Petro I epocha. Rusijos imperijos susikurimas

Petro I epocha. Rusijos imperijos susikūrimas

Rusijos vidaus ir tarptautinė padėtis XVII a. pabaigoje. Rusijos atsilikimo priežastys
XVII a. pabaigoje Rusijoje gyveno apie 10,5 mln. žmonių. Tuo metu gyventojai masiškai traukėsi iį centrinių šalies vietovių į pakraščius. Gyventojų migracija ypač suaktyvėjo po XVII a. pradžios targiškų įvykių, nuskurdinusių šalį. Stačiatikių bažnyčios skilimas, sentikių pereskiojimas irgi vertė gyventojus bėgti iš centro į pakraščius. Dėl to gana sparčiai buvo apgyvendinamos šiuarės teritorijos, Sibiras, pietinės šalies sritys.
XVII a. antrojoje pusėje Rusijoje sustiprėjo caro valdžia. Centrinės valdžios stiprėjimo tendencija suudarė sąlygas pereiti prie absoliuitnės monarchijos, kai visa valdžia priklauso carui. Neribotą caro valdžią 1649 m. įteisino Soboro teisynas. Luominė monarchija Rusijoje gyvavo nuo XVI a. vid. iki XVII a. vidurio. Absoliutizmo formavimosi laikotarpiu Rusijos socailinė aplinka gerokai skyrėsi nuo viešpatavusios kitose Vakarų Europos šalyse. Tuo metu Rusijoje dar buvo tvirta baudžiava ir vyriausybė ją stiprino.
Rusijai tampant absoliutine monarchija, buvo panaikintos svatbiausios luominės monarchijos institucijos: Bajorinų dūma ir zemskiniai susirinkimai.
Po caro Aleksejaus Michailovičiaus mirties 1676 m. caru tapo liguistas 14 – metis vyriausiasis sūnus Fiiodoras, kuris valstybės reikalų netvrakė. Už jį valdė Miloslavskiai ir energinga sesuo Sofija. Tenkindama bajorų interesus, valstybė pamažu naikino skirtumus tarp dvarų ir tėvonijų. Bajorai galėjo keistis dvarais, kartais gaudavo juos kaip tėvonijas už nuopelnus. Valstybė ėmėsi priemonių, kad į žemvaldžių ta

arpą nepatektų išeivių iš prievolininkų luomo. Po truputį nyko prieštaravimai tarp bajorų ir bajorinų.. Bajorinų pozicijos ypač susilpnėjo, kai 1682 m. buvo panaikintas tarnybų užėmimas pagal kilimgumą (vietininkystė).
1682 m. po Fiodoro mirties valdovais tapo broliai Ivanas ir Petras Aleksejevičiai. Bet iš tikrųjų ir toliau valdė regente tapusi caraitė Sofija. Stiprėjo rūmų grupuočių kova dėl valdžios. Toje kovoje svarbus vaidmuo teko Maskvos šauliams. 1689 m. 17 – metis Petras apsivedė ir tų laikų supratimu tapo pilnametis. Tai reiškė, kad Sofijos regentystė turėjo baigtis. Anksčiau įvykusios caraičio Ivano vedybos Sofijai buvo nepavojingos, nes silpnaprotis, beveik aklas caraitis į valdovus netiko. Paaštrėjus prieštaravimama tarp Petro ir Sofijos, kilo konfliktas. Pasinaudojusi šaulių nepasitenkinimu Sofija surengė sąmokslą. Įspėtas Petras pasislėpė Trejybės Sergijaus lauroje. Jo ginti stojo abu ,,žaidimų pulkai”, likę ištikimi šaauliai, bajorai. Sofija buvo nušalinta nuo valdžios ir uždaryta į vienuolyną. Ir po to Petras kurį laiką dar netvarkė valstybės reikalų. Telkė būsimuosius bendražygius, tęsė savo karinius žaidimus, kurie darėsi vis rimtesni, ir kūrė busimosios Rusijos kariuomenės branduolį, pardėjo statyti rusų laivyną.
1697 m. Petras iįvyko į Europą, bet po pusantrų metų skubiai grįžo namo, nes Maskvoje kilošaulių maištas. Šauliai buvo nepatenkinti tarnyba pasieniuose, nes tekdavo palikti Maskvoje, kituose miestuose savo šeimas bei verslus. Jie norėjo grąžinti į valdžią Sofiją. Numalšinęs maištą, Petras žiauriai susidorojo su
u šauliais, net 856 jų nuabaudė mirtimi. Šaulių maištas užbaigė gana ilgą XVII a. sukilimų Rusijoje grandinę. Sukilimuose buvo įsipynusios ir rūmų grupuotės, kovojusios dėl valdžios..
XVII amžius Rusijai – labai sunkių ir dažnų karų laikotarpis. Tačiau be neigiamų padarinių karai turėjo ir teigiamų rezultatų: stiprino valstybę, parengė tolesnę Rusijos ekspansiją XVIII amžiuje.

