Saltasis Karas

Šaltasis karas

Šaltasis karas – pamažu išryškėjusi politinė įtampa tarp SSRS ir Vak arų pasaulio, pasireiškusi jau Potsdamo konferencijoje. Iki 1947 metų naujoji situacija vadinta “nervų karu ” . Terminas ” Šaltasis karas ” pirmą kartą pavartotas JAV 1947 metais.

Nuo 1945 metų tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947metų šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės kovoje dėl įtakos pasaulyje. Įtampa truko iki 1989metų ir vadinama šaltuoju karu.

Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, ir politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika.

Sąvoka &##8220;šaltasis karas” sako, kad tikro karo nebūta – įvyko propagandos, politikos ir ekonomikos kova, varžytasi dėl įtakos sričių tam tikrose pasaulio dalyse.

JAV ir SSRS jėgų santykis buvo išbandomas per tarpininkus. Tai kitų valstybių karai, kuriuose JAV ir SSRS aprūpindavo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis; arba, kai viena didžioji valstybė kariaudavo, kita remdavo jos priešininką politiškai ar ekonomiškai (Korėjos, Vietnamo, Afganistano karai).

Veiksniai, nulėmę šaltąjį karą

1. Dvi valstybės, vykdančios visiškai skirtingą vidaus ir užsienio politiką, tampa lyderėmis.

2. Plečiasi ginklavimasis.

3. Skirtingi JAV ir SSRS požiūriai į įvairius taarptautinius klausimus ir dėl to kylantys prieštaravimai.
Abiejų supervalstybių šaltojo karo politika vis labiau gilino prarają tarp Rytų ir Vakarų. Pasaulio valstybės suskilo į dvi priešiškas stovyklas (tarp jų jau 1946 metais nusileido “geležinė uždanga”).
1947metais nutrūko Vakarų ir Rytų bendradarbiavimas. SSRS stiprino savo po

ozicijas okupuotose šalyse.
1948 metais lemtingi šaltojo karo eigai. Komunizmo ekspansijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejų Vokietijų sukūrimo (1949m.). Suskaldyta Vokietija ilgam laikui tapo didžiausia ne tik Europos, bet ir viso pasaulio problema.
1949m. Vakarų blokas susijungia į NATO karinę sąjungą, o Rytai atsakydami sukuria Varšuvos pakto karinę organizaciją.
Kai Kuba pasirinko socializmo kelią, SSRS stengėsi čia įsitvirtinti, o kai kėlė realų pavojų JAV – vidutinio nuotolio raketai reikėjo tik 12 minučių pasiekti Vašingtoną.
Dėl Kubos krizės pasauliui iškilo Trečiojo pasaulinio karo grėsmė. JAV ir SSRS suprato, kad būtina sumažinti įtampą. Tačiau didžiosios valstybės ir toliau akylai sekė viena kitą.
Ir JAV, ir SSRS buvo svarbu patraukti į savo pusę kuo daugiau sąjungininkų. Tam naudotos ekonominės ir politinės priemonės.
1948 ir 1949 metais ekonominis, politinis ir karinis Euuropos pasidalijimas į blokus jau buvo įvykęs faktas. Šaltasis karas persimetė į kitas pasaulio šalis.
7- ajame dešimtmetyje pradėtas vartoti terminas ” jėgų pusiausvyra “. Atšilimas po Kubos krizės turėjo įtakos keletui sutarčių dėl ginkluotės apribojimo. 1970 metais SSRS ir Vakarų Vokietija pasirašė susitarimą dėl sienų tarp Lenkijos ir Rytų Vokietijos, tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos nustatymo.
8- asis dešimtmetis – atšilimo laikotarpis, nors vis dar ginkluojamasi (ypač SSRS). SSRS itin stengėsi paveikti pasaulio politiką. JAV ir SSRS santykius gerokai atšaldė įvykiai Lenkijoje ir Afganistane. SSRS pajėgos iš Afganistano bu
uvo išvestos 1989 metais, bet grupuočių karas tęsėsi. 1980 metais Lenkijoje plėtėsi “Solidarumo” veikla. Ši šalis išvengė intervencijos tik todėl, kad Sovietai buvo “įklimpę” Afganistane. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje SSRS vėl ima intensyviai ginkluotis. Derybos dėl vidutinio nuotolio raketų skaičiaus sumažinimo nedavė jokių rezultatų. NATO atsakomasis žingsnis-Vakarų Europoje pastatytos vidutinio nuotolio raketos (1983m.).
9-ajame dešimtmetyje JAV ir SSRS jau bando ginkluotės sistemas kosmose.
9-ojo dešimtmečio pabaiga- istorinių permainų laikotarpis. 1989 metų lapkričio 11 dieną sugriaunama Berlyno siena – šaltojo karo simbolis. Komunistų partija prarado monopolį Rytų Europoje; Vokietija vėl tapo viena valstybe; JAV ir SSRS nepasirašė svarbių nusiginklavimo sutarčių; suiro SSRS.
Ir JAV, ir SSRS būta ekonominių sunkumų. Ypač vargo SSRS, kuri nesugebėjo gaminti “sviesto ir patrankų” tuo pačiu metu. SSRS reikėjo gerinti santykius su JAV, kad galėtų pasitvarkyti savo viduje.
JAV, turėdama minusinį prekybos balansą, milžinišką užsienio skolą ir neįveiktų socialinių negerovių, norėjo panaudoti karinio biudžeto dalį civiliniams reikalams. 1985 metais SSRS ima vadovauti M. Gorbačiovas. Jis pasisako už šalies liberalizavimą. Su Gorbačiovo vardu siejamos didelės permainos ne tik SSRS, bet ir visoje Europoje.
Patį svarbiausią šaltojo karo pabaigos ženklą pasaulis išvydo karo
Persijos įlankoje metu 1991 metais, kai JAV ir SSRS kartu su Jungtinėmis Tautomis pasmerkė Iraką už Kuveito okupaciją.

