Barokas XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. – XVII a. italų architektūrą. Vėliau jis išplėtė šios sąvokos vartojimą ir pritaikė ją literatūrai ir muzikai. Velflinas supriešino Renesansą barokui.XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B.Kročė, A.Špengleris. ,,Menas negali būti barokas, o barokas – menas”,- sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku.Šiandien meno bei literatūros istorijoje ir estetikoje barokas vartojama neutraliai, neturi neigiamos prasmės. Barokas kildinamas iš portugalų k. pérola barroca (netaisyklingos formos perlas) ir iš scholastikoje žinomo silogizmo baroco. Baroko sąvoka labiausiai taikytina bendram Europos sąjūdžiui, kurio ypatybės ir literatūros stilius gali būti konkrečiai aprašyti ir kurio chronologines ribas galima gana tiksliai nustatyti: nuo paskutiniųjų XVI a. dešimtmečių iki XVIII a. vidurio tam tikrose šalyse. Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir teoriją.Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. Manierizmas kartais taikomas visai baroko epochai ir vartojamas kaip baroko termino sinonimas (pvz., Kurcijus siūlė pakeisti baroką manierizmu) Dažnai manierizmu vadinama ankstyvoji baroko stadija, jo pradžia, perėjimas iš Renesanso į baroką, pvz., Mikelandželo, B.Čelinio, Veronėzės ir kitų kūriniai. Baroko pabaigą, jo vėlyvąją stadiją, pvz., Dž.Marino, F.Fenelono kūrybą kai kurie tyrinėtojai (H.Hacfeldas ir kt.) vadina barokizmu. Vėlyviausią baroko atmaina dėl savo ypatingo puošnumo vadinama rokoko. Šiuo stiliumi rašė P.Ž. de Krebijonas, P.Marivo, F.Hagedornas ir kiti. Tapyboje žymiausi rokoko atstovai – A.Vato, J.Fragonaras. Rokoko muzikos kūrėjai – F.Kuperenas, G.F.Telemanas ir kiti.
XVI a. pab. – XVII a. pasiekta didžių laimėjimų fizikos, astronomijos, matematikos ir kitų mokslų srityse. N.Koperniko mokymas, kad ne žemė yra visatos centras, buvo pagilintas ir tapo žinomas G.Galilėjaus ir J.Keplerio dėka. Pažįstami daiktai ir įprasti santykiai pamažu neteko savo turinio ir prasmės, tapo forma, regimybe. Gyvenimą, tikrovę imta suvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą; teatras tapo ,,regima [gyvenimo] metafora” (Ch.Ortega i Gasetas). Neatsitiktinai XVII a. sukurtos dvi didžios teatro sistemos – baroko ir klasicizmo. Žmogus jaučiasi vienišas, sutrikęs begalinėje visatoje, bet jis yra kosminių jėgų judėjimo ir sąveikos dalyvis. Filosofijos srityje baroko epochoje, kaip ir Renesanso, vyrauja neoplatonizmas, sukrikščionintas stoikų mokymas, epikūrizmas ir skepticizmas (pironizmas). Baroko menininkams ir mąstytojams ypač artima stoikų skelbiama asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja; proto, kaip jėgos, galinčios priešintis fatališkam pasaulio blogiui ir aistroms, idėja; tikėjimo, laisvos valios ir proto santykio samprata krikščionybės filosofijoje. Baroko menininkai ir mąstytojai išeities iš tikrovės prieštaravimų ieško ir tikėjime, ir prote, mąstyme. Čia glūdi vieno iš baroko paradoksų esmė: baroko menas skelbė pasaulio iracionalumo idėją, nors labai stipri ir racionalizmo tendencija: vaizduotė, disciplinuota proto, iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti mozaikinį pasaulio paveikslą, bet esmė liks neatskleista, paslaptinga. „Mokslo atskleistas gamtos judėjimas įsigali architektūroje, poezijoje, muzikoje”. Pasaulio kintamumo, begalinio judėjimo erdvėje ir laike idėja nulėmė tokius baroko meno