Gintaras Patackas

ĮMYGIO DIVERSANTAS
GINTARAS PATACKAS
Pirma knyga, 1976 m.
Gintaras Patackas dabar yra išleidęs šešias poezijos knygas. Tarkim, jūs jas visas gerai prisimenate arba neseniai perskaitėte iš naujo. Kuri iš jų aiškiausiai kalba apie poeto pasaulėjautą, pilietinius ir kūrybinius tikslus, apie tai, ką esam įpratę vadinti programa?

Atsakyčiau netikėtai. Pirmoji.
Būtina pabrėžti,— kalbu apie įprastą programos supratimą. Nes tradiciškų kūrybos siekių. tikslų ir būdų eliminavimas irgi gali būti suvokiamas kaip programa.
G. Patacko eilėraščiai į viešumą išėjo aštunto dešimtmečio pradžioje, 1972 m. Po ketverių metų pasirodė pirmas jo rinkinys ,,Atleisk užž audrą”. Debiutantui buvo dvidešimt penkeri.
Esu trejetu metų vyresnis už poetę. Jaučiuosi tos pačios kartos. Galvoju, kaip ryžosi mus pradėti tėvai. Pokario naktimis, pilnomis šūvių, baimės, nežinios. Matyt, kantraus tikėjimo gyvybės galia būta daugiau nei mums dabar gali atrodyti. Neišmanau apie genus. Bet ar jie buvo nepriklausomi nuo tų naktų šiurpo, motinų krūpčiojimo, nuo jų gudraus atsargumo, ryžto ir nevilties mišinio, kuriuo buvom maitinami.
Gimė ir mokėsi Kauno priemiestyje.
G. Patacko mokykla technokratinė (1973 m. baigė Statybos fakultetą Kauno politechnikos institute). Žodį,
įvaizdį, eiilutę, strofą, visą kompoziciją jis jautė kaip gimęs humanitaras. Turbūt tai gamtos dovana. G. Patacko humanitarinė saviaukla nebuvo itin nuosekli ir utilitariška. Įtikėtina manyti, kad vaizdo metamorfozių ir klasikinių formų dermės jis mokėsi iš T. Venclovos (,,Kalbos ženklas”, 1972). Tarp poetų, sk

katinusių kūrybos potraukį, .pats mini V. Mykolaitį – Putiną. T. S. Eliotą, D. Tomą, P. Celaną.
G. Patacko pasakojimai šiek tiek peno tokiam mitui teikia. Įsivaizduokime Kauno priemiesčio gyvenimą — namus su daržais, su priestatais gyvuliams. Įsivaizduokime tų gatvelių vaikus — Gintaras prisimena, kaip pats naršė krūmus, ginkluotas špaga ir mediniu pistoletu. Skaitė, žinoma, „Tris muškietininkus”, fantastiką, detektyvus. Toliau vis daugiau, vis įvairesnę lektūrą, grožinę ir populiarią mokslinę. Turtinga pasirodė esanti tėvo knygų spinta — su ankstesnių laikų spaudiniais. Vaikas lankė literatų būrelį, jam sekėsi rašiniai, dalyvaudavo mokyklos olimpiadose, bet aukščiau ,,neprasimušdavo“.
Vaizduose, kuriuos formavo jo sąmonė, nėra jausmo ir minties plokštumų. Tik sankirtos, apytaka, tūriai. ,,Skausmo išnara, džiaugsmo kevalas —/ Ties baisia smegenų giria”,— taip kalba poetas pirmoje knygoje. Blėstančių iliuzijų žodžius G. Patackas kaskart palydi iššminčiaus atodūsiu: viešpatie, kaip viskas kartojasi. Jis pradeda rinkinį gyvenimo praeinamybę ramiai stebinčio filosofo ištarmėm,— šitai nuplauks su migla, šitai išliks:
Vardai vėl miega žolėse,