Šaltojo karo padariniai

1. Karas truko 45 metus. JAV iš esmės sustiprėjo, o SSRS visai iširo.
2. Pralaimėjo ab

bi valstybės. Ekonomikos ir žmonių resursai panaudoti ginklavimuisi, atidėliojamos socialinės programos.
3. Žlugo komunizmas.
4. Šaltasis karas pasauliui davė tam tikrą stabilumą: priešininkai pripažino vienas kito įtakos sritis, ginklavimosi varžybose būta tam tikro balanso. Nuo 1990 metų stabilumą pakeitė daugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje, buvusioje SSRS.
5. Po šaltojo karo ima varžytis JAV, Europa ir Japonija. Kol būta komunizmo grėsmės, JAV galėjo nustatinėti prekybos sąlygas ir Vakarų Europai, ir Japonijai; dabar JAV iš dalies prarado savo politinę įtaką, o Vakarų Europa ir Japonija pasijuto laisvesnės ir nesuvaržytos.
6. Šaltojo karo baigtis sukėlė rūpestį dėl ateities saugumo ir nepasitikėjimą NATO bei EEB.
7. Sustiprėjo JT reikšmė kolektyviniam saugumui. Šiai organizacijai suteikt didesnė veikimo laisvė.
8. Pokario metais Rytų ir Vakarų konfliktas buvo pagrindinė žiniasklaidos tema. Trečiojo pasaulio ir industrinių šalių interesų susikirtimui skirta daug mažiau dėmesio.
9. Šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo gamtosaugos reikalų.

Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektas

Iki 1955 metų Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios pat nuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendros Vokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsienio politiką.

Sovietų Sąjungai buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtų nusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 metais Sovietų Sąjunga net pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinę kariuomenę, nepriklausomą nei nuo Vakarų, nei nu

uo Rytų. Buvo pasiūlyta, kad visos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos iš Vokietijos ir ji taptų JT nare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūkis. Ar sovietai tai siūlė rimtai, ar tai buvo tik propagandinis manevras? Kai JAV atmetė pasiūlymą kaip propagandinį ir kai VFR 1955 metais tapo NATO nare, Sovietų Sąjunga suprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus. 1955 metais naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iškėlė taikaus sambūvio idėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negu siekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtų pralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.

Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojai galėjo laisvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957 metų Rytų Vokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją. Dėl to kelias per Vakarų Berlyną tapo patikimiausiu maršrutu, nes iš čia pabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.