bruožus: nepaprastą meninių išraiškos priemonių dinamiškumą ir ekspresyvumą, vidinę logiką, vaizdų kontrastingumą.Architektūroje renesanso statiką pakeičia naujos dinamiškos, didingos formos, tiesią liniją – laužyta, vingiuota, plokštumą – apvalios, gaubtos formos, saikingą puošnumą – dekoratyvumas, puošmenų gausybė. Kupinos gyvumo ir emocijų yra Dž.L.Berninio ir F.Borominio skulptūros, jose viskas juda – žmonės, vanduo, šviesuliai.Baroko muzikoje įsigali mažorominorinė sistema, homofoninė harmoninė struktūra, polifonija tampa laisvo stiliaus. Baroko muzikoje atsirado naujų žanrų: fuga, opera, sonata, simfonija, oratorija, kantata, choraliniai preliudai, pasija ir kt. Atlikti kai kurioms kompozicijoms reikėjo suburti didelius orkestrus, kurie tapo dabartinių simfoninių orkestrų prototipai. XVII a. susiformavo bel canto stilius italų operoje. Šią epochą išgarsino kompozitoriai Monteverdis, Vivaldis, Skarlatis, Kuperenas, Ramo, Šiucas, J.S.Bachas, Telemanas, Hendelis, Perselas ir kiti.XVI a. pab. – XVII a., tam tikrose šalyse ir XVIII a. pradžioje Europos literatūroje išryškėjo srovės, tendencijos, mokyklos, kurioms būdingi panašūs ar tapatūs poetikos ir kūrybos principai – baroko principai.Italų baroko literatūros viršūnė – Dž.Marino lyrika (rinkiniai „Lyra”, „Epitalamos” ir kt.), poemos (,,Adonis”, „Kūdikių išžudymas”) ir proza. Marinas turėjo didžiulės įtakos italų, ispanų, prancūzų, vokiečių baroko poezijai ir prozai. Jo originali kūrybos maniera, stilius vadinami marinizmu. Žymiausi italų baroko prozos kūrėjai – E.Tezauras, D.Bazilė, G.Galilėjus, epinės poezijos – T.Tašas, satyrinės – A.Tasonis.Žymiausi prancūzų baroko poetai – vadinamieji libertinai T. de Vijo, Sent-Amanas, T. l’Ermitas – lyrikos, poemų, dramų kūrėjai. Aristokratų salonuose XVII a. suklestėjo galantiškoji, preciozinė literatūra, ypač reikšmingas buvo preciozinis romanas, rašomas rafinuotu, puošniu, sudėtingu stiliumi (O. d’Jurfė, M. de Skiudėri, M. de Lafajet ir kt.). Garsiausi anglų baroko poezijos kūrėjai – metafizikai Dž.Donas, Dž.Herbertas, R.Krešo, A.Marvelas. Jų poetinė maniera artima italų marinizmui, ispanų konseptizmui ir kultizmui – svarbiausioms ispanų baroko stilistikoms. XVII a. vokiečių rašytojų A.Grifijaus, J.Mošerošo kūryba artima prancūzų preciozinei literatūrai, marinizmui, kultizmui ir konseptizmui. Ypač garsus yra A.Grifijus, poetas ir dramaturgas (tragedijos ,,Leo Armenijus”, „Kardenijas ir Celinda” ir kt.), Grasiano vertėjas. Vokiečių baroko prozos žymiausias kūrėjas – H.J.Grimelshauzenas (romanas „Simplicissimus”). Portugalų poezijai ir dramai didelę įtaką darė ispanų literatūra. XVI a. pab. – XVII a. portugalų literatūroje vyravo kultizmo ir konseptizmo srovės. Originaliausias ir žymiausias Renesanso pabaigos ir baroko poetas bei dramaturgas – L. de Kamoenšas (poema „Lusiados”, lyrika, drama „Filodemas” ir kt.), D.F.M. de Meljas ir kt. XVI a. pab. – XVII a. Lenkijos-Lietuvos valstybėje susidarė sąlygos baroko menui klestėti. Vienu reikšmingiausių baroko kultūros centrų tapo ir Vilnius. Čia statoma daug barokinių bažnyčių (šv. Kazimiero, šv. Petro ir Povilo), didikų rūmų (Sluškų, Sapiegų). Suklestėjo barokinė skulptūra ir tapyba. Vilniaus universitete kuriama neolotyniškoji, artima Vakarų Europos barokui, poezija. Garsiausias jos kūrėjas – K.Sarbievijus.Kai kurie tyrinėtojai baroko meną siejo su Renesanso idėjų bei idealų išsigimimu, krize, kontrreformacija. Tokiam