Čiurlionio tapyba

ČIURLIONIO TAPYBA

Meno istorijoje nuo pat senovės iki šių dienų yra
žinoma dailininkų, kurie bandė savo jėgas, kurdami muziką, ir muzikų, kurie
norėjo išsakyti save piešiniu, tapyba. Tačiau dailininkai likdavo
dailininkais, muzikai – muzikais.Geriausiu atveju tai būdavo polinkis į
dvi skirtingas, nors ir artimas kūrybines profesijas.

“ Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtis
Čiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kas
iki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką ir
kompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kita
kas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir
pirmiausia jiis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė”
gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12)

Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinis
pateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savo
kūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškai
bejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo
pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lyg
vaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo,
“kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu,
kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis.

Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vvos šešerius
metus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius,
kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą.

M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jo
pasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininko
kūriniai nuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojas
jau buvo subrendęs kū

ūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią
meninių principų programą..

Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius
meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį
– 1906 antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai
išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški
piešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito
peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;
brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinė
dailė.

Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuvių
simfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo į
paveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastų
eisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex”

paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūrinių
siužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš Biblijos
Čiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimo
pojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą.
Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose
pasigendame nuoseklios vaizdų seekos.

Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” (
šviesi figūra laivelyje), “Naktis – sala” ( mėlynoje tamsoje skandinti
sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”,
“Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ),
“Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis
“Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėje
vakaro tyloje iš vandens iškilusi sala – būtybė su dviem slėpiningais
žiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m.
vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,
bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama g
gamtos
slėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos.
Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų
formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs
nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgauna
jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų
nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos,
vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja,
jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”,
“Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingos
lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito
aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primena
neoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis.

Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis
anaiptol neniekino techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį
meistriškumą. Gal trejų – trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas
Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir
kūrybiniu požiūriu.

Antrajame – individualaus stiliaus formavimosi –
laikotarpyje ( 1906 – 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinės
išraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo,
pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteikti
tapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kas
artima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas ir
dematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotišką
kontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką.
Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom – piešė
pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperos
ir guašo technika.

“Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa iš
ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. L
Literatūriniai šio ciklo
momentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo
paveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasaulio
sutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų –
augalų, medžių gėlių – dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas.
Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklo
visumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako:
“Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymą
jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180)

Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matome
plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meninius
įvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”,
“Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailiniko
darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai
sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų
sugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomis
pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas.
Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai,
jų persiliejimai. Vienur sodriau,kitur lengvais prisilytėjimais
nubrukšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami,
kryžiuodamiesi tarnsformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansais
pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo,
grožio.

Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir
peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs dažnai skiriasi nuo
kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažų
daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės –
tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos.
Todėl vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kip
Raigardas, me
enininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų –
medžių, krūmų, laukų, rėžių, upokšnio – pavidalus, akcentavo melodingą
linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapė
paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamos
tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliai
dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, bet
visuotenisnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus. Panašiomis
stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaip
triptikas “Vasara”, “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai”. Peizažai
“Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai” kaip ir kiti to meto grafikos
kūriniai atspindi meninko pastangas gilintis į liaudies meną, norą geriau
pažinti šio meno formas ir nuotaiką, siekimą pritaikyti jo elementus
kūryboje. Peizaže pavaizdavo prieblanos apgaubtas skarotas pušis ir
ritmingai išsirikiavusius koplytstulpius. Subtilus žalsvai pilkų, pilkšvai
rausvų ir žalsvai mėlynų tonų koloritas pripildo paveikslą šviesios nakties
tylumos, švelnios melancholijos “Čia Čiurlionis pasirodo kaip talentingas
piešėjas, jautrus koloristas, sugebąs su dideliu skoniu pateikti mūsų
liaudies skulptūros grožį žavaus peizažo fone “Žemaičių kryžiai” pilni
švelnios lyrikos, o “Žemaičių kapinėse” daug paslaptingumo, tylos ir
liūdesio.” (6;p.66)

Kalbant apie peizažus, sukurtus betarpiškai stebint gamtą, reikėtų
sustoti ties triptiku “Raigardas”.
Jame vaizduojamos Druskininkų apylinkės. Dailininkas peizažą sugebėjo
puikiai sukomponuoti trijuose lygiuose. “Raigardas” suprantamas tiek
eiliniam žiūrovui, tiek reikliam dailės žinovui. Subtiliomis
dekoratyvinėmis priemonėmis dailinikas atkūrė gražų tėviškės vaizdą: lėtai
tekančią upę, plačius laukus su tolumoje dunksančiais miškais.

