Realizmas

Realizmas (XIXa. vid. – XXa.)

TEZĖS

➢ Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Išryškinamas vieno konflikto perėjimas į kitą. ➢ Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu. Dėmesys dabarčiai ir ateičiai. Aiškiai jaučiama istorijos raida. ➢ Aplinka lemia žmogaus likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė. ➢ Iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas. ➢ Tikrovės atkūrimo principas. Tikrovė- estetinė vertybė. ➢ Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas. ➢ Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių chronologijos. Priežasties ir pasėkmės ryšys. Jaučiama ateities laiko perspektyva. ➢ Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas. ➢ Neutralus, nešališkas pasakotojas. Pasakojama trečiu asmeniu. Dėmesys aprašymui (gamtos, darbo, buities), detalėms. Ryški dialogo reikšmė. ➢ Kūryboje buvo tiriama visuomenės poveikis individui.

Atstovai:

O. de Balzakas V. KudirkaStendalis ŽemaitėČ. Dikensas J. BiliūnasM. Tvenas A. VienuolisL. Tolstojus P. CvirkaN. Gogolis I. SimonaitytėT. Manas V. Mykolaitis-Putinas

Šviečiamasis realizmas. Šviečiamuoju realizmu kartais laikomatokia šviečiamosios literatūros atmaina, kuriai būdingas ne tikšvietėjiškas kūrinių turinys, bet ir pastangos sudemokratinti jų formą:nesilaikyti klasicistinių kanonų, naikinti ribas tarp aukštųjų ir žemųjųžanrų bei stilių, priartinti poetinę kalbą prie šnekamosios. Kai kuriešvietėjai (D. Diderot Prancūzijoje, G.E. Lessingas Vokietijoje) klojoteorinius realistinio meno pagrindus. Diderot, kaip ir klasicistai, menąlaiko gamtos imitacija, tačiau ją supranta kitaip negu klasicistai.Klasicistai ieškojo gamtoje griežtų dėsnių, nepripažino jokiųatsitiktinumų, tuo tarpu Diderot ragino vaizduoti gamtą tokią, kokia ji yraiš tikrųjų, kadangi „visokia forma, graži ar bjauri, yra vienodai teisėta,ir viskas, kas egzistuoja, yra toks, koks ir turi būti”. Diderot tvirtina,

kad gamta yra galingesnė ir sudėtingesnė už žmogaus protą, todėl ir menasesąs menkesnis už gamtą, kurią jis imituoja, nes kopija niekad negalintiprilygti originalui. Diderot, kaip ir kitiems švietėjams, būdingasįsitikinimas gamtos ir žmogaus prigimties gerumu. Jo nuomone, galingiausiosžmogaus prigimties jėgos yra tiesa ir dorybė. Kartu tiesa ir dorybė yramenų bičiulės. Vadinasi, menas siejasi su mokslu, kurio uždavinys –atskleisti tiesą, o kita vertus, menas siejasi su morale – su praktiniužmonių gyvenimu. Diderot aiškina, jog žmogaus meninė veikla yra analogiškamoksliniam pažinimui. Grožis mene turįs tuos pačius pagrindus, kaip irtiesa filosofijoje. Tiesa yra gamtos sandaros ir mūsų sprendimų apie jąatitikimas. O meninis (imitacinis) grožis yra vaizdo ir juo imituojamodaikto atitikimas. Filosofas, norėdamas likti ištikimas tiesai, turiderinti savo žodžius su daiktų prigimtimi, o rašytojas, imituodamas žmones,turi derinti savo žodžius su vaizduojamų charakterių prigimtimi. Tačiaureikia, kad tas vaizdo ir juo imituojamo objekto atitikimas būtų nepasyvus, kad kūrinys išreikštų ir kūrėjo estetinį idealą. Taigi, Diderotnuomone, ir mokslas, kuriam rūpi tiesa, ir menas, kuriam rūpi grožis,leidžia pažinti pasaulį. Akcentuojama pažintinė mokslo ir meno reikšmė.Tačiau moksle pasaulis pažįstamas sąvokomis, o mene – vaizdais. Be to, meneatsiskleidžia ne tik objektyvusis pasaulis, bet ir paties menininkoasmenybė – įsikūnija jo estetiniai idealai. Jie verčia transformuoti irvaizduojamą tikrovę. Todėl tiesa gyvenime (gyvenimiškoji tiesa) ir tiesamene (meninė tiesa) yra du skirtingi dalykai. Gyvenimiškąją tiesą verčiantmenine tiesa, menas tampa sąlygiškas. Sąlygiškumas būtinas menui net tuoatveju, kai menininkas ryžtasi betarpiškai išreikšti savo jausmus irišgyvenimus. Tarp tikroviško išgyvenimo ir meninio išgyvenimo būtina laikodistancija. Ji leidžia rašytojui savo išgyvenimus objektyvizuoti, juoskritiškai vertinti, iš gyvenimiškų įspūdžių kurti naują – meninę – realybę.Tokiu būdu iš antikos per Renesansą ir klasicizmą perimtą imitacinės menoprigimties aiškinimą Diderot priartino prie realistinės estetikos principų. Panašia linkme kreipė meną ir G.E. Lessingas. Jis irgi laiko menągamtos imitacija. Tačiau menas, kaip ir mokslas, sutelkia žmogaus dėmesį įesminius ir dėsningus tikrovės bruožus, kurie šiaip nepastebimi slypimargoje atsitiktinėje gyvenimo įvairovėje. Menas padedąs ne tik pažintipasaulį, bet ir jį taisyti – tobulinti žmonių moralę. Veikale Laokoonas(1766), skirtame tapybos ir poezijos riboms, jų galimybėms apibrėžti,Lessingas ragino poetus atsisakyti išorinio aprašinėjimo, būdingoklasicistinei poezijai, ir sutelkti dėmesį į dvasinius procesus,vykstančius žmogaus sieloje. Lessingas kritikavo klasicistus už estetiniųprincipų normatyvumą, vaizduojamų žmonių abstraktumą ir schematizmą. Jisįrodinėja, jog praktiškai žmonių charakterių įvairumas yra begalinis, irrašytojas pirmiausia turįs vaizduoti gyvus, konkrečius, individualiusžmones, bet vaizduoti taip, kad jie turėtų ir apibendrinamąją prasmę. Tokiubūdu imta reikalauti realistiniam menui būdingos individualizavimo irtipizavimo dermės. Vakarų literatūroje šalia Diderot ir Lessingo žymiausi šviečiamojorealizmo atstovai buvo anglų rašytojai D. Defoe, H. Fieldingas. Vėliau, XIXamžiuje, švietėjų inicijuota socialine žmogaus samprata ir švietėjųestetika rėmėsi realistinio meno (vadinamojo kritinio realizmo) kūrėjai irpropaguotojai (H. Balzacas, Stendhalis, V. Belinskis, N. Černyševskis irkt.).

