TURINYS Įžanga 31. Gimtinė. Vaikystės aplinka 42. Mokykloje 73. Universitete 94. “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” 125. Tarnyba Rygoje ir Peterburge 156. Didaktinė kultūra 197. S. Daukanto demokratiškumas 218. S. Daukanto biografija 24Išvados 25 Literatūra 26
ĮŽANGA
Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie S. Daukantą. Apie šį žmogų yra parašyta daugybė knygų, jo atvaizdas puikuojasi ant šimto litų banknoto kupiūros. Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napaleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų byla 1823 m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas…Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio.
1. GIMTINĖ. VAIKYSTĖS APLINKA
Lietuvių kultūros raidai XIX a. būdingas akivaizdus bangavimas. Pirmieji amžiaus dešimtmečiai – tai Vilniaus universiteto suklestėjimo metas; remiantis lenkų kultūra ir literatūra, šviečiamųjų ir romantinių idėjų įtakoje vis plačiau imta domėtis Lietuvos praeitimi, kalba, į lituanistinį sąjūdį įsitraukia nemažas būrelis lietuvių, suaktyvėja pasaulietinio turinio raštija (išleidžiamos A.Strazdo giesmės, S.Stanevičiaus pasakėčios ir kt.). Bet netrukus šis sąjūdis imamas slopinti – po 1831 m. sukilimo uždaromas pažangiausias Rusijos imperijoje Vilniaus universitetas, o po 1863 m. sukilimo uždraudžiama ir lietuviška spauda. Tai buvo skaudūs smūgiai tautinio sąmonėjimo procesui, lietuviškos kultūros ir literatūros raidai. S.Daukanto gyvenimas, jo kūrybos likimas yra tiesiog simboliškas šiame istorijos bangų fone. Neabejotina, kad S. Daukantas kaip istorikas, kaip rašytojas ir demokratiškai nusiteikęs pilietis susiformavo anuomet klestinčiame Vilniaus universitete, kuriame buvo remiamasi savo krašto kultūros tradicija. Visas, jo gyvenimas, kūrybinė biografija yra kaip reta nuoseklus bandymas realizuoti jaunystės idealus. S. Daukanto mirties metais jau buvo gimę tie, kurie paskutiniais amžiaus dešimtmečiais vėl, su dar didesne energija iškels tautinio atgimimo idėją (J. Basanavičius gimė 1851 m.), prisimins ir išaukštins S. Daukantą, daug kur bylos jo žodžiais. Taigi nuo “aušrininkų” jį skyrė viena karta, jis yra savotiškas tiltas, jungiantis geriausiais Lietuvos kultūros tradicijas su naujuoju nacionalinio sąmoningumo ir lietuviškos kultūros kūrimo sąjūdžiu.Deja, apie S. Daukanto vaikystę ir ankstyvąją jaunystę nėra išlikusių konkretesnių žinių, biografai turi tenkintis tik vienu kitu faktu ir remtis analogijų principu, t.y. kalbėti apie Simoną kaip apie vieną tipiškų, tarkim, Kretingos mokyklos mokinių. Svarbus Daukantų šeimos istorijos šaltinis yra Kotrynos Daukantienės antkapio paminklas Lenkimų bažnyčios šventoriuje, pastatytas sūnaus Simono. Rausvo granito plokštėje iškalti tokie žodžiai: “Čia ilsisi Dievuje užsnūdusi Kotrinė Odinaitė pirma Stanislovienė Jaušienė, paskui Jurgienė Daukantienė, kuri gyveno sumišimuose svieto, regėjo ir kentėjo didžius vargus rūpesnius savo amžiuje, metuose 1795 buvo garsiame mūšyje po Liepoja lygiai su vyru ir trimis dieveriais. Dievas jai buvo davęs penkias dukteris ir du sūnu, regėjo savo vaikų vaikų vaikus. Turėdama 90 metų amžiaus savo, persiskyrė šiuomi svietu m. 1847 lapkričio mėnesio 9 dieną, auštant, palikusi šiame pasaulyje bevargstančius dvi dukteri ir sūnų, kurie raudodami savo meilingos ir išmintingos motinos minavinei tą akmenį padėjo”. Iš šio užrašo sužinojome, kad, Simonui esant vos dvejų metų, Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją. Šeimoje buvo kalbama, kad Daukantienė vežė maistą sukilėliams ir pakliuvo į kautynių sūkurį, kulkoms zvimbiant gulėjo griovyje. Jau pats tas faktas liudija dvasinę Daukantų šeimos atmosferą, tam tikrą politinį aktyvumą, dalyvavimą istorijos relikvija, svarbiu visai giminei faktu, kuriuo galima didžiuotis, kuris aitrina vaizduotę – net subrendęs istorikas Simonas Daukantas randa reikalo tai paminėti Peterburge užsakytame antkapyje motinai.
