Renesansiškoji meno samprata

TURINYS

ĮVADAS

RENESANSO SAMPRATA..............................1

RENESANSO LITERATŪRA IR ŽYMIAUSI ŠIOS EPOCHOS RAŠYTOJAI......2

NAUJŲ KULTŪROS IDEALŲ LINK............................6

IŠVADOS

NAUDOTA LITERATŪRA

RENESANSO SAMPRATA

Renesansas – tai laikotarpis tarp viduramžių ir naujųjų amžių. Vieniems tyrinėtojams jis – viduramžių baigmė, kitiems naujųjų amžių pradmuo . Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai Renesansą aiškina kaip pasaulinės kultūros procesą, kaip milžinišką kultūrinę bangą, kilusią VIIIa. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVIIa. prie Atlanto vandenyno Europoje. Renesansas reiškia Atgimimą. Ši sąvoka vartojama nuo XVIa. ja apibūdinamas perėjimas iš viduramžių į naujuosius amžius.
V. Europos šalyse Renesansas apima XV – XVI a., o prasideda XIVa. seeniausią ir turtingiausią istoriją turinčioje Italijoje, tiksliau miestuose – valstybėse Florencijoje ir Venecijoje. Kartais teigiama, kad Renesansą sukūrė turto ir talento sąjunga. Italijos miestų valdovai garsėjo ne tik turtais – jie globojo muzikantus, dailininkus, poetus, skaitė antikinius kūrinius, didžiulius piningus išleisdavo bibliotekoms kurti. Ši epocha žmogų suvokė kaip asmenybę išsilaisvinančią iš Viduramžių bažnyčios dogmų ir luominių varžtų. Renesanso žmogus turėjo būti kultūringas, malonaus būdo ir rafinuotas, išsilavinęs ir iškalbus, išmanąs lotynų ir graikų kalbas, suprantąs meną. Renesanso laikais gerbiama ir vertinama tik unniversali asmenybė. Visa šio laikotarpio meninė kūryba orientuota į žmogaus individualybės išryškinimą. Svarbu paminėti, kad Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Humanistais jau ankstyvojo Renesanso laikais imta vadinti mokslininkus, kurie gilinosi į Antikos kultūra ir su žiniomis gautomis iš jos, supažindindavo sa

avo amžininkus. Humanistais tada buvo vadinami visi antikos studijoms atsidėję mokslininkai; jie sudarė priešpriešą teologams, dvasininkams. Tačiau gana anksti, jau nuo Petrarkos laikų, humanistų puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės. Sąvoka humanistas atsirado XVa. universitetinėje aplinkoje – taip studentai vadino humanitarinių dalykų dėstytojus. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Ši naujoji pasaulėžiūra žmogų laikanti didžiausia vertybe vadinama humanizmu. Renesanso mąstytojai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes, kurias atskleisti tampa gyvenimo tikslu. Jie labiausiai pabrėžia individo išskirtinumą, ypatingumą.
Renesansas ne tik humanistinės pasaulėžiūros, mokslų ir meno klestėjimo, bet ir žiaurių religinių reformų bei socialinių kovų metas.

RENESANSO LITERATŪRA IR ŽYYMIAUSI ŠIOS EPOCHOS RAŠYTOJAI

Renesanso laikais itin populiarus buvo sonetas, kuris formavosi pirmiausia kaip meilės eilėraštis. Sonetas – tai griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, dažniausiai parašytas 10-13 skiemenų silabinėmis arba silabotoninėmis eilutėmis su tam tikra rimų sistema. Vadinamąjį itališką sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Petraraka pirmasis naujųjų laikų humanistas. Savo nebaigtoje poemoje „Afrika“ (1339-1342) jau visai aiškiai formuluoja šviesiosios Antikos ir tamsiųjų Viduramžių skirtumą. Šio rašytojo pasaulėžiūroje žemiškasis grožis užima itin svarbią vietą, nors lyginant su dieviškuoju grožiu, jis dar tebėra žemiausiame lygmenyje. Meilė Laurai, kurią Pe

