioji įstatymų leidybos institucija. Parlamentas – prancūzų kilmės žodis. Jis atėjo iš karo laikų, kai priešingos šalys bandydavo vesti derybas ir deleguodavo į susitikimą savo atstovus, turinčius atpažinimo ženklą- baltą vėliavą. Tie atstovai negalėjo būti imami nelaisvėn, jie būdavo „neliečiami“. Ir ši neliečiamumo statuso tradicija iškilo brandinant demokratiją-tautoms renkant savo atstovus į parlamentus.
Daugelyje valstybių parlamentas turi originalų pavadinimą, kaip antai׃ Estijoje—Riigikogas, JAV—Kongresas, Norvegijoje—Stortingas, Prancūzijoje—Nacionalinis Susirinkimas, Rusijoje—Valstybės Dūma, o mūsų šalyje—Seimas.
Lietuvos parlamentas, pramintas Seimu, atsirado iš didikų sueigų, į kurias jie rinkdavosi patarti Didžiajam Kunigaikščiui, o tam tikrais atvejais-ir išrinkti Didįjį Kunigaikštį. Suprantama, kad tais laikais ir gimti bajoru jau buvo privilegija, kadangi užaugęs toks vyras galėjo dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus.
Karai ir perversmai valstybėje arba jų grėsmė versdavo didikus vis dažniau rinktis ir spręsti, kaip gauti lėšų Didžiosios kunigaikštystės gynybai, iždui, švietimui.
Bajorai norėjo, kad jų nuomonės Didysis Kunigaikštis ne tik paisytų ir į ją atsižvelgtų, bet ir paverstų ją privalomą daugumai gyventojų – kitaip tariant, įteisintų. Suvažiavusiųjų į Seimus tartis bajorų patarimai virsdavo sprendimais, o ilgainiui (XV) nulėmė įstatymų leidybos tradiciją. Seimai buvo šaukiami Vilniuje, Lietuvos, Brastoje, Gardine.
Kuo labiau plito tarptautiniai prekybos mainai, gamyba, tuo valstiečių, miestiečių, bajorų, kunigaikščių visuomenei, siekusiai pažangesnių santykių ir daugiau laisvių, rūpėjo, kad jų gyvenimas galėtų būti priklausomas ne nuo vieno valdovo valios, bet nuo rašytinės teisės. Antai 1468 m. Lietuvos Seime buvo priimtas Kazimiero teisynas, kuriuo buvo nustatytos bausmės už kriminalinius nusikaltimus. Ypač Seimo vaidmuo sustiprėjo, kai 1492 m. Jis Didžiuoju Kunigaikščiu išrinko Aleksandrą Jogailaitį. Didžiajam Kunigaikščiui vadovautis rašytine teise tvarkant valstybės gyvenimą turėjo būti paprasčiau negu skelbti privilegijas ar vertinti įvykius ir pasisakymus atsižvelgiant į papročius, ypač, kai turėdavo skirti bausmes.
Kiekvieno parlamento narių sudėtis negali būti suformuota niekaip kitaip—tik per visuotinius rinkimus. Tad kiekvieno Seimo rinkimai, paprastai vykstantys kas ketverius metus,-tai piliečių norų, pasitikėjimo, valios išraiška. Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip trys penktadaliai Seimo narių (iš viso 141). Nedalyvaudami rinkimuose ir manydami, kad „mano vienas balsas nedaug lems“—klystame. Pirma, dėl to, jog patys atsisakome savo teisių. Antra —kiekvienas balsas yra svarbus telkiant šalininkus tam tikram tikslui pasiekti, atitinkamoms ūkio, kultūros, sporto programoms įgyvendinti.

Rinkdami parlamentą—renkame tam tikrą atstovų komandą. Jiems patikime labai svarbų darbą— įstatymų leidybą. Kiekvienas naujas įstatymas turi derėti ne tik su kitu, jau priimtu, bet pirmiausia atitikti Konstitucijoje įrašytus straipsnius.

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
Žmogaus asmuo neliečiamas.
Žmogaus orumą gina įstatymas.
Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas.
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir
iniciatyva.

Šios kelios ištraukos iš mūsų Konstitucijos straipsnių yra suprantamos kaip bendros sąvokos. Kiekvienai šitai tezei įgyvendinti reikalingi įstatymai. Jie turi atspindėti mūsų interesus, tikslus ir poreikius, kuriuos norėtume įgyvendinti,—pastatyti arba įsigyti namą ar kitokią nuosavybę, sukurti šeimą, išeiti mokslus, dirbti tam tikrą darbą ir t.t. Įstatymai visa tai reglamentuoja.
Turime neužmiršti, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi ne tik Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Seimo nariai, bet ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Konstitucijoje ir Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatyme nurodyta, kad 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti įstatymo projektą, kurį Seimas privalo svarstyti. Be to, 300 tūkst. rinkėjų turi teisę teikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją.
Seimas kasmet renkasi į dvi eilines—pavasario ir rudens sesijas׃ kovo 10—birželio 30 ir rugsėjo 10— gruodžio 23 dienomis. Sesijos metu parlamentas renkasi į plenarinius posėdžius paprastai 4 kartus per savaitę— po 2, t. y. Rytinį ir vakarinį, antradienį ir ketvirtadienį, o kas 3 savaitės daromos vienos savaitės plenarinių posėdžių pertraukos. Seimas gali sesiją pratęsti, o Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip 1/3 visų parlamento narių siūlymu gali sušaukti neeilines sesijas.

ŠIAURĖS ŠALIŲ PARLAMENTAI

Parlamento kadencija visose Šiaurės šalyse trunka ketverius metus, išskyrus Švediją, kur rinkimai vyksta kas trejus metus. Norvegija yra vienintelė Šiaurės valstybė, kurioje nėra numatyta priešlaikinių parlamento rinkimų galimybė. Kitur neeilinius rinkimus gali šaukti valstybės vadovas, patarus premjerui (dažniausiai neeiliniai rinkimai vyksta Danijoje ir Suomijoje). Švedijoje neeiliniuose rinkimuose išrinktas parlamentas veikia tik likusį iki eilinių rinkimų ankstesniojo parlamento kadencijos laiką.
Parlamentas instituciniu požiūriu visų pirma yra legislatyvinė institucija. Įstatymų projektus paprastai turi teisę siūlyti šalių parlamentarai ir vyriausybių nariai. Danija šiuo požiūriu išsiskirs kadangi jos konstitucijos 41 straipsnis nurodo, jog įstatymų projektus gali siūlyti tik Folketingo nariai. T.y vyriausybės siūlomi įstatymų projektai, net biudžeto projektas pateikiami kaip atskirų ministrų pasiūlymai. Islandijos bei Norvegijos parlamentuose įstatymą gali pasiūlyti jų nariai arba ministrai, Švedijoje—vyriausybė, parlamento komitetai arba parlamentarai. Suomijoje įstatymą gali pasiūlyti arba parlamento nariai, arba prezidentas. Pastaruoju atveju pateikiamas vyriausybės parengtas projektas.