Nemaža naujos medžiagos S. Daukanto kilmės klausimai spręsti yra paskelbęs V. Merkys: Daukantų šeima rasta Skuodo dvaro nekilmingųjų sąrašuose; taigi galima tvirtinti, kad Daukantai buvo baudžiauninkai, nėję savaitinio lažo, o mokėję dvarui piniginę duoklę – činšą. Po 1831 m. sukilimo, konfiskavus Sapiegoms priklausiusį Skuodo dvarą, jie tapo valstybiniais, arba “karališkaisiais” valstiečiais. Tiesa, pačiam S. Daukantui luomo klausimas dar nė kartą bus svarbus – teks bajorišką kilmę įrodinėti falsifikuojant dokumentus.Galimas dalykas, kad Jurgis Daukantas, apeidamas dvaro miškus, drauge pasiimdavo ir sūnų Simoną. Žinant vėlesnius pastarojo raštus, galima pabandyt įsivaizduoti, kokį įspūdį vaiko sielai galėjo daryti slėpiningų Žemaitijos girių vaizdai, įsirėžę į sąmonę visam gyvenimui ir kartkarčiais gaivalingai iškylantys jau miestuose gyvenančio istoriko vaizduotėje. Palietęs miško temą, S. Daukantas išgyvendavo poetinio įkvėpimo, dvasinės atgaivos ir laisvės akimirkas – tai rodo aprašymų stilius, intonacija. Aišku, simboliškai neįžengiamos Žemaičių girios prasmė atsiras vėliau, susikaups pamažu, bet visa tai negalėjo ateiti vien iš knygų, emocinių simbolio išgyvenimo pagrindų, matyt, reikia ieškoti ir vaikystėje. S. Daukanto gimtajame krašte pasakojamoji tautosaka labai gausi, matyt, rudens ir žiemos vakarais vaikai prisiklausydavo daugybės pasakų. Netrūko Daukantų namuose ir pašalinių žmonių: visuomet būdavo keli samdiniai, pas eigulį ateidavo valstiečių su įvairiais reikalais. Tėvai irgi mėgo žmonėtis, kaimynų buvo gerbiami ir laukiami svečiai, dažnai kviečiami į kūmus. Kokių nors atsitikimų iš to meto Simono gyvenimo nėra žinoma, atrodo, kad jis augo kaip ir visi sodžiaus vaikai. Neabejotina tik viena – tuo metu Simoną ugdžiusi valstietiška kultūra su savo vertybėmis, su aiškiu gėrio ir blogio, doros ir nedoros supratimu tapo tais pamatiniais akmenimis, ant kurių jau jo paties pastangomis bus renčiamas Lietuvos praeities rūmas.2. MOKYKLOJE
Pasakojant apie S. Daukantą, nuolatos tenka liesti tuometinę mokyklą, todėl reikėtų keletą žodžių pasakyti apie ano meto pedagoginę sistemą. Dar prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą, 1781 m. įvykdyta aukštųjų mokyklų reforma, sukurta Edukacinė komisija, patvirtinusi mokuklų nuostatus. Reforma rėmėsi tuo metu pažangiomis švietėjiškomis idėjomis ir atspindėjo realius socialinių santykių pakitimus – laipsnišką perėjimą iš feodalinės visuomenės formacijos į kapitalistinę. Pedagoginės reformos tendencija – suvalstybinti ir supasaulietinti mokyklų valdymą. Šis projektas tik iš dalies įgyvendintas. Reforma siekta sukurti tiems laikams gana pažangią vientisą lenkų nacionalinę mokyklą. Šitokia oficiali valdžios pozicija lietuvių kalbos atžvilgiu neatitiko realių visuomenės poreikių. Vakarinėje Lietuvoje net ir tarp bajorų dar buvo gajos lietuviškos tradicijos. Lietuvos bajorija apskritai buvo gana unikali socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Svarstydama, kur S. Daukantas galėjo gauti pradinį mokslą, M. Lukšienė nurodo pagrindinius to meto lavinimo kelius. Pirmiausia – parapijinė mokykla. S. Daukanto gimtoji Telšių apskritis visoje Vilniaus gubernijoje turėjo tankiausią pradinių mokyklų tinklą. Aišku, jei Simonas nelankė parapijos, tai pradžiamokslį galėjo duoti ir tėvas, ypač motina. Tikslesnių žinių, kur Simonas pradėjo mokytis, nėra. Aišku, per mokslą tėvai valstiečiai tikėjosi pagerinti vaikų gyvenimą, tik mažai kas galėjo apie tuos mokslus galvoti. Laimei, atsirado Simonui pasiturintis globėjas – kunigas S. Lopacinskis. Pirmosios žinios apie S. Daukanto mokslą susijusios su Kretingos mokykla, kurią 1808m. vizitavo Vilniaus universiteto profesorius J. Mickevičius. Antrojoje klasėje klausinėdamas mokomųjų dalykų profesorius nurodo 16 pažangiausių mokinių, tarp jų ir Simoną. Gražiausiai rašantys paminėti du, vienas iš jų – vėl gi S. Daukantas. Kada S. Daukantas persikėlė į žemaičių Kalvarijos mokyklą, nėra aišku. 1814 m. birželio 21 d. Vilniaus universiteto profesorius J. K. Chodainis, vizituodams ją, ketvirtojoje, baigiamojoje, klasėje rado ir S. Daukantą. Šį į vizitacijos aktą įrašė kaip vieną iš keturių geriausių tos klasės mokinių. V. Merkio nuomone, S. Daukantas, baigęs Kretingos mokyklą, čia galėjo mokytis apie trejetą metų. Gal iš Kretingos jis persikėlė ne iš karto, nes aiškiai matyti, kad moksle buvo padaręs pertrauką.
1814 m. rudeniop su dešimčia rublių S. Daukantas išėjo pėsčias į Vilnių tęsti mokslo. Įprastas valstiečių vaikui kelias į kunigus, matyt, jo netraukė, jis norėjo stoti į universitetą. Žemaičių Kalvarijos mokykloje iki 1818 m. nedėstyta kai kurių dalykų, einamų aukštesniosiose kitų vidurinių mokyklų klasėse, todėl S. Daukantas stojo geriausią krašto vidurinę mokyklą – Vilniaus gimnaziją. Gimnazijos mokinių knygoje įrašyta, kad S. Daukantas į mokyklą atvyko 1814 m. rugsėjo 26 d. Jį randame penktosios klasės mokinių sąraše. Tai garbinga, stambiausių dvarininkų ir valdžios pareigūnų vaikų mokykla. S. Daukantas čia laikytas bajoru. Bajoriškasis jaunimas, gerokai persiritęs per dvidešimt metų, daug laiko leido tuščiai, nusižengdamas gimnazijos disciplinai, triukšmaudamas per pamokas, rytines mišias, pliekdamas kortomis. S. Daukantas čia atkeliavo ne kortuoti ir ne smuklėse leisti laiko. Tai rodo 1815 m. birželio – liepos mėnesį gimnazijoje vykę tradiciniai vieši egzaminai. Į šias iškilmes rinkdavosi to meto įžymybės, dalyvaudavo universiteto vadovybė, vyskupai ir kiti dvasininkai, civiliai pareigūnai. Penktosios ir šeštosios klasės mokiniai skaitė savo poezijos bei prozos bandymus lenkų ir lotynų kalba. Iš penktosios klasės per šį pasirodymą pasižymėjo 14 mokinių, iš jū ir S. Daukantas. 1816 m. vasaros pradžioje S. Daukantas sėkmingai baigė gimnaziją.3. UNIVERSITETE
