Pirmieji Lietuvos kunigaikščiaiLietuvos valstybės įkūrėjasLietuvos feodalinės valstybės susidarymas (XII a. ) susijęs su Mindaugo vardu. Iki jo būta net penkių vyresniųjų kunigaikščių, o Mindaugas it uola išliko virš jų. Tai nebuvo atsitiktinumas. Mindaugo įsigalėjimą lėmė jo charakterio savybės ir istorinės aplinkybės, geležinė jėga ir prievarta. Metraščiuose rašoma, kad Mindaugas savo brolius ir brolėnus žudo arba vijo iš jų žemių. Turbūt nerasime ne vieno Europos valstybės kūrėjo, nesutepusio savo rankų krauju. Tai buvo konkretus Lietuvos vienijimo kelias: Mindaugas svarbesnius konkurentus šalino, smulkesnieji kunigaikščiai pakluso jo galybei. Mindaugas buvo talentingas politikas. Jis iš tikrųjų pasiekė labai daug. Tačiau joks talentas negalėjo išspręsti tų prieštaravimų, su kuriais Lietuvos karalystė susijungė XIII a. viduryje. Krikščionybė buvo nauja ir svetima, arčiausių Lietuvos priešų religija. Tačiau Mindaugas sugebėjo pasirinkti mažesnį blogį. Priėmęs krikštą, Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva – jauna valstybė – įžengė į to meto Europos politinę sistemą. AlgirdasAlgirdas – vyriausias Gedimino sūnus, vienas iš septynių brolių, gimęs apie 1296 m., iš tėvo paveldėjo Krėvą, o vedęs Vitebsko kunigaikštytę Mariją 1319 m. prie savo tėvonijos prijungė Vitebską. 1345 m. kartu su Kęstučiu nušalinęs Jaunutį, ėmė valdyti Vilnių ir visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Algirdas vedė du kartus: minėtąją Mariją ir Tverės kunigaikštytę Michailo Aleksandrovičiaus seserį Julijoną. Jis turėjo didelę šeimą – 12 sūnų ir 8 dukteris. Iki gyvenimo pabaigos taip ir liko pagonis. Metraščiai jį vadina net “pagonių patriarchu”. Algirdo būta labai santūraus: “alaus ir medaus negėrė, nei vyno, nei rūgščios girios”, kas buvo, anot metraščių, didelio proto, stiprios valdžios ir plačių užkariavimų priežastis. “Nei broliai, nei tėvas, nei senelis taip neišgarsėjo kaip jis”,- rašė , Algirdui mirus, Maskvos metraštininkas. Koks žmogus buvo Algirdas? šiaurės rusų metraščiai sako, kad Algirdas buvo labai išmintingas, mokėjo daug kalbų, savo valstybę rūpinosi ir dieną, ir naktį. Kariavo ne tiek jėga, kiek gudrumu. Buvo klastingas. Niekas nežinojo, kam jis renka kariuomenę, kur rengiasi kariauti – visą darė slaptai. Ir visi jo labai bijojo. Šie bruožai prieš mūsų akis iškelia tvirto charakterio išmintingą vyrą. Visą gyvenimą Algirdas siekė rusų žemės pajungti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaip vertinti Algirdo rusų žemių pajungimo Lietuvai politiką? Pirma, klystume teigdami, kad lietuviai nukariavo ar užgrobė rusų žemes. Tai būtų jiems neįmanoma. Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė tik dešimtąją dalį. 9/10 priklausė rusų žemėms. Kaip galėjo Algirdas užgrobti tokius rusų žemių plotus, jų mietus ir gyventojus? Vadinasi, reikia pripažinti, kad Algirdas pasinaudojo aplinkybėmis, vertusiomis vienytis kovai prieš totorius. Antra, daug rusų žemių atiteko Lietuvai Gediminaičių vedybų keliu. Trečia, Lietuvos kunigaikščiai vykdė tolerantišką politiką rusų žemių atžvilgiu. Deja, Jogailos keliai nebuvo tokie tiesus kaip tėvo…1377 m. vasarą Algirdas mirė. Jo kūnas, kaip ir dera pagoniui, buvo sudegintas ant laužo kartu su keliolika žirgu ir daugybė daiktų.KęstutisNet priešininkų istoriniai šaltiniai Kęstučiui pripažįsta šviesios asmenybės ir tauraus riterio vardą. Pasak vokiečių kronikų, Kęstutis buvo aukštas, liesas, išblyškusiame jo veide spindėjo ugningos akys, žilsva barzda klojo jo krutinę. Kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo giliai prasmingas. Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Nelygioje kovoje gailėdavosi net savo priešo. Kai jis rengdavosi užpulti Ordino žemes, iš anksto pranešdavo maršalui. Jei su magistrų sudarydavo taiką, jos tvirtai laikydavosi. Lenkų istoriko Dlugošo liudijimu, Kęstutis, nors pagonis, buvo šaunus vyras… sumanus, žmoniškas ir tiesakalbis. Kęstučio dinamiškumą, puikią orientaciją, narsumą ir karingumą pripažįsta visos priešų kronikos. Jo gyvenimas – tai žygiai, kurie priešams parodė Lietuvos galybę. Visur jis ėjo tiesiai, atvirai, be klastos, pasitikėdamas savo jėgomis ir žmonėmis (nors už pasitikėjimą Jogailai teko sumokėti gyvybę). Kęstutis ligi paskutinių gyvenimo dienų nenulipo nuo žirgo ir nepaleido iš rankų kardo. Kęstučio karinis talentas, jo politinė nuovoka padarė jį labai populiaru net tarp priešų. Kiekvienas Vokiečių ordino riteris laikydavo didžiule garbe paspausti Kęstučiui ranką. Išskirtinė ypatybė – Kęstučio patriotiškumas. Tai prisirišimas prie savo dievų, prie gimtojo krašto ir jo žmonių. Jis giliai suprato žmonių vargus ir rūpesčius. Žmonės, savo ruožtu, pasitikėjo kunigaikščiu. Kęstutis pagristai vadinamas lietuvių tautos gynėju. Vokiečių istoriko Heino žodžiais: “Kęstutis – didis visu kūnu ir krauju lietuvis… mokėjo savo sūnui Vytautui įkvėpti tai, kas tik buvo reikalinga išlaikyti didelei ir galingai Lietuvai”. JogailaJogaila – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir antrosios jo žmonos, Tverės kunigaikštytės, pirmagimis. Po tėvo mirties mylimiausiam ir garbiausiam sūnui ir atiteko didžiojo kunigaikščio titulas. Trokšdamas vienvaldystės, Jogaila sunaikino savo dėdę Kęstutį ir jo žmoną Birutę – mirusieji buvo nepavojingi. O pusbroliui Vytautui iš Krėvos pilies pavyko pabėgti. Viešpataujant Jogailos žvilgsnis sustojo ties vakarų kaimynais. Su Lenkiją jis sudarė Krėvos uniją, priėmė krikščionybę, vedė Lenkijos karalinę Jadvygą ir buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Jis valdė Lenkiją be pertraukos 48 metus! Tai pats ilgiausias vieno asmens karaliavimo laikotarpis per visą Lenkijos istoriją. Jogaila pradėjo dinastiją, kuri daugiau kaip 200 metų valdė Lietuvą ir Lenkiją. Gyvenant Krokuvoje (Varšuva sostinė tapo tik XVI a. pabaigoje), silpnėjo Jogailos įtaka Lietuvai. Visa Lietuva, ypač žemaičiai, buvo ne Algirdaičių (Jogailos ir Skirgailos), o jų mylimo kunigaikščio Vytauto, Kęstučio sūnaus, pusėje.
