Realizmas

Realizmas

(XIXa. vid. – XXa.)

TEZĖS

➢ Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Išryškinamas vieno konflikto

perėjimas į kitą.

➢ Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu. Dėmesys dabarčiai ir

ateičiai. Aiškiai jaučiama istorijos raida.

➢ Aplinka lemia žmogaus likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį,

kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.

➢ Iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas.

➢ Tikrovės atkūrimo principas. Tikrovė- estetinė vertybė.

➢ Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas.

➢ Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių

chronologijos. Priežasties ir pasėkmės ryšys. Jaučiama ateities laiko

perspektyva.

➢ Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus

paveikslo įvairiapusiškumas.

➢ Neutralus, nešališkas pasakotojas. Pasakojama trečiu asmeniu. Dėmesys

aprašymui (gamtos, darbo, buities), deetalėms. Ryški dialogo reikšmė.

➢ Kūryboje buvo tiriama visuomenės poveikis individui.

Atstovai:

O. de Balzakas V. Kudirka
Stendalis Žemaitė
Č. Dikensas J. Biliūnas
M. Tvenas A. Vienuolis
L. Tolstojus P. Cvirka
N. Gogolis I. Simonaitytė
T. Manas V. Mykolaitis-Putinas

Šviečiamasis realizmas. Šviečiamuoju realizmu kartais laikoma
tokia šviečiamosios literatūros atmaina, kuriai būdingas ne tik
švietėjiškas kūrinių turinys, bet ir pastangos sudemokratinti jų formą:
nesilaikyti klasicistinių kanonų, naikinti ribas tarp aukštųjų ir žemųjų
žanrų bei stilių, priartinti poetinę kalbą prie šnekamosios. Kai kurie
švietėjai (D. Diderot Prancūzijoje, G.E. Lessingas Vokietijoje) klojo
teorinius realistinio meno pagrindus. Diderot, kaip ir klasicistai, meną
laiko gaamtos imitacija, tačiau ją supranta kitaip negu klasicistai.
Klasicistai ieškojo gamtoje griežtų dėsnių, nepripažino jokių
atsitiktinumų, tuo tarpu Diderot ragino vaizduoti gamtą tokią, kokia ji yra
iš tikrųjų, kadangi „visokia forma, graži ar bjauri, yra vienodai teisėta,
ir viskas, kas egzistuoja, yra toks, koks ir

r turi būti”. Diderot tvirtina,
kad gamta yra galingesnė ir sudėtingesnė už žmogaus protą, todėl ir menas
esąs menkesnis už gamtą, kurią jis imituoja, nes kopija niekad negalinti
prilygti originalui. Diderot, kaip ir kitiems švietėjams, būdingas
įsitikinimas gamtos ir žmogaus prigimties gerumu. Jo nuomone, galingiausios
žmogaus prigimties jėgos yra tiesa ir dorybė. Kartu tiesa ir dorybė yra
menų bičiulės. Vadinasi, menas siejasi su mokslu, kurio uždavinys –
atskleisti tiesą, o kita vertus, menas siejasi su morale – su praktiniu
žmonių gyvenimu. Diderot aiškina, jog žmogaus meninė veikla yra analogiška
moksliniam pažinimui. Grožis mene turįs tuos pačius pagrindus, kaip ir
tiesa filosofijoje. Tiesa yra gamtos sandaros ir mūsų sprendimų apie ją
atitikimas. O meninis (imitacinis) grožis yra vaizdo ir juo imituojamo
daikto atitikimas. Filosofas, norėdamas likti ištikimas tiesai, turi
derinti savo žodžius su daiktų prigimtimi, o rašytojas, imituodamas žmones,
turi derinti savo žodžius su vaizduojamų charakterių prigimtimi. Tačiau
reikia, kad tas vaizdo ir juo imituojamo objekto atitikimas būtų ne
pasyvus, kad kūrinys išreikštų ir kūrėjo estetinį idealą. Taigi, Diderot
nuomone, ir mokslas, kuriam rūpi tiesa, ir menas, kuriam rūpi grožis,
leidžia pažinti pasaulį. Akcentuojama pažintinė mokslo ir meno reikšmė.
Tačiau moksle pasaulis pažįstamas sąvokomis, o mene – vaizdais. Be to, mene
atsiskleidžia ne tik objektyvusis pasaulis, bet ir paties menininko
asmenybė – įsikūnija jo estetiniai idealai. Jie verčia transformuoti ir
vaizduojamą tikrovę. Todėl tiesa gyvenime (gyvenimiškoji ti
iesa) ir tiesa
mene (meninė tiesa) yra du skirtingi dalykai. Gyvenimiškąją tiesą verčiant
menine tiesa, menas tampa sąlygiškas. Sąlygiškumas būtinas menui net tuo
atveju, kai menininkas ryžtasi betarpiškai išreikšti savo jausmus ir
išgyvenimus. Tarp tikroviško išgyvenimo ir meninio išgyvenimo būtina laiko
distancija. Ji leidžia rašytojui savo išgyvenimus objektyvizuoti, juos
kritiškai vertinti, iš gyvenimiškų įspūdžių kurti naują – meninę – realybę.
Tokiu būdu iš antikos per Renesansą ir klasicizmą perimtą imitacinės meno
prigimties aiškinimą Diderot priartino prie realistinės estetikos principų.