Vilnius tuomet buvo stambus kultūros centras. Toną kultūriniam gyvenimui davė universitetas. Liberaliai nusiteikusi profesūra, kuratorius (globėjas) kunigaikštis A. Čartoriskis sudarė neblogas sąlygas reikštis pažangiajai minčiai. Apie 1815 m. ši aukštoji mokykla įžengė į devynetą metų trukusį klestėjimo laikotarpį, brutaliai nutrauktą po filaretų bylos. Rusų literatūros profesorius I. Loboika savo dienoraštyje pažymėjo, kad Vilniaus universitetas Rusijoje užėmė “pirmąją vietą tiek dėl lėšų, tiek dėl puikių profesorių ir dėl studentų skaičiaus”. Vilniaus universitetas tuomet prilygo geriausiems Vakarų Europos universitetams. Vilniaus universitete susibūrė nemaža lietuvių. Jie gyvai reiškėsi kultūrine ir literatūrine veikla. 1816 m. rudenį S. Daukantas universitete pasirenka literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Universiteto studentų registracijos knygoje pažymėta, kad S. Daukantas išsilaikydavo pats. Iš ko jis čia gyveno – ar iš seno palikimo, ar pats užsidirbdavo. Nežinia. Nuo 1819 metų rudens vienerius metus jis buvo devynių studentų prižiūrėtojas. Literatūros ir laisvųjų menų fakultete vieni studijavo filologiją, o kiti – meną. S. Daukantui rūpėjo filologija. 1825 m. universiteto vadovybei paduotame prašyme jis rašo: “1816 m. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokinys, dvejus metus klausiau lotynų, rusų bei lenkų literatūros kursų ir laikiau šių disciplinų pusmetinius egzaminus”. Studijavęs čia dar vienerius metus, S. Daukantas nutaria keisti fakultetą. 1818 m. rudenį jis jau moralinių ir politinių mokslų fakultete. 1815 m. atvykus iš Varšuvos J. Leleveliui, universitete labai sustiprėjo istorijos disciplinos prestižas. S. Daukantui, matyt, tuomet J. Lelevelio sistemingai neteko klausytis, nes nuo 1818 m. pabaigos pastarasis ketveriems metams išvyko iš Vilniaus. S. Daukantas Moralinių ir politinių mokslų fakultete studijuoti pradėjo kaip tik tada, kai J. Lelevelio vietą užėmė I. Onacevičius. Jis buvo laikomas didžiausiu Lietuvos istorijos žinovu. Jis buvo iškalbingas, puikios atminties, mylėjo praeitį, ją idealizavo. Savo paskaitose I. Onacevičius portiškai kalbėjo apie Lietuvos girias, lietuvių patriarchalinį gyvenimą, jų dviejų pasaulį, vaidilų giesmes, didvyriškus žygius. Jis turėjo didelę įtaką S. Daukantui . Simonas I. Onacevičių visada laikė dideliu istorijos autoritetu, žavėjosi išsamiais jo istorijos šaltinių tyrinėjimais. Taigi S. Daukantui dėstę profesoriai domėjosi Lietuvos istorija. Anuometinio universiteto studentų gyvenimui didelę reikšmę turėjo slaptos draugijos, subūriusios jaunuomenę, iškėlusios aukštesnius patriotinius, visuomeninius idealus. Tos slaptos patriotinės demokratinės bajorų organizacijos, kaip rodo filomatų įstatymai, siekė ugdyti taurius moralės principus, tėvynės, mokslo meilę, skatino teikti savitarpio pagalbą, kelti tautos švietimą. Ir Daukantas, ir kiti studijuojantys lietuviai (sakykim, S. Stanevičius) sėdėjo su šių draugijų nariais viename auditorijos suole, kartu laikė egzaminus, tad galima manyti, kad draugijų idėjos ir siekimai buvo jiems žinomi.
1822 m. S. Daukantas pabaigia savo pirmąją Lietuvos istorijos redakciją. Simonas jau ir moksle ima vartoti lietuvių kalbą, kuria lietuvišką mokslo terminiją, sakytum, ne dabarčiai, o įsivaizduojamai ateičiai. Taigi 1818 m. S .Daukantas perėjo į moralinių ir politinių mokslų fakultetą, klausėsi I. Onacevičiaus, I. Danilavičiaus, 1822 m. rudenį užsirašė lanktyti Lelevelio paskaitas. Porą metų pasimokęs šiame fakultete, S. Daukantas vėl ima rūpintis mokslo laipsniais. Tuo metu buvo keturi mokslo laipsniai: tikrojo studento, kandidato, magistro, daktaro. Tikrojo studento vardą universiteto auklėtiniai gaudavo baigę visą universiteto kursą. Studentas, išlaikęs visus egzaminus ir pasižymėjęs geru kurios nors disciplinos mokėjimu bei pristatęs referatą, gaudavo kandidato laipsnį. 1819 m. išlaikęs egzaminus, S. Daukantas norimą laipsnį gavo, o 1821 m. sausio 25 d. universitetas jam išdavė abiejų teisių (romėnų bei kitų kraštų ir kanonų teisės) kandidato diplomą. Bet S. Daukantas nepalieka Alma Mater rūmų ir dvejus metus lanko savo fakulteto profesorių paskaitas. 18214 mokslo metams, jis paduoda naują prašymą fakulteto dekanui – nori gauti abiejų teisių magistro laipsnį ir prašo skirti egzaminus. 1822 m. birželio 1 d. fakulteto posėdis pripažino, kad S. Daukantas teisių magistro laipsnio yra vertas, bet diplomą jis gavo tik 1825 m. balandžio 30 d. Studijų metais S. Daukantas parašė svarbų didelės apimties veikalą “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (1822). Jame išreikštos istorinės pažiūros bent iš dalies, matyt, buvo bendros visai žemaičių studentų grupelei. 1824 m. jis išvertė į lietuvių kalbą 95 romėnų pasakėtininko Fedro kūrinius. Pirmajame istoriniame veikale “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” S. Daukantas jau formuluoja daugelį vėliau kartosimų teiginių. Tai emocingiausias, autoriaus poziciją aiškiausiai rodantis kūrinys.4. “DARBAI SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ”
