Čiurlionis

ciurlionis

Pasirodė nauja, verta didelio dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga

„Irtis į gilumą“. Knyga įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio

paveikslų reprodukcijomis, bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys – jau

dešimtoji Marijos Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per

Atgimimo ir nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė

mums buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje,

Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai

lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų

Lietuvos poetų – V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas –

galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai naauja, nežinoma poezijos

Betliejaus žvaigždė – labai mažai kas težinojo.

Knygos „Irtis į gilumą“ pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda į

M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako: .aš po salę vaikščiosiu viena.

Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje – šventovėje.

Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn.

Poetė ilgai – metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo vieno ciklo

prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002 metų. Ji neskuba:

kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti pro savo – Dievo vaiko –

širdies prizmę ir tik tada eiti prie kito. Kiekvieną išmąstymą – sonetą

Lacrima baigia dviem paaveikslo sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama Gyvenimo

deimantų rieškučias, nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo švyturį ar tamsą

perskrosdama Tiesos žaibu. Visi sonetai – ne tik poezija, bet ir malda.

M.K.Čiurlionio paveikslai – ne tiek (ir ne tik) pasigėrėjimą kelia, bet ir

verčia mąstyti, žvelgti gilyn. Todėl ir Lacrima į

juos žvelgia ne tik

pasaulėjautos, bet ir pasaulėžiūros akimis: prieš ją iškyla žmogaus būties

fizinio ir dvasinio prieštaringumo problemos – jo trapumo ir amžinumo,

purvinumo ir tyrumo, mirties ir nemarumo, žemės traukos ir veržimosi į

Dievą. Kuo stipresnė žmogaus prigimtis, tuo labiau jame susikerta šie

prieštaringumai. Gerasis ir maištingasis angelai gyvi mumyse. Troškimas

visa pažinti, visa pasiekti – net Amžinybę ir Begalybę – nėra iš esmės

blogas. Priešingai, tai veržimasis Dievop, kuris yra šių žmogiškai Gėriu ir

Grožiu įvardytų dimensijų šaltinis ir pilnatvė; kvailystė pervertinti save

ir tartis visa tai suvokus ar pasiekus – tapti maištinguoju angelu.

Begalybės, Amžinybės link galima tik veržtis, o pasiekti. Mūsų pastangas

įvertins Viešpats. Tačiau žmogaus žemiškojo kelio prasmė ir yra šiame

kilime, o kitaip tariant, „iriantis į tiesos gilumą“.

M.K.Čiurlionio paveikslai veda poetę tuo nesibaigiančiu žmogaus būties

prasmės paieškų keliu. Veda ji ir muus: nuo pasaulio Kūrėjo – „Rex“

apmąstymo iki „Laidotuvių simfonijos“. Šiame kely telpa ne tik žmogaus, bet

ir Visatos problema.

Daug poetų stovėjo ir mąstė prie šių paveikslų; Lacrima į juos žvelgia

nauju žvilgsniu: „ per juos“. Ji gyva, ji jautri, ji visa regi ir žmogiškai

išgyvena. „Jūros sonatai“ atsiliepia žodžiais:

Audrota jūra, man ne tu baisi! –

Manęs nežudo stichijos verpetai.

Audringa jūra!. Tu – many esi!

Tu – dūžtančių vilčių ir skausmo metai.

O „Saulės sonatoje“ nuščiūva:

Kokia tyla!. Sustingęs varpas tyli.

Karaliai miega, amžių užmiršti –

.ir nulenkia galvą pažintai tiesai:

Kas kartą gimė – mirčiai nusilenkia,

Nutyla me

eilės ir džiaugsmų varpai.

Poetės mąstymuose prie M.K.Čiurlionio paveikslų nauja tai, kad ir pienės

pūkas, ir audros šokdinami laiveliai jai ne vien šios žemės – praeinamybės

ženklai: visur ir visada ji regi, jaučia harmonijos, stichijos ir

palaimingos tylos Kūrėją – Dievą. Jame – Visatos ir žmogiškosios būties

įprasminimas. Todėl jai žmogiškosios būties laiko tėkmė – ne kritimas į

nebūtį, o kelionė į Amžino Pavasario namus. („Pavasario sonata. Allegro“).

Knygos pabaigoje talpinamuose sonetuose „Miško muzika“, „Saulėlydis“ posmai

suskamba fortissimo: atrodo, ištiesia mums poetė savo iškentėtus apmąstymus

virpančia ranka ir taria: „Skaitykite.“. Bet ar suprasime? Pasiguodžia:

Supras.. gal medis – žalias po audros („Miško muzika“). O „Saulėlydyje“

rašo:

.Diena išties juk buvo nuostabi!

