Pilsudskis

Kaip ir kiekvienas įžymus politikas, Juzefas Pilsudskis turėjo fanatiškų gerbėjų ir nesutaikomų priešų.Pirmieji tiesiog be saiko šlovino jo žygdarbius, antrieji nesivaržydavo apkaltinti sunkiausiais nusikaltimais.Legenda apie Pilsuskį pradėjo kurtis labai anksti.Ji lydėjo jau pirmuosius jo politinio karjeros etapus.’’Paslaptingas liežuvis’’žavėjo kaip nepaprasta asmenybė.Traukė dėmesį jo praeities Sibiro tremtinio dalia, didžiulis darbas leidžiant nelegalų laikraštį “Robotnik”, įkalinimas 1900m. ir drąsus pabėgimas iš carinio kalėjimo- tai vien tik jo politinės biografijos plačios įvykiai.

Juzefas Klemensas Pilsudskis gimė 1867m. gruodžio 5-ąją Lietuvoje, Zalavo dvare.Jis buvo ketvirtas vaaikas Juzefo Vincento Pilsudskio ir jo žmonos Marijos(mergautinė pavardė Bilevič) šeimoje.Vėliau jiema gimė penki sūnūs ir trys dukterys.Paskutinieji dvynukai, mirė kūdikystėje.Šeima priklausė vienai iš seniausių lietuvių bajorų giminių, kuri jau kelis amžius buvo sulenkėjusi.Tuo tarpu jaunasis ponaitis artimųjų vilnietiškai vadinamas Juozuku arba Ziuku, Zalave apgaubtas ištekliaus ir tėvų meilės.Vaikas ypač mylėjo motiną, neeilinę moterį atrent vieno biografo žodžiais “karštos širdies, taurių tautinių bei šeimos idealią būtybę, išsiskiriančią savo gerumu, kilnumu ir dvasios stiprybe”.Šeima buvo pasiturinti, pirmiausia motinos kraičio dėka, kuris paadidino jau menkėjantį Pilsudskio turtą.Tačiau iš turėjusio keliolika tūkstančių hektarų dvaro pasiliko vien kuklūs likučiai.1874m. Zalavą nusiaubus gaisrui pritrūko lėšų jam atstatyti.Šeima persikėlė į Vilnių.Jos finansiniai ištekliai vis labiau tirpo.Pilsudskiai kraustėsi iš vieno buto į kitą, kaskart mažesnį ir prastesnį.Svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu ta