Pabėgėlių srautas į Vakarų Vokietiją pasidarė sunki problema Rytų Vokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni ir kvalifikuoti žmonės. Sovietų Sąjungai Vakarų Berlynas, kapitalistine sala socialistinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjunga kelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuoti Rytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjo reikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.

1959 metais sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV. Vizito tikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentas Eizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitais metais Paryžiuje, kur, be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visai prieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungos teritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliau Chruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jis turėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniais objektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštas žvalgybinis lėktuvas “U2”. Chruščiovas vis tiek atvyko į susitikimą, bet panaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAV politika. “U2” epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangi išaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijos aerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinė šalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.

Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlyno klausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynui atnešusį dramatiškų padarinių: 1961 metų rugpjūčio 13dieną Sovietų Sąjunga davė aiškų signalą, o Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijos kariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektorių sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kiek laiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena, atskyrusia žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. Rytų Vokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvo nušauta (nuo 1961 iki 1989 metų apie 200 žmonių).

1961 metais šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjo ant atominio karo tarp supervalstybių ribos.

Kubos krizė

Kai JAV grūmojo, kad Sovietų Sąjunga kontroliuoja Rytų Europą, pati pasiliko teisę šeimininkauti “savo darže” – Lotynų Amerikoje. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga buvo užmezgusi diplomatinius santykius su trimis šio regiono valstybėmis: Meksika, Argentina, Urugvajumi. Nors Sovietų Sąjunga ir nerodė didelio susidomėjimo Lotynų Amerika, tačiau jėgos turėjo būti išbandomos Kuboje.

1959 metais Fidelis Kastras (Fidel Castro) ir jo partizanai paėmė valdžią Kuboje. Kastras greitai pasuko komunistine kryptimi, o JAV numatė, kad jų interesams iškilo pavojus, kai buvo nacionalizuota amerikiečiams priklausiusi cukraus pramonė. Dėl amerikiečių prekybinės Kubos blokados Sovietų Sąjunga tapo svarbiausia Kastro rėmėja.

1961 metais prezidentas Kenedis davė signalą dėl bandymo įsiveržti į Kubą. Gvatemaloje pabėgusius kubiečius apmokė amerikiečių instruktoriai ir 1500 jų išsilaipino Kiaulių įlankoje, Kuboje. CŽV buvo pažadėjusi juos paremti iš oro, tačiau pažado neištesėjo. Po dviejų dienų įsiveržėlių pajėgos buvo sumuštos. Netrukus, vienos JT asamblėjos metu, amerikiečių ambasadorius prie JT buvo pagautas meluojant, kai mėgino nuslėpti JAV vaidmenį Kubos invazijoje. Kiaulių įlankos afera padarė dar tvirtesnę Kastro padėtį bei sustiprino jo ir Sovietų Sąjungos santykius.

1962 metais prezidentas Kenedis pamatė nuotraukas, kuriose nufotografuota sovietų pradėta atominių vidutinio nuotolio raketų aikštelių statyba Kuboje. JAV vadovybė buvo šokiruota – atominės raketos atsidūrė prie jų slenksčio. Vidutinio nuotolio raketai reikėjo tik 12 minučių, kad iš Kubos pasiektų Vašingtoną. Tolimojo nuotolio raketai, paleistai iš Sovietų Sąjungos, reikėjo 30 minučių, kad pasiektų tą patį taikinį. Kas slėpėsi už šių drastiškų sovietų manevrų?

1957 metais Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį dirbtinį žemės palydovą “Sputnik 1”, kuris parodė, kad Sovietų Sąjunga turėjo pakankamo pajėgumo raketų-nešikių, kad pasiektų JAV taikinius. “Sputniko šokas” sukėlė baimę dėl susidariusios “raketinės spragos”, kad technologinė persvara pakrypo sovietų naudai. Amerikiečiai ėmė ginkluotis tarpžemyninėmis raketomis, daugiau dėmesio buvo skiriama tiksliųjų mokslų studijoms mokyklose ir universitetuose. Amerikiečių ginklavimasis tęsėsi, nors JAV žvalgyba sužinojo, kad sovietai turėjo nedaug raketų. Žiūrint iš sovietų pozicijų, vidutinio nuotolio raketų įrengimas Kuboje buvo pigiausias būdas pasiekti jėgų persvarą. Komunistų partijoje vyravo skirtingos nuomonės dėl raketų. Raketų įrengimas buvo taip pat įspėjimas JAV, kad Sovietų Sąjunga nesutiks su JAV bandymais nuversti Kastrą.