Stiprėjančios Rusijos valstybės interasai itin susikirto su Turkijos interasais. Rusija norėjo ne tik sutabdyti Turkijos ekspansiją, bet ir pati gauti išėjimą prie Juodosio jūros. Bet vienai grumtis su turkais ir jos vasalais Krymo totoriais nepakako jėgų. Baugino Rusiją ir neaiškūs santykiai su Lietuvos – Lenkijos valstybe. 1683 – 1684 m. susiformavo Austrios, Venecijos ir Lenkijos antiturkiška koalicija. Prie jos norėjo prisidėti ir Rusija. Austrija, būdama labai suinteresuota tokia koalicija, pradėjo spausti Lenkiją, kad toji padarytų nuolaidų derybose su Rusija. 1686 m. Maskvoje Rusija ir Lenkijos – Lietuvos avlstybė pasirašė ,,amžinąją taiką”. Pasibaigė kelius šimtmečius trukusi tarpusavio kova. Nuo tol Rusija Lenkijos – Lietuvos valstybę paima savo įtakon. Ši ,,amžinosios taikos” sąlygų nesilaužė, o Rusija XVIII a. pabaigoje dalyvavo savo kaimynės teritorijos dalybose.
Rusija bandė įtraukti į antiturkišką koaliciją Angliją, Prancūziją, Brandenburgą, Daniją, Švediją tačiau nesėkmingai.
1687 ir 1689 m. Rusija puolė Krymą, bet žygiai buvo nesėkmingi, nebent tik sustabdė totorių antpuolius.
Tokia buvo Rusijos vidaus ir tarptautinė padėtis prieš valdant Petrui I. Rusija buvo ge
erokai atsilikusi nuo Vakarų ir Šiaurės Europos šalių. Po mongolų totorių antplūdžio ji keletą šimtmečių buvo gana uždara ir beveik nebendravo su Europa. Dėl to ypač išryškėjo Rusijos karinis bei kultūrinis atsilikimas nuo Europos. Viešpataujantys feodaliniai baudžiavniai santykiai stabdė šalies ūkio pažangą. Žemės ūkio produkcija buvo didinama plečiant pasėlių plotus, įdirbant naujas žemes, o ne tobulinant žemės įdirbimą. Itin lėtai ir sunkiai baudžiavos sąlygomis plėtojis pramonė. Vyravo smulkiaprekė gamyba, lėtai kūrėsi manufaktūros.
Dėl visų tų priežasčių Rusija neturėjo tinkamai organizuotos, apmokytos ir gerai ginkluotos kariuomenės. Rusijos kariuomenės pagrindą sudarė bajorų raitelių pulkai, kurie buvo prastai parengti ir nekovingi. Vakarų Europos šalių pavyzdžiu parengtų raitelių ir pėstininkų pulk buvo nedaug. Su tokia kariuomene Rusija negalėjo laimėti nė vieno pardėto karo.

Petro I valdymo pradžia
Petras I soste įsitvirtino kovodamas su priešininkais. Pirmieji jo avldymo žingsniai buvo aplaistyti Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą, kurios pertvarkymus parengė visa ankstesnio šimtmečio raida. Petro I epochą galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų šalių patirtimi.
Petras I nekeitė Rusijos užsienio politikos, tik dar energingiau ėmėsi ją įgyvendinti. Petras I bandė įveikti ekonominį ir kultūrinį Rusijos atsilikimą, todėl pradėjo plėtoti politinius, prekybinius ir kultūrinius ryšius su pažangiomis Europos šalimis. Ta

