Priešistorė

Priešistorė–tai istorijos laikotarpis, kai dar nebuvo rašto, todėl beveik viską apie tų laikų žmonių gyvenima sužinome iš archeologinių radinių. Priešistorė truko labai ilgai- ji apima akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių.

Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų- kirvius, kaplius, peilius, iečių ir strėlių antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus- žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar nežinojo. Vėzdams, lazdoms naudotas medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos buvo daromi iš kaulo, rago. Akmens amžius-tai pats ilgiausias priešistorės laikotarpis.Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų-nuo 10 tūkstantmečio pr. Krr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio.Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios.Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai.Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse.Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių.Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime.Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių-briedžių, sttirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių-sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų.Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius.Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes ak

kmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti.Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni-aštresni, tvirtesni, patogesni.Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą.Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus.

Geresniais įrankiais žmonės galėjo vietoj varganų klajoklių palapinių pasistatyti geresnius būstus.Jų sienas neretai darydavo iš dviejų eilių į žemę įkastų stačių stulpų, stogą dengdavo medžių žieve, nendrėmis, velėnomis.Tokie būstai buvo žymiai šiltesni, erdvesni, viduje įrengtame ugniakure galėjai nuolat kūrenti ugnį.Juos statę žmonės jau buvo sėslūs, juk tokio būsto negalėjai perkelti į kitą vietą.Tuo laiku jau atsirado ir didesnių, geriau apsaugotų gyvenviečių.Jas pasistatyti galėjo tik gausesnės, geriau sutvarkytos ir sėslios žmonių beendruomenės.Tokios buvo iš pirmykščių giminių susijungusios gentys.Akmens amžiui baigiantis žmonės jau išmoko lazdomis, kapliais, kirviais išpurenti vieną kitą lengvesnės žemės sklypelį, pasisėti sorų, kanapių.Tai buvo žemdirbystės pradžia.Tuo laikotarpiu jau pradėta prisijaukinti jaučių ir kiaulių, avių ir ožkų.Maistui virti ir laikyti išmokta nusilipdyti iš molio puodų.Tačiau primityvi žemdirbystė ir gyvulininkystė dar negalėjo aprūpinti žmonių maistu, todėl pagrindiniai jų šaltiniai ir toliau liko medžioklė, žvejyba, rankiojimas.Žemę dirbo, maistą rankiojo daugiausia moterys, vyrai medžiojo, darėsi įrankius, statė būstus, kariavo.Akmens amžiaus žmonės, kurių svarbiausias ve

erslas buvo medžioklė, garbino Žvėrių viešpatį.Įvairios gentys skirtingai jį vaizdavo, bet, matyt, labiausiai buvo garbinamas puikusis girių žvėris briedis, trokštamas medžioklės laimikis.Archeologų daug kur randamos briedės skulptūrėlės iš medžio, kaulo, gintaro veikiausiai ir vaizdavo Žvėrių viešpatį-Briedžių briedę.Mažesnes skulptūrėles ir briedžio dantų vėrinius vyrai nešiojo ant kaklo, kad Žvėrių viešpats padėtų medžioklėje ir saugotų nuo nelaimių.Žyniai turėjo apeigų lazdas su išdrožtomis briedžių galvomis.Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena šventose giriose, dausose, todėl į kapus dėdavo įkapes: įrankių, ginklų, papuošalų, manydami, kad mirusiems visa tai bus reikalinga.Iš akmens daugiausia iš titnago, jie gamino darbo įrankius ir ginklus.Šie ankstyvieji žmonės, buvo vadinami hominidais, labiau panašėjo į beždžiones.Pamažu jie išmoko gaminti specialius įrankius, pavyzdžiui, peilio ašmenis.Akmens amžiaus žmonės nuolat klajojo ieškodami medžioklės vietų, mažomis grupėmis gyvendavo stovyklose.Šalčiausiu metu dalis jų glaudėsi olose.Jie rinko vaisius, uogas, šaknis, medžiojo laukinius žvėris.Prasidėjus mezeolitui, daugelis didžiųjų gyvūnų rušių išnyko.Mezeolito žmonės buvo naujųjų laikų žmonės, kaip ir mes.Žvejybai bei elnių ir šernų medžioklei jie vartojo naujus aštriabriaunius įrankius.Maždaug prieš 5000 metų dalis neolito žmonių išmoko prijaukinti gyvūnus ir auginti juos.Jie ėmė verstis žemdirbyste.
Lėtai slinko tamsūs, šalti, alkani žiemos vakarai užpustytose akmens amžiaus žmonių stovyklose.Bet žmonės nenuleido rankų, neprarado vilties.Kiekvienas darė, ką galėjo, kad apsisaugotų nuo bado, šalčio, pavojų, ir tos visų žm
monių pastangos, kantrus darbas, sumanumas per ilgus šimtmečius keitė ir lengvino žmonijos gyvenimą.

