Romos imperijos krizê
SEVERŲ DINASTIJOS VALDYMAS
Ekonominė imperijos padėtis.
Po paskutiniojo Antoninų dinastijos atstovo imperatoriaus Komodo, garsėjusio savo išlaidumu, valdymo Romos finansinė padėtis buvo ganėtinai prasta. Prie ekonominės būklės blogėjimo prisidėjo ir Severų dinastijos atstovo Septimijaus Severo vidaus ir užsienio politika, kuri reikalavo didelių išlaidų, ypač vykdant reformas. Kadangi reikėjo aprūpinti sostinę, kariuomenę ir imperatoriškąją biurokratiją, didėdavo ir įvairios prievolės natūra. Dėl finansų trūkumo imta gadinti monetą; sidabriniame dinarijuje sidabro sumažėjo beveik perpus. Tai atsiliepė mainams, o atsižvelgiant į šaltinius, Mažojoje Azijoje pasirodžius nepilnavertei monetai, išsivystė spekuliacija, padidėjo produktų kainos ir tai rodė artėjančią visos Romos imperijos krizę.
Tuo laikotarpiu suklestėjo kai kurie Afrikos miestai ir ten imperatoriaus įsakymu buvo paskirti miestų kuratoriai bei policininkai, stebėję karių ir civilių gyventojų nuotaikas. Iš to galima spręsti, kad taipogi sustiprėjo imperatoriaus kontrolė miestų finansams. Tačiau pačioje Italijoje nesiliovė neramumai, atsirado plėšikų būrių (taip vadinti sukilę provincijų gyventojai).
Taigi Septimijaus Severo – pakankamai išsilavinusio žmogaus, energingo karvedžio ir administratoriaus – vidaus politika pasižymėjo nuolatiniu imperatoriaus valdžios stiprinimu. Severui atrama tapo armija, kuriai, savo karinėmis reformomis, jis teikė vis daugiau įvairių privilegijų.
Septimijaus Severo užsienio politika.
Kova su Klodijum Albinu privertė Septimijų Severą nutraukti karą su Partais, tačiau pagaliau pasiekęs pergalę, jis išvyko į antrąjį žygį prieš Partus, trukusį nuo 197 iki 199 m. Severas išvadavo Partų užimtą Nizibį, ir paėmė abi Partų sostines – Seleukiją ir Ktesifoną. Vėliau imperatorius sudarė taiką su Partų valdovu Vologazu IV, pagal kurią romėnams atiteko Partų žinioje iki tol buvusi Mesopotamija. Vakarų Europoje Septimijus Severas siekė stiprinti Pareinės ir Padunojės sienas bei nukariauti šiaurinę Britanijos salos dalį. 208 m. jis suorganizavo žygį prieš romanų gentis, jas nugalėjo, atstatė Adriano pylimą, bet visiškai įvykdyti savo grobikiškų planų jam nepavyko – 211 m. Britanijoje jis mirė.
Karakalos valdymas. Jo užsienio politika.
Septimijus Severas imperijos valdymą perdavė dviems sūnums: Markui Antoninui, pramintam Karakala, ir Publijui Septimijui; abu jie buvo laikomi bendravaldžiais, tačiau praktiškai viską tvarkė vyresnysis brolis Karakala, kuris vėliau organizavo savo brolio nužudymą, įtikinęs šio akto teisėtumu ir teisingumu kariuomenę.
Karakalai teko susiremti su priešais ir rytuose ir šiaurėje. 213 m. jis kariavo su germanų gentimis, įsiveržė į priešo šalį, tačiau taiką pasiekė tik papirkimo keliu. Be to, kadangi Septimijaus Severo užkariavimai dar neišsprendė Partų problemos, o pačiuose Partuose kaip tik vyko vidaus kova, Karakala užsibrėžė tikslą pakartoti Aleksandro Makedoniečio žygdarbį ir nukariauti visus Rytus, bet kai 215 m. jis įsiveržė į Mesopotamiją, Partų valdovas pasidavė ir karas baigėsi. Tuomet Karakala organizavo masines žudynes Aleksandrijoje, kitais metais vėl paskelbė karą Partams, bet prieš jį buvo surengtas sąmokslas ir Karakala buvo nužudytas.
