ČIURLIONIO TAPYBA
Meno istorijoje nuo pat senovės iki šių dienų yražinoma dailininkų, kurie bandė savo jėgas, kurdami muziką, ir muzikų, kurienorėjo išsakyti save piešiniu, tapyba. Tačiau dailininkai likdavodailininkais, muzikai – muzikais.Geriausiu atveju tai būdavo polinkis įdvi skirtingas, nors ir artimas kūrybines profesijas. “ Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtisČiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kasiki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką irkompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kitakas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Irpirmiausia jis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė”gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12) Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinispateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savokūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškaibejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jopastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lygvaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo,“kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu,kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis. Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešeriusmetus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius,kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą. M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jopasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininkokūriniai nuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojasjau buvo subrendęs kūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią
meninių principų programą.. Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesniusmeninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį– 1906 antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiaiišskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiškipiešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus koloritopeizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinėdailė. Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuviųsimfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo įpaveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastųeisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex” paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūriniųsiužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš BiblijosČiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimopojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą.Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluosepasigendame nuoseklios vaizdų sekos. Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” (šviesi figūra laivelyje), “Naktis – sala” ( mėlynoje tamsoje skandintisala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”,“Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ),“Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis“Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėjevakaro tyloje iš vandens iškilusi sala – būtybė su dviem slėpiningaisžiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m.vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama gamtosslėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos.Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvųformos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūsnakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgaunajautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažųnepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos,vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja,jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”,“Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingoslyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų koloritoaitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primenaneoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis. Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jisanaiptol neniekino techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinįmeistriškumą. Gal trejų – trejų su puse metų laikotarpį, lankydamasVaršuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu irkūrybiniu požiūriu. Antrajame – individualaus stiliaus formavimosi –laikotarpyje ( 1906 – 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinėsišraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo,pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteiktitapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kasartima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas irdematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotiškąkontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką.Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom – piešėpastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperosir guašo technika. “Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa išankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklomomentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklopaveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasauliosutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų –augalų, medžių gėlių – dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas.Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklovisumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako:“Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymąjį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180) Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matomeplačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meniniusįvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”,“Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailinikodarbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdaisudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jųsugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomispulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas.Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai,jų persiliejimai. Vienur sodriau,kitur lengvais prisilytėjimaisnubrukšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami,kryžiuodamiesi tarnsformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansaispulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo,grožio. Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai irpeizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs dažnai skiriasi nuokitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažųdaiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės –tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos.Todėl vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kipRaigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų –medžių, krūmų, laukų, rėžių, upokšnio – pavidalus, akcentavo melodingąlinijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapėpaveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamostonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliaidekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, betvisuotenisnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus. Panašiomisstiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaiptriptikas “Vasara”, “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai”. Peizažai“Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai” kaip ir kiti to meto grafikoskūriniai atspindi meninko pastangas gilintis į liaudies meną, norą geriaupažinti šio meno formas ir nuotaiką, siekimą pritaikyti jo elementuskūryboje. Peizaže pavaizdavo prieblanos apgaubtas skarotas pušis irritmingai išsirikiavusius koplytstulpius. Subtilus žalsvai pilkų, pilkšvairausvų ir žalsvai mėlynų tonų koloritas pripildo paveikslą šviesios naktiestylumos, švelnios melancholijos “Čia Čiurlionis pasirodo kaip talentingaspiešėjas, jautrus koloristas, sugebąs su dideliu skoniu pateikti mūsųliaudies skulptūros grožį žavaus peizažo fone “Žemaičių kryžiai” pilnišvelnios lyrikos, o “Žemaičių kapinėse” daug paslaptingumo, tylos irliūdesio.” (6;p.66) Kalbant apie peizažus, sukurtus betarpiškai stebint gamtą, reikėtųsustoti ties triptiku “Raigardas”.Jame vaizduojamos Druskininkų apylinkės. Dailininkas peizažą sugebėjopuikiai sukomponuoti trijuose lygiuose. “Raigardas” suprantamas tiekeiliniam žiūrovui, tiek reikliam dailės žinovui. Subtiliomisdekoratyvinėmis priemonėmis dailinikas atkūrė gražų tėviškės vaizdą: lėtaitekančią upę, plačius laukus su tolumoje dunksančiais miškais. Kitokio pobūdžio stambūs meninko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.Siekdamas maksimaliai turtingų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikėįvairias meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui “Žiemos” cikle liekni,belapiai kandeliabrų pavidalo medžiai su viršūnėse žibančiomis balzganomisliepsnelėmis byloja apie žiemos šaltį, sustingimą. Kituose stiklo lakštuosetą patį įvaizdį plėtoja žaismingas snaigių šokis arba audringas pūgossiautulys.