Šaltasis karas

“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA

Iš V. Čerčiliaus kalbos, pasakytos Fultone

1946m. kovo 5d.

Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su

Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų

Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai

režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą,

kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė

uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis

komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo

karo“ pradžia.

Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis
karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus
konfliktas, nepaisant to, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo
panašių jėgų kova tarp vienas kiitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų
idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai
klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja
supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai
nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mangolų, dvikova. Tai
nebuvo ir nepastovus keliata valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių
sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug
lygios. Tačiau ištiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSR
meterialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgudžiais
ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas
sugriovė sovietų komunistinę ekkonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių
kapitalizmui.

Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo
manoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus
karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse
įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie
pavojingi s

supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors
galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą
sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o
po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą
visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai
mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių
incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.

Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus
šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautyniams
santykiams apybūdinti. Svarbiausi tokių tarptautynių santykių elementai
buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šio
požiūrio ištakas glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose,
beto, ji palakė ir mitai, kurie priešiškmą neretai paversdavo neapykanta.
Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių
santykių klausymas.

Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi,
kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskyrą sovietų įįtakos zoną Rytų
Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba
ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto
lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link;
pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė
viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone
buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės
konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekė
pati sau bei komunizmui užkariauti

Europą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar
bent jau ga

ali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo
požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius
galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis
priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas
ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.

Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač
griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie
nesutarimai vos nevirto karinė konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų
pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas
stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio
vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši
konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu.
Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei
perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų
Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu.
Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą,
tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, tirėti
teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose
Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų
neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima
šaltojo karoišraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių,
kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip
tariant ginklavimosi išvaidos ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis
karas, sklaidymasis.

Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims

tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be

jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti

branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą,

milijonams darbininkų, ku

urių darbo vietos priklauso

nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir

inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „

technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką

saugumą, rangovams, nenorimtiems atsisakyti lengvo

pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja

grasinimus ir šlovina karus.

Richard Barnet

(1981)

1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra
pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį
pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą
kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio
mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija
nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams
teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.

Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimo
organai ir principai turėjo būti ne panaikinti, o pritaikyti taikos
problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygonebent
Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir
politinį SSSRvyravimąplanuojant nugalėtojamsbendrai valdytiir palaikyti
tvarką Europoje.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo
diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu
ir kiek kiekviena atskyrai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir Britai,
nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai
prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl
neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos
susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas
nedalyvavo, šie kitinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių
susitarimų.

JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.

„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul

eina jie tada

po velnių.“

Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mė

ėn.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa,
o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio
politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju
karu.

Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. Jav
viekė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir
kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė
vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planime ekonomika.

Jeigu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomas per tarpininkus. Tai
buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais
kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita
rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir
Afganistano karai.

Prielaidos ir varomosios jėgos

Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko
Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima
žiųrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.

Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?

JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti
nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio
produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos
monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio
pragyvenimo lygiu.

SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje
žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln.
SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau
SSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje
buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. SSSR buvo išsikovojusi
didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės
indeliu kovoje su nacizmu.

Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?

Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos
revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo
pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir
skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933
m.

Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai
daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa
istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir
ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins
teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos
valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių
stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą
įtaką Vokietijos vystymuisi.

Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir
ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimas
leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.

● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAV
niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis
ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio
dalyse.

Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą

Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis
ir jo varomąsias jėgas.

Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius
priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis
vertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė
Vakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.

Revizionistai mano, kad agresyviausia buvo JAV, kad šalies užsienio
pilitiką diktavo stambiosio pramonės noras kontruoliuoti žaliavas bei
kainas ir stiprus antikomunizams. Jie pabrėžia, kad SSSR privalėjo
kontroliuoti Rytų Europa, kad apsaugotų savo sienas.

Postrevizionistai sujungia keliatą požiūrių. Jie pažymi, kad JAV, kaip ir
SSSR, turėjo gynybinių, ekonominių ir palitinių motyvų. Norint paaiškinti
šaltąjį karą, reikia paminėti visus šiuos motyvus.

Geležinė uždanga

„ Nuo Baltijos iki Adrejos jūros

nusileido geležinė uždanga ant Europos.