Žalvario, arba bronzos amžiumi vadinamas žmonijos priešistorės laikotarpis, kai darbo įrankius, ginklus, papuošalus pradėta gaminti iš žalvario.Lietuvoje žalvario amžius truko apie 1000 metų-nuo 2 tūkstantantmečio pr. Kr.vidurio iki 1 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio.Jis yra įsiterpęs tarp akmens amžiaus ir geležies amžiaus.Žalvaris yra vario ir cinko lydinys.Lietuvoje šių metalų nėra, todėl pirmuosius žalvario dirbinius Lietuvos gyventojai gaudavo mainais į žvėrių kailius, vašką, gintarą.Vėliau, išmokę apdirbti metalą, jie išsimainydavo žalvario žaliavos.Prekiauta su Skandinavijos, Pavyslio, Juodosios jūros šiaurinės pakrantės, Kaukazo gyventojais.Iš toli atvežtas metalas buvo brangus, jo apdirbimas sudėtingas, todėl žalvario amžiuje dar plačiai vartoti akmeniniai bei kauliniai įrankiai.Lietuvoje labiausiai paplitę žalvario dirbiniai buvo įvairių formų kirviai, durklai, ietgaliai.Gana daug ir gražių rasta žalvarinių papuošalų: apyrankių, antkaklių, segių, smeigtukų.Pradėjus vartoti žalvarinius įrankius, ypač kirvius, žmonių gyvenime įvyko didelių permainų.Išplito gyvulininkystė ir lydiminė žemdirbystė, nors dar verstasi ir žvejyba, medžiokle, drevine bitininkyste.Tuo laikotarpiu buvo prijaukintas arklys.Pradėjo plisti verpimas, audimas, varkalystė, puodininkystė ir kiti naminiai verslai.Gyventa didelėmis šeimyninėmis bendruomenėmis.Šeimą sudarė kelios kartos-seneliai, vaikai, vaikaičiai, neretai ir provaikaičiai.Svarbiausias vaidmuo bendruomenėje teko vyrui.Žalvario amžiaus pradžioje žmonės dar gyveno keturkampiuose ar apvaliuose būstuose iš žabų nupintomis ir moliu apglaistytomis sienomis, nendrėmis, velėnomis dengtais stogais.Būsto viduje visada būdavo atviras židinys.Laikotarpio pabaigoje pr

radėta rengti įtvirtintas gyvenvietes-piliakalnius.Jose žmonėms gyventi buvo žymiai saugiau ir patogiau negu akmens amžiaus laikų stovyklose ir būstuose.Žalvario amžiuje tikriausiai įvyko svarbių pasikeitimų žmonių tikėjime, nes pasikeitė laidojimo papročiai.Laikotarpio pradžioje mirusieji buvo laidojimi nedeginti, aplink kapą klojamas akmenų grindinys, kapas apdedamas keliais akmenų vainikais.Nuo žalvario amžiaus vidurio mirusiuosius imta deginti, kaulų likučiai puoduose ar be jų laidoti nedideliuose žemių sampiluose, vadinamuose pilkapiais.Į kapus kaip ir ankstesniais laikais dėtos įkapės: darbo įrankių, ginklų, papuošalų.Kai kurių Lietuvoje gamintų ir plačiai vartotų žalvario, akmens dirbinių randama ir kaimyninėse šalyse.Pagal tų radinių paplitimą mokslininkai nustato, kad žalvario amžiuje lietuvių ir latvių protėvių baltų, arba aisčių gentys gyveno daug didesniame Rytų Europos plote nei dabartinė Lietuva ir Latvija.

