Japonai šiandien

Kraštas

Japonų, kaip ir kitų tautų, prigimtį didžia dalimi lėmė kraštas, kuriame jie gyvena. Šio krašto padėtis, klimatas, gamtinės sąlygos – tai nekintantys veiksniai, apibrėžę jų raidos ribas bei suteikę tai radai ypatingą kryptį.

Dauguma žmonių mano, kad Japonija – maža šalis. Net patys japonai tuo tvirtai įsitikinę. Pasaulio žemėlapyje ji iš tikrųjų maža – tai tik siauras smulkučių salų spurgelis rytinėj Eurazijos žemyno pakrantėj, atsiveriąs į begalines Ramiojo vandenyno platybes. Ji tiesiog suspausta artimiausių kaimynų – Kinijos ir Sovietų Sąjungos, dviejų Šiaurės Amerikos milžinų – Jungtinių Valstijų irr Kanados, žvelgiančių į ją iš anapus Ramiojo vandenyno. Bet dydis – sąlyginis dalykas. Pagal plotą ir gyventojus tai tas pats, kas Niujorkas, Niūdžersis, Pensilvanija ir visa Naujoji Anglija be Maino.

Šalis tokia kalnuota, kad tik mažiau negu penktadalis jos ploto tinka žemdirbystei ar kitokiai nei miškininkystė, kalnakasyba ar hidroenergijos gamyba ekonominei veiklai. Didžiąją Japonijos dalį užima ilgomis juostomis nutįstančios miškingos kalvos, į kurias įsiterpią siauri slėniai išskiria plonus rėželius, tinkamus gyventi ir verstis žemdirbyste. Šiame regione stūkso ir Fuji-san (Fudzijamos kalnas), nuostabus uggnikalnis, paskutinįsyk prasiveržęs 1707 m. ir iš trykštantis į 12 385 pėdų aukštį, vienu šlaitu prisiglaudęs prie jūros. Dėl savo didingumo jis visuomet buvo gyvas japonų meninėje ir literatūrinėje sąmonėje.

Japonijoje yra tik viena palyginti didelė lyguma – Kanto lyguma aplink Tokiją, plačiausioje vietoje siekianti 120 mylių. Ši

iaip tinkamos gyventi Japonijos dalys – tai nedidelės jūros pakrančių lygumėlės, palyginti siauri upių slėniai, keletas plokštikalnių, kuriuos vienus nuo kitų skiria skardingos kalvos arba nepereinami kalnai.

Šalies susiskaidymas į daugybę smulkių žemės plotų, topografinis susiskaidymas, lėmė senovinį šalies pasidalijimą į daugybę savarankiškų mažyčių kraštų, kurie nuo aštuntojo amžiaus tradiciškai buvo laikomi šešiasdešimt aštuoniomis Japonijos provincijomis. Japonai nuo septintojo amžiaus save laiko vieninga tauta, gyvenančia vienoje šalyje.

Kol nebuvo nutiestų vieškelių ir geležinkelių, susisiekti Japonijoje buvo gana sunku. Tik trumpos upių atkarpos tinkamos navigacijai. Bet plaukioti jūra gana lengvai įmanoma visomis pakrantėmis. Jūreivystei ypač tinkama nuostabiai graži Vidinė jūra, visais laikais buvusi didžiąja vakarinės Japonijos vandens arterija.

Žemdirbiai visur labai prisirišę prie žemės maitintojos, tačiau Japonijoje šiuos universaliuosius saitus papildo ypač stiprus gamtos grožio pojūtis. Kur būūtum, iki jūros – ne daugiau kaip septyniasdešimt mylių, kur pasisuksi, visur prieš akis iškyla kalnai. Dėl gausių lietų visa šalis sodriai žalia ir miškinga, o žaisminga metų laikų kaita teikia nuostabios įvairovės. Ankstyviausioji japonų literatūra atskleidžia subtilią jūros, kalnų ir miškingų slėnių grožio pajautą, o ir šiandien japonai gausiai plūsta į žymias nuostabiausias vietas – kartais taip gausiai ir džiaugsmingai, kad jas visiškai nusiaubia. Be neprilygstamos Fudzijamos, yra dar “trys Japonijos gamtovaizdžiai” (Nihon sankei): Miyajima, sala-šventovė Vidinėje jūroje; Ama-no-hashidate, arba “Dangaus tiltas”, pu
ušų apgaubta Japonijos jūros nerija į šiaurę nuo Kyoto; ir Matsushima, spiečius vaizdingų pušimis apaugusių salų šiaurės Japonijoj, netoli Sandai miesto atsiveriančioj įlankoj. Didžioji dalis Japonijos apylinkių turi nuostabiąsias savo vietoves, o, be jų, yra dar begalė šiaip gražių vietų bei karštųjų versmių, kaip ir tūkstančiai mažiau žinomų įspūdingų kampelių.

Skirtingai nuo neaprėpiamų Vakarų Amerikos platumų, Japonijos gamtos grožis atsiveria daugiausia nedideliais ir intymiais vaizdais. Smulkus gamtovaizdžių mastelis tikriausiai lėmė japonų sugebėjimą žavėtis kiekvienu mažiausiu gamtos trupinėliu ir pastangas jas išsaugoti, tarkim, miniatiūriniuose, iš visų pusių šurmuliuojančio miesto apgautuose, soduose, kuriuose kruopščiai parengti uolienos ir akmeny, keletas meistriškai genimų medžių ir krūmų bei keletas vandens telkinėlių byloja apie gamtos didybę.

Likimo ironija, bet, nepaisant visos gamtos meilės, japonai kaip niekad daug prisidėjo ją užteršdami ir nuniokodami. Tikriausiai tai neišvengiama šalyje, kur vienoj tinkamoj gyventi kvadratinėj mylioj – gausiausia žmonių ir pagaminama daugiausia produkcijos. Nuostabios žalios kalvos buvo iškirstos fabrikams arba gyvenvietėms, tam buvo panaudotos ir iš jūros atkovotos žemės. Per smogą nebematyti tolimesnių kalnų. Urbanistinis amaras užplūdęs didžiąją dalį kaimo vietovių, kur verčiamasi žemdirbyste. Kalnus sudarkė turistams iš miesto pritaikyti vadinamieji “privažiavimai prie horizonto”. Įžymių gražiausių vietų beveik nebesimato per viešbučius, restoranus ir suvenyrų krautuvėles. Tačiau didžioji Japonijos dalis retai apgyvendinta ir kiekviena vieta nu
uošaliau numinto takelio tebedvelkia pirmykščiu neliestos gamtos grožiu ir žavesiu.

Klimatas

Tankų Japonijos apgyvendinimą ir intensyvią žemės ūkio gamybą iš dalies lemia visiškai kitoks negu Europoje klimatas. Europos žemdirbystė pereina nuo vasarų, pernelyg sausų pietuose ir pernelyg vėsių šiaurėje, o štai Japonijoje vasaros ir pakankamai šiltos, ir pakankamai lietingos, taigi palankios auginimui nuo pat ankstyvo pavasario iki rudens pradžios.

