Hanibalas

Nuo III a. vidurio iki II a. vidurio, Kartagina buvo įsivėlusi į karus su Roma. Karai, vadinami Punų karais, tarp šių dviejų valstybių baigėsi visišku Kartaginiečių sutriuškinimu. Kartaginiečių gretose, tuo sunkiu metu, pasižymėjo Generolas HANIBALAS. Hanibalas buvo didžiojo Kartaginiečių karvedžio Hamilkaro Borkos sūnus. Pagal Polibijų ir Liucijų, šių istorikų darbai yra pagrindiniai šaltiniai, iš kurių sužinome apie Hanibalą, garsaus karvedžio sūnus dar vaikystėje Ispanijoje prisiekė ginti tėvynę nuo priešų. Jo gyvenimas nuo tėvo 229/228 iki pačio 183 m. pr. Kr. mirties buvo nuolatinė koova su Roma. Pirmasias pamokas 221 m. pr. Kr., kaip reikia vesti karą, Hanibalas gavo iš Hamilkaro žento ir įpėdinio, Hadsdrubalo.
Po tėvo mirties Hanibalas tapo vyriausiu Kartaginiečių vadu. Ir vedęs Ispanijos princesę jis ėmėsi valdyti Ispaniją. Savo valdžion jisai pajungė dauguma pavienių genčių. Užėmė Olandijos sostinę Altėją; 221 m. pr. Kr., statant uostą Kartacheną, jisai sutriuškino Vakėjus. 219 m. pr. Kr. Hanibalas puolė Saguntą, nepriklausomą Iberijos miestą prie Ebro upės. Pagal Romos ir Kartaginos sutartį, iki I Punų karo, ties Elbru Iberijos puusiasalyje Kartaginiečių įtakos zona baigėsi. Nors Saguntas buvo Elbro pietuose, bet Romėnams, kurie palaikė glaudžius ryšius su šiuo miestu, ši Kartaginiečių ataka buvo kaip įššūkis karui. Taip kilo II Punų karas.
219-218 m. pr. Kr. žiemą Hanibalas praleido Kartachenoje. Bet jis tuščiai la

