Povandienine Archeologija Lietuvoje

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Tikslai 4
Luokesos ežeras 5
Gyvenvietės ežeruose 6
Kas yra polinės gyvenvietės? 8
Tyrinėtos ir Siesarties upelio ištakos 8
Tyrimai 8
Priežastys, tikslas (kodėl buvo statomos polinės gyvenvietės, jų paskirtis) 9
Datavimas (Kada buvo statomos polinės gyvenvietės) 10
Lietuva (Luokesos I-II gyvenvietės) 10
Kas gyveno polinėse gyvenvietėse (kodėl čia gyveno, kas įtakojo, skatino?) 11
Anketa 11
Išvados 19
Naudota literatūra 20
Šaltiniai 20
Tinklapiai 20
Priedai 21
Archeologai. 22
Ką slepia Luokesų ežeras? 22
Luokesų ežero dugne — ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietės liekanos 23
Ieškoma su perspektyva 23
Ežerų polinės gyvenvietės 26
pasaulyje ir Lietuvoje 26Įvadas
Povandeniniai archeologiniai tyrimai – tai pakankamai nauja archeologinių tyrinėjimų sritis, kurios vystymasis priklausė ir nuo technikos raidos, kuri įgalino žmogų dirbti po vandeniu. Kaip rodo metodikos raida, tyrinėtojų didžiausias siekis – sudaryti tokias darbo sąlygas, kad galima būtų vykdyti tokius pat archeologinius tyrimus, kaip ir ant žemės.
Polinės gyvenvietės, tai senovinės, priešistorinės gyvenamosios vietos, kurios buvo įrengiamos virš seklių ežero vietų ar pelkių. Ant medinių polių, vertikaliai sukaltų į dumblą, žemę ar pan. buvo įrengiama platforma, ant kurios toliau statomi pastatai, įvairaus dydžio ir paskirties.
Dar dabar apgyvendintos polinės gyvenvietės egzistuoja visuose kontinentuose: Pietinėje Azijoje, Vakarinėje Afrikoje ar Centrinėje Amerikoje, gal dar ir Europoje jose yra gyvenama. Šiose platumose polinės gyvenvietės yra naudojamos kaip pooilsio, maudymosi vietos, pirtys. Toks specialus gyvenimo būdas, pastatai be rūsio, vienaukščiai, aptinkami vietose, kur dažni potvyniai ir vandens lygio svyravimas sudaro nemažai sunkumų vietos gyventojams. Statymas pastatų ant medinių pagalių, rąstų – geriausias sprendimas.
Polinių gyvenviečių tyrimai tapo labai svarbūs, kadangi ak