Seimo darbas

Seimas svarsto, priima, leidžia įstatymus, pritaria arba nepritaria Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko (Vyriausybės vadovo) kandidatūrai, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą bei prižiūri, kaip jis vykdomas, nustato valstybinius mokesčius, skelbia savivaldybių rinkimus, ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Įstatymų projektams nagrinėti Seimas sudaro komitetus, o siauresnės paskirties reikalams nagrinėti yra komisijos (nuolatinės ir laikinosios).
Seimo narių teises ir pareigas apibrėžia Seimo Statutas. Juo remiantis, parlamento sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes svarsto, komitetų ir frakcijų darbo organizavimą derina Seniūnų sueiga, kurią sudaro Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai.

 Į plenarinius posėdžius, kuriuose įstatymai priimami arba atmetami, Seimo nariai renkasi antradieniais ir ketvirtadieniais, o kitomis dienomis posėdžiauja komitetuose, svarsto politinius klausimus frakcijų posėdžiuose.

 Savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus svarsto ir jiems pritaria Seimo seniūnų sueiga.

 Seimo nariai sesijos metu dirba pagal iš anksto sudarytą darbotvarkę (joje turi būti nurodytas plenarinio posėdžio laikas, svarstomi klausimai, įstatymo projekto registracijos numeris, pranešėjai).

 Jeigu dalis parlamentarų reikalauja keisti darbotvarkę, siūlydami įtraukti naujus klausimus, gali kilti aštrių ginčų.

 Seimo plenariniame posėdyje vykstančioje bendroje diskusijoje be Seimo narių dalyvauja ir Vyriausybės nariai.

Darbotvarkė

Seimo plenariniai posėdžiai, komitetų, komisijų, frakcijų bei kitų Seimo institucijų posėdžiai tam tikru nustatytu laiku:

Pirmadienis
8-10 val. Seniūnų sueigos posėdis
9-10 val. Seimo valdybos posėdis
10-13 val. Komitetų posėdžiai
14-16 val. Komisijų ir Europos reikalų komiteto posėdžiai
16-20 val. Frakcijų posėdžiai

Antradienis
8-10 val. Komitetų posėdžiai (prireikus), individualus Seimo narių darbas su teisės aktų projektais
10-13 val. Seimo plenarinis posėdis
14-15 val. Tarp parlamentarinių ryšių grupių ir kitų Seimo institucijų posėdžiai
15-18 val. Seimo plenarinis posėdis

(16-16.30 val. Vyriausybės pusvalandis)

Trečiadienis
8-9 val. Seniūnų sueigos posėdis
9-10 val. Seimo valdybos posėdis
10-13 val. Komitetų klausymai (posėdžiai)
14-16 val. Komitetų posėdžiai (klausymai)
15-20 val. Frakcijų posėdžiai

Ketvirtadienis
8-10 val. Komitetų posėdžiai (prireikus), individualus Seimo narių darbas su teisės aktų projektais
10-13 val. Seimo plenarinis posėdis
15-18 val. Seimo plenarinis posėdis

(16-17 val. Vyriausybės valanda)

Penktadienis
Susitikimai su rinkėjais, jų priėmimas asmeniniais klausimais.

Seimo sesijos

Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 d. Ir birželio 30 d. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 d. Ir baigiasi gruodžio 30 d. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.
Seimo Pirmininkas dviejų trečdalių visų Seimo narių siūlymu arba Konstitucijos numatytais atvejais Respublikos Prezidentas gali sušaukti neeilines sesijas.

Seimo sesijos susideda iš Seimo posėdžių bei tarp jų rengiamų komitetų posėdžių.
Galime išskirti penkias pagrindines Seimo darbo kryptis.
 Pirma. Seimas svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, priima nutarimus dėl referendumų skelbimo, nustato Respublikos administracinį susirinkimą.
 Antra. Seimas tvirtina arba skiria valstybės pareigūnus, skelbia Prezidento rinkimus, savivaldybių rinkimus, sudaro Vyriausiąja rinkimų komisiją.
 Trečia. Lietuvos Respublikos Seimas pritaria arba nepritaria Lietuvos Respublikos Prezidento teikiamoms Konstitucinio Teismo teisėjų, Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei šių teismo pirmininkų kandidatūroms,leidžia amnestijos aktus,steigia valstybinius apdovanojimus.
 Ketvirta. Seimas ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus.
 Penkta. Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Seimui teisę įvesti tiesioginį valdymą, skelbti mobilizaciją, priimti sprendimą panauduoti ginkluotąsias pajėgas.

Pavadinimas Pradžia Pabaiga

2000 – 2004 metų kadencija

6 eilinė sesija

2003 03 10

6 neeilinė sesija

2003 02 24 2003 03 05

5 eilinė sesija

2002 09 10 2003 01 28

5 neeilinė sesija

2002 09 02 2002 09 06

4 eilinė sesija

2002 03 10 2002 07 05

4 neeilinė sesija

2002 02 28 2002 03 07

3 eilinė sesija

2001 09 10 2002 01 25

3 neeilinė sesija

2001 07 30 2001 08 03

2 eilinė sesija

2001 03 10 2001 07 12

2 neeilinė sesija

2001 02 20 2001 03 02

1 neeilinė sesija

2001 01 12 2001 01 26

1 eilinė sesija

2000 10 19 2000 12 23

1996 – 2000 metų kadencija

9 eilinė sesija

2000 09 10 2000 10 18

8 neeilinė sesija

2000 08 21 2000 08 31

8 eilinė sesija

2000 03 10 2000 07 20

7 neeilinė sesija

2000 02 08 2000 02 17

7 eilinė sesija

1999 09 10 2000 01 13

6 eilinė sesija

1999 03 10 1999 07 08

5 eilinė sesija

1998 09 10 1999 02 11

6 neeilinė sesija

1998 07 15 1998 07 16

4 eilinė sesija

1998 03 10 1998 07 02

5 neeilinė sesija

1998 02 16 1998 03 03

4 neeilinė sesija

1998 02 03 1998 02 03

3 eilinė sesija

1997 09 10 1998 01 15

3 neeilinė sesija 1997 08 18 1997 08 19

2 eilinė sesija 1997 03 10 1997 07 03

2 neeilinė sesija 1997 02 11 1997 02 25

1 neeilinė sesija 1997 01 09 1997 01 23

1 eilinė sesija 1996 11 25 1996 12 23

LIETUVOS RESPUBLIKOS
K O N S T I T U C I J A

(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,

atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
KONSTITUCIJĄ.
V SKIRSNIS
SEIMAS

55 straipsnis

Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.

Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas.

56 straipsnis

Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.

Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

57 straipsnis

Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams.

58 straipsnis

Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:

1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;

2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.

Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.

Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.

59 straipsnis

Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.

Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai.

Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Dėl to Seimas priima nutarimą.

Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.

60 straipsnis

Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.

Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.

Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.

Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas.

61 straipsnis

Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.

Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui.

Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją, gali nutarti, jog atsakymas esąs nepatenkinamas, ir pusės visų Seimo narių balsų dauguma pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru.

Balsavimo tvarką nustato įstatymas.