IVLietuvių švietimo užuomazgosNetikslu tapatinti lietuvių švietimo pradžią su pirmos lietuviškos knygos pasirodymu, t. y. su XVI amžiumi. Neišbraukime beveik 200 metų iš istorinės tautos atminties. Lietuvių švietimo užuomazgų paieškokime XIV a. Lietuva Vytauto valdoma, buvo stipri feodalinė valstybė. Tuo metų ir vėliau joje valstybiniai raštai seniausi Lietuvos raštijos paminklai – metraščiai – buvo rašomi senąja slavų kalba. Vakarų Europos moksle ir religijoje viešpatavo lotynų kalba. Švietimo būklė Lietuvoje? Nebuvo jokio švietimo. Lietuvoje toliau tesėsi religinių kovų aistros, jos nesibaigė krikštu (1387 m.). kryžiuočiai pradėjo skelbti, kad krikštas atliktas tik formaliai, kadangi Lietuvoje nėra žmonių, mokančių skaityti ir aiškinti šventąją raštą. Šį darbą gali atlikti tik Ordinas. Lietuva savo ruoštu nenorėjo su tuo sutikti. Todėl reikėjo skubiai ruošti savus apsišvietusius žmones, mokančių lotynų kalbą ir raštą. Jogaila 1397 m. Prahoje įsteigė pirmąją dvasinę seminariją Lietuviams. 1400 m. jis reformavo Krokuvos universitetą, šalia filosofijos, teisės ir medicinos fakultetų įsteigdamas dar ir teologijos fakultetą. Nuo to laiko iki šių dienų Krokuvos universitetas vadinamas Jogailos vardu, po devynerių metų Krokuvoje buvo įkurta ir dvasinė seminarija, kurioje nemokamai mokėsi neturtingų lietuvių vaikai. Kai kuriuos moksleivius savo lėšomis išlaikė pats Jogaila. Taip XIV a. pabaigoje -XV a. pradžioje Krokuvoje susikūrė lietuvių mokimo centras. Čia buvo ruošiami įvairus išsilavinimo žmonės, iš jų ir mokslininkai – mokslo daktarai. Nelengva mums išsivaizduoti, kiek tuo laiku reikėjo daug pastangų nukeliauti iš Vilniaus į Krokuvą. Neįžengiami miškai, pelkės tesėsi šimtus kilometrų. Nebuvo kelių. Vandeningų upių krantų nejungė tiltai. Ir vis dėl to visas tas kliūtys nugalėjo ne vienas ir ne du, bet dešimty, o vėliau ir šimtai lietuvių. Vytautas sistemingai siuntė į Krokuvą moksleivius, daugiausia miestiečių vaikus. Pagal to meto pažiūras kilmingiesiems siekti mokslo netiko. Jogailos universiteto archyvai patvirtina, kad Vytauto laikais universitete mokėsi vaikai iš Šalčininkų, Nemenčinės, Kauno, Trakų, Anykščių, Merkinės ir kitų vietovių. Lygia greta XVI a. pradžioje Lietuvoje pradėtos statyti ir parapijinės mokyklos. Aišku, kad jose buvo mokoma lotynų kalbos ir rašto, tačiau aiškinama – gimtąja kalba. Taigi iš lėtai, bet nuosekliai plito Lietuvoje lotynų alfabetas – lietuviško rašto pagrindas. Vytauto ir Jogailos pastangos nenuėjo veltui. XVI a. Vilniuje įkurtas savas universitetas. Jis išaugo iš Vilniaus kolegijos, kurios stengėjas vyskupas V. Protasevičius rūpinosi besimokančių buitimi ir aukštų dėstymo lygiu. Jis kvietė dėstytojus iš Italijos, Portugalijos, Čekijos, Škotijos, Lenkijos. 1579 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras raštu patvirtino, jog jėzuitų kolegijai suteikiamas akademijos (universiteto) statusas. Universitetas tapo stambiausiu mokslo židinių Rytų Europoje. Pradinėse mokyklose mokėsi berniukai ir mergaitės. Buvo mokoma lotyniškai ir lenkiškai, kai kur, ypač Žemaitijoje – lietuviškai. Mokiniai sudarydavo vaikų chorą, dalyvaudavo pamaldose. Pradinės mokyklas daugiausiai laikė neturtingi vaikai (bajorų vaikus mokė namų mokytojai). Kolegijose ir kitose aukštosiose mokyklose mokėsi daugiausia bajorų vaikai. Buvo mokama lotinu, graiku kalbų, retorikos, stilistikos, daug dėmesio skyrė antikinėj literatūrai. Pagrindine dėstymo kalba buvo lotynų. Mokyklas savo dvaruose kūrė ir kai kurie didikai. VLietuvių kalba. Žymiausi Lietuvos kalbininkaiViso pasaulio kalbas kalbininkai yra sugrupavę į kalbų šeimas. Viena didžiausių – indoeuropiečių kalbų šeima. Taip vadinta todėl, kad šiomis kalbomis kalba daugelis Europos tautų, o į rytus šių kalbų riba baigiasi Indija. Šakotas indoeuropiečių kalbų šeimos medis net dvylika šakų: indai, slavai, baltai, germanai, graikai, armėnai ir kt. Šias šakas susmulkinę į mažesnes šakeles, gautume apie šimtą atskirų kalbų, tarp kurių yra ir lietuvių kalba. Baltų vardas kildinamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Iš baltų kalbų šiandien gyvos dvi – lietuvių ir latvių. Lietuvių kalba labai mažai nutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės, todėl viso pasaulio kalbininkai ją domisi ir tyrinėja. Lietuvių kalba dėstoma Maskvos, Varšuvos, Prahos, kai kuriuose Vokietijos, Prancūzijos, Italijos Šveicarijos, Danijos, Suomijos Švedijos, JAV ir kitų šalių universitetuose. Maskvos universitete rusams ir kitų šalių kalbininkams lietuvių kalbą dėstė akademikas F. Fortunatuvas, profesorius M. Petersonas ir kiti įžymus mokslininkai. Dabar lietuvių kalbą tyrinėja ir dėsto V. Topordas, V. Ivanovas ir kiti. Berlyne kiekvieną lingvistą maloniai sutikdavo baltistikos, slavistikos profesorius, V. Falkenhanas. Šių dienų įžymiausias amerikiečių baltistas yra V. Šmolstygas. Įdomu tai, kad slavistą Pensilvanijos universitete jam dėstė emigravęs į užsienį lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė. Dabar profesorius V. Smoltygas vadovauja Pensilvanijos universiteto slavistikos skyriui, dėsto rusų, lietuvių, sanskrito ir kitas kalbas. Sunku išvardinti, kokiuose pasaulio universitetuose jis skaitė paskaitas… profesorius puikiai pažįsta Lietuvą, jaučiasi čia, jo paties žodžiais tariant, kaip žuvis vandenyje. Visuomet profesorius straipsnių, knygų, jo paties ir jo šeimos Lietuvoje laukia nuoširdus draugai. Taigi seną ir garsi lietuvių kalba prancūzų kalbininkas Antanas Mejл yra net pasakęs: “tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. …O tų žodžių žodelių kalboje! Leksikologų nuomone – 300’000! Ne žmogaus jėgomis visus mokėti. Todėl žodyną, skirstome į aktyvųjį ir pasyvųjį. Pirmasis – kasdien vartojami, įprasti žodžiai. Apskaičiuota, kad žmogus aktyvusis žodynas – 2,5-3 tūkstančiai žodžių, o pavyzdžiui, Salomėjos Nėries poezijoje yra per 7000 žodžių. Būga Kazimieras – lietuvių kalbininkas. 1905-12 studijavo Peterburgo, 1914 tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. 1918-19 Permės, 1919-20 Tomsko, nuo 1922 Kauno universiteto profesorius. 1920 grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Sukaupė 617’000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuviškų žodžių etimologiją. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų, skoliniu iš slavų, ypač rusų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuvių asmenvardžių tyrinėjimui: nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkripavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kuriuos dviskiemenių lietuviškų vardų darybos ypatybes. Remdamasis lietuvių vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė A. Šachmatovo hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa heltų, sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą pabaltojoje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonetikos ir morfologijos darbų. Tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių istoriją. Nagrinėjo baltų mitologinės problemas. Būga ugdė literatūrinę lietuvių kalbą: taisė kalbos negerovės, normino vartoseną ir rašyba, apgynė nemažą lietuviškų žodžių, kuriuos puristai gujo iš lietuvių kalbos. Kalbos praktikos klausimais paskelbė straipsnių serijas “kalbos dalykai”, “Kalbos mažmožiai”, rinkinį “Kalba ir senovė”. Jonas Jablonskis – lietuvių kalbininkas. 1872-81 mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1881-85 Maskvos universitete studijavo klasikinę filosofiją. Baigęs universitetą ir negavęs mokytojo vietos Lietuvoje, vertėsi korepetitoriaus, teismo raštininko ir kitais atsitiktiniais darbais. 1889-96 dėstė graikų ir lotynų kalbas. Mintaujos 1896-01 Talino gimnazijoje 1901 dėl ryšių su pažangiu visuomenės veikėju L. Vaineikiu atleistas iš mokytojo pareigų, 1902 ištremtas į Pskovą. Čia toliau redagavo Rusijos MA leidžiama A. Juškos lietuvių kalbos žodyną. 