apo bankų paskolos, kurios visos buvo skiriamos šeimai išlaikyti.Neišvengiamai artėjo dvaro varžytinės.Juzefas nesustodamas augo.Žmogaus asmenybė laikui bėgant keičiasi, tačiau negalima negalima nuginčyti, kad daugelis tų bruožų Pilsudskio charakteryje išliko iki galo palikdami pėdsaką tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek ir visuomeninėje veikloje. Ypač tvirtas asmenybės bruožas susiformavęs tuo metu – tai priešiškumas Rusijai.Pirmuosius daigus berniuko širdyje pasėjo mylima motina ”Nepaliankiama patriotė, – prisiminė po daugelio metų,- netgi nesistengė slėpti nuo mūsų skausmo ir rūpesčių, susijusių su sukilimu. Apskritai mus auklėjo akcentuodama būtent tolesnės kovos su priešu būtinumą”.Šis tikslas tapo vienu didžiausių vaikystės idealų.1877m. pirmosios Vilniaus gimnazijos, įsikūrusios senojo Vilniaus universiteto rūmuose, buvusios Mickevičiaus ir Slovackio Alma Mater, mokiniu.Čia šeimininkavo, mokė ir auklėjo jaunimą cariniai pedagogai, kurie nešė į mokyklą visas politines aistras ir stengėsi užžgniaužti savo auklėtinių asmens orumą ir savarankiškumą.Tokiomis sąlygomis jo neapykanta carinėms įstaigoms , Maskvos priespaudai kasmet vis augo.Tiesa drauge su savo broliu Bronislavu priklausė slaptai gimnazistų draugijai ’’Spuinia’’, tačiau iš tikrųjų tai buvo tipiškas slaptas jaunuolių ratelis, labiau susijęs su natūraliais brendimo laikotarpio poreikiais, negu su sąmoningu politiniu pasirinkimu.Daug tokių, kurie kovodami su ta mokykla ir maištaudami prieš rusifikacinę sistemą, labai anksti pakenkė savo egzistencijai ir, išmestinetgi vidurinio mokslo dažnai pabaigti negalėjo.1885m. baigęs gimnaziją aštuoniolikmetis jaunuolis su puikia genelogija ir daug ma
ažiau viliojančiomis perspektyvomis rinkosi gyvenimo kelią.Apie ramią dvarininko egzistenciją negalėjo netgi svajoti.Iš kadaise plačių valdų liko trupiniai.Reikėjo, ir skubiai, įsigyti profesiją, užtikrinančią savarankiškumą.Ziukas apsisprendė imtis medicinos studijų, ateityje žadančių stabilų ir patikimą uždarbį.Šeimos finansai buvo tokie menki,kad rinkdamasis mokyklą galvojo apie palyginti pigų provincialų Charkovo universitetą.Ten ir atsidūrė 1885m. rudenį.Studijavo be užsidegimo.Taip pat nepuolė į akademinio politinio gyvenimo sukurį, nors susidūrė su tuo metu madinga studentų konspiracine veikla.Už dalyvavimą demonstracijoje kelias dienas buvo netgi areštuotas, tačiau veikėjų būriui nepriklausė.Priverstinį gyvenimą Vilniuje, kupiną kasdieninio vegetavimo nuobodulio,1887m. kovo 22d.nutraukė areštas.Nelauktai devyniolikmetis jaunuolis buvo įtrauktas į didelių ir pavojingų įvykių sukūrį, kuirių reikšmės jis netgi nenumatė.Taigi porą mėnesių prieš tai Peterburge veikinti teroristinė frakcija “Norodnaja volia” nusprendė nužudyti Aleksandrą III.