am reikėjo patogaus išėjimo į jūrą (Rusija tuo metu teturėjo išėjimą į Baltijos jūrą, kurioje laivyba sustodavo pusmečiui). Šitai atitiko Rusijos politikos strategiją: visokeriopai plėsti valstybės teritoriją. Petras I manė, jog Rusija turėtų įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir čia esančiuose uostuose. Todėl po nenusisekusių žygių į Krymą Rusijos kariuomenė pardėjo pulti Azovą – turkų tvirtovę, uždariusią išėjimą iš Dono upės į Azovo jūrą. Petras I surengė du Azovo žygius. Pirmasis žygis (1695 – 1696 m.)buvo nesėkmingas, nors jame dalyvavo geriausi Rusijos pulkai. Antrojo žygiu (1696 m.) metu Rusijso kariuomenė užėmė Azovą, bet užmegsti ryšių su Europa per Juodąją jūrą nepavyko. Petrui I nepavyko sudaryti plačios ir stiprios antiturkiškos koalicijos. Rusijos žmonių sudėtos lėšos ir aukos nuėjo veltui.

Rusijos siekimas išeiti prie Baltijos jūros. Šiaurės karas ir jo reikšmė
Petrui I pabuvojus Europoj, daug patrauklesnė pasirodė perspektyva prasiveržti prie Blatijos krantų ir čia įsitvirtinti, t.y. pabandyti padaryti tai, tai ko nepavyko Ivanui IV per Livonijos karą. Tačiau Baltijos pakrantėse buo Liepojos iki Karelijos viešpatavo Švedija, galingiausia Šiaurės Europos valstybė, turėjusi labai stiprią sausumos kariuomenę ir didelį jūrų laivyną. Rusija su Švedija ne kartą XVII a. kariavo, jos abi nuo seno var-ėsi dėl žemės prie Nevos upės žiočių.
Po Azovo žygių, keliaudamas po Europos šalis (1697 – 1698), Petras I galutinai nusprendė veržtis prie Baltijos jūros ir ieškojo sąjungininkų. 1699 m. rudenį Maskvoje sudaryta prie Švediją nukreipta Rusijos, Saksonijos ir Danijos koalicija, pavadinta Šiaurės sąjunga. Sudariusi paliaubas su Turkija, Rusija jau kitą dieną paskelbė karą Švedijai ir pasiuntė savo kariuomenę prie Narvos tvirtovės. Taip prasidėjo Šiaurės karas, be galo išvarginęs Rusiją ir trukęs 21 metus (1700 – 1721). Rusija šiame kare, kaip ir daugelyje kitų, neteko labai daug žmonių.
Prie Narvos Rusijos kariuomenė pralaimėjo ir buvo priversta trauktis, palikdama švedams artileriją ir kitą ginkluotę. Rusijos kariuomenė pasirodė nepajėgi kariauti. Samdyti svetimšaliai karininkai perėjo į švedų pusę. Tačiau Petras I sugebėjo pasimokyti iš šito pralaimėjimo. Labai griežtomis priemonėmis jis sustiprino kariuomenę. 1701 m. pradžioje Petras I ir Saksonijos valdovas Augustas II sudarė Biržų sutartį toliau kariauti si Švedija. Ir jau 1701 – 1703 m. pasiekė nemažų laimėjimų. 1703 m. pavasarį rusų kariuomenė Nevos upe pasiekė Baltijos jūrą ir prie Nevos žiočių pastatė Petropavlovskio tvirtovę,l prie kurios vėliau išaugo Peterburgas. Rusija laimėjo prieš vedus ir Estijos teritorijoje. Bet tuo metu Švedijos karaliui Karoliui XII pavyko sumušti Augusto II kariuomenę, užimti beveik visą Lietuvos ir lenkijos valstybės teritoriją. Rusija neteko savo vienintelio sąjungininko, nes Danija jau anksčiau buvo atsisakiusi kariauti su Švedija.
Užėmus Lietuvą ir Lenkiją, Karolio XII kariuomenė pradėjo veržtis į Rusijos gilumą. Tikėdamis pasitaikius patogiai progai sumušti generaliniame mūšyje Rusijos kariuomenė ir baigti karą. Karolis XII veržėsi į Kairiakrantę Ukrainą, kur tikėjosi ukrainiečio etmono Mazepos bei Turkijos ir Krymo totorių paramos. Toks generalinis mūšis įvyko 1709 m. prie Poltavos. Švedijos kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Karolis XII, palikęs kariuomenės likučius, pabėjo į Turkiją. Po Poltavos mūšio Šiaurės kare įvyko persilaužimas Rusijos naudai. Vėl buvo atgaivinta Šiaurės sąjunga: prie Rusijos prisijungė Danija ir Lenkija, vėliau Prūsija. Rusija sėkmingai kariavo Pabaltyje, kur užėmė Estija ir beveik visą Latvijos teritoriją. Baltijos jūros pakrantė nuo Rygos iki Vyborgo atiteko Rusijai.
Švedija pralaimėjo tik sausumoje, o Baltijos jūroje ji dar turėjo stiprų laivyną. Tačiau jaunas Rusijos laivynas 1714 m. ties Hanko pusiasaliu sumušė švedus. Rusijs atpo galinga jūrų valstybe. Tiesa, baigiantis Šiaurės karui pradėjo irti ir Šiaurės sąjunga. Anglija, nesenai tapusi Rusijos sąjungininke, nenorėjo, kad Įvedija būtų visai nugalėta ir sudarė su ja sutartį prieš Rusiją. Tačiau rusų kariuomenės puolimas Švedijos pakrantėje ir nesėkmingi Anglijos laivyno veiksmai Baltijos jūroje privertė Švediją pasiduoti.
1721 m. Ništato mieste buvo pasirašyta taika tarp Rusijso ir Švedijos. Švedija atidavė Rusijai dalį Latvijos, visą Estijos teritoriją, be to, Rusija atgavo žemes prie Suomijos įlankos (nuo Narvos iki Nevos žiočių). Rusija tapo galinga sausumos ir jūrų valstybe, didžiąja Europos valstybe. Nuo tada Rusija pradeda dalyvauti sprendžiant svarbiausius Europos reikalus.