Ir vėjai šlama virš pušynų
Tq savo liūdesį laukinį.
Nugrimzdo klaidos, o tiesa

Pro miegą kella galvą. sunkią.
Tuoj mūsų žvilgsniai susitiks. —
Kažkas užgims, kažkas išnyks,
Į vleną kūną susijungę.
Improvizuojantys lyrikai, o G. Patackas toks yra, nekartoja savo siužetinių jungčių. Bet turbūt yra kokie migloti dėsniai, veikiantys tartum autoriui nežinant.
Patacko mintys, požiūriai, nusiteikimai rinkinyje turi savo dinamiką. Pirmas knygas su

udaro įvairaus laiko, paprastai bent penkmečio, eilėraščiai. Galima būtų spėti, kad ,,miego”, narsos, ,,dinamito” ir šėlstančio kraujo motyvų tiesioginė jungtis priklauso vienam G. Patacko ankstyvosios kūrybos laikotarpiui. Rinkinio eilėraščių seka parodo, kad tolydžio lyrinis subjektas rezignuoja.

G. Patackas palyginti ramiai atsisveikino su vaikystės iliuzijomis ir neaimanavo dėl to, kad plikų dėdžių pažadai neišsipildė. Bet savo pilietinio ir kūrybinio aktyvizmo vienišumą, šauksmą be atgarsio jis išgyveno itin skaudžiai.
G. Patackui artimi būdvardžiai ,,aštrus”, ,,staigus”. Šiai bendrijai priklauso įvaizdžių drastika, pašaipa, frazių trankumo įspūdis. Poetui atrodo, kad ,,apkurtusi dvasia” sklandžių protingų žodžių jau nebesuvokia, kad reikia kalbėti visai kitaip, gal panašiai kaip A. Mikuta. Kad poezija suglobtų turgaus triukšmą ir negudrius kaimiečių pokalbius, kimią frazę, ištartą prie kiosko, ir girtuoklio spjūvį , „tau reikia balso, įžeisto ir liūdno, / ir rafinuoto priemiesčių žargono”. Pagaliau pati gyvybė jam atrodo esanti gaivališka, revoliucinga, maištinga jėga. „Vienintelis poezijos įsipareigojimas, G. Patacko supratimu, — ,,melstis gyvybei”, kuri yra didesnė nei šis regimas pasaulis”. Pats poetas, išvardijęs kūrybai būtinus pojūčius, išties ypatingai apibendrina: ,,Jų sumą aš norėčiau vadinti vienu vardu — jėga”.
Prigimties gaivališkumo motyvas atsišakoja, formuoja susiliečiančius vaizdus ir tropus, kuria savą prasmės lauką. Eilėraštis ,,Skausmas”, baigiamas tokia strofa:
.Už lempos šviesq, išminties garus

kilnoju taurę ir dažausi duonq,
už savo kūno tepalą raudona,
o kr
raujo skoni, žemiškai sūrus!

Taip kaitina skaitytojo vaizduotę G. Patackas. Jis vertina tikrą, intymią sielų draugystę, meldžiasi jos patvarumui. Bet paklūsta ir jauno kraujo šėlsmui, kalba apie geismo, nuotykio ir atvangos palaima:
Koks trumpas džiaugsmas vasaros nakties.
Nebeužtenka atsargumo rėmų,
Nebeužtenka įtampos ir blefų,
Kai nuo visatos amžinų problemų
Mes krentam prie mažyčių dekolte.

Mes žaidžiam monotonija. Sudie,
Laukinės žemės, purpurinės salos.

Sudie, sakau jums, vėtros ir korsarai,

Kai pirštuos skleidžiasi rausvi korsažai
Tarytum gėlės vasaros nakties.
—————————————-
Sekunde, mano drauge, patikėk,
Jog tavo amžiuj esame laimingi,

Kada beprotiškas alkūnės vingis

Krūties planetą baltą susitinka,

Apgaubus tamsai vasaros nakties.
,,Bodlero naktis”
Svarbu pabrėžti, kad visuotinio snaudulio pasaulis G. Patacko poezijoje nėra pasyvus.
G. Patacko poetinė kalba, įvaizdžių sistema neišsiskiria darniu nuoseklumu, vienąkart įsigalėjusia tvarka. ,,Šiam poetui apskritai būdingas polistilizmas”
Jo prigimčiai ir kūrybiniams principams artima improvizacija, jis nesvarstydamas neria į tas ertmes, kurias atveria staiga sušvitę paradoksai, jį traukia apytikrio apibrėžtumo tropai, viliojantys daugiareikšmės kalbos paslaptingumu. Tačiau tų įvaizdžių, apie kuriuos čia kalbėta, reikšmė pakankamai apibrėžta. Taigi jie apibrėžia ir poeto išgyvenimų centrą. Improvizuojama tiktai sistemos pakraščiais.
Retorika nėrą .G. Patacko kalba. Kalbėdamas eilėraščiais proza, poetas atidžiai apžiūrinėja skirtingas įvairiausių laikų situacijas ir negali atsistebėti, kokia tikslų, idėjų ir argumentų painiava supa tą paprastą laisvės sąvoką. Aiškumas randasi ir išsivadavimo galios sukyla tuomet, sv