Šiam reikalui padėjo broliai Pilsudskiai, ypač Bronislavas, kuris mokydamasis Peterburge, dalyvavo tenykščių pogrindinių organizacijų veikloje.Tačiau, jis nors priklausė organizacijai, net tuo labiau Ziukas, kuris tiktai išpildė brolio prašymus neturėjo supratimo apie pasirengimus pasikėsinimui.Ziukas apskritai nebuvo teisiamas.Iš esmės policija neturėjo tvirtų jo kaltės įrodymų.Taigi nieko apie sąmokslą nežinantis jaunuolis dar prieš procesą administracine tvarka buvo penkiems metams ištremtas į Rytų Sibirą.Be abejo, gyvendamas Sibire, Ziukas subrendo, susitiko su tikrais revoliucionieriais, kurie jį tvirtino kaip kolegą, iš jaunuolio virto tikru vyru.Išliko nepaprastai įdomus šaltinis, kuris šiuo klausimu nepalieka jokių ab
bejonių.Tai Ziuko laiškai Leonardai Levandovskai, pirmajai jo gyvenimo meilei.Susipažino su ja tremtyje.Pažintis truko neilgai, nes išrinktajai anksčiau baigėsi bausmės laikas.Paskui beveik pusantrų metų buvo susirašinėjama, atveriant slapčiausias sielos kerteles.Ištrėmimo laikas baigėsi 1892m.balandį.Birželio pabaigoje Pilsudskis grįžo į gimtąjį Vilnių.Kaip ir buvo anksčiau numatęs, nelabai žinojo, ką daryti toliau.Šeima patyrė finansinį krachą.Zalavas buvo užstatytas.Reikėjo ieškoti užsiėmimo, garantuojančio savarankiškumą.Tuo tarpu liko išlaikolmas šeimos.Apsikrovė knygomis, pareiškęs, kad pabandys savarankiškai, be universiteto studijų pasiruošti teisės egzaminui.Jo teisinės anspiracijos tvarka tam tikra prasme sulaukė išsipildymo kai po trisdešimties metų Jogailos universitetas suteikė jam honoris causa daktaro vardą.Naujomis sąlygomis gana greitai pamiršo Sibire duotus pažadus atsižadėti visko. Kas nelegalu.Sulaužyti senus pasižadėjimus buvo tuo lengviau, jog nauji ryšiai nedaug turėjo bendro su antivyriausybiniu sąmokslu, griežtai ir keikvienam žingsnyje nukreiptu prieš valdžią.Emigracijoje, Paryžiuje, buvo įkurta Lenkų socialistų užsienio sąjunga, iškėlusi sau tikslą suorganizuoti tėvynėje vieną stiprią socialistinę partiję.Į Varšuvą buvo išsiųstas vienas tuometinių lenkų solializmo apaštalų – Stanislovas Mendelsonas.Jam pavyko pasiekti tikslą – suvienyti vietines darbininkų organizacijas ir įkurti Lenkijos socialistų partiją.Mendelsonas užmezgė kontaktą su Vilniaus pogrindininkų grupele.Susidūrė su Pilsudskiu.Nesusiformavusi pogrindinė organizacija virto LSP Lietuvos sekcija.Turėjo reikšmės ir tai, kad besikurinčioje partijoje buvo galima greitai padaryti karjerą.Naujam draugui Mendelsonas pasiūlė rašyti korespondensijas į “Przedswit”, LSP leidinį spausdinamą Londone.Pirmąją korespondensiją, datuotą 1893m. vasario 1d.Vilnius, pa
askyrė tenykčio generalgubernatoriaus pašalinimui.1894m. vasarį jis pakilo į aukščiausią partijos instansiją- į keturių asmenų Centrinį darbo komitetą.Svarbiausias uždavinys – tautinio išsivadavimo kova.Todėl pirmaisiais LSP egzistavimo metais daugiausia energijos Pilsudskis skyrė partijos leidiniui “Robotnik’’ redaguoti ir leisti.Nemaža rūpesčių suteikė spausdinimo įrenginiai.Pasienio ryšių ir didelės sėkmės dėka pavyko išvengti policijos ir muitininkų paspęstų spąstų.Pavojus truputį pasitraukė, bet visiškai išnykti negalėjo.