Po nepavykusios operacijos Kiaulių įlankose JAV tęsė spaudimą Kubai. Prezidentas Kenedis pritarė labai slaptiems Kastro režimo nuvertimo planams. Kubos slaptoji žvalgyba apie tai, matyt, žinojo. Kuba ir Sovietų Sąjunga bijojo amerikiečių invazijos.

1962 metų spalio 22 dieną Kenedis kalbėdamas per televiziją pagrasino Sovietų Sqjungai: jeigu raketos nebus išgabentos, tai reikš konflikto aštrėjimą ir visišką karo pavojų. Prieš tai keletas JAV karo vadų norėjo pasiųsti į Kubą tradicinės ginkluotės pajėgas be įspėjimo.

Vieną 1962 metų rudens savaitę žmonija jautė, kaip atominės katastrofos grėsmė pakibo viš pasaulio, kaip į ją buvo artėjama kas minutę.

1989 metais Maskvoje dėl Kubos krizės buvo surengta konferencija, kurioje dalyvavo visi pagrindiniai veikėjai. Joje pateikta medžiaga patvirtino, kad pasaulis buvo daug arčiau prie karo įsiliepsnojimo 1962 metais, negu iki tol buvo manyta. Paaiškėjo, kad Sovietų Sąjunga turėjo daug daugiau kareivių Kuboje, negu amerikiečiai manė.
CŽV žiniomis, Kuboje buvo 12 tūkstančių kareivių, bet jų būta 40 tūkstančių. Pasirodė, kad sovietai turėjo 36 atomines raketų galvutes Kuboje. Reikėtų tik valandos sumontuoti jas į raketas. Pagaliau pakeliui į Kubą plaukė laivas su 24 raketomis , turinčiomis atomines galvutes.
Kubos krizė buvo šaltojo karo viršūnė ir ji atvedė pasaulį prie Trečiojo pasaulinio karo. JAV ir Sovietų Sąjunga suprato, kad būtina sumažinti įtampą, siekiant išvengti tokių krizių. Pirmiausia buvo įrengta tiesioginė telefono linija (hot line) tarp JAV ir Sovietų Sqjungos valstybių vadovų.
Šaltojo karo klimatas kiek sušvelnėjo, nors superjėgos ir toliau akylai sekė viena kitos pozicijas pasaulyje.