kmens amžiuje ir ankstyvajame metalų laikotarpyje (akmens, bronzos, geležies amžiuose) gyvenimas ant polių buvo itin dažnas reiškinys beveik visoje Europoje: Alpių regione, Lenkijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių. Povandeniniai archeologiniai tyrimai – galimybė tirti šio tipo objektus.
Paskutiniųjų metų naujų povandeninių archeologinių objektų atradimai Lietuvoje paskatino susidomėti unikaliu gyvenimo būdu polinėse gyvenvietėse, gyvenimu virš vandens. Naujos polinės gyvenvietės aptiktos Rytų Lietuvos ežere privertė pažvelgti į Europoje esančias tokias pat gyvenvietes, kad būtų lengviau suprasti jų atsiradimą, specifiką. Polinių gyvenviečių tyrimai pirmieji Lietuvoje atlikti 2002 metų vasarą Luokesos ežere, Molėtų rajone.Tikslai
1. Supažindinti mokytojus bei mokinius su nauja archeologijos rūšimi- povandenine archeologija;
2. Aprašyti polines gyvenvietes, jų tyrinėjimus. Luokesų ežero 2002, 2003 metų archeologinius tyrinėjimus, atrastus polius, jų tyrimą;
3. Apklausti mokytojus bei mokinius, sužinoti jų požiūrį ir jų žinias apie povandeninę archeologiją.Luokesos ežžeras
Luokesų ežeras tyvuliuoja už 2 km į pietvakarius nuo Molėtų. Jo plotas – 1,04 km2 , ilgis (iš v. į r.) 2,4 km, didžiausias plotis 0,8 km. Ežeras yra labai duobėtas ir gilus (vietomis apie 45 km). Didžiausias gylis 43,8 km. Krantai š. vakaruose ir pietuose aukšti, vietomis apaugę mišku. Yra 2 salos (iš viso 3,6 ha). Įteka upelis iš Luokesaičio ežero, išteka į Kirneilio ežerą.
Luokesų ežeras prigludęs prie pat Molėtų, yra viena iš pagrindinių šio miesto gyventojų poilsiaviečių. Skaidriame jo vandenyje daug žuvų, ežero pakraščiai patogūs trumpalaikiam poilsiui po darbo valandų. Čia rengiamos ži
iemos ir kitos šventės, į kurias susirenka po kelis tūkstančius žmonių. Ant ežero ledo lenktyniauja važnyčiotojai, žirginio sporto entuziastai.
Senesni molėtiškiai porina, kad ankščiau Luokesų ežeras vadinosi Lakesu. Kitados po pasaulį klajojęs, visus ežerus ir upes perbridęs, čia atėjęs milžinas. Brisdamas per šį gilų ežerą, jis prilakęs.Gyvenvietės ežeruose
Gyvenvietės ežeruose susidomėta dar XIX a. viduryje. 1854 metais Šveicarų mokslininkas F.Keller iškėlė teoriją, kad poliai randami ežeruose yra polinių gyvenviečių statytų ant platformų virš ežero paviršiaus liekanos. Ši teorija tapo labai populiari ir dėl to, kad buvo rasta daug įdomių radinių.. XX a. pradžioje ja buvo suabejota, o vėliau ji buvo paneigta. Dabar galima tiksliai pasakyti, kad dauguma neolito ir bronzos gyvenviečių stovėjo ant kranto tik vėliau nugrimzdo.
Lietuvoje šie paminklai archeologų dėmesį patraukė dar prieš II-ą Pasaulinį karą. Svarstyta ar buvo statomos polinės gyvenvietės Lietuvoje. Išsiskyrė kelios archeologų nuomonės. S.Kšvickis ir P.Galaunė manė, kad akmens amžiaus gyventojai rengdavo savo būstus vandenyse ant piltų žemės salų, kurias su krantu jungdavo siauru liptu takeliu, o polinės statybos Lietuvoje nebuvo. Spiginas teigė, kad buvo kelių tipų poliniai pastatai, vieni ant plaustinių prie polių pritvirtintų platformų, kiti statyti paprastai ant polių. E.Volteris taip pat manė, kad polinė statyba akmens amžiais Lietuvoje turėjo egzistuoti. Šiandien požiūris į akmens amžiaus polines gyvenvietes yr
ra pasikeitęs. Nors nusausėjusiuose vietose randama gerai išsilaikiusių polių, bet jie nelaikomi polinių gyvenviečių ant vandens liekanomis. R.Rimantienės nuomone pastatų virš vandens, bent jau akmens amžiuje, nestatyta, o keičiantis ežero vandens lygiui po vandeniu atsidūrė gyvenvietės dėl minkšto grunto ir potvynių pavojaus statytos ant ilgesnių polių. Neolitinių polinių gyvenviečių liekanos tyrinėtos Usviatų ir Čičitskoje ežeruose (Pskovo sritis), kur br polių, rasta nemažai keramikos, titnaginių įrankių ir medinių apeiginių statulėlių.
Vėlyvesniuose laikotarpiuose baltų žemėse aptikta nemažai gyvenviečių ežeruose, išsiskiriančių savo statybos ypatumais. XIX a. pabaigoje Rytų Prūsijoje jas pradėjo tyrinėti J.Haidekas, o atsiradus povandeniniai archeologijai Lenkijoje, pradėti nuoseklūs jų tyrinėjimai. Šios įtvirtintos gyvenvietės priskiriamos ankstyvojo geležies amžiaus Vakarų baltų pilkapių kultūrai, jos paplitusios Mozūrų regiono, bei Suvalkų vaivadijos ežeruose ir statybos visiškai prie vandens, dažnai ant grotinių platformų. Geriausiai ištirtos yra Moltajinių (Olštino vaivadija) ir Božne (Suvalkų vaivadija) ežerų gyvenvietės. Pastarosios liekanos buvo pasklidusios 20 m diametru, 2,3–4 metrų gylyje, o 12×16 m netaisyklingos formos ovale koncentravosi medinės konstrukcijos ir akmenys. Gyvenvietės pagrindą sudarė grotinė konstrukcijos platforma iš įvairių statmenai sujungtų rąstų. Nuo platformos galų maždaug už 7–10 m gyvenvietę supo stulpų eilė.
Panašios konstrukcijos, bet vėlyvesnės įtvirtintos gyvenvietės žinomos kitame baltų regione – Latgaloje, Latvijoje. Ten žinoma apie 10 tokių gyvenviečių esančiu po vandeniu. Ušurų ir kai kuriose ki
ituose ežeruose tyrinėtos gyvenvietės yra atsidūrusios net 4 m gylyje, bet geriausiai ištirta ir išlikusi yra ne taip giliai buvusi Araišių ežero įtvirtinta gyvenvietė. Jos statiniai, primenantys medinę pilį, datuojami IX – X a. Ši gyvenvietė buvo pastatyta vidury ežero, mažoje saloje, kuri laikui bėgant vis labiau buvo apsemta vandens. Dėl aušto vandens lygio ir žemo salos reljefo, gyvenvietė negalėjo būti pastatyta taikant tradicinius statybos metodus. Jos pamatus sudarė grotų pavidalo platforma iš 13 skersai ir išilgai išsidėsčiusių medinių sienelių. Ant šių pamatų paklotas rąstų grindinys, sudarantis savotišką aikštę. Ant jos išsidėsčiusios penkios namų eilės, iš kurių keturios buvo kraštuose, o viena per vidurį. Iš kai kurių namų buvo likusios net septinių rentinių aukštumo sienos. Visi namai buvo stačiakampio formos nuo 3×3,7 m iki 4.5×5,9 m dydžio. Statinių pamatai padaryti iš ovalių rąstų, kurie buvo užklojami žeme ir smulkesniais rąsteliais. Sienos sudarytos iš persiklojančių statmenų balkių. Kiekvienas pastatas kairėje fasado dalyje turėjo įėjimą ir nedidelį priestatą. Namai šildomi didelėmis akmeninėmis krosnimis. Iš pietinės gyvenvietės pusės buvo akmeni.nis griovelis, kuriuo nutekėdavo susikaupęs vanduo. Salą su krantu jungė tiltas. Dabar šis paminklas yra rekonstruotas ant kranto, kur įrengtas muziejus.
Įdomus yra V. Pokrovskio aprašytas archeologinis paminklas esantis netoli Ežerinių, Ribnicos ežere, kuris dabar yra Baltarusijoje, netoli pietinės Lietuvos sienos. V. Pokrovskis rašo, kad šiame ežere yra „sala“ (виспа) vadinama vieta, kurioje randama polinių konstrukcijų liekanų. Pagal žvejų pasakojimus polinės konstrukcijos susideda iš seklumoje esančių polių ir prie jos vedančio tilto liekanų. Ši sekluma yra stati, apvalios formos povandeninė kalva, kurios perimetras apie 120 sieksnių (1 sieksnis – 2,13 m), jos pakraščiuose eina dvi eilės polių, viduryje taip pat yra polių, bei paklotas medžio trinkų grindys, tačiau dėl vandens poveikio jame susidarė skylių. Vandens sluoksnis nuo polių viršaus yra vienas aršinas (0,71 m). aplink seklumą ratu einantis poliai užima apie dviejų sieksnių plotą, už jų pagilėja iki 5 sieksnių. Poliai čia supuvę visą sieksnį nuo paviršiaus. Tilto liekanos eina nuo kaimo į salą, nuotoli nuo kranto apie 150 sieksnių, vidutinis gylis 5–6 sieksniai. Tilto plotis apie 6 sieksnius, pradedant nuo kranto. Poliai vienas nuo kito nutolę per 1,5 sieksnio, jie sudaro 4–5 eiles. Gilesnėse vietose jų viršūnės yra apie 2 sieksnius nuo dugno. Dėl vandens poveikio poliai labai suplonėję, tačiau kiek galima spręsti iš išlikusių šakų jie buvę apie 8 verškų (1 verškas – 4,4 cm). Poliai ąžuoliniai, gal lengvai ištraukiami. Kai kurie poliai turėjo geležinių detalių; geležinius antgalius, o per vidurį geležinius kablius. Randama ir stambių plytgalių bei puodų šukių. Vietiniai gyventojai sako, kad „ten karalius gyveno“. Panaši gyvenvietė yra tyrinėtoje Gotlando saloje, Tigstat Trask ežere (Švedija). Ši XII a. vikingų gyvenvietė buvo keturkampio formos, maždaug 250×250 m dydžio, pastatyta ežero centre. Pastatai statyti ant polių ir stačiakampių medinių dėžių užpildytų gruntu.
Lietuvos ežerų gyvenvietės kol kas nėra tyrinėtos. Nors V.Ušinsko bandymai jų ieškoti Daugų, Didžiulio ir Vilkokšnio ežeruose nebuvo sėkmingi, bet atsižvelgiant į radinius kaimyninėse šalyse, reikėtų tikėtis atradimų ir Lietuvoje.
Žinių apie ežerų gyvenviečių liekanas yra ir iki II pasaulinio karo sukauptoje archeologinėje medžiagoje. I.Jurkus mini, kad Vilniaus apskrityje pasitaiko vietų, kuriose galėjo būti statomi poliniai pastatai ant vandens. Plačiai aprašomas Šventas ežeras prie Bagaslaviškio (Širvintų r.), kuriame nuo seno randama juodojo ąžuolo polių, kurios vietiniai gyventojai bandydavo ištraukti, nes ąžuolas buvo gerai išlikęs, kietas, lygus be šakų ar šaknų požymių. Per audrą dažnai buvo išmetamos ąžuolinės pusiau apvalios lentos ir kitos medinės detalės. 1911 m. ežerui smarkiai nusekus buvo galima matyti polius paviršiuje ir juos apžiūrėti. Be šio ežero paminėti Jubelių, Ulšiškių ežerai (Širvintų r.), bet apie radinius juose smulkiau neparašyta.
Profesoriaus E.Volterio nuomonė apie polines gyvenvietes išdėstyta L.Paunksnio straipsnyje „Sijų statybos likučiai Lietuvoje“ čia taip pat minimas Vulos ežeras (Vilniaus r.), kuriame yra 40 į ežero dugną sukaltų polių bei randama daug puodų šukių. Straipsnyje taip pat paminėti Platelių ežero poliai, kurie šiandien jau tapo geriausiai ištirtu Lietuvos povandeniniu archeologiniu paminklu.
Ne tokios aiškios informacijos yra vėlyvesniuose šaltiniuose. Baltojo ežere (Zarasų r.) randama daug ąžuolinių rąstų. Luokeso ežere (Molėtų r.) taip pat randama storų kietų rąstų, iš kurių vietiniai žmonės net statydavosi trobesius. 1999 m. Gegužės mėnesį vykusioje žvalgomojoje povandeninėje ekspedicijoje buvo išžvalgyta teritorija aplink dvi Luokeso ežero salas. Buvo aptiktas medinės konstrukcijos dalis ir medinis 2m ilgio polis. Šiame objekte reikia tęsti žvalgymus, kad būtų galima nustatyti radinių ir paminklo kilme..Kas yra polinės gyvenvietės?
Polinės gyvenvietės, tai senovinės, priešistorinės gyvenamosios vietos, kurios buvo įrengiamos virš seklių ežero vietų ar pelkių. Ant medinių polių, vertikaliai sukaltų į dumblą, žemę ar pan. buvo įrengiama platforma, ant kurios toliau statomi pastatai, įvairaus dydžio ir paskirties.Tyrinėtos ir Siesarties upelio ištakos
Štai Siesarčio ežere apžvalgytas 200×100 m dydžio plotas ŠV, ežero krante ties Siesarties upės ištakomis. Žvalgymo metu ištakose 2m gylyje rasta dešimtys į dugną įkaltų 0.2 – 1.5 m ilgio, apvalių 6 – 5 cm skersmens kuolų. Dalis jų sukalta skersai ištakoms, kiti išsimėtę be tvarkos. Padaryta pirminė 16 kuolų inventorizacija. Kuolai išsidėstę puslankiu. Tarp kuolų, dumble, rasta kelios dešimtys maždaug 7–9–5 cm dydžio, apvalainių lauko akmenų (PAV?(54)). Rastieji kuolai turbūt tarnavo kaip užtvara žvejybos tinklams statyti, akmenys naudoti kaip tinklų pasvarai. Šio objekto datavimas neaiškus.Tyrimai
Polinių gyvenviečių tyrimai yra gana skirtingi, kadangi polinės gyvenvietės vienose vietose aptinkamos jau dabar neapsemtose, tik durpėtose vietose šalia ežero, arbe buvusio ežero vietoje (Lietuvoje – Žemaitiškės, netoli Kretuono, Lenkija – Biskupinas), arba vandenyje (Constance ežero gyvenviečių komplektas, Vokietija, Luokesos polinė gyvenvietė – Lietuva). Taigi tarsi tiems patiems objektams reikalingos visiškai skirtingos metodikos ir pasiruošimas.
Alpinio regiono gyvenviečių vidutinis polių skaičius yra apie 2500 – 5000 vienetų. Milžiniški kiekiai radinių sudarė nemaža sunkumų tyrėjams: vėlyvojo neolito gyvenvietės (Saint-Blaise) buvo suskaičiuota ne mažiau kaip 360 tonų akmens, 400,000 gyvulių kaulų, 18000 titnago dirbinių ir apie 3 tonas keramikos šukių.
Tokie objektai, aptinkami po vandeniu, suteikia žinių apie dar vieną gyvenimo būdą virš vandens ar drėgnoje vietoje, papildo atskirų laikotarpių medžiagą ir įprasti archeologiniai tyrimai čia negalimi. Povandeniniai tyrimai suteikia nemažai žinių apie aptariamojo laikotarpio statymo technologijų lygį, konstrukcijos metodus.
Archeologinė medžiaga užsikonservuoja vandenyje, todėl geriau išlieka. Dažnai šis procesas gana drąsiai vadinamas „laiko kapsulės efektu“. Iš surinktų duomenų matoma, kad daug geriau išlieka organinė medžiaga, kuri duoda svarbios ir gana sunkiai išliekančios informacijos (tekstilė, oda, kaulas, medis, augalinės liekanos).
Polinių gyvenviečių tyrimuose labai svarbūs ir pagalbiniai mokslai – dendrochronologija, palinologija, paleogeografija, C14 datavimas.