212 m. įstatymas apie pilietybę.
212 m. Karakala išleido ediktą, pavadintą Constitutio Antoniana. Pagal šį ediktą pilietybės teisės buvo išplėstos beveik visiems laisviesiems gyventojams. Pilietybės teisės nebuvo suteiktos vadinamiesiems dediticijams, t.y. neseniai nukariautoms gentims, priešams, pasidavusiems nugalėtojo malonei, provincijų gyventojams (jiems prisikirti ir Egipto gyventojai). Visgi galbūt tai ir sudarė Romos genialumą, jog ji savo civilizaciją visoje milžiniškoje imperijoje skleidė gerbdama savitą kiekvieno krašto gyventojų charakterį. Tačiau šis Karakalos ediktas nebuvo ypatingai vertinamas antikinėje istoriografijoje, nes šaltiniuose teigiama, jog imperatorius išleido šį įstatymą religiniais-politiniais sumetimais, motyvuodamas tuo, kad kuo daugiau žmonių turi melstis dievams.
KLASIKINIS LAIKOTARPIS ROMĖNŲ TEISĖS ISTORIJOJE
Teisės šaltiniai imperatorių epochoje.
Romos imperijos politinėms sąlygoms pasikeitus, pasikeitė ir romėnų teisės šaltiniai. Dar nuo Augusto laikų senato nutarimai įgijo įstatymo galią, didesnės reikšmės turėjo imperatoriaus nutarimai, vadinami konstitucijomis (constitutiones), kurių sukuriamos taisyklės priklausė civilinei teisei.
Žymiausi ankstyvosios imperijos laikotarpio juristai.
Valstybiniame gyvenime juristai vaidino svarbų vaidmenį. Jau Augusto laikais kai kurie juristai turėjo atsakymo teisę, t.y jų nuomonė vienu ar kitu juridiniu klausimu teisėjui buvo privaloma. Juristai vertėsi teisės dėstymu, bet ypatingą dėmesį kreipė į literatūrinę veiklą: rašydavo bendro pobūdžio civilinės ir pretorinės teisės veikalus, traktatus atskirais juridiniais klausimais, komentarus naujiems teisės šaltiniams, vadovėlius pagrindiniais teisės klausimais, kurie išsamiai apibendrindavo ir sistematizuodavo romėnų teisę.
Žymiausias juristas Augusto laikais buvo Markas Antistijus Labeonas, novatorius teisės srityje ir respublikonas pagal įsitikinimus. Juristas Kapitonas buvo naujojo politinio režimo šalininkas. Jo ir Labeono pasekėjai sudarė dvi mokyklas (sektas), pavadintas jų mokinių vardu. Labeono šalininkai vadinti prokuliečiais (Prokulo, Labeono mokinio vardu), o Kapitono šalininkai sabiniečiais (Sabino, Kapitono mokinio vardu). Skirtumas tarp šių dviejų mokyklų nėra aiškus, nes abiejų veikla buvo susijusi su tyrinėjimo principais, vienų ar kitų atsitikimų sprendimu, formos ir turinio vaidmeniu juridinių sąvokų kostrukcijoje.
Adriano amžininkas Salvijus Julianas buvo ypač autoritetingas juristas, redagavęs ”Amžinąjį ediktą”. Antoninų laikais labai vertinti juristai, kilę iš provincijų. Vienas jų – Gajus, parašęs ir mus pasiekusį romėnų teisės vadovėlį ”Institucijos”, kuris pasižymi sistemingumu ir dėstymo aiškumu. Įžymus Septimijaus Severo laikų teisininkas buvo Emilijus Papinianas, kurio kūriniai pasižymėjo tikslumu, rėmėsi aiškia ir tikslia sąvokų sistematizacija. Jo amžininkai Paulius ir Ulpianas taip pat padarė didelę įtaką vėlesniems juridiniams kūriniams.