Šaltasis karas 1962 – 1989 ir 1990 metais

Po Kubos krizės nebebuvo taip akylai paisoma blokų pasidalijimo. JAV buvo kritikuojama sąjungininų dėl karo Vietname, kai Sovietų Sqjunga reagavo daug atsargiau, negu daugelis tikėjosi. 1966 metais Prancūzija išstojo iš NATO karinės vadovybės. Tai sukėlė stiprių neigiamų reakcijų JAV, nors Prancūzija ir toliau liko NATO nare.
1960 metais buvo aišku, kad tarp dviejų didžiųjų komunistinių valstybių – Sovietų Sąjungos ir Kinijos-buvo didelių prieštaravimų. Per visą 7ąjį dešimtmetį jų santykiai nuolat blogėjo. Kinijos baimė buvo tokia didelė, kad sovietai visiškai slaptai kreipėsi į JAV 8-ojo dešimtmečio pradžioje, paklausdami, kaip JAV žiūrėtų į Kinijos atominių ginklų sunaikinimą. Sovietai norėjo užbėgti už akių grėsmei, kurią sukeltų tie ginklai. JAV įspėjo to nedaryti.
7-ajame dešimtmetyje imtas vartoti terminas “jėgų pusiausvyra”: jeigu viena iš supervalstybių būtų užpulta atominėmis raketomis visu pajėgumu, būtų buvę vis tiek užtektinai atominių ginklų atsakomajam smūgiui. To “kito smūgio galimybė” buvo pakankamai ironiškai pavadinta MAD – mutual assured destruction (abipusiai garantuotas sunaikinimas). Buvo garantuojama galimybė suduoti atsakomąjį smūgį, o teroras rėmėsi totalinio sunaikinimo baime.
Atšilimas po Kubos krizės turėjo įtakos keletui sutarčių dėl ginkluotės apribojimo.
Pirmas atkrytis atšilimo politikoje įvyko 1968 metais Čekoslovakijoje, kai komunistų partija pabandė “suteikti socializmui žmogiškąjį veidą”: didesnę žodžio, spaudos laisvę ir ekonominių reformų. Šalies vadovai užtikrino, kad valstybė neišeis iš Varšuvos pakto ir ESPT, bet tai mažai ką gelbėjo. 1968 metais į Čekoslovakiją įžygiavo 500 tūkstančių kareivių iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Rytų Vokietijos. Senieji vadovai buvo pašalinti ir į jų vietą pasodinti nauji.
Buvo pareikšta, kad jeigu socialistinei santvarkai vienoje šalyje gresia pavojus, kitos socialistinės šalys turi teisę įsikišti, kad socializmas būtų išgelbėtas (Brežnevo doktrina).
JAV buvo labai atsargi remdama Čekoslovakijos liberalizaciją, o invazija nesukėlė stiprios reakcijos. Čekoslovakija buvo sovietų interesų zona, ir yra daug dalykų, kurie rodytų, kad JAV buvo iš anksto įspėta dėl kariuomenės įvedimo.
Kas gi iš tikrųjų pasikeitė? Šaltasis karas pakeitė tarptautinę areną trim aspektais. Pirma, jis visai pašalino ar nustelbė beveik visas lenktynes ir konfliktus, kurie formavo pasaulio politiką iki Antrojo pasaulinio karo. Kai kurie iš jų išnyko dėl to, kad žlugo imperijų eros imperijos, o kartu ir kolonijinių valstybių varžybos dėl valdomų kolonijų. Kitos išnyko dėl to, kad žlugo imperijų eros imperijos, o kartu ir kolonijinių valstybių varžybos dėl valdomų kolonijų. Kitos išnyko dėl to, kad visos “didžiosios valstybės”, išskyrus dvi, perėjo į antrą ir trečią tarptautinės politicos “ešelonas” ir jų tarpusavio santykiai nebebuvo autonominiai arba turėjo tik vietinę reikšmę. Prancūzija ir (Vakarų) Vokietija užkasė senus karo kirvius po 1947 metų ne dėl to, kad jų konfliktas būtų nebeįmanomas (Prancūzija apie jį galvojo visą laiką), bet dėl bendro jų dalyvavimo Jungtinių Valstijų stovykloje ir dėl to, kad Vašingtono hegemonija Vakarų Europoje nebūtų leidusi Vokietijai pamiršti paklusnumą. Bet net turint tai galvoje reikia tik stebėtis, kaip greit po didžiųjų karų iš akiračio dingo svarbiausi valstybių rūpesčiai: nugalėtojų rūpestis dėl pralaimėjusiųjų planų atsigauti ir pralaimėjusiųjų planai kompensuoti savo pralaimėjimą. Mažai kas Vakaruose rimtai nerimavo dėl to, kad Vakarų Vokietija ir Japonija taip greit atgavo didžiųjų valstybių statusą ir apsiginkla, nors ir ne branduoliniais ginklais; jos abi faktiškai buvo pavaldžios JAV sąjungos narės. Net ir SSRS, ir jos sąjungininkės, nors ir smerkė Vokietijos pavojų (apie jį gerai žinojo ir karčios savo patirties), tačiau taip darė daugiausia propagandiniais tikslais, o ne dėl to, kad būtų bijojusios iš tikrųjų. Maskva bijojo ne Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, o NATO raketų Vokietijos teritorijoje. Tačiau po šaltojo karo galėjo kilti ir kitų konfliktų tarp valstybių.