Petro I vidaus politika
XVII a. pabaigoje Rusija buvo labai atsilikusi nuo Europos valstybių. Tai suvokdamas geriau už kitus to meto Rusijos didikus, Petras I ėmėsi pirmosios pertvarkos Rusijoje, nesibodėdamas keisti net kai kurias Rusijos buities detales. Pirmiausia Petras I siekė sukurti reguliariąją kariuomenę, apmokyti ir paginkluoti pagal to meto karybos reikalavimus. Šitai buvo neįmanoma be stipraus ūkio. Tačiau Petras I, stiprindamas valstybę, nesirengė keisti feodalinės baudžiavinės Rusijos ūkio sistemos. Juo labiau kad visur jis rėmėsi bajorais. Tiesa, Petras I nebuvo labai skrupulingas dėl savo pagalbininkų bajoriškos kilmės. Priartinti Rusiją prie Europos Petras I bandė nekeisdamas Rsuijos baudžiavinės sistemos. Jau viendėl to jo pradėta šalies pertvarka buvo dalinė ir negalėjo ilgam užtikrinti Rusijos pažangos.
Petrui I pardėjus įgyvendinti savo sumanymus, padidėjo gyventojų išnaudojimas. Valstybės iždui papildyti 1719 m. buvo įvestas pagalvės mokestis. Iki tol moeksčiai buvo imami nuo kiemo. Po 1718 m. gyevntojų surašymo (revizijos) naujas mokestis pradėtas imti nuo ,,revizinės sielos” – nuo kiekvieno vyriškos lyties gyventojo. Nuo tol mokesčių mokėtojų surašymai nuolat vyko iki buadžiavos panaikinimo. Tuo metu cholopai buvo sulyginti su baudžiauninkais.
Tvarkant valstybės finansus, buvo sumažintas sidabrinės monetos svoris, jos sidabro praba, o vietoj smulkių sidabrinių pinigų pradėti kalti variniai, bet visų monetų nominlai vertė palikta ankstesnė. Petras I įvedė mokesčius už druską, svaigalus, pirkliams ir bajorams už barzdas.
Valstybės pajamos didėjo, tačiau darbo našumas svarbiausioje Rusijos ūkio šakoje – žemdirbystėje – iš esmės liko toks pat. Rusijoje žemės ūkis liko nepakitęs, su savo tradicine sėjomaina, nenašia primytivia technika. Valstieičų padėtį sunkino gausybė įvaiirų prievolių valstybei. Itin sunki valstiečiams buvo transporto ir statybos prievolė. Peterburgas, Kronštatas, laivų statyklos buvo pastatytos ant dešimtčių tūkstančių įvaiirų Rusijos tautų valstiečių kaulų. Pertvarkius kariuomenę, į rekrutus daugiausiai buvo imami valstiečiai.
Neįprasti pertvarkymai, dėl to sklindantys įvairūs gandai, augantys mokesčiai ir prievolės, didėjantis išnaudojimas kėlė žmonių nepasitenkinimą ir net ginkluotą priešinimąsi. Sukilimuose dalyvavo įvairūs gyventojų sluoksniai: valstiečiai, posado gyventojai, manufaktūrų darbinikai ir net smulkūs tarnybiniai žmonės. Įvaiirų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas 1705 – 1706 m. peraugo į sukilimą Astrachanėje. 1707 – 1708 m. Kondratijaus Bulavino vadovaujamas sukilimas, prasidėjęs prie Dono ir apėmęs ne tik Podanę, bet ir Vidurinį Pavolgį bei Slabados Ukrainą, buvo didžiausias antifeodalinis XVIII a. pirmosios pusės sukilimas. Bruzdėjo Pavolgio ir Pauralės tautos. Itin stiprus buvo baškirų sukilimas (1705 – 1711 m.). Sukilimus bei kitus bruzdėjimus numalšino kariuomenė.
Petro I politika sukėlė gana stiprų kai kurių konservatyvių bajorinų pasipriešinimą. Jie buvo nepatenkinti Ptero I pradėta pertvarka. Prieš Petrą I bojarinai surengė sąmokslą. Į jį buvo įveltas ir Petro I sūnus Aleksejus. Caraitis nepritarė tėvo pardėtiems pertvarkymams rusijoje, todėl nesunku buvo jį įtraukti į sąmokslą. Aleksejus pabėjo į užsienį, gyveno Italijoje, ir jo dalyvavimas sąmoksle Rusijai galėjo užtraukti didelius tarptautinius nemalonumus: Petrui I pavyko pažadais dovanoti, apgaule, grasinimais prisivilioti caraitį į Rusiją, kur jis po žiaurių tradymų 1718 m. buvo pasmerktas mirti. Caraičio Aleksejaus byla paskatino Petrą I išleisti ,,Monarcho valios tiesą”, turėjusią įstatymo galią. Petras I bandė pagrįsti valdovo teisė skirti sosto įpėdinį savo nuožiūra.
Petras I visas politine sir ūkines šalies jėgas, žmones naudojo svarbiausiam tikslui – paversti Rusiją viena stipriausių Europos valstybių, pasiekti tai, ko nepavyko padaryti Ivanui IV.