“Žiemos” ciklas tai fantastiniai žiemos vaizdeliai, kurie veikia mus kaippoetinės metaforos, sniegą ir ledą lyginančios su žvakėmis, arba primenatuos vaizdus , kuriais ne kartą žavėjomis vaikystėje, žiūrėdami įapšalusius lango stiklus. “Meninikas nekuria konkretaus žiemos peizažo, otik apibendrina jos procesą įtaigiais plastiniais motyvais, jų ritmu irnuotaika išreiškia šio proceso vidinį judėjimą, pabrėžia jo visuotinumą.Ciklas nutapytas pilkšvų, balzganų, tarsi sidabrinių tonų gama, plačiaispotėpiais, drąsiai susintetintomis formomis. Metaforos ir simboliaiapibendrina didingą gamtos reiškinį, atskleidžia įvairias jo būsenas,sugestionuoja gamtos proceso gaivališkumo pojūtį.” (7;p.66) “Pavasario” ciklą atveria įspūdinga plastinė metafora – aukšta,liekna varpinė su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Debesųplaukimą pabrėžia švelniai palinkę medžiai. Taip puikiai čia forma pajungta turiniu! Tą patį galima pasakyti irapie kitus šio ciklo paveikslus – vaizdelį su kriokliu ir peizažą sukylančiais iš po sniego medeliais, nors juose jau dagiau jaučiamastilizacija. V. Landsbergis teigia , kad “Pavasario” paveikslų “Čiurlionisnetraktavo cikliškai” ir, kad kiekvienas šio pavadinimo kūrinys esąs“savitas užbaigtas vaizdas.” (3;p.199) “Pavasario” cikle vyrauja saikingai apibendrinta bei grafiškumupasižyminti meno kalba, kuri būdinga ir kitiems žymiems 1907 metų ciklams (“Vasara”, “Zodiakas” ir kt. ). Kolorito gama neplati, ribojasi prislopintųir kiek supilkintų šaltų spalvų eile. Tolimesnius planus – žemę, vandenį,dangų – tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, švelniai laipsnuodamas tonussukelia nenutolstančios erdvės įspūdį. “Zodiako ženklų cikle” menininkas tarsi pakilęs į tokią aukštumą,iš kur jau gali matyti impozantišką kosminį reginį – kasmetinį mūsųplanetos skrydį per zodiako žvaigždynų erdves. “Ciklo paveikslus vienija ne tik tema, bet ir kompozicinio beitapybinio sprendimo vientisumas. Beveik visuose vaizduose dominuoja aukštasdangaus skliautas, iškilęs virš fantastinių peizažų su žmonių bei gyvūnųfigūromis. Aiški, tik iš būtiniausių elementų formuojama kompozicija,dideli motyvų apibendrinimai ir subtiliai išreikšta erdvės iliuzija netgikuklaus formato paveikslams teikia momentalumo.” (7;p.69) Atskira labai savaiminga M.K.Čiurlionio – kūrinių grupė –muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Pritaikęs savotapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jųciklų plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jųciklinio plėtojimo principus, jų ciklų kompozicinę sandarą. Susiformavusinauja stilistika Čiurlionio dailę daro artimą modernui. Menininkokūriniuose vyrauja moderno menui artima tikrovės formų meninėinterpretacija. Tokie yra lankstūs, banguojantys medžių, krūmų, upokšnių,debesų, dūmų ir kitų gamtos motyvų siluetai, kuriuos matome beveik visuosetapytose sonatose. Su moderno epocha ir jos menu artimai siejasi irČiurlionio dailės ornamentiniai elementai: vingrios linijos irbanguojančios juostos, ilgasparnės kregždės ir plaštakės, žvyneliai irrutuliukų virtinės. Pritaikęs tapyboje vaizdų komponavimo principus, turinčius tamtikrų sąsajų su muzikos formų ( sonatinio simfoninio ciklo ) sandara,menininkas rado naujų galimybių apibendrinti dinamiškus gamtos ir gyvenimoprocesus pastovia dailės kūrinio forma. Sukūre “Žalčio”, “Pavasario”,“Saulės”, “Vasaros”, “Jūros” pilnas sonatas ir “Piramidžių”, “Žvaigždžių”– nepilnas. “Pavasario sonatos” vaizduose hiperboliškai gretimos labaiskirtingos erdvės ir laiko proceso atlkarpos, vaizdingos metaforos,pagaliau įjungtos didelės, galima sakyti, kosminės erdvės. Sonatos pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) svarbiausia yra tojisąlyginė poliperspektyva, kurioje susijungia skirtingos erdvės atkarpos beilako momentai. Daugelį kartų įvairiais variantais pakartodamas sniego,upokšnių, krioklių, vandens užlietų įdubų ir žaliuojančių medžių motyvus,menininkas formuoja savitai apibendrintą ankstyvojo pavasario įvaizdį. Antrasis šios sonatos paveikslas ( “Andante” ) atsiveria ryškiualegoriniu vaizdu: žydrose padangėse ant sidabrinių debesų skrieja plačiaiišskleidę sparnus vėjo malūnai. Tą patį motyvą dailininkas pakartoja daugkartų. Įspūdingas