|Realizmas |Remiamasi tais filosofais, kurie pripažino ||(XIX a. vid.|objektyvųjį pasaulio egzistavimą ir galimybę pažinti||- XX a.) |objektyviąją tikrovę. Ateizmo sėklos pasėtos jau N. |

| |F. Hėgelio objektyviojo idealizmo filosofijoje. || |Žmogaus ir visuomenės gyvenimas suvokiamas kaip || |dialektinis ir objektyvus istorinės plėtros || |procesas. Pozityvizmas. Žmonijos pažanga – pakylėti || |mąstymą į pozityvią, t.y. mokslinę pakopą. || |Nebeieškoma galutinių priežasčių, pažinimas || |atsigręžia į esamus faktus. Pamatas – stebėjimas, || |kuriuo remiantis galima pažinti bendruosius || |dėsningumus. || |O. Kontas. Pažindami aplinką, mes suvokiame tik || |reliatyvius fenomenus, todėl žinojimas nėra || |absoliutus. Rasti raidos dėsnį, kuriuo remdamiesi || |galėtume prognozuoti ateitį, – štai mokslininko || |uždavinys. Istorijos pagrindas – žmonija, individas || |nuo jos priklausomas ir jai atsiduodantis. Todėl || |kertinis moralės akmuo – altruizmas. || |L. Foerbachas. Pojūčiai yra tikrojo pažinimo || |pagrindas, nes pasaulis – tai kūnas, gamta. Žmogus -|| |gamtos dalis. Nėra jokių aukštesnių jėgų – tai || |vaizduotės vaisius. Dorovės reikšmę lemia žmonių || |santykiai, žmogaus teisė į laimę, tikėjimas, kad || |žmogus yra protingas ir geras. || |K. Marksas. Pretenzijos pakeisti pasaulį. || |Ekonominiai procesai formuoja istoriją, visi kiti || |visuomenės elementai (filosofija, religija, kultūra)|| |yra „ideologinis antstatas”. Ne žmonių sąmonė || |nulemia jų būtį, bet atvirkščiai, jų „visuomeninė || |būtis nulemia jų sąmonę”. Pinigų valdžia „sunaikino || |visus žmonių ryšius, paliko tik nuogą interesą, || |bejausmį atsiskaitymą grynais”. || |F. Engelsas. Materija niekada nebūna statiška, ji || |nuolatiniame tapsme. Tik iš ekonomikos kyla || |religija, kultūra, politika, žmonių santykiai ir || |t.t. || |J. S. Milės. Humanistiniuose moksluose būtina || |taikyti tik priežastingumu pagrįstus aprašymus. || |H. S. Spenseris. Pats svarbiausias yra evoliucijos, || |vykstančios dėlei integracijos ir diferenciacijos, || |dėsnis. || |Esminiai epochos bruožai. Priklausomybė. Altruizmas.|| |Evoliucija |