1904 persikėlęs į Vilnių, dirbo laikraštininku “Vilniaus žinios”, “Lietuvos ūkininkas”, redakcijoje dėstė lietuvių kalbą.Per savo gyvenimą Jablonskis išspausdino apie 400 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, daug išvertė knygų. Gimnazijoje laikė save lenku. Tautiškai apsispręsti padėjo “Aušra”. Jablonskis normino lietuvių kalbą. Jis kūrė lietuviškus terminus (pav.: viršininkas, tardytojas, mokinys). Per visą savo gyvenimą kovojo su lietuvių kalbos negerovėmis, aiškino rašybos, morfologijos, sintaksės, leksikos ir stiliaus klaidas. Nustatė, kad turi būti sakoma ne lietuviška kalba, o lietuvių k. Jis yra V. Landsbergio senelis. VIPirmieji raštai lietuvių kalbaSenovės lietuviai neturėjo rašmenų gimtajai kalbai, nors raštas Lietuvoje pasirodė jau XIII a. seniausi raštai buvo rašyti senovės rusų kalbą(slavų, lenkų ar lotynų k.). Seniausi raštai: Lietuvos metrika (tai dokumento archyvas), Lietuvos metraščiai, Lietuvos statutas ir t.t. Pirmosios lietuviškos knygos atsiradimą paskatino reformacijos judėjimas. Šio judėjimo atstovai melsdavosi gimtąją kalbą, todėl tame krašte dirbantiems kunigams būdavo reikalingas katekizmas tą kalbą, kurią žmonės kalbėdavo. Kadangi Mažojoje Lietuvoje daugelis gyventojų buvo lietuviai, Karaliaučiuje ir buvo išleistas Martyno Mažvydo “Katekizmas” – pirmoji lietuviška knyga. Martynas Mažvydas gimė 1510 M. Žemaitijoje,greičiausiai dabartiniame Šilutės rajone. Tėvas buvo turbūt miestietis, motina – smulkioji bajorė. Beveik visai nėra žynių apie Martyno Mažvydo I-ją gyvenimo puse – iki išvykimo Mažąją Lietuvą. Neaišku kur jaunystėje mokėsi, bet buvo išsilavinęs. Martynas be priekaišto mokėjo lietuvių kalbą. Tikriausiai giedojimo mokytoju. Katalikams ėmės persiekioti liuteronizmo šalininkus Lietuvoje, Mažvydas nukentėjo., nes viename laiške vėliau laiške pasivadino pirmuoju kankinu.Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, apsilankęs Vilniuje, ėmė ieškoti liuteronizmui palankių lietuvių. Jam buvo pasiūlytas Martynas Mažvydas ir kunigaikštis pakvietė jį į Karaliaučių. Mažvydas studijavo Karaliaučių universitete, rengėsi būti liuteronų kunigu. Tai buvo tik priedas prie ankstesnių, mums nežinomų studijų, nes per pus antrų metų jis ne tik baigė universitetą, bet tuo pačių laikų parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą. Vėliau Mažvydas dirbo klebonu Ragainėje. Ten vedė ankstesniojo klebono našlaitę dukterį, vokietaitę, kuri gerai mokėjo lietuviškai. Mirė ir palaidotas Ragainėje.Išleistos šešios Martyno Mažvydo religinės knygos (kai kurios po jo mirties). Pirmoji lietuviška knyga buvo parengta ir išleista Martyno Mažvydo gyvenant ir studijuojant Karaliaučiuje. Knyga sudaro tarsi trys dalys: katekizmas, elementorius ir giesmynas. “Katekizme ” glaustai išdėstomi svarbiausi krikščionybės teiginiai , supažindinama ir su krikščioniškos dorovės pagrindais. “Katekizme” smerkiami girtuokliai, šeimoms liepiama saugoti tarpusavio meilę ir santarvę.. knygoje ura ir nedidelis (keturių puslapių) elementorius. Iš viso knyga yra 79 puslapių. Mažvydas pirmasis elementoriuje paskelbė lietuvišką abėcėlę. Knygoje buvo keturiolika giesmių su gaidomis. Nuo šio elementoriaus prasideda tikros žinios apie lietuvišką mokyklą. Pirmojoje lietuviškoje knygoje labai reikšminga Martyno eiliuota prakalba – tai pirmasis lietuviškasis eilėraštis. Įdomus ir reikšmingas prakalbos dalykas – vadinamasis akrostikas. Skaitant 3-19 eilutės pirmąsias raides susidaro knygos autorius vardas ir pavardė (lotyniškai). Knygos autorius nepažymėtas.Prakalboje knygelės “Pačios byla” džiaugiamasi, kad pasirodė senai laukta lietuviška knyga. Beveik pusė prakalbos sudaro pačios knygelės kreipimasis į skaitytojus. Prakalba “Pačios byla” yra pirmasis lietuviškas eilėraštis. Knygelė nori, kad žmonės atsisakytų pagonybės, mokytųsi. Martynas Mažvydas sudarinėjo ir pirmą didelį lietuvišką giesmyną, bet darbo nespėjo baigti.
VIIKristijonas Donelaitis (1714-1780)Pats jis savo pavardę rašė sulotintą formą – Donalitus. Gimė 1714 m. sausio 1d. Lazdynėliuose. Kristijono tėvas buvo laisvas, neina baudžiavos ūkininkas, kuris turėjo 4 sūnus ir trys dukteris. Brolis Pridžikas buvo Karaliaučiaus auksakalys ir muzikos instrumentų bei fizikos įrankių meistras. Jis buvo taip pat ir laikrodininkas ir pagarsėjo pirmu savo patys pasigamintų fortepijonų. Fizikos instrumentų gaminimas buvo jų šeimoje, greičiausia, paveldamas amatas, nes ir Kristijonas vėliau jo greta kitų savo pareigų, savo vertėsi iš visos tos šeimos jis vienintelis rodęs palinkimą į mokslą. Kristijonas 1732 m. buvo atiduotas į Karaliaučiaus katedros mokyklą. Katedros mokyklą lankydamas, Donelaitis gyveno Karaliaučiaus beturčių prieglaudoje, kur už gaunamą išlaikymą, kartu su kitais tos prieglaudos auklėtiniais, turėjo dalyvauti bažnityneme chore, lydėti numirėlius į kapus ir atlikti kitas panašias parcigas. Šias pareigas prieglaudos auklėtiniams nustatė tą prieglaudą laikęs miestas. Būdamas našlaitis, Donelaitis čia gavo nemokamą butą, iš dalies maistą ir mokslą. Kiekvienerius metus šioje mokykloje pasimokęs Donelaitis 1736 m. įstojo į Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultetą. Nėra žinių iš kur jis ėmė lėšų studijoms, kurias dar XVI a. buvo lietuviams įkūręs kunigaikštis Albrechtas. Universitete studijuodamas, jis, be teologinių paskaitų, taip pat lankė ir kurias paskui neblogai mokėjo, be lietuvių ir vokiečių, taip pat ir lotynų, graikų, hebrajų bei prancūzų, o vėliau visomis tomis kalbomis ir eilėraščius kūrė, bet iš jų teišliko , be lietuviškų, keli nedideli vokiški eilėraščiai. Bet ir universitete jis vargingai gyveno ir išliko jo pasisakymas, kad net vieną kartą iš bado jis buvo nualpęs.
1740 m. Donelaitis gavo paskyrimą kantorium į Stalupėnus, o 1742 m. buvo paskirtas tos pačios mokyklos vedėju. 1743 m. jis gavo pasiūlymą užimti Tolminkiemio parapijos klebono vietą. Jis išlaikė egzaminus reikalingus kunigo vietai užimti ir buvo paskirtas į Tolminkiemį. 1744 metais vedė savo parapijos pirmtako našlę Oną Reginą, teisėjo dukterį. Vaikų Donelaičiai neturėjo. Tolminkiemyje Donelaitis nemažai darbo turėjo ir su bažnyčią, nes ji 1752 m. buvo audros apgadinta. Per 1756 metus pastatyta nauja. 1747 m. Donelaitis perstatė kleboniją, o1764 pastatė naują. Taip pat stengėsi įrengti našlių namus. Kada valdžia tam reikalui nesutiko skirti lėšų, tai su savo žmoną pasitaręs, Donelaitis 1764 m. patujuos savo lėšomis pastatė ir padovanojo savo parapijai su sąlygą, kad visu pirma čia būtų globojimas vietos kunigų našlės. Jam mirus, jo žmona ir buvo pirmoji kuri šių namų prieglaudą pasinaudojo ir gyveno dar 15 m. po Donelaičio mirties. Savo parapijoje Donelaitis pamokas sakė lietuviškai ir vokiškai. Donelaitis pats prižiurėjo savo ūkį ir ypač miegamą sodą. Daug laiko skyrė ir mėgiamai visos Donelaičio šeimos profesijai – įvairių fizinių ir muzikinių instrumentų gamybai. Jų tarpe buvo ne vien termometrų ir barometrų, bet ir jo pagamintas fortepijonas. Tuo pačiu laiku jis komponavo ir kai kuriuos, tiesa, neišlikusius muzikos veikalus . Donelaitis mirė Tolminkiemyje 1780 m. žiemą ir buvo palaiduotas pačioje bažnyčioje. “Metai”“Metai” – pirmasis lietuvių literatūros kūrinys. Parašė jį K. Donelaitis, o sudėjo mums įprastą tvarką ir išleido Liudvikas Rėza. Tai kūrinys sudėtas iš atskirų paveikslų, papildytų gausiais autoriaus samprotavimais ir pastebėjimais. Siejama pagal valstiečių atliekamus darbus. Metų veikėjas – visa Vyžlaukio Valčiaus visuomenė, keli šimtai lietuvių būrų ir keliolika ponų. Iš veikalo sužinome, kuriuos darbus dirba būrai kiekvienu meto laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ir linksminasi, dirba ir tinginiauja, vaišinasi, ginčijasi, išdykauja, … matome ką žmonės jaučia, kaip galvoja ir samprotauja; sužinome, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius vartoja, ką valgo ir geria. Kasdieninio būrų gyvenimo vaizdus visur lydi gamtos vaizdai. Gamta lyg antras veikėjas, būrų džiaugsmų ir vargų dalyvis. Daugiausia dėmesio skiriama pavasario vaizdams. Kūrinys yra pamokamasis. Jame daug didaktinių pastabų. Donelaičio veikėjai skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Pats Donelaitis sakydavo į viežlybuosius ir neviežlybuosius. Teigiami ir mėgstami veikėjai tai: Krizas, šaltyšius Pričkus, linksmuolis Enskis. Jie rimti