trečias ciklo paveikslas ( “Scherzo” ). Profantastiškus vartus matome gėlių žiedus, žalias medžių šakas, kregždžiųbūrius ir vartuose žibančių žvakių auksines liepsnas. Paskutinis šio ciklopaveikslas ( “Finale” ) labai išblukęs arba nebaigtas. Be abejonės,menininkas čia ketino parodyti triumfališką pvasario žengimą erdvėsplatybėse. “Saulės sonatos” pirmasis paveikslas ( “Alegro” ) komponuotasvartojant poliperspektyvinę vaizdo sandarą. Negalima neigti šio paveikslokomozicijos ryšio su muzikinės sonatos sandara. Antrąjame paveiksle ( “Andante” ) nėra aiškesnių muzikinės struktūrosanalogijų. Kompozicija – fantastinė – simbolinė. Svarbiausias paveikslomotyvas – tirštose, gelsvai rusvose erdvėse skendinti planeta, kuriąsmelkia sunkios beveik statmenai iš viršaus krintančių spindulių juostos. Trečioji ciklo dalis ( “Scherzo” ) – vienas žymiausiųdailininko paveikslų. Gelsvai žalsvų ir melsvai violetinių tonų deriniaisnutapytas stilizuotas peizažas su grakščiais, fantastiškai ritmingų formųtiltais ir medžių guotai, žaismingais plaštakių spiečiais, didele raudonasaule ir mėnuliu horizonte, primena lyrišką, kupiną muzikos šilto, tylausvakaro vaizdą. Paskutiniame ciklo paveiksle ( “Finale” ) ryškus alegorinisvaizdas. Abi sonatos “Saulės” ir “Pavasario” – tai peizažų ciklai,kuriuose Čiurlionis nauja menine forma apibendrino didelius,pasikartojančius gamtos procesus, atskleidė jų nuotaikų įvairovę, išryškiojų žmogiškąjį ir gyvenimiškąjį prasmingumą. Tapybos sonatų paveiksluosemenininkas išplečia vaizdų erdves ir laiko parametrus, suteikia jiemskosminio visuotinumo požymių, pripildo didžios prasmės ir turinio. Čiurlionio Penktoji sonata ( “Jūros sonata” ) nutapyta 1908m.Pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) regime žaismingą jūros bangų šokį, jųviliojančios horizontalės užpildžiusios beveik visą formatą. Jų ritmąkartoja aukštai ties horizontu iškilusios kopos ir grakštūs medeliai jųviršūnėse. Antroji sonatos dalis ( “Andante” ) dvelkia rimtimi, ramybe irslėpiningumu. Menininko vaizduotė skverbiasi į jūros gelmes, kuriose jauvaidenasi paskendę kalnai, miestai ir laivai. Vaizdo slėpiningumą pabrėžiair pačiame paveikslo viduryje įkomponuotas burlaivis, kurį tarsi kelia arlaiko žmogaus ranka. Sonatą užbaigia audringos jūros vaizdas ( “Finale” ). Iki patpaveikslo viršaus iškilusi milžiniška banga lūžta, tyška putomis irpurslais, užliedama ir nešdama mažyčius lyg vaikų žaisliukai žvejųlaivelius. “ “Jūros sonatoje” meninė kalba dar įtaigesnė: stilizuotigamtovaizdžio motyvai organiškai jungiasi su fantastinėmis bei simbolinėmisdėtalėmis. Įvairesni dekoratyviniai formos elementai: sonatos pirmame irtrečiajame paveiksle jūros bangos išmargintos smulkiais, tarsi juvelyroranka nupieštais ir nutapytais ornamentais: perliukų ir žvynelių virtinėmisir pan. Ornamentais užpyldytos bangų formos dar labiau pabrėžiafantastiškumą ir dekoratyvumą. Kūrinių formos ornamentiškumas – bendresnėM.K.Čiurlionio brandžiosios dailės stilistinė savybė, kurios atsiradimąlėmė platesnė jo epochos meno, ypač moderno, siekimai.” (7;p.77) Dvi paskutinės tapytinės sonatos – “Žvaigždžių” ( “Chaoso”) ir“Piramidžių” – nepilnos. Paveikslų vaizdai leidžia manyti, kad, tapydamas“Žvaiždžių” sonatą Čurlionis mastė apie kosmoso didybę, “Piramidžių” sonatoje ketino išaukštinti senųjų civilizacijų grožį. Visi paveikslų kopozijos elementai dėstomi sudėtingu ritmu,dažnai kartojami įvairūs jų variantai. Vienur jie tarytum “užplaukia” vieniant kitų,kitur susijungia ir sudaro naujas formų grupes. Sudėtingas linijųjudėjimas, komplikuota jų ritmika pilna gaivališkos jėgos, stichijųdinamikos. Paveikslai nutapyti tirštais, vienas kitą dengiančiais temperossluoksniais, pabrėženčiais vaizduojamųjų motyvų plokštumą, siluetiškumą.Vaizdų ornamentiškumą didina taip pat ryškus grafikos elementų – linijų,taškučių, brukšnių, siluetų – akcentavimas. Muzikinės kompozijos principų transformaciją, jų pavertimąpaveikslų plastinės sandaros pagrindu matome taip pat tapybos preliuduoseir fugose. Sukūrė: “Preliudas ir fuga” ( 1 diptiko ), “Preliudas ir fuga” (2 diptikų ), “fantazija” ( triptikas ). Paveikslai Čiurlionio pavadintipreliudais – “Angelo preliudas”, “Saulėtekis” neturi jokių specifiniųmuzikos bruožų. Šiuos kūrinius su muzika sieja vaizdų ritmas, nuotaika. “Fugos” ( “Eglaitės” ) ir “Fantazijos” ( “Senelio kelionės” ) triptikųkompozicija