Veikalo “Prataryme” S. Daukantas gana aiškiai išdėsto pagrindines savo kaip istoriko nuostatas, nurodo darbo pobūdį ir adresatą. Jau pirmaisiais sakiniais duodamas, sakytum, stilistinis raktas – skirtingų istorijos pasakojimo manierų derinimas, mokslinio stiliaus supynimas su emocionaliniu, poetišku, paįvairintu ir ekspresyviais sušukimais:Veizint giliuose amžiuose į gimines, dyvytis reikia iš jų įvairių atmainų: kaipogi vienos mokslu atsiženklinusios, kitos pasidariusios valdytojomis viso pasaulio, kitos buvusios ilgą laiką povyziumi dorybės ir teisybės, kitos savo amatu ir prekyba surinkusios turtus viso svieto. Ai joms!.. visos jau pakarčiui išgaišo, prapultyj begalinio laiko!..Pratarmėje akcentuojama rašto paminklų reikšmė tautos išlikimui: “<…> noris pačios giminės išgaišta, vienok jų raštai palieka, o anuose jų amžina garbė užrašyta, kurios nė kokia galybė šio pasaulio negali išnaikinti”. Mokslo pasiekta garbė prilygsta kare pelnytajai; lietuviai buvo įgudę karo reikaluose, bet jiems pritrūko išsimokslinusių vyrų (apie tai rašoma veikalo pabaigoje), todėl jaunasis S. Daukantas kelia lietuvių švietimo programą, nurodo jos reikšmę tautai.Labai svarbus trečias pratarmės skyrelis, kur išdėstomi veikalo tikslai. S. Daukantas norįs “bent paviršiais” lietuviškai aprašyti darbus lietuvių ir žemaičių, ir ne tik dėl to, kad “skaitytojas geriau išmanytų pačius darbus, bet idant galėtų dar pažinti palaikus tos tautos, ant žemės ar žemėj šiandien tebesančius <…>. Kitaip sakant, jam rūpi ne vien patys istorijos įvykiai, bet ir jų populiarumas: norima atkreipti dėmesį į greta esančius puoselėtinus istorijos paminklus, rinktinus dokumentus. Taigi praeitis ir dabartis tarsi suartėja – dabarties liaudies kultūroje matomi garbingos praeities reliktai, o garbinga praeitis primena vargingą dabartį. Vienas S. Daukanto istorijos veikalų bruožų – nuoseklus demokratizmas, luominių pažiūrų, titulų nevertinimas. Didžia dalimi jo istorija – tai pasakojimas apie lietuvių ir žemaičių liaudies kovą už laisvę. Pasakodamas apie tautos priešistorę, t.y. apie istorijos šaltiniuose menkai dokumentuotus laikus, S. Daukantas keliais štrichais kuria idealios visuomenės modelį, kitaip tariant, tam tikrą socialinę utopiją. Ji akivaizdžiai rodo autoriaus visuomenines nuostatas.
S. Daukantas jautriai numato galimus priekaištus savo veikalui dėl kai kurių teiginių polemiškumo:”Ne vienas skaitytojas, sklaidydamas mano raštus, rūgos, jog aš anuose lietuvius ir žemaičius daugiau vietoj giriu, o darbus ir kares krikščionių peikiu kaipo neteisingai daromus”. Beje, tai pamatinė S. Daukanto veikalų idėja; vėliau ją plėtojo J. Basanavičius, J. Šliūpas ir kt. Vertindamas pagonis ir krikščionis, S. Daukantas naudojo tradicinę retorikos priemonę – priešas pasmerkiamas, iškeliant moralinius jo trūkumus. Autorius žino, kaip vertintas Kalavijuočių ordino įkūrimus, todėl iš karto pasitelkiamos moralinės charakteristikos: “Albertas, vyskupas Rygos <…> užtelkė tuojau šiokius tokius tinginius ir palaidūnus vokiečių į tą zokaną (t.y. – ordiną), kuriems, kardą į ranką įdavęs, liepė mokyti lečius pagonis meilės krikščioniškos, baimės dievo <…>”.Paprastai sakoma, kad S. Daukantas idealizavo Lietuvos praeitį. Ši nuomonė ne visai tiksli. Imkim kad ir Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Jų poelgiai gana griežtai vertinami doroviniu požiūriu. Apskritai, pasak S. Daukanto, nuo Mindaugo laikų Lietuvoje prasideda sumišimas. S. Daukantas Mindaugui nepritaria, jį vertina pirmiausiai iš žemaičių pozicijų – kodėl žemaičiai buvo užrašyti kalavijuočiais?<…> Mindaugas, karalius Lietuvos, miestiečiams visuomet darės įtikimu ir, nebišmanydamas ant galo, kaip aniems besigerinti, visą savo karalystę, jiems užrašė ir savo karšinčiais anuos paskyrė, jei bevaikiu patsai mirtų; noris ans turėjo tris sūnus, duktę ir žmoną jauną, vienok ir tokia karšinčysta ir dovana didžiai tiko miečeiviams, kurie ieškojo bent ūksmės teisybės, kurioj paskui galėtų Lietuvos karalystę užimti.Ir vis dėlto pasakojimo logiką S. Daukantui ne visuomet pavyksta išlaikyti, nes tenka derinti dvi prieštaraujančias idėjas – istorinio žmonijos tobulėjimo ir vertybių ieškojimo istorinėje praeityje. Šis paradoksas būdingas ne tik jam, bet ir vėlesnei lietuvių istoriografijai (ir ne tik jai vienai). S. Daukantas, kaip švietimo epochos istorikas, buvo įsitikinęs, kad ir ūkininko, ir visos tautos gyvenimui didžiai svarbus mokslas, išmintis. Pagoniškosios Lietuvos tvarka, susiklausymas, demokratija ar netgi aukšta moralė vis dėlto pasirodė nepakankamos vertybės, kai lietuviams teko pradėt aktyviau bendrauti su labiau apsišvietusiomis tautomis. Šiandien mes jaučiamės geriau išmanantys Lietuvos istorijos vingius, kai kurie S. Daukanto teiginiai nesunkiai galėtų būti kritikuojami. Tačiau dabar mums rūpi ne istorinės tiesos problema, o S. Daukanto raštuose esantis Lietuvos istorijos supratimas – svarbus lietuvių kultūros faktas, atstovaujantis tam tikro mintijimo apie savąją praeitų etapui. Pirmoji S. Daukanto istorijos redakcija, manytume, tiesiogiai siejami su jos autoriaus studijų Vilniaus universitete aplinka, kartu su žemaičių studentų būreliu. Kaip tik dėl to ir stabtelėta prie “Darbų”.