taupus lietuviai. Nenaudėlių grupei atstovauja: Plaučiukas, Dočys, Slunkius, Pelėda. Jie tingiai girtuokliai, nenuoramos bastūnai, nenaudingi būrų visuomenės nariai. Slunkius garsus tinginis. Dočys už varnų šaudymą atsidūrė teisme, nes sudegino kaimyno trobą. Donelaitis dažnai nusiskundžia bloga svetimtaučių įtaka lietuviams. Todėl jie pradeda girtauti, vengti bažnyčios, nepadoriai elgtis. Jam nepatinka, kad lietuviai niekina savo dvarinę aprangą; jam atrodo, kad lietuvių būdas tada pradėjo gęsti, kai jie ėmė puoštis vokiečių ir prancūzų stiliumi. Kūrinys yra eiliuotas, parašytas hegzametru.VIIIAntanas BaranauskasGarsus XIX a. lietuvių poetas, giesmės apie Lietuvos gamtą – “Anykščių šilelis” autorius. Gimė Anykščiuose. Dar ir dabar yra išlikusi ten klėtelė, kur atostogaudamas per dvi vasaras parašė “Anykščių šilelį”. Vaikystėje mokėsi lenkiškai, rusiškai pradžios mokyklose, pas įvairius žmonės, vėliau Rumšiškių raštininkų mokykloje. Dirbo raštininko padėjėjų įvairiose Žemaitijos vietovėse. Žemaitijoje jam teko susipažinti su daug gyvenime raiškiuose Karoliną Praniauskaitę. Karolinai jis pažadėjo kūrinyje aprašyti senovės Lietuvą. Karolinos paskatintas jis iš vis pradėjo rašyti lietuviškai. Praniauskaitės brolis pasiūlė Antanui stoti į kunigų seminariją.mokėsi dvasininku Varniuose, Peterburge, Miunchene. Vėliau dėstė Kauno kunigų seminarijoje (dėstė lietuviškai šventosios iškalbos mokslą). Po kiek laiko tapo kanauninku, povyskupu, Seinų vyskupu. Seinuose jis pirmasis pradėjo pamokslus skaityti lietuviškai. Mirė ir palaidotas Seinuose. Mėgo muziką, kūrybą, istoriją, tautosaką, filologiją, pedagogiką, jau nekalbant apie poeziją ir teologiją. Buvo griežtas dvasininkas. Dar besimokydamas raštininkų mokykloje susidarė taisyklės, pagal kurias negalėjo gerti, rūkyti, tinginiauti, turėjo laikytis griežtos dietos, melstis ir lietuviškai, kad nepamirštų gimtosios kalbos. Kažkiek domiesi ir veterinariją. Populiaresnis buvo ne kaip matematikas, nors ir paskelbė keletą straipsnių matematinę temą, o garsėjo kaip skaičiuotojas (pabandė apskaičiuoti, kiek pragare telpa žmonių). Pamokslus skaitydavo išraiškingai, artistiškai. Mirė rašydamas bibliją. Baranauskas pagrindinius savo literatūrinius kūrinius sukūrė, kai jam nebuvo net 25 m. Produktyviausia jam buvo1859 metų vasara. Tada jis parašė “Anykščių šilelis” antrąją dalį, “Kelionė Peterburgan”, “Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuvą”, “dievo rykštė ir malonė”. “Kelionė Peterburgan” stambus XIV-os giesmių kūrinis. Jame aprašomi įspūdžiai, apmastymai, jausmai išgyventi kelionės į Peterburgą kelione.Geriausiais šio kūrinio posmais Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje nusakė nacionalinio lietuvių tautosakos judėjimo siekius, kurie susiformavo tik po ketvirčio amžiaus, pačiam Baranauskui, deja, jam pasitraukus iš aktyvios nacionalinės kovos. Kūrinyje “pasikalbėjimas giesmininko su Lietuvą” išdėstyti tuometinio akademinio jaunimo diskutuojami skirtingi visuomeninei požiūriai Lietuvos likimo klausimu. “Pasikalbėjimas…”buvo paskelbtas tik po 36-erių m., pačioje nacionalinio išsivadavimo, judėjimo aistrų kovoje.XIV a. Lietuvos kaime buvo populiari didaktinė Baranausko poema “Dievo rykštė ir malonė”. Šis kūrinis buvo parašytas blaivybės įvedimo progą.Garsus ir Baranausko eilėraščiai “Dainų dainelė”, “kuogi skaudžia man širdelė”. Abu eilėraščiai virto liaudės dainomis. Tačiau pats garsiausias kūrinis – poema “Anykščių šilelis”. Jį parašyti paskatino Karolina Praniauskaitė ir įvykis Varnių kunigų seminarijoje. Vienos paskaitos metu retorikas dėstytojas lenkas Gopševičius Amintinas citavo ištraukas iš poemos “Ponas Tadas” ir pasakė, kad tik lenkų kalbą galima parašyti tokį gerą kūrinį, o lietuvių kalba yra prasčiokų kalba ir tokio lygio kūriniams rašyti netinka. Baranauskas įsižeidė, prisiminė Praniauskaitei duotą pažadą ir per vienas vasaros atostogas parašė “Anykščių šilelį”.
Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis, o antrojoje pasakojama šilelio istorija nuo senų pagonybės laikų iki nykios dabarties. Poemoje daug paliginimų, kuriais autorius išreiškia gamtos grožį ir žmogaus jausmus. Baranauskas mėgsta gamtos sužmoginimą. “Anykščių šilelis” išverstas bent į devynias kalbas. (Ištrauka iš “Anykščių šilelio”)Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!Kas jūsų grožei senovinei tiki?Kur toj puikybė jūsų pasidėjoKur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, Kai balto miško lapeliai šlamėjoIr senos pušys siūravo, braškėjo?Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, Katrų čiulbančių taip ramu klausytis?Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?Visa prapuolė; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apiklaivės liko!. . . Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotąKepina saulė nenaudingą plotą.IXVincas Kudirka Lietuvių tautos atgimimas XIX a. pabaigojePo 1831 m. sukilimo rusai uždavė Vilniaus universitetą, vidurines mokyklas ir panaikino bajorų savivaldybę. Antrasis sukilimas (1863 m.) taip pat nepavyko. Buvo nubausta apie 200 kunigų, uždaryta daug vienuolynų, bažnyčių ir visos pradinės lietuviškos mokyklos. Baudžiava Lietuvoje buvo panaikinta žymiai geresnėmis sąlygomis, negu Rusijoje ir tuo laikų Lietuvoje pradėjo vistytis kapitalizmas. Užtat atsirado labai daug pasiturinčių valstiečių, kurie jau galėjo duoti savo vaikams išsilavinimą. Tai buvo naujosios lietuviškos inteligentijos pagrindas, kuris išaugo tuo periodu, kai buvo uždrausta Lietuvos spauda. Lietuviškus laikraščius ir knygas spausdino užsieniuose , dažniausiai Prūsijoje, bet jie nekėlė tokio tikslo, kuris padėtų vystyti lietuvišką nacionalinę savimonę. Prie nacionalinės savimonės vystymo daug prisidėjo lietuviai – įvairių rusų universitetų studentai .1858 m. Peterburgo katalikiškoje dvasios akademijoje lietuvių būrelis leido laikraštį “Žirgas”. Būrelio nariai buvo nusiteikę prieš carizmą. O sukilimo 1863-1864 m. beveik visi bandymai spausdinti lietuviškas knygas nepavykdavo. Kai prasidėjo tremtimai, Lietuvos gyventojų lietuviškosios inteligencijos veikla buvo perkelta į Maskvą ir Peterburgą. Pavasarį 1883 m. Ragainėje buvo išleistas laikraštis “Aušra”. Jos redaktorius buvo J. Basanavičius, bet jis tuo laikų gyveno užsienyje ir visą darbą laikraštyje atlikdavo J.Mikšas ir J. Šliupas. Nuo 1883 iki 1886 m. buvo išleista 40 numerių. Pagrindinė laikraščio programa – tai žadinti žmoguje nacionalinę savimonę. Jo leidėjai skirdavo daugiausiai dėmesio Lietuvos praeičiai, stengėsi pažadinti lietuvių nacionalinę savimonę gimtojo krašto meilę. Basanavičius dar atkakliau negu Daukantas sakė, kad lietuvių kalba būtinai reikia išgelbėti todėl, kad tauta gyva, kol gyva jos kalba. Po 1886 m. “Aušros” daugiau jau neišleido. Bet 1889 m. pradėjo spausdinti naują mėnesinį žurnalą “Varpas”. Jo leidimo idėja priklauso Kudirkai, o palaiko šią idėją Varšuvos ir Maskvos studentai – lietuviai. Jų tikslai beveik sutampa su “Aušros” tikslais. “Varpo” leidėjai palaikė ir įgyvendino “1888 m.” Varšuvoje įkurtos draugijos “Lietuva” programą. “Aušra” daugiau rūpinosi Lietuvos kultūra, o “Varpas” jos ekonomika. Jo tikslai – padėti tautos išsilavinimui, materialinei padėti besimokančiam jaunimui, atgavinti nacionalinius jausmus, platinant žinias apie Lietuvos praeitį, kelti ūki, vistyti žemės ūkį, skatinti amatų ir prekybos vystymą, sustabdyti emigraciją, rūpintis, kad lietuviai išsaugotų savo žemę. Basanavičius gerai žinojo, kad tauta, patekdama į sunkiąją padėtį, negalės apsiginti, jeigu išugdys savyje orumo, jausmo, nepajaus apsakingumo už savo ateitį ir likimą. Jis stengėsi įrodyti,kad lietuvių kalba yra pati seniausia ir gražiausia, tauta – senoviška ir garsi, drąsiakilminga. Pagrindinė moralinė vertybe Basanavičius laikė tėvynės meilę. 