ciurlionis
Pasirodė nauja, verta didelio dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga
„Irtis į gilumą“. Knyga įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis, bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys – jau dešimtoji Marijos Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per
Atgimimo ir nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė mums buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje,
Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų
Lietuvos poetų – V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas –
galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai nauja, nežinoma poezijos
Betliejaus žvaigždė – labai mažai kas težinojo.
Knygos „Irtis į gilumą“ pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda į
M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako: …aš po salę vaikščiosiu viena.
Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje – šventovėje.
Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn.
Poetė ilgai – metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo vieno ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002 metų. Ji neskuba:
kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti pro savo – Dievo vaiko –
širdies prizmę ir tik tada eiti prie kito. Kiekvieną išmąstymą – sonetą
Lacrima baigia dviem paveikslo sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama Gyvenimo deimantų rieškučias, nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo švyturį ar tamsą perskrosdama Tiesos žaibu. Visi sonetai – ne tik poezija, bet ir malda.
M.K.Čiurlionio paveikslai – ne tiek (ir ne tik) pasigėrėjimą kelia, bet ir verčia mąstyti, žvelgti gilyn. Todėl ir Lacrima į juos žvelgia ne tik pasaulėjautos, bet ir pasaulėžiūros akimis: prieš ją iškyla žmogaus būties fizinio ir dvasinio prieštaringumo problemos – jo trapumo ir amžinumo, purvinumo ir tyrumo, mirties ir nemarumo, žemės traukos ir veržimosi į
Dievą. Kuo stipresnė žmogaus prigimtis, tuo labiau jame susikerta šie prieštaringumai. Gerasis ir maištingasis angelai gyvi mumyse. Troškimas visa pažinti, visa pasiekti – net Amžinybę ir Begalybę – nėra iš esmės blogas. Priešingai, tai veržimasis Dievop, kuris yra šių žmogiškai Gėriu ir
Grožiu įvardytų dimensijų šaltinis ir pilnatvė; kvailystė pervertinti save ir tartis visa tai suvokus ar pasiekus – tapti maištinguoju angelu.
Begalybės, Amžinybės link galima tik veržtis, o pasiekti… Mūsų pastangas įvertins Viešpats. Tačiau žmogaus žemiškojo kelio prasmė ir yra šiame kilime, o kitaip tariant, „iriantis į tiesos gilumą“.
M.K.Čiurlionio paveikslai veda poetę tuo nesibaigiančiu žmogaus būties prasmės paieškų keliu. Veda ji ir mus: nuo pasaulio Kūrėjo – „Rex“
apmąstymo iki „Laidotuvių simfonijos“. Šiame kely telpa ne tik žmogaus, bet ir Visatos problema.
Daug poetų stovėjo ir mąstė prie šių paveikslų; Lacrima į juos žvelgia nauju žvilgsniu: „ per juos“. Ji gyva, ji jautri, ji visa regi ir žmogiškai išgyvena. „Jūros sonatai“ atsiliepia žodžiais:
Audrota jūra, man ne tu baisi! –
Manęs nežudo stichijos verpetai.
Audringa jūra!… Tu – many esi!
Tu – dūžtančių vilčių ir skausmo metai.
O „Saulės sonatoje“ nuščiūva:
Kokia tyla!… Sustingęs varpas tyli.
Karaliai miega, amžių užmiršti –
…ir nulenkia galvą pažintai tiesai:
Kas kartą gimė – mirčiai nusilenkia,
Nutyla meilės ir džiaugsmų varpai…
Poetės mąstymuose prie M.K.Čiurlionio paveikslų nauja tai, kad ir pienės pūkas, ir audros šokdinami laiveliai jai ne vien šios žemės – praeinamybės ženklai: visur ir visada ji regi, jaučia harmonijos, stichijos ir palaimingos tylos Kūrėją – Dievą. Jame – Visatos ir žmogiškosios būties įprasminimas. Todėl jai žmogiškosios būties laiko tėkmė – ne kritimas į nebūtį, o kelionė į Amžino Pavasario namus… („Pavasario sonata. Allegro“).
Knygos pabaigoje talpinamuose sonetuose „Miško muzika“, „Saulėlydis“ posmai suskamba fortissimo: atrodo, ištiesia mums poetė savo iškentėtus apmąstymus virpančia ranka ir taria: „Skaitykite…“. Bet ar suprasime? Pasiguodžia:
Supras.. gal medis – žalias po audros („Miško muzika“). O „Saulėlydyje“
rašo:
…Diena išties juk buvo nuostabi!