varsto jis, kai klampynė įsiurbia mus iki kaklo. Ramių samprotavimų išvada iš esmės ta pati kaip ir aistringų monologų: ,,Kraštutinumas / (kurį įmanoma ištvert) — yra kartu ir pelkės / pakraštys”.
G. Patackas ištisą dešimtmetį garsėjo kaip maištingiausia jaunosios lietuvių poezijos jėga.
Poeto socialinis aktyvizmas buvo suvokiamas, o kūrybos kryptis įsidėmėta. Menas nieko nesprendžia, jis kelia klausimus. G. Patacko poezija atkakliai ir net įžūliai kamantinėjo: ar smagu vaidinti pažadų teatre? ar saldu miegoti pūvančioj lovoj? ar guodžia sielą patogumų ir kompromisų išmintis? ką sako tavo širdis? ką gali darnių vaizdelių menas, žvelgiantis tiktai į amžinybę?.. Šiais klausimais jis persmelkė mūsų šiokiadienius, spraudėsi į sąmonę, valiūkiškai modeliavo sprendimus, žvalgydamasis į praeitį ir ateitį. Įpiršo tokį klausinėjimą savo bendraamžiams ir jaunesniems. Skaitydami G. Patacką, nematome būrelio žmonių, kurie ,,eilėraščiuose kritikuojami”. Ne, sukti jo klausimai lekia į tave ir mane, išjuokia tartum niekuo nekaltą naivumą, smelkiasi į visai ,,padoraus piliečio” ramų gyvenimą, trikdydami, erzindami, žadindami negailestingą savistabą ir drovią mintį: ,,gal ir yra gyvenimas kitoks”.
G. Patackas gražiai plėtoja klasikinę eilėraščio kompoziciją, o prasmės lygmenys visai ,,tvarkingame” tekste santykiauja netradiciškai. Kūrinio žodžiai, pedanto akiai galintys atrodyti atsitiktiniai ir atšliję vienas nuo kito, iš tiesų yra viename traukos lauke. Tekste randi keletą ypač tiksliai sukaltų eilučių, suvoki, kad jos metaforiškai arba atviru žodžiu išreiškia svarbiausias idėjas, o kiti žodžiai, sąskambiai, kompoziciniai perėjimai kuria poetinę terpę, Fiksuoja priežasčių, išlygų, dvejonių žymes.
Kūrybinės vertės požiūriu įdomiausia problema iškyla skaitant absurdiškus G. Patacko pasakojimus.
Pirmų tokios saviraiškos pavyzdžių yra antrame rinkinyje ,,Išvarymas iš rojaus”:
herojiškoje situacijoje
į plieno spalvos automobilį dūzgiant varikliui
nedvejodamas sudūžta nemechaninis vabalas
iš chitono šarvų
pro benzino ir kraujo dėmes
velnias gaudo vabalo sielą
kuri yra šių metų lapkritis
dvidešimt penktojo plento keturioliktame