Švietėjų keliamas proto, išsimokslinimo vaidmuo žmonijos istorijoje S. Daukantui tapo viena iš atramų komentuojant dramatiškus tautos istorijos posūkius. Kartu netiesiogiai skaitytojui buvo primenama, kokia svarbi švietimo reikšmė valstybės ir tautos likimui. Kartais iš pirmo žvilgsnio šypseną keliantys Lietuvos istorijos komentarai, iš tikrųjų tokie nėra. S. Daukantas apskritai teisingai pažymi, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvos kultūra, švietimas buvo atsilikęs; dėl to vėliau ir iškilo nutautėjimo, kitos kultūros perėjimo, savosios neįvertinimo problema.Nuo moksliško kalbėjimo prie meninio vaizdo kūrimo ar lyrinio savo emocijos reiškimo pereinam tuomet, kai apmąstomas papasakotas įvykis ar istorijos laikotarpis (S. Daukantas tai vadina “rymojimu”), kai gailestaujama, liūdima ar didžiuojamasi, grožimasi. Poetinis pasaulio pajautimas ypač išryškėja miško temos epizoduose.5. TARNYBA RYGOJE IR PETERBURGE
Gavęs magistro diplomą, S. Daukantas pradėjo rūpintis tarnyba. Kaip rašo V. Merkys, Lietuvoje istorikas galbūt nesitikėjo rasti pakenčiamos vietos, o gal troško greičiau pasiekti svarbiausius Lietuvos istorijos šaltinius, kurių tuomet teko ieškoti Rygoje, Peterburge, Karaliaučiuje. Iš tiesų S. Daukantas yra kaip reta nuosekli, nesiblaškanti, užsibrėžto tikslo atkakliai siekianti asmenybė. Stebina metodiškas jo darbas, skrupulingai, dailiai prirašyti dideli jo rankraščių lapai. Pirmasis istorijos variantas jau yra, bet vėlesni darbai rodo, kad juo nepasitenkinta. Mus pasiekę s. Daukanto gyvenimo faktai neleidžia griežtai tvirtinti, bet atrodo, jog jis apsisprendė, pasirinko gyvenimo kelią dar prieš 1822 m. (”Darbų” juk per pusmetį neparašysi). Gal tą apsisprendimą reikėtų sieti su perėjimu į kitą fakultetą? (O kas pastūmėjo Daukantą eiti į Vilnių ir baigti geriausią krašto gimnaziją?) Visą vėlesnę istoriko veiklą galima laikyti jau “Darbuose” formuluotų idėjų tolesniu gvildenimu ir realizavimu. Apsisprendimas turėjo būti pagrįstas labai svarbiais argumentais, prieš juos nublanko įvairiausi gyvenimiški sunkumai, nesėkmės. Matyt, tai būta labai stipraus žmogaus, pasitikinčio savimi (S. Daukantas išsitaria turėjęs “geležinę” sveikatą – net ir tokią nualino intensyvus darbas), o dar labiau savąja idėja, kurią, užbėgant į priekį, galima būtų pavadinti visuomeniniu tautos budinimo projektu.
Taigi 1826 m. sausio 1 d. S. Daukantas jau dirbo Rygos ir Lifliandijos, Estliandijos ir Kuršo generalgubernatoriaus kanceliarijos žurnalistu, t. y. protokoluotoju. Rusijos valdžios aparato tarnautojai buvo suskirstyti į 14 klasių. Rygoje S. Daukantas gavo tą rangą, į kurį turėjo teisę pagal magistro diplomą – jis tapo devintos klasės tarnautoju – tituliniu patarėju. Pakilti aukščiau reikėjo trejų metų tarnybos stažo, bet tolesnį – kolegijos asesoriaus – rangą S. Daukantas gavo kiek vėliau – 1834 m., išsprendus jo bajorystės klausimą. Ypač stropiai buvo tikrinamos “maištavusių” Lietuvos ir kitų vakarų gubernijų luominės teisės.Apie S. Daukanto tarnybą Rygoje nedaug težinoma. Archyviniai duomenys rodo 1833 kovo ir gruodžio mėnesį jį gavus 75 ir 110 rublių premijas. Manoma, kad kanceliarijoje S. Daukantas ėjęs vertėjo pareigas. Per 1831 m. sukilimą jis buvo valstybės tarnautojas, priklausęs Rygos generalgubernatoriaus barono Paleno, slopinusio sukilimą, kanceliarijai, bet tai dar nieko nesako apie jo asmeninį požiūrį į įvykius Lietuvoje. Galima net įžiūrėti mėginimą izoliuoti istoriką nuo sukilimo. Po 1829 m. S. Daukantas penkerius metus neturėjo atostogų, taigi buvo priverstas likti Rygoje. Čia jis, be abejo, pramoko lietuviškai ir, matyt, toliau triūsė prie savosios Lietuvos istorijos. Šitai netiesiogiai patvirtina vėlesnis S. Daukanto laiškas, kuriame remiamasi savąja darbo Rygoje patirtimi.1834 m.S. Daukantas ima antras tais metais atostogas; jų pradžioje aplanko Žemaitiją ir vyksta į Peterburgą. Šis jo gyvenimo tarpsnelis atsispindi kretingiškio J. Pabrėžos 1834 m. gruodžio 31 d. laiške Peterburge gyvenusiam ir vėliau artimai su S. Daukantu bendravusiam kunigui J. K. Gintilai. Laiškas rašytas šmaikštaujant, kaitaliojant lietuvių, lotynų, lenkų ir rusų kalbą.1834 m. gruodžio mėnesį S. Daukantas jau Peterburge ir prašosi priimamas į Valdančiojo senato pirmąjį departamentą tarnautoju. Senatas tuo metu buvo valstybės įstaigų kontrolės, aukščiausiojo apeliacinio teismo ir bajoro luominių teisių apsaugos įstaiga. Ką ir kaip S. Daukantas dirbo senate, aiškėja iš įvairių jo premijų. 1839 m. liepos 29 d. caro paliepimu jis gavo metinės algos dydžio premiją “už dalyvavimą sudarant Lietuvos Metrikos aktų aprašymą” (beje, juo ir šiandien naudojamasi). 