požiūriui prieštarauja faktai: baroko tendencijos išryškėjo Italijos ir Ispanijos mene bei literatūroje, daug baroko šedevrų buvo sukurta dar iki kontrreformacijos (Tridento taryba prasidėjo 1545 m., baigėsi 1563 m.), silpnėjant arba jau pasibaigus kontrreformacijai. Baroko menas suklestėjo ir Europos protestantiškuose kraštuose: Nyderlanduose, Šiaurės Vokietijoje, Anglijoje, net stačiatikių Rusijoje. Prancūzijoje ir Vokietijoje buvo ir katalikų, ir protestantų baroko menininkų bei rašytojų. Klestėjo barokas Meksikoje ir Peru, kur nebuvo kontrreformacijos. Todėl baroką reikia vertinti kaip „visos Europos reiškinį, nesiejant jo su kokia viena profesija ar religija”.Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko menininkai neatmetė Atgimimo epochos humanizmo, jautė glaudų ryšį su Renesansu, nors kartais ir skelbė, kad kuria naują meną. Ir Renesanso, ir baroko menininkai orientavosi į antikos modelį, baroko poezija rėmėsi mokytos Renesanso poezijos, petrarkizmo tradicijomis, baroko drama ir satyra kilo iš Renesanso dramos ir satyros, abiejų epochų menas rėmėsi ta pačia filosofija. Baroko estetika ir teorija buvo jau esančios literatūros ir meno apibendrinimas. Baroko poetika buvo sukurta Italijoje ir Ispanijoje, svarbiausi jos kūrėjai – M.Peregrinis („Apie sumanų protą”, 1639), E.Tezauras (,,Aristotelio žiūronas”, 1655; ,,Moralinė filosofija”) ir B.Grasianas („Proto sumanumas ir menas”, 1642, 1648). Pasak baroko teoretikų, poezijos ir visų menų pagrindas – Metafora. „Simbolinė Metafora – Poezijos, Įžvalgumo, Sumanumo, Simbolių ir herojinių Šūkių motina” (Tezauras). Pasaulis baroko menininkams atrodo kaip sudėtingų palyginimų ir antitezių raštas, neatsiejamų ryšių mazgas, metafora. Baroko architektūros puošmenos – tai „akmeninės metaforos, tylūs simboliai, kurie teikia kūriniui grožio ir paslaptingumo” (Tezauras).Metafora leidžia poetui iškreipti tikrovę, kurti naują pasaulį, kylantį iš fantazijos, o ne iš gamtos imitacijos. Meno kūriniai verti vadintis genialiais tik tuomet, jeigu juose pasireiškia aštrus, įžvalgus kūrėjo protas (isp. agudeza, it. acutezza), derinąs nepaprastumą su netikėtumu. Sumanus, aštrus protas prasiskverbia į slaptus daiktų ryšius, ,,į substanciją, įspūdį, tikslą, simpatiją […], priešybę, į aukšta, žema, emblemas, vardus ir pseudonimus”,- rašo Tezauras. Aštrų, įžvalgų protą, genialumą Tezauras aiškino kaip sugebėjimą, analogišką Dievo gebėjimui kurti. Dievą Tezauras vadino ,,aštraus proto, įžvalgiu oratoriumi”; Marinas Dievą laikė menininku, visatos orkestro dirigentu, Galilėjus – tobulu mokslininku, Kalderonas – kūrėju ir teatro režisieriumi. Gamtai taip pat būdingas sugebėjimas kurti, genialumas. Taigi žmogus, Dievas, gamta yra dieviški ir turi talentą, visi jie kuria. Tokia mintimi rėmėsi italų marinistai, anglų metafizikai, ispanų kultistai ir konseptistai, prancūzų libertinai, vokiečių poetai. Tezauras sukūrė mokymą apie nesuderinamų dalykų derėjimą, nepanašių panašumą. Sąvokos turi būti apibrėžtos ne paprastai ir tiesiogiai, o netiesiogiai, nauju ir netikėtu būdu. Anot Tezauro, tokios sąvokos būdingos poetiniams kūriniams, jos nėra tiesa, jos tik mėgdžioja tiesą. Tai pateisina daugelį baroko literatūros stiliaus priemonių bei figūrų – antitezių, oksimoronų, perifrazių, metaforų, hiperbolių, simbolių, alegorijų vartojimą, nesuderinamų reiškinių ir daiktų suartinimą bei jungimą. Vienas svarbiausių