Antra, šaltasis karas sukaustė tarptautinę padėtį ir kartu stabilizavo tai, kas iš esmės galutinai nenustatyta ir laikina. Akivaizdžiausias to pavyzdys-Vokietija; 46 metus ji buvo padalyta (de facto, o ilgą laiką ir de jure) į keturis sektorius: vakarinį, kuris 1949 metais tapo Vokietijos Federacine Respublika, vidurinį, kuris 1954 metais tapo Vokietijos Demokratine Respublika, ir rytinį, už Oderio- Neisės linijos, iš kur išvaryta dauguma vokiečių ir kuris tapo Lenkijos ir SSRS teritorija. Pasibaigus šaltajam karui ir subyrėjus SSRS, du vakariniai sektoriai susijungė, o Sovietų aneksuotos Rytų Prūsijos dalys liko izoliuotos ir nuo kitos Rusijos dalies dabar jas atskyrė nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė. Lenkija gavo Vokietijos pažadą “priimti” 1945 metų sienas, tik tie pažadai jos neįtikino. Stabilizacija nereiškė taikos. Išskyrus Europą, šaltasis karas nebuvo era, kai apie karą visai pamiršta. Tarp 1948 ir 1989 metų turbūt nebuvo metų, kad kur nors neįvyktų gana rimtas ginkluotas konfliktas. Tačiau tuos konfliktus pažabodavo ar nuslopindavo bijodami, kad jie nesukeltų atviro (taigi, branduolinio) karo tarp supervalstybių. Irako pretenzijos į Kuveitą- mažą, daug naftos turintį D.Britanijos protektoratą Persijos įlankoje, nepriklausomą nuo 1961 metų – buvo reiškiamos jau seniai ir vis kartojamos. Tačiau jos nesukėlė karo tol, kol Persijos įlanka liovėsi būti vos ne pati jautriausia supervalstybių konfrontacijos vieta. Nėra abejonių, kad iki 1989 metų SSRS, buvusi pagrindinė Irako ginklų tiekėja, būtų tyžtingai nepritarusi Bagdado avantiūrizmui šiame regione.

Valstybių vidaus politikos vystymasis, žinoma, nebuvo sustabdytas tokiu pat būdu, išskyrus atvejus, kai permainos būtų pakeitusios ar kai atrodė galinčios pakeisti valstybės ištikimybę ją globojančiai supervalstybei. Tiek JAV nebuvo linkusios toleruoti valdžią turinčių komunistų ar jiems prijaučiančių Italijoje, Čilėje ar Gvatemaloje, tiek SSRS neketino atsisakyti teisės siųsti karinių savo dalinių į broliškas šalis, kai ten į valdžią ateidavo kitaminčiai (taip atsitiko Vengrijoje ir Čekoslovakijoje). Tiesa, kad SSRS toleruodavo daug mažesnę draugiškų ir satelitinių režimų įvairovę, bet, kita vertus, jos galimybės apginti tą savo teisę buvo daug mažesnės. Dar iki 1970 metų ji visiškai prarado įtaką tokioms šalims kaip Jugoslavija, Albanija ir Kinija ir buvo priversta taikstytis su itin individualistiniu Kubos ir Rumunijos lyderių elgesiu, o dėl “trečiojo” pasaulio šalių, kurias ji aprūpindavo ginklais ir kurios buvo priešiškai nusiteikusios Amerikos imperializmo atžvilgiu, tai, be interesų bendrumo, daugiau niekas jų nesiejo. Vargu ar net kuri nors iš jų toleravo legalų vietinių komunistų partijų egzistavimą. Vis dėlto jėgos, politinės įtakos, papirkinėjimų, logiško dvipoliariškumo ir antiimperializmo derinys garantavo didesnį ar mažesnį pasaulio pasidalijimo stabilumą. Išskyrus Kiniją, jokia kita iš svarbesnių valstybių niekad realiai nepersimetė į kitą pusę, nebent šalyje įvykdavo pribrendusi revoliucija iš tų, kurių didžiosios valstybės negalėjo nei sukelti, nei užbėgti joms už akių (tuo JAV įsitikino aštuntajame dešimtmetyje). Net tos JAV sąjungininkės, kurios juto, kad ta sąjunga vis labiau varžo jų politiką (pavyzdžiui, Vokietijos vyriausybės po 1969 metų Ostpolitik (Rytų politikos) klausimais), neatsisakė tos vis labiau varginančios sąjungos. Politiškai svarbūs, nestabilūs ir neapginami politiniai vienetai, nepajėgūs išgyventi tikrose tarptautinėse džiunglėse (o tarp Raudonosios jūros ir Persijos įlankos tokių gausu), kažkaip vis dar laikėsi. Branduolinės bombos grybo šešėlis užtikrino galimybę išlikti ne liberaliosioms Vakarų Europos demokratijoms, o tokiems režimams kaip Saudo Arabija ir Kuveitas. Šaltasis karas mažoms valstybėlėms buvo pats geriausias metas, nes po jo skirtumas tarp išspręstų ir padėtų į stalčių problemų itin išryškėjo.