Priežastys, tikslas (kodėl buvo statomos

polinės gyvenvietės, jų paskirtis)

Dažnai girdima tarp archeologų vyraujanti nuomonė, kurią palaikė ir M. Gimbutienė, kad polines gyvenvietes reikėtų sieti su gyvulininkyste. Polinės gyvenvietės statytos žemose pelkėtose vietose, ežerų pakrantėse. Pakrantė drėgna, todėl lengva į ją kalti rąstus. Kiaulės ganėsi užliejamoje maistingoje pakrantėje, o kiti gyvuliai pievose.
Dar viena nuomonė, kuri galėtų paaiškinti polinių gyvenviečių statybą, gali būti susijusios ir su žvejyba, maisto gavyba. Taip pat vanduo išvalo aplinką, todėl gyvenimas virš vandens galėjo padėti išvengti antisanitarinių sąlygų, mesti atliekas ir šiukšles tiesiai į ežerą.
Taip pat viena iš spėjamų priežasčių – gynybinė. Kad galbūt šios gyvenvietės buvo statomos norint apsiginti nuo priešiškai nusiteikusių kaimynų, o gal nuo laukinių žvėrių. Tačiau mūsų regione sunku būtų taip teigti, kadangi ežerai žiemą užšąla, ir tada labai lengvai galima ją pasiekti ledu ir sudeginti užpuolimo metu.
Vienas iš paaiškinimų, yra tas, kad polinės gyvenvietės buvo statomos apsisaugojimo tikslais. Nuo priešiškai bei agresyviai nusiteikusių genčių arba nuo laukinių žvėrių. Tokią nuomonę pateikia Lenkijos mokslininkai, kurie polines gyvenvietes Mozūrijos ežeryne (Moltajny, Pieczarki) traktuoja kaip gyvenamasis – gynybinis kompleksas, gyvenvietė (Mieszkalno-obronnej osiedla).
Švedijoje yra žinoma viena, panašaus laikotarpio polinė gyvenvietė, Alvastra, keli kilometrai nuo Vaterno (Vattern) ežero. Alvastros polinė gyvenvietė užima gana didelį plotą, apie 1000 m2, apie 1000 medinių polių. Dendrochronologiniai tyrimai leidžia teigti, kad ši gyvenvietė buvo naudojama daugiau kaip 42 metus.
Šios polinės gyvenvietės interpretacija yra gana įdomi, kadangi ji yra traktuojama kaip vieta ritualams, todėl ją ir tenka paminėti, nes yra ir visai neįprastų polinių gyvenviečių interpretacijų. Tyrinėtojų yra pateikiami keli pagrindiniai: Netinkamai, nepraktiškai parinkta vieta, kadangi joje nėra galimybių apsiginti; Didelis procentas tarp visų radinių, prestižinių, retų dirbinių kiekis; Labai mažai rasta titnago dirbinių, jų apdirbimo liekanų; Žmonių kaulų liekanų kultūriniame sluoksnyje.
Taip pat rasta ritualams priskiriamų artefaktų – deginto maisto-aukų, titnago dirbinių.
Kodėl ritualiniai vietai buvo pasirinkta šlapia, pelkėta vieta, galėtų paaiškinti ir tas faktas, kad dauguma aukų Akmens amžiuje, Bronzos i.r netgi Geležies amžiuose randama pelkėse. Taip pat šita pelkė nėra paprasta, kadangi ją surado iš į ją subėgančių šaltinių, tai tarsi šventa vieta.
Alvastra polinės gyvenvietės pavyzdžiu buvo pateikta dar viena polinių gyvenviečių interpretacija.
Crannog – gyvenamosios vietos, įrengtos ant nedidelių natūralių ar žmogaus padarytų salelių ežeruose, upėse ar pelkėse. Platforma ant vertikalių polių, sustatytų ovalo forma yra prilaikomi horizontalių rąstų. Ši salelė, dažnai apjuosiama medine aukštatvore. Crannog naudojami nuo neolito, ankstyvojo bronzos amžiaus iki pat 16 a. m. e. Dar 1500 m.e. šios vietos minimos rašytiniuose šaltiniuose.

Datavimas (Kada buvo statomos

polinės gyvenvietės)

Nors polinės gyvenvietės egzistavo nuo 5 tūkst. Iki 8 a. pr. Kr., tačiau tai nebuvo vientisas procesas. Yra keli periodai, kai ežerų pakrantės buvo apleistos, o vėliau vėl apgyvendintos. Tai įtakoja tiek gamtiniai ir klimatiniai veiksniai.
Pietų alpiniame regione apgyvendinimas atrodo buvo daug vientisiau neolito ir bronzos amžiuose, šiaurinėje dalyje polinių gyvenviečių apgyvendinimas tęsėsi ilgai ir be didesnių pertraukų. Atsekamos dvi didesnės pertraukos gyvenviečių apgyvendinime Bronzos amžiuje yra fiksuojamos 24 – 20 a. pr. Kr. Ir 15 – 12 a. pr. Kr.
Ankstyvojo Bronzos amžiaus gyvenvietė ZH-Mozartstrasse, įrengta Zurich ežere, Šveicarijoje, buvo apleista antruoju periodu maždaug 1503 m. pr. Kr. Dvi kitos, taip pat ankstyvojo Bronzos amžiaus gyvenvietės Bodman-Scachen, Constance ežere ir Arbon-Bleiche, pietinėje to paties ežero dalyje, taip pat buvo apleistos pirmojoje 16 amžiaus pr. Kr. pusėje.
Specialiomis programomis, analizuojami palinologiniai ir nuosėdų tyrimai parodė, kad tokį gyvenviečių apleidimą sąlygojo vandens lygio kitimas Bronzos amžiuje. Klimatinės sąlygos, įtakojo miškų nykimą, ir to pasėkoje vandens lygio kitimas privertė polinių gyvenviečių žmones palikti savo vietą (vos tik kelių metrų ežero vandens lygio pakilimas gali užlieti pačius patogiausius žemės plotus, naudojamus žemdirbystei).
Europos rytinėje ir šiaurinėje dalyje buvusių gyvenviečių apleidimo priežastys nėra grindžiamos gamtinių sąlygų pasikeitimų ar vandens lygio kilimu, kadangi tai nėra moksliškai užfiksuota. Galbūt gyventojų išėjimą gyventi kitur, paaiškintų randamų nuodėgulių ir sudegusių struktūrų gausa kai kuriose gyvenvietėse (jų randama ir Luokesos II gyvenvietėje). Ar jos buvo sunaikintos užpuolimų metu, ar prieš paliekant jos buvo specialiai sudegintos? Į tai atsakys tik tolimesni tyrimai.Lietuva (Luokesos I-II gyvenvietės)
Nagrinėjamuoju laikotarpio polinių gyvenviečių turime ir Lietuvoje. Dvi rastos tame pačiame, Luokesos ežere. Jos datuojamos Bronzos amžiaus pab., Ankstyvuoju geležies amžiumi (2500 ir 2800 m BP). Priskiriamos Brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Tai pirmosios ir kol kas vienintelės tokio tipo gyvenvietės Lietuvoje. Kiekvieną jų sudaro maždaug po 380 polių, susmeigtų į dumblą. Šias gyvenvietes tiriant povandeninės archeologijos pagalba, nardant buvo aptikta keramikos šukių, tašytų rąstų, platformos dalių, akmeninio kirvuko ašmenys, trinamosios girnos, gyvenvietės akmenų, medžio angliukų.
Abi gyvenvietės įrengtos sekliose ežero vetose, kurių gylis yra maždaug 1,5-2 m. Gerai šios seklumos matomos iš lėktuvo darytose nuotraukose.
Gyvenviečių planai padaryti inventorizuojant polius, atspindi polinių gyvenviečių struktūrą. Pirmoji gyvenvietė, tyrinėta 2001 metais, yra apsupta dviguba medine „tvora“ nuo kranto pusės. Antroje gyvenvietėje tokio aiškaus gynybinio įrengimo nepastebėta.
Tolimesni tyrimai atsakys į daugiau klausymų, tačiau pirminių konsultavimosi su geologais metu, buvo beveik neabejojama, kad šios gyvenvietės savo gyvenamuoju laikotarpiu stovėjo vandenyje, nes šiuo laikotarpiu Lietuvos teritorijoje didesnių vandens lygio svyravimų nėra užfiksuota.
Kas gyveno polinėse gyvenvietėse (kodėl
čia gyveno, kas įtakojo, skatino?)

Kaip ir kas gyveno šiose gyvenvietėse, galima pasakyti iš bronzos amžiumi datuojamos polinės gyvenvietės Costancos ežere, imant ją kaip pavyzdį. Vidutinis namų skaičius gyvenvietėje apie 25, žmonių skaičius gana įvairus iki 400.
Įvairiose namuose aptikti skirtingi artefaktai liudija apie žmonių gyvenseną. Vienas jų, matyt priklausė metalurgas, juvelyras. Rasta krosnis, liejimo formos, užbaigti dirbiniai. Taip pat pagal radinius atskiriamas keramiko namas, įvairių tipų ir formos keramikos gaminiai. Piemens, arba gyvulių augintojo būstas: 75 procentai rastų kaulų sudarė naminių gyvulių, arkliai buvo plačiai naudojami. Atskiras pastatas buvo skirtas atsargų laikymui: grūdų, linų, aguonų. Taip pat čia rastas Bronzos amžiaus plūgas.
Dideli ginčai mokslininkų tarpe dėl perėjimo į gamybinį ūkį Lietuvoje dar neleidžia teigti, kad Luokesos polinių gyvenvietės žmonės jau buvo žemdirbiai. Ūkio plėtros fazę Rytų Lietuvoje gyventojai pasiekė senajame bronzos amžiuje, o intensyvaus ūkio fazę – naujajame bronzos amžiuje ir ankstyvajame geležies amžiuje. Toks vėlyvasis perėjimas matyt buvo sąlygotas labai didelės gausos gamtoje randamų maisto išteklių, grybų, uogų ir t.t. Taip pat ir žuvies, tai įrodyta I. Antanaitytės disertacijoje.
Tačiau mes iki šiol nieko nežinome apie polinių gyvenviečių žmonių gyvenimo būdą Lietuvoje, gal tai parodys tolimesni tyrimai.Anketa
Lytis......
Amžius.....
Mokykla................