1843 m. S. Daukantas gavo 100 sidabro rublių premiją. Tarnautojai už 15 m. darbo stažą būdavo apdovanojami “Pasižymėjimo ženklu už sąžiningą tarnybą”, o paskui po kiekvienų ištarnautų metų gaudavo didesnio stažo “ženklą”. Pirmąjį apdovanojimą S. Daukantas gavo pavėluotai, tik 1843 m. (tarnybą pradėjo 1826 m.), o antrąjį – po penkerių metų. Tai ir visi jo apdovanojimai.Paprastai S. Daukanto biografijoje Peterburgo laikotarpis piešiamas niūriausiomis spalvomis. Jis – pasinėręs archyvų popieriuose, pusalkanis, sušalęs drėgnose patalpose, vienišas tautos idealams gyvenimą paaukojęs žmogus. Iš dalies tai tiesa, bet turbūt tik iš dalies. Galima teigti, kad maždaug iki 1845 m. jo gyvenimas Peterburge nebuvo jau toks beviltiškai niūrus. Apie tai leidžia spręsti vienas kitas mus pasiekęs gyvenimo faktas, detalė.Peterburge S. Daukantas rado bendraminčių būrelį, su kuriais palaikė artimus ryšius. Pirmiausia – istoriją dėsčiusį profesorių I. Onacevičių, kuris buvo tardytas ir pašalintas iš universiteto šios mokslo įstaigos darbuotojų ir studentų persekiojimo laikotarpiu. Atrodo, kad per jį S. Daukantas susipažino ir su V. Anastasevičium, bibliografu, leidėju ir vertėju, dideliu Puškino kūrybos ir literatūrinio ano meto Peterburgo gyvenimo žinovu. S. Daukantas dažnai svečiuodavosi V. Anastasevičiaus bute. Istorikui negalėjo neimponuoti užgriozdinti knygų spintomis ir lentynomis kambariai, knygomis, rankraščiais, bibliografinių kortelių dėžutėmis apkrauti stalai. Aišku nedera pamiršti brangiai atsiėjusio istorinių dokumentų rinkimo, mokslinių knygų pirkimo, leidimo savų knygų ir knygelių, kurios pelno vargu ar duodavo. Gana intensyvi leidybinė Daukanto veikla turėjo būti iš šalies paremta finansiškai. Finansiniai reikalai S. Daukantui ir kitiems paramos iš šalies negaunantiems lietuvių inteligentams nuolatos buvo aktualūs. Štai ir M. Valančius 1848 m. laiške S. Daukantui informuoja, kad išspausdinta 1500 egzempliorių “Žemaičių vyskupystės” po 1 sidabro rublį, kad S. Daukanto kasoje yra apie desėtkas rublių; kad, jei “pralobtų, gyventų iš pusės ir įkurtų Žemaičių akademiją”.Aišku, gyvenimas ir labai intensyvus darbas drėgnuose Peterburgo mūruose alino S. Daukanto sveikatą, o negalavimai, nesėkmės vertė tarsi iš šalies pažiūrėti į savąją veiklą, pamąstyti, ar jaunystėje išsikelti idealai, planai realūs, ar vienam žmogui pakeliami. Šitokios refleksijos fragmentai išryškėja Daukanto laiškuose T. Narbutui.Literatūroje apie S. Daukantą neretai tvirtinama, kad jis buvęs romantiško polėkio svajotojas, o jo planai amžininkams neretai atrodydavę nelabai realūs. Laiškuose T. Narbutui S. Daukantas, atvirkščiai – pasirodo turįs sveiką nuovoką, neblogai suprantąs savo galimybes. Kartais atrodo, istorikas priverstas valdytis – jis pats neturi tuščių ambicijų, nesivaiko efektų: “ <…> geriau būtų rinkinį pavadinti kukliau”; “Gauggali Kapitone, teikitės elgtis nuosekliai, kaip Tamstos protėviai elgėsi, _ vieną darbą baigę, imdavosi kito”Beje, kartais, kai to reikalaudavo situacija, S. Daukantas irgi pasmailindavo plunksną ir su visai nebūdinga jo laiškams patetika, taip kreipdavosi į adresatą: “jei pačiam neužtektų jėgų, tai ar nerastum kokio Vytauto kario, kuris Tamstai padėtų baigti šį didvyrišką darbą, negi jau būtų visų senovės getų širdyse užšalęs kraujas!”Tačiau tam tikro prieštaravimo ir net paradoksalumo S. Daukanto veikloje, be abejonės, būta. Be kitų priežasčių, tai formavo ir ne vienu požiūriu tarpusavyje prieštaraujančios pasaulėžiūrinės sistemos – švietimas ir romantizmas, – susipinančiuos istoriko veikloje, ją orientuojančios ir maitinančios.6. DIDAKTINĖ KULTŪRA
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. Pietryčių ir Rytų Europos regionas buvo apimtas nacionalinio atgimimo sąjūdžio. Šio regiono literatūroje švietimo idėjos ilgai lieka aktualios ir vaisingai siejamos su romantinėmis. Kartais apskritai sunku griežčiau kalbėti apie laikinę švietimo ir romantizmų etapų lokalizaciją. Viena iš švietimo pasaulėžiūrinių atramų – manymas, kad švietimo idėjos yra universalios, tinkamos visiems. Tačiau net ir pasirinktinai, nenuosekliai perimtas iš svetur idėjas tekdavo taikyti vietinėmis sąlygomis. Svarbu pabrėžti ir tai, kad švietimo idėjos dažniau suvokiamos ne filosofinėje plotmėje, bet keliant konkrečius, aktualius gyvenimo klausimus. Buvo kalbama ne apie idealų žmogaus išvadavimą, grįžimą į gamtos prieglobstį, bet apie realų jo išvadavimą iš feodalizmo, baudžiavos; šitai jam turėjo suteikti praktinę ir dvasinę veiklos laisvę, siekiant materialinio ir kultūrinio savo tautos suklestėjimo. To meto grožinėje lietuvių literatūroje dominuoja ne estetinės, o pragmatinės funkcijos. Taigi ir anuometinis istorikas lietuvis, susirūpinęs nacijos padėtimi ir ateitimi, privalėjo savo veikalais žadinti nacionalinius skaitytojų jausmus, nesitenkinti grynu “kabinetiniu” mokslu. S. Daukantas savo veikaluose moko dviejų dalykų – dorybės ir gudrumu, išmintingumo. Citatose žodis dorybė neatsitiktinai rašomas pirma kitų, jis yra bendrinis, abstraktus, kiti žodžiai jį konkretina, komentuoja. O tie, kas bus skaitę Jokūbo Laukio vardu pasirašytą “Būdą”, supras dar daugiau, nes šis veikalas aiškiai pasako, kokią tėvynę reikėtų ginti. Vienas iš caro valdininkų mestų “Būdui” kaltinimų kaip tik lietė tuos epizodus, kur kalbama apie lietuvių pratinimąsi nuo mažų dienų kariauti su priešais, kovoti dėl savo laisvės. Beje, S. Daukantas buvo tikras, kad “Būdas” pasieks jo tautiečius ir šia knyga galima remtis. “Pamokslo, kaip girias kirsti, sėti ir diegti” pratarmė prasideda tokiais žodžiais: “Kas yra skaitęs knygelę Jokūbo Laukio apie būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, tas turi labai aiškią nuomonę apie senovės girias, mūsų krašte buvusias”. Galima tvirtinti, kad istoriniai Daukanto veikalai ir pamokomojo turinio knygelės buvo glaudžiai susiję. Šios išverstos į lietuvių kalbą ne vien dėl to, kad būtų stiprinama abstrakti dora ir, Daukanto žodžiais sakant, platinamas akylumas.