(.) Tirono pergalės grėsmė yra pakibusi

virš kiekvieno namo stogo, kiekvieno

žmogaus galvos. Karo patirtis mane išmokė,

kad rusai gerbia tik jėgą.

Čerčelio kalba JAV,

1946 m.

Vakarų jėgos suprato SSSR saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kad
Lenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji Britanija stojo į karą,
Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymas
įsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomas valstybes Rytų Europoje.

Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus enkijoje,
tačiau jie niekada nebuvo surinkti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietų
talkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europoje
vyko laipsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvo
valdomos koalicijų vyriausybių, kuriose komunistų ir sovietų įtakos
silpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo
uždraustos, o jų nariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija,
Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomos
nuo SSSR. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, iš
dalies savo jėgomis išviję vokiečius.

SSSR nesilaikė įsikibusi visų teritorijų, kurias buvo užemusi
Raudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta iš
Norvegijos Šiaurės (Finmarko), Borholmo (Švedija), Čekislovakijos ir
Jugoslavijos, o 6-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsitraukė iš Austrijos
ir iš bazių Suomijoje.

Atsiribojimo politika – Trumeno doktrina ir Maršalo planas

Europa buvo pirmasis šaltojo karo „mūšio laukas“. JAV iš principo
buvo prieš interesu sferų ir kolonijų politika bei prieš prekybos tarp
šalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis ir
amerikiečių interesais.

1947 m. JAV pareiškė, kad SSSR užsienio politika Europoje pasidarė
tokia agresivi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmo
politiką. Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, bet
ilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančias
politines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kad
nugalėję komunistai paims valdžią. SSSR spaudė Turkiją, kad leistų jai
turėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAV
bijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus. Dėl to JAV 1947 m.
nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai, ir tai buvo Trumeno
doktrinos įžanga.

Praėjus keliems mėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienio
reikalų ministras Dž. K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad „Jungtinėms
Valstijoms yra protinga daryti viską, kad įmanoma, kad pasaulis grįžtų į
normalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinį
stabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią nors
šalį ar prieš kokį nors pilitinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį ir
chaosą (.).“

Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europai programa – Maršolo planą.
Už humanitarinių pagalbos motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai.
JAV buvo ekonomiškai sustiprėjusi kare, bet pokario ekonomikoje vyravo
nepasitikėjimas. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikos
ekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti kelią
komunistenei ekspancijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistų
pozicijas. Italija ir Prancūzija, kurių ekonomika buvo silpna, o komunistų
partijos stiprios, didžiąją dalį Maršalo pagalbos gavo dovaną.

● JAV valstybės sekretorius D. Maršalas Harvardo universitete pasakė
garsiąją kalbą (kuri buvo pavadinta Maršalo planu), kurioje išdėstė
pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus, atstatant pokarinę Europą.
Valstybės sekretorius išreiškė nuomonę, kad Europos ekonomiką galima
atkurti bendromis JAV ir pačios Europos jėgomis. Po konsultacijų su
Didžiąja Britanija, Prancūzija ir TSRS, 1947 m. liepos 3 d. buvo išsiųsti
pakvietimai 22 Europas valstybėms dalyvauti konferencijoje, kurioje
numatyta svarstyti Europos atstatymo planą.

Šio plano tikslai buvo:

• Sustiprinti Vakarų Europos valstybių ekonomiką ir pagerinti

materialines sąlygas;

• Tuo pačiu stabilizuoti politinę padėtį Europoje, atitraukti gyventojus

nuo komunistų įtakos;

• Padidinti JAV politinęįtaką Vakarų Europai ir sukurti rinka joje

amerikietiškoms prekėms.

„Maršalo planas“ buvo skirtas visoms Europos valstybėms, nei išskiriant ir
SSSR, tačiau socialistinės valstybės atsisakė priimti JAV pagalbą. Šis
planas galiojo iki 1951 m. pab. ir teigiamai paveikė Vakarų Europos
ekonomiką (pagalba buvo suteikta 16 valstybių už 13,2 mlr. dolerių).

1948-ieji – lemtingi metai

Daugeliu atžvilgių 1948 m. buvo lemtingi šaltojo karo metai. Komunizmo
ekspancijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejų
Vokietijos sukūrimo.