62 straipsnis

Seimo nario asmuo neliečiamas.

Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.

63 straipsnis

Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:

1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;

2) jis miršta;

3) atsistatydina;

4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;

5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;

6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;

7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;

8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

64 straipsnis

Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.

Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas.

65 straipsnis

Naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui.

66 straipsnis

Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.

67 straipsnis

Seimas:

1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

2) leidžia įstatymus;

3) priima nutarimus dėl referendumų;

4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;

5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;

6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;

7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;

8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;

9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;

10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;

11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;

12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;

13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;

14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;

15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;

16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;

17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;

18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;

19) leidžia amnestijos aktus;

20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

68 straipsnis

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

69 straipsnis

Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.

Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

70 straipsnis

Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

71 straipsnis

Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.

Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas.

Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

72 straipsnis

Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti.

Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

73 straipsnis

Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų.

Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas.

Prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas. Jų sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

74 straipsnis

Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

75 straipsnis

Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, atleidžiami iš pareigų, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą.

76 straipsnis

Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią.

TEISĖS AKTAI

Nuo 2003.04.24 įsigaliojo šie įstatymai:

 Tarnybinio paso įstatymo pakeitimo ĮSTATYMAS
 Policijos įstatymo 16(4) ir 16(5) straipsnių pripažinimo netekusiais galios ĮSTATYMAS
 Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo ĮSTATYMAS
 Nepaprastosios padėties įstatymo 20 straipsnio pakeitimo ĮSTATYMAS
 Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 ir 36 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMAS
 Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo ĮSTATYMAS

SEIMO NARIAI

Seimo nariai turi didžiulę atsakomybę׃ juk priimant įstatymą turi būti apgalvota, kaip apibendrinti daugelį konkrečių situacijų, interesų, tikslų. Susitikimai ne vien su rinkėjais, bet ir su kitų šalių parlamentarais padeda suprasti, kaip vyksta pokyčiai mūsų visuomenėje, taip pat kokios patirties priimant atitinkamus įstatymus ir juos taikant yra įgijusios kitos šalys.
Seimo nariai dirba susiskirstę į frakcijas, formuojamas atsižvelgiant į rinkimų rezultatus ir rinkimų programas, kurias, ruošdamiesi rinkimams, jie žada įgyvendinti kaip kandidatai į Seimą.
Tačiau parlamentarizmas reiškia ir pakantumą kitokiai nuomonei, net jeigu ji nepatinka ar neatitinka vienos programos. Todėl, parlamento rinkimus laimėjus kuriai nors politinei jėgai, atsiranda ir opozicija— oponuojanti daugumos projektams, sumanymams, kritikuojanti pozicijos veiksmus.

Seimo narys turi teisę turėti atskirus arba su kitais frakcijos, kuriai priklauso, nariais padėjėjus— sekretorius, taip pat ir padėjėjus, dirbančius visuomeniniais pagrindais.

Komitetuose dirba patarėjai, kurie yra atitinkamų sričių specialistai ir gali parlamentarams parengti projektus. Tačiau teisės aktų projektus dar reikia atskirai įvertinti —kaip jie dera su kitais galiojančiais įstatymais bei numatomais rengti projektais.

SEIMO NARIŲ FRAKCIJOS׃
• Socialdemokratinės koalicijos (LSDP, LRS) frakcija
• Liberalų frakcija
• Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija
• Tėvynės sąjungos—konservatorių frakcija
• Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcija

ir kitos.

2000 – 2004 m. kadencijos
Seimo narių sąrašas

Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS
Ona BABONIENĖ
Gintautas BABRAVIČIUS
Zigmantas BALČYTIS
Dailis Alfonsas BARAKAUSKAS
Vydas BARAVYKAS
Mindaugas BASTYS
Antanas BAURA
Juozas BERNATONIS
Kazys BOBELIS
Bronius BRADAUSKAS
Jonas BUDREVIČIUS
Sigita BURBIENĖ
Stanislovas BUŠKEVIČIUS
Algirdas BUTKEVIČIUS
Jonas ČEKUOLIS
Jonas ČIULEVIČIUS
Gediminas DALINKEVIČIUS
Irena DEGUTIENĖ
Gintaras DIDŽIOKAS
Sergejus DMITRIJEVAS
Roma DOVYDĖNIENĖ
Vytautas EINORIS
Vasilij FIODOROV
Kęstutis GLAVECKAS
Petras GRAŽULIS
Valentinas GREIČIŪNAS
Algirdas GRICIUS
Algimantas Valentinas INDRIŪNAS
Gediminas JAKAVONIS
Povilas JAKUČIONIS
Jonas JUČAS
Rasa JUKNEVIČIENĖ
Jūratė JUOZAITIENĖ
Jonas JURKUS
Česlovas JURŠĖNAS
Edvardas KANIAVA
Vaclovas KARBAUSKIS
Ramūnas KARBAUSKIS
Edvardas KAREČKA
Justinas KAROSAS
Algis KAŠĖTA
Gediminas KIRKILAS
Audrius KLIŠONIS
Egidijus KLUMBYS
Gintautas KNIUKŠTA
Jonas KORENKA
Jeronimas KRAUJELIS
Kęstutis KRIŠČIŪNAS
Stasys KRUŽINAUSKAS
Andrius KUBILIUS
Algirdas KUNČINAS
Kęstutis KUZMICKAS
Vytautas KVIETKAUSKAS
Vytautas LANDSBERGIS
Saulius LAPĖNAS
Vytautas LAPĖNAS
Arminas LYDEKA
Jonas LIONGINAS
Alfonsas MACAITIS
Zenonas MAČERNIUS
Eugenijus MALDEIKIS
Virginijus MARTIŠAUSKAS
Eligijus MASIULIS
Algimantas MATULEVIČIUS
Juozas MATULEVIČIUS
Nikolaj MEDVEDEV
Artūras MELIANAS
Gintautas MIKOLAITIS
Dangutė MIKUTIENĖ
Gabriel Jan MINCEVIČ
Algirdas MONKEVIČIUS
Janė NARVILIENĖ
Visvaldas NEKRAŠAS
Juozas OLEKAS
Vladimiras ORECHOVAS
Raimundas PALAITIS
Juozas PALIONIS
Petras PAPOVAS
Artūras PAULAUSKAS
Rolandas PAVILIONIS
Artur PLOKŠTO
Aleksander POPLAVSKI
Vasilijus POPOVAS
Mykolas PRONCKUS
Kazimira Danutė PRUNSKIENĖ
Alfonsas PULOKAS
Giedrė PURVANECKIENĖ
Juozas RAISTENSKIS
Alvydas RAMANAUSKAS
Jurgis RAZMA
Algis RIMAS
Klemensas RIMŠELIS
Viktoras RINKEVIČIUS
Julius SABATAUSKAS
Alvydas SADECKAS
Aloyzas SAKALAS
Algimantas SALAMAKINAS
Algirdas SAUDARGAS
Vytautas SAULIS
Eimundas SAVICKAS
Romanas Algimantas SEDLICKAS
Valerijus SIMULIK
Rimantas SINKEVIČIUS
Algirdas SYSAS
Kęstutis SKAMARAKAS
Egidijus SKARBALIUS
Artūras SKARDŽIUS
Vaclov STANKEVIČ
Antanas Napoleonas STASIŠKIS
Nijolė STEIBLIENĖ
Gintaras STEPONAVIČIUS
Eduardas ŠABLINSKAS
Irena ŠIAULIENĖ
Gintaras ŠILEIKIS
Gintautas ŠIVICKAS
Raimondas ŠUKYS
Vytautas ŠUSTAUSKAS
Dalia TEIŠERSKYTĖ
Valdemar TOMAŠEVSKI
Valerij TRETJAKOV
Viktor USPASKICH
Jurgis UTOVKA
Gediminas VAGNORIUS
Rimas VALČIUKAS
Antanas VALYS (nuo 2002 10 15)
Egidijus VAREIKIS
Rimvydas VAŠTAKAS
Artūras VAZBYS
Domininkas VELIČKA
Virmantas VELIKONIS
Birutė VĖSAITĖ
Julius VESELKA
Arvydas VIDŽIŪNAS
Pranas VILKAS
Vladas ŽALNERAUSKAS
Henrikas ŽUKAUSKAS
Vitas MATUZAS (iki 2003 03 12)
Dalia KUTRAITĖ GIEDRAITIENĖ (iki 2003 02 25)
Alvydas MEDALINSKAS (iki 2003 02 25)
Rolandas PAKSAS (iki 2003 02 15)
Rimantas RUZAS (iki 2002 10 14)