kilometre įsuktas ratų
G. Patacko kūrybos atšaka, tai tiesiog meninė saviraiška, potraukių ir gabumų laisva realizacija, fantazavimai, tekstai, kurie turi būt tik įdomūs, patrauklūs, meistriškai parašyti. Užsispyrusiam oponentui poetas atsako taip, žinoma, ironiškai:
Ant kalno užsilipęs dainavau
Ir salamandros veidą bučiavau,
Ir keikiau vardą savojo kūrėjo.
0 tau atrodė tai kaip įžeidimas,
Kas buvo vien tik vaikiškas žaidimas,
Neatsakingo elemento žodis.
G. Patackas turi imlią poeto sielą, joje formuojasi tikrai saviti meniniai reginiai, vaizduojantys visuomenės būseną ir žmogaus reagavimą, gyvai perteikiantys sudėtingas psichologines pagavas. Pripažinimo nestinga, jo kūryba domimasi ir svetur — yra verčiamas į rusų, latvių, gruzinų, ukrainiečių, čekų, lenkų, serbų ir kitas kalbas.
Savitumą lemia jo idėjinių ir meninių sprendimų radikalumas (šiaip jau mūsų jaunoji poezija dažnai yra drungna, beveik neutrali), maištingas būdas, fantastiški reiškinių gretinimai ir poetinio vaizdo laisvas kūrybiškumas. Jo eilėraščiuose skleidžiasi ne atvejai, o reiškiniai.

************************

ROMANTIKA IR IRONIJA

G. PATACKO LYRIKOJE
„Eilėraštis – tai žmogaus susidūrimo su būties paslaptimi raiška, nuolat kintanti ir neišsprendžiama“, – rašo V. Kubilius.
G. Patackas (rinkinys ,,Atleisk už audrą“ 1976) gana glaudžiai susiję su tradicinėmis lietuvių romantizmo pajautomis. Lyrinis eilėraščių subjektas siekia prisiliesti prie begalybės, išsiveržti iš pilkos ir vienodos kasdienybės, pasinerti į šviesesnį ir tauresnį būvį, nusileisti į „gilumą nepasiektų orfėjo”. G. Patacko ,,Paveikslas prie Žvakės”, ,,Nakties pasaulis praveria vartus”, mėnesiena” ir kt. byloja apie jų romantinę pajautą.