Trečia, šaltasis karas taip “užvertė” pasaulį ginklais, kad net sunku patikėti. Tai buvo natūralus rezultatas tų 40 metų, kai pramoninės šalys nepaliaujamai lenktyniavo besiginkluodamos karui, kuris galėjo prasidėti kiekvienu momentu; 40 metų supervalstybės lenktyniavo mėgindamos prisivilioti draugių ir paveikti tautas, dalydamos ginklus visoje planetoje, o ką ir kalbėti apie keturis dešimtmečius nuolatinio “mažo intensyvumo” karo, retsykiais paįvairinamo pratrūkstančiais didesniais konfliktais. Tuo metu labai militarizuotos ekonomikos turėjo didžiulius ir labai įtakingus karinius pramoninius kompleksus. Jie troško parduoti savo gaminius užsienyje vien tam, kad parodytų savo vyriausybėms, jog sugeba ne tik suryti ekonomiškai neproduktyvias kariniams reikalams skiriamas astronomines sumas, reikalingas jų veiklai. Beprecedentė globalinė kariškių valdžios mada užtikrino palankią rinką, maitinamą ne tik dosnių supervalstybių, bet ir nepaprastai išaugusių buvusių “trečiojo” pasaulio sultonų ir šeichų pajamų. Taigi, ginklus eksportavo visi. Socialistinės ekonomikos ir kai kurios smunkančios kapitalistinės šalys, pavyzdžiui, D.Britanija, nelabai ką daugiau ir turėjo eksportuoti. Prekiauta ne vien karinės technikos gaminiais, kuriuos galėjo naudoti tik vyriausybės. Partizaninio karo ir terorizmo amžius išugdė didelę lengvų, nešiojamų, bet turinčių ypatingą griaunamąją ir žudomąją galią ginklų paklausą. XX amžiaus pabaigos miestuose nusikaltėliai dar labiau išplėtė tokių ginklų rinką civilinėje sferoje. Čia Uzi kulkosvaidis (Izraelis), Kalašnikovo automatas (Rusija), Semtex sprogmenys (Čekija) tapo kasdieniais žodžiais.

Štai šitaip šaltasis karas įamžino save. Maži karai, kuriuos kadaise vienos supervalstybės partnerės pradėjo su kitos supervalstybės partneriais, tęsdavosi ir senam konfliktui pasibaigus; kovojančios pusės nebenorėdavo paklusti tiems, kurie tuos karus pradėjo, ir dabar norėjo juos užbaigti. UNITA maištininkai Angoloje liko kovoti su vyriausybe, nors Pietų Afrikos ir Kubos daliniai pasitraukė iš tos nelaimingos šalies ir JAV, bet Jungtinės Tautos jų nepripažino, o pripažino jų priešininkus. Ginklų jiems nestigo. Somalis, kurį iš pradžių apginklavo rusai, kai Etiopijos imperatorius palaikė JAV, o paskui JAV, kai revoliucinė Etiopija kreipėsi į Maskvą, į pasaulį po šaltojo karo žengė kaip badaujantis kraštas, kur vyko anarchinis klanų tarpusavio karas ir kuriam trūko visko, išskyrus beveik neribotą šaunamųjų ginklų, amunicijos, minų ir karinio transporto kiekį. JAV ir JTO stengėsi aprūpinti šalį maistu ir įvesti čia taiką. Paaiškėjo, kad tai padaryti sunkiau negu užversti šalį ginklais. Afganistane JAV antikomunistiniams partizanams išdalijo rankines priešlėktuvines raketas Stinger su jų paleidimo įrenginiais manydamos, kad tai neleis Sovietams kontroliuoti oro erdvės. Rusams pasitraukus, karas Afganistane vyko toliau, tarsi nieko nebūtų pasikeitę; neturėdami lėktuvų partizanai galėjo naudotis Stinger raketų paklausa ir pradėjo pelningai jas pardavinėti tarptautinėje ginkų rinkoje. JAV puolė į neviltį ir pasisiūlė jas išpirkti mokėdamos po 100 000 dolerių už raketą, tačiau gan nesėkmingai (International Herald Tribune, p.24, 1993 07 05; Republica, 1994 04 06). Kaip čia neprisiminsi Goethe s burtininko mokinio žodžių: Die ich rief die Geister, werd ich nun nicht los. (Prisišaukęs dvasias, dabar negaliu jų atsikratyti.)