Valdančioji dauguma

Po Seimo rinkimų 2000 m. valdančiąją koaliciją sudarė 5 politinės partijos – Naujoji sąjunga (socialliberalai), Lietuvos liberalų sąjunga, Lietuvos centro sąjunga, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. 2001 m. birželio 22 d. pastarosios 4 politinės jėgos paskelbė pareiškimą, kuriuo Naujoji sąjunga (socialliberalai) nebelaikoma koalicijos partnere.

Nuo 2001 m. birželio 27 d. Seimo daugumą sudarė socialdemokratai ir socialliberalai, kai šių partijų vadovai Artūras Paulauskas ir Algirdas Mykolas Brazauskas pasirašė susitarimą dėl bendro darbo tikslų. Išsamiau – žr. nuorodas apie atitinkamas frakcijas.

2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Eligijus MASIULIS

Biografija
Gimė 1974 m. spalio 15 d. Klaipėdoje.
1992 m. baigė Klaipėdos Smeltės vidurinę mokyklą.
1999 m. baigė Klaipėdos universiteto magistro studijas ir įgijo politologo specialybę.
1994 m. – pirmasis Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidentas.
Nuo 1998 m. iki išrinkimo į Seimą dirbo Klaipėdos miesto mero Eugenijaus Gentvilo patarėju.
Klaipėdos Rotoract garbės narys.
Nuo 1997 m. iki 2000 m. gruodžio mėn. – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas.
Nuo 1996 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narys. 1996–1998 m. – Klaipėdos liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkas. Nuo 1998 m. – Lietuvos liberalų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, nuo 2001 m. gegužės 19 d. – šios sąjungos Valdybos narys. Lietuvos liberalaus jaunimo narys.
Gilinasi į švietimo, kultūros sritis.
Domisi viešaisiais ryšiais, sportu, statistika.
Pomėgis – knygų skaitymas.
Moka anglų, prancūzų, rusų kalbas.Žmona Ieva studijuoja Klaipėdos universitete istorijos specialybę ir dirba Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje archeologe.

2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Alvydas RAMANAUSKAS

Biografija
Gimė 1955 m. kovo 31 d. Zarasų rajono Midučių kaime.
Iki 1969 m. mokėsi Zarasų rajono Dusetų K.Būgos vidurinėje mokykloje, nuo 1969 m. – Utenos miesto 2–ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1973 m.
1973 m. įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kurį 1978 m. baigė ir įgijo statybos ir kelių mašinų bei įrengimų inžinieriaus–mechaniko specialybę.
1978–1983 m. dirbo Ukmergės gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje mechaniku, vyriausiuoju mechaniku, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju.
1983–1993 m. dirbo akcinės bendrovės „Ukmergės pieninė” (dabar – akcinės bendrovės „Rokiškio sūris” Ukmergės filialas) vyriausiuoju inžinieriumi.
Nuo 1993 m. iki išrinkimo į Seimą – Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras” prezidentas.
2001 m. birželio 2 d. išrinktas Seimo Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijos seniūnu.
Nuo 2000 m. – Naujosios sąjungos (socialliberalų) narys.
Pomėgiai – buities darbai.
Gerai moka rusų kalbą, skaito ir bendrauja anglų ir prancūzų kalbomis.
Žmona Rima – Ukmergės rajono Veprių vidurinės mokyklos direktorė.
Turi tris dukteris. Ieva, Jovita ir Jūratė – studentės.
2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Eugenijus MALDEIKIS

Biografija
Gimė 1958 m. rugpjūčio 27 d. Anykščių rajono Troškūnų miestelyje.
Nuo 1969 m. mokėsi Šiaulių 5–ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Didždvario gimnazija), kurią baigė 1975 m.
1976–1978 m. studijavo Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete (dabar – Ekonomikos fakultetas) pramonės planavimą, 1979–1982 m. – Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto Ekonomikos fakultete politinę ekonomiją.
1984–1987 m. studijavo Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto aspirantūroje. 1987 m. apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją.
Stažavo Pasaulio banko tobulinimosi centre Vienoje (Austrija) ir kitose šalyse. 1998 m. tobulinosi Harvardo universitete (JAV).
1988–1990 m. dirbo Lietuvos veterinarijos akademijoje dėstytoju, 1990–1991 m. – Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institute moksliniu bendradarbiu.
1991–1992 m. – Ekonomikos ministerijos Ekonominių reformų ir ūkio strategijos skyriaus viršininkas, 1992–1996 m. – Ekonominių tyrimų centro vadovas, 1996–1999 m. – akcinės bendrovės „Turto bankas” valdybos pirmininkas.
Iki išrinkimo į Seimą dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Deloitte and Touche”, kuri yra didžiausių pasaulio audito ir konsultacijų kompanijų penketuke, pirmininku.
2001 m. liepos 10 d. išrinktas Seimo Liberalų frakcijos seniūno pavaduotoju.
1999 m. birželio–spalio mėnesiais – ūkio ministras devintojoje (XXX) Vyriausybėje, nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2001 m. vasario 14 d. – ūkio ministras vienuoliktojoje (XXXII) Vyriausybėje.
2000 m. kovo–lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
Viešosios įstaigos Ugdymo inovacijų centras valdybos narys. Krikščioniško tarptautinio fondo „Solidarity”, remiančio projektus vaikų globos problemoms spręsti, tarybos narys Lietuvoje.
Anksčiau priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. Nuo 1999 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narys. Dabar – šios sąjungos Valdybos narys, Ūkio komiteto pirmininkas.
Yra išspausdinęs apie 30 straipsnių ekonomikos klausimais. Keleto knygų bendraautorius.
Aktualiausios išleistos knygos politine tematika:
(kartu su G.Rainiu) „Estonia, Lithuania, Latvia: Way to Europe. In Pursuit of Europe. Transformation of Post-Communist Countries” (Macmillan, 1996),
„Structure and Impact of Foreign Investment, Industrial Restructuring in the Baltic States” (Paris, 1995).
Dėstė politinę ekonomiją Vilniaus universitete ir Lietuvos veterinarijos akademijoje.
Domisi ekonomikos istorija, ekonomikos teorijomis, istorija.
Pomėgiai – grožinės literatūros skaitymas, kelionės.
Moka anglų, rusų kalbas.
Žmona Aušra Maldeikienė – ekonomistė, dirba Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje dėstytoja.
Turi du sūnus. Matas Maldeikis – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto III kurso studentas. Mykolas Maldeikis mokosi Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje.