Kitokio pobūdžio stambūs meninko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.
Siekdamas maksimaliai turtingų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė
įvairias meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui “Žiemos” cikle liekni,
belapiai kandeliabrų pavidalo medžiai su viršūnėse žibančiomis balzganomis
liepsnelėmis byloja apie žiemos šaltį, sustingimą. Kituose stiklo lakštuose
tą patį įvaizdį plėtoja žaismingas snaigių šokis arba audringas pūgos
siautulys.
“Žiemos” ciklas tai fantastiniai žiemos vaizdeliai, kurie veikia mus kaip
poetinės metaforos, sniegą ir ledą lyginančios su žvakėmis, arba primena
tuos vaizdus , kuriais ne kartą žavėjomis vaikystėje, žiūrėdami į
apšalusius lango stiklus. “Meninikas nekuria konkretaus žiemos peizažo, o
tik apibendrina jos procesą įtaigiais plastiniais motyvais, jų ritmu ir
nuotaika išreiškia šio proceso vidinį judėjimą, pabrėžia jo visuotinumą.
Ciklas nutapytas pilkšvų, balzganų, tarsi sidabrinių tonų gama, plačiais
potėpiais, drąsiai susintetintomis formomis. Metaforos ir simboliai
apibendrina didingą gamtos reiškinį, atskleidžia įvairias jo būsenas,
sugestionuoja gamtos proceso gaivališkumo pojūtį.” (7;p.66)

“Pavasario” ciklą atveria įspūdinga plastinė metafora – aukšta,
liekna varpinė su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Debesų
plaukimą pabrėžia švelniai palinkę medžiai.

Taip puikiai čia forma pajungta turiniu! Tą patį galima pasakyti ir
apie kitus šio ciklo paveikslus – vaizdelį su kriokliu ir peizažą su
kylančiais iš po sniego medeliais, nors juose jau dagiau jaučiama
stilizacija. V. Landsbergis teigia , kad “Pavasario” paveikslų “Čiurlionis
netraktavo cikliškai” ir, kad kiekvienas šio pavadinimo kūrinys esąs
“savitas užbaigtas vaizdas.” (3;p.199)

“Pavasario” cikle vyrauja saikingai apibendrinta bei grafiškumu
pasižyminti meno kalba, kuri būdinga ir kitiems žymiems 1907 metų ciklams (
“Vasara”, “Zodiakas” ir kt. ). Kolorito gama neplati, ribojasi prislopintų
ir kiek supilkintų šaltų spalvų eile. Tolimesnius planus – žemę, vandenį,
dangų – tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, švelniai laipsnuodamas tonus
sukelia nenutolstančios erdvės įspūdį.

“Zodiako ženklų cikle” menininkas tarsi pakilęs į tokią aukštumą,
iš kur jau gali matyti impozantišką kosminį reginį – kasmetinį mūsų
planetos skrydį per zodiako žvaigždynų erdves.

“Ciklo paveikslus vienija ne tik tema, bet ir kompozicinio bei
tapybinio sprendimo vientisumas. Beveik visuose vaizduose dominuoja aukštas
dangaus skliautas, iškilęs virš fantastinių peizažų su žmonių bei gyvūnų
figūromis. Aiški, tik iš būtiniausių elementų formuojama kompozicija,
dideli motyvų apibendrinimai ir subtiliai išreikšta erdvės iliuzija netgi
kuklaus formato paveikslams teikia momentalumo.” (7;p.69)

Atskira labai savaiminga M.K.Čiurlionio – kūrinių grupė –
muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Pritaikęs savo
tapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų
ciklų plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų
ciklinio plėtojimo principus, jų ciklų kompozicinę sandarą. Susiformavusi
nauja stilistika Čiurlionio dailę daro artimą modernui. Menininko
kūriniuose vyrauja moderno menui artima tikrovės formų meninė
interpretacija. Tokie yra lankstūs, banguojantys medžių, krūmų, upokšnių,
debesų, dūmų ir kitų gamtos motyvų siluetai, kuriuos matome beveik visuose
tapytose sonatose. Su moderno epocha ir jos menu artimai siejasi ir
Čiurlionio dailės ornamentiniai elementai: vingrios linijos ir
banguojančios juostos, ilgasparnės kregždės ir plaštakės, žvyneliai ir
rutuliukų virtinės.

