Kas nėra girdėjęs apie Radvilas. Per keletą šimtmečių jie tapo galingiausia ir garsiausia šeima. Savo titulais bei giminystės ryšiais, tarp kitų ir su Jogailaičių, irHohencolernų dinastijomis, užėmė reikšmingą vietą tarpEuropos aristokratų. Ši pavardė sibolizuoja, be abejo, oligarhijos ir feodalizmo pasaulį, kurio nekentė ir su kuriuo kovojo ištisos lenkų demokratų kartos.
Tarp Radvilų būta mecenatų ir menininkų, jie neatskiriami nuo mūsų kultūros istorijos. Šios giminės nariai tarnavo imperatorei Jakaterinai II , 1773m. Seime per Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą prekiavo kraštu ir garbe, prrisidėjo skelbiant liudnai pagarsėjusį Targovicos konfederacijos aktą. Kaupė meno kurinių rinkinius ir kūrė meno židinius, kuriuos laikome įžymiais tautinės kultūros laimėjimais. Dalyvavo liaudies sukilimuose, kai kurie jų žuvo hitlerininkų koncentracijos stovyklose.
XVI a. pirmoje pusėje Radvilos dar tik krovė turtus, tik kopė karjeros laiptais, siekė aukštos padėties. Radvilos iškilo iš dalies per protekcijas ir malones, kuriomis naudojosi Barbora Radvilaitė, tapusi Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karaliene. Radvilos titulus, antspaudus ir valdžią įgijo tik XVI a. Heraldikos žinovai nustatė, kad Radvilų protėvis buuvo (Kristupas) Astikas, 1419 m. – 1442 m. Vilniaus kaštelionas, kuriam Horoldės suvažiavime suteiktas Rago herbas. Jis turėjo sūnų, vardu Radvila, kurio palikuonys šį vardą pavertė pavarde, o kito sūnaus Stanislavo (Stankaus) palikuonys liko Astikais. Mikalojus Radvila, tuomet dar neturėjo jokio titulo, po to bu
Radvilos stiprino savo padėtį, sumaniai dalyvaudami LDK vykstančiuose politiniuose procesuose. Drauge su kitomis galingomis šeimomis pajungė sau gausią, bet ekonomiškai silpną bajoriją., įsitvirtino ankštame valdžios elite. Turtėjo iš viešųjų tarnybų, lobo ne tik iš valdinių ir belaisvių darbo, bet ir išdovanų ir kyšių, kuriuos gaudavo arba išsireikalaudavo iš gyventojų. Vytauto laikais visas nekilnojamas Radvilų turtas buvo dvidešimt baudžiaunininkų. 1528m. jie jau buvo tarp negausių pirmaujančių Lietuvos didikų, ir tiekė krašto gynybai 786 žygius. Vėlesniais metais Radvilų padėtis dar labiau sustiprėjo. Priešinosi Lietuvos susijungimui su Lenkija, nepalaikė daugumos bajorų siekių demokratizuoti politinį gyvenimą, rėmė Lietuvos oligarchų separatizmą ir diktatūrą.
1515m. Raadvilos įgijo kunigaikščio titulą. Pirmasis iį gavo Mikalojus Radvila, Lietuvos kancleris, gaudamas iš imperatoriaus Maksimiliano mitrą kaip Goniondzo ir Medelių kunigaikštis. Kadangi jo sūnus Jonas turėjo tiktai dukterų, Goniondzo linijos kunigaikščiai greitai išmirė. 1547m. gruodžio mėnesio pabaigoje paskutinis Jogailaitis siuntė Mikalojų Radvilą Juodajį pas imperatorių Karolį V dėl titulų. Juodasis gavo sau ir savo linijai Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą, o Mikalojui Radvilai Rudajam-Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą. Radvilos gavo mitrą ne už kokius ypatingus nuopelnus, bet per protekcijas arba dė
Jurgis Radvila -Vilniaus kaštelionas, gimė apie 1480m. ir mirė 1541m. Jis garsėjo kario dvasia, dalyvavo daugelyje žygių, kariaujant su totoriais, Maskva ir kryžiuočiais. 1527m. sumušė ties Kijevu totorių būrius. Vėliau sėkmingai kariavo su Maskvos kariuomene, paėmė Starodubą, priartėjo prie Smolensko sienų. Už karines pergales pramintas “Nugalėtoju”(Victor). Po Ostrogiėkio mirties karaliaus Žygimantas Senasis 1531m. pakėlė jį Didžiuoju Lietuvos etmonu, parduodamas jam kartu su skeptru vadovavimą visai Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei. Vedęs buvo dukart: pirmą kartą Barborą Kiškaitę, kuri apie 1512m. pasimirė, paskui Barborą Dalejovietę iš Kolų giminės. Garsėjo pamaldumu. Pagal šeimos tradicijas per didijį pasninką užsidarydavo vienolyne, leisdavo laiką melsdamasis ir medituodamas.
