“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA
Iš V. Čerčiliaus kalbos, pasakytos Fultone
1946m. kovo 5d.
Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą, kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo karo“ pradžia.
Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasiskaras. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvuskonfliktas, nepaisant to, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvopanašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytųidealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliaiklaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota naujasupervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tainebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mangolų, dvikova. Tainebuvo ir nepastovus keliata valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybiųsistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždauglygios. Tačiau ištiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSRmeterialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgudžiaisir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karassugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostoliųkapitalizmui.
Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvomanoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjauruskarštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėseįvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokiepavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Norsgalėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesąsakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, opo Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karąvisiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviaimąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančiųincidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.
Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitusšių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautyniamssantykiams apybūdinti. Svarbiausi tokių tarptautynių santykių elementaibuvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šiopožiūrio ištakas glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose,beto, ji palakė ir mitai, kurie priešiškmą neretai paversdavo neapykanta.Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautiniųsantykių klausymas.
Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi,kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskyrą sovietų įtakos zoną RytųEuropoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekybair visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo metolendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link;pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinėviltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtonebuvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinėskonfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekėpati sau bei komunizmui užkariauti
Europą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi arbent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuopožiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokiusgalimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmispriemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamasar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.
Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypačgriežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šienesutarimai vos nevirto karinė konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų
pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymasstabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasauliovieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Šikonfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu.Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą beiperginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktųAzijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu.Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą,tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, tirėtiteritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: ArtimuosiuoseRytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursųneturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regimašaltojo karoišraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių,kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaiptariant ginklavimosi išvaidos ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasiskaras, sklaidymasis.Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą, milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „ technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką saugumą, rangovams, nenorimtiems atsisakyti lengvo pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja grasinimus ir šlovina karus.
Richard Barnet (1981)
1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yrapasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurįpradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmąkartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučiomėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonijanedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusamsteko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.
Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimoorganai ir principai turėjo būti ne panaikinti, o pritaikyti taikosproblemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygonebentAleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį irpolitinį SSSRvyravimąplanuojant nugalėtojamsbendrai valdytiir palaikytitvarką Europoje.
Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvodiskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartuir kiek kiekviena atskyrai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir Britai,nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškaiprieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėlneatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvossusitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentasnedalyvavo, šie kitinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečiųsusitarimų.
JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.
„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul eina jie tada
po velnių.“
Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.
Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa,o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasauliopolitikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuojukaru.
Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. Javviekė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis irkapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinėvienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planime ekonomika.
Jeigu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomas per tarpininkus. Taibuvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjaiskariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kitarėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo irAfganistano karai.
Prielaidos ir varomosios jėgos
Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko
Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galimažiųrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?
JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palygintinedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulioprodukcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombosmonopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialiniopragyvenimo lygiu.
SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyježuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln.SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. TačiauSSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o jojebuvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. SSSR buvo išsikovojusididesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybėsindeliu kovoje su nacizmu.
Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?
Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijosrevoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjopagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją irskelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933m.
Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniaidaliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visaistorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai irekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrinsteritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijosvalstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kuriųstalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamąįtaką Vokietijos vystymuisi.
Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos irekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimasleido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.
● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAVniekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinisir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasauliodalyse.
Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą
Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastisir jo varomąsias jėgas.
Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyviuspriešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginisvertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynėVakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.
Revizionistai mano, kad agresyviausia buvo JAV, kad šalies užsieniopilitiką diktavo stambiosio pramonės noras kontruoliuoti žaliavas beikainas ir stiprus antikomunizams. Jie pabrėžia, kad SSSR privalėjokontroliuoti Rytų Europa, kad apsaugotų savo sienas.
Postrevizionistai sujungia keliatą požiūrių. Jie pažymi, kad JAV, kaip irSSSR, turėjo gynybinių, ekonominių ir palitinių motyvų. Norint paaiškintišaltąjį karą, reikia paminėti visus šiuos motyvus.
Geležinė uždanga
„ Nuo Baltijos iki Adrejos jūros nusileido geležinė uždanga ant Europos. (…) Tirono pergalės grėsmė yra pakibusi virš kiekvieno namo stogo, kiekvieno žmogaus galvos. Karo patirtis mane išmokė, kad rusai gerbia tik jėgą.
