Radvilos

Kas nėra girdėjęs apie Radvilas. Per keletą šimtmečių jie tapo galingiausia ir garsiausia šeima. Savo titulais bei giminystės ryšiais, tarp kitų ir su Jogailaičių, irHohencolernų dinastijomis, užėmė reikšmingą vietą tarpEuropos aristokratų. Ši pavardė sibolizuoja, be abejo, oligarhijos ir feodalizmo pasaulį, kurio nekentė ir su kuriuo kovojo ištisos lenkų demokratų kartos.

Tarp Radvilų būta mecenatų ir menininkų, jie neatskiriami nuo mūsų kultūros istorijos. Šios giminės nariai tarnavo imperatorei Jakaterinai II , 1773m. Seime per Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą prekiavo kraštu ir garbe, prrisidėjo skelbiant liudnai pagarsėjusį Targovicos konfederacijos aktą. Kaupė meno kurinių rinkinius ir kūrė meno židinius, kuriuos laikome įžymiais tautinės kultūros laimėjimais. Dalyvavo liaudies sukilimuose, kai kurie jų žuvo hitlerininkų koncentracijos stovyklose.

XVI a. pirmoje pusėje Radvilos dar tik krovė turtus, tik kopė karjeros laiptais, siekė aukštos padėties. Radvilos iškilo iš dalies per protekcijas ir malones, kuriomis naudojosi Barbora Radvilaitė, tapusi Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karaliene. Radvilos titulus, antspaudus ir valdžią įgijo tik XVI a. Heraldikos žinovai nustatė, kad Radvilų protėvis buuvo (Kristupas) Astikas, 1419 m. – 1442 m. Vilniaus kaštelionas, kuriam Horoldės suvažiavime suteiktas Rago herbas. Jis turėjo sūnų, vardu Radvila, kurio palikuonys šį vardą pavertė pavarde, o kito sūnaus Stanislavo (Stankaus) palikuonys liko Astikais. Mikalojus Radvila, tuomet dar neturėjo jokio titulo, po to bu

uvo Trakų vaivada, žemės maršalka ir pagaliau Vilniaus kštelionas. Jis turėjo sūnų Mikalojų Trakų kštelioną, vėliau tapusįVilniaus vaivada ir Lietuvos kancleriu, kuris mirė 1509m.

Radvilos stiprino savo padėtį, sumaniai dalyvaudami LDK vykstančiuose politiniuose procesuose. Drauge su kitomis galingomis šeimomis pajungė sau gausią, bet ekonomiškai silpną bajoriją., įsitvirtino ankštame valdžios elite. Turtėjo iš viešųjų tarnybų, lobo ne tik iš valdinių ir belaisvių darbo, bet ir išdovanų ir kyšių, kuriuos gaudavo arba išsireikalaudavo iš gyventojų. Vytauto laikais visas nekilnojamas Radvilų turtas buvo dvidešimt baudžiaunininkų. 1528m. jie jau buvo tarp negausių pirmaujančių Lietuvos didikų, ir tiekė krašto gynybai 786 žygius. Vėlesniais metais Radvilų padėtis dar labiau sustiprėjo. Priešinosi Lietuvos susijungimui su Lenkija, nepalaikė daugumos bajorų siekių demokratizuoti politinį gyvenimą, rėmė Lietuvos oligarchų separatizmą ir diktatūrą.

1515m. Raadvilos įgijo kunigaikščio titulą. Pirmasis iį gavo Mikalojus Radvila, Lietuvos kancleris, gaudamas iš imperatoriaus Maksimiliano mitrą kaip Goniondzo ir Medelių kunigaikštis. Kadangi jo sūnus Jonas turėjo tiktai dukterų, Goniondzo linijos kunigaikščiai greitai išmirė. 1547m. gruodžio mėnesio pabaigoje paskutinis Jogailaitis siuntė Mikalojų Radvilą Juodajį pas imperatorių Karolį V dėl titulų. Juodasis gavo sau ir savo linijai Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą, o Mikalojui Radvilai Rudajam-Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą. Radvilos gavo mitrą ne už kokius ypatingus nuopelnus, bet per protekcijas arba dė
ėl palankios imperatoriaus politikos.
Jurgis Radvila -Vilniaus kaštelionas, gimė apie 1480m. ir mirė 1541m. Jis garsėjo kario dvasia, dalyvavo daugelyje žygių, kariaujant su totoriais, Maskva ir kryžiuočiais. 1527m. sumušė ties Kijevu totorių būrius. Vėliau sėkmingai kariavo su Maskvos kariuomene, paėmė Starodubą, priartėjo prie Smolensko sienų. Už karines pergales pramintas “Nugalėtoju”(Victor). Po Ostrogiėkio mirties karaliaus Žygimantas Senasis 1531m. pakėlė jį Didžiuoju Lietuvos etmonu, parduodamas jam kartu su skeptru vadovavimą visai Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei. Vedęs buvo dukart: pirmą kartą Barborą Kiškaitę, kuri apie 1512m. pasimirė, paskui Barborą Dalejovietę iš Kolų giminės. Garsėjo pamaldumu. Pagal šeimos tradicijas per didijį pasninką užsidarydavo vienolyne, leisdavo laiką melsdamasis ir medituodamas.