Manufaktūrų augimas ir jų pobūdis
XVIII a. pirmojoje pusėje Rusijoje smulkios amatininkų dirbtuvės kaip ir anksčiau gamino didžiausią pramonės dirbinių dalį. XVIII a. pradžioje, padidėjus daugelio parmonės dirbinių paklausai, labiau paplito smulkieji verslai, atsirado naujų amatų rūšių. Miestuose pradėjo kurtis amatinikų cechai, kurie pardėjo gaminti valstybei reilaingas prekes.
Ypač daug pramonės gaminių reikėjo kariuomenei bei laivynui. Kuriamai reguliariajai kariuomenei reikėjo vieno tipo ginklų, vienodos amunicijos ir aprangos. Rengiantis karui, bet neturint tinkamų uostų, nebuvo galima pasikliauti atvežamomis prekėmis. Apskritai siekiant šalies ekonominio savarankiškumo ir stiprinant gynybinę galią reikėjo statyti dideles šalyje pramonės įmones, kur būtų galima pritaikyti modernų Europos technologiją.
Ypač didelių laimėjimų XVIII a. pradžioje pasiekė stambioji pramonė. Per ketvirtį amžiaus Rusijoje buvo pastatyta apie 180 įmonių, vadinamų manufaktūromis. Jos buvo statomos Peterburge, Maskvoje, Rusijos centre (apie Tulą ir Maskvą), Urale, Oloneco krašte (Karelijoje). Didžiausia Ruijos įmonė buvo Admiraliteto laivų statykla Peterburge. Joje dirbo apie 10 tūkst. darbininkų.
Rusijai reikėjo labai daug metalo. Urale buvo geros kokybės rūdos, daug miško anglims degti, su centru ir Peterburgu jungė tolimas, bet patogus ir pigus vandens kelias. Todėl Urale nuo 1701 m. pradedamos statyti didelės metalurgijos gamyklos. Jas statė valstybė. 1725 m. Uralo metalurgijos gamyklos jau lydė apie ¾ viso ketaus.
Gana sparčiai buvo plečiamos lengvosios parmonės manufaktūros. Jos audė kariuomenei ir laivynui gelumbę, drobę burėms, išdirbdavo odas. Kitos įmonės gamino šilkinius audinius, stiklą ir kitokias prekes. Lengvosios pramonės įmonių daugiausia buvo Maskvoje ir jos apylinkėse.
XVIII a. pirmajame ketvirtyje dauguma stambių manufaktūrų buvo statomos už valstybės lėšas. Vėliau manufaktūras sattė pirkliai, dažniausiai iš prekybos ir tiekimų iždui prasigyvenę valstiečiai, amatininkai. Daug vėliau pardėjo įmones steigti bajorai, naudoję savus žaliavų išteklius ir neapmokamą baudžiauninkų darbą. Valstybė saktino privačią verslininkystę. Neretai valstybė už iždo lėšas pastatytas įmones lengvatinėmis sąlygomis parduodavo pirkliams ar bajorams. Dažnai įmonės buvo ir dovanojamos už įvairius nuopelnus. Valstybės iždas verslininkams duodavo dideles paskolas, nustatydavo pelningas gaminių kainas. Verslininkai buvo išskiriami iš kitų posado gyventojų, gaudavo lengvatų ir privilegijų.
Plečiantis manufaktūrinei stambiajai gamybai, rusijoje pardėo trūkti laisvai samdomų darbininkų. Todėl valstybė prievarta telkė darbininkus: prirašydavo pie įmonių valstybinius valstiečius, leisdavo įmonininkams pirkti baudžiauninkus, drausdavo laisvai samdomiems žmonėms mesti darbą įmonėje, į Uralą trėmė žmones už įvairius nusikaltimus, neretai už visai nedidelius, varė ten įvairius bėglius, valkatas, siuntė rekrutus. Dėl to Uralo metalurgijos įmonėse vyravo prievartinis darbas. Manufaktūros Rusijoje pasidarė papildoma feodalinio išnaudojimo forma.