I. Ar domitės archeologija?
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau kas tai yra

II. Kuo archeologiniai radiniai reikšmingi šių laikų istorijai?
..............................

III. Ar žinote tokia archeologijos rūšį kaip povandeninė archeologija?
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau

IV. Kas yra polinės gyvenvietės?
a) Pastatai ant rąstų
b) Kažkokie neaiškūs pastatai
c) Apie tokius nesu net girdėjęs(usi)
d) Kita ....................

V. Ar Lietuvoje randama polinių gyvenviečių?
a) Taip
b) Ne
c) Nežinau
d) Jos yra tik Europoje ir Lietuvoje tikrai jų nėra

VI. Ar domitės Luokesų ežero archeologiniais tyrinėjimais?
a) Taip
b) Ne
c) Nesu apie tai girdėjęs(usi)

VII. Ar norėtumėte dalyvauti povandeniniuose archeologiniuose tyrinėjimuose?
a) Taip
b) Ne
c) Kita.........

VIII. Kodėl ir kada pradėjote domėtis archeologija?
..............................

IX. Kuriam amžiui ir erai priskirtumėte šiuos archeologinius radinius?
..............................

X. Ką manote apie povandeninę archeologija?
..............................

XI. Kaip manote kokia naudą šie tyrinėjimai suteiks ateities kartoms taip pat mūsų istorinėms žinioms?
..............................

AČIŪ UŽ ATSAKYMUS

I. Ar domitės archeologija?

a)taip (6)

b)ne (11)

c)nežinau, kas tai yra (0)
II. Kuo archeologiniai radiniai reikšmingi šių laikų istorijai?

Remiantis archeologiniais radiniais gaunama daug žinių apie to meto žmonių gyvenimą, kultūrą, buitį, papročius.

III. Ar žinote tokią archeologijos rūšį kaip povandeninė archeologija?

a)taip (14)

b)ne (3)
IV. Kas yra polinės gyvenvietės?

a)pastatai ant rąstų (14)

b)kažkokie neaiškūs pastatai (1)

c)apie tokius nesu net girdėjęs(usi) (1)

d)nežinau (1)
V. Ar Lietuvoje randama polinių gyvenviečių?

a)taip (12)

b)ne (1)

c)nežinau (4)

d)jos yra tik Europoje ir Lietuvoje jų tikrai nėra (0)
VI. Ar domitės Luokesų ežero archeologiniais tyrinėjimais?

a)taip (9)

b)ne (8)

c)nesu apie tai girdėjęs(usi) (0)
VII. Ar žinote, kelios povandeninės gyvenvietės yra rastos Luokesų ežere?

a)4 (0)

b)2 (3)

c)1 (6)

d)nežinau (8)
VIII. Ar norėtumėte dalyvauti povandeniniuose archeologiniuose tyrinėjimuose?

a)taip (11)

b)ne (5)

c)kita... (1)
IX. Kodėl ir kada pradėjote domėtis archeologija?

a)mokykloje (4)

b)nesidomiu (4)

c)nežinau (7)

d)neatsakė (2)
X. Kuriam amžiui ir erai priskirtumėte šiuos archeologinius radinius (polines gyvenvietes)?

a)akmens amžiui (2)

b)XII-XIV a. (3)

c)neatsakė (6)

d)nežino (6)
XI. Ką manote apie povandeninę archeologiją?

a)įdomu (13)

b)nežinau (2)

c)neatsakė (2)
XII. Kaip manote, kokią naudą šie tyrinėjimai suteiks ateities kartoms, taip pat mūsų istorinėms žinioms?

Mes gauname žinias apie senovės lietuvių gyvenimą, reljefo kitimą,..Ateities kartos gaus daug žinių apie savo protėvių gyvenimą, likimą.

Anketų išvados

Anketų pagalba apklausėme 17 žmonių, iš jų 13 moterų ir 4 vyrus
Apklaustųjų amžius buvo gana įvairus (16 – 61 m.)

Buvo nurodyta, kad 8 apklaustie.ji buvo iš Molėtų gimnazijos, 7 iš Molėtų vidurinės mokyklos ir 2 asmenys nenurodė mokymo įstaigos pavadinimoIšvados
Reikėtų rimčiau atsižvelgti į folklorinę medžiagą, kurioje dažnai sutinkamos žinios apie ežeruose nuskendusias „bažnyčias“, „karalių pilis“, „polocius“, „ulyčias“, „velnio malūnus“ ir kt. Šie padavimai ir legendos gali turėti ir istorinį pagrindą. Tai aiškiai parodė Araišių ežero gyvenvietės tyrimai, apie kurią vietiniai žmonės pasakojo, kad čia buvusi velnio paskandinta, pikto bajoro pilis.
Remiantis išvardytais dokumentais galima spręsti, kad ežerų gyvenviečių Lietuvoje turėtų būti. Norint jas lokalizuoti reikia povandeninės archeologijos priemonėmis patikrinti turimą informaciją. Šie paminklai galėtų suteikti visiškai naujų žinių apie pastatų ir gyvenviečių statybą, bei jų gyventojų buitį.
Polinės gyvenvietės – unikalus gyvenviečių tipas, Europoje paplitęs priešistoriniais laikais, susilaukia tyrinėtojų dėmesio jau nuo XIX amžiaus. Trumpai apžvelgta tyrinėjimų metodikos raida iliustruoja siekimą, naudojantis technikos išradimais, polinių gyvenviečių tyrimus po vandeniu išvystyti iki tokio lygio kaip ir archeologinius kasinėjimus žemės paviršiuje.
Pirmieji povandeniniai tyrimai atlikti Šveicarijoje davė pradžia ir kitoms Europos šalims.
Lietuvoje polinių gyvenviečių povandeniniai archeologiniai tyrimai prasidėjo tik 2002 vasarą, kadangi tokių tyrimų patirties Lietuvoje dar neturime, tenka mokytis iš kitų Europos valstybių.
Visi naujai surasti paminklai kol kas įvertinami tiktai paminklosauginiu aspektu, apie jų vertę moksliniam pažinimui neatlikus nuodugnių tyrimų spręsti sunku. Tačiau po vandeniu slepiasi dar nemažai neįmintų mįslių ir pradėtas darbas neturėtų nutrūkti. Viena iš jų tai ežerų gyvenvietės prie vandens.

Mums šis darbas leido susipažinti su nauja archeologijos sritimi – povandenine archeologija. Manome, kad mūsų kursinis darbas bus naudingas istorijos mokytojams, kaip nauja medžiaga papildanti vadovėlius.

Apklausus mokinius bei mokytojus paaiškėjo, kad dar ne daug kas žino apie mūsų krašte vykdomus tyrimus.Naudota literatūra
1. E. Pranckėnaitė. Polinių gyvenviečių povandeninių archeologinių tyrimų pradžia ir raida Europoje. V. 2003
2. M. Kvedaravičius. Povandeninė archeologija Lietuvoje. V. 2002, p.14–17
3. R. Kraniauskas. Povandeninė archeologija Lietuvoje. V. 2002, p.74–77
4. Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ 2002 Nr.10 p. 20–21, 31
5. Laikraštis „Voruta“ 2002 09 21
6. Laikraštis „Molėtų žinios“ 2002 09 03
7. Laikraštis „Vilnis“ 2003 07 29
8. Laikraštis „Vilnis“ 2002 08 23
9. Laikraštis „Lietuvos žinios“ 2003 07 17
10. R. Šimkus. Ežerų sietuva. V. 1978, p.7-8
11. A. Meilius. Molėtų rajonas. V. 1984, p.20Šaltiniai
1. Elena Pranckėnaitė 1981 m.Tinklapiai
1. http://www.heritage.lt/kpip/darbai.htm#povandenine%20archeologijaPriedai
Ką slepia Luokesų ežeras?
Kai pernai povandeninės archeologijos ekspedicijai Luokesų ežere pavyko surasti pirmąją polinę gyvenvietę Lietuvoje, buvusią prieš 2500 metų ir ištraukti sveikutėlį luotą, atsirado noras ieškoti toliau. Šįmet archeologinė ekspedicija, vadovaujama Kultūros paveldo centro archeologo Zenono Baubonio, įsikūrė kitame ežero krante – Ažuluokesos kaime. Pasak grupės vadovo, jis paskaitęs 1935 m. vardyno anketoje, kad nuo Laumių (raganų) kalno, esančio šalia ežero, ėjęs tiltas į kitą ežero pusę ir liepęs studentėms patikrinti šią versiją. Legendos, anot jo, turi pagrindo, bet ne visada tiesiogiai. Taip ir čia: vietoj tilto buvo surasta antroji polinė gyvenvietė ir, manoma, kad galės būti ir trečioji. Ši vieta labai išdumblėjusi, todėl, pasitelkus ežerektorių, bus preparuojami dumbliai. Į tyrimus įsijungs ir archeologijos mokslų daktaras G.Zabiela, kuris teodolito pagalba išmatuos plūdurais pažymėtus polius. Išmatavimai bus užfiksuoti, sudarytas bendras gyvenvietės planas, ši gyvenvietė mažesnė. Rasta apie 200 polių (pirmojoje 400). Pasak Z. Baubonio, ištraukti iš vandens radiniai būna trapūs, (beje, rasta ir brūkšniuotosios keramikos), juos būtina kuo greičiau konservuoti. Ekspediciją finansuoja Kultūros vertybių apsaugos departamentas, Pasak vadovo, šią vasarą buvo išžvalgyta 10 ežerų (dauguma jų mūsų rajone), bet kito ežero, slepiančio polines gyvenvietes – nerasta. Tuo ir unikalus Luokesų ežeras.