Panašia linkme kreipė meną ir G.E. Lessingas. Jis irgi laiko meną
gamtos imitacija. Tačiau menas, kaip ir mokslas, sutelkia žmogaus dėmesį į
esminius ir dėsningus tikrovės bruožus, kurie šiaip nepastebimi slypi
margoje atsitiktinėje gyvenimo įvairovėje. Menas padedąs ne tik pažinti
pasaulį, bet ir jį taisyti – tobulinti žmonių moralę. Veikale Laokoonas
(1766), skirtame tapybos ir poezijos riboms, jų galimybėms apibrėžti,
Lessingas ragino poetus atsisakyti išorinio aprašinėjimo, būdingo
klasicistinei poezijai, ir sutelkti dėmesį į dvasinius procesus,
vykstančius žmogaus sieloje. Lessingas kritikavo klasicistus už estetinių
principų normatyvumą, vaizduojamų žmonių abstraktumą ir schematizmą. Jis
įrodinėja, jog praktiškai žmonių charakterių įvairumas yra begalinis, ir
rašytojas pirmiausia turįs vaizduoti gyvus, konkrečius, individualius
žmones, bet vaizduoti taip, kad jie turėtų ir apibendrinamąją prasmę. Tokiu
būdu imta reikalauti realistiniam menui būdingos individualizavimo ir
tipizavimo dermės.

Vakarų literatūroje šalia Diderot ir Lessingo žymiausi šviečiamojo
realizmo atstovai buvo anglų rašytojai D. Defoe, H. Fieldingas. Vėliau, XIX
amžiuje, švietėjų inicijuota socialine žmogaus sa
amprata ir švietėjų
estetika rėmėsi realistinio meno (vadinamojo kritinio realizmo) kūrėjai ir
propaguotojai (H. Balzacas, Stendhalis, V. Belinskis, N. Černyševskis ir
kt.).