Japonijos klimatas labiau panašesnis į vyraujantį ne Europoje, bet rytinėse Šiaurės Amerikos pakrantėse.

Kadangi Japonija nuo artimiausio žemyno pakrančių nutolusi per keletą šimtų mylių, jai būdinga daugiau okeaninis klimatas. Vasaros čia ne tokios nepakeliamai karštos, o žiemos – šiltėlesnės negu atitinkamose Amerikos rytinės pakrantės platumose. Ir kritulių čia iškrenta daugiau – maždaug nuo 40 iki 120 colių per metus. Vėlyvais rudenimis ir žiemomis pakankamai sausa – visoje Japonijoje pasitaiko ilgų, maloniai saulėtų periodų. Tai lemia šaltesniais mėnesiai atšiauriuose Sibiro ir Mongolijos rajonuose pakylantis slėgis, dėl kurio nuo žemyno pučia šalti, sausi vėjai.

Betgi nėra taisyklių be išimčių. Nuo Sibiro pučiantys žiemos vėjai virš Japonijos jūros prisisunkia drėgmės, kuri sniegu iškrinta ant centrinio Honsiu salos kalnų masyvo. Dėl to Honsiu šiaurės vakarų kranto rajonus, vadinamus “sniego šalimi”, žiemomis verste užverčia sniegu, kuris daugumos vietų žemę užkloja penkių ar šešių metrų apklotu – gausiausia sniego, palyginus su bet kuriuo kitu taip tirštai ap

pgyvendintu pasaulio regionu.

Skirtumas tarp gilių sniegynų ir niūrumos vienoj šiaurės Japonijos kalnyno pusėj ir giedro dangaus bei plikos žemės kitoj gali būti pribloškiantis. Kad jį patirtum, kartais pakanka geležinkelio tuneliu nuvažiuoti vos keletą mylių. Ir priešingai – pusiasaliai, įsiterpiantys į Ramųjį vandenyną pietinėje Japonijos pusėje, pasižymi švelniu, beveik subtropiniu klimatu, kurį lemia Japonijos srovė (arba Juodoji srovė, Kuroshio, kaip ją vadina patys japonai), skalaujanti šią pakrantę maždaug taip pat, kaip Golfo srovė – pietinius Jungtinių valstijų krantus.

Išskyrus Hokaido salą, palankus auginimui laikas didžiojoje Japonijos dalyje vidutiniškai svyruoja 200-260 dienų, bet kaitriausias laikotarpis trunka palyginti neilgai – nuo pirmųjų liepos dienų iki rugsėjo pradžios. Tačiau kaitra šiuo metu iš tikrųjų vos ištveriama – ne tiek dėl aukštos temperatūros, kiek dėl ypatingos drėgmės.

Žiemos ne itin atšiaurios, bet sukelia daug keblumų, jeigu neturi tinkamo šildymo, kaip dažniausiai būdavo Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Išskyrus Šiaurę ir aukščiausius kalnus, temperatūra retai nukrenta žemiau nulio, bet vieną ar du mėnesius didžiojoje Japonijos dalyje žiemos naktinmis smarkiai atšąla, o pasnigti, tai bent protarpiais pasninga visur, išskyrus Okinawą. Kadangi žiemos ne tokios atšiaurios, kad sušaltų turintys kur prisiglausti, prieš prasidedant moderniesiems laikams, japonai, kaip ir kitos panašiose klimato juostose gyvenančios tautos, naudojosi šildymu, kiek apmažinančiu žiemos rūstumą. Paprastai jų namai būdavo lengvų, vėjų perpučiamų konstrukcijų, labiau pralaidūs vėsiems ir švelniems vasaros vėjams, nei apsaugantys žiemą nuo šalčio. Dažniausia nuo šalčio gindavosi anglies žarijų krosnelėmis, arba hibachi, prie kurių prikišę rankas laukdavo, kol kraujas šilumą išnešios po visą kūną, nors kai kur kaimuose kojas galėjai sušildyti apšildomuose įdaubose, vadinamose kotatsu. Karšta vakarinė pirtis gali įkaitinti iki pat miego meto, o dienomis namą visai pakenčiamai nors trumpam prišildo ryški vidurdienio saulė. Todėl buvo svarbu, kad namas stovėtų atgręžtas į pietų pusę. Šiandien ne visuose privačiuose namuose yra centrinis apšildymas, bet senąsias anglies krosneles pakeitė elektriniai, dujiniai arba skysto kuro šildikliai, kurie sykiu su sandaresnėmis ir tvirtesnėmis namų konstrukcijomis leidžia lengviau išgyventi žiemos šalčius. Vis dėlto daugumai japonų žiema tebesisieja su storais, ilgais apatiniais baltiniais.

Tad vasaros ir žiemos Japonijos negali būti atšiaurokos, tačiau jos palyginti trumpos ir ne tokios, kad jas būtų sunku ištverti. Likusieji aštuoni metų mėnesiai labai malonūs. Kitaip nei didžiojoje jungtinių Valstijų dalyje, keturi metų laikai čia ryškiai skiriasi, o temperatūros keičiasi pamažu ir be didelių netikėtumų.

Vienas išskirtiniausių Japonijos klimato bruožų – nuolatinės cikloninės audros, vadinamieji taifūnai, kurie vėlyvomis vasaromis ir ankstyvais rudenimis kai kur visai nusiaubia šalį. Prigimtimi jie nesiskiria nuo uraganų, kurie kartais nuniokoja rytines Jungtinių Valstijų pakrantes. Ir vieni, ir kiti susidaro dėl tokių pat žemės bei oro santykių atitinkamose platumose. Tačiau taifūnai Japoniją užklumpa dažniau ir padaro daugiau žalos gyventojams bei krašto gerovei, nes dauguma japonų susitelkę kaip tik pietrytinėje pusėje, į kurios pakrantes taifūnai siūbteli pirmiausia.

Taifūnai pripratino japonus prie gamtos katastrofų ir išmokė stoiškai jas ištverti.

Visuomenė

Svarstymus parankiausia pradėti nuo individo ir grupės santykių. Žmonija susideda iš individų, bet kiekvienas gimsta ir didžiąją gyvenimo dalį praleidžia bendruomenėje. Įvairios visuomenės teikia labai nevienodą santykinę svarbą individui ir grupei. Aišku, kad japonai nuo amerikiečių (ar apskritai vakariečių) labiausiai skiriasi polinkiu daugiau reikšmės skirti ne individui, grupei.

Japonai daug labiau nei vakariečiai linkę veikti grupėse, bent jau įsivaizduoja ,kad jiems šitai būdinga. Vakariečiai gali ne bent vaidinti, kad jie – nepriklausomi ir individualūs, o dauguma japonų drabužiais, elgsena, gyvenimo būdu, net ir mąstysena be širdies skausmo prisitaikys prie grupės normų.
Šis skirtumas tarp japonų ir vakariečių – labiau mitas negu tikrovė.