„Vilnis“Luokesų ežero dugne — ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietės liekanos
Molėtų rajono Luokesų ežero dugne rastos prieš 2500 metų ant medinių polių virš vandens stovėjusios gyvenvietės liekanos.
Ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietės liekanos rastos per Kultūros paveldo centro archeologų ekspediciją Luokesų ežere.
Pirmą kartą polinės gyvenvietės liekanos Luokesų ežere buvo rastos prieš dvejus metus. Kaip sakė archeologinių tyrimų vadovas Zenonas Baubonis, šią savaitę radus antrąją panašią gyvenvietę paaiškėjo, jog čia jų buvo visas kompleksas. Pasak archeologo, tokių analogų Lietuvoje nėra.
“Iki polinių gyvenviečių likučių Luokesų ežere atradimo archeologai tik spėliojo, kad Lietuvoje gali būti tokių gyvenviečių, nes tokios buvo rastos Latvijoje, Lenkijoje”, – sakė Z. Baubonis.
Atlikę tyrimus, archeologai ežero dugne aptiko 400 polių. Čia rastos ir grindinį primenančios gulsčių rąstų konstrukcijos. Taip pat gausu keramikos likučių, rasta ir akmenų iš židinių.
Pasak Z.Baubonio, ant polių virš ežero statyti namus tuomet buvo labai pravartu. “Pirmiausia polinės gyvenvietes žmonės statėsi dėl saugumo, nes tai buvo sunkiau prieinama vieta, – sakė archeologas. – Be to, tokio pobūdžio gyvenamieji kompleksai susiję ir su gyvulininkystės atsiradimu, nes ežero krantai buvo gana pelkėti ir čia labai tiko auginti kiaules. Taip pat gyvenant virš ežero buvo lengva pasiekti geriamąjį vandenį, žuvis”.

„Voruta“Ieškoma su perspektyva
Kai pravažiavęs Luokesos gyvenvietę pasukau miškelio link ir paklausiau sutikto jaunuolio, kur galėtų dirbti archeologai, jis nedvejodamas, mostelėjęs ranka šiaurės link, tarstelėjo: “ten už miškelio, kur žemsiurbė darbuojasi”.
Ir tikrai, perėjęs per miškelį išgirdau žemsiurbės garsą, o netoliese išvydau ir saulėje įdegusius vyrus bei porą jaunų panelių. Susipažinome – tai Vilniaus universiteto archeologijos specialybės studentės bijutiškietė Elena Pranckėnaitė bei Giedrė Motuzaitė. Darbams vadovavo Kultūros paveldo centro vyr. archeologas Zenonas Baubonis, kuris sutiko plačiau papasakoti apie ekspedicijos darbą, talkininkus, rėmėjus ir ateities planus. Luokesos ežere tyrimai vykdomi trečius metus. Dirbta ne veltui – aptiktos net dviejų gyvenviečių vietos. Pirmosios gyvenvietės teritorijoje dirbti buvo paprasčiau, nes rasta daug mažiau dumblo. Todėl greičiau buvo rasta radinių, kurie atspindi laikmetį ir buitį. Tada pavyko aptikti trinamąsias girnas iš akmens, akmeninio kirvio ašmenis, net sveiką puodą. Spėjama (tai tvirtina tyrimai), kad pirmoji gyvenvietė egzistavo prieš 2 500 metų, o antroji – prieš 2 400 metų. Skiriasi ir pačių gyvenviečių išdėstymas: jei pirmosios nuo ežero pusės matosi pusračiai – gynybiniai žiedai, tai antrojoje jų nėra. Čia daugiau matosi tiesios linijos -daugiau planinis gyvenvietės išsidėstymas. Tiesa, geografiškai abi išsidėsčiusios ežero seklumoje ir išsidriekusios pagal seklumą, pakankamai išsitęsusios, abiejose yra atitolusių polių koncentracija.
Pasak Z. Baubonio, aptikti šio ežero vandenyse polinių gyvenviečių liekanas padėjo didelę patirtį turintys šioje srityje Torunės universiteto archeologai. Tada atsitiktinai pavyko surasti tik vieną polį prie mažosios salos bei aptašytą vėlyvosios statybos rąstigalį. Kaip sakoma, kas ilgai ir nuosekliai dirba, ieško – tam nusišypso sėkmė. Taip buvo ir Luokesos ežere – kai beveik nebeliko neišžvalgytų pakrančių plotų, tada ir prasidėjo atradimai.
Šiems darbams atlikti reikia nemažai lėšų. Pernai metų pirmosios pastelinės gyvenvietės inventorizacijos darbus finansavo Kultūros paveldo centras, Šiemet antrosios gyvenvietės tyrimus finansuoja Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Aišku, šiam darbui skiriama tik pats minimumas reikiamų lėšų, be kurių jokie darbai būtų neįmanomi. Čia vien tik entuziazmo nepakanka. Šiemet dėl nepakankamo finansavimo nebegalima daryti radiokarboninių tyrimų nei kokių nors cheminių analizių. “Malonu, kad atsiranda rėmėjų” – džiaugėsi grupės vadovas Z. Baubonis. Jis minėjo pavienius asmenis, kurie talkino atliekant smulkius darbus, narus savanorius, dirbusius be atlyginimo, VU studentes, Niujorko universiteto doktorantą Mantą Kvedaravičių, istoriką Algimantą Galinską ir eilę kitų. Pasak vadovo, reikia tik padėkoti ir pasidžiaugti, kad yra remiančių firmų bei jų vadovų. VĮ “Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos” už “ačiū” davė pagrindinę įrangą, vieną naro kostiumą padovanojo IĮ “Diukonys”, deguonį pildo taip pat už “ačiū” Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bazėje. Kad viskas būtų užfiksuota nuotraukose, pasistengė Sauliaus Kirvelos fotografijos salonas. Zenonas tik geru žodžiu minėjo Molėtų aerodromo, įsikūrusio Radžiūnuose, lakūną Algirdą Lukoševičių, kuris suteikė galimybę viską nufotografuoti iš “paukščio skrydžio”. Visų rėmėjų nė nesuminėsi.
Grupės vadovą užklausiau apie ateities planus, juo labiau, kad tris metus dirbant prie polinės gyvenvietės jau kristalizavosi nemažai naujų idėjų. Artimiausia svajonė -vieną iš atrastųjų gyvenviečių kuo nuodugniau ištirti, kad įmanoma būtų pastatyti autentišką tokios gyvenvietės modulį. Tai būtų puikus turizmo objektas. Kad tai realu, rodo Lenkijos ir Latvijos patirtis, kur tokios gyvenvietės atstatytos ir dažnai lankomos vietinių ir užsienio turistų.