aštraus, įžvalgaus proto, sumanumo požymių – sugebėjimas jungti rimta ir nerimta, juokinga ir liūdna. „Nėra nė vieno tokio rimto, tokio liūdno, tokio prakilnaus dalyko, kuris pagal savo turinį ir formą negalėtų pavirsti pokštu”,- taip Tezauras apibendrina ir teoriškai pagrindžia tragiško ir komiško, džiaugsmo ir kančios maišymą vėlyvojo Renesanso ir baroko rašytojų (Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Kalderono, Marino ir kt.) kūriniuose. Bene ryškiausių bruožų Barokas pasiekė architektūroje. Skiriami trys Barokinės architektūros raidos etapai – ankstyvasis, brandusis, vėlyvasis.Baroko etapaiAnkstyvasis laikotarpis prasidėjo nuo popiežiaus centro – Romos miesto pertvarkymo. Buvo tiesinamos ir platinamos gatvės, sukurtose erdvėse statomos naujo stiliaus bažnyčios ir rūmai. Juose vyrauja banguotos, laužytos formos, daug iškilių detalių ir nišų, gausu kolonų, jos dažnai suporuotos. Kulto pastatų planas dažniausia lotyniško kryžiaus formos, fasadas dviejų aukštų, suskirstytas į tarpsnius, viršutinį aukštą puošia trikampis frontonas. Vietoje renesansinių šoninių navų įrengiamos koplyčios su altoriais. Tokia bažnyčia pastatyta 1575 metais tik ką įsteigtam Jėzuitų ordinui, iš kurio tikėtasi lūžio kovoje su Reformaciniu judėjimu.Brandusis ir vėlyvasis Barokas. Atsirado dar daugiau banguotų linijų, plačiai naudojama ovalo forma, pastatai tapo dinamiškesni, įmantresni. Interjeras puošnumu ir įmantrumu pralenkia pastato išorę. Ryškiausi šio periodo statiniai: Romos Jėzaus bažnyčia, apie 1575 m., Šv. Nepomuko bažnyčios Miunchene interjeras, 1733-1746 m., Versalio rūmai su parku Prancūzijoje, 1668 m., Žiemos rūmai Sankt Peterburge, 1754-1762 m., Belvederio rūmai Vienoje, 1714-1722 m., Šv. Pauliaus katedra Londone, 1675-1710 m.Barokinė skulptūra ir tapyba ryškiai išsiskiria monumentalumu, dinamika, sustiprinta jausmų išraiška. To meto menininkai, puikiai išstudijavę anatomiją, stebėtinai tiksliai perteikė žmonių ir gyvūnų judesį, lengvai vaizdavo juos įvairiais rakursais. Tematika gana įvairi, bet vyraujančią poziciją užėmė mitologinės, religinės temos. To meto skulptoriai dažnai lyginami su Mikelandželu. Puikiais darbais garsėjo Lorencas Berninis, ilgus metus dirbęs popiežiui Urbonui VIII, kardinolams ir didikams. Žymiausi jo darbai ir šiandien puošia bažnyčias ir muziejus. ( iliustracijos – Šv.Teresės altorius, Roma, 1644-1647 m.; Gabrieliaus Fonseko skulptūrinis portretas, 1668-1675 m.). Savitas menininkas, dirbęs ir skulptūros ir auksakalybės srityje, Benvenutas Čelinis. Amžininkai jo darbus lygino su žymiausiais visų laikų dirbiniais, deja iki mūsų dienų išliko tik keletas šio menininko darbų (kiti pagaminti iš sidabro ir aukso, padvelkus kitiems madoms vėjams, buvo sunaikinti). Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I užsakymu B. Čelinis pagamino auksinę druskinę (tai vienintelis išlikęs auksinis dirbinys) Florencijos respublikos vadovui K. Mediči išliejo bronzinę Persėjo skulptūrą. Negalima pamiršti dar vieno skulptoriaus – Džovanio Bolonijos: jis pirmą kartą vienos skulptūros iškalimui naudojo ne vieną, o keletą marmuro luitų. 1583 metais menininkas baigė skulptūrą, nustebinusią Florenciją – ant nedidelio pagrindo iškalė net 3 figūras, kylančias aukštyn ( iliustracija – „Sabinės pagrobimas”, 1579-1583 m.).