2000-2004 m. kadencijos Seimo narė
Irena ŠIAULIENĖ

Biografija
Gimė 1955 m. vasario 19 d. Kelmės rajono Kolainių kaime tarnautojų šeimoje.
1971 m. baigė Telšių rajono Pavandenės vidurinę mokyklą.
Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kurį 1976 m. baigė su pagyrimu ir įgijo istorijos ir sociologijos mokslų dėstytojos specialybę.
1987 m. apgynė istorijos mokslų kandidatės (dabar – humanitarinių mokslų daktarės) disertaciją.
1976–1992 m. ėjo dėstytojos, docentės pareigas Klaipėdos politechnikume (dabar – Klaipėdos aukštesnioji technikos mokykla), Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete (dabar – Klaipėdos universitetas), Klaipėdos universiteto Istorijos ir sociologijos katedroje.
1992–1996 m. – VI Seimo narė, išrinkta Baltijos rinkimų apygardoje Nr. 20. Kandidate į Seimą 1992 m. iškėlė Lietuvos demokratinė darbo partija. (Nuo 1992 m. lapkričio 22 d. iki 1993 m. balandžio 14 d. laikyta išrinkta pagal šios partijos sąrašą). Seime dirbo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete. Jos iniciatyva priimtas įstatymas dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems sovietinėje armijoje ir armijoje žuvusiųjų šeimoms; moterų teises ginantys įstatymai, įsteigta valstybės konsultantės moterų klausimams pareigybė.
1996–2000 m. – VII Seimo narė, išrinkta pagal Lietuvos demokratinės darbo partijos sąrašą. Seime dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros bei Socialinių reikalų ir darbo komitetuose.
Nuo 1991 m. – visuomeninės nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos demokratinės moterų kolegijos – koordinatorė.
Nuo 1990 m. buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos narė. Buvo šios partijos pirmininko pavaduotoja. Nuo 2001 m. sausio 27 d. – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoja (LSDP nare laikoma nuo 1990 m.). Nuo 2001 m. – Lietuvos moterų socialdemokračių sąjungos pirmininkės pavaduotoja, Lietuvos demokratinės moterų kolegijos koordinatorė.
Yra dirbusi įvairiose įstatymų rengimo darbo grupėse. Surengė per 15 respublikinių konferencijų, paskelbė keliasdešimt straipsnių.
Moka vokiečių, rusų, lenkų, anglų kalbas.
Išsituokusi.
Sūnus Eitaras Šiaulys – studentas.

2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Andrius KUBILIUS

Biografija
Gimė 1956 m. gruodžio 8 d. Vilniuje.
Tėvai – Vytautas Kubilius ir Janina Žėkaitė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Nuo 1963 m. mokėsi Vilniaus 22–ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1974 m.
1974 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kurį 1979 m. baigė ir įgijo fiziko specialybę.
1981–1984 m. studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje.
1984–1990 m. dirbo Vilniaus universitete laborantu, inžinieriumi, moksliniu bendradarbiu.
1988 m. įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą. 1990–1992 m. – Sąjūdžio atsakingasis sekretorius.
1992–1996 m. – VI Seimo narys. Seimo nariu buvo išrinktas pagal Sąjūdžio koalicijos sąrašą. Seime dirbo Gamtos apsaugos komitete, buvo Tėvynės sąjungos–konservatorių frakcijos seniūnas.
1996–2000 m. – VII Seimo narys. Seimo nariu buvo išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą. Seime 1997–1999 m. buvo Europos reikalų komiteto pirmininkas, 1996–1999 m. dirbo Teisės ir teisėtvarkos komitete. 1996–1999 m. – Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas.
1999–2000 m. – Ministras Pirmininkas dešimtojoje (XXXI) Vyriausybėje.
Lietuvos šaudymo sąjungos prezidentas, Žinių ekonomikos forumo Politikos komiteto pirmininkas, Žinių visuomenės tarybos prie Respublikos Prezidento narys.
Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys – nuo įkūrimo 1993 m. Dabar – šios sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas, Tarybos narys.
Domisi politologine literatūra.
Pomėgiai – knygos, koncertai, aktyvus poilsis gamtoje (pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai dviračiu, plaukiojimai valtimi, slidinėjimas).
Moka anglų, rusų kalbas.
Žmona Rasa – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė.
Turi du sūnus. Vytautas studijuoja Vilniaus universitete bei dirba interneto dizaino kompanijoje. Andrius – moksleivis.