Čerčelio kalba JAV, 1946 m.
Vakarų jėgos suprato SSSR saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kadLenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji Britanija stojo į karą,Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymasįsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomas valstybes Rytų Europoje.
Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus enkijoje,tačiau jie niekada nebuvo surinkti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietųtalkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europojevyko laipsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvovaldomos koalicijų vyriausybių, kuriose komunistų ir sovietų įtakossilpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo
uždraustos, o jų nariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija,Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomosnuo SSSR. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, išdalies savo jėgomis išviję vokiečius.SSSR nesilaikė įsikibusi visų teritorijų, kurias buvo užemusiRaudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta išNorvegijos Šiaurės (Finmarko), Borholmo (Švedija), Čekislovakijos irJugoslavijos, o 6-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsitraukė iš Austrijosir iš bazių Suomijoje.
Atsiribojimo politika – Trumeno doktrina ir Maršalo planas
Europa buvo pirmasis šaltojo karo „mūšio laukas“. JAV iš principobuvo prieš interesu sferų ir kolonijų politika bei prieš prekybos tarpšalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis iramerikiečių interesais.
1947 m. JAV pareiškė, kad SSSR užsienio politika Europoje pasidarėtokia agresivi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmopolitiką. Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, betilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančiaspolitines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kadnugalėję komunistai paims valdžią. SSSR spaudė Turkiją, kad leistų jaiturėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAVbijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus. Dėl to JAV 1947 m.nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai, ir tai buvo Trumenodoktrinos įžanga.
Praėjus keliems mėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienioreikalų ministras Dž. K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad „JungtinėmsValstijoms yra protinga daryti viską, kad įmanoma, kad pasaulis grįžtų įnormalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinįstabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią norsšalį ar prieš kokį nors pilitinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį irchaosą (…).“
Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europai programa – Maršolo planą.Už humanitarinių pagalbos motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai.JAV buvo ekonomiškai sustiprėjusi kare, bet pokario ekonomikoje vyravonepasitikėjimas. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikosekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti keliąkomunistenei ekspancijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistųpozicijas. Italija ir Prancūzija, kurių ekonomika buvo silpna, o komunistųpartijos stiprios, didžiąją dalį Maršalo pagalbos gavo dovaną.
● JAV valstybės sekretorius D. Maršalas Harvardo universitete pasakėgarsiąją kalbą (kuri buvo pavadinta Maršalo planu), kurioje išdėstėpagrindinius JAV užsienio politikos tikslus, atstatant pokarinę Europą.Valstybės sekretorius išreiškė nuomonę, kad Europos ekonomiką galimaatkurti bendromis JAV ir pačios Europos jėgomis. Po konsultacijų suDidžiąja Britanija, Prancūzija ir TSRS, 1947 m. liepos 3 d. buvo išsiųstipakvietimai 22 Europas valstybėms dalyvauti konferencijoje, kuriojenumatyta svarstyti Europos atstatymo planą.
Šio plano tikslai buvo:
• Sustiprinti Vakarų Europos valstybių ekonomiką ir pagerinti materialines sąlygas;
• Tuo pačiu stabilizuoti politinę padėtį Europoje, atitraukti gyventojus nuo komunistų įtakos;
• Padidinti JAV politinęįtaką Vakarų Europai ir sukurti rinka joje amerikietiškoms prekėms.
„Maršalo planas“ buvo skirtas visoms Europos valstybėms, nei išskiriant irSSSR, tačiau socialistinės valstybės atsisakė priimti JAV pagalbą. Šisplanas galiojo iki 1951 m. pab. ir teigiamai paveikė Vakarų Europosekonomiką (pagalba buvo suteikta 16 valstybių už 13,2 mlr. dolerių).
1948-ieji – lemtingi metai
Daugeliu atžvilgių 1948 m. buvo lemtingi šaltojo karo metai. Komunizmoekspancijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejųVokietijos sukūrimo.
