Marksizmas: atsiradimo priežastys ir pagrindinės idėjos

XIX a. pirmoje pusėje buvo sukurta daug socializmo teorijų, tačiau jas visas savo reikšme ir poveikiu žmonijos istorijai toli pralenkė marksizmas.

Marksizmo atsiradimas yra dėsningas istorinio vystymosi rezultatas. Jam atsiras-ti reikėjo tam tikrų socialinių-ekonominių sąlygų ir tam tikrų gamtamokslinių bei filosofinių prielaidų.

Iki XIX amžiaus vidurio kapitalizmas visoje eilėje šalių jau buvo pakeitęs feodalizmą. Kapitalizmo ir kultūros formavimasis sužadino didelį gamybos pakilimą, spartų technikos vystymąsi.

Kapitalizmas ir pagimdė klasę, kuri turėjo sunaikinti kapitalistinę santvarką ir įgyvendinti socialistinius pertvarkymus. Tokia klasė yra prroletariatas. Buržuazijos išnaudojamas, neturėdamas elementarių žmogaus teisių, proletariatas stoja įnirtingon kovon su savo pavergėjais. Klasiniai prieštaravimai kapitalizmo sąlygomis nepaprastai paaštrėja, o tai reiškiasi visa eile atvirų proletariato išstojimų prieš buržuaziją. Sukyla prancūzų darbininkai Lione, Silezijos audėjai Vokietijoje, plačiai išsivysto vadinamasis čartistų judėjimas Anglijoje. Darbininkai reikalauja pagerinti darbo sąlygas, padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir t.t. Tačiau jų kova tuo metu buvo neorganizuoto, gaivališko pobūdžio. Darbininkai dar nebuvo aiškiai įsisamoninę savo galutinių tikslų, už kuriuos reikia kovoti, nežinojo tikrų, efektyvių būūdų ir priemonių kovai su klasiniais priešais. Visa tai trukdė proletariato judėjimui ir neleido jam tikėtis pasisekimo. Ypač prireikė turėti mokslinę teoriją, kuri įgalintų proletariatą pažinti visuomenės vystymosi dėsnius, suprasti, jog neišvengiamas kapitalizmo žlugimas, suvokti savo kaip buržuazijos duobkasio ir na

aujos, socialistinės santvarkos kūrėjo vaidmenį.

Taigi pats proletariatinio judėjimo vystymasis iškėlė mokslui nepaprastai svarbų uždavinį — sukurti revoliucinę teoriją, nukalti proletariatui idėjinį ginklą kovai prieš kapitalizmą, už socializmą. Ir mokslas jo genaliųjų atstovų Markso ir Engelso asmenyje įvykdė šį gyvybišką istorijos reikalavimą – buvo sukurtas marksizmas, kurio sudėtinė dalis ir teorinis pagrindas yra marksisitinė filosofija.
Marksisitinės filosofijos atsiradimą paruošė ir visa gamtamokslinės bei filosofinės minties eiga.

Tuo laikotarpiu savo politinėmis pažiūromis Marksas ir Engelsas buvo revoliuciniai demokratai – visų darbo žmonių interesų gynėjai. Griežtai kritikuodami dvarininkinę Prūsijos valstybę, jie padarė išvadą, kad tik liaudies valstybė gali būti dirbančiosios daugumos interesų reiškėja. Kurdami savo filosofiją, Marksas ir Engelsas panaudojo Hegelio dialektiką ir Fojerbacho materializmą, kuriuos jie kritiškai perdirbo, apvalė nuo įvairiausių antimoksliškų apnašų, praturtino didžiule darbininkų klasės reevoliucinės kovos patirtimi, naujausiais to meto mokslo pasiekimais. Marksas ir Engelsas parodė, kad vienintelis kelias darbo žmonėms išsivaduoti eina per socialistinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą.

Marksizmas atsirado XIX a. 5 d-metyje.Pradiniai marksizmo teiginiai buvo išdėstyti K.Markso ir F.Engelso kartu parašytame “Komunistų partijos manifeste”, išspausdintame 1848 m.. Manifestas skelbė, kad kapitalistinę santvarką nuvers sukilę samdomieji darbininkai(proletarai). Komunistų vadovaujama revoliucija turėsianti vykti vienu metu visos Europos valstybėse. Revoliucija tapsianti pasauline. Privatinė nuosavybė būsianti panaikinta, turtiniai skirtumai išnyksią. Proletarai patys planuosią ir tvarkysią gamybą, neliksią konkurencijos, sk
kurdo ir išnaudojimo.