Onorė de Balzakas Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIXa. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmoniųakys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia

rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos. Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija,socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūrosveidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių– techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio,paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos… Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba sukolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai.Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai,kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjodidžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemųir tendencijų. Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarėreligijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs. Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais.Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso sureligija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartaiskilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto. Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama,disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmoįtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai. Literatūra. – Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijospasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasakpozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmoniųgyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistaiišnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o išantros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamojiliteratūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas. Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res –daiktas). Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra,vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių” ir „negražių” paveikslų,nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl toiš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimopastebėti gyvenimą. Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę.Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas,I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi deMopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus),natūralistinis romanas (E.Zola). Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų irnatūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tikfiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi suromantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė – vėlesnė(maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistųįtakoje. Onorė de Balzakas (1799-1850) Prancūzų pirmuoju realistu laikomas O. de Balzakas, nors jis rašėdar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo tipo rašytojas –literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas”. Kaip ir tėvas, O.Balzakas yra stipraus organizmo, kovaiužsigrūdinusi figūra, praktikas. Jo biografija yra paprasta. Tai biografijatūkstančių to meto žmonių, kurie visomis keturiomis stengėsi išplaukti įgyvenimo viršų. Tam reikėjo pinigų. Pinigai tampa ir O.Balzako visogyvenimo ir darbo akstinu. O.Balzakas įsteigia spaustuvę, raidžių liejyklą.Bankrutuoja. 90 000 frankų skolą jis ryžtasi išmokėti berašydamas romanus.Nedideliame kambarėlyje pradėjęs literato karjerą, visą sveikatą skiriarašytojo amatui. O.Balzakas nelaukia įkvėpimo. Geria daug juodos kavos, kurią jispats perka ir verda. Keliasi vidurnaktį ir dirba ligi 15 val. Pavalgęs tuojgula, ir nuo vidurnakčio vėl dirba. Tai buvo sunkus darbas. Vaizdamsišreikšti trūksta tinkamų žodžių, ir O.Balzakas kartais net 17 kartų taiso,kol išleidžia veikalą į pasaulį. O.Balzakui stinga tik pinigų ir laiko, bet niekados nestingasiužetų. Jis turi net po kelis iš karto. O medžiagos jam duoda nepaprastaigeras pastabumas, gyvenimo pažinimas, puiki vaizduotė, gyva atmintis. 1850 m. O.Balzako darbas sustojo. Jis dar vedė ilgai mylėtąmoterį, bet trumpai su ja pagyveno. Juodos kavos dilginama širdis buvopervargusi ir tais pačiais metais mirė. Ir vis dėlto O.Balzakas sau pinigų nesusikrovė; jis paliko tikgražų turtą prancūzų literatūrai. Kūryba. – Literatūros darbą O.Balzakas pradėjo avantiūriniu iristoriniu romanu, pasimokydamas iš V.Skoto, bet jau apie 1830 m. imajuoktis iš romantizmo. Jis pajunta, kad jo romanų sritis – plati gyvenimotikrovė. Imasi vaizduoti visą ano laiko prancūzų gyvenimą, niekoneužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas. Prieš O.Balzaką buvo daugiau įprasta kalbėti apie meilę irnekalbėti apie pinigus. O.Balzakas matė, kad pinigai ne tik jam svarbūs,bet ištisos naujų laikų visuomenes dievaitis. Dėl to pinigai, jų stoka, jųtroškimas yra „Žmogiškosios komedijos” pagrindas. Jis ne tik parodo, kadžmones dėl pinigų pamina dorovę, tėvą, dukterį užmiršta, bet pats autorius,sakytum, įlenda į savo herojų kišenes, suskaito, kiek jis turi pinigų, kiekgauna algos, iki mažiausio pinigėlio. Iki O.Balzako kūriniuose vyravo jauna moteris. O.Balzakas didelismoterų psichologas, stebi savo romano moterį visą jos gyvenimo kelią, betdažniausiai aprašo jau subrendusią, apie trisdešimt ir per trisdešimt metų,kada moters dvasia gilesnė, turiningesnė, labiau subrendusi. Vyro ar moters charakterį nori pagrįsti jų ligomis, kūnotrūkumais. Jų charakteris atsispindi ir iš išorinių ženklų: iš veidobruožu, iš gestų, net iš drabužių. Dėl to su dideliu rūpestingumu visas tassmulkmenas aprašinėja. O.Balzako žmonės yra kaip tikri žvėrys. Kiekvienasstengiasi iškopti į viršų, silpnieji žūsta. Tos visuomenės žmones O.Balzakas rodo pagautus vienos ar kitosaistros (šykštumo, išdidumo, garbėtroškos, meilės), kuri nustelbia visuskitus jausmus, užmuša žmoguje žmoniškumą, palieka jam tik tą vienąinstinktą. Tėvo Gorijo duktė taip trokšta būti pirmąja ir pačiagražiausiąja, kad išgirdusi apie tėvo ligą, išspaudžia tik vieną ašarą, betir vėl išsigąsta, ar nesugadins veido. Net ta pati tėvų meile virtusiaistra, beprotišku instinktu. Gorijo myli savo dukteris „labiau kaip Dievaspasaulį”; dėl savo dukterų parduotų Dievą, nueitų į pragarą ir mirdamas jaskeikia, ir joms meldžiasi. Šitos materialistinės visuomenės vaizdas irO.Balzako menas tai aprašyti pastebimas visuose jo kūriniuose.