Dažniausias šio poeto semantinėje raiškoje yra metaforinis epitetas, kuris sukuria būdingų romantinei pasaulėjautai nuotaiką. <
G. Patacko eilėraščiuose paslapties aureole apgaubta tai, kas susiję su praeitimi:
„Bet šviesą išakijusią atstūmė / Staiga išblukę šimtmečių dažai („Nakties pasaulis praveria vartus”), „.Dangaus šviesom liepsnoja liūdesys / Taurėj varinėj, nelytėtoj lūpų” („Auksiniai vaisiai ant obliuoto vaišių stalo”). Tačiau jau ir pirmame rinkinyje randame užuominų, kad poetas tols nuo romantinės pasaulėjautos: „.Mes žaidžiam monotonija. Sudie, / Laukinės žemės, purpurinės salos” („Bodlero naktis”). Tai tarsi nuoroda į artėjančių realybę ir tuo pat metu tolstančią egzotiškų kraštų, romantinę grožio sampratą. Užuominų į pasaulėjautos kaitą galime įžvelgti ir eilėraštyje ,,Mūza”: „.Kai mirusia ugnim tu laiminai / seniai išblėsusius jausmus / nulūžo balsas, ir pro mus / į dangų nulėkė jo aidas.” Gal tradicinio romantizmo įvaizdžiai, jo semantika yra ta „mirusi ugnis”? Gal žodžiai „nulūžo balsas” yra nuoroda į lūžį G. Patacko pasaulėjautoje, o kartu ir poetinėje semantikoje?..
Šalia metaforinio epiteto G. Patacko poezijoje pamėgtas palyginimas.
G. Patackas salia romantinio įvaizdžio sukurtą vaizdą tiesiog “nutrenkia” į žemę. Šalia nakties, debesų, erdvės atsiranda proziškiausios realybės atributai: dėmė, tramvajus, atvirukas, akvariumas: „Ir prijaukintas debesis jį vejas / Tarytum miniatiūrinis tramvajus” („Taika”), ,,Naktis išsitiesė dėme riebia” („Poetui), „Erdvė“ tylės kaip užšifruotas tekstas” („Šie miestai klaidžios dulkėm apsupti”). Norėdami pavaizduoti lyginimo objektų santykį schema, pamatysime, kad G. Patacko didžiosios dalies palyginimuose ryšį galėtume pažymėti rodykle, nubrėžta iš viršaus žemyn: nuo iliuzijos į kasdienybę: debesis → tramvajus; naktis →dėmė. Ir tradicinio romantizmo detalių, ir savitų raiškos bruožų galime rasti nagrinėdami ir kitas poetinės semantikos priemones: personifikaciją, metonimiją ir kt. Apibendrindami galėtume teigti, kad ankstyvosios kūrybos rinkiniuose (,,Metai kaip strazdas” ir „Atleisk už audrą”) poetai artimi tradiciniam lietuvių romantizmui, tačiau jau pastebimas posūkis daiktiškumo link: meninis vaizdas priartinamas prie realybės.
G. Patacko poezijoje ironiškasis pradas bemaž užgniaužia romantiškąjį. Ironijos, kuri vėliau įsiviešpataus, užuomazgų esama jau pirmame G. Patacko rinkinyje ,,Atleisk už audrą” (1976). Prieštara įžvelgiama keliose eilėraščio frazėse, kurios nurodo i pasaulio metamorfozių srautą: ,,Aš – žiema, tu – vasara, mes abudu / pusbroliai. / skleidžia gėlės snieginus lapus. / Aš – tavasis pusvyris, tu – manoji pusžmonė, / Viskų mes dalinamės perpus: / Štai tau pusė ašarų, štai tau pusė pergalės. / štai tau vienas batas, negailiu, / Štai tau pusė radijo, štai tau pusė pragaro.“ („Skyrybų variantas”). Svarbiausia G. Patacko eilėraštyje – ironiškasis apibendrinimas. Jo semantiniu centru tampa žodis „pusė”, dalijantis pusiau tai, ko neįmanoma padalyti. Tai iš vidaus griauna įprastinį pasaulį, atskleidžia jo prieštaringumą. Lyrinis subjektas tarsi žongliruoja žodžiu „pusė” – tokia poza suteikia galimybę atsistoti aukščiau išgyvenamo skausmo. Nebereikia bijoti pasirodyti sentimentaliam ar nevyriškai dvejojančiam. Panašių užuominų į pasaulio prieštaras rasime ir eilėraščiuose „Atgal“, „Mūza”, ,.Diena kaip gyvenimas” ir kt.
Ironiškas žvilgsnis į pasaulį kartais virsta „juoku pro ašaras” – grotesku. G. Patacko poetinė realybės vizija kupina destrukcijos, pasiekusi aukštesnę dehumanizacijos pakopą.
Peržvelgę G. Patacko kūrybą romantizmo ir ironijos aspektu, galime padaryti keletą išvadų:
Pirmiausia, romantiškasis pradas ir šiandieniniam poetui nėra svetimas. Ankstyvojoje poezijoje poetai tęsia lietuvių romantizmo tradicijas, tačiau pastebimas posūkis daiktiškumo, konkretumo link.
G. Patackas greit nusisuko nuo romantiškojo pasaulio – ironija išauga į groteską.