Marksas ir Engelsas parašė daug knygų, tačiau “Komunistų partijos manifestas” labiausiai žinomas. Vertimų į įvairias kalbas skaičiumi jis atsilieka tik nuo Šventojo rašto.

Gyvendamas emigracijoje Anglijoje, K.Marksas ėmėsi tirti žmonijos ūkinę raidą, siekdamas įrodyti, kad kapitalizmą neišvengiamai turi pakeisti komunistinė santvarka. “Kapitale” ir daugelyje kitų knygų bei straipsnių Marksas išplėtojo savo socializmo teoriją. Jis teigė egzistuojant amžinus ir nekintamus istorijos dėsnius, žmonijos raidą lemiančius ekonominius veiksnius, nuo kurių priklausanti gamybos būdų kaita. Visi ligtoliniai gamybos būdai buvo paremti dirbančiųjų išnaudojimu, nes didžiąją dalį sukurtų gėrybių pasisavindavę engėjai. Tačiau iki pramonės perversmo iš esmės pagerinti varguomenės gyvenimo nebuvo įmanoma, nes gėrybių visiems negalėję užtekti. Tik kapitalizmas sukūręs tokias gamybines jėgas, kad pirmą kartą istorijoje šis tikslas pasidaręs pasiekiamas. Todėl būtina sukurti komunistinius visuomenės santykius, suformuoti naują žmogų. Ši visuomenė socialiniu požiūriu būtų vienalytė. Joje gėrybės būtų skirstomos pagal principą: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius.Tačiau tai įgyvendinti kliudą kapitalistai. Todėl proletariatas turįs nuversti jų valdžią ir sukurti komunistinę santvarką. Joje būsią panaikinti turtiniai skirtumai, pamažu pasidarys nebereikalinga valstybė, išnyksianti religija ir tautiniai prieštaravimai, visoje Žemėje įsiviešpatausianti amžina taika, visuotinė gerovė ir laisvė. Išvaduodamas save, proletariatas išlaisvins ir visą žmoniją.

K.Markso teorija liko neįgyvendinta arba buvo įgyvendinta tik iš dalies, ta
ačiau palyginti su kitomis socializmo teorijomis, ji yra visuotinesnė ir logiškesnė. Amerikos lietuvių mokslininkas V.Juodeika veikale “Didžioji iliuzija” rašo: “Markso vieninga sistema yra didžiulis statinys, stipriai apginkluotas <.> prieš bet kokį galimą užpuolimą ir todėl daro stiprų įspūdį ir priešams, ir draugams.

Marksizmo šalininkų XIX a. 6-ame dešimtmetyje buvo nedaug. 1864m.K.Marksas įkūrė “Tarptautinę darbininkų draugiją”(I Intenacionalą). Dėl nesutarimų su Prudono ir Bakunino šalininkais I Internacionalas faktiškai 1872m. nutraukė savo veiklą, o 1876m. buvo oficialiai paleistas. Tačiau jis padėjo susikurti gausioms ir įtakingoms socialdemokratų partijoms daugelyje Europos šalių. Visos šios partijos savo programas grindė marksizmu. XX a. nuo socialdemokratų atsiskyrė komunistai – V.Uljanovo-Lenino šalininkai. Jie taip pat skelbė ištikimybę marksizmui.
Naujas marksizmo vystymosi etapas susijęs su V.Leninu, kuris plėtojo marksizmą naujos istorinės epochos analizės ir naujausių gamtotyros laimėjimų apibendrinimo pagrindu. Leninas apgynė marksizmą nuo jo priešų, pakėlė marksistinę teoriją į kokybiškai naują raidos etapą.

NAUDOTA LITERATŪRA :

V.AFANASJEVAS ,,Filosofijos žinių pagrindai”
A.KASPERAVIČIUS ,,Visuotinė istorija” 12 klasei
LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA (7 TOMAS)

Leave a Comment