Santykis tarp grupės ir individo Japonijoje toks pat nepastovus, kaip ir kitur; kai kurie požymiai liudija, kad šiuo požiūriu Japonija ir Vakarai vis labiau panašėja. Moderni vakarų technologija sudarė aiškiai palankesne sąlygas individui tapti ekonomiškai ir kitaip labiau nepriklausomam nuo šeimos ir kitų visuomenės grupių. Iš tikrųjų šia linkme nueita tiek, kad šiuolaikinio miesto gyvenimo izoliacija ir anonimiškumas privertė sustoti ir iš naujo ieškoti artimesnių bendruomeninių ryšių. Modernios technologijos poveikis japonų ligi to neprivedė, bet apskritai padariniai panašūs kaip ir vakaruose – grupės svarba sumažėja, išauga individo reikšmė.

Kitados šiuos skirtumus aiškiai įkūnijo šeima, tačiau dabar viskas pasikeitė. Japonijos šeimą, vadinamąją ie, ikimoderniais laikais galėjo sudaryti kelios giminystės linija susijusios šeimos, kurioms vadovavo pagrindinė šeima, ir kiti nariai, tolimi giminaičiai ar visai giminės ryšiais nesusiję žmonės. Visi privalėjo paklusti tėvui arba šeimos tarybai. Tokia šeima buvo itin būdinga iškiliausiems feodalinės karių klasės sluoksniams, turtingiems pirkliams ir tam tikroms valstiečių grupėms.

Šios sistemos pėdsakų galime užtikti ir vėlesniais laikais, tačiau po karo ir naujos konstitucijos priėmimo dauguma jos bruožų išnyko. Kad ir kaip būtų, didžioji dalis žmonių ir ikimoderniais laikais gyveno pagal paprastesnį šeimos modelį. Tai – iš tėvų ir vaikų sudaryta šeimos ląstelė arba, tikriau sakant šeimos kamienas: vienas vaikas, dažniausiai vyriausias sūnus, ir jo žmona likdavo su tėvais, kad paveldėtų ūkį ar verslą, ir galiausiai perimtų, senų, nuo darbų pasitraukusių, nors tuose pačiuose namuose tebegyvenančių šeimynykščių pareigas.

Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra nedaug skiriasi nuo amerikietiškosios šeimos ląstelės, nors kamieninės šeimos bruožai tebėra giliai įsišakniję. Japonai niekados nebuvo linkę garbinti protėvių – šitai labiau būdinga kinams, – tačiau lenteles su kelių artimiausių protėvių genealoginiu medžiu gali pamatyti ant lentynos prie budistinių relikvijų; jas dažniausiai perduoda vienam iš vaikų, paprastai vyriausiam sūnui, tuo simbolizuodami, kad jam lemta pratęsti šeimą, mat laikoma, kad likusieji vaikai įeina į kitas šeimas arba sukuria atskira. Išėję į pensiją tėvai linkę gyventi su vaiku, kuriam perduota genealoginė lentelė, nesvarbu, ar jis perėmė jų ūkį ar verslą, ar neperėmė. Geriau besiverčiantys gali turėti jiems skirtą atskirą, bet su pagrindiniu sujungtą namą ar priestatą. Šitai atspindi ne tik senus papročius bet ir būtinybę, nes pensijos ir socialinio draudimo išmokos yra nepakankamos, kad pragyventum, ir seni tėvai nuo vaikų paramos yra priklausomi labiau nei Vakaruose. Tačiau dėl ankštų miestų būtų kartais neįmanoma gyventi su seneliais – dažnai neslepiamam marčios džiaugsmui ir vis mažiau žmonių senatvėje gali tikėtis tokio aprūpinimo. Nepaisant to, trys ketvirtadaliai pensininkų vis dar gyvena su vaikais, nors miestuose, augant spūsčiai ir seniems žmonėms sudarant vis didesnę gyventojų dalį (beveik dešimtadalis gyventojų jau peržengė septyniasdešimt penkerių slenkstį), atskiri pagyvenusių žmonių ir senelių namai Japonijoje darosi vis įprastesni.

Šiuolaikinės Japonijos šeimos ląstelė yra mažiau pažeista nei Amerikoje. Išlikęs tėvų autoritetas, glaudesni šeimos ryšiai. Bet tai nėra struktūriniai skirtumai. Tolimesni giminystės santykiai, pavyzdžiui, su dėdėmis, tetomis, pusbroliais tokie pat neapibrėžti ir įvairūs.

Didžiajai daliai japonų, kurie gyvena ne kaimuose, kaimynystės ryšiai miestuose nedaug ką tereiškia ir kelia šiurpą, kai prisimenama, kaip juos šio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje ir karo metais skatino vyriausybė, stengdamasi panaudoti savo politinei ir ekonominei kontrolei sustiprinti. Tačiau yra įvairiausių kitų grupių, turinčių didelę reikšmę japonų gyvenime. Iš pastarųjų bene svarbiausia – įstaiga, kurioje žmogus dirba.

Darbas Japonijoje – ne tik kontrakto sudarymas, kad gautum algą, bet ir galimybė susitapatinti su bendruomene, patenkinti, kitais žodžiais tariant, poreikį jaustis didesnės ir reikšmingesnės visumos dalimi. Ir darbdavys, ir darbininkas linkę tarnauti toje pačioje darbovietėje visą gyvenimą ligi pat pensijos. Šitai garantuoja saugumą; abu didžiuojasi savo firma ir ištikimai jai tarnauja. Džiaugsmingai dainuojamos bendrovės dainos, su pasididžiavimu įsisegami ir nešiojami ženkliukai.

Japonų verslininkai buriasi ir į kitokio pobūdžio grupes. Verslo įstaigų bendrovės nuo gatvės prekybininkų smulkių grupių iki didžiausių bankų arba plieno gamintojų asociacijų Japonijoje labiau išplitusios ir svarbesnės nei Amerikoje. Panašiai buriasi gydytojai, dantistai ir kitų profesijų žmonės; žemdirbių kooperatyvai ar darbininkų profsąjungos irgi sudaryti pagal tokį pat modelį. Trumpai tariant, japonai turbūt labiausiai “organizuoti žmonės” pasauly.

Mokyklos, ypač koledžai, – kita svarbi sritis, kur žmogus gali identifikuotis su grupe. Amerikiečiai irgi ilgesingai prisimena savąją alma mater, bet mokyklos dienų ryšiai Japonijoje, atrodo, daug svarbesni, o baigtas universitetas dažnai lemia ir viso gyvenimo veiklą. Didžiausi universitetai stengiasi, kad juose dirbtų vien buvę jų auklėtiniai – ir šitai jiems nuostabiai sekasi. Labai nedaug studentų lanko daugiau negu vieną universitetą; žmonės taip save sieja ir kitų yra siejami su universitetu, kurį baigė, kad prieš šiuos ryšius nublanksta net tie, kurie Jungtinėse Valstijose užsimezga tarp aukščiausio lygio (Ivy lygos) mokyklų moksleivių.

