Untitled
REFORMACIJA LIETUVOJE
Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.
Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai sutaria – tai XVI a. 4 dešimtmetis: 1536 m. Šilalėje evangeliškus pamokslus jau sakė Jonas Tartilavičius Batakietis, 1539 – 42 m. Vilniuje veikė Abraomas Kulvietis, įkūręs mokyklą; į liuteronų pusę linko Jonas Radvila, Kęsgailos ir kt. Lietuvos istorikai buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. Ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai. Tačiau Reformacijos pabaiga laikomas XVII a. vidurys: 1658 m. Lenkijos – Lietuvos paskelbė baniciją arijonams, XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija buvo kultūrinio ir politinio periodo pabaiga. Po šių įvykių naujos protestantų bendruomenės jau nebesisteigė, evangelikų bažnyčių tinklas buvo sugriautas ir jis nebepajėgė visas atsikurti, naujos bažnyčios nebebuvo statomos, o svarbiausia – sumažėjo, nors visai ir neišnyko, evangelikų įtaka Lietuvos visuomeniniams procesams.
Laikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Reformacija vadiname procesus, kuriuos XVI – XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Taigi Reformacija, kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų.
Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiuose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Per šį šimtmetį pastebimas didelis atvirumas naujovėms. Stengiamasi suvokti, ko reikia amžininkams, mobilizuojamos intelektualinės jėgos kūrybiškai patenkinti visuomenės poreikius, kartu formuojant juos.
Pirmasis Reformacijos etapas Lietuvoje – XVI a. 4 – 5 dešimtmečiai – rėmėsi liuteronų idėjomis. Evangelikų palyginti dar buvo negausu, tačiau jų veikla buvo itin rezultatyvi. Pirmieji liuteronybės pasekėjai Didžiojoje Lietuvoje buvo visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovai, miestiečiai bei miestelėnai: turtingieji žemvaldžiai Kęsgailos, Jonas Radvila, vidutiniai bajorai Venclovas Agripa, Abraomas Kulvietis, neturtingi Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir kt.
Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios asmenybės padėjo pagrindus iš esmės naujiems trims reiškiniams Lietuvos kultūroje:
Nescholastinės teologijos atsiradimui;
Rašto lietuvių kalba viešam įteisinimui, t. y. knygų lietuvių kalba parengimui;
Švietimo sistemos, jos institucijų bei turinio pertvarkymui.
Pirmasis jų sukurtas naujas Lietuvos padangėje kultūros reiškinys buvo teologijos teiginius interpretuojantys tekstai. Stanislovo Rapolionio daktarato gynimas Vitenberge “Apie atgailą” 1544 m., labai gera ir tiksli M. Liuterio tezės interpretacija ir argumentacija. Pirmasis savarankiškai parengtas nescholastinės teologijos tekstas buvo S. Rapolionio – jau Karaliaučiaus universiteto profesoriaus – 1544 m. Parašytos ir išspausdintos tezės “Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių”. Kiek vėliau, nuo XVI a. 5 dešimtmečio prasidėjus kalvinistiškajam ir arijoniškajam Reformacijos laikotarpiui, Lietuvoje bei visoje Lietuvos DK vyko gausybė teologinių disputų, kurių pagrindu buvo leidžiamos knygos. Patys pirmieji antrojo laikotarpio teologiniai tekstai buvo kalvinistiški – tai Mikalojaus Radvilos Juodojo atsakymas popiežiaus nuncijui Aloyzui Lipomanui “Du laiškai”, 1556 m.
Visų evangelikų krypčių energingas teologijos teiginių aiškinimas, jų interpretavimas ir argumentavimas sukūrė situaciją, vertusią to paties imtis ir katalikų bažnyčią. Paskutiniajame XVI a. ketvirtyje katalikų bažnyčios profesūra Vilniaus universitete taip pat energingai polemizavo teologinėmis temomis, rengė disputus, kuriuos padarė sudėtine studentų mokymo dalimi.