Su Barbora iš Stulpų giminės turėjo sūnų Mikalojų Rudajį (1512-1584). Taip pat narsus karys. Laikui bėgan išgarsėjo pergalingais žygiais. Turtus kaupė ne jėga, o gudrumu, apsukriai reikalavo iš karaliaus malonių, išnaudodamas Barboros Radvilaitės padėtį. Iš pradžių buvo Lietuvos patarininkas, vėliau pasidarė Trakų vaivada, galiausiai Lietuvos etmonu ir kancleriu. Nuo XVIa. penktojo dešimtmečio palankiai žiūrėjo į reformaciją, tačiau atvirai nutraukė ryšius su katalikybe tik po sesers Barboros mirties, kai tapo uoliu kalvinizmo globėju. Išsilavinimo buvo nedidelio, bet pasižymėjo inteligencija ir vidine kltūra. Rašė lenkiškai. Vedė lenkę Katažyną Ivinską iš Tomicų. Stengėsi kelti giminės galią.
Juodasis Radvila gimė 1515m.,mirė1565m. Tai jis su
Barbora Radvilaitė. Gimė 1520 m. gruodžio 6d. Vilniuje. Barbora gimė iš tėvo Jurgio ir motinos Barboros, kilusios iš Mažosios Lenkijos Stukpų (Kolų ) herbo giminės. Ji buvo lenkės ir lietuvio dukra. Paveldėjo geras genetines ypatybes, išaugo sveikoje, natūralioje gamtinėje aplinkoje, puikomis buitinėmis sąlygomis, atrodė labai gerai. Barbora buvo auklėjama namuose. Vaikystėje jai buvo įdiegti katalikybės pagrindai. Religingumo pavyzdžiu jai buvo tėvas. Turėjo brolį Mikalojų ir seserį Oną. Barbora niekad nebuvo vieniša, palikta likimo valiai. Šeimoje turėjo privilegijų, kurių bent iš dalies privalėjo išsižadėti jos seseuo. Su broliu ją siejo arti brolio ir sesers ryšiai. Mi
Daugelyje sričių jos vaidmuo buvo tik pasyvus, tačiau kai kuriose – iniciatoriškas. Tarpukario laikotarpiu ji vėl buvo nukeldinta nuo pjedestalo ir kaltinama, kad jos santuoka su karaliumi turėjusi neigiamų padarinių Lenkijos istorijai. Jos asmenybė ir vedybos su karaliumi lėmė įvairius visuomeninius, politinius, kultūrinius procesus. Dar Barborai gyvai esant, buvo kalbama, kad yra nevaisinga, kad karalius, atsižvelgdamas į dinastijos valstybės interesus, privalo vesti moterį, kuri duotų jam palikuonių. Barbora dėl to sielojosi ir vartojo vaisingumą skatinančias priemones, kurios, manoma, ir sukėlė jos mirtiną ligą. Barbora maždaug per ketverius santuokinio gyvenimo su Žygimantu Augustu metus nepareiškė noro aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Tuometinis jos vaidmuo nusakomas kaip visiškai pasyvus. Inteligencija pasižymėjusi Radvilaitė būtų sugebėjusi suvokti svarbiausias politines tendencijas ir sėkmingai darbuotis toje srityje. Ji vengė politinių reikalų ne dėl proto ribotumo, o todėl kad kėlė sau gyvenime kitus tikslus. Barabora netroško karūnos ir beatodairiškai nesiekė vedybų. Čia suvaidino savo vaidmenį Žygimantas Augustas ir abu Radvilos. Jaunasis karalius sugebėjo po ilgesnių pastangų pasiekti savo ir 1550m. karunuoti Barborą, kuri jau kitais metais mirė. Ji buvo išaukštinta. Karunuota buvo Vavelio katedroje ir tapo Lenkijos karaliene. 1551m. gegužės 8d. ji mirė nuo, manoma, skrandyje trūkusių kelių vočių. Barbora buvo pašarvota Vavelio pilies salėje. Po to šimtus kilometrų turėjo įveikti gedulinga palyda, kad pasiektų Vilnių. Pats karalius, juodai apsirengęs, lydėjo karstą, kiekviename mieste ir miestelyje nulipdamas nuo žirgo ir eidamas pėsčias. Tik birželio 24d. Žygimantas Augustas surengė įžymias Barboros laiduotuves. Jos karstas buvo pastatytas Vilniaus katedroje, šv. Kazimiero koplyčioje, greta karalienės Elžbietos palaikų. Ten ir liko.