1905 m. Basanavičius grįžo į Lietuvą,į Vilnių ir čia draugia su lietuviškos inteligentijos atstovais organizavo Didįjį Vilniaus seimą. Už Lietuvos apgimimą kovojo tokie literatai kaip Petras Vileišis, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Šliupas. Vincas Kudirka Vincas Kudirka – vienas tautinio atgimimo simboliu, nes jis leido laikraštį “Varpas”, sukūrė muziką ir žodžius “Tautiškai giesmei”. “Basanavičius davė atgimimui impulsą o Kudirka atnaujino, organizavo ir išvystė Lietuvos prisikėlimą. Jis norėjo, kad tauta, ekonomika ir kultūra stiprėtų, savo teisių ieškotų. Vinco tėvas buvo ambicingas Suvalkijos ūkininkas. Mama anksti mirė, bet Vincukas visą laiką prisimindavo mamos sektos pasakas, liaudies papročius, su kuriais susipažindino mama. Tėvas vedė jauną, ne ką jaunesnę už Vincuką, moterį, su kurią jis gyveno broliškai. Baigęs pradinę mokyklą, Vincas Kudirka vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Kudirka buvo geras mokinys. Jam puikiai sekėsi piešti, muzikoti, rašyti. Gimnazijoje buvo linksmas, gyvas vaikinukas, visų laukimas ir malonus svečias įžymesniuose miesto namuose. Gimnazistas Kudirka, pasak savo bendraamžių, neturėjęs priešų, bet, rodęs, visi buvo į jį įsimylėję. Kudirka gimnazijoje laikė save lenku, nors ryšių Lietuvoje niekada nebuvo visikai nutrukęs (artimai bendravo su pamotę, mylimomis seserimis). Kad Kudirką lenkai nevadintų sumaskolėje lietuvis sakydavo, kad esąs ir lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė abi tautas. Išsilikę iš gimnazijos laikų lenkiški rašto darbai ir keli žemėlapiai su lenkiškais užrašais, o taip pat ir pirmieji eiliavimo bandymai. Kai baigė keturias klases, Kudirka , pagal norą savo tėvo, į kunigų seminariją. Bet linksmam, gražiam jaunikaičiui nelabai tiko asketiškas klerikų gyvenimas ir jis buvo pašalintas iš kunigų seminarijos, dėl pašaukimo stokos. Baigęs gimnaziją jis išvažiavo mokintis į Varšuvos universitetą, nes manė, kad tik lenkų kalba galima susipažinti su pasaulėtiną literatūrą. Varšuvoje pasirinko tokį universitetą, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nesusitikinėdavo. Daugiausiai bičiulevosi su lenkais ir lenkėmis. Iš lenkų buvo parėmęs savotišką etiketą,. Mokėjo jausmų pertekliui susivaldyti. Jau studentu būdamas Kudirka mokėjo išlaikyti gerai išauklėto ponaičio stilio, bet karta perskaitė Basanavičiaus laiške apie lietuvišką laikraštį ”Aušrą” ir smigtelėjo širdy – pasijuto esąs lietuvių. Basanavičius jam siųsdavo “Aušrą”, o Kudirka pasižadėjo tarp lietuvių kurti pažangą, civilizuoto žmogaus vertą kultūrą.
Pirmasis lietuviškasis literatūrinis išspausdintas “Aušroje” 1885 m. (praėjus dviem metams nuo pirmojo numerio:Aušros”pasirodymo). Tai nereikšmingas satyrinis eilėraštis ”Kodėl žydai nevalgo kiaulenos”. Dėl to, kad parašinėjo socialistams jų raštus, Kudirka buvo pašalintas iš universiteto ir uždarytas į kalėjimą. Kalėjimas baigė Vinco Kudirkos atgimimo darbą, nes lenkai pradėjo jo šalintis. Kaip po dvejų metų Kudirka šiaip taip grįžo į universitetą, jis žinojo ką turi daryti lietuvis. Varšuvos lietuviai – studentai Kudirkos iniciatyvą suorganizuoja “Lietuvos draugiją”. Kudirkos parašyti šios draugijos įstatai – tikras atgimstančios tautos darbo planas. Jau tada Kudirka galvojo ir apie lietuvišką teatrą, stipendijas studentams, lietuviškas mokyklas, amatų ir prekybos populiarinimą. “Varpo” pirmąjį numerį Kudirka redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus. Buvo jis redaktorius, kitų kalbos taisytojas, korektorius, vėliau dirbo ir administracinį darbą. Rašė maždaug 10 metų, kūrė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas, ryškinančias žmogaus ir tautos laisvės siekimo niekimą. 1889 m. Kudirka baigė mediciną (tais pačiais metais išėjo “Varpo” pirmasis numeris). Išvykęs iš Varšuvos, Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Šakių gyventojai, žydai nelabai maloniai sutiko daktarą – lietuvį. Nutarė jį boikotuoti, pasamdydami jam buto, kad susidarytų konkurencija gydytojui žydui. Todėl Kudirka kurį laiką gyveno klebonijoje, o ligonius priimdavo nekūrenamoje klėtyje. Kudirka buvo linksmo būdo, melai bendravo su žmonėmis, nepraleisdavo vakarų pasivaikščiojimu. Apskrities viršininkai susipažinę su Vincu Kudirka, labai pamėgo linksmą jo draugiją ir būdami Šakiuose visuomet jį aplankydavo. Pažinęs Lietuvos viršininkus jis juos ir pavaizdavo savo styrose(‘Viršininkai”, “Vilkai”, . . . ). Šakiuose Kudirka buvo įkūręs lenkišką knygyną, orkestrą, kuriame pats gręžė smuiku. Bet kalėjime prasidėjus džiovai, turėjo atsisakyti pasilinksminimų. Tautiška giesme Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia. *** Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės., Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gerybei Tegul saulė Lietuvoj Tamsumas prašalina Ir šviesa, ir tiesa Mūs žingsnius telydi. *** Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse, Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi.XHerbas ir vėliavosHerbas Vienas svarbiausiųjų ir garbingiausiųjų valstybės atributų yra jos herbas. Senasis Lietuvos herbas ura vytis. Manoma, kad jis kilo iš antspaudo kuriame buvo pavaizduotas raitelis laikantis rankoje iškeltą kalaviją. Žinios apie tai mus pasiekė iš kunigaikščio Algirdo valdymo laikų. Iš Algirdo raitelį parėmė jo sūnus Jogaila, vėliau Vytautas ir kiti valdovai. Nėra abejonių, kad šiuose antspauduose bent iki XVI a. paskutiniu dešimtmečiu buvo vaizduojamas pats valdovas. Raitelis su kalaviju reiškęs “subrendusį” valdovą, kuris galėjęs kalaviju apginti savo tėvynę. Herbui būdinga bendrinė prasmė, raitelis įgauna Jogailos ir Vytauto antspauduose. Iš pradžių Lietuvos herbo aprašymas nebuvo vienodas. Vienais atvejais raitelis laikė kalaviją, kitais ietę. Jojo čia į dešinę, čia į kairę pusę. Tačiau jau XV a. pirmoje pusėje nusistovi gerardiškai kairę Vyčio orientacija su iškeltu kalaviju dešiniojoje rankoje ir skydu su dvigubu kryžiumi ant kairiojo peties. Jau tuo metu Europoje užfiksavo ir herbo spalvas. Tai baltas (sidabrinis)vytis raudoname lauke. Raitelis tapo Lietuvos herbu todėl, kad Lietuvos herbas formavosi tuo laikotarpio, kai vyko smarki kova su vokiečių ordinu. Vyčio herbas yra vienas seniausiu valstybinių simboliu Europoje, turintis beveik šeši šimtai metų istorija. VėliavosVėliavos atsirado kaip karinių junginių skiriamieji ženklai. Pirmą kartą Lietuvos vėliavas XV a. aprašė J.Dlugošas. Anot jo, 1410 m. Žalgirio kautynėse dalyvavo 40 LDK pulkų. Visi jie turėjo raudonas vėliavas. Ant trisdešimties iš jų buvo pavaizduotas Vytis, dešimt vėliavų buvo išsiuvinėtos Gediminaičių stulpais. Didžiausią įtaką tautinėms vėliavoms atsirasti padarė Didžioji Prancūzijos revoliucija, kai karališkąją baltą vėliavą pakeitė į trispalvę. Tai ryšys su trimis revoliucijos šūkiais: “Laisvė, Lygybė, Brolybė”. Šių vertybių lygybę perteikė vienodo pločio juostos. Ginčai, kokią turi būti Lietuvos tautinė vėliava, prasidėjo nuo XX a. pradžios. Dirbo įvairios komisijos, išeivija. Aktyvūs šio klausimo sprendėjai buvo J. Basanavičius ir A. Žmuidzinavičius. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tai savarankiškas dokumentas, išreiškęs tautos lūkesčius ir pagrindinius politinius siekius. Vasario 16 d. aktas tapo laisvės ir suverenumo simboliu, švente. Tais pat metais Lietuvos Taryba patvirtino Lietuvos tautinę vėliavą, ji sudėta iš trijų horizontalių vienodo pločio juostų – geltonos – žalios – raudonos . Trispalvės vėliavos spalvos buvo aiškinamos įvairiais gamtos ir vertybių aspektais. Geltona spalva reiškė saulę, o ši – šviesos simbolis. Ji taip pat atitiko šio gyvenimo vaisius (gerovę). Priminsime, kad seniau šiai spalvai buvo teikiamos kilnumo, dorumo, protingumo prasmės. Žalia spalva – tai gamtos grožis, jos miškai, pievos. Ji taip pat gyvybės ir vilties spalva. Pagaliau raudona spalva simbolizavo žemę, už Tėvynę pralietą kraują. Panašiai šios spalvos aiškinamos ir kituose Europos kraštuose, tik vienur labiau išplečiama, kitur susiaurinama vertybių skalė. 1940 m., Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, trispalvė buvo pakeista raudona vėliava. Vėliau turėjome raudonos – baltos – žalios spalvos vėliavą. 1988 m. lapkričio 18 d. tautinė vėliava – geltona – žalia – raudona – įteisinta kaip Lietuvos valstybinė vėliava. Jos spalvos perimtos iš liaudies, jos gyvena tautos sąmonėje ir yra nemirtingos.