Su Barbora iš Stulpų giminės turėjo sūnų Mikalojų Rudajį (1512-1584). Taip pat narsus karys. Laikui bėgan išgarsėjo pergalingais žygiais. Turtus kaupė ne jėga, o gudrumu, apsukriai reikalavo iš karaliaus malonių, išnaudodamas Barboros Radvilaitės padėtį. Iš pradžių buvo Lietuvos patarininkas, vėliau pasidarė Trakų vaivada, galiausiai Lietuvos etmonu ir kancleriu. Nuo XVIa. penktojo dešimtmečio palankiai žiūrėjo į reformaciją, tačiau atvirai nutraukė ryšius su katalikybe tik po sesers Barboros mirties, kai tapo uoliu kalvinizmo globėju. Išsilavinimo buvo nedidelio, bet pasižymėjo inteligencija ir vidine kltūra. Rašė lenkiškai. Vedė lenkę Katažyną Ivinską iš Tomicų. Stengėsi kelti giminės galią.

Juodasis Radvila gimė 1515m.,mirė1565m. Tai jis su
ukūrė Radvilų giminės galią. Jis netrodė nei išvaizdus, nei žvalus, menko sudėjimo, silpnos sveikatos, senatvėje buvo kamojamas padargos priepolių. Tačiau fiziniai trūkumai nesutrukdė jam būti labai veikliam, nuolat keliavo, dalyvavo viešajame gyvenime, rūpinosi giminės reikalais.Išsimokslinimo buvo nedidelio. Pasimokęs namuose, kurį laiką studijavo Krokuvos akademijoje. Platesnių žinių neturėjo, rašė tik lenkiėkai. Vėliau tarnavo rūmuose, buvo gerai pažįstamas su karalaičiu. Vėlesniais metais puikiai pasinaudojo pažintimi su Žygimantu Augustu. Sulkėjo greitai ir labai stipriai, lietuviškai kalbėti išvis nemokėjo. Jo ryšius su lenkų visuomene sustiprino vedybos su Elžbieta Šidlovecka. Svarbiausia jo gyvenime buvo politiniai tikslai. Įvairiai naudodamasis savo įtaka paskutiniam Jogailaičiui, gavo aukščiausias Didžiojoje Kunigaikštystėje pareigas: Vilniaus vaivados, kanclerio ir didžiojo etmono.

Barbora Radvilaitė. Gimė 1520 m. gruodžio 6d. Vilniuje. Barbora gimė iš tėvo Jurgio ir motinos Barboros, kilusios iš Mažosios Lenkijos Stukpų (Kolų ) herbo giminės. Ji buvo lenkės ir lietuvio dukra. Paveldėjo geras genetines ypatybes, išaugo sveikoje, natūralioje gamtinėje aplinkoje, puikomis buitinėmis sąlygomis, atrodė labai gerai. Barbora buvo auklėjama namuose. Vaikystėje jai buvo įdiegti katalikybės pagrindai. Religingumo pavyzdžiu jai buvo tėvas. Turėjo brolį Mikalojų ir seserį Oną. Barbora niekad nebuvo vieniša, palikta likimo valiai. Šeimoje turėjo privilegijų, kurių bent iš dalies privalėjo išsižadėti jos seseuo. Su broliu ją siejo arti brolio ir sesers ryšiai. Mi