„Molėtų žinios“Ežerų polinės gyvenvietės
pasaulyje ir Lietuvoje
Povandeninė archeologija yra gana nauja sritis Lietuvos moksle. Dauguma archeologinių darbų po vandeniu vykdoma Kuršių mariose, Baltijos jūroje ar Vakarų Lietuvos ežeruose vadovaujant Klaipėdos universiteto profesoriui Vladui Žulkui. Platus Rytų Lietuvos ežerynas mažai tyrinėtas. Prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Archeologijos katedros studentai, vadovaujami archeologo Zenono Baubonio, Rytų Lietuvos ežeruose ieškojo povandeninių istorinių objektų – senovinių tiltų liekanų ir nuskendusių luotų. Nardyta seklumose, ežerų sąsiauriuose iki 10 metrų gylio. Vietos paieškai pasirinktos neatsitiktinai. Buvo remiamasi senoviniais istoriniais šaltiniais, legendomis ar žmonių pasakojimais, kuriuose minimi ežerai ir per juos kažkada ėję tiltai. Taip pat buvo klausiama vietinių žmonių apie vietas, kur ežere kliūna tinklai ar meškerės. Buvo naudotasi netgi žmonių pasakojimais apie ant miško nusileidusį ežerą arba dvigubą ežero dugną. Ieškant rašytiniuose šaltiniuose minimo tilto liekanų Luokesos ežere, atsitiktinai aptikta vertikaliai į dugną įsmeigtų neaiškios paskirties kuolų santalka. Iš pirmo žvilgsnio tai šiek tiek priminė senovinio tilto polių liekanas, bet kuolai nesusisiekė su krantu ir buvo išsidėstę nebūdinga tiltams kryptimi – išilgai ežero. Nustatyta, kad kuolai yra ežero seklumoje, 1,5-2 m gylyje, užima apie 20 metrų pločio ruožą ir nutolę nuo kranto apie 40 metrų. Atidžiau juos apžiūrėjus, medienoje pastebėtos kirvio žymės, dumble rasta apdegusių akmenų, keraminių puodų šukių, akmeninio kirvelio ašmenys bei trinamosios girnos. Paaiškėjo, kad poliai – tai priešistorėje, žalvario amžiuje (apie VIII a. pr. Kr.) stovėjusių pastatų liekanos. Taip vandenyje buvo atrasta pirmoji polinė gyvenvietė Lietuvoje. Žinia apie naują mūsų protėvių gyvenimo būdą plačiai nuaidėjo po Lietuvą. Bet tuomet nebuvo skirta pakankamai lėšų, todėl nuodugnesni tyrimai nebuvo vykdomi. Tebuvo suskaičiuoti poliai ir padarytas jų išsidėstymo planas. 2001 m. rudenį žvalgomieji povandeninės archeologijos tyrimai buvo atnaujinti. Dalyvaujant ir šio teksto autorei, Luokesos ežero, kur jau buvo žinoma polinė gyvenvietė, kitame krante atrastos dar dviejų gyvenviečių liekanos. Jų atradimas parodė, kad kaimeliai ežeruose ant polių buvo ne atsitiktinumas, o Lietuvos priešistorėje dėsningas reiškinys. Deja, nedaug turime medžiagos apie polinių gyvenviečių statybą ir jų atsiradimo priežastis Lietuvoje, todėl pradedant jas nuodugniau analizuoti reikia remtis kitose šalyse gerai žinomų ir ištirtų gyvenviečių pavyzdžiais.
Paprastai polines trobelės yra pastatytos ant vertikaliai į žemę įkastų baslių, be pirmojo aukšto ir rūsio. Iš šalies žiūrint, nerūpestingai suręstos trobelės ant polių šiuo metu paplitusios tam tikrų klimatinių sąlygų vietose Centrinėje Afrikoje, Pietryčių Azijoje ar Pietų Amerikoje. Dažniausiai jos statomos ten, kur vandens lygis dažnai svyruoja dėl potvynių ar gausių sezoninių liūčių. Polinė statyba gyventojams yra geriausia išeitis prisitaikant prie gamtinių sąlygų, nes vandeniui nuslūgus derlingose pievose galima ganyti gyvulius ar sodinti maistinius augalus. Šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, polines konstrukcijos kartais naudojamos statant pirtis ar poilsio namelius ežere, kur dalis ar visas pastatas yra laikomas rastų virš vandens.
Anksčiausios polinių gyvenviečių liekanos Europoje aptinkamos iš vėlyvojo akmens amžiaus – neolito laikotarpio, t.y. apie 4500 m.pr.Kr. Dauguma šių gyvenviečių išsidėsčiusios alpinių ežerų zonoje: pietinėje Vokietijos – dalyje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Šiaurinėje bei lytinėje Europos dalyje, be Lietuvos polines gyvenvietės žinomos Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje, Rusijoje, Švedijoje. Iš minėtų šalių anksčiausiai pradėtos tyrinėti ir labiausiai ištirtos alpinių ežerų regiono polines gyvenvietės. Jau XIX a. viduryje, suaktyvėjus melioracijos darbams ir nuslūgus vandens lygiui, archeologų dėmesį patraukė keliuose Alpių regiono .ežerų krantuose kyšantys basliai. Pradėjus žvalgyti šias vietas pasirodė, kad dar gausiau baslių yra po vandeniu. Kai kur rečiau kai kur tankiau, dažnai jie sudarė lanko formos užtvarą. 1845 m. archeologinė ekspedicija; vadovaujama Ferdinando Kelerio, pradėjo pirmuosius archeologinius tyrimus Ciūricho (Zuerich) ežere Šveicarijoje. Iš gausių radinių, gerai išlikusių vandenyje, buvo nustatyta, kad medinės konstrukcijos – tai buvusių pastatų liekanos. Polinėmis gyvenvietėmis labai susidomėjo archeologai, nes paprastai kelių tūkstančių metų senumo pastatai sausumoje sunyksta, o šie radiniai suteikė galimybę išsamiau pažvelgti į priešistorinių žmonių gyvenimą ir buitį. Tokių gyvenviečių paieškų ir tyrimų labai pagausėjo. Šiuo metu vien tiktai Alpių regione žinoma apie 500 įvairaus dydžio polinių kaimų buvimo vietų. Statyba ant polių Europoje labiausiai plito nuo akmens iki žalvario amžiaus. Tuo metu klimatas buvo sausas ir šiltas, idealus gyvulininkystei plėtoti. Buvo kuriamasi apie 20-30 sodybų kaimeliuose, kuriuose gyveno iki 400 žmonių. Datavimai dendrochronologiniais bei radioaktyviosios anglies (C14) metodais parodė, kad pastatai, stovėję giliau vandenyje, yra dviem tūkstančiais metų senesni už esančius arčiau kranto. Vandens lygiui pamažu kylant, buvo traukiamasi toliau nuo ežero. Statant naujus pastatus, senieji jau buvo atsidūrę po vandeniu.
Įdomu panagrinėti, kas vertė žmones keltis gyventi ant vandens? Juk čia gyvenant nuolat juntama drėgmė, nepatogu susisiekti su krantu. Aiškinantis polinių gyvenviečių statymo priežastis buvo atliekami geologiniai, paleogeografiniai, palinologiniai, osteolo-giniai, dendrochronologiniai tyrimai. Mokslininkams atkūrus tuometinę paleogeografinę situaciją ir nustačius Alpių ežerų lygių svyravimus paaiškėjo, kad nameliai buvo statomi ant polių, bet ne pačiame vandenyje, o drėgnoje, pelkėtoje, kartais užliejamoje ežero lagūnoje, birios pagrindą sudarė storas sapropelio sluoksnis. | minkštą žemę buvo galima lengviau ir giliau įsmeigti polius namams, be to, durpingame dirvožemyje jie lėčiau supūdavo, todėl namų nereikėdavo dažnai perstatyti. Gyvenviečių teritorijoje ir už jos ribų buvo drėgna ir gerai vešėjo žolė, todėl buvo tinkama vieta gyvuliams auginti ir apsaugoti nuo laukinių žvėrių. Gyvenant prie vandens buvo patogu aprūpinti kaimą žuvimi, susisiekti su kitomis gentimis bei gintis. Tanki nusmailintų rąstų tvora, juosusi daugumą polinių gyvenviečių, buvo statoma gynybai nuo užpuolikų, gyvuliams laikyti bei saugotis nuo aukštų ežero bangų. Kadangi vanduo išvalo aplinką, čia buvo tinkamiausia vieta šiukšlėms, maisto atliekoms mesti ir taip išvengti antisanitarinių sąlygų. Statydami polinės konstrukcijos pastatus, žmonės galėdavo lengviau prisitaikyti prie gamtinių sąlygų, vandens lygio kaitos ir išlikti derlingo dirvožemio vietoje.
Alpių regione poliniuose pastatuose nustota gyventi apie 800 m. pr. Kr. Oro temperatūrai dar labiau pakilus, klimatas ėmė drėgnėti. Alpių kalnuose esantis sniegas tirpo, sukeičiamas didelius potvynius aplinkiniuose ežeruose. Ilgainiui, kai vandens lygis ėmė viršyti polių aukštį ir semti pastatus, gyventojai buvo priversti palikti gyvenvietes ir keltis toliau nuo ežerų.
Europos rytinėje bei šiaurinėje dalyje buvusių gyvenviečių apleidimo priežastis nėra tiksliai žinoma. Pasak geografų bei palinologų, didesnių vandens lygio svyravimų, tokių kaip Alpių ežeruose, Čia neužfiksuota. Kai kuriose gyvenvietėse aptikti degėsiai liudija apie galimus užpuolimus ir gyvenvietės sudeginimą. Rytų ir Šiaurės Europos polių gyvenviečių tyrimai rodo, kad jos buvo statomos tiesiai ant vandens, o kuolai į dugną kalami žiemą, ežerams užšalus. Šiuo metu žinoma, kad rytinėje ar šiaurinėje Europos dalyje žmonės poIiniuose pastatuose ant vandens gyveno nuo ankstyvojo neolito laikotarpio apie 4800-3500 m. pr. Kr. iki ankstyvojo geležies amžiaus apie 500 m. pr. Kr. Nors yra ir išimčių. Kaimyninėje Latvijoje esanti Araišių polinė gyvenvietė datuojama IX-X mūsų eros amžiumi.
Nuo pirmųjų tyr.inėjimų pradžios Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje išleista nemažai veikalų, apibūdinančių archeologinius gyvenviečių tyrimus ežeruose. Kai kurių gyvenviečių pastatai yra rekonstruoti ir pairti gyvosios archeologijos muziejai po atviru dangumi. Kaip konkretų rekonstruotos gyvenvietės pavyzdį galima paminėti Pietų Vokietijoje prie Konstancos (Constance) ežero esantį archeologijos muziejų. Iš 30 buvusių polinės gyvenvietės pastatų, dabar apsemtų ežero, buvo rekonstruota tik dalis.
Prieš maždaug 2800 m. gyventojams palikus polinį kaimą, dalis pastatų buvo sudeginti arba nuvirto į vandenį. Archeologams pradėjus tyrimus, dumble rasta dirbinių, kurie per kelis tūkstančius metų išliko beveik nepakitę. Kiekvieno pastato viduje iš tyrimų metu rastų dirbinių atkurta priešistorinių žmonių buitis ir amatai.
Lietuvoje šiuo metu tiriamos dvi polinės gyvenvietės iš akmens amžiaus neolito laikotarpio, tačiau šių polių liekanos rastos ne vandenyje, o numelioruoto ežero vietoje. Kasant durpyną atsitiktinai buvo aptiktos polinių pastatų liekanos. Viršutinė pastato dalis praėjus 6-7 tūkstančiams metų neišliko, bet esanti dumble buvo atrasta Lietuvos archeologų.
2002 m. vasarą prasidėjo Luokesos ežere atrastų gyvenviečių nuodugnesni tyrimai. Nardant aptikta keramikos šukių, tašytų rąstų, platformos dalių, lenta su išskaptuotomis skylėmis, apdegusių akmenų, medžio angliukų. Suskaičiuota apie 400 polių, kurie yra išsidėstę nuo kranto nusidriekusioje seklumoje, už kurios prasideda staigus gilėjimas iki 9 metrų. Sekluma aiškiai matoma iš lėktuvo darytose aerofotonuotraukose. Iš dumblo poliai buvo išlindę per pusę metro ar vos kelis centimetrus. Nemažai polių aptikta rankomis tikrinant ežero dumblą. Pabandžius ištraukti 12 cm skersmens vos 8 cm iš dumblo kyšojusį polį buvo prisikasta iki 275 cm gylio. Paaiškėjo, kad prieš kalant į dumblą, polių galai buvo nutašyti kirviu ir apdeginti. Paliekama gyvenvietė būdavo sudeginama. Tai rodo apdegę rąstai ir kitos medinės konstrukcijos. Geologijos instituto laboratorijoje radioaktyvios anglies metodu nustatyta, kad polių amžius šioje gyvenvietėje yra apie 2500 metų, o anksčiau atrastoje – apie 2800 metų.
Polinių gyvenviečių ketinama toliau ieškoti. Pagal jau žinomų gyvenviečių pavyzdį gyvenviečių bus ieškoma kitų ežerų seklumose. Paieškai bus naudojamos iš lėktuvo darytos ortofotonuotraukos, kuriose aiškiai matyti ežerų seklumos. Tikimės, kad netrukus viename Lietuvos ežerų bus galima rekonstruoti ežero gelmėse laiko paslėptą polinį kaimelį ir jame įkurti archeologijos muziejų.