2000-2004 m. kadencijos Seimo narė
Kazimira Danutė PRUNSKIENĖ

Biografija
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signatarė
Gimė 1943 m. vasario 26 d. Švenčionių rajono Vasiuliškių kaime.
1949–1956 m. mokėsi Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje (dabar – pagrindinė) mokykloje, nuo 1956 m. – Vilniaus 1–ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 m.
1960 m. įstojo į Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos (dabar – Ekonomikos) fakultetą, kurį 1965 m. baigė ir įgijo ekonomistės specialybę.
1970–1971 m. studijavo šio fakulteto aspirantūroje. 1971 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidatės (dabar – ekonomikos mokslų daktarės) disertaciją.
1986 m. apgynė ekonomikos mokslų daktarės (dabar – habilituotos socialinių mokslų daktarės) disertaciją.
1964–1965 m. dirbo Vilniaus namų statybos kombinate ekonomiste.
1965–1986 m. – Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto dėstytoja, vyresnioji dėstytoja, nuo 1978 m. – docentė.
1981–1986 m. dirbo mokslinį darbą Vengrijos universitetuose, 1982–1983, 1986, 1988 m. – VFR universitetuose. 1982–1983 m. jai paskirta A. von Humboldto fondo (VFR) stipendija.
1986–1988 m. – Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui, 1988–1989 m. – Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektorė.
1989–1990 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja.
1993 m. įsteigė individualią įmonę „K.Prunskienės konsultacinė firma” („K.Prunskienė-Consulting”). Iki 1996 m. buvo jos prezidentė ir verslo konsultantė.
Nuo 1996 m. dirba nepagrindinėje darbovietėje – Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė.
1989 m. Šiaulių teritorinėje rinkimų apygardoje išrinkta TSRS liaudies deputate. 1989–1990 m. dirbo Tarybų Sąjungos Aukščiausiojoje Taryboje ir TSRS liaudies deputatų kongrese.
1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatė, išrinkta Verkių rinkimų apygardoje Nr. 5. Kandidate 1990 m. iškėlė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Aukščiausiojoje Taryboje–Atkuriamajame Seime dirbo Ekonomikos komisijoje.
1996–2000 m. – VII Seimo narė, išrinkta Molėtų–Švenčionių rinkimų apygardoje Nr. 54. Kandidate į Seimą 1996 m. iškėlė Lietuvos moterų partija (dabar – Naujosios demokratijos partija). Seime dirbo Ekonomikos komitete, buvo Nepriklausomos frakcijos seniūnė.
1990–1991 m. – Ministrė Pirmininkė pirmojoje (XXII) Vyriausybėje.
1997–1998 m. – Molėtų rajono savivaldybės tarybos narė.
1991–1994 m. – Europos politinių studijų centro konsultacinės tarybos narė, 1993–1996 m. – Tarptautinio ekonominių reformų ir bendradarbiavimo komiteto Bonoje narė. Nuo 1994 m. – Baltijos moterų krepšinio lygos prezidentė. Nuo 1995 m. – Moterų–pasaulio lyderių tarybos (prie Harvardo universiteto, JAV) narė. Nuo 1998 m. – Parlamentarų–lyderių fondo valdybos narė. Nuo 1999 m. – Tarptautinės informatizacijos akademijos akademikė, Tarptautinės menedžmento akademijos tikroji narė. Europos moterų organizacijų matronato narė.
Nuo 1991 m. – Lietuvos–Europos instituto, visuomeninės mokslinės ne pelno organizacijos, prezidentė. Nuo 1992 m. – Lietuvos moterų asociacijos prezidentė. Nuo 1998 m. – Ekonominės strategijos ekspertų tarybos koordinatorė, dirba makroekonomikos srityje. Ekonomistų klubo prezidentė.
1988 m. – viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų. 1988–1990 m. buvo šio judėjimo iniciatyvinės grupės, Tarybos narė.
Nuo 1980 m. iki 1990 m. kovo 10 d. – TSKP narė.
1995 m. – viena iš Lietuvos moterų partijos steigėjų. Nuo 1995 m. vasario 25 d. iki 1998 m. – šios partijos pirmininkė. 1998 m. perrinkta atsinaujinusios ir pavadinimą pakoregavusios Naujosios demokratijos/Moterų partijos pirmininke. Nuo 2000 m., pakeitus partijos pavadinimą, – Naujosios demokratijos partijos pirmininkė.
1991 m. Romoje (Italija) už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę apdovanota Minervos prizu. 2000 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino kavalierė, apdovanota Gedimino ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2001 m. už ypatingus nuopelnus Vokietijos Federacinei Respublikai apdovanota Nuopelnų ordino Didžiuoju nuopelnų kryžiumi su žvaigžde.
Keliolikos knygų autorė. Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė per 300 mokslinių ekonomikos darbų. 1992–1997 m. – leidinio „Lithuania Today” redaktorė. Skaitė daug pranešimų tarptautinėse konferencijose, forumuose, kongresuose.
Aktualiausios jos išleistos knygos ir publikuoti straipsniai politine tematika:
Gintarinės ledi išpažintis. – Vilnius: Politika, 1991. – 158 p.
Leben für Litauen. – Frankfurt/Main, Berlin, Ullstein, 1992.
Užkulisiai. – Vilnius: Politika, 1992. – 80 p.
Iššūkis drakonui. – Kaunas: Europa, 1992. – 112 p.
Išsivadavimo kaina. – Vilnius: Politika, 1993. – 192 p.
Laisvėjimo ir permainų metai. – Vilnius: Viltis, 1995. – 135 p.
Markt Baltikum: Geshäfts- und Investionsratgeber für die Praxis. – Freiburg, Berlin: Rudolf Haufe Verlag, 1995.– 225 S.
Transformation, Co-operation, and Conversion. – Ed. by K. Prunskienė, E. Altvater. – Dordrecht, Boston, London: Kluwer Academic Publishers, 1996. – 146 p.
Intellectual Property Rights in Central and Eastern Europe: The Creation of Favourable Legal and Market Preconditions. – Ed. by K.Prunskienė, E.Altvater. – Amsterdam: IOS Press, Ohmsha, 1998. – 188 p. – (NATO ASI Series 4: Science and technology Policy – Vol.25).
Straipsnis „The Mechanisms of Regional and International Co-operation in the Spheres of Science and Technology” knygoje „East-West Scientific Co-operation: Science and Technology Policy of the Baltic States and International Co-operation”. – Ed. by K.Prunskienė, E.Altvater. – Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1997. – P. 7-14. – (NATO ASI Series 4: Science and Technology Policy – Vol. 15).
Straipsnis „Santarvės Vyriausybė: veiklos prioritetai, kliūtys ir nuveikti darbai” knygoje „Pirmoji Vyriausybė, 1990-1991”. – Vilnius: Pradai, 2000. – Sudarytojai Vaidotas Antanaitis, Leonas Ašmantas, Kostas Birulis, Darius Kuolys. – P. 331-346.
Straipsnis „Lietuvos ateities vizijos fragmentai: politikės ekonomistės požiūris” knygoje „Valstybės kūrimo drama: krizė ir vizijos”. – Vilnius: Margi raštai, 2000. – P. 157-190.
Straipsnis „Prospects for Economic Relations between Lithuania and Russia” leidinyje „Lithuanian Foreign Policy Review”. – 2000. – No 2 (6). – P. 205-212.
Straipsnis „Lietuvos ekonomikos potencialo ir jos konkurencingumo Europos Sąjungoje ugdymas” knygoje „Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 16”. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2000. – P. 95-105.
Straipsnis „Pirmoji Vyriausybė ir svarbiausi jos uždaviniai” knygoje „Atgimusi Lietuva 1990-2000”. – Vilnius: Baltijos pranešimai, 2001. – Sudarytojas Stanislovas Balčiūnas. – P. 134-139.
Skaito paskaitas „Lietuvos ekonomikos transformavimo raida”, „Užsienio investicijos ir tarptautinis marketingas”, „Europos integracijos ekonominės ir socialinės pasekmės”, „Ateities ekonominės strategijos prioritetai” Vilniaus Gedimino technikos universitete. Taip pat skaito paskaitas visuomenei įvairiuose universitetuose, klubuose, susitikimuose, konferencijose.
Profesinės ir politinės veiklos prioritetai: makroekonominės reformos, verslo sąlygų gerinimas, Europos integraciniai procesai; taip pat angažuojasi kaimo socialinio atgimimo, moterų ir vaikų teisių bei galimybių, narkomanijos prevencijos ir kt. srityse.
Rūpinasi humanitarinės pagalbos organizavimu.
Pomėgiai – moksliniai darbai, publicistika, dalykinės ir pažintinės kelionės, knygos, muzika, teatras, buvimas gamtoje, uogavimas, grybavimas, plaukiojimas ežere ir baseine, važinėjimas dviračiu.
Moka vokiečių, rusų kalbas (laisvai) ir gali susikalbėti anglų, portugalų kalbomis.
Išsituokusi.
Turi tris vaikus. Dukra Rasa Vaitkienė – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto absolventė, dirba verslo konsultante. Dukra Daivita Jackevičienė – Manheimo universiteto (Vokietija) sociologijos specialybės absolventė, dirba J.W.Goethe’ės instituto Vilniaus filiale projektų vadybininke. Sūnus Vaidotas Prunskus studijuoja verslo vadybą Kauno technologijos universitete, verslininkas.