7. S. DAUKANTO DEMOKRATIŠKUMAS
S Daukanto veikaluose veikalėliuose lietuvių valstiečio pavergimo tema yra leitmotyvas, kaip ir kalba apie miškų iškirtimą. Jo raštų demokratizmas, luominės pažiūros į žmogų neigimas labai būtingas ne tik lietuvių, bet ir gretimų tautų rašytojams. Negalima pamiršti prieš valstybės padalijimą prasidėjusių socialinių poslinkių – bandymo sudemokratinti visuomenę, kelti liaudies švietimo lygį ir t.t. S. Daukantas, kaip ir dar ne vienas valstiečio vaikas, spėjo pasinaudoti susidariusia situacija. Apskritai reikia pabrėžti, kad demokratiškumas tuo metu reiškiasi ne tiek bajorijos vaidmens neigimu ir valstietijos kėlimu, kiek apskritai luominės savimonės tirpumu, liaudies kultūros legalizavimu, ribų tarp luomų nutrynimu. Šitai paaiškina, kodėl S. Daukantas, išsitarnavęs bajoro titulą, tam faktui, atrodo, neteikia išskirtinės reikšmės, bent jau raštuose tuo nesididžiuoja. Perėjimas iš vieno luomo į kitą liberaliai nusiteikusios inteligentijos, matyt, buvo suvokiamas kaip biurokratinis formalumas. Aišku šitokios priežiūros nebuvo visuotinai paplitusios, galima kalbėti tik apie ryškėjančias tendencijas.Švietėjiška, romantinė pažiūra į liaudį neprieštaravo monarchistinėms idėjoms. N. Karamzinas, iškėlęs rusų liaudies vaidmenį istorijoje, buvo monarchizmo šalininkas, Rusijos carų globotinis; aišku, jis buvo už apsišvietusį monarchą, leisdavo sau su carais polemizuoti ir pan. Šia prasme S. Daukantas demokratiškesnis istorikas (beje, N. Karamzinas – vienas jo gerbiamų autorių).S. Daukantas nuolatos kartoja, kad iš pradžių žmonės buvę laisvi, o žemė bendra. Nei vyriausiasis žynys, nei didysis kunigaikštis nieko negalėję nuspręsti be “svieto” žinios ir šaukdavę sueigas pasitarti apie reikalus. Čia istorikas priduria pritariantį komentarą: “Kas yra teisingu, nes gi, kas neša naštą, tas turi žinoti, dėl ko ją neša”.S. Daukanto raštuose nėra didžiavimosi savo kilme, į luomą neatsižvelgiama vertinant žmogų. Jis – už abipusę lygybę luomų santykiuose; nuskamba mintis ir apie luomų (kilties) panaikinimą. Vaidevučio laikais įvedamos tokios taisyklės: “Nė vienas toliau nebsididžiuos savo kilčia ir kitą prie darbo varu nesuoks, bet kožnas turi nuo antro sau pašalpą geru žodžiu ar alga samdyti. Tas tebus godos vyru, kurs tarp visų pasirodys teisiu ir dosnu savo elgimesi. Atenčioj nė kokios perskyros kilty tarp vieno ar kito nebebus” (1, 568). Šitas tvarkos atkūrimas S. Daukantui – labai svarbi idėja, ją metėme “Darbuose”, ji kartojama “Istorijos Justinijaus” pratarmėje, kur apgailestaujama, kad autorius yra praleidęs 7 Pompėjaus knygas apie pasaulio pradžią, kuomet nutikęs svarbus įvykis – pavergti žmonės atsikovoję laisvę.Pasak S. Daukanto, valstiečius pavergti norėję jau ordinai (nors popiežius juos dėl to perspėjo), bet nuo jų lietuviai apsigynę kardu. Baudžiavos įvedimą istorikas sieja su lenkų įtaka, patį žodį “lažas” jis kildina iš lenkų kalbos. 1845 m. vasario 24 d. laiške T. Narbutui tiesiai sakoma: “Lenkai mums atnešė valdžios oligarchiją ir valstiečių vergiją” (2, 756). O lietuvių valstiečių moralinį ir ūkinį nuosmukį S. Daukantas aiškina bajoriškų papročių plitimu. Bardamas girias kertančius valstiečius, jis priduria: “Tokia aitra gaspadoriavimo ilgainiui nuo didžiūnų paėjo I mažuolius žemlionis” (1, 699). Istorikui svarbu pabrėžti, kad ir po unijos su lenkais lietuviai stengėsi išlaikyti savo socialinę tvarką nepakeistą; apie tai ne kartą užsiminta istorijos veikaluose, bendrais bruožais tai išsakyta vėlgi laiške T. Narbutui.S. Daukanto netiesioginiai formuluotas socialinis idealas – laisvai samdomu darbu paremta visuomeninė santvarka,kurioje visi žmonės juridiškai lygūs, kur nėra didikų luomo su ypatingomis privilegijomis, kur žmogaus vietą visuomenėje nulemia jo sugebėjimai, darbai, išmintis, dorovingumas. Istorikas užsimena apie galimybę paprastam žmogui iškilti, tapti tikru vyru; savąjį Fedro pasakėčių vertimą jis skiria ir “mažiesiems, tarp kurių rasi rasis ir tokių bernelių, kurie, gindami aveles ganyti, kiš į antį tą mano mažą knygelę ir tenai, ant akmenėlio sėdę skaitys. Jie aiškiai ras sau ten pamokslą, kaip sviete elgtis, kaip doru ir išmintingu pastoti, ko žinojimas kiekvienam yra naudingu ir reikalingu, kaipogi tankiai nutinka šiame sviete, jog piemenėlis, pirma aveles pas tetušį ganęs, paskui per savo gudrybę ir išmintį įgauna milijonus svieto valdyti” (1, 663).