O po nakties – visad išaušta Rytas!
Labai dažnai Lacrimos žvilgsnis atsiremia į mirtį. Bet mirtį ji priima ne kaip Grožio, Gėrio, Tyrumo baigtį. Žvelgdama į paveikslus, ji mąsto:
vasaros grožis nežūsta – po žiemos vėl ateina žydinti vasara. Nejaugi tyriausi sielos troškimai baigsis mirtimi?! Ne, tai prieštarautų gamtai ir žmogaus būties šauksmui. Šias gilias filosofines mintis Lacrima perteikia subtiliausiu – poezijos – žodžiu. Tai nauja mūsų poezijoje.
Myriop mes einame visi. Tik vieni dalydami, degdami ir sudegdami, kiti gi –
siurbdami į save žemę ir ja virsdami. „Išsipildymo“ giesmė –
krikščioniškąja meile degančiųjų giesmė. Ir jų žemiškasis virtimas pelenais
– ne juoda neviltis, o grįžimas į Amžinos Būties gelmes („Zodiakas –
Svarstyklės“). Čia mus poetė kviečia į tikrąjį optimizmą.
Knyga „Irtis į gilumą“ vertinga ne tik poetės giliaminčiais sonetais, bet ir gražiomis M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis: prie kiekvieno soneto – jį pagimdęs paveikslas. Todėl, perskaitęs sonetą, kitaip išvysti
M.K.Čiurlionio paveikslo neišsemiamas gelmes, atrandi naujus polėkius ir pagarbini Gyvybės ir Mirties (kuri veda į Gyvenimą) Viešpatį šlovinimo himnu.
Šia knyga poetė mums atiduoda savo dvasios patirtį: paimkime į rankas knygą ir kartu su autore mąstykime. Kiek jėgų ir tvirtumo atrasime, kai, mūsų dienomis siaučiant „Jūros sonatos“ audrai, mūsų laivelį laikys Valdovo ranka! O kai skambės „Laidotuvių simfonijos“ varpai, paguos tikėjimas, jog:
Tokia žmogaus likimo paslaptis:
Jį veda į Gyvenimą… mirtis!
Irkimės kartu į gilumą, mąstykime… Savąjį rinkinį poetė pavadino „Irtis į gilumą“. Taip, tai M.K.Čiurlionio ieškojimų – Rex, Pavasario, Saulės,
Žvaigždžių, Jūros sonatų, Laidotuvių simfonijos, Pasaulio sukūrimo – tąsa:
irtis į Tiesos gelmes ir kilti aukštyn, giedant himną Pasaulio ir mūsų visų
Kūrėjui ir Viešpačiui.
|Žmogiškosios būties prasmės paieškų keliu |
|Pasirodė nauja, verta didelio dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga |
|„Irtis į gilumą“. Knyga įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio |
|paveikslų reprodukcijomis, bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys – |
|jau dešimtoji Marijos Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per |
|Atgimimo ir nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė |
|mums buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje, |
|Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai |
|lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų |
|Lietuvos poetų – V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas |
|- galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai nauja, nežinoma poezijos |
|Betliejaus žvaigždė – labai mažai kas težinojo. |
|Knygos „Irtis į gilumą“ pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda į |
|M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako: …aš po salę vaikščiosiu |
|viena. Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje – |
|šventovėje. Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn. |
|Poetė ilgai – metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo vieno |
|ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002 metų. Ji |
|neskuba: kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti pro savo – Dievo |
|vaiko – širdies prizmę ir tik tada eiti prie kito. Kiekvieną išmąstymą – |
|sonetą Lacrima baigia dviem paveikslo sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama|
|Gyvenimo deimantų rieškučias, nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo |
|švyturį ar tamsą perskrosdama Tiesos žaibu. Visi sonetai – ne tik |
|poezija, bet ir malda. |
Modernizmas (pranc. moderne – naujas, šiuolaikinis), XIX a. II
pusės – XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę.
Reiškė naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos progreso balsu. Opozicija klasicizmo, romantizmo, realizmo estetinėms normoms, maištas prieš amžinąsias vertybes ir autoritetus ženklino nuolat kintančio modernizmo raidą.
