ĮVADAS
XIV – XVI amžiai Vakarų Europai paliko gilų pėdsaką.. Karai, badas, maras, pasiglemžęs 1/3 gyventojų… Prekyba, verslai, žemės ūkis nusmuko, didėjo išnaudojimas, liaudies neramumai nusirito per daugelį šalių. Žlugo paskutinė senovės pasaulio kultūros ir tradicijų puoselėtoja – Bizantijos imperija. To laikotarpio pabaigoje baigėsi centralizacijos ir vienijimo procesas Anglijoje, Prancūzijoje. Europos ūkis atsigavo, gamyba ir prekyba suklestėjo, apėmė ne tik Europą , bet ir užjūrio šalis. Didieji geografiniai atradimai praplėtė žmogaus akiratį, sparčiai vystėsi gamtos ir kiti mokslai, atsirado pirmosios spausdintos knygos. Formavosi naujas žmogus su kitokiu pasaulio suvokimu, su didesniais ir subtilesniais dvasiniais poreikiais. Jei iki tol meno srityje pirmavo Prancūzija, tai tuo laikotarpiu iškilo Italija. Dar Kryžiaus žygių metu Italijos miestai tapo Europos prekybos ir finansų centrais, verslo žmonės įgijo tokį svorį, kad sugebėjo sukurti miestus – respublikas: Veneciją, Florenciją, Sieną, Genują ir kitus. Naujo mąstymo žmonės kiekviename žingsnyje matė antikinio meno ir architektūros likučius ir, kai atsirado poreikis naujai kultūrai ir menui, jie pavyzdžiu pasirinko antikos palikimą. Architektų, dailininkų ir kitų kūrybinių atstovų darbuose atgimė romėnų ir graikų meno tradicijos. Formavosi naujas stilius – Renesansas ( prancūzų k. žodis rennaissance reiškia „atgimimą“, turimas galvoje antikos atgimimas). Renesansas toli gražu ne antikos kūrinių kopijavimas, o naujas, sudėtingesnis meno ir statybos technikos raidos etapas. Renesanso menininkai, perėmę visą kas geriausia antikos kultūroje, atsisakę viduramžių taisyklių ir tradicijų, įgyvendino novatoriškas ir revoliucingas idėjas. Retas ano meto menininkas darbavosi kurioje nors vienoje srityje. Užtektų paminėti vieną menininką – Leonardą da Vinčį: dailininkas, skulptorius, anatomas, inžinierius… Visose srityse, kuriose bandė savo jėgas, pasiekė rezultatų, stulbinančių ne tik amžininkus, bet ir XXI amžiaus žmones.
RENESANSO PRADŽIA IR PLITIMAS
XVa. pradžią pradeda nauja epocha Italijos mene. Dideli pokyčiai susiję ir su ekonominėmis ir su visuomeninėmis sąlygomis leido Italijos miestuose sukaupti didelius turtus. Žmonės suprato, kad savo jėgomis gali daug ką pasiekti. Pasikeitusios gyvenimo sąlygos sudarė prielaidas atsirasti naujam menui. Italijoje išliko daugybė Senovės Romos meno paminklų. Antikos laikai pradedami idealizuoti, antikinis menas tampa meno etalonu. Antikos mėgdžiojimas leido šį laikotarpį – XV-XVII a. – pavadinti Renesansu, tai yra Atgimimu. Renesanso menas neapsiribojo vien tik antikos pavyzdžių kartojimu, tai buvo naujas meno stilius. Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: Ankstyvąjį Renesansą – XV a. ir Brandujį Renesansą – XVI a. pirmasis trečdalis. Ankstyvojo Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. XVI a. centras persikelė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai. Vienas iš pagrindinių Renesanso bruožų yra humanizmas: žmogus tapo aukščiausia vertybe. Humanizmas įsiskverbė į visas sritis. Tiek praktiniame, tiek dvasiniame gyvenime menkai tebuvo paisoma viduramžių tradicijų. Religinės pažiūros nustumiamos į antrą planą, iškilo mąstantis žmogus, kuris vietą visuomenėje išsikovojo savo energija ir talentu. Literatūroje atsisakoma lotyniško rašto ir imama puoselėti tautines kalbas. Turtingos šeimos prašydavo menininkų jas įamžinti drobėje, marmure, pastatyti kuo gražesnius ir modernesnius