Japonų visuomenė turtinga ir įvairiausių kitokio pobūdžio grupių. Palyginti su atitinkamomis grupėmis Amerikoje, jų vaidmuo paprastai reikšmingesnis, jos leidžia pajusti ir stipresnį savosios tapatybės pojūtį. Svarbios jaunimo grupės. Tėvų ir mokytojų asociacija Japonijoje daug geriau organizuota ir įtakingesnė nei jos amerikietiškas prototipas. Neįmanoma suskaičiuoti hobi grupių – nuo dziudo ir karinių sporto šakų iki subtiliausių gėlių puokščių kūrimo arba arbatos gėrimo menų, – kurios visos nepalyginti glaudžiau susitelkusios ir žmonėms reiškia daugiau nei Jungtinėse Valstijose.

Grupės sureikšminimas paveikė ir japonų gyvenimo būdą. Japonai mėgsta įvairiausią grupinę veiklą, su malonumu dalyvauja kad ir mokyklos ar kompanijos svečių dienose ar bendrovės išvykose į gamtą. Koledžų moksleiviai kartu iškylauja bei slidinėja keliauja į ekspedicijas; sykiu jie mažiau linkę bendrauti poromis. Grįžtančių iš darbo vyrų grupelės paprastai užsuka į barą trumpam atsipalaiduoti; per pobūvius kartu geriama ir žaidžiama, o ne šnekučiuojamasi tete-a-tete su besišnekančiais partneriais, kaip dažniausiai būna vakaruose per pietus arba kokteilius. Niekas taip gerai neatspindi polinkio bendrauti grupėmis kaip ekskursijos, kurias japonai be galo mėgsta. Grupėse tarsi susilydo ir atskiri individai, ir šeimos – klasės draugai, bendradarbiai, kaimo organizacijų ar moterų draugijų nariai spiečiasi aplink ekskursijos vadovą ar autobuso palydovę, laikančią mažytę vėliavėlę. Didėjant pasaulinio turizmo mastams, turistų iš Japonijos grupės užsienyje jau įprastas dalykas.

Grupei teikiama svarba paveikė ir japonų bendravimo būdą. Orkestro muzikantas vertinamas labiau nei solo žvaigždė, komandos dvasia- labiau nei asmeninės ambicijos. Ten, kur amerikiečiai stengiasi pabrėžti nepriklausomybę ir savitumą, japonas dažniausiai susitvardo. Pasak senos japonų patarlės, labiausiai išsikišusi vinis įkalama pirmiausia. Ne asmenybės jėga, stiprumas, savo nuomonės ar teisių gynimas, bendruomeniškumas, nuosaikumas, supratingumas – didžiausio pasigėrėjimo vertos savybės.

Užvis labiausiai japonai vertina darną, kurios jie stengiasi pasiekti subtiliu, kone intuityviu, tarpusavio supratimu, o ne griežta priešingų pažiūrų analize ar aiškiais sprendimais, paremtais, nesvarbu, ar vieno žmogaus įsakymu, ar balsų dauguma. Jie jaučia, kad nė vienam neduota išskirtinė teisė spręsti; nusprendžiama turi būti svarstant ir tariantis. Tikslas – konsensusas, t. y. bendras sutarimas, kaip protų susitikimas, kai nė vienas stipriau nebeprieštarauja. Vieno žmogaus įsakai, kad ir koks būtų jo autoritetas, įžeidžia; japonų nepatenkina net ir didele balsų dauguma pasiekti sprendimai.

Kad grupės sistema sklandžiai veiktų japonai išmintingai vengia atviros konfrontacijos. Nesutampančių nuostatų nesistengiama pabrėžti, jų skirtumai nėra nei analizuojami, nei išryškinami. Diskusijos dalyviai, laikosi apdairiai, savo požiūrį atskleidžia tik tai tada, kai įsivaizduoja, kaip į jį reaguos kiti. Daug kas pasiūloma netiesiogiai arba miglotomis potekstėmis. Taip kiekvienas aštrus pažiūrų susikirtimas nuslopinamas prieš jam iškylant aikštėn. Jie visiškai nepasitiki kalbos sugebėjimais – mat mano, kad žodžiai rodo paviršutiniškumą, palyginti su vidiniais, neartikuliuojamais jausmais, kurie perteikiami nekalbiniais būdais.

Kad išvengtų konferencijos ir išsaugotų grupės solidarumą, japonai dažnai pasitelkia tarpininkus. Kai tariamasi dėl subtilių dalykų, neutralus asmuo susipažįsta su abiejų šalių nuostatomis ir suranda keliu, kaip apeiti kliūtis, arba derybas baigia kitais būdais, leisdamas išvengti atviros konferencijos ir abiem pusėms išlaikyti savo reputaciją. Tarpininkas ypač dažnai kviečiamas rengiantis pasipiršti. Jam padedant neužgaunami jausmai ir savigarba, o kitur panašiais atvejais tai neretai pasitaiko.

Bendravimo grupėse įgūdžiai ir privalumai padėjo susidaryti asmenybės tipui, kuris bent jau yra ramus, malonus, minkštas ir formaliai korektiškas. Japonų didelis noras prireikus pasakyti atvirą “ne “ neturėtų sukelti užsieniečiams įspūdžio, kad jie nesąžiningi. Priešingai, vakariečiai jiems atrodo šiek tiek šiurkštūs, nenuspėjami, o atvirumu bei polinkiu išlieti jausmus – nesubrendę. Žmogus, kurio poelgių neįmanoma numatyti, Vakaruose gali atrodyti įdomus ir guvus, bet japonams tai itin smerktinas bruožas. Jų visuomenė iš tikrųjų gyvena pagal aiškiau nustatytas normas bei taisykles ir bent jau iš paviršiaus atrodo taikingesnė ir romesnė. Išskyrus darbininkų ir politines demonstracijas, retai kada išgirsi japoną, pakeliantį balsą, ypač linksmai, nuotaikingai bendraujant. Nedaug besibarančių motinų, triukšmingų jaunuolių, besikeikiančių vulgarių moteriškių, kurių kitur pasaulyje toli ieškoti nereikia.

Japonai nemėgsta atvirai išliejamų jausmų, nesvarbu, ar tai būtų pyktis, ar meilė, nors kaip ir kiekviena taisyklė, ši irgi turi išimčių, pasireiškiančių pakanta girto verkšlenimas ir nuslepiamu sentimentalumu. Iš tikrųjų japonai labai emocingi žmonės, bet kiek įstengdami slepia savo jausmus. Šios pastangos paaiškina jų šypsenas ir ašaras ir sutrikimą, kai jiems iš tiesų malonu. Meilę viešai rodyti negalima, nebent mažiems vaikams. Bučiuojantis beveik nepamatysi, japonai išvis retai bučiuojasi, tradiciškai bučiniai siejami tik su lytiniu aktu. Žmonėms, gyvenantiems šalyje, kur motina niekados nepabučiuos suaugusios dukters, ritualizuoti apsikabinimai ir bučiniai, kartais ne vietoje, tokie dažni Vakaruose ir Viduriniuose Rytuose, iš tiesų atrodo keisti.