Petro I socialinė atrama. Žemės nuosavybės teisų suteikimas bajorams
Petras I rėmėsi ir smulkiaisiais ir vidutiniais bajorais, neretai suteikdamas bajorų titulą kuo nors pasižymėjusiems energingiems, bet nekilmingiems žmonėms. Senoji kilmingoji aristokratija – bojarinai iš pradžių atsargiai žiūrėjo į Petro I planus, kartais net priešiškai, nepasitikėdami. Tačiau šios dvi feodalų žemvaldžių grupės turėjo skirtingas žemės nuosavybės teises. Bojarinai valdė paveldimas tėvonijas, o bajorų teisės į savo valdas – dvarus (pomestijas) – buvo gana ribotos. Petras I, už paramą išdalijęs bajorams nemažai žemių ir baudžiauninkų, 1714 m. paskelbė įsaką, kuriuo pripažino teisę paveldėti dvarus (pomestijas). Tai konsolidavo žemvaldžius (feodalus) į vieną baojrų luomą. Be to, paskelbuvi šį įsaką, valstybė turėjo pakankamai turtingų tarnautojų. Mat ir dvarininkai, ir tėvoninkai turėjo tarnauti kariuomenėje, laivyne ar įstaigose valdininkais. Privaloma tarnyba buvo nuolatinė, iki gyvos galvos. Paprastai bajorai tarnybą pradėddavo nuo eilinių, praktikantų. Bajorai buvo nepatenkinti atitraukimu nuo ūkio.
1714 m. įsakas sulygino dvarus ir tėvonijas, bet kartu ir varžė bajorų paveldėjimo teisę. Dvarą tėvas galėjo palikti tik vienam iš sūnų, paprastai vyriausiajam. Tai ne tik ribojo dvarų smulkinimą ir jų savininkų nuskurdimą, bet ir skatino vyresniuosius rūpintis ūkiu, o jaunesniuosius siekti išsilavinimo, o paskui – karjeros kariuomenėje, laivyne ar civilinėje tarnyboje.
1722 m. Rusijos buvo įvesta Rangų lentelė. Ji nustatė pareigūnų skyrimo į tarnybas tvarką: pareigūnai buvo skriami ne pagal kilimgumą ar protekciją, o pagal tarnuajant įgytą laipsnį ar rangą. Jie buvo teikiami iš eilės, pradedant nuo žemiausio, už gabumus, išsilavinimą ir nuopelnus. Visos pareigybės kariuomenėje, civilinės valdžios aparate ir caro rūmuose buvo suskirstytos į 14 kalsių, arba kategorijų (nuo praporščiko iki feldmaršalo – kariuomenėje ir nuo kolegijos registratoriaus iki kanclerio – civilinėje tarnyboje). Rangų lentelė formaliai paniakino pareigų užėmimą pagal kilmingumą, bet iš tikrųjų aukščiausius rangus gaudavo kilmingieji (kunigaikščiai, bojarinai ar bent labai senos kilmės bajorai).