rūmus.Bene ryškiausių laimėjimų Renesanso laikais pasiekė tapyba ir skulptūra. Renesanso menininkai iš pagrindų pakeitė požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą – judesiai nesuvaržyti, kūnai gražūs, apnuoginti, dingo viduramžių veidmainiškas drovumas. Kiekvienas žino Renesanso milžinų Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Ticiano, Diurerio ir kitų tapybos ir skulptūros darbus.Savitų bruožų įgijo renesansinė architektūra. Ją būtų galima apibūdinti žodžiais: racionali ir saikinga. Arkos statomos taisyklingo apskritimo formos, proporcingos ir erdvios. Tokios pat formos kupolai kyla į aukštį. Fasadus puošia antikinės kolonos, bet dažnai jos pakeičiamos ornamentuotais piliastrais. Ornamentais puošiama viskas, kas tik įmanoma. Šalia antikinių puošybos elementų sukuriama daug naujų: augaliniai ornamentai, fantastiniai padarai, kaukės, paukščiai ir vaisiai. Renesansinių bruožų įgijo ir mūriniai gyvenamieji namai. Ir šiandien kiekvienas turistas žavisi Venecijos biblioteka, Romos šv. Petro bazilika, Šv. Petro koplyčia Romoje, Santa Marija del Fiorė katedra Florencijoje.
REFORMACIJA
Prasidėjo tikėjimas pačiu žmogumi, gamta. Tai skatino mokslinius tyrinėjimus ir kartu silpnino religijos įtaką. XV – XVI a. katalikų Bažnyčia išgyveno nuosmukį, todėl XVI – XVII a. daugelyje Europos šalių vyko visuomeniniai, politiniai ir ideologiniai judėjimai, siekiantys reformuoti katalikų Bažnyčią. Bet atsirado trys naujos krikščioniškojo tikėjimo kryptys: literonizmas, kalvinizmas ir anglikonų bažnyčia. Reformacijos tėvynė yra Vokietija. Vokietijos reformacijos pradžia susijusi su Martyno Liuterio, kilusio iš Saksonijos, vardu (1483-1546). Protestuodamas prieš indulgencijų prekybą, 1517m. prie Vitenbergo bažnyčios durų M.Liuteris prikalė „95 tezes“, kuriose smerkė prekybą indulgencijomis ir kvietė ginčytis visus, kurie su juo nesutinka. Taip užgimė nauja religijos kryptis – liuteronizmas. Prekyba indulgencijomis duodavo popiežiams itin daug pajamų. Tuo pat metu, indulgencijos vaizdžiausiai rodė, kad išsigimė pats katalikų kultas, nes religinis jausmas virto grynai komerciniu sandėriu. M. Liuteris pareiškė, kad bažnyčia gali būti ir be popiežiaus. Jis atmetė dvasininkiją, kaip ypatingą šventąjį institutą, sakydamas, kad prieš Dievą kiekvienas krikščionis tam tikru atžvilgiu yra dvasininkas. Reformacija neapsiribojo tik Vokietija. Jau XVI a. 3-ajame ir 4-ajame deš. reformacija prasiskverbė į Skandinavijos kraštus – Švediją, Norvegiją, Daniją. Nuo 1525m. Prūsų ordinas . Anglijoje Bažnyčia kinta mažiausiai: ji atsiskiria nuo popiežiaus, jos galva tampa monarchas, kunigams panaikinamas celibatas. XVI a. 4-ajame deš. Ženevoje pagarsėjo kitas reformatorius – prancūzas Jonas Kalvinas (1509-1564). Viena svarbiausių kalvinizmo tiesų yra absoliutinės lemties dogma: Dievas iš anksto yra nulėmęs tautų ir žmonių likimą, todėl nieko pakeisti negalima. Sąžiningai įsigytą turtą kalvinistai laikė Dievo malonės apraiška, o turtuolius – Dievo išrinktaisiais. Didžiausia dorybe laikytas taupumas. Uždraudžiami teatro vaidinimai, šokiai, žaidimai, smerkiamas išlaidumas ir prabanga. Ženeva tapo „Protestantų Roma“, J.Kalvinui pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos reformą, kuriai buvo būdingas glaudus Bažnyčios vadovybės ir magistrato ryšys – “Dievo valstybė”. Magistratas skirdavo savo atstovus (presbiterius), kurie kartu su kunigais vadovavo bendruomenei. Kalvinizmas paplito Prancūzijoje (hugenotai), Nyderlanduose.