Be abejonės LSP tarnyboje Pilsudskis patyrė daug vargų.Labiausiai užgriuvus partiniams darbams, laikraščio “Robotnik” redaktorius rado laiko vesti Mariją Juškevičiovą.Sutuoktuvės įvyko 1899m. liepos 15d. Lamžos gubernijoje, Didžiojoje Papracėje.Kadangi Marija buvo išsiskyrusi ir tai trukdė tuoktis katalikų bažnyčioje, abu nusprendė pereiti į protestantizmą.Taigi septyniolika metų Pilsudskis, formaliai buvo protestantas 1916m. vasario mėn. grįžo į katlikų bažnyčios glėbį. Sprendimas kurti šeimą nebuvo lengvas. Kiekvienu momentu grėsė demaskavimas ir neišvengiamas areštas. Paliko Vilnių, kur kiekvienu momentu galėjo būti atpažinti, ir persikėlė į Lodžę, tačiau drauge su spaustuve, kuria anksčiau ar vėliau turėjo užtraukti nelaimę, nes negalima bandyti likimą begalybę kartų. Katastrofa įvyko netikėtai ir visiškai atsitiktinai. 1900m. vasario 19d. Lodžės stotyje policija areštavo vieną partijos veikėją. Pilsudskiai atsidūrė kalėjime. Pilsudskiui grėsė 10m. tremtis. Po 11mėn., Mariją paleido iš kalėjimo. Pilsudskis suplanavo pabėgimą. Iš kalėjimo pabėgti nelengva, nusprendė simuliuoti ligą, ir tokią, kurią galima gydyti tik ligoninėje, nes tai didino sėkmingo pabėgimo galimybę. Jis apsimetė pamišėliu. 1900m. gruodžio mėn. kalėjimo valdžia pripažino, kad neturi kitos išeities, ir nuvežė ligonį į pamišėlių ligoninę Peterburge. Vieno LSP priklausančio gydytojo pagalba jie abu paspruko. 1901m. Pilsudskis su žmona išvyko į Londoną, ku tęsė partinių reikalų sūkurį. 1902m. balandžio mėn. 21d. su suklastotu pasu grįžo namo. Grįžęs jis užsiiminėjo tuo kuo ir anksčiau. 1906m. Varšuvoje Pilsudskis susipažino su Aleksandra Sčerbinska. Ji buvo pradedanti pogrindininkė 25m., o jis 40-metis vyriškis. Pilsudskis norėjo vesti Aleksandrą, tačiau nesugebėjo ryžtis išsiskirti su Marija. Jau 1906m. stengėsi pasiekti su austrais susitaimą, kuris palengvintų LSP kovos organizacijos veiklą.1908m. birželio pabaigoje Lvove susikūrusi aktyvios kovos sąjunga, kėlusi sau tikslą ginklu, išsikovoti nepriklausomą demokratinę Lenkijos respubliką.1908m. spalio mėn. grįžęs į Galiciją jis galėjo užsiimti sumanymu, su kuriuo siejo tiek naujų vilčių. Nors sėkmė atrodė taip arti,susidūrėme su carizmu,patyrėme pralaimėjimą.1913 m. naujai paskirtas vadas paliko savo pareigas,tuo būdu sujungtos tik 1914 m. Didžiojo karo išvakarėse.Tomis sąlygomis Pilsudskis vis akivaizdžiau iš partinio veikėjo persikūnijo į vadą.Pradėjo rimtas karybos studijas.Savarankišku lavinimusi ir darbštumu sugebėjo įgyti karinį išsimokslinimą,kurį karininkai gaudavo akademijose.Rengėsi tapti vadu,o niekat nebuvo tarnavęs armijoje.1914 m. rugpjūtį Pilsudskis tapo šaulių komendantu.Paskutinėmis 1914 m. liepos dienomis Pilsudskis mobilizavo dalinius ir pradėjo intensyviai ruoštis įžengti į Rusijos užgrobtą teritoriją.1914 m. rugpjūčio 6 d. rytą šaulių daliniai peržengė Austrijos-Rusijos sieną.Jau pirmomis akcijos valandomis išryškėjo jos žlugimo požymiai.Karalystė nepripažino Pilsudskio pavaldinių “svarbiausia lenkų kariuomenės,einančios kovoti už tėvynės išsilavinimą”,kai buvo apibrėžta pirmajame kareiviams adresuotame vado įsakyme.Sukilimo planai pasirodė nerealūs.Taigi 1914 m. rugpjūčio 6-oji-tai epochinės reikšmės