Petro I valstybės valdymo reformos
Petras I pertvarkė visas valstybės valdymo sritis, visas centirnės bei vietinės valdžios ir valdymo institucijas. Nuo 1700 m. Rusijoje buvo įvestas visoje Europoje pripažintas Julijaus kalendorius, skaičiuojantis metus nuo Kristaus gimimo.
Sistemingas valdymo aparato pertvarkymas prasidėjo 1708 m., kai Rusija buvo suskirstyta į 8 gubernijas, o jų gubernatoriams suteikti platūs įgaliojimai. 1719 m. gubernijas suskirtsė į provincijas (jų buvo 50). 1711 m. buvo sukurta aukščiausioji vykdomosios valdžios ir teismo instancija – Senatas. Jis leido ir įstatymų galią turinčius įsakus, tačiau iš esemės skyrėsi nuo Bajorinų dūmos. Senatorius skyrė caras. Senatui vadovavo generalinis prokuroras, kuris kontroliavo visas visas vyriausybės įstaigas per joms paskirtus prokurorus.
Vietoj pasenusių prikazų 1717 – 1718 m. buvo sukurta 12 kolegijų. Jos buvo pavaldžios Seantui. Svarbiausios buvo užsienio reiklaų, karo, admiraliteto, vidaus prekybos, valstybės išlaidų, valstybės pajamų ir išlaidų kontrolės, teisingumo, manufaktūrų, užsienio prekybos ir kitos kolegijos. Dar buvo įsteigta nemažai kontorų, kanceliarijų, departamentų ir net prikazų. Bet visų jų funkcijos jau buvo atskirtos.
Svarbią reikšmę įtvirtinant Rusijoje absoliutizmą turėjo Bažnyčios valdymo reforma. 1721 m. Rusijoje buvo panaikinta stačiatikių patriarcho institucija (praktiškia jos nebebuvo jau nuo 1700 m.), o Stačiatikių bažnyčiai valdyti buvo įkurta dvasinė kolegija – Švenčiausiasis Sinodas, irgi pavaldus Senatui. Dvasinikai tapo apmokamais valstybės aparato valdininkais.
1708 m. Rusijoje vietoj kirilicos buvo įvesta vadinamoji graždankos abėcėlė, o kirilica palikta tik bažnytinėms knygoms rašyti.

Patvaldystės susiformavimas. Imperijos paskelbimas
Petro I reformas parengė Rusijos raida XVII amžiuje, pirmiausia absoliutizmo formavimasis. Petro I valdymo reformos tik įteisino caro patvaldystę, sukūrė ją atitinkančias institucijas. Įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismo valdžią iš esmės turėjo caras Petras I. Pasibaigus Šaiurės karui ir 1721 m. pasirašius Ništato taikos sutartį, Rusija iškilmingai buvo paskelbta imperija, o Petras I priėmė imperatoriaus titulą. Taip buvo įtvirtintas absoliutizmas Rusijoje.
Petras I buvo didis valstybės veikėjas, užtikrinęs imperijos egzistavimą dar 200 metų. Ne veltui už nuopelnus Rusijos valstybei Petras I vėliau buvo vadinamas Didžiuoju. Tai originalaus proto, įžvalgus, plataus valstybinio akiračio žmogus. Jis ir valstybės vadovas ir reformatorius, ir baudžiavos stiprintojas, karvedys ir jūreivis, gabus projektuotojas ir geras dailidė. Petras I suvokė, ko reikia Rusijai, ir visomis jėgomis siekė tai įgyvendinti.

Leave a Comment