XIJonas Mačiulis Maironis (1862- 1932)Maironis kaip poetas lyrikas tvirtai įėjo į lietuvių tautos,kultūros lobyną, savo visuomeninės tematikos eilėraščiais jis žadino tėvinės meilė, kėlė nacionalinio išvadavimo viltis. Jo eilėraščiai kupini gilų pergyvenimų ir nuoširdaus lyrizmo. Jam budinga stipri emocinė jėga, romantinis veržlumas, klasikinis paprastumas bei aukštumas.
Jonas Mačiulis pasirašinėjęs Maironio slapyvardžių, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buvusioje Raseinių apskrityje, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai mokėjo ir lenkiškai .Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos 1873 m. įstojo į Kauno gimnaziją. Rašyti pradėjo mokydamasis Kauno gimnazijos šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalbą.Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetu Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūrybą , kuri padarė jam didelę įtaką : romantinis patosas (netvarka), praeities tematika tapo tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.Baigęs gimnaziją(1883 m.) , Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. Metus laiko studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat ir savo, įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884 m.). Maironis kaip poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos varpas”.Dvasinėje seminarijoje Maironis dar labiau susipažino su lenkų literatūrą. Jos veikiamas jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją. Šių studijų vaisius buvo išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos istorija arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891 m.), parašyta Zanavyko slapyvardžiu.Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888 m.), Maironis toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje. Po vienu iš negarsių šio laikotarpio jo eilėraščių pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis . Betinis talentas vaisingiau prasiveržė Maironiui profesoriaujant Kauno dvasinėje seminarijoje (92-94 m.) ir Peterburgo dvasinėje akademijoje (94- 09 m.). tuo laikotarpiu pasirodė žinomas Maironio eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”. Tais pačiais metais išėjo iš spaudos ir Maironio, pasirašančio St. Garnio slapyvardžiu poema “Tarp skausmų į garbę”, po kelerių metų žymiai poeto perredaguota ir pavadinta “Jaunąja Lietuva”.Nepriklausomos Lietuvos metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kuri laiką jis profesoriavo Kauno universitete dėstydamas be kitų dalykų ir pasaulinės literatūros kursą. Šio laikotarpių parengė naujus, papildomus “Pavasario balsų” leidimus, baigė poemą “Mūsų vargai” sukūrė keletą baladžių (“Jūratė ir Kastytis”, “Čičinskas”), tris istorinės eiliuotas dramas (“Kęstučio mirtis” , “Vytautas pas kryžiuočius”, “Vytautas karalius”, “Libreta”). Mirė Maironis 1932 m. birželio 28 d.“Pavasario balsai” pasirodė 1895 m. Maironio poetiniai idealai formavosi veikiant ne realistinei, o romantinei literatūrai. “Šiame kontekste yra skelbiama individo laisvė (…), o konkrečios istorinės sąlygos Lietuvoje vertė individą aukotis. Šių dviejų orientacijų susidūrimas kėlė unikalią poetinę jauseną, (…) kuri reikalavo konfliktuotesnio prieštaringesnio kūrinio pasakojimo”. Pirmieji “Pavasario balsų” eilėraščiai jau atskleidė visą Maironio programą. Šiuose eilėraščiuose jau buvo viskas, už ką kaip vertiname poetą ir aiškiai suformuluotos kilniuos idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Jonas Mačiulis – Maironis buvo plataus literatūrinio išsilavinimo žmogus, gerai pažinęs pasaulinės literatūros klasikus. Jo asmeninėje bibliotekoje yra knygų rusų , lenkų, lotynų prancūzų, vokiečių kalbomis. Maironis mėgo savo gimtąją kraštą – Lietuvą. Maironis buvo įvairiapusis, prieštaringas žmogus, jautrios sielos kupinas žmogiškų jausmų ,nesvetimas draugystei ir meilei. Jis gilinosi į teologiją, ypač į bažnytinę teisę. “Daina” Už Raseinių, ant Dubysos, Teka saulė, teka; Geltonplaukės puikios visos Šneka ten, oi šneka. *** Po rasas kasas šukuoja, Saule jas džiovina, Kai užgeda, uždainuoja, Širdį taip griaudina. *** Aukštą dangų pamylėjo, Blaivią jo skaistybę; Sau akys išsižavėjo Mėlyna gilybė. *** Akys blaivios, gelsvos kasos, Širdis, oi, nešaltos; Aukštas ūgis, kojos basos, Nuo rasų taip baltos. *** Bet kodėl jos, žalią rūtą Laistydamos, liūsta? Ko, dainuojant joms Birutę, Ašaros nedžiūsta? *** Kaip nedžiūtų, taip nežūtų Tiek jaunų bernelių Kad be laiko tiek nebūtų Be vilties našlelių! *** Daugel žūva, daugel pūva, Kas apverks jų dalį? Už Uralo, žemės galo: Ne po savo šalį. XIIJulija Beniuševičiutė ŽemaitėŽemaitė gimė 1845 m. Bukantiškės dvarelyje nusigyvenusių bajorų šeimoje. Bajoriškos tradicijos toje šeimoje dar buvo stiprios, Juliją vaikystėje stengėsi auklėti poniškai, draudė bendrauti su baudžiauninkų vaikais, kalbėti lietuviškai. Nors Julijos namuose buvo kalbama lenkiškai, ji be vargo susikalbinėdavo ir žemaitiškai.Kiek paaugusią dukrą tėvai atidavė auklėti turtingesnei didinai (tetai). Jos namuose Julija pramoko rašto, susipažino su lenkų literatūrą, net truputei pramoko prancūzų kalbos. Julijai buvo 18, kai prasidėjo 1864 m. susikilimas. Žemaitė nusprendė, kad gražu ir prasminga aukotis, gelbėti, todėl net išteka už buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto trokšdama padėti daug vargo mačiusiam ir likimo skriaudžiamam. Julija Žymantienė tampa sodiete (kaimiete). Ūkininkauja įvairiose Žemaitijos vietose. Kiek ilgiau ir gyliau apsistojo Ušnėnuose. Per 30 savo valstietiško gyvenimo metų Žemaitė niekaip negalėjo sutapti su suodžio gyvenimo rutiną. Žemaitės nuomone tuometiniame kaime nieko nebūdavo galima sužinoti iš platesnės padangės. Vieni bobų plepalai, smulkmenos, parnai ar juokai. Pagaliau ne jokios knygos, tik maldaknygės. Ušnėnuose Žemaitė susipažino su Višinskių.Povilas Višinskis (1875 – 1906) – artimiausias Žemaitės, jos literatūrinio darbo mokytojas. Nors jis studijavo universitete gamtos mokslus, bet buvo pakankamai išsilavinęs literatūriškai. Ano meto spaudoje reiškęsis kaip publicistas. Višinskis buvo aistringas naujųjų talentų ieškotojas. Žemaitės kaimynas Višinskis pirmasis pastebėjo,kad ji turi gabumų. Kol buvo gyvas, kaip įmanydamas stengėsi jai padėti. Žemaitę pripažino tik per jį iškilusi į rašytojas. Vienas po kito paskatinus Višinskiui “Varpo”, “Ūkininko” laikraščiuose pasirodė Žemaitės apsakymai. Pirmasis Žemaitės apsakymas – “Rudens vakaras”. Vėliau jį pradėjo vadinti “Piršlinėmis”. Vėliau rašytoja gyveno Vilniuje, buvo išvažiavusi į Ameriką rinkti aukų nukentėjusiems I-jo karo. Paskutinius gyvenimo metus ji gyveno Marijampolėje : ten mirė, ten ir palaidota.