Valstybės perversmo būdu 1948 m. Čekoslovakijoje komunistai paėmė
valdžią. Iki tol ji buvo vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje buvo
surengti laisvi rinkimai ir įsigalėjo parlamentinė sistema. Kai kurie į šią
šalį žiūrėjo kaip į galimą tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Per rinkimus,
vykusius tuojau po karo, komunistai surinko 38% balsų. Jie įėjo į mišrią,
koalicinę vyriausybę, tačiau baiminosi, kad pralaimės 1948 m. rinkimus, nes
šalis turėjo didelių ekonominių sunkumų, Stalinui privertus vyriausybę
atsisakyti Maršalo pagalbos. Perversmas buvo įvykdytas, kai šalyje nebuvo
sovietų kariuominėsm, bet padedant Stalinui politine prasme. Vakaruose tai
sukėlė siaubą. Tais pačiais metai įvykiai išsirutuliojo iki Rytų ir Vakarų
konflikto Vokietijos atžvilgiu.

Sąjungininkai po karo buvo susitarę neleisti pakilti Vokietijos
pramonei ir ekonomikai. Vykstant šaltajam karui JAV keitė savo požiūrį.
Amerikiečiai dabar teigia, kad nebus įmonoma pastatyti Europos ant kojų be
savarankiškos, su solidžia Vokietijos valstybės. SSSR norėjo
nusiginklavusios, suvienitos ir neutralios Vokietijis ir stipriai ją
spaudė, kad padengtų karo padarytus nuostolius.

1948 m. Vakarų jėgos savo zonose, išskyrus Berlyną, įvedė naują
valiutą. SSSR tai suprato kaip bandymą padalyti Vokietiją. Buvo įvesta savo
valiuta rytinėje zonoje bei Rytų Berlynę. Tada Vakarų jėgos įveda markes
Vakarų Berlyne. Todėl SSSR blokavo įėjimą į šią miesto dalį. Stalinas
bijojo stiprios Vokietijos, veikiamas JAV. Vakarų jėgos žiūrėjo į SSSR
politiką, kaip į Rytų izoliavimą ir kaip faktišką Vokietijos padalijimą.

Stalinas užblokavo visus tiekimo į Vakarų Berlyna kanalus. Viskas
Vakarų Berlynui buvo tiekiama oru, nes nebuvo kitos išeities. Tai pasisekė
ir 1949 m. sovietai nutraukė Berlyno blokadą, kuri dar labaiu sustiprino
šaltąjį karą ir paspartino dviejų Vokietijų sukūrimą. Pasibaigus Berlyno
blokadai Vakarų valstybės savo okupacines zonas sujungė į vieną federacinę
valstybę – Vokietijos Federasinę Respubliką (VFR). Į tai SSSR atsakė tų
pačių metų spalio mėnesį pertvarkydama savo okupacinę zoną į Vokietijos
Demokratinę respubliką (VDR).

Nepaisydama VFR nuomonės, Vakarų jėgos nusprendė, kad Vakarų Berlyną
valdys visos okupacinės valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Vakarų Berlyno atstovai Bundestage, Vakarų Vokietijos parlamente, negavo
balsavimo teisės. Sovietų Sąjunga įvedė savo valdžią Rytų Berlyne.

Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji
buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos
valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos
Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba (JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų
Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės
bombos monopolį.

Supervalstybėms buvo svarbu susirasti sąjungininkų kitose šalyse. JAV
ir Sovietų Sąjunga naudojo ekonomines ir politines priemones, kad
prisiviliotų „draugų”. Nuo 1949 m. JAV, kurios laikėsi tam tikrų taisyklių,
kariavo prekybinį karą su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa. Amerikiečiai
inicijavo neformalios organizacijos sukūrimą Paryžiuje, kuri buvo pavadinta
Koordinacijos komitetu (COCOM). Jis turėjo sudaryti sąrašus prekių,
draudžiamų eksportuoti į Rytų bloko šalis. Tarp šių prekių pateko žaliava,
pusfabrikačiai ir maistas. Vėliau buvo taip pat svarbu sutrukdyti
technologinių naujovių, kurios galėjo būti pritaikomos karo tikslams,
Valstybės perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada paspartino gynybinį
bendradarbiavimą Vakaruose. Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,
Olandija ir Liuksemburgas jau 1948 m. sudarė gynybine sąjungą ir ją
pavadino Vakarų sąjunga. 1948 m. pavasarį Suomijai buvo parodytas didelis
Sovietų Sąjungos spaudimas, todėl ji buvo priversta pasirašyti „draugystės
sutartį” su Sovietų Sąjunga. Visa tai pagreitino šiaurės Atlanto šalių
gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsitraukė ir JAV. 1949 m. balandžio mėn.
dvylika šalių pasirašė sutartį dėl gynybinio bloko sukūrimo. Sutartis
rėmėsi principu, kad, užpuolus vieną ar kelias bloko valstybes, tai turėjo
būti laikoma visų narių užpuolimu. Pirmosios dvylika NATO (North Atlantic
Treaty Organization) narės buvo JAV, Kanada, Didžioji Britanija,
Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Islandija,
Italija ir Portugalija.

Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji
buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos
valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos
Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų
Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės
bombos monopolį.

Šaltasis karas plečiasi į Aziją, karas Korėjoje

Kinijos komunistai 1949 m. paėmė šalyje valdžią, nugalėję JAV remiamą
režimą. Nors „Kinijos praradimas” ir sukėlė didžiulę reakciją JAV,
amerikiečiai nepanaudojo karinės jėgos prieš kinų komunistus. JAV turėjo
bazių Filipinuose ir kontroliavo visą Ramiojo vandenyno zoną. Svarbiausia
buvo nugalėtoji Japonija, kurią visiškai kontroliavo JAV. Kai komunizmas
įsiliepsnojo Japonijos kaimyninėje šalyje Korėjoje, JAV ėmė jį stabdyti
karine jėga.

Kapituliavus japonams, 1945 m. sovietų pajėgos užėmė Korėjos dalį, į
šiaurę nuo 38-osios lygiagretės, o amerikiečiai užėmė pietus. Buvo numatyti
rinkimai, kuriems įvykus šalis ir vėl turėjo būti suvienyta, tačiau juos
sabotavo sovietų kontroliuojama Korėja.

1948 m. abi – Pietų ir Šiaurės Korėjos – buvo paskelbtos atskiromis
valstybėmis. Pietuose prezidentu tapo Singmanas Ry (Syngman Rhee, 1875-
1965), o ministru pirmininku šiaurėje tapo Kim II Sungas (Kim II Sung, g.
1912). 1948 – 1949 m. sovietai ir amerikiečiai išvedė savo karines pajėgas
iš Korėjos. Abi respublikos buvo autoritarinės ir nedemokratiškos. Per
rinkimus Pietų Korėjoje Singmano Ry partija buvo silpnai remiama, bet pagal
Konstituciją prezidentas buvo nepriklausomas nuo parlamento, ir dėl to jis
išsilaikė valdžioje. Šiaurėje viešpatavo vienpartinė diktatūra, kuriai
vadovavo Kim II Sungas.Pietų Korėjos valdžiai didelį spaudimą darė
komunistai ir radikalios kairiosios grupės. Šiaurės Korėja norėjo
pasinaudoti situacija ir pasiūlė rinkimus visoje Korėjoje, bet Pietų Korėja
atsisakė bendradarbiauti.

1950 m. birželio 25 d. šiaurės Korėjos karinės pajėgos užpuolė Pietų
Korėją.junga boikotavo saugumo tarybą, protestuodama dėl to, kad Taivanas
turėjo Kinijos vietą JT. Dėl šios priežasties Sovietų Sąjunga negalėjo
pareikšti veto Saugumo Taryboje, Šiaurės Korėja buvo kvalifikuota kaip
užpuolike. Saugumo Taryba taip pat nusprendė teikti pagalbą Pietų Korėjai.
Nors ir dalyvavo kitų JT šalių karinės pajėgos, bet pagrindinė kariautoją
buvo JAV. Norvegija prisidėjo tiekdama lauko ligonines.

JAV nustūmus Šiaurės Korėjos pajėgas prie pat Kinijos sienos, į kovą
įsijungė Kinija, siekdama apginti savo sienas ir paremti idėjinius
bendraminčius Šiaurės Korėjoje.
Trumenas pareiškė, kad užpuolę kinai buvo „sovietų satelitas”. Jeigu
pasisektų komunistams Korėjoje, „toliau sektų Indokinija, Honkongas ir
Malaizija”. Trumenas čia pasinaudojo domino teorija, apie kurią užsiminė ir
kiti amerikiečių politikai. Amerikiečių nuomone, Korėja buvo mažytė
kaladėlė dideliame domino žaidime. Viena šalis atsidurs komunistų rankose,
įvyks grandininė reakcija, kurios bus neįmanoma sustabdyti. Korėjos karas
sustiprino Amerikos politikų nusiteikimą, kad komunizmo pasireiškimas
skirtingose pasaulio vietose yra pasaulį apimančio judėjimo, vadovaujamo iš
Maskvos, grandis.