įvykis Lenkijos istorijoje.Jų išsivadavimo kovų istorijoje jis reiškia posūkio tašką,persilaužimo momentą.Tuo veiksmu Pilsudskis nubrėžė tautai kelią į laisvę ir atvedė juo iki tikslo,kurio siekdami nesėkmingai kovojo tėvai ir seneliai.Nors vargo, gyveno lauko sąlygomis, grėsė pavojai,savyje pajuto dar nepažįstamus jausmus ir pareikius.Naujomis aplinkybėmis Pilsudskis pakeitė gyvenimo stilių.Pilsudskis įgavo naują vado veidą.Išvykimas įkovos lauką žymiai supaprastino ir jos asmeninę situaciją.Galutinai išsiskyrė su Marija.1917m. vasarą stovykla jau buvo pasiruošusi konfrontacijai.Pretekstas oficialiai nutraukti santykius su Centrinėmis valstybėmis buvo priesaikos.Maištaujantys buvo internuoti stovyklose Benjaminave prie Zegžės ir Sčipiorne prie Kališo.Pavojus pakibo ir virš maištininkų vado.Naktį iš liepos 21 į 22d. drauge su Šosnkovskiu buvo areštuotas ir pasodintas į karinę tvirtovę Magderburge.Ten kalėdamas ilgėjosi savo meilės Aleksandros ir džiaugėsi dukters gimimu.Taip plaukė mėnuo po mėnesio, kol revoliucijos Vokietijoje dėka 1918m. lapkričio 10-ąją septintą valandą ryto į centrinę Varšuvos galežinkelio stotį grįžo Pilsudskis.1918m. lapkričio 14d. savo įsigaliojimus Pilsudskiui perdavė Regentų tarnyba.Po keletos dienų, lapkričio 22d., pasirodė Pilsudskio ir Moračevskio pasirašytas “Dekretas dėl aukščiausios reprezentacinės, Lenkijos Respublikos valdžios”.Juo Pilsudskiui, kaip laikinajam valstybės viršininkui,iki Steigiamojo seimo sušaukimo buvo patikėta aukščiuasia valdžia krašte.Sielos gilumoje Pilsudskis nepriklausė “liaudies” kabinetų šalininkams.Be galo snžmerkė ištikimus jam žmones , kurie visiškai buvo įsitraukę Liblino vyriausybės kūrimą, o vėliau ir rėmimą.1919m. naktį iš sausio 4 į 5 grupė samokslininkų pabandė užimti sostinę.Areštavo premjerą ir keletą mininstrų.Viena kovinė grupė norėjo sulaikyti patį Pilsudskį.Tačiau maištininkai parodė bejėgiškumą ir maištas buvo nuslopintas. Viršininkas laikė rinkimus į Steigiamąjį seimą.Šis pagrindinis jo vadovavimo uždavinys nebuvo lengvai išsprendžiamas, nes nelengva išlaikyti pusiausvyrą valdant, be pakankamų materialinių ir techninių išteklių.Nepaisant visų kliūčių, jam pavyko pasiekti pagrindinį valdymo tikslą- surinkti pirmąjį lenkų seimą Varšuvoje ramiomis, jo darbui netrukdančiomis są lygomis.1919m. balandį užėmė Vilnių, tai buvo didelė operacija.Kalbėta, kad Viršininkas užėmė Gedimino miestą, turėdamas tikslą pasiskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Kiti skelbė, kad didžiojo kunigaikščio karūną nori uždėti savo dukrai.Tačiau tai nepasitvirtino.Pilsudskis nenorėdamas, kad pasklistų tokie gandai, buvo nuspręsta suvaidinti, kad Volynės Vladimiro bažnyčioje buvo paslėptas senasis karališkas lobis.Jis tenai nebuvo rastas nors suvaidino vertingo grobio išnešimą iš šventyklos.Pilsudskis šiuo žygiu siekė palengvinti lenkų- lietuvių bendravimą.Gal netgi tikėjosi, kad bus žingsnis į unijos,kuri daugelį šimtmečių teikė galią Respublikai, atnaujinimą.Keliolikos meyų lūžis įvyko 1920m. balandžio 25d.Pilsudskis pradėjo puolimą, kuriuo turėjo suduoti lemiamą smūgį priešui.Smogė įUkrainą, siekdamas greitu žygiu užimti Kijevą.1920m. lapkričio 14d. pirmą kartą po karo pabaigos