„Mokslas ir gyvenimas“
Dubingiai, Luokesa, Baltadvaris – Lietuvos ir pasaulio akiratyje

Praėjusio antradienio rytas Dubingių piliavietėje buvo apgaulingas. Galėjai suabejoti, ar čia būta žmonių, jei ne nupjauta žolė, išmintas takelis ir rausvas buldozeris, belaukiantis ženklo, kada jam teks užlyginti archeologų kasinėtus plotus. Po kelių minučių pasirodė ir “kaltininkai”, panorę praskleisti Dubingių praeities šydą. Tai Vilniaus universiteto docentas, archeologas Albinas Kuncevičius ir buvęs jo mokinys, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus vyr. fondų saugotojas Rimvydas Laužikas. Šis, kartu su žmona Andželika, jau kurį laiką rašo edukacinius projektus “Archeologija ir jos pažinimas”, kuriuos remia Lietuvos katalikų mokslų akademija ir etnokosmologijos muziejus. R. ‘Laužikas domisi medinėmis Lietuvos bažnyčiomis ir nuo 1997 m. vykdo archeologinius kasinėjimus. Nuo jo kasinėjimų Tauragnuose atsirado ištikimas būrelis jaunųjų pasekėjų, kurie, jau ir suaugę, atvažiuoja į vis kitas vietoves, kur vyksta panašaus pobūdžio darbai. Ilgainiui, dalyvauti archeologinėse stovyklose, įgijo noro ir vietiniai mokiniai. Šįmet stovyklos dalyvių buvo net perdaug – 40 žmonių, bet R. Laužikas iš anksto buvo tam pasiruošęs. Pasak jo, tokie edukaciniai projektai – tai galimybė dalyvauti kasinėjimuose, pabendrauti su specialistais ir išbandyti šėnašias technologijas. Be kasinėjimų, keramikos paslapčių mokė dailės mokytoja L. Šeskausk.aitė, tapybos meno – J. Blažiūnas iš P. Gudyno paminklų restauravimo centro, su karyba supažindino Baltų kovų klubas “Vilkalakiai”. Kaip ir kiekvienoje stovykloje vyko įvairūs prisistatymai, tai vienas įspūdingiausių, pasak vadovo, buvo Barboros Radvilaitės meilės kančios. Iš anksto numatyta edukacinė programa dalyviams neleido suirzti ir lietingu oru, o pasirodžius saulutei teko visiems kibti į dvi perkasas ir dalyvauti mokslinių tyrimų programoje, kuriai vadovavo dr. A. Kuncevičius.
Molėtų gimnazijos ir vidurinės mokyklos, Vilniaus Jėzuitų gimnazijos moksleiviai, talkinant VU studentams, būsimiesiems archeologams, nuvalė 1939 m. dar A. Jonyno ir J. Lukoševičiaus kasinėtus renesansinės 1620 m. bažnyčios apsidos pamatus. Tai, pasak R. Laužiko, ir buvo paskutinė didelė bažnyčia piliavietėje, o senosios – jos viduje.
Atsidengus šalia bažnyčios 42 m 2 teritoriją, aptikta bažnyčios ir šventoriaus sienų, griuvenų ir kapaviečių. Greičiausiai tai galėjo būti reformatų kapai, nes nėra jokių įkapių, papuošalų. Yra žinoma ir Vytauto pastatytos bažnyčios vieta, todėl dalyvavimas Šitame bendrame projekte, matyt, bus tik pradžia didelio darbo.
Be abejo, kasinėjimai – kultūros paminklo suardymas. Tačiau archeologai, prieš nuspręsdami – leisti kasinėti ar ne – turi apsispręsti, kas svarbiau: paminklo išsaugojimas ar archeologinė invazija, vardan mokslinės informacijos.
Daktaras A. Kuncevičius, kasinėjęs didžiąsias Lietuvos pilis, savo ateitį sieja su Dubingių piliavietė, kurioje tarpsta ir Vytauto viduramžiai, ir Radvilų renesansas, ir Smetoninė Lietuva. Aišku, j į domina pilis. Turėdamas praktikos, jis neatsitiktai kasinėjimams parinko pietvakarinę piliavietės dalį, ten turėjo būti gynybinė siena. Dubingiuose, kaip, pavyzdžiui, Trakuose, mūrinės sienos aplink piliavietę nebuvo. Matyt, pilėnus tenkino šlaitai. Tačiau radiniai byloja, kad čia buvusi aukšto kultūros lygio piliavietė. Juk, anot mokslininko, į paprastą pilį vargu ar Vytautas būtų pasikvietęs Lenkijos karalių Jogailą? Perkasoje rasta įspūdingų koklių šukių. (Iki šiol jų rasta tik Vilniaus Žemutinėje pilyje). Radybų kraitėje -dvi cilindrinės spynos (amato lygiu), prilygstančios šarvų padarymui. Didesnėje yra 38 detalės, o degtukų dėžutės didumo – 35. Detalių gausa byloja apie meistro kruopštumą. Vienu vertingiausių radinių A. Kuncevičius įvardino spėjamą dalį kalavijo ašmenų. Tačiau tam, kad būtų patvirtinta ši hipotezė, teks daryti metalo analizę.
Pirmieji žvalgomieji tyrinėjimai stovyklos bendraautorius nuteikė optimistiškai. Pasak A. Kuncevičiaus, Dubingiai turėtų tapti idealia mokymo baze. Studentams tai būtų ilgalaikė kasinėjimų bazė, prie kurios galėtų prisijungti ir R. Laužiko moksleiviai, juolab, kad čia yra kur gyventi. Karčiama – ir autentiškas muziejus, ir vieta gyvenimui.
Dubingiai jau dabar įdomūs istorine prasme, o jei dar kasinėjimų dėka atsiras daugiau žinių, nuo to tik bus visiems geriau. Juk kažkodėl Vytautas neįsteigė bažnyčios nė vienoje savo pilių (tik koplyčias), o Dubingiuose ją įsteigė. Iki šiol buvo žinoma, kad paskutinė medinė pilis sudeginta 1437 metais, o dabar, matyt, faktai gali pasikeisti. Pagaliau Lietuva neturi jokio veikalo (išskyrus “Kaip rengdavosi senovės lietuviai”) apie 14 -15 amžių miestiečių aprangą, o rastos kapinės tai galėtų atskleisti. Žodžiu, laukia ilgas ir įdomus darbas.
Galimas dalykas, kad A. Kuncevičius bus pamėgęs Molėtų kraštą dar nuo Baltadvario 16 a. bastioninės piliavietės kasinėjimų. Šįmet čia buvo penktoji archeologinė vasara. Kad ir kaip būtų gaila, bet archeologas tvirtina, kad Baltadvario piliavietėje kasinėjimai baigti. Šįmet dar pasižvalgyta po kiemą, bet, kaip ir manyta, radinių beveik nerasta, nes, pagal komandą, tarnai turėdavo iššluoti kiemus. Toliau, anot kasinėjimų vadovo, priklausys kokie bus savivaldybės ir kunigaikščio M. Giedraičio ketinimai. Galbūt bus sumanyta atstatyti pilį.
Buldozeris užstumdė visas perkasas, studentai sulygino, o visi kiti, panorę žvilgtelti į Dubingių praeitį,. pavėlavo. Net ir Kultūros paveldo centro archeologas Zenonas Baubonis, atlydėjęs grupelę prancūzų savanorių, tyrinėjančių pilkapius Ignalinos krašte, nekalbant jau apie LTV.
Bet kitądien mes nuvykome į Z. Baubonio teritoriją – Luokesų ežero pakrantę, kad pasidomėtume povandeninės archeologijos naujienomis. Pasak grupės vadovo, buvo užsimota patikrinti antrąjį plotą, žinomą iš pernai metų ekspedicijos. Rasta nedaug polių – 18 cm skersmens, beržinių, ant jų buvo galima daryti platformą. Bandyta tirti užpelkėjusias vietas, kur ant šakų “kilimo” buvo “statomi” namai. Manoma, kad tuo metu žmonės augino kiau1es. Per anksti apsidžiaugus, tenka nuliūsti, bet trečios ankstyvojo geležies amžiaus polinės gyvenvietės – nėra. Tai tik žvejybiniai poliai, mediniai bučiai, smulkios balanos – suklaidinę archeologus.
Savaitgalį grupelė žmonių baigė darbą, o į Luokesos vandenis sugrįš rugpjūčio pabaigoje, bet tyrinės I-osios polinės gyvenvietės vietą.
Ekspedicijos “žvaigždė” šįkart buvo Oksfordo universiteto daktaras Francesco Menotti, pasikviestas VU I kurso magistrantės G. Motuzaitės. Jis – italas, Australijoje studijavęs povandeninę archeologiją ir aborigenų kultūrą. Tarp Šveicarijos ir Italijos sienos, ten, kur jis gyvena, yra daug polinių gyvenviečių, todėl jis ir atsiliepė į lietuvaitės kvietimą. Molėtų kraštas jam patinka, o ypač šis Luokesų ežero ankstyvojo geležies ir bronzos amžių objektas, turintis perspektyvų. Pasak jo, iki šiol pasaulis nežinojo apie polinės gyvenvietes Lietuvoje, bet jis šiuo metu rašo knygą apie tokias gyvenvietes bendrame Europos kontekste, todėl atvažiavo pačiu laiku. Savo publikacijas apie Lietuvą jis ketina spausdinti tarptautiniuose leidiniuose. “Man teko dalyvauti daugelyje kasinėjimų, bet šis – įdomiausias objektas. Patinka bendrauti su jaunimu, gyventi lauko sąlygomis.” F. Menotti ketina atvykti ir kitąmet.