Žemaitė daugiausiai rašė apsakymus apie šeimą. Vienas iš populiariausių jos ciklų “Laimė nutekėjimo”. Šiam ciklui priskiriami apsakymai:”Marti”, “Petras Kurmelis”, “Topilis”, “Sučiuptas velnias”, “Velnio vestuvės, velnio laidotuvės”, Sutkai”. Pati Žemaitė šiuos apsakymus vadino laimelėmis. Kiekvienoje laimelėje yra keliama santuokos problema – kas būna, kai vedama ne iš meilės. Tik viename apsakyme “Sutkai” nekyla santuokos problema, tačiau šis kūrinys yra bene silpniausias. Žemaitės kūriniai pasižymi gamtos vaizdų aprašymais, veikėjų portretais, dialogais. Kalbant apie apsakymą “Petras Kurmelis”, reiktų paminėti, kaip gamta kaltina pagrindinį veikėją. “Topilyje” galima jau drąsiai sakyti apie siužetą, nors ir iškilę siužetų konstravimo sunkumų. Populiariausias kūrinys “Marti”. “Marčios” personažai atskleidžiami per pokalbius ir aprašymus. Jau iš pirmųjų apsakymo epizodų, o ten beveik ištisai buitinis dialogas, galima pasakyti, kad Vingis – girtuoklis, skolininkas;Vingienė nenori būsimos marčios;Jonas (Vingių sūnus) – tinginis, neklausantis tėvų. Apie marčią Katre sužinome dar nepametę jos iš tų pačių pirmųjų pokalbių. Susipažinę su Katre, mes pastebime, kad ji darbšti, tvarkinga, mandagi, jautri, iš pradžių niekada nekelianti balso prieš vyresniuosius.XIIIJonas Biliūnas Jonas Biliūnas gimė Niūronių kaime, netoli Anykščių, valstiečių šeimoje. Tėvai nutarė jauniausiąjį savo suną leisti į mokslus. Tikėjosi, kad jis bus kunigų. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje. Mirus tėvams, atsisakė stoti į kunigų seminariją ir neteko giminių paramos. Duoną užsidirbti turėjo pats: turėjo pamokų, kuri laiką buvo mokinių buto vyriausiuoju . Nuo šeštos klasės įsijungė į visuomenine veiklą: sekė darbininkų revoliucinę kovą, vadovavo slaptam moksleivių būreliui, užmezgė ryšius su aktyviais visuomenininkais ir kultūrininkais, dalyvavo jų rengiamuose saviveiklos spektakliuose, pradėjo bendrauti spaudoje. Pabaigęs gimnaziją, Jonas Biliūnas įstojo į Darpatų (Tartu) universitetą studijoti medicinos. Gyveno labai sunkiai, uždarbiaudamas pamokomis ir retkarčiais gaudamas pašalpą iš žiburėlio draugijos. 1901 m. išspausdino pirmąjį prozos vaizdelį “Betėvis”. Tais pačiais metais buvo pašalintas iš universiteto už dalyvavimą studentų demonstracijose. Sugrįžęs į Lietuvą, Jonas Biliūnas gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. Verždamasis pamokomis, jis įsijungė į organizacinį socialdemokratų partijos darbą. Aktyviai reiškiasi kaip publicistas. Įsitraukęs į visuomenine veiklą susipažino su kitais rašytojais: Žemaitė, G. Petkevičaitę-bitę, P. Višinskių.Negavęs leidimo toliau studijoti Rusijos Imperijos universitetuose 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą.(tokius mokslus baigusiems greičiau atsirasdavo tarnybą Lietuvoje). Tačiau komercija rašytojo netraukė: 1904 m. jis parėjo į Leipcigo Universitetą studijoti literatūros. Supratęs, kad profesionali kūryba reikalauja viso žmogaus, Jonas Biliūnas ėmė tolti nuo tolydinės veiklos. Dėl pablogėjusės sveikatos 1904 m. rudenį persikėlė į Šveicariją. Ten universitete studijavo literatūrą, filosofiją, estetika. Lygai progresuojant, studijas teko nutraukti. Sugrįžęs į Lietuvą Jonas parengė pirmąją savo kūrinių knygutę “Įvairus apsakymėliai”. Sveikata vis labiau blogėjo. “05 m. rudenį rašytojas išvyko gydytis į Zakopane. Gulėdamas lovos patale, daug skaito, planavo leisti literatūrinį almanachą – kalendorių, pateikti studijas apie Žemaitės prozą, parašė brandžiausius kūrinius (“Joniukas”, “Lazda”, “Brisiaus galas”, Liūdna pasaka”), išleido du nedidelius apsakymų rinkinius. 1907 m. gruodžio aštuntą d. Biliūnas Zakopanėje mirė nuo džiovos. Viename eilėraštyje buvo pareikalavęs, kad jį palaidotų netoli gimtinės. 1953 m. Jono Biliūno palaikai buvo perlaidoti į Liūdiškių piliakalnį prie Anykščių. Biliūnas rašė eilėraščius, apsakymus ir apysakos (“Liūdna pasaka”). Eilėraščius rašė daugiausia kūrybinio kelio pradžioje (1900 – 1902), apsakymus – per 1905 – 1907 metus. “Liūdna pasaka” yra vienintelis kūrinis istorinę tematiką. Jonas Biliūnas pirmasis Lietuvos rašytojas profesionalas.Rašė eilėraščius, apsakymus, kritikos straipsnius, parašė apisaką “Liūdna pasaka”. Biliūno kūriniai įgavo neįprasto lietuvių prozoje vientisumo ir išbaigtumo. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieninėje gyvenimo eigoje. Daugely savo novelių Biliūnas kūrė toli nuo Lietuvos. Stebėdamas ne šios dienos įvykius ir žmones, o gyvendamas atsiminimais. Biliūnas visiškai atsisako detalaus išorės portreto, aplinkos aprašimo. Jis giliai prasiskverbia į veikėjo vidinį pasaulį. Apsakymai trumpi. Populiariausi apsakymai: “Kliudžiau”, “Brisiaus galas”, “ubagas”, “Alegorinė pasaka”, “Laimės žiburys”. Apsakymas “Brisiaus galas” yra apie seną šunį Brisių. Kai buvo jaunas, jis padėdavo piemenims ganyti, medžiodavo antys, saugojo namus. Tada jį visi mylėjo. Kai Brisius paseno, vos mato ir prigirdi, visi nenori, kad jis būtų troboje, niekas jau skanesnio kasnelio nenumeta, nes Brisius be reikalo loja. Šeimininkas pasikviečia Brisių ir veda jį į pamišką nušauti. Nušovęs Brisių, šeimininkas pabėga, o Brisius nesupranta, kodėl šeimininkas pabėga, juk jis norėjęs tik paskutinį kartą šeimininkui kojas palaišyti. Apysaka “Liūdna pasaka” – vienintelis J. Biliūno kūrinys istorine tematika. Joje pasakojama apie 1863 metų sukilimą. Pagrindiniai veikėjai Juozapota ir Petras. Kūrinys pradedamas rašytojo, besigydančio sanatorijoje susitikimu su išprotėjusią Juozapota, kuri ieško savo Petriuko. Toliau pasakojama visa šeimos istorija. Gyvena jauna šeima, nors vargingai, bet buvo laiminga. Peras išėjo į sukilimą, nes buvo pažadėta žemės. Sukilimas buvo numalšintas. Petras aikštėje pakartas. Juozapota išprotėjo. Kaip ir apsakymuose, daug kas išskleidžiama per žmogaus vidų. XIVVincas Mykolaitis Putinas (1893 – 1997)Vincas Mykolaitis Putinas – vienas geriausių lietuvių poetų simbolistų, romanų “Altorių šešėlis”, “Sukilėliai” autorius. Jis vyriausias pasiturinčių valstiečių sūnus.gimė Prienų rajone. Tėvai augino gausia šeimą. Vaikystėje Vincukas buvo nedrąsus, jautrus ir stengdavosi būti vienas. Laukė Marijampolės pradinę mokyklą. Vėliau įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vincas dainavo chore, gražiai piešė. Gimnazijoje pirmąją kartą pamatė Maironį, pamėgo jo kūrybą. Baigęs 4 gimnazijos klases, įstojo į seimų kunigų seminariją. Rinktis toki gyvenimo kelį jį paskatino Maironio autoritetas, tėvų noras, paties jaunuolio tikslas dirbti tautos ir kultūros labui.
