Piliakalniai ir medinės Lietuvos pilys
Žalvario amžiaus viduryje, apie II ir I tūkstm. pr. Kr. sandūrą, baltų areale iš esmės pasikeitė gyvenviečių statybos tradicijos. Žmonės ėmė kurtis piliakalniuose. Juos įrengdavo sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškės, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Stengėsi piliakalnius kurti ežerų pakrantėse, prie patogių vandens kelių. Dažniausiai piliakalniai stūkso po vieną, tačiau kai kur vienu metu būta dviejų ar daugiau piliakalnių (Kernavė). Kalvų aukštis, kurias naudodavo piliakalnių statybai, siekė nuo 4–5 iki 28 metrų. Gyvenvietę sutvirtindavo ir dirbtinai. Piliakalnio aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Štai Narkūnų piliakalnį juosė dvi užtvarų eilės, o Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2–3 užtvarų eilės. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų perėjimų, būdingų antrajai žalvario amžiaus pusei. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų – palisadų ir griovių, pylimų iš žemių. Norkūnuose rastas neaukštas žemės pylimas, o Dievukalnio (Latvija) piliakalnio pylimas jau buvo 3 m aukščio. Iki senojo geležies amžiaus pradžios Lietuvos gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybines sistemas: užtvaras, akmenines ir medines pilių konstrukcijas, vartus, pylimus, griovius ir slaptus kelius.
Žalvario amžiaus piliakalnių aikštelės buvo nedidelės – 60×30, 50×45 ar 70×65 m ploto. Maži pastatėliai išdėstyti netvarkingai. Jie antžeminiai, iš statmenai sustatytų stulpų. Pintos pastatų sienos užglaistytos moliu. Neaišku, kokie buvo stogai. Statmenų stulpelių sienos negalėjo stogų išlaikyti, todėl pastato viduryje stogą rėmė pėdžių eilė. Aslų nebuvo, tačiau vietą apie židinį išgrįsdavo akmenimis. Piliakalnių pastatams šildyti skirti židiniai sudėtingesni nei akmens amžiaus. Juos dažnai juosia akmenų ratai, o židinio pagrinde pabarstyta smėlio. Būdavo, kad židinį apjuosdavo molio su akmenimis arba vien molio sienele. Kai kurių židinių padas plūktas iš molio, kitų grįstas akmenimis. Yra piliakalnių, kuriuose pastatai sustatyti lanku nuolaidžioje aikštelės dalyje ir iš dalies šonuose. Tokiuose piliakalniuose būta įvairių pastatų: nedidelių, su viena pagrindine patalpa, su keliomis patalpomis (vienos gyvenamos, kitos, be židinio, – negyvenamos). Pastatai stovėjo arti vienas kito. Jie taip pat antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, keturkampiai. Stogai dvišlaičiai. Stulpai įkasti statinių kampuose ir sienų linijose. Tarpai tarp jų 1–1,5 metro. Beveik visi pastatai statyti su įėjimu į aikštelės vidurį. Piliakalniuose randama ir ilgųjų pastatų. Tokių pastatų liekanos atidengtos Narkūnuose, Aukštadvaryje, Malyškiuose (Baltarusija). Ilgieji namai susidėjo iš keleto (dažnai keturių) patalpų, atitvertų pertvaromis. Kiekvienoje iš jų būdavo atskiras židinys – vadinasi, pastate gyveno kelios šeimos, kiekviena turėjo atskirą židinį. Jie buvo gana taisyklingos, apskritos formos. Neretai aplink židinius būdavo mažesnių akmenų grindiniai (Narkūnai, Nevieriškės). Židinius įrengdavo patalpos viduryje arba arčiau kurio nors kampo.
Ankstyvojo geležies amžiaus žmonės gyveno tuose pačiuose piliakalniuose. Pastatus statė žemutinėje aikštelės dalyje, išdėstydavo lanku palei aikštelės pakraštį. Pastatai ir jų židiniai mažai kuo skyrėsi nuo žalvario amžiui įprastų.
Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus žmonės ir toliau gyveno piliakalniuose, tačiau jų papėdėse ima kurtis vadinamosios atviro tipo gyvenvietės. Žmonės rinkosi tas vietas, kuriose buvo galima verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Antra vertus, stengtasi ir toliau kurtis natūralių kliūčių saugomose vietose. Naujiems piliakalniams rinkdavosi kalvas didelės upės ir mažo upelio santakoje (Norkūnai, Apuolė, Imbarė, Kunigiškiai-Pajevonys). Dar kiti įrengiami upių ir jų slėnių juosiamose kalvose (Bražuolė, Dūkštas, Guogai-Piliuona, Migonys), upių ir ežerų juosiamose vietose (Aukštadvaris), ežerų pakrantėse (Sokiškiai), žemų ir pelkėtų vietų kalvose (Nevieriškės, Vozgėliai). Atviras gyvenvietes taip pat saugojo vandens kliūtys (Krikštonys, Kairėnėliai, Kukiai).
Piliakalnių aikštelės forma ir dydis priklausė nuo pasirinktos kalvos. Pasitaiko nuo 45×10 iki 50×100 m dydžio. Senojo geležies amžiaus pradžios pastatai ir piliakalnių įtvirtinimai labai panašūs į tokius, kokie buvo ankstesniame laikotarpyje. Statė stulpinės konstrukcijos pastatus su aklinomis išorinėmis sienomis. Vidinės sienos įleistos į piliakalnio aikštelę, išorinės – į pakraštyje supiltą neaukštą pylimėlį. Pylimams sutvirtinti išilgai ir skersai krovė 10–30 cm storio rąstus, o už jų kasė gynybinius griovius. III–IV a. tokie pylimai jau siekė 2 m aukščio. Kai kuriuose piliakalniuose tuo metu jau buvo pylimai ir du grioviai, o kartais pilami net du pylimai, tarp kurių buvo 3,5–4 m pločio ir 1 m gylio griovys. Yra ir tokių piliakalnių, kur pylimai juosė visą aikštelę. Statė ir ilgus stulpinės konstrukcijos pastatus.