Romos žlugimas

Romos žlugimas

Pirmaisiais 200 metų po Kr., pax Romana laikais, Romos imperija pasiekė didžiausią galybę. Per kitus 300 metų imperija pamažu ėmė irti. Galiausiai Vakarų Romos imperija žlugo. Priežastys nėra visai aiškios, tačiau dauguma istorikų didelę reikšmę teikia spaudimui iš išorės.Kadangi romėnų kariuomenė užvaldė daug naujų žemių, iškilo poreikis ginti sienas nuo persų rytuose ir germanų šiaurėje. Išorinis spaudimas nulėmė vidaus pokyčius. Anksčiau didelė kariuomenės išlaidų dalis būdavo padengiama iš karo grobio. Dabar už viską turėjo mokėti pati imperija, o naujų belaisvių vergiškam darbui kasyklose ir dirbtuvėse nebuvo. Kariuomenės išlaidos išaugo, nes daugiau kareivių reikėjo sienų gynybai. Imperatorius ir kariuomenė pasiglemždavo vis didesnę imperijos pajamų dalį.Išlaidas padengti turėjo paprasti romėnai. Italijos piliečiai buvo apdedami tokiais pat mokesčiais, kaip ir provincijų gyventojai. Mokesčiai slėgė vis labiau. II a. pabaigoje maro epidemija nusinešė daugelio iš maždaug 70 milijonų Romos imperijos gyventojų gyvybes. Liko mažiau žmonių valstybės išlaidoms padengti. Žemdirbiai sudarė 90 procentų visų gyventojų, ir jiems teko sunkiausia našta. Imperija gaudavo nemažas pajamas iš prekybos, tačiau, palyginti su žemdirbyste, prekyba nebuvo tokia reikšminga. III a. Romos imperijoje prasidėjo naujas pilietinių karų periodas, kai į imperatoriaus sostą vienas po kito ėmė kopti pasienio legionų vadai. Per šiuos pilietinius karus subirėjo mokesčių sistema. Mokesčius imperatoriui mokėjo maždaug 2000imperijos miestų. Kareivių imperatoriai apdėjo miestus valstybes dideliais papildomais mokesčiais. Kai karo kasa ištuštėdavo ir nebūdavo surenkama pakankamai mokesčių, jie įsakydavo kareiviams plėšti miestus. Visa graikų-romėnų civilizacija rėmėsi miestais valstybėmis, tad jų susilpnėjimas turėjo rimtų pasekmių.

Atlyginimas kareiviams paprastai būdavo mokamas sidabriniais pinigais, tačiau daug sidabro buvo išvežta iš šalies, nes aukštuomenė juo mokėdavo už kiniškas prabangos prekes, pavyzdžiui, šilką. Pritrūkę sidabro, imperatoriai į sidabrines monetas ėmė maišyti varį. Todėl monetos smarkiai nuvertėjo. Kilo didelė infliacija. IIIa. sidabrinio denaro vertė nukrito iki 0,5 procento pradinės vertės. Didžiausią vertę dabar turėjo žemė, todėl jos kaina nuolatos augo. Daugelis turtingų žmonių persikėlė iš chaoso apimtų miestų į savo dvarus kaime. Už apsaugą valstiečiai turėdavo atlikti prievoles ir mokėti dvarininkui duoklę. Miestai neteko ir pajamų, ir gyventojų. III a. pabaigoje, pasibaigus kareivių imperatorių erai, Romos imperija buvo atkurta. Imperatorius Diokletianas visiškai nustūmė į šalį senatą ir liaudies susirinkimą. Norėdamas sustiprinti imperiją ir užkisti kelią invazijoms, jis padidino kariuomenę nuo 300 000 iki 600 000 karių. 330 m. imperatorius Konstantinas perkėlė sostinę į Konstantinapolį, nes rytinės graikiškos imperijos dalys buvo ekonomiškai stipresnės nei vakarinės. Ten buvo daugiau gyventojų, didesnės pajamos iš muitų ir mokesčių. 395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Vakarų, apimančią Romą, vakarinę Europą ir vakarinę Šiaurės Afriką, kur dominavo lotynų kalba, ir Rytų, apimančią senajį helenistinį pasaulį, kur vyravo graikų kalba.Romėnams niekada nepavyko nukariauti germanų tautų, kurios gyveno į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino. Germanams dėl gyventojų prieaugio trūko dirbamos žemės. Todėl jie dažnai puldinėjo turtingą Romos imperiją. Tačiau romėnai ir germanai ne tik kariavo. Tarp jų vyko prekyba. Germanai tarnaudavo romėnų pasienio apsaugoje, nes dvarininkai atsisakė į kariuomenę leisti romėnus žemdirbius. Kadangi samdiniai germanai pasiimdavo šeimas, šiaurės vakarų provincijose atsirado teritorijų, kuriose gyveno ir romėnai, ir germanai. Apie 400 m. germanų tautos netikėtai pradėjo puolimą ir ilgainiui sužlugdė Vakarų Romos imperiją. Pačius germanus puolė gausūs aziatų raitininkų, hunų, būriai. Germanai buvo priversti bėgti ir dėl to įsiveržė į Romos imperiją.

Tautų kraustymosi metu, Rytinė imperijos dalis, Bizantija, atlaikė tautų kraustymosi spaudimą ir išlaikė prekybą su Azija. Prekybos muitai ir mokesčiai, surenkami iš valstiečių, garantavo imperatoriui geras pajamas. Daugelis imperatorių kūrė planus atkurti senąją Romos imperiją ir siekė vadovauti Krikščionių bažnyčiai. Todėl 1054 m. Bažnyčia suskilo į vakarinę ir rytinę dalis. Bizantiškoje Bažnyčioje aukščiausią valdžią turėjo imperatorius.Nepaisant arabų, o vėliau ir turkų spaudimo, Bizantija savo valdžioje iki XIII a. išlaikė Mažąją Aziją ir Balkanus. Po to prasidėjo nuosmukis, o 1453 m. Konstantinapolį užkariavo turkai osmanai ir sunaikino paskutiniuosius kadaise gyvavusius Romos imperijos likučius.