O po nakties – visad išaušta Rytas!

Labai dažnai Lacrimos žvilgsnis atsiremia į mirtį. Bet mirtį ji priima ne

kaip Grožio, Gėrio, Tyrumo baigtį. Žvelgdama į paveikslus, ji mąsto:

vasaros grožis nežūsta – po žiemos vėl ateina žydinti vasara. Nejaugi

tyriausi sielos troškimai baigsis mirtimi?! Ne, tai prieštarautų gamtai ir

žmogaus būties šauksmui. Šias gilias filosofines mintis Lacrima perteikia

subtiliausiu – poezijos – žodžiu. Tai nauja mūsų poezijoje.

Myriop mes einame visi. Tik vieni dalydami, degdami ir sudegdami, kiti gi –

siurbdami į save žemę ir ja virsdami. „Išsipildymo“ giesmė –

krikščioniškąja meile degančiųjų giesmė. Ir jų žemiškasis virtimas pelenais

– ne juoda neviltis, o grįžimas į Amžinos Būties gelmes („Zodiakas –

Svarstyklės“). Čia mus poetė kviečia į tikrąjį optimizmą.

Knyga „Irtis į gilumą“ vertinga ne tik poetės giliaminčiais sonetais, bet

ir gr

ražiomis M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis: prie kiekvieno

soneto – jį pagimdęs paveikslas. Todėl, perskaitęs sonetą, kitaip išvysti

M.K.Čiurlionio paveikslo neišsemiamas gelmes, atrandi naujus polėkius ir

pagarbini Gyvybės ir Mirties (kuri veda į Gyvenimą) Viešpatį šlovinimo

himnu.

Šia knyga poetė mums atiduoda savo dvasios patirtį: paimkime į rankas knygą

ir kartu su autore mąstykime. Kiek jėgų ir tvirtumo atrasime, kai, mūsų

dienomis siaučiant „Jūros sonatos“ audrai, mūsų laivelį laikys Valdovo

ranka! O kai skambės „Laidotuvių simfonijos“ varpai, paguos tikėjimas, jog:

Tokia žmogaus likimo paslaptis:

Jį veda į Gyvenimą. mirtis!

Irkimės kartu į gilumą, mąstykime. Savąjį rinkinį poetė pavadino „Irtis į

gilumą“. Taip, tai M.K.Čiurlionio ieškojimų – Rex, Pavasario, Saulės,

Žvaigždžių, Jūros sonatų, Laidotuvių simfonijos, Pasaulio sukūrimo – tąsa:

irtis į Tiesos gelmes ir kilti aukštyn, giedant himną Pasaulio ir mūsų visų

Kūrėjui ir Viešpačiui.

|Žmogiškosios būties prasmės paieškų keliu |
|Pasirodė nauja, verta didelio dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga |
|„Irtis į gilumą“. Knyga įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio |
|paveikslų reprodukcijomis, bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys – |
|jau dešimtoji Marijos Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per |
|Atgimimo ir nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė |
|mums buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje, |
|Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai |
|lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų |
|Lietuvos poetų – V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas |
|- galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad ta

ai nauja, nežinoma poezijos |
|Betliejaus žvaigždė – labai mažai kas težinojo. |
|Knygos „Irtis į gilumą“ pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda į |
|M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako: .aš po salę vaikščiosiu |
|viena. Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje – |
|šventovėje. Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn. |
|Poetė ilgai – metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo vieno |
|ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002 metų. Ji |
|neskuba: kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti pro savo – Dievo |
|vaiko – širdies prizmę ir tik tada eiti prie kito. Kiekvieną išmąstymą – |
|sonetą Lacrima baigia dviem paveikslo sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama|
|Gyvenimo deimantų rieškučias, nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo |
|švyturį ar tamsą perskrosdama Tiesos žaibu. Visi sonetai – ne tik |
|poezija, bet ir malda. |