Šaltojo karo pabaiga staiga pašalino visa, kuo rėmėsi tarptautinė struktūra ir dar neįvertintos vidinės politinės pasaulio sistemos. To rezultatas-pasaulio sumaištis ir dalinė griūtis, nes nebūta “pakaitalo”. Vieno amerikiečio išreikšta mintis, kad seną dvipolinę tvarką galėtų pakeisti “nauja pasaulio tvarka”, besiremianti viena išlikusia supervalstybe, kuri dėl to atrodė dar stipresnė, greitai pasirodė nereali. Grįžti į pasaulį iki šaltojo karo neįmanoma, nes daug kas pasikeitė ir išnyko. Visos takoskyros suniokotos, visus žemėlapius reikėjo keisti. Politikams ir ekonomistams, pripratusiems prie vienokio pasaulio, sunku ar net neįmanoma įvertinti kitokių problemų prigimtį. 1947 metais JAV suprato, kad skubiai reikalingas didelis projektas Vakarų Europos ekonomikoms atkurti, kadangi nesunku apibrėžti numanomą gresiantį pavojų-komunizmą ir SSRS. Ekonominės ir politinės Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos žlugimo pasekmės dar dramatiškesnės palyginti su Vakarų Europos padariniais. Jas pakankamai gerai galėjo prognozuoti turtingos kapitalistinės šalys jau devintojo dešimtmečio pabaigoje ir netgi pastebėti, tačiau nė viena jų tos gresiančios krizės nelaikė globaline kritine padėtimi, kuriai reikalingi skubūs ir įvairūs veiksmai, nes nustatyti politines jos pasekmes ne taip lengva. Šalys, gal tik išskyrus Vakarų Vokietiją, reagavo vangiai; netgi vokiečiai nevisiškai suvokė ir nepakankamai įvertino problemos prigimtį. Tai vėliau parodė jų vargai susivienijus su buvusia Vokietijos Demokratine Respublika.

Šaltojo karo pabaigos pasekmės tikriausiai būtų buvusios didžiulės, net jei ji nebūtų sutapusi su didele pasaulinės kapitalizmo ekonomikos krize ir su galutine Sovietų Sąjungos bei jos sistemos krize. Kadangi istoriko pasaulis apima tik tai, kas įvyko, o ne tai, kas galėjo atsitikti, jei įvykiai būtų klostęsi kitaip, tai nereikia nagrinėti kitų scenarijų galimybių. |Pasirodė, kad šaltojo karo pabaiga reiškė ne tarptautinio konflikto pabaigą, o ištisos eros pabaigą ne tik Rytams, bet ir visam pasauliui. Yra istorinių momentų, kuriuos net amžininkai turi pripažinti kaip žyminčius amžiaus pabaigą. Maždaug apie 1990 metus kaip tik ir įvyko toks šimtmečio posūkis. Visi galėjo matyti, kad senasis šimtmetis baigėsi, tačiau nežinojo, kokia naujojo šimtmečio prigimtis ir perspektyvos.

Tarp visų tų neaiškumų tik viena atrodė tvirta ir nepakeičiama: nepaprastos, beprecedentės, pamatinės permainos, kurias patyrė pasaulio ekonomika, taigi ir žmonių bendruomenės nuo šaltojo karo pradžios. Joms bus ar bent jau turėtų būti skirta daug daugiau dėmesio trečiojo tūkstantmečio istorijos veikaluose negu Korėjos karui, Berlyno ir Kubos krizėms, Cruise raketoms

PLANAS

1. Šaltasis karas
2. Veiksniai nuleme šaltaji kara.
3. Šaltojo karo padariniai
4. Vokietija ir Berlynas nesutarimu objektas
5. Kubos krize

NAUDOTA LITERATURA

1. “Istorija:civilizacijos Lietuva pasaulis”

Janina Varniene
2. “Pasaulis antras istorijos vadovelis”

Sveen Aastad
3. “Žodynas 20 amžiaus ivykiai, savokos ir mitai.”

Leave a Comment