etrarka apdainavo daugybėje sonetų, iškyla kaip didžiausia poetinės kūrybos įkvėpėja. Pačią Laurą poetas vis dėlto įveda į platoniškosios estetikos šviesą, dangiškajame jos grožyje matydamas visatos sielos veidrodį.Tai tipiškas renesanso žmogus – smalsus, kritiško proto, trokštantis pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Angliškojo soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras. Palyginti su Petraraka, Šekspyro raiška paprastesnė, atviriau, nuoširdžiau atskleidžiami jausmai. Šekspyras neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Apie pačio Šekspyro gyvenimą žinoma labai mažai, bet dar gyvas būdamas jis garsėjo kaip rašytojas. 1623m. pirmą kartą buvo išleista jo dramos veikalų rinktinė. Šekspyras kaip ir kiti Renesanso humanistai, visada palaikydavo nuoširdžius žmonių jausmus ir laisvę mylėti. Šalia komedijų jis parašė nemažą dramų ciklą istorine tematika – Anglijos praeities temomis. Jo garsiausi kūriniai: „Romeo ir Džiulieta“, „Julijus Cezaris“, „Hamletas“. Ne ką mažiau svarbesnis Renesanso epochos rašytojas – Fransua Rablė (1494-1553), juokdarys ir filosofas – taip kartais apibūdinamas šis prancūzų rašytojas, antikinės literatūros bei kalbų žinovas, medicinos daktaras. Taip pat labai svarbus yra Dantė ir jo kūrinys „Dieviškoji komedija“. Naujųjų Renesanso idėjų atgimimo pradžia kartais net vadinama „Dantės epocha“. Nors šio poeto estetinėse pažiūrose meninės kūrybos aktą nulemiąs Visagalis, tačiau konkrečiuose kūriniuose pvz. „Dievišjoje komedijoje“ meniniai vaizdai ryškiai individualizuoti, gausų realaus gyvenimo paveikslų. Filosofiniame traktate „Puota“ Dantė išskiria ir įd
domiai nagrinėja net keturias simbolio prasmes: Tiesioginę (atitinkančią tiesioginę teksto reikšmę), alegorinę (tiesia įžvelgiama per melagingą tiesioginę reikšmę), moralinę (skaitytojas ją pats atranda tekste) ir anagoginę (aukščiausiųjų, amžinųjų antprasminių idėjų įžvelgimas išraiškoje).Apie Dantę sakoma, kad jis viena koja stovėjęs viduramžių epochoje, o kita Renesanse. Tas tiesa, nes Dantes Alighieri kūrybos rėmus sudaro sudaro viduramžių simboliai bei pasaulėvaizdis, bet kartu jis kaip kūrybinė asmenybė, kaip genijus pakilo aukščiau negu leisdavo viduaramžių poezijos vaizduotės galios. Jo „Dieviškoji komedija“ formos naujumu ir filosofiniu orginalumu yra nepakartojamas kūrinys . „Dantė lygintinas su savo epochos gotikine katedra, kuri įkūnija ir užbaigtą viduramžių tobulumą ir perėjimą prie drąsių bei patakių naujų laikų formų“ . Poezija buvo garbinama ir Bolonijoje , seniausio Europos universiteto mieste, kur čionykštis poetas Guido Guinizelli pradėjo plėtoti naują poetinę raišką, vadinamąjį naująjį, saldųjį stilių. Jį tęsė Dantės poetinis mokytojas ir tiesioginis pirmtakas Guido Cavalcanti. Pereinant prie Renesanšiškojo romano, reikia pasakyti, kad
renesanso romanas siejamas su Servanteso romanu „ Don Kichotas“ šio romano autoriui didelės įtakos turėjo riterinis, šelmių ir pastoralinis romanai. Tačiau „Don Kichotas“ nėra tik riterinio romano parodija. Autorius ne tik šaiposi iš savo personažo, bet ir jį idealizuoja. Kūrinyje persipynę kilnieji ir žemieji jausmai, tragiškieji ir komiškieji elementai.. Daug fantastinių elementų ir nuotykių. Šis romanas tu
uri pastoralės, novelės ir pasakos bruožų. Čia kiekvienas charakteris kuriamas kontrasto principu, per kontrastą pasiekiamas komiškumo efektas.
Pereinant prie Renesanso epochos dramos, reikia paminėti, kad anglų tautinė drama yra vienas žymiausių Europos Renesanso reiškinių. Anglų tautinė drama išaugo iš vėlyvųjų viduramžių liaudiškų dramos žanrų. Šios dramos klestėjimo laikotarpis sutapo su karalienės Elžbietos pirmosios valdymu (1558-1603), todėl ši dramaturgija dar yra vadinama elžbietiškąja. Anglų renesansinės dramos branda prasidėjo XVI aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir yra siejama su Oksfordo ir Kembridžo universitetą baigusiais jaunais, gabiais dramaturgais, kurie dar buvo vadinami universiteto protais. Žymiausias Renesanso dramaturgas – Williamas Shakespeareas. Klestėjimo viršūnę Renesanso estetinė ir meno kultūra pasiekia XV amžiau pabaigoje – XVI amžiaus pirmajajme ketvirtyje. Meno kūryboje, estetikos teorijoje šiuo kultūros tarpsniu nuo tradicinių (Antikos bei Viduramžių) neoplatonizmo estetikos principų jau visiškai nutolstama. Grožio samprata imama grįsti ne vien matematiniais išskaičiavimais, bet pasitelkiamas ir ypač pabrėžiamas emocinis ekspresyvumas, stiprūs subjekto išgyvenimai. Drauge su antikiniu menu ir mokslu Renesanso epochoje buvo prikeltas iš užmaršties ir Aristotelio veikalas „ Apie poetiką“, kuriame nagrinėjami literatūros ir meno teorijų klausimai. Aristotelio veikale rašoma: „ istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas iš jų rašo eiliuotai, o kitas proza. Juk jei Herodoto veikalus kas nors išdėstytų eilėmis, jie nė kiek ne mažiau būtų istoriniai veikalai, kaip ir prieš tai, būdami eiliuoti ar neeiliuoti. Skirtumą sudaro tai, kad pirmasis pasakoja apie įvykius, kurie tikrai įvyko, o antrasis – apie įvykius, kurie galėtų įvykti. Todėl poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją, nes ji liečia daugiau bendruosius dėsnius , o istorija – daugiau pavienius įvykius. Bengdrybės žymė yra ta, kad ji nurodo, jog tokios ar tokios rūšies žmogus pasakys ar padarys tokius dalykus pagal tikimybę ir būtinybę. To kaip tik siekia poezija, nors ir suteikia savo veikėjams individualius vardus. Individualumas savo ruožtu reiškia tai, ką padarė štai va Alkibiadas, arba štai, kas jam atsitiko.“ .