Moteris

Moters padėtis – vienas didžiausių japonų ir amerikiečių visuomenių skirtumų ir Vakaruose šis diskusijos objektas gali kelti pasipiktinimą. Japonų vyrai – akivaizdūs vyriškos lyties šovinistai, o moterys atrodo begėdiškai išnaudojamos ir prispaustos. Jų padėtis tikrai neabejotinai geresnė nei daugumoje islamo bei daugelyje kitų šalių, bet yra keletas diskriminacinių apribojimų dėl darbo, be to, čia tebegyvuoja senasis Konfucijaus posakis, girdi, “moteris jaunystėje turi paklusti tėvui, brandos metasi vyrui, o senatvėje sūnui”. Vakariečių akimis žiūrint, vyrai čia žmonoms dažnai pernelyg šalti ir net jas niekina. Moterys paprastai nuolankios ir labai kantriai rūpinasi namiškiais vyrais, merginos dažnai droviai slepiasi už šypsenų šydo. Ištekėjusiai moteriai nedaug vietos visuomeniniame gyvenime. Dvigubas lytinis standartas, suteikęs laisvę vyrui ir varžąs moterį, ligi šiol įprastas dalykas. Tad seksualiniai papročiai ir požiūriai į meilę, vedybas, moters vietą visuomenėje Japonijoje ir Jungtinėse Valstijose labai skiriasi, nors abiejose šalyse visos šios nuostatos sparčiai kinta ir dauguma permainų Japonijoje rutuliojasi ta pačia kryptimi kaip Vakaruose.

Japonams nebūdinga vakarietiška pažiūra, kad seksualiniai santykiai yra nuodėmingi. Jie visados jiems buvo toks pat natūralus reiškinys, kaip, tarkim, valgymas; vietoje ir laiku jais galima mėgautis. Nuomonės ima įvairuoti nebent tada, kai iškyla homoseksualizmo problema. Taigi tam tikra prasme japonai laikosi gana laisvų pažiūrų. Japonai vakariečiams gali atrodyti ir palaidi, ir puritoniški, laisvę daugiausia taikantys vyrams, puritoniškus apribojimus – moterims.

Praeityje japonai aukštino ne tik žemės, bet ir žmonių vaisingumą. Iki visai nesenų laikų Japonijos kaimuose garbinti faliniai simboliai. Klasikiniu laikotarpiu meilė tapo pagrindine literatūrine tema dvaro gyvenime, kuris stebino seksualine laisve. Seksualinės laisvės išlikę iki šių laikų kaimiškose Japonijos vietose, kur buvo toleruojami iki vedybiniai lytiniai santykiai, o santuoka dažnai neregistruojama, taigi neįteisinama kaip nuolatinė, kol nepaaiškėja kol jaunoji galės turėti vaikų. Net ir šiandien japonai ne itin smerkia nesantuokinius lytinius santykius, tik nerimauja dėl socialinių jų padarinių.

Vėliau Konfucijaus filosofija ir įsiviešpatavęs feodalizmas lėmė, kad moters laisvė buvo labai suvaržyta. Ji tapo visiškai priklausoma nuo vyro. Moteris, kuri fechtavimo meno laikais, akivaizdu, negalėjo kovoti lygiai su vyrais, palaipsniui buvo nustumta į feodalinės struktūros pakraštį ir tapo vyro papildiniu. Iš patriarchalinės Kinijos, kur visuomenėje dominavo vyras, kilęs konfucianizmas moterį vertino veikiau kaip vaikų gimdytoją ir giminės tęsėją nei kaip draugę ir pagalbininkę ar mylimąją. Romantinę meilę laikydama silpnu, o seksą – tik būdu pratęsti giminę, konfucianizmas aiškiai linko į puritoniškumą.

Kaime moterys išliko svarbios kaip vyro bendradarbės laukuose ir todėl išsaugojo daugiau individualios žemiškos nepriklausomybės, bet Tokugawų laikotarpio politinė sistema jas pavertė nuolankiomis tarnaitėmis ir žaisliukais vyrų rankose. Ištekėdama duktė galėjo sustiprinti dviejų šeimų ryšius, todėl buvo kruopščiai ugdoma, kad taptų puošni ir nesutepta vedybų turgaus prekė. Griežtai ir net šiukščiai anytos prižiūrima žmona turėjo visa savo esybe pasišvęsti vyro šeimos gerovei. Manyta, kad jai nereikalingi jokie visuomeniniai ryšiai anapus šeimos, iš esmės bet koks kontaktas su svetimu vyru buvo laikomas potencialiai pavojingu. Kadangi vedybas lemdavo šeimos išskaičiavimai, o ne jaunų žmonių susižavėjimas vienas kitu, – galėdavo būti, kad tik per vedybas jie pirmą kart pasimatydavo, – tai santuokinė meilė buvo antraeilis dalykas, kuris nieko nekeičia.

Vyraujant tokiai sistemai seksualinis palaidumas ar moters neištikimybė buvo vertinama kaip ardantys visuomenės tvarką ir todėl prieš juos būdavo imamasi visų atsargumo priemonių. Užtat vyro socialinis ir seksualinis gyvenimas galėjo būti tiek platus, kiek netrukdė vykdyti pareigas šeimai. Turtingas vyras galėjo turėti ir daugiau žmonų arba meilužių. Visi kuriems leisdavo kišenė, galėdavo lankytis didesnių miestų arba miestelių pasilinksminimų kvartaluose, kur teatruose ir restoranuose specialiai tam darbui pasiruošusios moterys profesionalės vyrus smagindavo šmaikščiais pokalbiais, šokio meno gabumais, dainomis ir, žinoma, seksualiniu žavesiu ir buvo moterys, kurių rangas vyravo nuo prostitučių iki garsių kurtizanių – pastarosiomis tekdavo kantriai asistuoti, kol jos leisdavosi į lytinius santykius. Šio tipo moterys 19 šimtmetyje imtos vadinti geišomis: jų Japonijoje tebėra ir šiandien, tiesa, labai nedaug.

Dabar vedybų aplinkybės gana įvairios. Dėl griežto mergaičių auklėjimo ir japonų polinkio jungtis į grupes skyrybų daug mažiau negu Vakaruose, o vaikinai ir merginos prie keturių akių bendrauja daug droviau. Nors dauguma patys užmezga ryšius iš kurių gimsta santuoka, yra ir tokių, kurie mano, kad šeimos parama pasirenkant gyvenimo draugą ar draugę gali būti labai pravarti. Jauni žmonės retai jaučiasi verčiami nuslopinti širdies polinkius ir nusilenkti šeimos pageidavimams, bet pirmą syk jaunuoliams susitikti vis dar padeda tam tikros šeimos, ir, jeigu vyresnieji sutinka, galima tikėtis vedybų. Dar daugiau, oficialus tarpininkas ir per patį vestuvių ceremonialą vaidina pagrindinį vaidmenį – nepaisant to, ar tai iš dalies suorganizuotos, ar ne, vedybos. Vienas šios sistemos privalumų – kiekvienas, kuris trokšta susituokti ir neturi rimtų trūkumų, gali tikėtis susirasti antrąją pusę.