„Vilnis“
Ir Lietuvoje po vandeniu galima aptikti net labai įdomių radinių

Ežerų ir upių dugnų dugnų paslaptys

Povandeninė archeologija Lietuvoje užima vis reikšmingesnę vietą greta tradicinės archeologijos.
Pamenate dar sovietiniais metais rodytus dokumentinius filmus apie Jacąues’o Cousteau vadovaujamos prancūzų povandenininkų grupės tyrinėjimus įvairiuose pasaulio vandenynuose ir jūrose? Žiūrėjome ir mintyse pavydėjome: „Bepigu tiems prancūzams ieškoti lobių ar archeologinių radimų tarp koralų rifų. Ten šilta, gražu, viskas ryšku. Tai ne mūsų šaltoj ir pilkoj Lietuvėlėj.” Pasirodo, klydome. Ir Lietuvoje po vandeniu galima aptikti net labai įdomių radinių. Šia tema kalbamės su Kultūros paveldo centro archeologu, prityrusiu povandenininku Zenonu Bauboniu.

Gyvenimas ant vandens

-Esate vienas iš tų, kurie atrado pirmąją polinę gyvenvietę Lietuvoje. Priminkite trumpai laikraščio skaitytojams.
-1999 metais organizavau povandeninės archeologijos tyrimus Luokesos ežere netoli Molėtų. Dalyvavo Vilniaus universiteto studentai, archeologai povandenininkai R.Kraniauskas, M.Kvedaravičius ir Lenkijos Torūnės universiteto archeologų povandenininku grupė. Ieškodami rašytiniuose šaltiniuose minimo tilto liekanų atsitiktinai aptikome vertikaliai į dugną sukaltų kuolų grupę. Tai nebuvo senovinių polių liekanos: kuolai nesiekė kranto, buvo išsidėstę nebūdinga tiltams kryptimi – išilgai ežero. 2000 metų vasarą ši Luokesų I polinė brūkšniuotosios keramikos kultūros (apie VI amžių prieš Kristų) gyvenvietė ištirta detaliau. 2001-ųjų vasarą tame pačiame ežere buvo atrastos dar dviejų polinių gyvenviečių liekanos. Praėjusią vasarą atlikti vienos jų – Luokesų II – archeologiniai tyrinėjimai.
-Kaipgi galėjo atrodyti tas mūsų protėvių „kaimelis” ant vandens?
-Gyvenvietė – maždaug 230 metrų ilgio ir 50 metrų pločio, per keliasdešimt metrų nuo kranto „įbridusi” į 40-50 centimetrų gylį. Joje mūsų protėviai tikrai gyveno ant vandens. Čia galėjo būti iki 10 namų (5 metrų pločio ir 10 metrų ilgio). Vienas didelis pastatas stove jo atskirai (skirtas gyvuliams? pašarams?). Namus tarpusavyje jungė ir skyrė .mediniai tiltukai. Pagrindinis tiltas siekė krantą.
Nors ištirtas tik labai nedidelis Luokesų II plotas, iš aptiktų gana didelių apdegusių polių galima daryti išvadą, kad gyvenvietė sudegė (ar buvo sudeginta). Iš kitų šalių tyrinėjimų žinomi atvejai, kai polinės gyvenvietės, galutinai jas paliekant, buvo sudeginamos laikantis tam tikrų ritualų.
-Kodėl mūsų protėviai tuo laikotarpiu (kaip minėjome, apie 1000-500 m. prieš Kristų) iš sausumos bėgo gyventi ant vandens?
-Visų pirma, žvejyba tikriausiai buvo mažiau pavojingas užsiėmimas nei medžioklė. Antra, naminės gyvulininkystės pradžioje čia buvo saugiausia laikyti gyvulius. Trečia, vanduo ir žmones, ir naminius gyvulius saugojo nuo laukinių žvėrių. Prieš 2000 metų nutolti į mišką nuo savo gyvenvietės buvo didelė rizika – tai ne dabartinės išvykos j gamtą. Ketvirta, kai miške (ar pačioje gyvenvietėje) kyla gaisras, ant vandens – saugiau. Penkta – higienos sumetimai: ežeras viską nuplauna, žuvys viską suryja.
-Ką įdomaus pavyko rasti?
-Keramikos šukių, titnago nuolaužų (vadinasi, ankstyvajame geležies amžiuje mūsų protėviai dar naudojo titnagą), tašytų rąstų, lentą, kurioje išskaptuotos skylės. Noriu pabrėžti: ištyrėme (t. y. sluoksnis po sluoksnio nusiurbėme 0,5 metro) tik 4 kvadratinius metrus, o gyvenvietės plotas – maždaug 1150 kvadratinių metrų. Tad vien Luokesų II tyrimai truks dar daugelį vasarų.
-Ir tokių gyvenviečių, ko gero, turėtų būti ne vien Luokesų ežere?
-Be abejo. Lietuvoje – apie 3000 ežerų, prie daugelio jų, tiksliau – ant daugelio, minėtu laikotarpiu galėjo gyventi žmonės.
Dauguma Europoje aptiktų tokių gyvenviečių išsidėsčiusios alpinių ežerų zonoje: pietinėje Vokietijoje, Prancūzijoje. Jau dabar nustatytos maždaug 500 įvairaus dydžio polinių kaimų buvimo vietos. Neabejoju, kad ir Lietuvoje tokių gyvenviečių bus atrasta dešimtys. Tad ežerų (ir upių) dugnas slepia dar daugybę archeologinių radinių.

Ir tiltai, ir valtys, ir sagtys.

-O kur dar povan-deniniai archeologai žval-gėsi pastaraisiais metais?
-Galvės ežere atra-dome senovinio tilto lieka-nas. Jis jungė Karaimų ir Bažnytėlės salas, o ne pi-lies pusiasalį ir Bažnytėlės salą, kaip manyta anks-čiau. Dubingių (Asvejos) ežere šalia naujojo tilto rasti senovinio poliai. Senovinio tilto liekanos aptiktos ir Zaraso ežere.
2001-ųjų vasarą iš Nemuno iškeltos XVI-XVII amžių plokščiadugnio prekybinio laivo liekanos.
Sunkiausios tyrinėjimo sąlygos – Neryje. Matomumas – vos 0,2-1 metras, stipri srovė, dugne – daugybė pavojingų objektų (armatūros strypų ir t. t.), bet ir tokiomis sąlygomis dirbant aptikta kelių senovinių tiltų polių liekanos, XVIII amžiaus keramikos dirbinių.
Be to, nemažai archeologinių tyrimų po vandeniu atliekama Kuršių mariose, Baltijos jūroje, Vakarų Lietuvos ežeruose. Čia geriausia būtų kalbinti šių ekspedicijų vadovą, Klaipėdos universiteto rektorių profesorių Vladą Žulkų. Patikėkit: Baltijos jūros dugnas slepia daugybę archeologijos paslapčių, kaip, beje, ir mūsų ežerai. Ir visai nesvarbu, ar tai didžiulis Drūkšių, ar nykštukinis, bet paslaptingas Vinco Krėvės padavime aprašytas Gilšės ežeras.

„Vakaro žinios“.

Leave a Comment