švenčiant nepriklausomybės šventę, į jo rankas buvo įduota maršalo lazda.1920 kovo19d., taigi per vardines, į Pilsudskį kreipėsi Bendrosios verifikacinės komisijos delegatai, prašydami priimti aukščiausią armijoje Pirmojo Lenkijos maršalo laipsnį.Varduvininkas davė sutikimą.Dar tą pačią dieną buvo išleistas jo, kaip aukščiausiojo vado trumpas dekretas: ” Pirmojo Lenkijos Maršalo laipsnį priimu ir patvirtinu”.O 1922m. lapkritį numatyti rinkimai buvo puiki proga, tačiau 1922 m. gruodžio 4d. Ministrų Tarybos Prezidiume, Pilsudskis paprašė nekelti jo kandidatūros.1918m. lapkričio 10d. sumaniai ištrūkęs išvyko į Prahą aplankyti dukters iki tol matytos tik fotografijoje.1920m. vasario 28d. gimė antrasis vaikas- mergaitė.Jinai buvo pavadinta Jadvygos vardu.1921m. rugpjūčio mėn. naktį 16 į 17d. mirė jo žmona Marija.Ją palaidojo Vilniuje, Rasose.1921m. spalio 25d. Belvederyje jis susituokė su Aleksandra.Nuo to laiko Aleksandra su dukromis apsigyveno dešiniajame Belvederio vilos sparne.Pradėjo rodytis vyro oficialių iškilmių metu.Gruodžio 13d. vakare drauge su šeima apleido Belvederį ir persikėlė į Kosikovos gatvę, į butą kuriame anksčiau gyveno žmona.1922m. gruodžio 16-osios rytą Pilsudskis išvyko į darbą.Pasitraukęs iš valstybės viršininko pareigų, neliko be užsiėmimo.Vadovavo mažajai karinei tarnybai ir apdovanotų Virtuti Militari ordinun kapitulai.Sulejuveke nuo 1921m. turėjo nedidelį sklypelį su kukliu mediniu komiteto lėšų buvo pastatytas ,solidus mūrinis namas.1923m. gruodį Vitoso kabinetas žlugo, prislėgtas vidinių ginčų ir augančios krašte ekonominės bei visuomenės krizės.Tačiau Chjenos-Piasto žlugimas neatvėrė pilsudskininkams kelio į valdžią, ko daugelis laukė.Kaip atsimena Aleksandra Pilsudska:”vyras į proto miegoti iki dešimtos, pusryčiaudavo lovoje, po to perskaitęs “Kurjer Poranny” ir “Express”dažnai dar užmigdavoiki pusiaudienio.Atsikėlęs eidavo į sodą, tikrindavo medelių būklę.Nemokėjo ūkinikauti, tačiau bemaž su vaikiška aistra ir susižavėjimu suprasdavo gamtos kerus.Čia turėdavo, įtakos ir dukrų draugija-1923m. jau penkemetės Vandos ir trejų metukų Jagodos.1923 m. demonstratyviai atsisakė maršalo algos,skyrė ją labdaros tikslams, o šeimą išlaikė iš honorarų.1923 m. nepopuliarumas,ypač kairiųjų akyse, kurie ir dabar skelbė ryžtingą kovą centro dešiniųjų koalicijai.1926m. gegužės 12d. maršalui ištikimi daliniai iš Rembertovo patraukė į sostinę.Maištas įvyko.Sąmokslininkai pasinaudojo netikėtumu ir įgavo gana ryškią persvarą.Po pietų kadaPilsudskiui ištikima kariuomenė užėmė tiltus per Vyslą, priešas atsidūrė per šūvio atstumą.1926m. rugsėjį, tokio reikšmingo politinio momento metu buvo kurorte prie Nemuno, o ne sostinėje.Kaip ir anksčiau be žmonos ir vaikų.Tuomet, pabendravęs su Druskininkų sporto entuziaste, maršalas saumanė sukurti oficialias valstybines fizinio jaunimo auklėjimo įstaigas.1927m. buvo sukurtas Fizinio auklėjimo ir karinio parengimo skyrius, o 1927m. vasarį Valstybinė fizinio auklėjimo mokslinė taryba.Jai vadovavo pats Pilsudskis, nare buvo ir gydytoja Lavieka.Prajėjus porain mėnesių, 1931m. birželio 27d. ji buvo surasta be sąmonės su ryškiais apsinuodijimo cheminėmis medžiagomis požymiais, Beliamos įsikūrusiame Centriniame