Valstybės perversmo būdu 1948 m. Čekoslovakijoje komunistai paėmėvaldžią. Iki tol ji buvo vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje buvosurengti laisvi rinkimai ir įsigalėjo parlamentinė sistema. Kai kurie į šiąšalį žiūrėjo kaip į galimą tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Per rinkimus,
vykusius tuojau po karo, komunistai surinko 38% balsų. Jie įėjo į mišrią,koalicinę vyriausybę, tačiau baiminosi, kad pralaimės 1948 m. rinkimus, nesšalis turėjo didelių ekonominių sunkumų, Stalinui privertus vyriausybęatsisakyti Maršalo pagalbos. Perversmas buvo įvykdytas, kai šalyje nebuvosovietų kariuominėsm, bet padedant Stalinui politine prasme. Vakaruose taisukėlė siaubą. Tais pačiais metai įvykiai išsirutuliojo iki Rytų ir Vakarųkonflikto Vokietijos atžvilgiu.Sąjungininkai po karo buvo susitarę neleisti pakilti Vokietijospramonei ir ekonomikai. Vykstant šaltajam karui JAV keitė savo požiūrį.Amerikiečiai dabar teigia, kad nebus įmonoma pastatyti Europos ant kojų besavarankiškos, su solidžia Vokietijos valstybės. SSSR norėjonusiginklavusios, suvienitos ir neutralios Vokietijis ir stipriai jąspaudė, kad padengtų karo padarytus nuostolius.
1948 m. Vakarų jėgos savo zonose, išskyrus Berlyną, įvedė naująvaliutą. SSSR tai suprato kaip bandymą padalyti Vokietiją. Buvo įvesta savovaliuta rytinėje zonoje bei Rytų Berlynę. Tada Vakarų jėgos įveda markesVakarų Berlyne. Todėl SSSR blokavo įėjimą į šią miesto dalį. Stalinasbijojo stiprios Vokietijos, veikiamas JAV. Vakarų jėgos žiūrėjo į SSSRpolitiką, kaip į Rytų izoliavimą ir kaip faktišką Vokietijos padalijimą.
Stalinas užblokavo visus tiekimo į Vakarų Berlyna kanalus. ViskasVakarų Berlynui buvo tiekiama oru, nes nebuvo kitos išeities. Tai pasisekėir 1949 m. sovietai nutraukė Berlyno blokadą, kuri dar labaiu sustiprinošaltąjį karą ir paspartino dviejų Vokietijų sukūrimą. Pasibaigus Berlynoblokadai Vakarų valstybės savo okupacines zonas sujungė į vieną federacinęvalstybę – Vokietijos Federasinę Respubliką (VFR). Į tai SSSR atsakė tųpačių metų spalio mėnesį pertvarkydama savo okupacinę zoną į VokietijosDemokratinę respubliką (VDR).
Nepaisydama VFR nuomonės, Vakarų jėgos nusprendė, kad Vakarų Berlynąvaldys visos okupacinės valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.Vakarų Berlyno atstovai Bundestage, Vakarų Vokietijos parlamente, negavobalsavimo teisės. Sovietų Sąjunga įvedė savo valdžią Rytų Berlyne.
Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet jibuvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europosvalstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų EuroposEkonominė Savitarpio Pagalbos Taryba (JTSPT). Tais pačiais metais SovietųSąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominėsbombos monopolį.
Supervalstybėms buvo svarbu susirasti sąjungininkų kitose šalyse. JAVir Sovietų Sąjunga naudojo ekonomines ir politines priemones, kadprisiviliotų „draugų”. Nuo 1949 m. JAV, kurios laikėsi tam tikrų taisyklių,kariavo prekybinį karą su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa. Amerikiečiaiinicijavo neformalios organizacijos sukūrimą Paryžiuje, kuri buvo pavadintaKoordinacijos komitetu (COCOM). Jis turėjo sudaryti sąrašus prekių,draudžiamų eksportuoti į Rytų bloko šalis. Tarp šių prekių pateko žaliava,pusfabrikačiai ir maistas. Vėliau buvo taip pat svarbu sutrukdytitechnologinių naujovių, kurios galėjo būti pritaikomos karo tikslams,Valstybės perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada paspartino gynybinįbendradarbiavimą Vakaruose. Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,Olandija ir Liuksemburgas jau 1948 m. sudarė gynybine sąjungą ir jąpavadino Vakarų sąjunga. 1948 m. pavasarį Suomijai buvo parodytas didelisSovietų Sąjungos spaudimas, todėl ji buvo priversta pasirašyti „draugystėssutartį” su Sovietų Sąjunga. Visa tai pagreitino šiaurės Atlanto šaliųgynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsitraukė ir JAV. 1949 m. balandžio mėn.dvylika šalių pasirašė sutartį dėl gynybinio bloko sukūrimo. Sutartisrėmėsi principu, kad, užpuolus vieną ar kelias bloko valstybes, tai turėjobūti laikoma visų narių užpuolimu. Pirmosios dvylika NATO (North AtlanticTreaty Organization) narės buvo JAV, Kanada, Didžioji Britanija,Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Islandija,Italija ir Portugalija.
Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet jibuvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europosvalstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos
Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba JTSPT). Tais pačiais metais SovietųSąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominėsbombos monopolį.Šaltasis karas plečiasi į Aziją, karas Korėjoje
Kinijos komunistai 1949 m. paėmė šalyje valdžią, nugalėję JAV remiamąrežimą. Nors „Kinijos praradimas” ir sukėlė didžiulę reakciją JAV,amerikiečiai nepanaudojo karinės jėgos prieš kinų komunistus. JAV turėjobazių Filipinuose ir kontroliavo visą Ramiojo vandenyno zoną. Svarbiausiabuvo nugalėtoji Japonija, kurią visiškai kontroliavo JAV. Kai komunizmasįsiliepsnojo Japonijos kaimyninėje šalyje Korėjoje, JAV ėmė jį stabdytikarine jėga.
Kapituliavus japonams, 1945 m. sovietų pajėgos užėmė Korėjos dalį, įšiaurę nuo 38-osios lygiagretės, o amerikiečiai užėmė pietus. Buvo numatytirinkimai, kuriems įvykus šalis ir vėl turėjo būti suvienyta, tačiau juossabotavo sovietų kontroliuojama Korėja.
1948 m. abi – Pietų ir Šiaurės Korėjos – buvo paskelbtos atskiromisvalstybėmis. Pietuose prezidentu tapo Singmanas Ry (Syngman Rhee, 1875-1965), o ministru pirmininku šiaurėje tapo Kim II Sungas (Kim II Sung, g.1912). 1948 – 1949 m. sovietai ir amerikiečiai išvedė savo karines pajėgasiš Korėjos. Abi respublikos buvo autoritarinės ir nedemokratiškos. Perrinkimus Pietų Korėjoje Singmano Ry partija buvo silpnai remiama, bet pagalKonstituciją prezidentas buvo nepriklausomas nuo parlamento, ir dėl to jisišsilaikė valdžioje. Šiaurėje viešpatavo vienpartinė diktatūra, kuriaivadovavo Kim II Sungas.Pietų Korėjos valdžiai didelį spaudimą darėkomunistai ir radikalios kairiosios grupės. Šiaurės Korėja norėjopasinaudoti situacija ir pasiūlė rinkimus visoje Korėjoje, bet Pietų Korėjaatsisakė bendradarbiauti.
1950 m. birželio 25 d. šiaurės Korėjos karinės pajėgos užpuolė PietųKorėją.junga boikotavo saugumo tarybą, protestuodama dėl to, kad Taivanasturėjo Kinijos vietą JT. Dėl šios priežasties Sovietų Sąjunga negalėjopareikšti veto Saugumo Taryboje, Šiaurės Korėja buvo kvalifikuota kaipužpuolike. Saugumo Taryba taip pat nusprendė teikti pagalbą Pietų Korėjai.Nors ir dalyvavo kitų JT šalių karinės pajėgos, bet pagrindinė kariautojąbuvo JAV. Norvegija prisidėjo tiekdama lauko ligonines.
JAV nustūmus Šiaurės Korėjos pajėgas prie pat Kinijos sienos, į kovąįsijungė Kinija, siekdama apginti savo sienas ir paremti idėjiniusbendraminčius Šiaurės Korėjoje.Trumenas pareiškė, kad užpuolę kinai buvo „sovietų satelitas”. Jeigupasisektų komunistams Korėjoje, „toliau sektų Indokinija, Honkongas irMalaizija”. Trumenas čia pasinaudojo domino teorija, apie kurią užsiminė irkiti amerikiečių politikai. Amerikiečių nuomone, Korėja buvo mažytėkaladėlė dideliame domino žaidime. Viena šalis atsidurs komunistų rankose,įvyks grandininė reakcija, kurios bus neįmanoma sustabdyti. Korėjos karassustiprino Amerikos politikų nusiteikimą, kad komunizmo pasireiškimasskirtingose pasaulio vietose yra pasaulį apimančio judėjimo, vadovaujamo išMaskvos, grandis.