Sekdami antikiniais rašytojais, humanistai savo raštuose gausiai naudojo mitologiją ir literatūros klasikų siužetus ir posakius. Cituoti Horacijų ir Ciceroną virto net mada. Ieškant formos, ypatingai buvo mėgstami dialogai. Renesanso literatūra atsisakė viduramžių abstrakcijų, sustingusių formulių ir schemų. Didaktika užleido vietą pastangoms objektyviai vaizduoti tikrovę, vaizdu išreikšti idėjas ir juo veikti skaitytojo jausmus bei protą. Rinkti antikinės literatūros paminklus kiekvienas humanistas laikė šventa pareiga. Ypač tuo pasižymėjo Podžas Bračolinis, nenuilstantis kolekcionierius, genialus bibliografas, daug metų klajojęs po Europą.Vienišuose vienuolynuose, senose pilyse jis surado daug antikinės literatūros paminklų: kelias Cicerono kalbas ir Plauto komedijas. Šiukšlyne rastą Kvintiliano kūrybą jis savo ranka perrašė per 32 dienas. Petrarkos amžininkas Džovanis Bokačas taip pat buvo ne tik rašytojas, bet drauge dailininkas ir mokslininkas filologas. Jis nepasiekė tokios garbės ir neturėjo tokios rekšmės, kaip Petrarka, bet laurų nusipelnė. Jis buvo ryškus ankstyvojo Renesanso demokratijos atstovas, „žemojo“, kaip tada buvo sakoma, literatūros žanro – novelės – meistras ir, galima sakyti, jog pradininkas.Paveiktas laiko dvasios Bokačas aistringai susidomėjo antikiniais autoriais. Pasaulinę garbę Bokačas nusipelnė „Dekamerono“ novelėmis, kuriomis jis sudavė mirtiną smūgį religinei – asketinei pasaulėžiūrai. „Dekameronas“ – aiškiai antiklerikalinė knyga, išjuokianti religinius šarlatanus, apsimetėlius šventeivas, gašlautojus. Aštri pamfletiška forma, komiški konfliktai tarp vienuolių žodžių ir darbų knygą daro kovingą ir patrauklią.
Renesanso rašytojai, turėdami savo rankose aštrų satyros ginklą, nepaliko ramybėje nei vieno viduramžių santvarkos ramsčio. Jie išjuokė visa, kas jiems atrodė pasenę ir apsurdiška. Satyrinis elementas ir protesto dvasia suteikė Renesanso literatūrai savotišką koloritą. Bokačas savo „ Dekameronu“ sukūrė italų novelių klasikinį tipą. Juo sekė XIV, XV, XVI amžių novelistai.
Ypač daug Renesanso gyvavimo laikotarpiu buvo rašoma proza ir eilėmis apie meilę. Poezija be meilės būtų buvusi nesuprantama. Tačiau čia iškyla klausimas: arpoetai apie meilę nerašė iki Renesanso? Apie meilę buvo rašoma visų epochų gyvavimo laikotarpiu, tačiau viduramžiais į meilę buvo visai kiatip žiūrima: riteriškai, bet nenatūraliia.Ramią išmintingą meilę riteriai ir jų globėjai pakeitė audringa, bet netvarkinga, kuri su vedybomis nieko bendro neturėjo.Į moterį paliauta žiūrėti, kaip į būtybę, panašią į vyrą. Ją riteriai sudievino, tvirtindami, jog vyrui esanti didžiausia laimė garbinti moterį ir jai tarnauti. Žmonių meilę imta vertinti, kaip dangišką jausmą, kuris veda į dievo meilę ir su ja susilieja.
Kitaip nei Viduramžių epochos kūrėjai, humanistai meilei grąžino žemiškąją prigimtį, išaukštino erotiką, pripažino meilę, kaip šeimos sudarymo pagrindą. Nauja pažiūra į meilę griovė viduramžių bažnyčios teiginį, kad žemiškasis gyvenimas tik bandomasis tarpsnis „šioje ašarų pakalnėje“. Poezija ir žemiškoji meilė griovė viduramžių gynėjų teiginį, kad „pasaulis yra tik pikto ir neteisybės praraja“.
Šitokia linkme renesanso poetai ėmė kreipti savo savo kūrybą, tikėdami, kad poezija gali būti geresnė gyvenimo mokytoją už istoriją. Poezija, kaip ir dailė, turėjo padėti pažinti pilną prieštaravimų gyvenimą ir labai skirtingus savo vidiniu pasaliu žmones; ji pasidarė kultūrinio gyvenimo būtinybė. Tarp literatūros ir gyvenimo atsirado glaudžiausias ryšys. Grožinės literatūros veikalai prisipildė grožio ir gracijos, sutvisko sąmoju, negailestingai ėmė plakti visuomeninio gyvenimo ydas. Iš jų pradėjo trykšti gaivus visuomeninis interesas
Brandžiojo Renesanso meninei kūrybai didelę įtaką padarė Platono akademijos, veikusios Florencijoje (1459-1521), filosofų pažiūros. „ Platono akademijos, kartais dar vadinamos „Platonica familia“, atstovai (visų pirma M. Fičinas) apjungia Platono eros ir krikščionių caritas į vieną meilę (amore), visa ko kūrėją ir saugotoją. Krikščioniškosios teologijos kultivuotas keturias nuogumo reikšmes (nuditas naturalis, nuditas temporalis, nuditas virtualis, nuditas criminalis) jie performuoja į vieną kupidoniškąjį nuogumą, pripažįsta pagoniškąjį sudvasintą nuogumą. Tris gracijas, mituose lydinčias Venerą, Florencijos neoplatonikai pakeičia trimis simboliškomis grožio deivės hipostazėmis („grožiu“, „meile“, „malonumu“), pagonybę ir krikščionybę bandydami sulieti į vientisą išgyvenimų ir būties tėkmę .Tokioje Brandžiojo Renesanso estetinių idėjų terpėje sušvito ištisas menininkų žvaigždynas.