2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Petras GRAŽULIS

Biografija
Gimė 1958 m. spalio 28 d. Alytaus rajono Mankūnų kaime gausioje valstiečių šeimoje (15 vaikų).
1975 m. baigė Alytaus rajono Miroslavo vidurinę mokyklą.
Nuo 1998 m. studijuoja Kauno technologijos universitete verslo administravimo specialybę.
Dar ankstyvoje jaunystėje įsitraukė į pogrindinę veiklą, artimai bendradarbiavo su Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariais. Žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto narys. Platino „Lietuvos katalikų kroniką”. Už aktyvią antitarybinę veiklą 1988 m. kalėjo Lukiškėse, Pravieniškėse, vėliau – Mordovijoje.
1992 m. buvo vienas iš uždarosios akcinės bendrovės „Ordo” steigėjų, iki 1996 m. vadovavo šiai bendrovei.
1996–2000 m. – VII Seimo narys. Seimo nariu buvo išrinktas pagal Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą. Seime dirbo Kaimo reikalų komitete.
1990–1995 m. – Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, dirbo Švietimo ir kultūros komitete. Nuo 2000 m. – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys.
Nuo 1989 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Vienas iš šios partijos atkūrėjų, partijos savaitraščio „Apžvalga” leidimo iniciatorius. 1990–1994 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus pirmininkas. Buvo Valdybos, Tarybos narys, Valdybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 2001 m. gegužės 12 d. – Lietuvos krikščionių demokratų valdybos pirmininkas.
Pomėgiai – sportas, muzika.
Moka prancūzų, rusų kalbas.
Žmona Raminta – inžinierė buhalterė.
Turi keturis vaikus. Sūnus Martynas, dukros Marija ir Gabrielė – moksleiviai. Sūnus Simonas – ikimokyklinio amžiaus.

Seimo Pirmininko įgaliojimai
1. Seimo Pirmininkas:
1) vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui;
2) per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti, per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus, per 3 dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbia;
3) per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus bei kitus Seimo priimtus aktus;
4) per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo valdybos sprendimus, jeigu pats jiems pirmininkauja;
5) laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą Konstitucijos 89 straipsnyje numatytais atvejais;
6) teikia Seimo Pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui;
7) Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;
8) teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstaigos vadovo kandidatūras;
9) Konstitucijos ir įstatymų numatytais atvejais teikia Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras;
10) pirmininkauja Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;
11) teikia Seniūnų sueigai sesijos darbų programos ir savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių projektus arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;
12) teikia Seimo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;
13) vykdo kitus šiame statute numatytus įgaliojimus.
2. Vykdydamas savo įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius.
3. Seimo Pirmininkas, o kai jo nėra, Pirmininko pavaduotojas, jeigu pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu gali be eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos nuomonę.
4. Seimo sesijos metu Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus dėl savo veiklos.
Biografija
Gimė 1953 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje.
1971 m. baigė Šiaulių 2–ąją vidurinę mokyklą.
1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, kurį 1976 m. baigė ir įgijo teisininko specialybę.
1976–1979 m. dirbo Kaišiadorių rajono prokuratūroje tardytoju, 1979–1982 m. – Kaišiadorių rajono prokuratūroje prokuroro pavaduotoju.
1982–1987 m. – Varėnos rajono prokuroras.
Būdamas 34 metų, 1987 m. paskirtas Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotoju, kuriuo dirbo iki 1990 m.
1990–1995 m. – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Lietuvoje dar veikiant SSRS generalinei prokuratūrai vyko principinė kova. Buvo siekiama savarankiškos Lietuvos generalinės prokuratūros pripažinimo. Generaliniam prokurorui reikėjo sugebėti išsaugoti valstybėje tvarką ir kartu iš naujo kurti teisėsaugos sistemą. Jis pirmasis prokuratūros sistemoje sukūrė padalinius kovai su organizuotu nusikalstamumu. Per gana trumpą laikotarpį buvo išaiškintos stambios nusikaltėlių grupuotės, jų vadeivoms iškeltos visą Lietuvą sudominusios bylos.
Palaikė kaltinimą žurnalisto Vito Lingio, nužudyto kriminalinių struktūrų ir korumpotų politinių jėgų užsakymu, nužudymo ir Lietuvos mafijos vadeivos Henriko Daktaro bylose.
1995–1997 m. – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas.
Nuo 1997 m. iki išrinkimo į Seimą vertėsi advokato praktika.
1997 m. buvo kandidatas į Respublikos Prezidentus. Piliečių pasitikėjimas jaunu, pradėjusiu karjerą politiku, buvo didelis – jis užtikrintai laimėjo pirmąjį rinkimų turą. Antrajame rinkimų ture surinko daugiau kaip 49 procentus balsų ir tik pusę procento atsiliko nuo pagrindinio varžovo – Valdo Adamkaus.
Pirmajame VIII Seimo posėdyje 2000 m. spalio 19 d. išrinktas Seimo Pirmininku.
2001 m. buvo NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesijos, surengtos Vilniuje, organizacinio komiteto pirmininkas.
1998 m. balandžio 25 d. steigiamajame Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavime išrinktas šios sąjungos pirmininku. Naujosios sąjungos (socialliberalų) Tarybos narys.
Pomėgiai – literatūra, sportas.
Moka anglų, rusų kalbas.
Žmona Jolanta Paulauskienė studijuoja Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
Turi keturis vaikus. Iš pirmosios santuokos – du sūnūs: Andrius – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas, Vilius – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentas. Iš antrosios santuokos – du ikimokyklinio amžiaus vaikai – sūnus Arnas ir dukra Aistė.

“Knygą 2000 – 2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams”

Knygoje

Iš esmės nagrinėjamos ir paprastai pristatomos Lietuvos aktualijos.

Siūlomi aiškūs ir nuoseklūs principai reformų programų kūrimui.

Išdėstoma trumpa svarbiausių klausimų analizė bei pateikiami pasiūlymai esminiams pokyčiams bei neatidėliotiniems sprendimams.

Knyga siekiame padidinti visuomenės suvokimą apie Lietuvos aktualijas ir rinkimines programas, paskatinti nuoseklius debatus ir pagrįstų sprendimų priėmimą rinkimų metu.

Knyga taip pat bus naudinga politikos ir socialinių procesų analitikams, žiniasklaidai ir visiems rinkėjams. Leidinys, kartu su rinkiminių programų įvertinimu ir ekspertų patarimais, padės išsiaiškinti politikų siūlomų reformų galimas išdavas ir pasekmes.