Pagrindiniai civilinės teisės normų pakitimai.
Klasikiniu laikotarpiu pirmą kartą į palikimą pažiūrėta kaip į idealią visumą, nepriklausomai nuo į ją įeinančių daiktų, teisių ir pareigų, o po to ši pažiūra pritaikyta kraičiui ir pekulijui.
Taip pat šiuo laikotarpiu Romoje atsirado vadinamosios bevardės sutartys (contractus innominati), kurių esmė ta, kad jei tarp dviejų žmonių įvyksta neformalus susitarimas ir vienas iš jų įvykdys savo pareigą, kitam taip pat juridiškai privaloma išpildyti savo pažadą. Visus panašių santykių atvejus klasikiniai juristai suskirstė į keturias formules: do ut des (duodu, kad tu duotum), do ut facias (duodu, kad tu padarytum), facio ut des (darau, kad tu duotum) ir facio ut facias (darau, kad tu padarytum). Paveldėjimo teisėje galiojo testamentinis potvarkis be jokių formalumų, nes testatorius paprastai pasitikėdavo savo įpėdinių sąžine.
Pagrindinės romėnų teisės sąvokos klasikiniu laikotarpiu virto sistema, kuri daugelį amžių atrodė neprilygstamu pavyzdžiu.
KAREIVIAI TAMPA IMPERATORIAIS.
Maksimino valdymas.
Pirmasis imperatorius, kuris pradėjo savo karinę karjerą paprastu kareiviu, buvo Gajus Julijus Veras Maksiminas, pramintas Trakiečiu. Gavęs imeratoriaus sostą Maksiminas pirmiausia stengėsi įgyti populiarumą tarp kareivių ir nuslopinti kariuomenės opoziciją. Per trejus savo valdymo metus jis dalyvavo žygiuose prieš germanų, dakų ir sarmatų gentis, net nepasirodė Romoje, ignoravo senatą, nes negalėjo pakęsti šalia savęs nei vieno kilmingo žmogaus. Jis atimdavo pinigus iš miestų, konfiskuodavo šventyklų turtą; jo kareiviai naudojo prievartos metodus.
Gordianų sukilimas.
Maksimino valdymu ypač piktinosi visi civilių gyventojų sluoksniai. Afrikoje tai net virto atviru sukilimu, kurio metu pasižymejo Gordianų šeimos atstovai, kurie, senato pritarimu, perėmė valdžią, nors sukilimas ir buvo numalšintas. Galiausiai imperatoriumi tapo Gordianas III, kuris surengė žygį prieš persus, užpuolusius Mesopotamiją. Pakeliui romėnų kariuomenė susidūrė su į imperiją bandančiais prasiveržti barbarais. Deja, jaunajam imperatoriui karo su persais baigti neteko, nes jis buvo nužudytas.
Dėl valdžios grūmėsi Markas Julijus Pilypas, dėl kilmės pramintas Arabu, ir Gajus Mesijus Trajanas Decijus. Pastarasis tapo imperatoriumi ir bandė atkurti senąją Romos didybę (pirmasis masinis krikščionių persekiojimas taip pat įėjo į šio tiklso siekimo “programą”). Decijus žuvo mūšyje prieš gotus užpuolusius Trakiją ir Makedoniją. Po jo imperatoriumi tapo Publijus Licinijus Valerianas, paskelbęs bendravaldžiu savo sūnų Galieną. Jiedu taip pat organizavo krikščionių persekiojimus (vieno jų metu žuvo vienas žymiausių to meto veikėjų vyskupas Kiprianas). Valeriano laikais Reiną peržengė germanų gentys, gotai peržengė Dunojų, Afrikos provincijas užpuolė mauretanų gentys, o Rytuose imperiją puolė persai. Vieno mūšio su persais metu imperatorius pateko į nelaisvę, kur ir mirė.