Amerikiečių karinių pajėgų vyriausiasis vadas Korėjoje generolasDuglas Makarturas (Douglas MacArthur, 1880-1964) įsakė suaktyvinti karoveiksmus. Jis norėjo subombarduoti kinų pramonę Mandžiūrijoje irstrategines pozicijas. Jis, siekdamas savo tikslų, netgi norėjo rizikuotituo atveju, jei Sovietų Sąjunga įsiveltų į karą. Makarturas po to buvonušalintas, bet jį, grįžusį namo, liaudis pasitiko kaip tautos didvyrį.1953 m. buvo susitarta dėl paliaubų, o Korėja ir toliau turėjo būtipadalyta ties 38-ąja lygiagrete. Trys milijonai žmonių žuvo kare, kurisneatnešė jokių pasikeitimų Korėjoje, bet sukėlė didelių tarptautiniųpadarinių.
Korėjos karo padariniai
Jau 1950 m. darbo grupė, kuri įvertino JAV saugumo politikossituaciją, priėjo išvadą, kad iškilusi reali karo su Sovietų Sąjungagrėsmė. Tik JAV galėjo sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo karo pradėjimo,sąjungininkai didino savo karines pajėgas.
Tokia išvada drauge su Korėjos karu lėmė tai, kad amerikiečiųatsiribojimo politika tapo pasaulinio masto. Pirmojoje 6-ojo dešimtmečiopusėje JAV sukūrė karinių blokų tinklą, susitarė dėl bazių ir saugumogarantijų didelėse pasaulio dalyse. NATO 1952 m. pasipildė Graikija irTurkija, o JAV pasirašė sutartį su fašistine Ispanija dėl bazių ir karinėspagalbos.
JAV pripažino Prancūzijos kolonijinį karą Indokinijoje kaipkovą sukomunizmu. Tas požiūris vėliau jvėlė JAV j kruviną Vietnamo karą 7-amedešimtmetyje.
Labiausiai Korėjos karas paskatino tarptautinį ginklavimąsi. Kariškiaiir karo pramonė susilaukė didesnio politikų pritarimo Vašingtone. JAV irSovietų Sąjunga tobulino atominį ginklą, kad padidintų savo karinę galią.Pagaliau tai buvo pigiau, negu didinti stacionarines pajėgas sukonvencionalia ginkluote. Abi šalys sukūrė vandenilines bombas, kuriosturėjo didesnę sprogstamąją galią negu atominės bombos, panaudotos priešJaponiją 1945 m.
Trumeno doktrina, JAV karinių blokų sistema ir susitarimai dėl baziųprivertė Sovietų Sąjungą jaustis „apgulta” valstybe. Labiausiai jainepatiko tas faktas, kad Vakarų Vokietija 1955 m. tapo NATO nare. Į taiatsakydama Sovietų Sąjunga tais pačiais metais jkūrė Varšuvos paktą –gynybos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos satelitiniųvalstybių. Sovietų Sąjunga pagaliau rėmė savo „stovyklą” Azijoje: Kiniją,Šiaurės Korėją, Šiaurės Vietnamą ir stengėsi didinti jtaką Afganistane,Indijoje ir Birmoje.
Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa 6-ame dešimtmetyje
Stalinas norėjo būti pasaulinio komunistinio judėjimo vadas, tačiauJugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Titas (Josip Broz Tito, 1892-1980)rėmėsi sava, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma, nacionaline komunistųpartija. Titas pamatė, kad sovietai nori likviduoti bet kokj Jugoslavijoskomunistų partijos savarankiškumą. Jis niekam nepaliko abejonių dėl savodominavimo tiek užsienio, tiek ir. vidaus politikoje. 1948 m. jis nutraukėsantykius su Sovietų Sąjunga, ir valstybė buvo išmesta iš „Kominformo”(Komunistų ir darbininkų partijų informacinio biuro), prieš ją buvo pradėtaekonominė blokada. Jugoslavijai į pagalbą atėjo Vakarų valstybės, ir jiatlaikė sovietų spaudimą.