|Realizmas |Remiamasi tais filosofais, kurie pripažino |
|(XIX a. vid.|objektyvųjį pasaulio egzistavimą ir galimybę pažinti|
|- XX a.) |objektyviąją tikrovę. Ateizmo sėklos pasėtos jau N. |
| |F. Hėgelio objektyviojo idealizmo filosofijoje. |
| |Žmogaus ir visuomenės gyvenimas suvokiamas kaip |
| |dialektinis ir objektyvus istorinės plėtros |
| |procesas. Pozityvizmas. Žmonijos pažanga – pakylėti |
| |mąstymą į pozityvią, t.y. mokslinę pakopą. |
| |Nebeieškoma galutinių priežasčių, pažinimas |
| |atsigręžia į esamus faktus. Pamatas – stebėjimas, |
| |kuriuo remiantis galima pažinti bendruosius |
| |dėsningumus. |
| |O. Kontas. Pažindami aplinką, mes suvokiame tik |
| |reliatyvius fenomenus, todėl žinojimas nėra |
| |absoliutus. Rasti raidos dėsnį, kuriuo remdamiesi |
| |galėtume prognozuoti ateitį, – štai mokslininko |
| |uždavinys. Istorijos pagrindas – žmonija, individas |
| |nuo jos priklausomas ir jai atsiduodantis. Todėl |
| |kertinis moralės akmuo – altruizmas. |
| |L. Foerbachas. Pojūčiai yra tikrojo pažinimo |
| |pagrindas, nes pasaulis – tai kūnas, gamta. Žmogus -|
| |gamtos dalis. Nėra jokių aukštesnių jėgų – tai |
| |vaizduotės vaisius. Dorovės reikšmę lemia žmonių |
| |santykiai, žmogaus teisė į laimę, tikėjimas, kad |
| |žmogus yra protingas ir geras. |
| |K. Marksas. Pretenzijos pakeisti pasaulį. |
| |Ekonominiai procesai formuoja istoriją, visi kiti |
| |visuomenės elementai (filosofija, religija, kultūra)|
| |yra „ideologinis antstatas”. Ne žmonių sąmonė |
| |nulemia jų būtį, bet atvirkščiai, jų „visuomeninė |
| |būtis nulemia jų sąmonę”. Pinigų valdžia „sunaikino |
| |visus žmonių ryšius, paliko tik nuogą interesą, |
| |bejausmį at

tsiskaitymą grynais”. |
| |F. Engelsas. Materija niekada nebūna statiška, ji |
| |nuolatiniame tapsme. Tik iš ekonomikos kyla |
| |religija, kultūra, politika, žmonių santykiai ir |
| |t.t. |
| |J. S. Milės. Humanistiniuose moksluose būtina |
| |taikyti tik priežastingumu pagrįstus aprašymus. |
| |H. S. Spenseris. Pats svarbiausias yra evoliucijos, |
| |vykstančios dėlei integracijos ir diferenciacijos, |
| |dėsnis. |
| |Esminiai epochos bruožai. Priklausomybė. Altruizmas.|
| |Evoliucija |

Onorė de Balzakas Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIX
a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių
akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia
rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.

Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija,
socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūros
veidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių
– techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio,
paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos.

Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba su
kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai.
Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai,
kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo
didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemų
ir tendencijų.

Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė
religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.

Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais.
Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su
religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais
kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.

Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama,
disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo
įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.

Literatūra. – Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos
pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak
pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių
gyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistai
išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš
antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji
literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas.

Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res –
daiktas).

Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra,
vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių” ir „negražių” paveikslų,
nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to
iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo
pastebėti gyvenimą.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę.
Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas,
I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de
Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus),
natūralistinis romanas (E.Zola).

Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir
natūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik
fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su
romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė – vėlesnė
(maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistų
įtakoje.

Onorė de Balzakas

(1799-1850)

Prancūzų pirmuoju realistu laikomas O. de Balzakas, nors jis rašė
dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo tipo rašytojas –
literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas”.

Kaip ir tėvas, O.Balzakas yra stipraus organizmo, kovai
užsigrūdinusi figūra, praktikas. Jo biografija yra paprasta. Tai biografija
tūkstančių to meto žmonių, kurie visomis keturiomis stengėsi išplaukti į
gyvenimo viršų. Tam reikėjo pinigų. Pinigai tampa ir O.Balzako viso
gyvenimo ir darbo akstinu. O.Balzakas įsteigia spaustuvę, raidžių liejyklą.
Bankrutuoja. 90 000 frankų skolą jis ryžtasi išmokėti berašydamas romanus.
Nedideliame kambarėlyje pradėjęs literato karjerą, visą sveikatą skiria
rašytojo amatui.