Antrasis svarbus pirmojo Reformacijos periodo rezultatas buvo spaudos lietuvių kalba sukūrimas Raštija lietuvių kalba gyvavo ir iki pirmosios lietuviškos knygos. Tai buvo rankraščiai, jų nuorašai (maldų, evangelijų ištraukų vertimai, pastabos knygų paraštėse ), liturginių tekstų vertimai. Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo naujovė, stipriai paveikusi visuomenės sąmonę: buvo sulaužytas nuo pat krikščionybės priėmimo įsitvirtinęs stereotipas, kad Lietuvoje kalbama vienaip, bet rašoma svetimomis rašto kalbomis (rytų slavų kalba arba lotyniškai ). Buvo pradėta laužyti Lietuvoje įsitvirtinusi ir šnekamosios kalbos dvikalbystės rūšys – diglosija.
Žymiausi XVI a. lietuviškų raštų autoriai – M. Mažvydas ir M. Daukša. Mažvydo raštų tekstai sudaro beveik šešis šimtus puslapių, kuriuose apstu liaudies kalbos dorojimo, norminimo elementų, akivaizdžios autoriaus pastangos sudaryti rašmenų sistemą žemaičių ir iš dalies aukštaičių tarmių garsams žymėti. Mažvydo pradėtą lietuvių kalbos norminimą tęsė B. Vilentas, J. Bretkūnas, S.Vaišnoras. Jie, remdamiesi mažvydine tradicija, nuosekliau pritaikė ir keik modifikavo savo pirmtakų rašybą, daugiau vartojo prūsų vakarų aukštaičių tarmės lyčių. Literatūrinės kalbos norminimui ir normų įtvirtinimui didelę reikšmę turėjo Danieliaus Kleino Lietuvių kalbos gramatika ir Kompendiumas. Šiose gramatikose ne tiktai teoriškai apibendrinta bei įtvirtinta ankstesnė aukštaitinė literatūrinės kalbos tradicija, bet ir nustatytos pastovesnės tos kalbos fonetikos, morfologijos, iš dalies sintaksės ir rašybos normos.
Pirmosios knygos lietuvių kalba ( katekizmas, elementorius, giesmynai, krikšto apeigų tekstai ) padėjo pagrindus lietuviškajai raštijai, buvo lietuviškai rašomos lietuvių literatūros epochos pradžia. Tam Didžiojoje Lietuvoje jau buvo subrendęs poreikis ir joje jau buvo žmonių, tinkamai tam darbui pasiruošusių, realizuoti nuostatą kiekvienos tautos gimtąja kalba pažinti Šv. Raštą bei tikėjimo teiginius. Per Reformacijos šimtmetį evangelikai ir liuteronai reformatai parengė du pilnus Šv. Rašto vertimus ( J. Bretkūno ir S. B. Chilinskio ). Šios asmenybės sugebėjo išnaudoti kunigaikščio Albrechto sumanytą Prūsijos kunigaikštystės visuomenės struktūros reformą ir suteiktas lėšas leidiniams išleisti. Lietuvos reformatai turėjo pasikliauti lietuviškomis knygomis, leidžiamomis Prūsijoje. 1546 m. pavasarį politiniais reikalais Vilniuje lankėsi Prūsijos hercogas Albrechtas ir kreipėsi į J. Biliūną, prašydamas, kad jis kaip galima greičiau atsiustų į Karaliaučių kelis mokytus ir gerai mokančius lietuvių kalbą vyrus, kurie galėtų būti kunigais tarp Prūsijos lietuvių. Tokių žmonių, kurie tuojau pat galėtų eiti kunigo pareigas, matyt, nebuvo, tačiau atsirado vyrų, norinčių mokytis Karaliaučiaus universitete. Jų tarpe buvo ir Martynas Mažvydas, vėliau, mokslą baigęs, paskirtas Ragainės klebonu. Hercogas Albrechtas 1557 m. Siuntė laišką Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam ir prašė globoti J. Daubmaną, Karaliaučiaus spaustuvininką, vykstantį į Vilnių knygų pardavinėti.