Anglijoje reformacija įgavo kitokį pobūdį. Ji prasidėjo ne visuomenės, o karaliaus iniciatyva. Tam jį paskatino ne tik didikų siekimas užgrobti bažnyčios žemes, miestiečių pageidavimas turėti „pigią Bažnyčią“, suartėjimas su Prancūzija, bet ir popiežiaus atsisakymas patvirtinti jo ištuoką su Kotryna Argoniete. Jo reikalavimu 1534m. Parlamentas priėmė tokį aktą: Bažnyčia nepriklauso nuo popiežiaus ir jai vadovauja karalius, nors jis neturi teisės skelbti Dievo žodžio ir teikti sakramento.Anglikonų bažnyčioje buvo atsisakyta indulgencijų pardavinėjimo, paveikslų ir relikvijų garbinimo. Tačiau išliko katalikiška liturgija, vyskupų vadovaujama Bažnyčios hierarchija, tik dvasininkija tapo valstybės aparato dalimi. Išliko bažnyčios dešimtinė, ji pakliūdavo į karaliaus iždą. Reformacija išaukė kontrreformacijos atsaką, čia Bažnyčia panaudojo tris stiprius ginklus: Tridento Bažnyčios susirinkimą, Jėzuitų ordiną, inkviziciją. Tačiau ne viena priemonė neįstengė visiškai sustabdyti įsibegėjusio permainų proceso pasaulyje ir grąžinti Bažnyčiai buvusią jos galybę.RENESANSO PLITYMAS LIETUVOJE
Renesansui plisti Lietuvoje palankiausios sąlygos susiklostė Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto valdymo XVI a. laikais. Žygimanto Senojo žmona Bona, Milano ir Bario kunigaikštytė, kilusi iš garsios Italijos aristokratų Sforcų giminės, globojo menininkus, kvietėsi juos iš Renesanso kultūros lopšio Italijos į LDK. Statyboms Lietuvoje vis dažniau vadovaudavo kviestiniai architektai, daugiausia italai. 1520-1530 m. italams vadovaujant, dideli rekonstrukcijos darbai atlikti Vilniuje – Katedroje ir didžiojo kunigaikščio Žemutinėje pilyje. Nenusileisdami užsieniečiams tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose dirbo vietos meistrai. Antai Kauno Rotušės (1542 m.) statybai vadovavo vietinis architektas Benediktas Choinovskis, meniškais dirbiniais XVI a. viduryje garsėjo renesansinė vietos meistrų koklininkystė. XVI a. 5-ajame dešimtmetyje Vilniuje ilgam laikui apsigyvenus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir jo motinai karalienei Bonai, Žemutinė pilis virto ne tik žymiausiu Vilniaus renesansiniu pastatu architektūros prasme. Rūmuose buvo kaupiamos meno vertybių, knygų kolekcijos, telkėsi krašto intelektualinis gyvenimas, nuolat lankėsi ir gyveno daug atvykėlių iš Vakarų Europos.