O.Balzakas nelaukia įkvėpimo. Geria daug juodos kavos, kurią jis
pats perka ir verda. Keliasi vidurnaktį ir dirba ligi 15 val. Pavalgęs tuoj
gula, ir nuo vidurnakčio vėl dirba. Tai buvo sunkus darbas. Vaizdams
išreikšti trūksta tinkamų žodžių, ir O.Balzakas kartais net 17 kartų taiso,
kol išleidžia veikalą į pasaulį.

O.Balzakui stinga tik pinigų ir laiko, bet niekados nestinga
siužetų. Jis turi net po kelis iš karto. O medžiagos jam duoda nepaprastai
geras pastabumas, gyvenimo pažinimas, puiki vaizduotė, gyva atmintis.

1850 m. O.Balzako darbas sustojo. Jis dar vedė ilgai mylėtą
moterį, bet trumpai su ja pagyveno. Juodos kavos dilginama širdis buvo
pervargusi ir tais pačiais metais mirė.

Ir vis dėlto O.Balzakas sau pinigų nesusikrovė; jis paliko tik
gražų turtą prancūzų literatūrai.

Kūryba. – Literatūros darbą O.Balzakas pradėjo avantiūriniu ir
istoriniu romanu, pasimokydamas iš V.Skoto, bet jau apie 1830 m. ima
juoktis iš romantizmo. Jis pajunta, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo
tikrovė. Imasi vaizduoti visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko
neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.

Prieš O.Balzaką buvo daugiau įprasta kalbėti apie meilę ir
nekalbėti apie pinigus. O.Balzakas matė, kad pinigai ne tik jam svarbūs,
bet ištisos naujų laikų visuomenes dievaitis. Dėl to pinigai, jų stoka, jų
troškimas yra „Žmogiškosios komedijos” pagrindas. Jis ne tik parodo, kad
žmones dėl pinigų pamina dorovę, tėvą, dukterį užmiršta, bet pats autorius,
sakytum, įlenda į savo herojų kišenes, suskaito, kiek jis turi pinigų, kiek
gauna algos, iki mažiausio pinigėlio.

Iki O.Balzako kūriniuose vyravo jauna moteris. O.Balzakas didelis
moterų psichologas, stebi savo romano moterį visą jos gyvenimo kelią, bet
dažniausiai aprašo jau subrendusią, apie trisdešimt ir per trisdešimt metų,
kada moters dvasia gilesnė, turiningesnė, labiau subrendusi.

Vyro ar moters charakterį nori pagrįsti jų ligomis, kūno
trūkumais. Jų charakteris atsispindi ir iš išorinių ženklų: iš veido
bruožu, iš gestų, net iš drabužių. Dėl to su dideliu rūpestingumu visas tas
smulkmenas aprašinėja. O.Balzako žmonės yra kaip tikri žvėrys. Kiekvienas
stengiasi iškopti į viršų, silpnieji žūsta.

Tos visuomenės žmones O.Balzakas rodo pagautus vienos ar kitos
aistros (šykštumo, išdidumo, garbėtroškos, meilės), kuri nustelbia visus
kitus jausmus, užmuša žmoguje žmoniškumą, palieka jam tik tą vieną
instinktą. Tėvo Gorijo duktė taip trokšta būti pirmąja ir pačia
gražiausiąja, kad išgirdusi apie tėvo ligą, išspaudžia tik vieną ašarą, bet
ir vėl išsigąsta, ar nesugadins veido. Net ta pati tėvų meile virtusi
aistra, beprotišku instinktu. Gorijo myli savo dukteris „labiau kaip Dievas
pasaulį”; dėl savo dukterų parduotų Dievą, nueitų į pragarą ir mirdamas jas
keikia, ir joms meldžiasi. Šitos materialistinės visuomenės vaizdas ir
O.Balzako menas tai aprašyti pastebimas visuose jo kūriniuose.

 

Leave a Comment