„Titoizmas” lėmė dar stipresnį Rytų Europos valstybių suvaržymą, nesStalinas bijojo prarasti ir likusias. Pagal Maskvos procesų pavyzdį buvopradėtas „titoistų” valymas Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje irRumunijoje. Labiausiai įsisiautėjo valymas Čekoslovakijoje. Išareštuotųjų būdavo išgaunami ilgi raštiški sufalsifikuoti „prisipažinimai”.Iš viso keli tūkstančiai žmonių buvo internuota, įkalinta arba nužudyta dėlšių procesų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo dešimtmečio pradžioje.
1954 m. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerija (slaptojisovietų policija) buvo perkrikštyta j KGB (Valstybės saugumo komitetas),kuris prisidėjo kontroliuojant Rytų Europą ir turėjo šnipų beidezinformuojančių agentų tinklą.
Sukilimas Rytų Europoje
Pirmasis sukilimas Rytų Europoje kilo iškart po Stalino mirties 1953m. Rytų Berlyno gyventojai streikavo prieš sistemą, ir sovietų tankaiturėjo malšinti demonstracijas.
1956 m. Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovas NikitaChruščiovas pradėjo susidoroti su Stalinu ir jo politika. Rytų Europoje jtai buvo pasižiūrėta kaip j tam tikrą varžtų atleidimą. Lenkai reikalavosavarankiškumo. Jie išvengė sovietų įsikišimo, kadangi užtikrinoChruščiovą, kad neišstos iš Varšuvos pakto ir nepanaikins komunistųpartijos valdžios monopolio.
Vengrai buvo ne tokie atsargūs. Jie reikalavo, kad visuomeninė sistemabūtų pertvarkyta j demokratiškesnę sistemą, o Vengrija išstotų iš Varšuvospakto. Taip jie metė iššūkį Sovietų Sąjungos viešpatavimui Rytų Europoje.Antisovietinių demonstracijų metu policija ėmė šaudyti į demonstrantus.Taip prasidėjo masinis liaudies sukilimas, ir abejojantis Chruščiovasnusprendė nuslopinti sukilimą. Budapešte vyko atkaklūs gatvių mūšiai tarpprastai ginkluotų sukilėlių ir sovietų tankų. Po kelių savaičių nelygios
kovos sukilėliai pralaimėjo. Apie 4000 vengrų žuvo ir apie 200 000 pabėgoiš šalies. 35 000 vengrų atsidūrė kalėjime, iš jų 300 buvo nuteisti myriop,bausmė įvykdyta. Budapešto mūšiuose žuvo apie 600-700 sovietų kareivių.JAV neįsikišo, vengrams nepadėjo, tuo parodydama, kad pripažinosovietų interesų zoną. Sovietų Sąjunga taip pat pademonstravo, kaddestalinizacija neatvėrė kelių valstybėms išstoti iš Rytų bloko.
Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektas
Iki 1955 m. Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios patnuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šaliesateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendrosVokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsieniopolitiką.
Sovietų Sąjungai buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtųnusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 m. Sovietų Sąjunganet pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinękariuomenę, nepriklausomą nei nuo Vakarų, nei nuo Rytų. Buvo pasiūlyta, kadvisos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos iš Vokietijos ir ji taptų JTnare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūkis. Ar sovietai tai siūlėrimtai, ar tai buvo tik propagandinis manevras? Kai JAV atmetė pasiūlymąkaip propagandinį ir kai VFR 1955 m. tapo NATO nare, Sovietų Sąjungasuprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus.1955 m. naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iškėlė taikaus sambūvioidėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negusiekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtųpralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.
Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojaigalėjo laisvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957 m. RytųVokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją.Dėl to kelias per Vakarų Berlyną tapo patikimiausiu maršrutu, nes iš čiapabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.
Pabėgėlių srautas į Varkarų Vokietiją pasidarė sunki problema RytųVokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni ir kvalifikuoti žmonės. SovietųSąjungai Vakarų Berlynas, kapita-listinė sala socialistinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjungakelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuotiRytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjoreikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.
1959 m. sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV. Vizitotikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentasEizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitaismetais Paryžiuje, kur, be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visaiprieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungosteritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliauChruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jisturėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniaisobjektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštasžvalgybinis lėktuvas „112″. Chruščiovas vis tiek atvyko j susitikimą, betpanaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAVpolitika. „U2″ epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangiišaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijosaerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinėšalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.
Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlynoklausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynuiatnešusį dramatiškų padarinių: 1961 m. rugpjūčio 13 d. Sovietų Sąjunga davėaiškų signalą, o Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijoskariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektoriųsieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo
viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kieklaiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena,atskyrusią žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. RytųVokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvonušauta (nuo 1961 iki 1989 m. apie 200 žmonių).1961 m. šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjoant atominio karo tarp supervalstybių ribos.
IŠVADA:
„Žvėrys miške turėjo susitarti dėlnusiginklavimo. Liūtas pasiūlė uždrausti nuodingus dantis, gyvatė – aštrius nagus, o lokys manės, kad reikia uždrausti visus ginklus ir galų gale stipriai visiems apsikabinus pasibučiuoti“
Helgė Ūlė Bergeseans: „Taikos keliu“ (Helge Ole Bergesen)
Šaltasis karas truko 45 metus. Tai neilgas periodas istorijoje, tačiauturėjęs daug įtakos šalių santykiams ir milijonų paprastų žmonių gyvenimui.
JAV daugeliu atžvilgių sustiprėjo per šaltąjį karą, o komunistinėSovietų Sąjunga iširo. Daugelis teigė, kad rinkos ekonomika pasirodė esantidaug pranašesnė už komunistinę komandinę ekonomiką. Rinkos ekonomika dabarbuvo įvedama Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Antra vertus, abi supervalstybės šaltajame kare pralaimėjo. Didžiuliaiekonominiai ir žmonių resursai buvo panaudoti ginklavimosi tikslams. IrJAV, ir Sovietų Sąjunga turėjo atidėlioti socialines programas dėlasignavimų ginklavimuisi.
Yra daug priežasčių, dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga ir komunistinėsistema, tačiau šaltasis karas yra viena iš pagrindinių. Šalis buvo baisiainuniokota po Antrojo pasaulinio karo ir ekonomiškai izoliuota šaltojo karometu. Ji nenorėjo priimti Maršalo pagalbos ir kentėjo nuo JAV ir VakarųEuropos embargo (eksporto draudimo) vakarietiškai moderniausiaitechnologijai pokario metais (žr. 206 psl.). Tai lėmė žemą gamybos lygį irblogą eksporto prekių ir prekių vietiniams gyventojams kokybę. Tai irgiveikė žmonių požiūrį į komunizmą.
Šaltasis karas pasauliui suteikė tam tikrą „stabilumą”: priešininkaitylėdami pripažino vienas kito interesų sferas, ginklavimosi varžybose buvonusistovėjęs tam tikras balansas. Baimė, kad gali kilti totalus atominiskaras sulaikė konfliktų plėtojimąsi. Nuo 1990 m. šį „stabilumą” pakeitėdaugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje ir buvusioje SovietųSąjungoje.
Taip pat aiškiai matosi, kad šaltasis karas nukreipė dėmesį nuopasaulinių gamtosaugos problemų. Dėl prieštaravimų tarp didžiųjų valstybiųgamtosaugos priemonėms nebuvo skiriamas prioritetas, o šaltasis karas savoruožtu sukūrė didžiulių gamtosaugos ir aplinkos problemų, tokių kaipradioaktyvus spinduliavimas branduolinių bandymų metu ir nepateisinamasbranduolinių atliekų sandėliavimas.
„JAV ir Sovietų Sąjunga panašios į du aklus vyrus, kurie aklinėįa po tamsų kambarį apsiginklavę iki dantų. Bėda ta, kad abu mano, jog jiems gresia mirtinas pavojus.”
JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris (Henry Kissinger)
Naudojamas literatūros sarašas:
1. „Šių laikų istorijos chrestomatija (1945-1995)“ Sudarė: Edvardas Kriščiūnas, Vida pukienė, Pertras Tomkus 1998 m.
2. „Kraštutinumų amžius“ Trumpasis XX amžius: 1914-1991. Eric Hobsbawm 2000 m.
3. „Pasaulio politika“ 1945-2000. Peter Calvoressi.
4. “Pasaulis II” pasaulio istorija nuo 1850 m. Istorijos vadovėlis.
[pic]