Lietuvoje taip pat gana daug brandžių renesansinių statinių, jiems įtakos turėjo Italijos ir Nyderlandų Renesansas bei lietuviškos gotikos tradicijos, plačiai buvo naudojamas baltas ir spalvotas tinkas. Žymiausi pastatai: Raudondvario rūmai, Vilniaus universiteto komplekso atskiri pastatai, šv. Mykolo bažnyčia, šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Šiauliuose, Vilniaus universiteto Didysis kiemas, Aušros vartai.Lietuvoje išpopuliarėjo Renesansui būdingi publicistiniai traktatai (Mykolas Lietuvis, A.Rotundas, A.Volanas). Publicistikoje buvo skelbiama lietuvių tautinę savigarbą žadinanti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį savarankiškumą ginanti lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija. Atsigręžimas į antiką reiškėsi ir kūrinių lotynų kalba pagausėjimu. Renesanso naujos pažiūros į visuomenę, tautą, švietimą, kalbą, knygų, bibliotekų paplitimas padarė didžiulį poveikį Lietuvos kultūros, literatūros raidai.Lietuvos visuomeniniame kultūriniame gyvenime Renesanso ir humanizmo pasaulėžiūra buvo labai reikšminga. Renesansui būdingas mokslo, švietimo pakilimas nulėmė spaudos atsiradimą Lietuvoje. P.Skorina Vilniuje įkūręs spaustuvę 1522 m. išspausdino pirmąją knygą. A.Kulvietis, S.Rapolionis skleidė M.Liuterio, P.Melanchtono – Erazmo Roterdamiečio idėjas. Už šias idėjas reformacijos veikėjai buvo persekiojami katalikų, todėl turėjo išvykti į Prūsiją.IŠVADOS
XV – XVI a. Europoje klesti Renesanso kultūra. Tai stilius į naujas aukštumas iškėlęs antikinės kultūros idėjas. Statiniams būdinga masių ir proporcijų pusiausvyra, simetrija, ryškus kompozicinis centras, plačiai naudojamos kolonos, arkos, piliastrai, skulptūros ir kiti antikinės statybos ir puošybos elementai. Tapyboje ir skulptūroje dar naudojami biblijiniai ir mitologiniai siužetai, tačiau vis svarbesnę vietą užima žmogus, jo kūno grožis. Žmonių kūnai vaizduojami įvairiais rakursais, plastiškais judesiais. Populiari tampa grafika. Renesanso stilius Lietuvoje dažniausiai reiškėsi kulto pastatų , pilių ir rūmų statyboje.
Pagrindinis momentas, humanizmas (pagrindinis dėmesys teikiamas žmogui, pasaulietiškumas, žmogaus kūrybinių galių išaukštinimas, atsiranda kultūros nešėjai – inteligentija), plėtojosi švietimas, milžiniškas susidomėjimas antikine kultūra, menininkai sukuria nuostabiausius dailės kūrinius. Renesanso literatūra tampa tautine, rašoma gimtąja kalba; ji orientuota į paprastus žmones, o ne į idealizuotus personažus, kaip iki tol (kurtuazinėje literatūroje – riterių romanuose). Plėtojama visuomeninė mintis: kuriamos idealių valstybių teorijos – utopijos, politinės teorijos, gamtos ir mokslo filosofija. Bibliją žmogus skaito kritiška akimi, jam nebeužtenka teologų aiškinimų. To įrodymas – nuo 1457 iki 1517 m. išleistų 400 Šventojo Rašto leidimų. Atsirado ir Biblijos vertimų į įvairias, suprantamas paprastiesiems žmonėms kalbas.Renesanso epocha buvo tikėjimo pačiu žmogumi, jo proto jėga, kūrybinėmis galiomis pradžia. Iš čia ir atgimstantis susidomėjimas viskuo, kas žemiška: ir žmogumi, ir gamta. Tai skatino mokslinius tyrinėjimus ir kartu silpnino religijos įtaką. Katalikybėje atsirado trys atšakos: liuteronizmas, kalvinizmas, anglikonų bažnyčia.NAUDOTA LITERATŪRA:
1. J. Varnienė, Istorija: Civilizacijos, Lietuva, Pasaulis, Vilnius:Arlila, 2000.2. J.Jurginis, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, 1965.3. J. Grinius, Grožis ir menas, Vilnius, 2002.4. Murray L., Murray P., Renesanso menas, Vilnius, 2000.5. T. Vijrand, Jaunimui apie meną, Kaunas, 2001.