Maždaug prieš 8000 metų žmonės išmoko apdoroti metalą.Iš pradžių jie gaminosi daiktus iš gamtoje randamo vario ir aukso grynuolių, daužydami juos sunkiais akmenimis ir taip išgaudami formą.Pamažu amatininkai išmoko apdoroti šius metalus: kaitindavo juos tol, kol šie imdavo tirpti, o tada pildavo skystą metalą į formas.Metalas tūrėjo akivauzdžių privalumų.Iš jo buvo galima nuliedyti sudetingų formų įrankius, ginklus ir kitus daiktus.Jeigu daiktas sulūždavo jį buvo galima išlydyti ir išlieti kitą.Pirmiausiai žmonės, greičiausiai atsitiktinai sumaišę truputį alavo su variu, atrado bronzą, o sumaišę varį su cinku-žalvarį.Netrukus jie suprato, kad žalvaris stipresnis ir patvaresnis nei kiti metalai ir jam galima suteikti aštresnes formas.Be to žalvarinius ginklus ir įrankius buvo galima pagaląsti.Žmonės ėmė lydyti žalvarį dirbtuvėse, kaimuose ir taip prasidėjo žalvario amžius.Žalvario amžiuje atsirado pirmasis raštas vadinamas dantiraščiu.Jį sukūrė šumerai.Žalvario amžius apėmė tik labiausiai išsivyščiusias kultūras, o likusioje teritorijoje tuo pačiu metu tebebuvo neolitas.Pereinamasis laikotarpis iš neolito į žalvario amžių buvo vadinamas eneolitu.Žalvario amžiuje itin išryškėjo istorinės raidos netolygumas.Labiausiai pažengusiuose centruose įsigalėjo gyvulininkystė ir žemdirbystė.Kartu didelėje teritorijoje išliko neolito kultūros.Pirmoji ir labiausiai išsivyščiusi Europos žalvario amžiaus kultūra buvo Kretos-Mikėnų kultūra.Manoma, kad Europoje tebebuvo pirmykštė bendruomeninė santvarka.Kūrėsi naujos kultūros, palikusios daug bronzos dirbinių.Žalvario amžiaus gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste.Yra išlikusių daug kapinynų, piliakalnių; juose randama bronzinių kirvių, ietgalių, durklų, keramikos.Lietuvos žalvario amžius skirstomas į senąjį ir naująjį.Senojo žalvario amžiaus gyvenvietese rasta ovalių arba apskritų būstų su atviru židiniu pėdsakų.Sienos buvo pinamos žabais, apglaistomos moliu. Gyvenviečių radiniai-titnaginiai strėlių antgaliai, gremžtukai, titnaginiai kirviai, kapliai; keramika beveik neornamentuota, puodų paviršius tik šiek tiek brūkšniuotas.Mirusieji buvo laidojami nedeginti, kapai su keliais akmenų vainikais ir akmenų grindiniais.Iš papuošalų yra išlikę smeigtukų su įvijine galvute, ąselinių smeigtukų su trimito formos galvute, apyrankių.Naujajame žalvario amžiuje pradėta rengti įtvirtinimus(piliakalnius).Aikštelių sluoksniuose randama grubios brūkšniuotosios keramikos, akmeninių kirvių su skyle kotui, titnaginių dirbinių, strėlių antgalių.Tuo metu vietos meistrai gamino bronzinius įmovinius kirvius su apvalia įmovą, kurios krašte būdavo ąselė kirviui prie koto pririšti.Būdingiausi papuošalai: apvalios antkaklės su smailėjančiais galais, smeigtukai su įvijinėmis galvutėmis, apyrankės su skersiniais rumbais.