Romos imperija Galieno laikais
Vieninteliu valdovu liko Galienas, kuris siekė sutvirtinti imperiją, apsaugoti nuo barbarų ir persų puolimų, tačiau negalėjo susitvarkyti su kariuomene. Net pergalė prieš vieną iš puolančių germanų genčių – alamanus – nepagerino imperijos padėties. Skirtingose srityse buvusios armijos skelbdavo savo vadus imperatoriais (istorijoje šie kareivių imperatoriai yra žinomi kaip “trisdešimt tironų”). Galienas buvo priverstas kovoti ir su puolančiais barbarais, ir su valdžios trokštančiais uzurpatoriais. Įvykdžius sąmokslą 268 m. jis buvo nužudytas.
Imperijos atstatymo pradžia. Klaudijus ir Aurelianas.
Imperatoriumi tapo Markas Aurelijus Klaudijus, kuriam, kartu su įpėdiniu Aurelianu, pavyko iš naujo surinkti ir sujungti imperiją. Klaudijus pavergė Ispaniją ir dalį Galijos, sustabdė gotų veržimąsi į imperiją. Jis mirė nuo imperijoje siautusio maro, po jo imperatoriaus sostą sugebėjo užimti Aurelianas, kuris išvijo gotus ir alamanus įsiveržusius į Italiją. Kadangi barbarų puldinėjimai sudarė didelį pavojų visai imperijai, sostinei Romai apsaugoti Aureliano laikais pastatytos stiprios sienos. Imperatorius siekė atstatyti imperijos vienybę: jis sugriovė besipriešinantį Palmiros miestą, vėl prijungė Egiptą, pajungė galų sritis. Tačiau visiškai atkurti buvusios Romos galybės nepavyko – teko atsisakyti Dakijos.
Aurelianas įvykdė daug reformų: išleido potvarkių, kuriais draudė gadinti monetą ir siekė pataisyti piniginius reikalus; nustatė, kad vietoje grūdų kasdien būtų dalinama kepta duona,alyvų aliejus ir druska.
Aurelianas nesutarė su senatu, jis buvo pirmasis imperatorius pasivadinęs viešpačiu (dominus et deus). Jo laikais įvyko pinigų kalyklų darbininkų sukilimas, plačiai palaikomas žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Be to, Marso lauke pastatyta didžiulė šventykla aukščiausiajai dievybei Saulei; tai buvo mėginimas suvienyti imperiją religiniu pagrindu.
275m. Aurelianas pradėjo naują žygį į Rytus, bet jau pačioje pradžioje buvo nužudytas savo paties kareivių, kurie pareikalavo senato paskirti naują imperatorių. Juo tapo nusenęs senatorius Markas Klaudijus Tacitas, kuris nesugebėjo išlaikyti autoriteto tarp karių ir greitai žuvo.
Markas Aurelijus Probas ir Markas Aurelijus Karas.
Nuo 276 iki 282 m. valdė Markas Aurelijus Probas, išvaręs iš Galijos frankus ir alamanus, atstatęs Reino sieną, parengęs reformų projektus žemės ūkiui pakelti. Santykiai su senatu pašiltėjo, tačiau mėginimai atkurti drausmę kariuomenėje baigėsi sukilimu, kurio metu imperatorius buvo nužudytas. Jį pakeitė Markas Aurelijus Karas, kuris kariavo su sarmatais ir mirė (nuo žaibo smūgio) žygyje prieš persus. Jo sūnūs neteko valdžios ir buvo nužudyti, o imperatoriumi paskelbtas Gajus Valerijus Aurelijus Diokletianas, kurio valdymu prasidėjo nauja epocha – vėlyvosios Romos imperijos epocha.