Pritaikęs tapyboje vaizdų komponavimo principus, turinčius tam
tikrų sąsajų su muzikos formų ( sonatinio simfoninio ciklo ) sandara,
menininkas rado naujų galimybių apibendrinti dinamiškus gamtos ir gyvenimo
procesus pastovia dailės kūrinio forma. Sukūre “Žalčio”, “Pavasario”,
“Saulės”, “Vasaros”, “Jūros” pilnas sonatas ir “Piramidžių”, “Žvaigždžių”
– nepilnas.

“Pavasario sonatos” vaizduose hiperboliškai gretimos labai
skirtingos erdvės ir laiko proceso atlkarpos, vaizdingos metaforos,
pagaliau įjungtos didelės, galima sakyti, kosminės erdvės.

Sonatos pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) svarbiausia yra toji
sąlyginė poliperspektyva, kurioje susijungia skirtingos erdvės atkarpos bei
lako momentai. Daugelį kartų įvairiais variantais pakartodamas sniego,
upokšnių, krioklių, vandens užlietų įdubų ir žaliuojančių medžių motyvus,
menininkas formuoja savitai apibendrintą ankstyvojo pavasario įvaizdį.

Antrasis šios sonatos paveikslas ( “Andante” ) atsiveria ryškiu
alegoriniu vaizdu: žydrose padangėse ant sidabrinių debesų skrieja plačiai
išskleidę sparnus vėjo malūnai. Tą patį motyvą dailininkas pakartoja daug
kartų.

Įspūdingas trečias ciklo paveikslas ( “Scherzo” ). Pro
fantastiškus vartus matome gėlių žiedus, žalias medžių šakas, kregždžių
būrius ir vartuose žibančių žvakių auksines liepsnas. Paskutinis šio ciklo
paveikslas ( “Finale” ) labai išblukęs arba nebaigtas. Be abejonės,
menininkas čia ketino parodyti triumfališką pvasario žengimą erdvės
platybėse.

“Saulės sonatos” pirmasis paveikslas ( “Alegro” ) komponuotas
vartojant poliperspektyvinę vaizdo sandarą. Negalima neigti šio paveikslo
komozicijos ryšio su muzikinės sonatos sandara.

Antrąjame paveiksle ( “Andante” ) nėra aiškesnių muzikinės struktūros
analogijų. Kompozicija – fantastinė – simbolinė. Svarbiausias paveikslo
motyvas – tirštose, gelsvai rusvose erdvėse skendinti planeta, kurią
smelkia sunkios beveik statmenai iš viršaus krintančių spindulių juostos.

Trečioji ciklo dalis ( “Scherzo” ) – vienas žymiausių
dailininko paveikslų. Gelsvai žalsvų ir melsvai violetinių tonų deriniais
nutapytas stilizuotas peizažas su grakščiais, fantastiškai ritmingų formų
tiltais ir medžių guotai, žaismingais plaštakių spiečiais, didele raudona
saule ir mėnuliu horizonte, primena lyrišką, kupiną muzikos šilto, tylaus
vakaro vaizdą.

Paskutiniame ciklo paveiksle ( “Finale” ) ryškus alegorinis
vaizdas.

Abi sonatos “Saulės” ir “Pavasario” – tai peizažų ciklai,
kuriuose Čiurlionis nauja menine forma apibendrino didelius,
pasikartojančius gamtos procesus, atskleidė jų nuotaikų įvairovę, išryškio
jų žmogiškąjį ir gyvenimiškąjį prasmingumą. Tapybos sonatų paveiksluose
menininkas išplečia vaizdų erdves ir laiko parametrus, suteikia jiems
kosminio visuotinumo požymių, pripildo didžios prasmės ir turinio.

Čiurlionio Penktoji sonata ( “Jūros sonata” ) nutapyta 1908m.
Pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) regime žaismingą jūros bangų šokį, jų
viliojančios horizontalės užpildžiusios beveik visą formatą. Jų ritmą
kartoja aukštai ties horizontu iškilusios kopos ir grakštūs medeliai jų
viršūnėse.

Antroji sonatos dalis ( “Andante” ) dvelkia rimtimi, ramybe ir
slėpiningumu. Menininko vaizduotė skverbiasi į jūros gelmes, kuriose jau
vaidenasi paskendę kalnai, miestai ir laivai. Vaizdo slėpiningumą pabrėžia
ir pačiame paveikslo viduryje įkomponuotas burlaivis, kurį tarsi kelia ar
laiko žmogaus ranka.