Žmogaus dvasinė krizė – pagrindinė situacija, simbolistų suvokiama kaip nulemta visatos priešybių, ekspresionistų aiškinama individo nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių karų epochoje, siurrealistų traktuojama kaip pasąmonės veikla, absurdo teatro suprantama kaip totalinio būties absurdiškumo nuostata.
Nevienalytė ir modernizmo meninė sandara, kaupta per ištisą šimtmetį tarpusavyje polemizuojančių krypčių, besiorientuojanti į eksperimentą, žanrinių formų difuziją, dinamišką kompoziciją, jungianti simboliką ir daiktiškumą, miesto panoramą ir mitą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, įteisinusi XX a.
meninėje apyvartoje erdvės ir laiko kaitą, asociacijų tinklą, sąmonės srautą, verlibrą, disonansiškus garsų ir vaizdų derinius ir kt. Plisdamas kartu su urbanizacijos ir techniškosios revoliucijos eiga, su reliatyvumo, indeterminizmo, žmonių susvetimėjimo ir giluminės psichologijos teorijomis, modernizmas stipriai veikė viso pasaulio nacionalines literatūras.
Pretendavęs tapti tokia pat atskira meno epocha, kaip renesansas ar romantizmas, XX a. II pusėje išsisklaidė, neteko dominuojančios ir unifikuojančios galios.
Modernizmo atgarsiai pasiekė Lietuvą XX a. pr., kai literatūroje prigeso kolektyvinio pasipriešinimo šūkiai ir užsimezgė individualios savimonės raiška. J.A.Herbačiausko Erškėčių vainike (1908), S.Čiurlionienės-
Kymantaitės Lietuvoje (1910), Šatrijos Raganos str. Mintys apie dailę
(1910), K.Jurgelionio recenzijose ir straipsniuose (1911) pakartoti
„Jaunosios Lenkijos” ir rusų simbolizmo antipozityvistiniai argumentai, neigiantys literatūros didaktizmą, tezinį mąstymą, išorinės tikrovės kopijavimą ir klasikines formas. Iš rašytojo nebereikalaujama sukurti tikroviškumo bei natūralumo iliuzijos. Bendraeuropinis modernizmo modelis, jau Čiurlionienės-Kymantaitės atgręžtas į lietuvių tautosaką, alm. Pirmasai baras (1915) projektuojamas kaip „tautos dvasios” išraiška, iškelianti
M.K.Čiurlionio tapybą kaip tobulumo pavyzdį. Pirmosios apraiškos lietuvių literatūroje suaugę su romantizmo ir realizmo tradicijomis. K.Puidos,
V.Krėvės, J.Nemeikšos prozos vaizdeliai (1907-13), išlaikydami konkrečių detalių plastiką, nebeturi vientisos fabulos ir charakterių raidos, paklūsta individualių jutimų ritmui ir fantastiniam abstrahavimui, jų kompozicija paremta pakartojimais ir melodingu kalbos srautu kaip ir poezijoje. I.Šeiniaus apysakos, skelbtos žurn. Vaivorykštė (1913-14), išsaugo socialinės aplinkos realumą, o kartu įveda subjektyvią savimonę kaip pasakojimo eigą, šios akimirkos įspūdį kaip vaizdo turinį ir tikslą, įteisina fragmentiškumą kaip kūrinio komponavimo principą. Vaivorykštės,
Pirmojo baro proza ir poezija žmogų suvokia ne kaip užbaigtą, aiškų, socialinių aplinkybių determinuotą dydį, o kaip beribę paslaptį, tolygią kosmoso beribiškumui, nuolat kintančių jutimų ir jausmų maišatį, nepasiduodančią ideologiniams ir moraliniams matavimams. Jurgelionio,
A.Lasto, B.Sruogos lyrika (1913-19), perėmusi iš liaudies dainų emocinio šūksnio, paralelizmu paremtos ketureilio strofos, punktyriško vaizdo poetiką, suformavo verleniško tipo eilėraštį, grindžiamą žodžio daugiaprasmiškumu, emocijų ir metaforų žaismu, efemeriškomis jungtimis, ekspresyvia ritmo melodija. Individualiai pajausta muzikali kalba tapo lyrinio eilėraščio stilistine norma.
Klasikinės retorikos tradicija jaučiama simbolistų M.Gustaičio, F.Kiršos, V.Mykolaičio-Putino eilėraščiuose (1913-27), kurie buvo konstruojami iš prasmių atotraukų kaip sutaurintas introspekcijos aktas – pasaulio visumos stebėjimas per save ir savęs suvokimas visatos tvarkoje.