NAUJŲ KULTŪROS IDEALŲ LINK
Renesansu įprasta didžiuotis. Renesansiškas grožis, renesansiškoji didybė, renesansiška asmenybė – šie kuo pagarbiausi, kupini idealizavimo metaforiniai epitetai Europos kultūroje, neišskiriant ir lietuviškų diskursų, vartojami kone besaikiai. O italams ir ispanams Renesansas – tai orumo simbolis., tai atkarpa tautos gyvenime, kurią jie vadina aukso amžiumi.
Neatpažįstamai pakinta meno kūrinių tematika. Rašytojai vis dažniau ima akis kreipti į gudrautojus, šelmius, sukčius, perėjūnus. Atsiranda naujas romano žanras pikareska, kuri labai išpopuliarėjo ir rado atgarsį prancūzų, anglų, vokiečių ir net rusų literatūroje.. Naujaisiais laikais atėjusią kitokią grožio idealų sampratą, kitokias vertybines nuostatas ir kitokį požiūrį į meną ne visi lengvai perprato. XVII amžiaus anglų filosofas Džonas Lokas be jokių sentimentų meną mokyklų mokymo plane nurūda į paskutiniąją vietą, nes pasak jo meno mokymasis per daug atima laiko ir per mažai duoda naudos. Tie gi, kurie buvo šventai įtikėję Renesanso idealais, visuotinius pasikeitimus išgyveno begaliniai sielojosi dėl žlungančios didybės, grožio ir gėrio. Anot ispanų poezijos aristokratinės mokyklos – gongorizmo – atstovo, rašytojo, poeto Kvevedo i Vilegoso „ Aš žiūrėjau į savo tėvynės sienas, kadaise tvirtas, o dabar griūvančias“ .

NAUDOTA LITERATŪRA

Genzelis B.Filosofijos metmenys. Vilnius.:Mintis.1988.P.3.
Talvet J.Visuotinės literatūros istorija.Vilnius.: Alma litera.1988.P143.
Jurginis J. Renesansas ir humanizmas Lietuvoje.Vilnius.:Vaga.1965.P28.
Matonis V. Renesansas:grožis, menas, ugdymas.Vilnius.2002.P.10.

Leave a Comment