S. Daukantas veikalų tyrinėtojai svarsto, kiek sąmoningai autorius kėlė savo meto socialinio gyvenimo klausimus. Veikiausiai jo istorijos veikalai nėra sąmoningai pasirinkta ezopinė kalba bylojimui apie savojo laiko bėdas, bet neteisinga galvoti, kad apie dabartį jis šnekėjo pats to nepastebėdamas, nesuvokdamas. Atrodo, kad S. Daukantas kaip tik bandė suderinti šiuos pradus – jis kalbėjo apie praeitį turėdamas galvoje šiandieną, jis kalbėjo apie šiandieną praeities fone, – toks buvo aktualus kūrybinis jo uždavinys, beje, neprieštaraujantis ano meto analogiškų sąlygų raštijos tradicijai. Istoriko raštai rodo, kad autorius žinojo, ką darė, žinojo, ką nori padaryti, juto ir savo veiklos pavojus.8. S. DAUKANTO BIOGRAFIJA
S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose. M. Davainio-Silvestraičio rinktuose atsiminimuose aprašomas S. Daukanto portretas. Pasak jo, istorikas akis turėjęs “žydras arba mėlynas <…>. Pas ausis ir užpakalyje turėjo plaukus; plaukai juodi ir bruvi; lūpos siauros, nosis vidutinė, lygi, neužriesta ir nenulinkusi. Jokių karpų ant veido neturėjo; barzdą ir ūsus skusdavo; buvo vidutinio ūgio, senatvėje kiek sulinkęs, smulkaus veido ir kūno, nenutukęs ir neriebus, nei pilnas; ant senatvės neapkurto, nė neapjako <…>”. Buvo linksmo būdo žmogus, prie svečių lipšnus. “Turėjo tabakierką iš varliakaušio padarytą, iš kurios svečius vaišindavo. Turėjo būdą patauškyti rankoj tabakierką, ar ji pilna, ar tuščia buvo; sukinėdamas mėgo kalbėti <…>. Mažne visados fraku apsivilkęs vaikščiojo <…>. Išgirdęs kur apie kokį susirinkimą, rūpindavosi ir jis ten būti, idant medžiagą dėl savęs išgauti. Ant susirinkimų prašydavo visos kompanijos padainuoti arba senų žmonių senovės gadynių atsitikimus papasakoti, už ką mokėdavo, kiek galėdamas <…>. išgirdęs ką aktyvo, tuojaus sutrumpintai užrašydavo. Medžiot, grybaut, riešutaut niekad nemėgdama, nes ant tų dalykų praleistą laiką laikė už veltui pragaištą. Kelionėje buvo dideliai mandagus, nieko neskriaudė, kožnam užmokėjo <…>. Būdamas pas savo gimines dirbdavo visus darbus <…>. Labjaus kavą kaip arbatą mėgdavo gerti. Mėgdavo žuvis, pieniškus, mėsiškus valgius”. Iš paties Daukanto laiškų žinome, kad vyno negėrė; kaip ne vienas XIX a. lietuvių inteligentas, atsidėjęs lietuvybės gaivinimui, liko nevedęs. J. Šliūpas cituoja mėgstamus S. Daukanto žodžius apie save: jo pačią esant Lietuvą, o vaikus – veikalus savo tautos. Šių žodžių patetika galbūt slepia žmogiškąją dramą, tačiau greta to akivaizdus ir tam tikras pasitenkinimas tikslingu savo gyvenimu, atkakliai, kiek jėgos ir galimybės leido, siektas užsibrėžtas tikslas. S. Daukantas mirė 1864 m. gruodžio 6 d. (lapkričio 24 d.) Papilėje.
IŠVADOS
Kiekviena reikšminga, nuo gyvenimo neatitrūkusi veikla turi savo priežastis, privalo turėti aplinką, kurioje ji gali formuotis, o veikėjas turi turėti bendraminčių, jį parėmusių, skatinusių, o gal ir įkvėpusių. S. Daukantas kilo iš tokios vietovės, kur buvo tankiausias mokyklų tinklas, kur dažniau negu kitur vaikus į mokslus leido valstiečiai. Pasaulėžiūrinės jo nuostatas irgi, matyt, suformavo to meto Žemaitijos kultūrinis klimatas. Studijavo istorikas Vilniaus universiteto klestėjimo laikais. Kai čia susibūrė veiklių lietuvių būrelis; savo istoriją ėmė rašyti, kai visuotinai susidomėta Lietuvos praeitimi. Įvairiapusė S. Daukanto kultūrininko ir literato veikla, jo asmenybė drąsiai lygintina su kitų ano meto atgimstančių Europos tautų žadintojų asmenybėmis. Kultūrinis, socialinis pakilimas paprastai nepraeina veltui, duoda vaisių.
LITERATŪRA1. S.Daukanto istorinis veikalas ,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”2. S.Daukanto Lietuvos istorija „Darbai senųjų lietuvių ir Žemaičių”
3. S.Daukanto istorijos kynga „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”