Daug jaunų moterų iki vedybinės seksualinės laisvės turi tiek pat kaip ir jų vienmetės Vakaruose, bet apskritai japonų mergaitės šiuo požiūriu auklėjamos griežčiau nei japonų berniukai ir dauguma mergaičių Vakaruose. Bet to, iš ištekėjusios moters laukiam nepalyginti daugiau ištikimybės negu iš vyro. Iš esmės jos neturi jokio visuomeninio gyvenimo už šeimos. Išskyrus mažumą moterų iš aukščiausio visuomenės sluoksnio, kurias – įsitempusias ir nelaimingas – gali pamatyti oficialiuose banketuose, dažniausiai tuose, kuriuose dalyvauja užsieniečiai, ištekėjusios retai šeimos su vyrais papietauti arba į pobūvius, retai ir pačios priima svečius namuose, paprastai per ankštuose, kad tam užtektų vietos. Daugumos jų gyvenimas apsiriboja vyru, vaikais, keliais artimais giminaičiais, keliomis mokyklos laikų draugėmis ir, galimas dalykas, PTA veikla.

Tuo pat metu jų vyrai gyvena daug aktyvesnį socialinį gyvenimą. Pirmiausia jis susijęs su bendradarbių grupe, kurioje gali pasitaikyti ir kelios netekėjusios moterys. Dažnai gali pamatyti, kaip grupelė bendradarbių vyrų po darbo pakeliui į namus užsuka į vieną iš barų, kurių kiekviename mieste – nesuskaitoma galybė. Čia baro lankytoja, geišų tradicijos tęsėja, juos įtraukia į smagų pokalbį, sumaniai paglosto jų vyrišką ego, taip pat sukuria seksualinio susijaudinimo nuotaiką, kuri gali privesti ir prie rimtesnių ryšių – kai kurios baro merginos – meilužės gyvena dar turtingiau ir užtikrinčiau negu žmonos. Aplinka čia gali būti ir visiškai kitokia, bet modernaus japonų baro nuotaika panaši į tą, kuri feodalizmo laikais sklandė pasilinksminimų kvartaluose.

Visa tai, žinoma, keičiasi, ir šiuolaikinė moteris jokiu būdu nebėra taip įbauginta, kaip prieš keletą dešimtmečių ar kaip kartais atrodo vakariečiams. Iš paviršiaus toks vaizdas gali klaidinti. Vyrai ir žmonos tikrai nelinkę viešai rodyti savo jausmų, o vyro atžarumas ir panieka moteriai yra bent jau iš dalies elgesio norma, pasireiškianti šnekantis su šeimos nariais ar kitiems apie juos pasakojant. Daugiausia paviršutiniški, iš ankstesnių laikų paveldėti bruožai. Iš tikrųjų vyksta didelės permainos – moteris išsikovoja vis lygiateisiškesnę padėtį su vyrais, be to, stiprėja įsitikinimas, kad žmonos ir vyro ryšys turi būti pagrįstas meile. Šiais laikais paprastai manoma, nėra jokios abejonės, kad šiandieninėje japonų šeimoje dominuoja ir jos centras yra ne vyras, bet moteris. Tiesą sakant, tėvas tikrai yra finansinis ramstis, be tvarkant kitus šeimos reikalus dažniausiai jis – visiškas nulis. Šeimos pinigus beveik be išimties leidžia motina, tėvui dažnai išduodama kišenpinigius. Kai mažyliai prabunda, jo nebėra, kai jis sugrįžta, jie jau sumigę. Vaikai iš esmės gyvena tik su mama; ji rūpinasi ir tuo, kad jiems gerai sektųsi mokykloje. Tokie Amerikietiški komiksai kaip “Blondie” ir šeimyninės televizijos ar kino komedijos, kuriose paprastai vaizduojamas žmonos valdomas vyras, išpopuliarėjo Japonijoje, nes, nepaisant nepažįstamos socialinės veiksmo aplinkos, buvo kuo puikiausiai suprantamos.

Tėvo dominavimas vargiai turi įtakos psichologiniai japonų struktūrai, nors kita Freudo idėja, ypatingas berniuko prisirišimas prie motinos ir priklausomybė nuo jos, – didelė psichologinė problema. Vyras kartais panašus į suaugusį žmonos sūnų, kaip ir kiti vaikai reikalaujantį švelnaus rūpesčio bei lepinimo, priešingu atveju tam, kad patenkintų ypatingo moteriško dėmesio bei meilikavimo poreikį, jis ieško kitų moterų – geišų ankstesniais laikais arba baro merginų dabar. Visiškai tikėtina, kad vyras pasirodys silpnavalis ir sukels šeimos problemų. Kita vertus, iš žmonų laukiama, kad jos bus stipraus charakterio, pasižymės geromis manieromis ir išsaugos šeimos vienybę. Daugeliu atvejų jos pateisina šiuos lūkesčius.

Žmona gali viešpatauti šeimoje, bet plačiau visuomenėje moteris vis dar gerokai prislėgta. Devynios klasės privalomos visiems, devyniasdešimt keturi nuošimčiai atitinkamo amžiaus žmonių baigia dvylika klasių taip merginos įgyja tokį pat vidurinį išsilavinimą kaip ir vaikinai, tačiau aukštesnėse pakopose jų vis mažiau. Dvimečiuose koledžuose mokosi daugiausia merginos, bet į šiuos koledžus žiūrima kaip į savotiškas baigiamąsias mokyklas, ugdančias vedybiniam gyvenimui reikalingus sugebėjimus ir būdo bruožus. Keturmečio mokymo universitetuose moterų kur kas mažiau. Yra keletas moterų, daugiausia krikščioniškų, universitetų, bet kituose, kurie dabar visi mišrūs, moterys sudaro penktadalį studentų, o geriausiuose institucijose jų apskritai tik dešimt nuošimčių. Daug kainuojantis mokslas ketverių metų universitetuose atrodo per didelė prabanga moterims, iš kurių nelaukiama nieko daugiau, tik būti geromis namų šeimininkėmis.