SEIMO VAIZDAI

Seimo I rūmų fojė: laiptai, vedantys į Plenarinių posėdžių salę. Holą puošia dailininko Kazimiero Morkūno vitražas „Šventė” (8×22 m), sukurtas devintojo dešimtmečio pradžioje. Jis sukomponuotas iš realistinių ir alegorinių figūrų. Viduryje moters su kūdikiu figūra – motinystės alegorija, kompozicijos branduolys. Apatinėje vitražo dalyje – figūros, simbolizuojančios mokslą ir meną. Dabar šiame Seimo fojė rengiamos parodos.
Gintaro Mačiulio nuotrauka
Vilniaus statybos tresto VII statybos valdyba 9717,37 m2 bendro ploto rūmus baigė statyti 1980 metų gruodį (apdailą atliko XIII statybos valdyba).

Prie parlamento I rūmų (dešinėje) prijungti balti Seimo kanceliarijos – II rūmai. (Vaizdas nuo A.Goštauto gatvės pusės).
Gintaro Mačiulio nuotrauka
Panašiu metu greta statytų administracinių pastatų paskirtis buvo kitokia.
Pastate šalia Neries upės sovietmečiu buvo įkurdinta Finansų ministerija (arch. A. Gudaitis, konstr. I. Semeniukas; dabar – Seimo II rūmai), o kitame, šalia Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos – jau minėta vienintelė Profesinių sąjungų centro taryba (arch. Č. Mazūras, kontr. J. Čivis; dabar – Seimo III rūmai). Atkūrus valstybingumą, nuolatiniam parlamento darbui prireikė ne tik papildomo ploto, bet ir reikėjo racionaliai panaudoti tai, kas paveldėta iš „vaidinimo” laikų.
Minėtieji pastatai buvo sujungti, iškirtus šoninius įėjimus iš II ir III rūmų į Seimo I rūmų pagrindinį fojė.
I rūmuose dauguma kabinetų skirti Seimo nariams, jų padėjėjams. Tai pagrindinė politinio gyvenimo vieta. Šiame pastate yra pagrindinė įstatymų leidėjų Plenarinių posėdžių salė, kuri yra 673,52 m2 ploto ir 12 m aukščio. Nuolat ten dirbantiems įstatymų leidėjams trūksta dienos šviesos, todėl numatyta tokia salės rekonstrukcija, kad joje būtų nuolatinių vietų parlamento svečiams, atskira spaudos ložė, kad salė būtų ir apšildoma, ir vėdinama šiuolaikiškai.

Plenarinių posėdžių salė. Tolumoje matyti salę puošiantis dailininko Kęstučio Balčikonio gobelenas, kuriame išaustas Vytis kryžiaus fone.
Gintaro Mačiulio nuotrauka
Taip pat čia yra konferencijoms, pasitarimams, susitikimams skirtos salės: Baltoji (2 a.), Veidrodinė (2 a.), Konstitucijos (3 a.). Pastarojoje 1990 metais, paskelbus nepriklausomybę, dažniausiai vykdavo pagrindinės spaudos konferencijos.
Be to, I rūmų vakariniame sparne 1993-1997 metais laikinai buvo įkurdinta Lietuvos Respublikos Prezidento įstaiga. Dabar, kaip ir 1990-1992 m., ten vėl yra parlamento Pirmininko ir jo sekretoriato kabinetai.
Pirmajame aukšte yra Seimo valgykla.
II rūmuose (A.Goštauto g.), kurių bendras plotas 4390,26 m2, yra įkurdinta Seimo kanceliarija; ten pradedamos Seimo lankytojų ekskursijos. Šiuo metu šiuose rūmuose yra paskirtos darbo vietos žiniasklaidos atstovams: spaudos konferencijų salė, žurnalistų kambarys. Ten veikia „Seimo kronikos” kavinė su Interneto svetaine. Beje, šis pastatas ne visiškai baigtas: šiaurinė jo dalis buvo suprojektuota aukštesnė nei pastatyta.
III rūmuose (Nepriklausomybės a.) dirba Seimo komitetai, techninės tarnybos, „Valstybės žinių” leidykla, Seimo restoranas. Pastato plotas – 8623,94 m2.

Už fontano ir Seimo I rūmų – parlamento III rūmai. (Vaizdas nuo Nepriklausomybės aikštės).
Gintaro Mačiulio nuotrauka

Lietuvoje gyvenimas sparčiai keičiasi, vis labiau plečiasi ekonominės ir socialinės reformos. Mes esam tauta kuri nesėdi vietoje,nors mūsų plotis bei gyventojų skaičius nėra didokas, bet ateities planai, kurie yra susiję su mūsų valstybe, kiekviena akimirka įgyvendinami. Tai gali patvirtinti, kad neseniai mes svajojome apie Europos Sąjungą, o jau šiuo metų mes beveik jos nariai,kuri bus patvirtinta
Ir tai tik vienas pavyzdys. Bet ar kas buvo susimąstęs kas gi taip rūpinasi mumis , kas priima tokia didžiulę atsakomybę

Savo projektiniame darbe mes norėjome įrodyti, kad mes nemažai atsakomybės bei nuopelno priklauso Lietuvos Seimui.Jūs galėjote pamatyti kaip dirba seimo nariai – tai žmones kurie dirba ne dėl savęs, bet dėl savo šalies ir tautos. Seimas Lietuvos gyventojams – tai ne tik tautos atstovų susirinkimas, ne tik priimantį įstatymus, tvirtinantį valstybės biudžetą, Vyriausybę ir kontroliuojantį jos veiklą institucija,bet ir Lietuvos valstybingumo simbolis.

Įžanga: Mūsų tikslai:..............................2
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentas....................3
Respublika..............................6
Steigiamasis seimas..............................7
I Seimas (1922-1923)..............................8
II Seimas (1923-1926)..............................9
III Seimas (1926-1927)..............................10
IV Seimas (1936-1940)..............................11
Trumpa istorinė apybraiža apie Seimo veiklą prieškario metais..............12
Parlamentas..............................14
Šiaurės šalių parlamentas..............................16
Seimo darbas..............................17
Darbotvarkė..............................18
Seimo sesijos..............................19
Lietuvos respublikos konstitucija..............................21
Teisės aktai..............................28
Seimo Nariai ..............................29
Seimo Narių frakcijos..............................29
2000 – 2004 m. Kadencijos Seimo narių sąrašas......................30
Valdančioji dauguma..............................33
2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Eligijus Masiulis..............................34
2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Alvydas Ramanauskas..............................35
2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Eugenijus Maldeikis..............................36
2000-2004 m. kadencijos Seimo narė
Irena ŠIAULIENĖ..............................38
2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Andrius Kubilius..............................40
2000-2004 m. kadencijos Seimo narė
Kazimiera Danutė Prunskienė..............................42
2000-2004 m. kadencijos Seimo narys
Petras Gražulis..............................46
Seimo Pirmininko įgaliojimai..............................48
“Knygą 2000 – 2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams”..................51
Seimo vaizdai..............................52
Išvada..............................57

Leave a Comment