************************
GINTARAS PATACKAS
1 Žmonijos istorija prasideda teiginiu: „Iš pradžių buvo žodis”. Iš kur žmogui kyla noras tą žodį užrašyti? Ar rašytoju tampama, ar gimstama? Kas pažadino Jūsų kūrybos galias?
Literatūra yra objektyvios tiesos dalis, objektyvios tiesos buvimas.
Šventasis Raštas sureikšmino žodį kaip Logosą, kurio prasmė yra daug gilesnė, ir, nesiveldamas į kalbininkų bei mokslininkų ginčus, galiu pasakyti retorines frazes: žodis – tiesa, žodis – ginklas, žodis – kūnas etc. Iš visos gyvūnijos žmogus naudojasi žodžiu ne tik kaip sutartiniu ženklu, materialiu garsine fonine prasme, ką daro, tarkim, papūgos ir jūrų kiaulytės bei kiti padarai, linkę čiauškėti, kriuksėti, riaumoti ir t.t., bet ir geba užrašyti jį, tuo suteikdamas žodžiui prasmę amžinybės, kuri gali pergyventi patį jį išsakius į subjektą. Žmogus, suvokdamas save erdvėje ir laike kaip akimirkos pasireiškimą, tačiau būdamas Kosmoso dalimi, didesne nei Gamtos ir Dievo jam duota, būdamas ne dalele, o dalimi, didesne nei jo kūnas ir sugebėjimai, stengiasi užpildyti vakuumą energija, kuri išreikštų jo savastį. Todėl užrašytas žodis tampa būsimų kartų patirtimi. Galima sakyti, kad žmogus jau gimsta su protėvių padovanota kraitele ir, nebūdamas tvirčiausia evoliucijos grandimi, žodžio dėka tampa civilizacijos šaltiniu, skatinančiu progresą. Natūralu, kad kiekvienam žmogiškojo proto skleidėjui jau genetiškai lemta tapti žodžio vykdytoju, rašto žinovu. Rašytojas tarp raštininkų ir metraštininkų pasižymi ta savybe, kad sugeba unifikuoti ir personifikuoti subtiliausias žodžio prasmes, kurios jį priartintų prie Gyvenimo savasties; nepažeisdamas pagrindinių psichologijos ir identifikacijos dėsnių, nustatytų asmeniui tą vietą, kuri jam skirta ne tik darvinizmo džiunglėse, bet ir visuomenės jūroje. Šia tema galima prirašyti daug kvailysčių, tačiau, pasikliaudamas skaitytojo patiklumu, nebandysiu aiškintis žodžio reikšmės, nes ten, už ribų, jinai tampa ir man nesuvokiama. Tad rašytojas, mano nuomone, yra žmogus, kuris gali disponuoti jausmais, veiksmais, niuansais etc., išsiskirdamas iš savo bendraminčių tarpo sugebėjimu ne tik mąstyti, bet ir įamžinti foną, subjektą, visumą. Šis gebėjimas išskiria jį iš kitų rato didesne humanizmo pasireiškimo forma, neguji duota vidutinybei ar primityvui. Tačiau suvokdamas savo galias, rašytojas negali piktnaudžiauti žmonijos jam suteiktu pasitikėjimu ir priverstas būti žaislu Dievo rankose, o Dievas, žinia, neišskiria nieko ypatingu dėmesiu, ir kiekvienam savo vaikui dovanoja tiek, kad jis būtų lygus tarp lygiausių. Rašytojas, apdovanotas talentu aprašyti gyvenimo galias, antra vertus, yra silpnas kūdikis, besistengiantis gauti papildomų jėgų iš alkoholio, narkotikų, sekso, todėl dažnai baigiantis gyvenimą savižudybe, kai ištuštėjęs jo gyvybės indas (individualumas) nesugeba išlaikyti gniuždančios išorinės dar neaprašyto ir nesuvokto Cosmos_o jėgos.
2. Ar pasaulis, kuriame gyvename, Jums atrodo prasmingas? Kas svarbiausia žmogui ir visuomenei šiandien – kai žengiame į naująjį amžių?
Pasaulis yra prasmingesnis, nei mes jį suvokiame. Chaoso pažadintas Brauno dalelių judėjimas yra ritmingas ir tvarkingas kaip traukinių Kaunas – Vilnius tvarkaraštis, tačiau tik rašytojas (humanistas, mokslininkas etc.) sugeba suvokti jo ir individo ryšį, pasikliaudamas šeštuoju pojūčiu, kurį supras ne kiekvienas homo sapiens. Rašytojui pasaulis yra prasmingas netgi tada, kai jis išsiveržia iš subjekto rėmų, atsidurdamas pomirtinio ir prieš gimininio gyvenimo sferose; prieš tapdamas žodžiu ir tiesa kitiems, jis turi susinaikinti kaip valgytojas, miegotojas, darbininkas, psichinis ir fizinis asmuo. Tiktai asmenybės neturėjimas tam tikrą laiko dalį jam padeda suvokti kietųjų dalelių į (taip pat ir minties) prasmingą slinktį.