fizinio lavinimo institute.Lavieka buvo nuvežta į ligoninę ten ir mirė.Pilsudskis atvyko į laidotuves lydymas draugų.1931m. kovo 31d., vos dviem dienom, praėjus po su grįžimo iš Medeiros, aplankė Moscickį.Vizito metu pranešė, kad sveikata vis blogėja, todėl nenorįs užimti naujų pareigų.1935m. maršalo liga jau įžengė į paskutinę fazę.Liesėjo beveik akyse.1935m. rūmų gydytoja konstatavo kepenų padidėjimą.Vasarį mirė sesuo Zofija ją iš visų giminaičių labiausiai mylėjo.Nors jautėsi labai blogai, bet dalyvavo laidotuvėse Vilniuje.Jis buvo nusilpęs, o veidas iškreiptas kančios ir skausmo.Liga grėsmingai progreso.Pilsudskis jau nebegalėjo dėlioti mėgstamo pasjanso- rankoje nenulaikydavo kortos.Per keturias dienas buvo atlikti tyrimai.Diagnozė nuskambėjo kaip nuosprendis- kepenų vėžys, operacija negalima.Paskutines dienas maršalas praleido ligoniams skirtame vežimėlyje.Tada savo ranka užrašė paskutinę valią.Ji prasidėjo tokiais žodžiais:”Nežinau, aįr nenorės manęs palaidoti Vavelyje.Toliau pageidavo, kad jo širdis būtų palaidota Vilniuje tarp karių kapų.Norėjo, kad ten butų pervežti ir motinos palaikai, iki tol ilsėjęsi Liėetuvai priklausiusiuose Syginčiuose.Gegižės 11d. prasidėjo kraujoplūdis, maršalas geso akyse.Paskutinėmis akimirkos užfiksuotos Skadkovskio , net tą momentą neužmiršusio rašyti, dienoraštyje.”Ponia maršalienė su dukterimis klūpo prie lovos, laikydamos mirštančiojo ranką.Bėga ligos minutės.Komendantas sunkiai kvėpuoja, kunigas meldžiasi ir duoda Paskutinį Patepimą.Vieną akimirką komendantas užspringsta ir nustoja kvėpavęs.Tai jau mirtis.Lsaidotuvių iškilmės buvo karališkos.Tris dienas karstas su maršalo palaikais stovėjo Belvederyje.Su juo atsisveikino tūkstančiai žmonių.Gegužės 15d. palaikai ant patrankos lafeto buvo perkelti į Varšuvos Katedrą.Vėliau reflektoriais apšviestas karstas specialiu traukiniu buvo nugabentas į krokuvą.Po trumpų gedulingų iškilmių Krokuvos geležinkelio stotyhje laidotuvių eisena patraukė į Vavelį.Arkivyskupas Sapiega celebravo eilines pontifikacines mišias.Joms pasibaigus, generolai vėl paėmė karstą ant pečiųir nunešė jį į šv. Leonardo kriptą.Nuaidėjo 101 patrankos šūvis.Vykdant paskutinę maršalo vaqlią, jo širdis buvo palaidota Vilniuje, o smegenys atiduotos tirti į Stepono Batoro universitetą .

Pilsudskis pasitraukė, kai šalia nebegrėsė tiesioginis pavojus.Atvirkščiai, kai visai realios atrodė svajonės apie būsimą valstybės galią.”Istorija nusinešė jį ant savo sparnų anksčiau, nei tautai ir politikams teko išgyventi didžiausio išbandymo metus.Šis faktas legendai turėjo didžiulę, net sunkiai nusakomą reikšmę.Jis sudarė sąlygas šiai legendai egzistuoti toliau, nors ji vis labiau painiojasi to meto politinių srovių įvairovėje.”Baltoji” legendos versija buvo reikalinga jos idėjiniams šalininkams, ”juodoji”-priešininkams, kurie ją panaudojo savo partijų, iš esmės mažai ką turėjusių bendro su maršalo gyvenimu, politėnėje kovoje.

Naudota literatūra:

1.D.Nalenč,T.Nalenčius

“Juzefas Pilsudskis”

1991m.Vilnius ”Mintis”

2.Lietuviškoji tarybinė enciklopedija

8 tomas 1981m.”Mokslas”

3.Algis Kasparavičius

Rimantas Jakimaitis

“Naujausių laikų istorija” 10kl.vadovėlis

“Kronta” Vilnius 1998m.

Leave a Comment