Tapyboje buvo daug garsių vardų: El Grekas, D.Velaskesas, P.Rubensas, A.van Deikas, F.Halsas, Rembrantas ir kiti. Daugelis žymių dailininkų kūrė tiesiogiai valdovams, tad ir jų darbams būdingas manieringumas, dominuoja prabangūs rūbai, didingos pozos – tai, ko iš menininko reikalaudavo valdovai ir didikai. Visai kitokie olandų dailininko Rembranto darbai. Juose gausu paprastų žmonių, dažnai negražių, vargingai apsirengusių, net luošų. Išsiskiria savo darbų tematika ir kitas olandas P.Rubensas. Jo darbuose gausu grumtynių, kovų vaizdų, istorinių, mitologinių ir religinių drobių ( iliustracijos – El Grekas. „Vienuolio H. F. Paravičino portretas“, apie 1650; D. Velaskesas. „Popiežius Inocentas X“, 1650 m.; A. van Deikas. „Anglijos karaliaus Karolio I portretas“, 1635 m.; T. Halsas. „Piteris van der Brukė“, 1633 m.; P. Rubensas. „Taikos palaimos alegorija“, 1630 m.; Rembrantas. „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“). Lietuvoje Barokas reiškėsi tuo pat metu kaip ir V. Europoje, tik jo pabaiga siekia XVIII a. paskutinį dešimtmetį. Baroko stilius, kaip ir vakaruose susijęs su bažnyčios pastangomis kovoti prieš Reformaciją. Vilniaus vyskupas V.Protasevičius pasikvietė į Lietuvą jėzuitų vienuolius, kurių lėšomis ir buvo pastatyta pirmoji barokinė bažnyčia Nesvyžiuje. Pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje – Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta 1604-1618 m. Kadangi to meto Lietuvos miestai buvo nedideli, daugiausia barokiniai statiniai plito Vilniuje ir Kaune bei jų apylinkėse, ten, kur kūrėsi stambūs sakraliniai centrai (iliustracijos – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1668-1676 m.; Pažaislio ansamblio bažnyčia, 1667-1674 m.).Skulptūra ir tapyba daugiausia susijusi su kulto pastatų interjerais, antkapiais. Iš pasaulietinės paskirties pastatų interjerų paminėtinos Vilniaus universiteto salių freskos.Santykis su laiku Dvilypis požiūris: realybės laikas, paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. Trumpalaikė gyvenimo realybė sugretinama su amžinybės mastais. Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką.
Santykis su aplinka Prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos Malonės.Kiti estetikos principai Sugrįžta krikščioniški idealai. Nuostatos, eliminuojančios antiką. Religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę.Suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimenama mirties neišvengiamumas. Dominuoja mirties tema. Iščia išplaukia ironiškas požiūris į žemiškąsias vertybes.Garbės ir teisės pasirinkimo problema.Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo būtinumas, vaizdų efektingumas. Monumentalumas.Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą skonį (estetizmas).Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio.Didaktinė, moralizuojanti tendencija.Stiliaus bruožai Specifinis menų pagrindas – metafora.Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, retorinės puošmenos, daug išorinių efektų.Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas tame pačiame kūrinyje, burleska kaip prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.Visi meninio kūrinio elementai siejami su leitmotyvu.Emblemiškumas, alegoriškumas, fantastiškumas, elegiškumas, groteskas, bufonada, hiperbolizavimas.Žanrai Lyrika, drama, burleskinis romanas.Atstovai Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de Gongora. Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus. Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. J. S. Bacho muzika.