Geležies amžius yra toks laikotarpis, kai paplito geležiniai įrankiai, ginklai.Lietuviai geležį pirkdavosi kitose šalyse, jos gaunama ir Lietuvoje iš pelkių rūdos.Lietuvoje geležies amžius truko apie 1600 metų: nuo 5 a. Pr. Kr. Iki 12 a. Po Kr.Dirbti geležiniais įrankiais buvo lengviau, sparčiau.Žemei arti pradėta naudoti arklio traukiamą medinį arklą su geležiniu noragu.Dėl to padidėjo dirbami laukai, pagausėjo javų.Žmonės jau galėjo sukaupti jų atsargų, turėti maisto visus metus.Dėl to gausėjo gyventojų.Grūdams malti pradėta vartoti rankines sukamąsias girnas, grūdams laikyti imta statyti svirnus.Paplito puodų žiedžiamasis ratas, arba žiestuvas.Žemdirbystė tapo pagrindiniu gyventojų verslu.Atsiradus ariamajai žemdirbystei, giminė susiskaldė į šeimas, nes ir viena šeima jau galėjo įdirbti žemės sklypą ir išsimaitinti.Šeimos dirbama žemė tapo jos nuosavybė.Gimininė bendruomenė ėmė irti. Praturtėjusios šeimos pradėjo naudotis neturtingesnių šeimų ir įgytų belaisvių darbu, plėtė savo ariamos žemės plotus ir dar labiau turtėjo.Iš bendruomenės išsiskyrė turtingesnieji žemvaldžiai, jie statėsi atskiras medines pilis, kuriose gyveno su savo šeimos žmonėmis ir kariauna.Gentys kovojo tarp savęs, puldinėjo kaimynų žemes, grobė turtą.Kariaunų vadams ir kariams tai buvo papildomas turtėjimo šaltinis.Geležies amžiui baigiantis svarbiausiu žemdirbio padargu tapo žagrė, kuri ne tik pureno dirvą, bet ir vertė velėną.Dėl to padidėjo javų derliai.Plito kalvių, puodžių, balnių, odminių ir kitokie amatai.Amatininkai gamino vis tobulesnius darbo įrankius: plačiaašmenius kirvius, dalgius, pjautuvus, noragus, taip pat ir ginklus.Daugiau buvo laikoma naminių gyvulių.Medžiokle, žvejyba vertėsi tik pavieniai žmonės ar kai kurios šeimos.Plėtojosi prekyba, kadangi žmonės daugiau gaminių galėjo skirti mainams.Padaugėjus gyventojų, žmonės nebetilpo piliakalniuose ir ėmė kurti sodybas jų papėdėse, lygumose, kur buvo patogiau dirbti žemę, prie vandens.Į sutvirtintus piliakalnius gretimų gyvenviečių žmonės subėgdavo slėptis ištikus pavojui.Žmones į bendruomenę jungė jau ne giminystė, o bendra gyvenamoji teritorija, vadinamasis laukas. Vietoj gimininių bendruomenių radosi lauko bendruomenės.Jų svarbiausius reikalus tvarkė lakininkų sueigos-kuopos, smulkesnius-sueigose išrinkti seniūnai.

Karo žygiams vadovavo karo vadai, vadinti kunigais, kunigaikščiais.Pasikeitė ir laidojimo papročiai.Vietoj pilkapių atsirado plokšti kapai, kuriuose buvo laidojama panašiai kaip dabar-duobėse.Turtingi žmonės laidoti su gausiomis įkapėmis, kariams į kapus dėta daug ginklų, dažnai su jais laidoti ir žirgai.Daugelyje senųjų kalbų žodis geležis reiškia metalas iš dangaus.Matyt, todėl, kad pirmoji geležis darbo įrankiams ir ginklams gaminti buvo meteoritinė-iš meteoritų, nukritusių ant žemės.Geležies dirbinius pradėta gaminti Viduriniuose Rytuose maždaug prieš 6000 metų.Iš pradžių žmonės kaldavo šaltą geležį.Vėliau išmoko kaitinti geležies rūdą, kad gautų geležį ir galėtų ją apdoroti.Kitaip nei žalvaris, kurį vartojo ankstyvieji žmonės, geležis nesilydė.Ji buvo paverčiama korėta mase, kuri buvo kalama ir vėl kaitinama, kol įgaudavo reikiamą formą.Tinkamai temperatūrai pasiekti reikėjo specialių krosnių.Pirmieji žinomi prekeiviai geležimi buvo hekitai, gyvenę dabartinės Turkijos teritorijoje.Pirmosios žinios apie lydymą pasklido apie 1000 m. pr. Kr.Tada iš tikrųjų prasidėjo geležies amžius.Pirmieji vakarų Europoje geležį pradėjo gaminti ir vartoti keltai.Keltai mėgo puošybą.Jų drabužiai buvo iš vilnos, dažnai languotos. Turtingesni vyrai ir moterys nešiodavo sunkias pintas aukso arba sidabro antkakles, įmantriomis sagėmis susegtus apsiaustus.Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas; iš jo buvo gaminami tik prabangos daiktai.Sunkus ir paslaptingas geležies gamybos būdas atsispindi daugelio tautų mituose.Daugumos kapų įkapės negausios, tačiau labai įvairios: keramikos dirbiniai, žirgų aprangos reikmenys, vežimų su apkaustais liekanos, geležiniai ir žalvariniai įrankiai, auksiniai ir sidabriniai papuošalai.Buvo statomi įtvirtinti miestai, pilys. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, miestuose klestėjo amatai, prekyba. Geležies dirbinių gamyba dar labiau paplito; imta vartoti tobulesnius ginklus, žemdirbystės įrankius.Yra išlikę piliakalnių, kapinynų; juose aptinkama daug puodų šukių, akmens ir kaulo dirbinių, rodančių, kad geležies vartojimas įsigalėjo pamažu.

Darbą parengė: Klaipėdos vydūno vid. m-klos mokinė Edita Bražinskaitė

Leave a Comment