Amerikiečių karinių pajėgų vyriausiasis vadas Korėjoje generolas
Duglas Makarturas (Douglas MacArthur, 1880-1964) įsakė suaktyvinti karo
veiksmus. Jis norėjo subombarduoti kinų pramonę Mandžiūrijoje ir
strategines pozicijas. Jis, siekdamas savo tikslų, netgi norėjo rizikuoti
tuo atveju, jei Sovietų Sąjunga įsiveltų į karą. Makarturas po to buvo
nušalintas, bet jį, grįžusį namo, liaudis pasitiko kaip tautos didvyrį.
1953 m. buvo susitarta dėl paliaubų, o Korėja ir toliau turėjo būti
padalyta ties 38-ąja lygiagrete. Trys milijonai žmonių žuvo kare, kuris
neatnešė jokių pasikeitimų Korėjoje, bet sukėlė didelių tarptautinių
padarinių.

Korėjos karo padariniai

Jau 1950 m. darbo grupė, kuri įvertino JAV saugumo politikos
situaciją, priėjo išvadą, kad iškilusi reali karo su Sovietų Sąjunga
grėsmė. Tik JAV galėjo sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo karo pradėjimo,
sąjungininkai didino savo karines pajėgas.

Tokia išvada drauge su Korėjos karu lėmė tai, kad amerikiečių
atsiribojimo politika tapo pasaulinio masto. Pirmojoje 6-ojo dešimtmečio
pusėje JAV sukūrė karinių blokų tinklą, susitarė dėl bazių ir saugumo
garantijų didelėse pasaulio dalyse. NATO 1952 m. pasipildė Graikija ir
Turkija, o JAV pasirašė sutartį su fašistine Ispanija dėl bazių ir karinės
pagalbos.

JAV pripažino Prancūzijos kolonijinį karą Indokinijoje kaipkovą su
komunizmu. Tas požiūris vėliau jvėlė JAV j kruviną Vietnamo karą 7-ame
dešimtmetyje.

Labiausiai Korėjos karas paskatino tarptautinį ginklavimąsi. Kariškiai
ir karo pramonė susilaukė didesnio politikų pritarimo Vašingtone. JAV ir
Sovietų Sąjunga tobulino atominį ginklą, kad padidintų savo karinę galią.
Pagaliau tai buvo pigiau, negu didinti stacionarines pajėgas su
konvencionalia ginkluote. Abi šalys sukūrė vandenilines bombas, kurios
turėjo didesnę sprogstamąją galią negu atominės bombos, panaudotos prieš
Japoniją 1945 m.

Trumeno doktrina, JAV karinių blokų sistema ir susitarimai dėl bazių
privertė Sovietų Sąjungą jaustis „apgulta” valstybe. Labiausiai jai
nepatiko tas faktas, kad Vakarų Vokietija 1955 m. tapo NATO nare. Į tai
atsakydama Sovietų Sąjunga tais pačiais metais jkūrė Varšuvos paktą –
gynybos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos satelitinių
valstybių. Sovietų Sąjunga pagaliau rėmė savo „stovyklą” Azijoje: Kiniją,
Šiaurės Korėją, Šiaurės Vietnamą ir stengėsi didinti jtaką Afganistane,
Indijoje ir Birmoje.

Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa 6-ame dešimtmetyje

Stalinas norėjo būti pasaulinio komunistinio judėjimo vadas, tačiau
Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Titas (Josip Broz Tito, 1892-1980)
rėmėsi sava, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma, nacionaline komunistų
partija. Titas pamatė, kad sovietai nori likviduoti bet kokj Jugoslavijos
komunistų partijos savarankiškumą. Jis niekam nepaliko abejonių dėl savo
dominavimo tiek užsienio, tiek ir. vidaus politikoje. 1948 m. jis nutraukė
santykius su Sovietų Sąjunga, ir valstybė buvo išmesta iš „Kominformo”
(Komunistų ir darbininkų partijų informacinio biuro), prieš ją buvo pradėta
ekonominė blokada. Jugoslavijai į pagalbą atėjo Vakarų valstybės, ir ji
atlaikė sovietų spaudimą.