Sonatą užbaigia audringos jūros vaizdas ( “Finale” ). Iki pat
paveikslo viršaus iškilusi milžiniška banga lūžta, tyška putomis ir
purslais, užliedama ir nešdama mažyčius lyg vaikų žaisliukai žvejų
laivelius.

“ “Jūros sonatoje” meninė kalba dar įtaigesnė: stilizuoti
gamtovaizdžio motyvai organiškai jungiasi su fantastinėmis bei simbolinėmis
dėtalėmis. Įvairesni dekoratyviniai formos elementai: sonatos pirmame ir
trečiajame paveiksle jūros bangos išmargintos smulkiais, tarsi juvelyro
ranka nupieštais ir nutapytais ornamentais: perliukų ir žvynelių virtinėmis
ir pan. Ornamentais užpyldytos bangų formos dar labiau pabrėžia
fantastiškumą ir dekoratyvumą. Kūrinių formos ornamentiškumas – bendresnė
M.K.Čiurlionio brandžiosios dailės stilistinė savybė, kurios atsiradimą
lėmė platesnė jo epochos meno, ypač moderno, siekimai.” (7;p.77)

Dvi paskutinės tapytinės sonatos – “Žvaigždžių” ( “Chaoso”) ir
“Piramidžių” – nepilnos. Paveikslų vaizdai leidžia manyti, kad, tapydamas
“Žvaiždžių” sonatą Čurlionis mastė apie kosmoso didybę,

“Piramidžių” sonatoje ketino išaukštinti senųjų civilizacijų grožį.

Visi paveikslų kopozijos elementai dėstomi sudėtingu ritmu,
dažnai kartojami įvairūs jų variantai. Vienur jie tarytum “užplaukia” vieni
ant kitų,kitur susijungia ir sudaro naujas formų grupes. Sudėtingas linijų
judėjimas, komplikuota jų ritmika pilna gaivališkos jėgos, stichijų
dinamikos. Paveikslai nutapyti tirštais, vienas kitą dengiančiais temperos
sluoksniais, pabrėženčiais vaizduojamųjų motyvų plokštumą, siluetiškumą.
Vaizdų ornamentiškumą didina taip pat ryškus grafikos elementų – linijų,
taškučių, brukšnių, siluetų – akcentavimas.

Muzikinės kompozijos principų transformaciją, jų pavertimą
paveikslų plastinės sandaros pagrindu matome taip pat tapybos preliuduose
ir fugose. Sukūrė: “Preliudas ir fuga” ( 1 diptiko ), “Preliudas ir fuga” (
2 diptikų ), “fantazija” ( triptikas ). Paveikslai Čiurlionio pavadinti
preliudais – “Angelo preliudas”, “Saulėtekis” neturi jokių specifinių
muzikos bruožų. Šiuos kūrinius su muzika sieja vaizdų ritmas, nuotaika.

“Fugos” ( “Eglaitės” ) ir “Fantazijos” ( “Senelio kelionės” ) triptikų
kompozicija neabejotinai analogiška šio žanro muzikos kūrinių kompozicijai.

“Fugos” motyvas – ramus miško ežeras, kurio kalvotuose krantuose matome
egles, krūmus, fantastiškus bokštus.

Dekoratyvus ir ornamentiškas triptikas “Fantazija”. Visus jo
paveikslus ( preliudą, fugą ir finalą jungia didelė fantastiška siena ar
užtvara, kurios siluetą puošia rangyti lyg hieroglifai ornamentai. Užtvara
tarsi priešinama šviesiems egzotiškų peizažų vaizdams, kurie matyti pro jos
angas ir briauną. Staigiai kylanti ir lyg siūbuojanti užtvaros linija
asocijuojasi su dainos melodija, o kartu savotiškai rodo veržimąsi į
aukštybes, į šviesių svajonių pasaulį. Simboliškuose triptiko vaizduose, jų
metaforose išreikšta didelė jausmų įtampa, nepasiekiamų troškimų žavumas ir
kartėlis.

Tapybos sonatose ir fugose išplėtotą naują meno kalbą Čiurlionis
pritaikė ir didžiausioje savo simbolinėje kompozicijoje “Rex”, kurią sukūrė
1909m. pradžioje.