Seminarijoje įstojo į slaptą lavinimosi būrelį. Pirmieji eilėraščiai, kurie būrelio narių buvo gerai įvertinti. Baigė Seinų kunigų seminariją. Putinas pasiųstas mokytis į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Domėsi rusų literatūrą. Didelį įspūdį paliko Jurgio Baltrušaičio poezija. Toliau mokėsi Šveicarijoje. Studijavo filosofiją, meno istoriją. 1923 m. grįžęs į Lietuvą dėstė Kauno universitete, redagavo literatūros žurnalą “Dienovidis” bendravo su tuo metų universitete dėsčiusiais žinomais rašytojais: Vaižgantų, Vincų Kreivę, Srogo, Sofiją Čiurlionienę.Po karo dirbo Vilniaus universitete, bei mokslų akademijoje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Vinco Mykolaičio Putino kūryba gausi ir daugiažanrė: romansai, dramos, lyrika. Putinas vienas įžymiausiu lietuviu poetu simbolistu. Jo eilėraščių rinkinys “Tarp dvejų aušrų” galutinai suformavo lietuvių simbolistinį eilėraštį, sujungė aukštą idealą su dramatizmu. Putinas nuosekliausiai iš to meto poetų konfliktų ieškojo ne išorėje, o savo vidiniame pasaulyje, kūryboje siela veržasi į viršūnes, bet ir traukia į gaivalingą ir nuodėmingą žemę. Viršūnė simbolizuoja amžinybę, idealą, žemę, chaosą, meilę. Kūryba suprantama kaip pasipriešinimas buities uždarumui. Putinas dažniausiai konstruoja eiles iš tiesos ieškojimo ir abejonių. Neturėdamas siužeto, putino eilėraštis gyvas vien minties įtampa. Putinas sudramatizavo lietuvių simbolinį eilėraštį – didžiausias jo kaip simbolisto laimėjimas. Pagrindini Putino simbolistinių eilėraščių rinkiniai: “Tarp dvejų aušrų”(prieškarinis), “Langas”, “būties valanda”. Vienas žinomiausiu Putino kūrinių yra romanas “Altorių šešėlį” – tai pirmasis psichologinis, intelektualinis lietuvių romanas. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, Seinų seminarijos klerikas, vėliau kunigas romanso pabaigoje atsisakantis to pareigojimo. Jis rašė eilėraščius ir negali suderinti savyje poeto ir kunigo. Per visas tris romano dalis parodomi svarbiausi Vasario gyvenimo įvykiai. Vidinė Vasario drama prasideda jau įstojus į kunigų seminariją. Jam paaiškėja, kad sutanuotas negali visiškai savęs kūryboje. Užsimezga meilės intriga: viena kunigo neoficialiai pripažįsta mylinti Vasarį, tačiau Liudas rištasi aukotis kunigystei. Antrojoje dalyje Liudas jau jaunas kunigas, dirba Kalnynų kaime. Ten kiti kunigai abejingi savo pareigoms. Vienas ūkininkas – kitas verslininkas. Vasaris stengiasi apsaugoti savo sielą nuo visiško nusivylimo kunigystę, todėl kruopščiai atlieka visas bažnytinės pareigas. Čia į jo gyvenimą įsiveržė žavi, aristokratiška baronienė Rainakienė. Ji įžvelgė jaunuolyje talentingą poetą, beprasmiškai varžanti save. Ši moterys supažindina Vasarį su pasaulinę literatūra. Jos paskatintas Vasaris nusprendžia nors poezijoje būti individualia asmenybe. Prieš trečiąją dalį peršaukiamas dešimtmetis – būvimas užsienyje trečioje dalyje pavadintąją “Išsivadavimas”. Liudas Vasaris filosofijos daktaras. Širdyj gilumoje jis jau ne kunigas, o inteligentas. Vasaris imasi visuomeninio darbo, dalyvauja meninko susirinkimuose, parašo dramą sulaukusią pripažinimo ir vis tolsta savo kunigiškų pareigų. Šiuo sudėtingiausiu gyvenimo jį lydi Auksė. Jos dėka Liudas išsivaduoja iš nuolatinių gyvenimo dvejonių. Po tiek metų vidinės kovos jis pagaliau pasiryžo – išstojo iš kunigų luomo. “Margi sakalai”Lydėdami gęstančią žarą vėlaiPakilo į dangų margi sakalai. Paniekinę žemės vylingus sapnus, Padangėje ištiesė savo sparnus. Ir tarė margieji: negrįšim į žemę, Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę. Sapnai ir šešėliai padangėse mumsŠviesiųjų į saulę kelių nebedrums. Mes skaisčiąją aušrą dangums pasivėję, Iš josios vainiko nuskinsim leliją – Ir miegančios žemės laukus ir uolynus. Paversim į žėrinčius saulės gėlynus. Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais, Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais. Pavytosios saulės ieškota liepsnaIr žemei užgims pranašauta diena. Bet štai rytuose jau neraudo dangus, Jau nušvietė saulė uolas ir laukus, Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlaiNegrįžo į žemę margi sakalai.XVVincas Krėvė (1882-1954) Universalus lietuvių literatūros atstovas V. Krėvė gimė 1882 m. spalio mėn. 19 d. Subartonių kaime. Gimtoji dzūkų žemė išaugino mažą ūgių, bet didelį savo krašto patriotą, kilnų drąsią jautrų menininką, tautos tyrinėtoją. Mokydamasis Merkinės pradžios mokykloje Vincukas buvo gabus vaikas. Tėvas,ambicingas darbštus valstietis, nusprendė sūnų leisti į mokslus, kad garsintų gimtinę būdamas kunigu. Iš motinos busimasis rašytojas paveldėjo jautrumą. 1898 m. V. Mickevičius Krėvė įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kuria po dvejų metų paliko. Puošėsi privačiai ir Petrograde išlaikė 4 klasių kurso egzaminus. 1904 m. Kazanėje išlaikė brandos atestato egzaminus ir įstojo į Kijevo universitetą, kur įgijo liginamosios kalbotyros specialybę. Už studiją “Indoeuropiečių protėvynė” apdovanotas aukso medaliu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu. 1909 m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją dėstyti rusų kalbos ir literatūros. Kai kurie mokiniai buvo gerokai aukštesni už jį. Mokyklos direktorius būgštavo, jog per daug pasitikintis mokytojas nežino to krašto papročių, psichologijos, todėl su klasę gali kilti konfliktų. Bet jo pamokos buvo įdomios, patraukė jaunuolius. 1920 m. su žmoną ir dukrą grižo į Kauną ir dėstė pasaulinę literatūrą Kauno universitete, buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Jo paskaitų klausytis suplaukdavo minios studentų. Dekanas buvo reiklus studentams, bet nuoširdžiai rūpinosi jų interesais, gyvenimų. Vėliau Vincas Krėvė, kaip ir daugeliu Lietuvoje gyvenančių inteligentų, teko patirti XX a. istorinių kirčių, nes kritikavo tautininkų partijos politiką 1940 m. aktyviai dalyvavo tarybiniame gyvenime – ėjo užsienio reikalų ministro pareigas liaudės vyriausybėje, tapo LTSR Mokslų Akademijos prezidentų,. Vokiečių okupacijos metais V. Krėvė bijojo dėl savęs ir žmonos. Suėmus B. Sruogą, Krėvė kurį laiką slapstėsi nuo gestapo ir 1944 m. ryžosi palikti tėvynę. Iš pradžių gyveno Austrijoje, o 1947 m. atsidūrė Amerikoje. Jis ne galėjo prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo ir labai ilgėjosi savo gimtojo krašto. 1954 m. mirė Filadelfijoje. 1992 m. įvykdytas jo noras – palaikai sugražinti į Lietuvą.
Vincas rašė realistinius apsakymus, romantiškas legendas ir padavimus, dramas (“Skirgaila”, “Šarūnas”), apysaką biblijinę tematiką(“Dangaus ir žemės sunūs”) rinko tautosaką. Apsakymų rinkinyje “Šiandienei pastogėj” ir apysakoje “Raganius” vaizduojamas XIX a. pabaigos XX a. pradžios Dzūkijos kaimas. Apysakoje nėra nei įdomių įvykių, nei retesnių atsitikimų, – paprasta, kasdieniška kaimo buitis, bet taip atskleidžiama žmonių psichologija, jų dvasios turinis. Mums žinomi apsakymai: “Bobulės vargai”, “Skerdžius”, “Antanuko rytas”, “silkės”. Komponuodamas apsakymus rašytojas mėgo gretinti panašius ir kontrastingus charakterius , epizodus, nuotaikas. Apsakymas “Skerdžius” pradedamas dvejų kaimo “senukų” paliginimų. Senos Grainio liepos ir skerdžiaus Lapino (piemuo), tuo leidžiama pajusti, kad tarp abiejų objektų yra gilesnis vidinis ryšys. Vėliau daugiau supažindinama su Lapinų. Teksto kulminacija – per krikštynas kilęs ginčas dėl Lapino amžiaus ir liepos. Lapinas papasakoja, kad čigonei išbūrusi, jog jis mirs, kai nukirs liepą. Vieni juokėsi o daržo, prie kurio augo medis, šeimininkas, supykęs, pažada nukirsti liepą. Vėliau vėl būtų niekuo neįsimintina diena, bet skerdžius pastebi, kad nebėra lipos. Labai nusiminė Lapinas, lyg ne savas paeina namo ir atsigula kieme, pajutęs didelį nuovargį. Gana smulkiai aprašome sapnuotus sapnus. Skerdžius sapnavo savo praėjusį gyvenimą, liepą. Vėliau Lapinas suserga ir miršta. Apsakymo pabaigoje dar pasakojama apie kaimą, vyrus grįžtančius namo iš Lapino laidotuvių. Apsakyme visapusiškai parodomas pagrindinis veikėjas, pajuntamas jo begalinis ryšys su gamta. Lapiną galima būtų pavadinti gamtos vaiku. Jam būdingi barniai, jis greit nustojo pikti, jis netrokšta turtų. Įdomi kūrinio pabaiga. Lapino mirtį kritikų buvo mėginta aiškinti bent trejopai. Galbūt išsipildė čigonės žodžiai. Galbūt Lapinas nebegalėjo išgyventi tokioje aplinkoje, kur be reikalo kertami medžiai, o galbūt pagulėjas ant vėsios žemės susirgo plaučių uždegimą. Krėvės padavimų knyga vadinasi “Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Padavimus Krėvė kūrė remdamasis tautosaka, istorija ir savo paties išmonę. Šiems kūriniams būdinga dainų stilistika. Padavimų žmonės dažniausiai kilnus ir garbingi, išmintingi ir išdidus. Jiems buvo svarbiausia meilė gimtajam kraštui, narsumas ir pasiaukojimas jo gerovei. Vieni iš populiariausiu padavimų: “milžinkapis”, “Gilšė”.