Japonai linkę tuoktis vėliau negu amerikiečiai – moterys maždaug dvidešimt ketverių metų, vyrai – dvidešimt aštuonerių, tai yra maždaug trejais metasi vyresni nei Jungtinėse Valstijose. Taigi tarp mokslo baigimo ir vedybų moterims atlieka nuo dvejų iki šešerių metų, per kuriuos jos paprastai įsidarbina. Mažiau išsilavinusios tampa tokių lengvosios pramonės šakų, kaip tekstilė, elektronika, darbininkėmis arba patarnautojomis – padavėjomis, pardavėjomis, liftų palydovėmis ir pan. Labiau išsilavinusios taps sekretorėmis ir O.L., arba “office ladies”, arba kontorų tarnautojomis, kaip jos vadinamos Japonijoje, bet šios irgi turi patarnauti – pavyzdžiui, įstaigos vyrams serviruoti arbatą. Kadangi žinoma, jog iki vedybų liko keletas metų, į abiejų grupių moterų darbą žiūrima kaip į laikiną, jos paprastai neužima postų, laiduojančių viso gyvenimo karjerą ir atitinkamai didėjančią algą. Kadangi vėliau išteka ir ilgiau nei amerikietės namuose prižiūri vaikus, japonų moterys ir darbo rinkon grįžta vėliau, be to, jų skaičius irgi mažesnis. Tačiau ir dabar jos vargu gaus darbą visam gyvenimui, pirmenybė visuomet bus suteikta vyrams. Vidutiniškai moteris tarnautoja gauna pusė vyro algos. Kad ir tokios sąlygos, kad ir didžioji moterų dalis yra mažiau vertinama, daugiau nei pusė moterų dirba ir sudaro keturiasdešimt nuošimčių Japonijos darbo jėgos.

Japonės moterys padaro ir mokslinę karjerą, bet tai retesni atvejai nei daugumoje neindustrinių vakarų šalių. Sudarydamos apie pusę pradinių klasių ir žymią dalį vidurinių mokyklų, dvimečių koledžų, moterų universitetų, mokslinių tyrimų institutų darbuotojų, jos yra žinomos švietimo ir mokslinių tyrinėjimų srityse. Tačiau tarp keturmečio mokymo universitetų profesorių jų – tik saujelė. Jos pasižymi literatūroje, menuose, tarp jų yra gerų žurnalisčių. Moterys dažnai vadovauja smulkiems verslams, tačiau tarp stambių biznierių jų nepamatysi. Daug moterų gydytojų, pasitaiko teisėjų, ypač jaunimo teismuose.

Japonija vis dar akivaizdžiai “vyrų pasaulis”, kuriame moteris nustumta į šešėlį. Įstatymai dabar moterims teikia visišką teisinę lygybę . pavyzdžiui, pagal prieškario įstatymus, vyrui išsiskirti buvo lengva, moteriai – beveik neįmanoma, tačiau mūsų dienomis dauguma prašymų skirtis pateikia moterys, nors skyrybų įvyksta kur kas mažiau nei Jungtinėse Valstijose ir daug mažiau nei Japonijoje prieš šimtmetį. Skyrybos sudaro tik aštuntadalį Jungtinių Valstijų ištuokų; viena iš priežasčių – mažesnės moterų algos: išsituokusiai moteriai, ypač vyresnio amžiaus, Japonijoje daug sunkiau normaliai verstis, o kita priežastis – antrąsyk paprastai sunku ištekėti.

Švietimas

Po karo amerikiečių okupacinė valdžia japonų švietimo sistemą restruktūrizavo pagal amerikietiškąją koncepciją. Ji turėjo tapti mažiau elitine ir labiau atitikti besiformuojančią masinę japonų visuomenę. Dauguma struktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau išsišaknijo. Vietoj šešerių – penkerių – trejų – trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių – trejų – trejų – ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, trejų aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri – studijų universitete. Virš universitetų – aspirantūra, o lygi greta su jais – dvimečiai arba trimečiai žemesnieji koledžai. Visos aukštojo mokymo funkcijos vadinamos ne koledžais, bet universitetais (daigaku), net žemesnieji koledžai – “trumpalaikiais universitetais” (tanki daigaku). Šiuos lanko daugiausia moterys, juose daugiausia mokama laisvų – jų menų, o tikruose, kur moterys vidutiniškai sudaro tik penktąją dalį studentų, daugiausia studijuojama teisę (įskaitant politinius mokslus), ekonomika, verslininkystė, inžinerija, gamtos mokslai, medicina.
Apie švietimo lygį negali spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, išskyrus universitetų pakopą, japonai gerokai pranoksta amerikiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi penkias su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos. Be to, nuo pat pirmos klasės kasdien užduodami namų darbai. Apie trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų vedami į vaikų darželius, kuriuose pradeda mokytis, o apie pusę mokyklinio amžiaus vaikų lavinasi dar kur nors arba po pamokų lanko privačias specialias mokyklas (juku), kuriose papildomai mokosi ir lavina įgūdžius. Kiek įmanoma geresnio išsilavinimo siekią japonai mokyklas rikiuoja pagal tai, kaip jų auklėtiniams sekasi mokytis aukštesnėse pakopose, bet apskritai visos japonų mokyklos suteikia vienodai puikų išsilavinimą, išvengdamos tų didžiųjų skirtumų, kurie egzistuoja Jungtinėse Valstijose tarp miesto, kaimo ir priemiesčių mokyklų.
Visa tai lemia, kad japonai iš tiesų labai išsilavinusi tauta. Nepaisant kiek prastesnio nei Jungtinėse Valstijose universitetinio švietimo lygio, japonai, ko gero, kaip jokia kita tauta gauna gerą oficialųjį išsilavinimą. Bendrąjį išsilavinimą sunku lyginti dėl kalbos skirtumų, bet tose srityse, kur tai įmanoma, pavyzdžiui, matematikos, japonai dažniausiai pirmauja. Išvada, kad japonai – geriausiai išsilavinusi tauta pasaulyje, visiškai pagrįsta.
Nieko keista kad japonai taip siekia mokytis. Šitai patvirtina ne tik tradiciniai oficialaus išsilavinimo svarbos pripažinimą, bet ir tai, kad būtent išsilavinimas lemia visuomeninę žmogaus padėtį.
Tai, kad akademiniai laimėjimai lemia gyvenimo sėkmę, visiems savaime suprantama. Šeimos susitaikys su ekonominiais nepritekliais, kad tik vaikas galėtų įgyti privalumų, kurių teikia ugdymas vaikų darželyje arba vėlesnis papildomas mokymas. Kad ir kaip ankšta būtų namuose, atsiras pakankamai vietos, kad vaikas galėtų patogiai ruošti namų darbus, o motinos akylai prižiūrės, kad jis juos padarytų ir nepamirštų kitų mokinio pareigų. Kai kas mano, kad pastangos įgyti kuo aukštesnį išsilavinimą padeda reguliuoti gimstamumą, nes japonai, ypač miestiečiai, įsitikinę, jog gali turėti tik tiek vaikų, kiek įstengia pakankamai gerai išmokslinti.
Stojamųjų egzaminų svarba liudija, kiek reikšmės Japonijoje teikiama išsimokslinimui, ir padeda suprasti , kaip pasiekiamas toks aukštas išsilavinimo lygis, bet sykiu atsiskleidžia ir svarbiausius trūkumus. Artėjant lemiamiems stojamiesiems egzaminams, visa šeima apie nieką daugiau negalvoja, tik kaip padėti vaikui jiems pasirengti. Egzaminus reikia laikyti stojant į universitetus, bet prieš tai – ir stengiantis patekti į vidurinę mokyklą, pagarsėjusią tuo, kad jos abiturientai, stodami į universitetus, gauna gerus pažymius. Egzaminai reikalauja didžiulės jėgų įtampos; visas tas procesas dažnai vadinamas “egzaminų pragaru”.
Stengdamiesi atskleisti skirtingus kiekvieno gabumus, japonai labai sumaniai išvengia, kad tarp mokyklų priimtų moksleivių neprasidėtų atvira konkurencinė kova. Iš esmės beveik niekas “neiškrenta”. Bet sunkūs stojamieji egzaminai, kuriuos reikia išlaikyti vienu atsikvėpimu – tai pačios blogiausios, kokios tik gali būti varžybos. Jų grėsmingas šešėlis pradeda kristi gerokai iš anksto, versdamas mokinį nepakeliamai įtemptai mokytis; be to, nukenčia ir mokymo turinys. Daugiausia pastangų aukštesniojoje vidurinėje mokykloje skiriama ne tam, kad moksleivis iš tikrųjų išmoktų, bet kad pasirengtų stojamiesiems egzaminams į universitetą. Pavyzdžiui, per anglų kalbos pamokas kruopščiai mokoma atsakyti į sudėtingus klausimus, kurie bus užduodami per egzaminus, ir visai mažai dėmesio skiriama tam, kad moksleivis sugebėtų angliškai skaityti, sklandžiai šnekėti, iš klausos suprasti. Panašus stojamųjų egzaminų į aukštesniąsias vidurines mokyklas baubas gąsdina per visus mokymosi žemesniojoje vidurinėje mokykloje metus. Galbūt dėl “egzaminų pragaro” Japonijoje palyginti daug jaunų žmonių savižudybių ir negali būti abejonių, kad pagaliau saugian universiteto prieglobstin patekusių studentų nerimas ir maištingumas – iš dalies reakcija į tą didžiulį slėgimą, kurį jiems teko prieš tai ištverti.
Pradinio ir vidurinio švietimo pakopose taip ne viskas sklandžiai klostosi. Gali būti, kad dėl sudėtingos japonų rašybos ir daugybės dalykų, kuriuos reikia iškalti atmintinai, kad ją išmoktum, japonų švietimas savaime krypsta į šitą pusę. Reformas vykdę amerikiečiai stengiasi įdiegti tokią sistemą, kad vaikas ne tik įsidėmėti faktus, bet ir išmoktų savarankiškai mąstyti. Sunku pasakyti, kaip jiems pavyko. Japonų švietimas šiandien žymiai gyvybingesnis, nei buvo prieš karą, ir daug labiau skatina mokinių iniciatyvą. Bet kai kuriems japonams atrodo, jog dabartiniai mokiniai tapo beveik nebesuvaldomi ir dėl to paprastai kaltina amerikiečius, esą šie susilpnino drausmę mokykloje, o ir apskritai dėl pernelyg gero gyvenimo sunyko visos Japonijos moralinė tvirtybė. Kita vertus, daugumai amerikiečiu japonų mokymo sistema atrodo pakankamai griežta ir kiek senamadė – tai įvertinimas, kurį, priklausomai nuo pažiūrų, galit laikyti ir kritika ir pagyrimu.