Modernizmas (pranc. moderne – naujas, šiuolaikinis), XIX a. II
pusės – XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi
estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė
tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio
mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius
antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę. Reiškė naujųjų laikų
civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos
progreso balsu. Opozicija klasicizmo, romantizmo, realizmo estetinėms
normoms, maištas prieš amžinąsias vertybes ir autoritetus ženklino nuolat
kintančio modernizmo raidą. Žmogaus dvasinė krizė – pagrindinė situacija,
simbolistų suvokiama kaip nulemta visatos priešybių, ekspresionistų
aiškinama individo nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių
karų epochoje, siurrealistų traktuojama kaip pasąmonės veikla, absurdo
teatro suprantama kaip totalinio būties absurdiškumo nuostata. Nevienalytė
ir modernizmo meninė sandara, kaupta per ištisą šimtmetį tarpusavyje
polemizuojančių krypčių, besiorientuojanti į eksperimentą, žanrinių formų
difuziją, dinamišką kompoziciją, jungianti simboliką ir daiktiškumą, miesto
panoramą ir mitą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, įteisinusi XX a.
meninėje apyvartoje erdvės ir laiko kaitą, asociacijų tinklą, sąmonės
srautą, verlibrą, disonansiškus garsų ir vaizdų derinius ir kt. Plisdamas
kartu su urbanizacijos ir techniškosios revoliucijos eiga, su reliatyvumo,
indeterminizmo, žmonių susvetimėjimo ir giluminės psichologijos teorijomis,
modernizmas stipriai veikė viso pasaulio nacionalines literatūras.
Pretendavęs tapti tokia pat atskira meno epocha, kaip renesansas ar
romantizmas, XX a. II pusėje išsisklaidė, neteko dominuojančios ir
unifikuojančios galios.