3-4. Kokias mintis Jums kelia Lietuvos ir mūsų tautos likimas? Gal nujaučiate jį? Kas, Jūsų galva, yra literatūros tikslas? Kokią misiją šiais telekomunikacijų ir kompiuterių laikais turi literatūra? Ar toji misija, laikui bėgant, kinta?
Lietuva, patekusi į “laukinio kapitalizmo” pasaulį, elgiasi kaip vesterno herojus, kuriam vienintelis išsigelbėjimas ne malda, ne darbas, o kulka, išsprendžianti problemą. Panašus ir literatūros kelias-ji sparčiai žengia bulvarėjimo kryptimi. Pasižiūrėkime, kas dedasi knygynuose. Detektyvai, fantastika, trileriai užgožė ankstesnę “grynąją literatūrą”, kuri dabar merdi. Ji palaikoma tik saujelės beišnykstančių inteligentų ir akademinio jaunimo, kuriam dar dega J. Biliūno “Laimės žiburys”. Gerai, kad vyriausybė, kultūros ministerija remia saujelę susigūžusių rašytojų. Tačiau vyksta ir neprognozuojami reiškiniai. Manau, kad literatūra prisitaikys prie dabartinio gyvenimo kanonų, sunormalės ir, kai bus išspręsti materialūs klausimai, galės sveikai dalyvauti gyvenimo procese.
5. Kalbama, kad nūdienos literatūra – postmodernistinė literatūra. Ar Jūs patvirtintumėte šį teiginį? Jeigu taip, tai kas, Jūsų manymu, budinga jos stilistikai?
Postmodernizmas, vyraujantis šiuolaikinėje literatūroje, sprendžia teorines jos problemas, lemia jos ateitį. Tačiau per daug pasikelti į aukštybes, užsidaryti siaurame rate, vakuume literatūra negali. Be abejo, visi laurai priklauso jai, tačiau nepamirškime ir literatūros žemesniųjų pakopų; būtent daugeliui šiuolaikinių skaitytojų radikalusis post ar kitoks modernizmas yra neprieinamas, tad vertėtų prisiminti ir posakio “menas priklauso liaudžiai” principus. Išsprendę šias dvi problemas, galgi susilauksime ir lietuviškų bestselerių su intelektualumo apraiškomis ir gyvu intriguojančiu siužeto modeliu.
6. Ar visada esate kritiškas savo kūrybai? Kuri Jūsų knyga Jums atrodo brandžiausia? Ar turite nenusisekusių kūrinių ? Jeigu turite, tai kaip jie atsirado?
Be jokios abejonės. Pradžioje ką tik gimęs kūdikis – knyga – labai mielas, tačiau kai jis pradeda bliauti, spardytis, rodyti netinkamas savo charakterio savybes, būna baudžiamas. Taip žlunga idealas ir atsiranda žemiškosios vertybės – abejonės, savęs suniekinimas, menkavertiškumo kompleksas. Bet pamažu viskas nurimsta ir atsistoja į savo vietas.
Brandžiausiomis savo knygomis laikyčiau “Kapitono Homero vaikus” ir rinktinę “Jazmino žiedas vakarą prakalbina”. Pirmojoje sprendžiau aktualias realizmo problemas, apnuoginto “aš” funkcionavimą gyvenime be jokių sentimentų, o “Jazmino žiede” leidau sau atsikvėpti, atsijoti pelus nuo grūdų ir pateikti skaitytojui visą savo portretą, artimesnį idealiajam herojui.
7. Papasakokite apie savo darbą prie rašomojo stalo. Kokios valandos Jums kūrybingiausios? Ar Jūsų šeima Jus palaiko? Ar artimieji domisi Jūsų darbais?
Rašomas stalas man yra bet kuri vieta, kur galiu susikaupti ir rašyti. Pradžioje tai buvo namai, uždaryti nuo išorinio pasaulio, o vėliau tapau žymiai atviresnis, pradėjau nebesislėpti nuo žmonių, rašyti kavinėse, kelionėse, ligoninėse, žodžiu, kada tik apimdavo įkvėpimas. O jis ateina nelauktai, ir ranka pati panyžta rašymui.
8. Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? Gal galėtumėte paminėti rašytojus, kurie Jums autoritetai?
Skaitau šiuo metu mažai, daugiausia draugų kūrybą, kurie sykiu yra ir potencialūs konkurentai. Skaitau, kad neatsilikčiau nuo gyvo vyksmo, naujų dėsnių, o kartu gaučiau ir impulsą rašyti.
9. Gal galėtumėte nupiešti skaitytojo idealą? Tarkime, žmogų, kuris skaito būtent Jus?
Tegu dailininkas piešia idealus. Manau, minioje skaitytojų turiu ir savo gerbėjų.
10. Sakoma, jog iš rašymo nepragyvensi. Ar skalsi rašytojo duona? Kaip prisiduriate prie būtinosios riekės?
Duona neskalsi, bet va sviestas.
*********************

Leave a Comment