ikolas Rudasis nuolat ja rūpinosi, stengėsi patenkinti visus pageidavimus, buvo Braborai pakantus, supratingas ir geras. Ji buvo nuoširdi, natūrali, nesavanaudiška. Turėjo be abejo ydų ir silpnybių: buvo labai nepraktiška, išlaidi, dėl aplinkos įtakos šiek tiek išpuikusi, mėgo užsisklęsti savajame pasaulyje, kuriame vyravo ištaikingumas ir pramogos. Vis dėlto nebuvo šalta egoistė. Buvo humaniška, dėjo pastangas padėti žmonėms. Svetima jai išdavystė, neapykanta, fanatizmas. Ji inteligentiška ir stipri asmenybė. Visus šeimos narius išklausydavo, dėkodavo už nurodymus, bet iš tikrųjų elgdavosi pagal savo valią. Daug į ką žiūrėjo kritiškai. Net Žygimantui Augustui nebuvo besąlygiškai paklusni. Nors pasirašinėjo kaip jo “belaisvė”, dėl kai kurių dalykų vyras turėjo ją įtikinėti. Barbora nebuvo paklusni, kiekvienu atveju pripažįstanti vyrų autoritetą – vadovavosi savo protu arba jausmais. 1537 m. gegužės 17d. ištekėjo už Stanislovo Goštauto, Goštautų rezistencijoje, Gernainyse. 1542m. gruodžio 18d. Goštautas miršta ir nuo tol Barborai paliekamas vaivadienės titulas. Po vyro mirties ji apsigyveno kartu su savo motina netoli Vilniaus esančiuose Gernainyse. Pamilusi Žygimantą Augustą, liovėsi domėtis kitais vyrais, įrodė, kad gali būti labai lojali ir mylinti žmona. Tačiau savojo gyvenimo stiliaus neišsižadėjo, nemanė bevališkai paklusti taisyklėms, su kuriomis susidūrė Lenkijoje. Vėliau tapo Žygimanto Augusto žmona. 1549m. gegužės 1d. jis iškilmingai surašė aktą, kuris buvo oficialiai paskelbtas Krokuvoje ir kuriuo perdavė žmonai iki gyvos galvos valdyti LDK didelius turtus. Ji savo pažiūromis ir ryžtu pakeitė senas tradicijas turinčius Krokuvos rūmų papročius ir įtvirtino naujus. Tvirta karalienės padėtis šalia Žygimanto Augusto, jo laisvamaniškumas buvo palankios sąlygos tokioms iniciatyvoms realizuoti. Pati buvo tikinti, bet labai tolerantiška kitiems religiniams įsitikinimams, domėjosi naujomis ideologijomis, vengė bet kokio smurto ir prievartos. Dailiai rašyti išmoko namuose, givai susirašinėjo, laiškus dažnai rašė pati, gilino lenkų k. žinias. Stanislavas Košutskis buvo jos sekretorius ir išsilavinęs vertėjas. Barbora lotynų k. nemokėjo ir vien lenkiškai. Pagal valstybinę ir kultūrinę tradiciją bažnytinė ir akademinė vadovybė privalėjo valdovus sveikinti lotynų k. Kadangi Barbora nesuprato tos kalbos, nori nenori teko kalbėti su ja lenkiškai. Taigi galima daryti prielaidą, kad Barbora šiek tiek paskatino lenkų k. paplitimą viešajame gyvenime. Krokuvos akademija dėjo pastangas gauti iš Žygimanto Augusto Klepare esančios šv. Florijano bažnyčios prepozitūrą. Tam pritarė ir tarpininkavo Barbora. Ji buvo palanki seniausiajai Lenkijos aukštajai mokyklai, kurioje studijavo artimi Barboros giminaičiai. Šis klausimas buvo išspręstas akademijos naudai jau po karalienės mirties. Akademijos vadovybė ieškojo karalienės protekcijos, žinodama, kokią įtaką ji turi karaliui.

Daugelyje sričių jos vaidmuo buvo tik pasyvus, tačiau kai kuriose – iniciatoriškas. Tarpukario laikotarpiu ji vėl buvo nukeldinta nuo pjedestalo ir kaltinama, kad jos santuoka su karaliumi turėjusi neigiamų padarinių Lenkijos istorijai. Jos asmenybė ir vedybos su karaliumi lėmė įvairius visuomeninius, politinius, kultūrinius procesus. Dar Barborai gyvai esant, buvo kalbama, kad yra nevaisinga, kad karalius, atsižvelgdamas į dinastijos valstybės interesus, privalo vesti moterį, kuri duotų jam palikuonių. Barbora dėl to sielojosi ir vartojo vaisingumą skatinančias priemones, kurios, manoma, ir sukėlė jos mirtiną ligą. Barbora maždaug per ketverius santuokinio gyvenimo su Žygimantu Augustu metus nepareiškė noro aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Tuometinis jos vaidmuo nusakomas kaip visiškai pasyvus. Inteligencija pasižymėjusi Radvilaitė būtų sugebėjusi suvokti svarbiausias politines tendencijas ir sėkmingai darbuotis toje srityje. Ji vengė politinių reikalų ne dėl proto ribotumo, o todėl kad kėlė sau gyvenime kitus tikslus. Barabora netroško karūnos ir beatodairiškai nesiekė vedybų. Čia suvaidino savo vaidmenį Žygimantas Augustas ir abu Radvilos. Jaunasis karalius sugebėjo po ilgesnių pastangų pasiekti savo ir 1550m. karunuoti Barborą, kuri jau kitais metais mirė. Ji buvo išaukštinta. Karunuota buvo Vavelio katedroje ir tapo Lenkijos karaliene. 1551m. gegužės 8d. ji mirė nuo, manoma, skrandyje trūkusių kelių vočių. Barbora buvo pašarvota Vavelio pilies salėje. Po to šimtus kilometrų turėjo įveikti gedulinga palyda, kad pasiektų Vilnių. Pats karalius, juodai apsirengęs, lydėjo karstą, kiekviename mieste ir miestelyje nulipdamas nuo žirgo ir eidamas pėsčias. Tik birželio 24d. Žygimantas Augustas surengė įžymias Barboros laiduotuves. Jos karstas buvo pastatytas Vilniaus katedroje, šv. Kazimiero koplyčioje, greta karalienės Elžbietos palaikų. Ten ir liko.

Leave a Comment