neabejotinai analogiška šio žanro muzikos kūrinių kompozicijai. “Fugos” motyvas – ramus miško ežeras, kurio kalvotuose krantuose matomeegles, krūmus, fantastiškus bokštus. Dekoratyvus ir ornamentiškas triptikas “Fantazija”. Visus jopaveikslus ( preliudą, fugą ir finalą jungia didelė fantastiška siena aružtvara, kurios siluetą puošia rangyti lyg hieroglifai ornamentai. Užtvaratarsi priešinama šviesiems egzotiškų peizažų vaizdams, kurie matyti pro josangas ir briauną. Staigiai kylanti ir lyg siūbuojanti užtvaros linijaasocijuojasi su dainos melodija, o kartu savotiškai rodo veržimąsi įaukštybes, į šviesių svajonių pasaulį. Simboliškuose triptiko vaizduose, jųmetaforose išreikšta didelė jausmų įtampa, nepasiekiamų troškimų žavumas irkartėlis. Tapybos sonatose ir fugose išplėtotą naują meno kalbą Čiurlionispritaikė ir didžiausioje savo simbolinėje kompozicijoje “Rex”, kurią sukūrė1909m. pradžioje. Tai tikslios ir kartu sudėtingos sandaros kūrinys. Apačiojepačiame viduryje, pavaizduotas kosminis rutulys, kurio viduje švyti išjūros iškilęs liepsnojantis aukuras, į tolumas driekiasi kalnų grandinės.Rutulio viršuje – sėdinčios karūnuotos figūros siluetas. Tai visatosvaldovo, vadinamojo “Rex”, simbolis. Paveikslo spalvų gama labai kukli.Balzganai geltonų ir pilkšvai violetinių tonų niuansai, švelnūs jųsusiliejimai ir plonas labai atskiestų dažų sluoksnis teikia kolorituitauraus, sidabriško tviskesio, sudėtingoje poliperspektyvinėje paveikslostruktūroje dailininkas išreiškė savo filosofinę pasaulėjautą, apdainavokosmoso didybę ir sudėtingumą Mintimi ir nuotaika su paveikslu “Rex” artimai susiję ir kitivėlyvieji Čiurlionio kūriniai. Įpač įspūdingi pavikslai “Auka” ir “Angelopreliudas”. Abu nedideli, kvadratiniai, bet juose atskleista fantastiškatiesiog bekraščių kosmoso erdvių panorama. Pačių paveikslų mintis irnuotaika jau visai kitokia. Jų vaizduose išreikštas veržimasis į aukštybes,į kosminį erdvių pasaulį, kuriame išnyksta ksdienybės bruzdesys ir tuštybė.Čiurlionis sudaro labai tikslius vaizduojamųjų motyvų dydžius, taip juosišdėstė paveikslų plokštumoje, jog atsirado didelės erdvės ir platausjudėjimo iliuzija. Pakilią, tarsi nežemišką paveikslų nuotaiką ryškinašiltas, skambus koloritas, sudarytas iš žalių, rudų, geltonų, oranžinių,rausvų spalvų ir jų niuansų. Čiurlionio sonatose, fugose ir kituose kūriniuose daromi drąsūsįvairiareikšmių plastinių elementų, skirtingų erdvės atkarpų ir laikomomentų gretinimai, sąlyginis, ornamentinis jų jungimas atvėrė naujuskelius plačiam meniniam tikrovės apibendrinimui, išplėtė paveikslų ir ciklųsemantikos klodus, tobulino jų dekoratyumą. Geriausiuose šio tipokūriniuose meninikas išreiškė savo nuostabą ir beribį susižavėjimą gamtosgaivališkumu bei darna, visatos didybės ir žmogaus gyvenimo prasmėsapmąstymus.IŠVADOS
M.K.Čiurlionio tapyba lietuvių XXa. dailei suteikė ypatingo svorio.Savo visuotinumu ir naujais plastiniais atradimais susilietė su pasauliomeno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kurisne tik patraukė dėmesį savo individualybės orginalumu, bet padėjo to laikokontekste įteisinti jauną nacionalinę XXa. lietuvių dailę. Patyręs kaikuriuos impulsus sudėtingai besiformuojančioje XIXa. pabaigoje ir XXa.pradžioje neoromantizmo estetikoje , simbolizmo, secesijos meno atmosferojeir transformavęs juos per savo didžiulio vizionieriško talento prizmę,sulydidamas su su gimtosios kultūros autientiškumu, Čiurlionis atskleidėnaujus plastinius horizontus ir prabilo kaip kūrėjas novatorius, telkiąssavyje ne vieną tolimesnėje XXa. raidoje išplėtotą meno parodą. “Čiurlionisįteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą., praplėsdamas jos
realybės supratimą, išreikšdamas beribiškumą. Dailininkas įtvirtinoasociatyvų, poetiškai, per subjaktyvią ir lyrinę autotrauką suvokiamopasaulio įspūdį, naturalizmo ir empyriškumo priešybę. Čiurlionio kūrybaišplėtė bendrą dvasinių dimensijų apimtį, aktyviai skatino filosofinėsminties augimą, visuotinių kūrybos idėjų reikšmę lietuvių meninės kultūrosapyvartoje.” (5;p.75)LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Čiurlionytė J. Atsiminimai apie Čiurlionį. K.1994 2. Kabalevkis D. Čiurlioniui 100. V.1977 3. Lndsbergis V. Čiurlionio dailė. V.1976 4. Lietuvos tapyba. V.1979 5. XXa.lietuvių dailės istorija Id. V.1982 6. Savitskas Peizažas lietuvių tapyboje. V.1965 7. Umbrasas J. Lietuvos tapybos raida. V.1987