Modernizmo atgarsiai pasiekė Lietuvą XX a. pr., kai literatūroje
prigeso kolektyvinio pasipriešinimo šūkiai ir užsimezgė individualios
savimonės raiška. J.A.Herbačiausko Erškėčių vainike (1908), S.Čiurlionienės-
Kymantaitės Lietuvoje (1910), Šatrijos Raganos str. Mintys apie dailę
(1910), K.Jurgelionio recenzijose ir straipsniuose (1911) pakartoti
„Jaunosios Lenkijos” ir rusų simbolizmo antipozityvistiniai argumentai,
neigiantys literatūros didaktizmą, tezinį mąstymą, išorinės tikrovės
kopijavimą ir klasikines formas. Iš rašytojo nebereikalaujama sukurti
tikroviškumo bei natūralumo iliuzijos. Bendraeuropinis modernizmo modelis,
jau Čiurlionienės-Kymantaitės atgręžtas į lietuvių tautosaką, alm. Pirmasai
baras (1915) projektuojamas kaip „tautos dvasios” išraiška, iškelianti
M.K.Čiurlionio tapybą kaip tobulumo pavyzdį. Pirmosios apraiškos lietuvių
literatūroje suaugę su romantizmo ir realizmo tradicijomis. K.Puidos,
V.Krėvės, J.Nemeikšos prozos vaizdeliai (1907-13), išlaikydami konkrečių
detalių plastiką, nebeturi vientisos fabulos ir charakterių raidos,
paklūsta individualių jutimų ritmui ir fantastiniam abstrahavimui, jų
kompozicija paremta pakartojimais ir melodingu kalbos srautu kaip ir
poezijoje. I.Šeiniaus apysakos, skelbtos žurn. Vaivorykštė (1913-14),
išsaugo socialinės aplinkos realumą, o kartu įveda subjektyvią savimonę
kaip pasakojimo eigą, šios akimirkos įspūdį kaip vaizdo turinį ir tikslą,
įteisina fragmentiškumą kaip kūrinio komponavimo principą. Vaivorykštės,
Pirmojo baro proza ir poezija žmogų suvokia ne kaip užbaigtą, aiškų,
socialinių aplinkybių determinuotą dydį, o kaip beribę paslaptį, tolygią
kosmoso beribiškumui, nuolat kintančių jutimų ir jausmų maišatį,
nepasiduodančią ideologiniams ir moraliniams matavimams. Jurgelionio,
A.Lasto, B.Sruogos lyrika (1913-19), perėmusi iš liaudies dainų emocinio
šūksnio, paralelizmu paremtos ketureilio strofos, punktyriško vaizdo
poetiką, suformavo verleniško tipo eilėraštį, grindžiamą žodžio
daugiaprasmiškumu, emocijų ir metaforų žaismu, efemeriškomis jungtimis,
ekspresyvia ritmo melodija. Individualiai pajausta muzikali kalba tapo
lyrinio eilėraščio stilistine norma. Klasikinės retorikos tradicija
jaučiama simbolistų M.Gustaičio, F.Kiršos, V.Mykolaičio-Putino
eilėraščiuose (1913-27), kurie buvo konstruojami iš prasmių atotraukų kaip
sutaurintas introspekcijos aktas – pasaulio visumos stebėjimas per save ir
savęs suvokimas visatos tvarkoje. Lietuvių modernizmas reiškėsi kaip
tradicinių ir naujoviškų formų kompromisinis derinys, neatitrukęs nuo
istorinių permainų realybės į gryno estetizmo sritį. Pirmasis lietuvių
modernistų susitelkimas alm. Pirmasai baras neturėjo nei vieningos
platformos, nei organizacinių formų. Tik Keturi vėjai (1922-27) subūrė
pastovią bendraminčių grupę, būdingą modernizmo sąjūdžiams. K.Binkio
straipsniai ir eilėraščiai (100 pavasarių, 1923) įteisino novatoriškumo
kultą: menas progresuoja, kaip ir techniškoji civilizacija, todėl meninio
mąstymo būdų atnaujinimas – būtina kūrybos sąlyga, o išraiškos
originalumas, kūrinio konstrukcijos laisvumas – esminis vertės kriterijus.
Polemizuodami su tradicinėmis literatūros konvencijomis, keturvėjininkai
griebėsi parodijos, ironiškų parafrazių, komiško alogizmo, šokiruojančios
vaizdų maišaties, įvedė išgyvenimo, vaizdo, ritminės eilutės depoetizaciją
kaip meninį efektą. Trečias frontas (1930-31) orientavosi į techniškąją
civilizaciją, kaip ir dauguma XX a. modernistų, gausiai vartojo industrijos
terminus, laikraščio frazeologiją, ironiškai nuspalvintą daiktiškumo
poetiką, reikalavusią laisvo eiliavimo. Miesto žmogaus ironiška mąstysena,
stulbinančiais priešingų sąvokų ir psichologinių būsenų deriniais, kultūros
asociacijomis ir depoetizacijos efektu grindžiama J.Savickio (Šventadienio
sonetai, 1922), P.Tarulio (Mėlynos kelnės, 1927) proza, jungianti tragiškus
išgyvenimus su šaržu, vaizduojanti ne tiek individualius charakterius, kiek
modelines situacijas, kinematografiškai kaitaliojanti regėjimo taškus,
kalbanti neužbaigtais sakiniais, ryškiomis pauzėmis, ekspansyviai
išardytomis pastraipomis. II pasaulinio karo išvakarėse modernizmo
nebeteikė lietuvių meninį žodį aktyvizuojančių ir vienijančių programų,
kaip 1-ajame pokario dešimtmetyje. Tik egzodo literatūroje žmonių
susvetimėjimo, individo vienišumo, istorijos akligatvio savijauta buvo
reiškiama kaip tragiškoji būties esmė egzistencializmo filosofijos paveikto
modernizmo kontekste, naudojant sąmonės srauto, archetipinių vaizdų,
maksimalios žodžio įtampos poetiką, artimą šiuolaikinėms JAV ir Lotynų
Amerikos literatūroms (J.Kėkšto Etapai, 1953; A.Nykos-Niliūno Orfėjaus
medis, 1953; A.Landsbergio Kelionė, 1954; A.Škėmos Balta drobulė, 1958;
K.Ostrausko Gyveno senelis ir senelė, 1963; A.Mackaus Chapel B, 1965).
Žurnalas Literatūros lankai (1952-59), sutelkęs modernizmo šalininkus,
ragino nebijoti poetinių revoliucijų ir kuo greičiau adaptuotis Vakarų
kultūros pasaulyje. Socialistinio realizmo prievartinės dogmos išstūmė iš
Lietuvos meninio gyvenimo modernizmą kaip vyraujantį kūrybos modelį, bet
nepajėgė išsklaidyti jo atminties ir traukos. „Atlydžio” metu atgijo
simpatijos prieškario ir dabarties modernizmo praktikai, o būdingos
modernizmo stilistinės priemonės – sąmonės srautas, asociatyvios jungtys,
verlibras, poetinio sakinio sintaksė be punktuacijos ženklų, veiksmo vietos
ir laiko sąlygiškumas, koliažinė kompozicija, autoironiška pasakojimo
intonacija, fabulos ir personažo neišbaigtumas, disonansiniai deriniai,
žanrinių formų judrumas – tapo natūralia kūrinio savastimi (E.Mieželaičio
Žvaigždžių papėdė, 1959; J.Juškaičio Ir aušros, ir žaros, 1962; V.Bložės Iš
tylinčios žemės, 1966; M.Sluckio Adomo obuolys, 1966; B.Radzevičiaus
Priešaušrio vieškeliai, 1,1979).

Leave a Comment