Lietuvių modernizmas reiškėsi kaip tradicinių ir naujoviškų formų kompromisinis derinys, neatitrukęs nuo istorinių permainų realybės į gryno estetizmo sritį. Pirmasis lietuvių modernistų susitelkimas alm. Pirmasai baras neturėjo nei vieningos platformos, nei organizacinių formų.
Tik Keturi vėjai (1922-27) subūrė pastovią bendraminčių grupę, būdingą modernizmo sąjūdžiams. K.Binkio straipsniai ir eilėraščiai (100 pavasarių, 1923) įteisino novatoriškumo kultą: menas progresuoja, kaip ir techniškoji civilizacija, todėl meninio mąstymo būdų atnaujinimas – būtina kūrybos sąlyga, o išraiškos originalumas, kūrinio konstrukcijos laisvumas – esminis vertės kriterijus.
Polemizuodami su tradicinėmis literatūros konvencijomis, keturvėjininkai griebėsi parodijos, ironiškų parafrazių, komiško alogizmo, šokiruojančios vaizdų maišaties, įvedė išgyvenimo, vaizdo, ritminės eilutės depoetizaciją kaip meninį efektą.
Trečias frontas (1930-31) orientavosi į techniškąją civilizaciją, kaip ir dauguma XX a. modernistų, gausiai vartojo industrijos terminus, laikraščio frazeologiją, ironiškai nuspalvintą daiktiškumo poetiką, reikalavusią laisvo eiliavimo.
Miesto žmogaus ironiška mąstysena, stulbinančiais priešingų sąvokų ir psichologinių būsenų deriniais, kultūros asociacijomis ir depoetizacijos efektu grindžiama J.Savickio (Šventadienio sonetai, 1922), P.Tarulio (Mėlynos kelnės, 1927) proza, jungianti tragiškus išgyvenimus su šaržu, vaizduojanti ne tiek individualius charakterius, kiek modelines situacijas, kinematografiškai kaitaliojanti regėjimo taškus, kalbanti neužbaigtais sakiniais, ryškiomis pauzėmis, ekspansyviai išardytomis pastraipomis.
II pasaulinio karo išvakarėse modernizmo nebeteikė lietuvių meninį žodį aktyvizuojančių ir vienijančių programų, kaip 1-ajame pokario dešimtmetyje.
Tik egzodo literatūroje žmonių susvetimėjimo, individo vienišumo, istorijos akligatvio savijauta buvo reiškiama kaip tragiškoji būties esmė egzistencializmo filosofijos paveikto modernizmo kontekste, naudojant sąmonės srauto, archetipinių vaizdų, maksimalios žodžio įtampos poetiką, artimą šiuolaikinėms JAV ir Lotynų
Amerikos literatūroms (J.Kėkšto Etapai, 1953; A.Nykos-Niliūno Orfėjaus medis, 1953; A.Landsbergio Kelionė, 1954; A.Škėmos Balta drobulė, 1958;
K.Ostrausko Gyveno senelis ir senelė, 1963; A.Mackaus Chapel B, 1965).
Žurnalas Literatūros lankai (1952-59), sutelkęs modernizmo šalininkus, ragino nebijoti poetinių revoliucijų ir kuo greičiau adaptuotis Vakarų kultūros pasaulyje. Socialistinio realizmo prievartinės dogmos išstūmė iš
Lietuvos meninio gyvenimo modernizmą kaip vyraujantį kūrybos modelį, bet nepajėgė išsklaidyti jo atminties ir traukos. „Atlydžio” metu atgijo simpatijos prieškario ir dabarties modernizmo praktikai, o būdingos modernizmo stilistinės priemonės – sąmonės srautas, asociatyvios jungtys, verlibras, poetinio sakinio sintaksė be punktuacijos ženklų, veiksmo vietos ir laiko sąlygiškumas, koliažinė kompozicija, autoironiška pasakojimo intonacija, fabulos ir personažo neišbaigtumas, disonansiniai deriniai, žanrinių formų judrumas – tapo natūralia kūrinio savastimi (E.Mieželaičio
Žvaigždžių papėdė, 1959; J.Juškaičio Ir aušros, ir žaros, 1962; V.Bložės Iš tylinčios žemės, 1966; M.Sluckio Adomo obuolys, 1966; B.Radzevičiaus
Priešaušrio vieškeliai, 1,1979).