Aukštasis mokslas kelia daugiau rūpesčių ir tikriausiai ne visai atliepia tuos visuomenės lūkesčius, apie kuriuos liudija stojamieji egzaminai. Iš esmės stojamieji egzaminai patys savaime yra viena svarbiausių universiteto funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjerą. Universitete praleidžiami metai ne tokie svarbūs kaip daugumai amerikiečių studentų. Dėl gero pasirengimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kam tiek daug laiko skiriama Jungtinių Valstijų koledžuose. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, jog esi priimtas į teisės, ekonomikos, humanitarinių ar gamtos mokslų, medicinos, inžinerijos ar žemdirbystės fakultetą, t.y. tam tikrą universitetinių studijų sritį. Nu)o tada jau nebėra nei būtinybės, nei galimybės eksperimentuoti arba dairytis po universitetą, svarstant, kokią specializaciją pasirinkti. Tai lemia fakultetas, į kurį studentas pateko.

Į stambaus verslo firmas ir vyriausybines įstaigas paprastai priimama egzaminų tvarka. Žinios, įgytos universitete, laikant egzaminus, aišku, lemia, tačiau visiškai aišku ir tai, kad žmonės, kurie aštuoniolikos geriausiai išlaikė stojamuosius egzaminus ir pateko į garbingiausius universitetus, būdami 22 ar 23 metų, vėl geriausiai išlaikys ir kitus – verslo firmų ar vyriausybinių įstaigų profesinius. Tai, kad universitetų garbingumo piramidė beveik veidrodiškai atspindi šių profesinių egzaminų rezultatus, liudija veikiau garsiausių universitetų studentų gabumus, nei mokymo juose lygį. Svarbu ir tai, kad dauguma verslo firmų kandidatus laikyti egzaminams kviečia tik iš aukščiausių prestižą turinčių universitetų.

Dėl to į geriausius universitetus patekti stengiamasi per ugnį ir vandenį. Nuo to, ar būsi priimtas, ar liksi už garbingo universiteto durų, priklauso visas gyvenimas. Suklupusieji paprastai metams iš šio kelio pasitraukia, lanko kurso kartojimo bei pasirengimo egzaminams mokyklas (juku) ir kitais metais vėl bando. Kai kurie privatūs universitetai jiems priklausančių privačių vidurinių mokyklų moksleivius priima be egzaminų, kai kas vietą privačiame universitete ir nusiperka, bet šie pinigais grįsti keliai geriausiu atveju veda į antraeiles ar trečiaeiles institucijas.

Daugiausia iš mokesčio už mokslą išsilaiką privatūs universitetai privalo nustatyti palyginti aukštas kainas, o valstybės remiami nacionaliniai, taip pat kai kurie prefektūrų ir municipalitetų universitetai, reikalauja tik nominalaus užmokesčio. Dėl to, priešingai negu Amerikoje geriausi ir darbingiausi universitetai kainuoja mažiausiai, o menkiausi – daugiausiai. Taigi garbingiausi nacionaliniai universitetai surenka ne tik gabiausius, bet ir visų visuomenės sluoksnių žmones.

Nieko nuostabaus, kad ir privačių, ir vyriausybinių mokyklų studentai pakankamai greitai nusivilia ir kartais pradeda atvirai maištauti. Kai kurie studentai užmeta studijas ir atsiduoda kitai veiklai, pvz. sportui, hobiui, radikaliai politikai. Ypač tai būdinga pirmiesiems dvejiems metams, kai dar nereikia rūpintis studijų pabaiga ir rengtis kitam egzaminų raundui.

literatūra

1. Edwin O.Reischauer, Marius B.Jansen “Japonai šiandien”-Litterae universitatis 1996.

Leave a Comment