„Titoizmas” lėmė dar stipresnį Rytų Europos valstybių suvaržymą, nes
Stalinas bijojo prarasti ir likusias. Pagal Maskvos procesų pavyzdį buvo
pradėtas „titoistų” valymas Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir
Rumunijoje. Labiausiai įsisiautėjo valymas Čekoslovakijoje. Iš
areštuotųjų būdavo išgaunami ilgi raštiški sufalsifikuoti „prisipažinimai”.
Iš viso keli tūkstančiai žmonių buvo internuota, įkalinta arba nužudyta dėl
šių procesų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo dešimtmečio pradžioje.

1954 m. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerija (slaptoji
sovietų policija) buvo perkrikštyta j KGB (Valstybės saugumo komitetas),
kuris prisidėjo kontroliuojant Rytų Europą ir turėjo šnipų bei
dezinformuojančių agentų tinklą.

Sukilimas Rytų Europoje

Pirmasis sukilimas Rytų Europoje kilo iškart po Stalino mirties 1953
m. Rytų Berlyno gyventojai streikavo prieš sistemą, ir sovietų tankai
turėjo malšinti demonstracijas.

1956 m. Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovas Nikita
Chruščiovas pradėjo susidoroti su Stalinu ir jo politika. Rytų Europoje j
tai buvo pasižiūrėta kaip j tam tikrą varžtų atleidimą. Lenkai reikalavo
savarankiškumo. Jie išvengė sovietų įsikišimo, kadangi užtikrino
Chruščiovą, kad neišstos iš Varšuvos pakto ir nepanaikins komunistų
partijos valdžios monopolio.

Vengrai buvo ne tokie atsargūs. Jie reikalavo, kad visuomeninė sistema
būtų pertvarkyta j demokratiškesnę sistemą, o Vengrija išstotų iš Varšuvos
pakto. Taip jie metė iššūkį Sovietų Sąjungos viešpatavimui Rytų Europoje.
Antisovietinių demonstracijų metu policija ėmė šaudyti į demonstrantus.
Taip prasidėjo masinis liaudies sukilimas, ir abejojantis Chruščiovas
nusprendė nuslopinti sukilimą. Budapešte vyko atkaklūs gatvių mūšiai tarp
prastai ginkluotų sukilėlių ir sovietų tankų. Po kelių savaičių nelygios
kovos sukilėliai pralaimėjo. Apie 4000 vengrų žuvo ir apie 200 000 pabėgo
iš šalies. 35 000 vengrų atsidūrė kalėjime, iš jų 300 buvo nuteisti myriop,
bausmė įvykdyta. Budapešto mūšiuose žuvo apie 600-700 sovietų kareivių.

JAV neįsikišo, vengrams nepadėjo, tuo parodydama, kad pripažino
sovietų interesų zoną. Sovietų Sąjunga taip pat pademonstravo, kad
destalinizacija neatvėrė kelių valstybėms išstoti iš Rytų bloko.

Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektas

Iki 1955 m. Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios pat
nuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šalies
ateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendros
Vokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsienio
politiką.

Sovietų Sąjungai buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtų
nusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 m. Sovietų Sąjunga
net pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinę
kariuomenę, nepriklausomą nei nuo Vakarų, nei nuo Rytų. Buvo pasiūlyta, kad
visos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos iš Vokietijos ir ji taptų JT
nare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūkis. Ar sovietai tai siūlė
rimtai, ar tai buvo tik propagandinis manevras? Kai JAV atmetė pasiūlymą
kaip propagandinį ir kai VFR 1955 m. tapo NATO nare, Sovietų Sąjunga
suprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus.
1955 m. naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iškėlė taikaus sambūvio
idėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negu
siekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtų
pralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.

Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojai
galėjo laisvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957 m. Rytų
Vokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją.
Dėl to kelias per Vakarų Berlyną tapo patikimiausiu maršrutu, nes iš čia
pabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.

Pabėgėlių srautas į Varkarų Vokietiją pasidarė sunki problema Rytų
Vokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni ir kvalifikuoti žmonės. Sovietų
Sąjungai Vakarų Berlynas, kapita-
listinė sala socialistinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjunga
kelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuoti
Rytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjo
reikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.

1959 m. sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV. Vizito
tikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentas
Eizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitais
metais Paryžiuje, kur, be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visai
prieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungos
teritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliau
Chruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jis
turėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniais
objektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštas
žvalgybinis lėktuvas „112″. Chruščiovas vis tiek atvyko j susitikimą, bet
panaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAV
politika. „U2″ epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangi
išaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijos
aerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinė
šalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.

Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlyno
klausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynui
atnešusį dramatiškų padarinių: 1961 m. rugpjūčio 13 d. Sovietų Sąjunga davė
aiškų signalą, o Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijos
kariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektorių
sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo
viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kiek
laiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena,
atskyrusią žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. Rytų
Vokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvo
nušauta (nuo 1961 iki 1989 m. apie 200 žmonių).

1961 m. šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjo
ant atominio karo tarp supervalstybių ribos.

IŠVADA:

„Žvėrys miške turėjo susitarti

dėlnusiginklavimo. Liūtas pasiūlė uždrausti nuodingus

dantis, gyvatė – aštrius nagus, o lokys manės, kad

reikia uždrausti visus ginklus ir galų gale stipriai

visiems apsikabinus pasibučiuoti“

Helgė Ūlė Bergeseans: „Taikos keliu“

(Helge Ole Bergesen)

Šaltasis karas truko 45 metus. Tai neilgas periodas istorijoje, tačiau
turėjęs daug įtakos šalių santykiams ir milijonų paprastų žmonių gyvenimui.

JAV daugeliu atžvilgių sustiprėjo per šaltąjį karą, o komunistinė
Sovietų Sąjunga iširo. Daugelis teigė, kad rinkos ekonomika pasirodė esanti
daug pranašesnė už komunistinę komandinę ekonomiką. Rinkos ekonomika dabar
buvo įvedama Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Antra vertus, abi supervalstybės šaltajame kare pralaimėjo. Didžiuliai
ekonominiai ir žmonių resursai buvo panaudoti ginklavimosi tikslams. Ir
JAV, ir Sovietų Sąjunga turėjo atidėlioti socialines programas dėl
asignavimų ginklavimuisi.

Yra daug priežasčių, dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga ir komunistinė
sistema, tačiau šaltasis karas yra viena iš pagrindinių. Šalis buvo baisiai
nuniokota po Antrojo pasaulinio karo ir ekonomiškai izoliuota šaltojo karo
metu. Ji nenorėjo priimti Maršalo pagalbos ir kentėjo nuo JAV ir Vakarų
Europos embargo (eksporto draudimo) vakarietiškai moderniausiai
technologijai pokario metais (žr. 206 psl.). Tai lėmė žemą gamybos lygį ir
blogą eksporto prekių ir prekių vietiniams gyventojams kokybę. Tai irgi
veikė žmonių požiūrį į komunizmą.

Šaltasis karas pasauliui suteikė tam tikrą „stabilumą”: priešininkai
tylėdami pripažino vienas kito interesų sferas, ginklavimosi varžybose buvo
nusistovėjęs tam tikras balansas. Baimė, kad gali kilti totalus atominis
karas sulaikė konfliktų plėtojimąsi. Nuo 1990 m. šį „stabilumą” pakeitė
daugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų
Sąjungoje.

Taip pat aiškiai matosi, kad šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo
pasaulinių gamtosaugos problemų. Dėl prieštaravimų tarp didžiųjų valstybių
gamtosaugos priemonėms nebuvo skiriamas prioritetas, o šaltasis karas savo
ruožtu sukūrė didžiulių gamtosaugos ir aplinkos problemų, tokių kaip
radioaktyvus spinduliavimas branduolinių bandymų metu ir nepateisinamas
branduolinių atliekų sandėliavimas.

„JAV ir Sovietų Sąjunga panašios į du aklus

vyrus, kurie aklinėįa po tamsų kambarį apsiginklavę

iki dantų. Bėda ta, kad abu mano, jog jiems gresia

mirtinas pavojus.”

JAV valstybės sekretorius

Henris Kisindžeris (Henry

Kissinger)

Naudojamas literatūros sarašas:

1. „Šių laikų istorijos chrestomatija (1945-1995)“ Sudarė: Edvardas

Kriščiūnas, Vida pukienė, Pertras Tomkus 1998 m.

2. „Kraštutinumų amžius“ Trumpasis XX amžius: 1914-1991. Eric Hobsbawm

2000 m.

3. „Pasaulio politika“ 1945-2000. Peter Calvoressi.

4. “Pasaulis II” pasaulio istorija nuo 1850 m. Istorijos vadovėlis.

[pic]

Leave a Comment