Tai tikslios ir kartu sudėtingos sandaros kūrinys. Apačioje
pačiame viduryje, pavaizduotas kosminis rutulys, kurio viduje švyti iš
jūros iškilęs liepsnojantis aukuras, į tolumas driekiasi kalnų grandinės.
Rutulio viršuje – sėdinčios karūnuotos figūros siluetas. Tai visatos
valdovo, vadinamojo “Rex”, simbolis. Paveikslo spalvų gama labai kukli.
Balzganai geltonų ir pilkšvai violetinių tonų niuansai, švelnūs jų
susiliejimai ir plonas labai atskiestų dažų sluoksnis teikia koloritui
tauraus, sidabriško tviskesio, sudėtingoje poliperspektyvinėje paveikslo
struktūroje dailininkas išreiškė savo filosofinę pasaulėjautą, apdainavo
kosmoso didybę ir sudėtingumą

Mintimi ir nuotaika su paveikslu “Rex” artimai susiję ir kiti
vėlyvieji Čiurlionio kūriniai. Įpač įspūdingi pavikslai “Auka” ir “Angelo
preliudas”. Abu nedideli, kvadratiniai, bet juose atskleista fantastiška
tiesiog bekraščių kosmoso erdvių panorama. Pačių paveikslų mintis ir
nuotaika jau visai kitokia. Jų vaizduose išreikštas veržimasis į aukštybes,
į kosminį erdvių pasaulį, kuriame išnyksta ksdienybės bruzdesys ir tuštybė.
Čiurlionis sudaro labai tikslius vaizduojamųjų motyvų dydžius, taip juos
išdėstė paveikslų plokštumoje, jog atsirado didelės erdvės ir plataus
judėjimo iliuzija. Pakilią, tarsi nežemišką paveikslų nuotaiką ryškina
šiltas, skambus koloritas, sudarytas iš žalių, rudų, geltonų, oranžinių,
rausvų spalvų ir jų niuansų.

Čiurlionio sonatose, fugose ir kituose kūriniuose daromi drąsūs
įvairiareikšmių plastinių elementų, skirtingų erdvės atkarpų ir laiko
momentų gretinimai, sąlyginis, ornamentinis jų jungimas atvėrė naujus
kelius plačiam meniniam tikrovės apibendrinimui, išplėtė paveikslų ir ciklų
semantikos klodus, tobulino jų dekoratyumą. Geriausiuose šio tipo
kūriniuose meninikas išreiškė savo nuostabą ir beribį susižavėjimą gamtos
gaivališkumu bei darna, visatos didybės ir žmogaus gyvenimo prasmės
apmąstymus.

IŠVADOS

M.K.Čiurlionio tapyba lietuvių XXa. dailei suteikė ypatingo svorio.
Savo visuotinumu ir naujais plastiniais atradimais susilietė su pasaulio
meno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kuris
ne tik patraukė dėmesį savo individualybės orginalumu, bet padėjo to laiko
kontekste įteisinti jauną nacionalinę XXa. lietuvių dailę. Patyręs kai
kuriuos impulsus sudėtingai besiformuojančioje XIXa. pabaigoje ir XXa.
pradžioje neoromantizmo estetikoje , simbolizmo, secesijos meno atmosferoje
ir transformavęs juos per savo didžiulio vizionieriško talento prizmę,
sulydidamas su su gimtosios kultūros autientiškumu, Čiurlionis atskleidė
naujus plastinius horizontus ir prabilo kaip kūrėjas novatorius, telkiąs
savyje ne vieną tolimesnėje XXa. raidoje išplėtotą meno parodą. “Čiurlionis
įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą., praplėsdamas jos
realybės supratimą, išreikšdamas beribiškumą. Dailininkas įtvirtino
asociatyvų, poetiškai, per subjaktyvią ir lyrinę autotrauką suvokiamo
pasaulio įspūdį, naturalizmo ir empyriškumo priešybę. Čiurlionio kūryba
išplėtė bendrą dvasinių dimensijų apimtį, aktyviai skatino filosofinės
minties augimą, visuotinių kūrybos idėjų reikšmę lietuvių meninės kultūros
apyvartoje.” (5;p.75)

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Čiurlionytė J. Atsiminimai apie Čiurlionį. K.1994

2. Kabalevkis D. Čiurlioniui 100. V.1977

3. Lndsbergis V. Čiurlionio dailė. V.1976

4. Lietuvos tapyba. V.1979

5. XXa.lietuvių dailės istorija Id. V.1982

6. Savitskas Peizažas lietuvių tapyboje. V.1965

7. Umbrasas J. Lietuvos tapybos raida. V.1987

Leave a Comment