aiko neleido, o krupčiai ruoėsi žygiui į Italiją. Hadsdrubalą pasiuntė ginti Ispanijos ir Šiaurinės Afrikos dalies, 218 m. pr. Kr. balandžio arba gegužės mėnesį Hanibalas persikėlė per Elbrą ir nužygiavo į Pirėnus. Jo armiją sudarė 90,000 pėstininkų, 12,000 kavalerijos ir daygybė dramblių. Pakeliui į Pirėnus įvyko keli sisirėmimai su vietinėmis gentimis. Tokie susirėmimai atnešė tik nuostolių. Bet, nors Hanibalas neteko daugumos karių, reno upę pasiekti jam pavyko. Netrukus per Reno persikėlė ir Publijaus Kornelijaus Scipiono armija, kuri kurį tai laiką malšino sukilimą Masilijoje, šiaurinėje Italijos dalyje. Po persikėlimo per Reno tolimesni Hanibalo veiksmai susiklostė kiek kontraversiškai. Kol jisai kėlėsi per upę kitame krante pasirodė Galai, tad Kartaginiečių vyriausias vadas dalį kariuomenės pasiuntė į priešo užnugary. Taip buvo panaikinta pirmoji kliūtis. Žygiuodami per Galiją, Kartaginiečiai perėjo Durano upę irr gyvenvietę vadinamą “Sala”. Pasak Polibijaus, tai buvo derlinga, tankiai apgyvendinta, kalnų apsupta prie upių Reno ir Aigus arba Isera. Šioje gyvenvietėje tarp dviejų brolių vyko pilietinis karas. Vienas iš jų Brankas, vyresnysis, atsilygindamas už Hanibalo pagalbą kare, jo armiją aprūpino maisto ir kitokiomis atsargomis.
Tiksliai nėra aišku, kurioje vietoje Hanibalas perėjo Alpes. Ar tai buvo ties Kol de Grimone arba Kol de Kabre. Po to jie žygiavo Duranco baseinu arba Ženevre, arba Mont Ceniu perėjo aukštesniuoju upės Po slėniu. Ta
ada priėję Taurinų teritoriją šturmavo jų pagrindinį miestą Turiną. Po trijų dienų Kartaginiečiai užėmė Galiką, kur dar dviem dienom pasipildė maisto atsargas. Dėl per didelio Galų dėmesio ir įtartinų Galiko gidų Hanibalas stovyklą įsirengė ant aukštos ir plikos uolos. Naktį žirgais užstatė praėjimą, o kitus gyvulius suvarė į žemiau buvusį tarpeklį. Bet visą naktį snigo ir sniegas uždarė pagrindinį kelią nuo kalno. Tad armija turėjo palaukti, kol sniegas buvo nuvalytas. Ir pagaliau 15-ą dieną po penkių mėnesių kelionės iš Kartaginos, Hanibalas su 20,000 pėstininkų, 6,000 kavalerija ir keletu iš 38 dramblių pasiekė Italiją. Dabar žymusis karvedys visas pajėgas ruošė susidūrimui su Scipiono armija. Pirmasis šių karvedžių susirėmimas įvyko ant Vakarinio Tisino upės kranto, kur vis dėlto triumfavo Hanibalo Numidijos kavalerija. Šiame mūšyje Scipionas buvo kelis kartu sužeistas, todėl romėnams teko atsitraukti į Placentiją. Antrasis susirėmimas įvyko 218 m. pr. Kr. kairiajame upės Trebijos krante. Tada susirėmė Hanibalo ir jungtinė Scipiono ir Sempriono Longo armijos. Čia pergalę vėl šventė Kartaginiečiai. Po ios Hanibalo pergalės Galai ir Ligurianai perėjo į jo pusę. Po šaltos 217 m. pr. Kr. pavasarį Hanibalas jau buvo užėmęs plotą iki Arno upės. Šis kartaginiečių karvedžio žingsnis iškvietė Flaminijaus armiją į atvirą kovą. Kova vyko prie Trasimeno ežero. Hanibalo kariai užsiėmę geresnią vietą atakai, nieko nelaikę puolė Flaminijaus ar
rmiją ir ją sutriuškino.
Tada dauguma Hanibalo planų buvo įgyvendinti, bet pagrindinis ne. Pagrindinis jo tikslas buvo užimti Romą. 216-215 m. pr. Kr. žiemą jisai praleido Kapujoje. Po tokių mūšių kartaginiečiai aiku buvo isekę, todėl jie stengėsi tik apsaugoti Romai pavaldžius miestus, atstatyti sugriautus. Kariuomenei buvo įsakyta: nesivelti į karą, bet būti pasirengusiems bet kokiam karo pavojui. Šie uždaviniai buvo pavesti generolui Fabijui. 211 m. pr. Kr. Romėnai puolė Kapują, tad Hanibalas buvo priverstas ją ginti. Po neilgos pertraukos romėnai puolė Kartaginiečių pajėgas Ispanijoje. 208 m. pr. Kr. Hadsbrugalas žygiavo per Alpes, kad padėti Hanibalui Italijoje, bet jo armija buvo sumušta dar prieš jam pasiekiant Italiją. Taip žlugo paskutinės viltys atgauti Centrinę Italiją. Tada Hanibalas visą kariuomenę sutelkė Brutijuje, kur su sąjungininkų pagalba 4 metams sulaikė romėnų puolimą. Vėliau buvo sudarytos paliaubos, bet Kartaginiečiai jas sulaužė.
Tada kilo rimti nesutarimai. Abudu, Hanibalas ir Scipionas, savo kariuomenes sutelkė Zama Regijoje. Hanibalas turėjo mažiau kavalerijos ir jo priekinė bei antroji linijos buvo nusilpusios. Tad Scipionas, matydamas, kad trečioji veteranų linija buvo sveika, pertvarkė savo kariuomenės priekines linijas, o numidų sąjungininkus pasiuntė į užnugary. Per triuškinimą Hanibalas neteko 20,000 vyrų, bet pats ištrūko sveikas. Metai po šio mūšio buvo pasirašyta sutartis, kuri sužlugdė Hanibalo gyvenimą, tarp Romos ir Kartaginos, bet minties, už
žpulti Romą jisai neatsisakė. Jisai tapo administraciniu pareigūnu. Dabar jisai galėjo nuversti Kartaginoje buvusią ologarchiją, įvesti tam tikras administracines arba konstitucines pataisas. Taip tarp vienos diduomenės frakcijos ir jo kilo nesutarimai, ir Hanibalas buvo apkaltintas, kad kurstė Antiochą pakelti ranką prieš Romą. Neužilgo Hanibalui buvo pavesta vadovauti Antiocho laivynui Finikijoje. Aišku laivininkystėje Hanibalas nebuvo patyręs, tad nieko nuostabaus, kad Pompilijoje Romėnų laivynas juos gana lengvai nugalėjo. Po šios pergalės Romėnai reikalavo Hanibalo kapituliacijos. Nuomonės dėl tolesnių kartaginiečių karvedžio veiksmų keičiasi: arba jisai pabėgo per Kretą, arba prisidėjo prie sukilėlių Armėnijoje. Vis dėlto jisai prieglobstį rado pas Eumeną III-ąjį, tačiau Romėnams pavyko pasiekti, kad Hanibalas kapituliuotūsis. Hanibalas neturėjo, kur bėgti, todėl 183 m. pr. Kr. Libizos kaimelyje nusižudė.
Nėra ko tikėtis iš romėnų biografų, kad jie Hanibalą vertintų objektyviai. Objektyviausias žinias pateikia Polibijus ir Dio Kasijus. Nežiūrint romos biografų pateiktų kaltinimų dėl Hanibalo žaurumo, jisai sutiko su Fabijaus pasiūlymu grąžinti priešų lavonų kūnus į jų tėvynę. Tarp tų kritusių buvo Tiberijaus Sempriono Grakcho ir Liucijaus Emilijaus Pauliaus kūnai. Dar dauguma kaltinimų, kurie buvo pateikti Hanibalui būtų galima priskirti prie asmeninių jo generolų veiksmų. Aprašyti mūšiai patvirtina Hanibalo drąsą, santūrumą ir susilaikymą. Jis taip gerai vadovavo savo armijai, kad joje nebuvo jokių nesusipratimų ir nesantaikos. Jisai labai mylėjo gyvulius ir dramblius. Jo valdymas traukia sumanumu ir gudrybėmis. Hanibalas laisvai kalbėjo graikiškai ir lotyniškai.

Hanibalo gyvenimas ir jo kovų aprašymas

Leave a Comment