Mokesčių raida lietuvoje

Mokesčių raida Lietuvoje
“Gyvenime neišvengiami yra du dalykai: mirtis ir mokesčiai”
(B. Franklinas)
Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingai kariauti. Ilgainiui karas pasibaigė, tačiau mokesčių našta nepalengvėjo.
Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes rei¬kėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Daž¬nai mokesčiai ne ebuvo skiriami nuo duoklių, seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Pirmykštėje bend¬ruomenėje nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nu¬galėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.
Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant, laisvė nuo prievolių). Mokesčių pajamos plaukdavo į didžiojo kunigaikščio iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams – žem¬valdžiams.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mokesčiai
Valdant Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį-piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau iki XVI a. mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėka (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis).
Privatus dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių va

alstybei. Bajorai teigė, kad jų protėviai gavę že¬mes ir valstiečius už pralietą kraują ginant valstybę. Todėl už žemę jie neturi valstybei jokių pareigų. Bet kai valstybiniai dvarai buvo nualinti ir iždas ištuštėjo, 1649 m. buvo įvestas nedidelis padūmės mokestis. Šis mokestis buvo privalomas valstiečiams, miestiečiams ir smulkiems bajorams. Mokesčio dydis priklausė nuo turto. Buvo taikomos ir tam tikros lengvatos. Nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose nuomojami ir neįeinantys į gatvių eilę namai ir pan.
Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu – hyberna. Hybernos mokestis 1775 m. buvo panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis.
Bajorai ir dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. Tei¬sė nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos Statutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, ka ad Didysis Kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, mies¬tiečio ir jų valdinių. Vis dėlto valstybės reikalai ne kartą bajorus vertė seimuose priimti sprendimus apsimokestinti mokesčiais. Tai paprastai būdavo vienkartinės arba kele¬rius metus mokamos rinkliavos, kad surinktų per tam tikrą laikotarpį lėšų karo reikalams.
Nepaprastas nenuolatinis mokestis buvo 1662 m. įvestas pagalvės mokestis. Jis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Vėliau pagalvės mokestis įgavo laisvos dovanos formą, nes pats pagalvės terminas atrodė užgaulus bajorams.
XVIII a. nemažą valstybės biudžeto pajamų dalį sudarė propinacijos mo
okestis už degtinės varymą ir pardavimą. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.
Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, patenkantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalai
už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą.
Vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima pažymėti, kad bendros mokesčių sistemos tuo metu nebuvo sukurta, kadangi dauguma atvejų užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos.
Rusijos imperijos okupacijos meto mokesčiai
1795 m. prie Rusijos imperijos prijungus beveik visą Lietuvą, buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. 1796 m. baigtas mokesčių mokėtojų surašymas. Apmokestinamuoju vienetu tapo “revizinė siela” – vyriškosios lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į turimą turtą, nei į gaunamas pajamas. Šis mokestis buvo nuolat didinamas.
Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama ir mokesčių sistema įvedant valstybinius ir vietinius (zemstvų) mokesčius. Buvę baudžiauninkai turėjo mokėti vadinamąjį išpirkos mokestį už įgytą laisvę ir žemę. Nuo 1827 m. iki 1887 m. laipsniškai buvo atsisakyta pagalvės mokesčio.
1875 m. buvo įvestas valstybinės žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, įv
vertinusi žemės kainą. Tuo tarpu apskritims ir valdoms žemės mokestis būdavo nustatomas vietinių įstaigų atsižvelgiant į žemės rūšį.
Be valstybinio žemės mokesčio, buvo renkami ir kiti tiesioginiai mokesčiai – nekilnojamojo turto, verslo, piniginių pajamų. Visi mokesčiai buvo proporciniai (vienodu procentu apmokestinamas visas mokesčio objektas). Jų tarifai sudarė 5 – 7,4 proc. apmokestinamųjų pajamų. Išimtį sudarė verslo mokestis, imamas iš įmonių, kurių pelnas viršijo 3 proc. pagrindinio kapitalo, bei nuo 1916 m. įvestas pajamų mokestis. Pastarasis buvo paprastosios progresijos mokestis.
Apibendrinant galima sakyti, kad tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Carinės Rusijos mokesčių sistema daugiausia rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Didžioji dauguma pajamų buvo surenkama iš degtinės monopolio ir alkoholio akcizo.
Kaizerinės Vokietijos okupacijos meto mokesčiai
Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915-1918 m.) buvo kuriama tokia finansų sistema, kuri turėjo ne tik išlaikyti okupacinę administraciją be Vokietijos pagalbos, bet ir padėti jai materialiai. Visa mokesčių sistema buvo grindžiama ne tiek lygiu pajamų apmokestinimu, kiek techninio vykdymo paprastumo principu. Taip 1915 m. buvo nustatyti tokie mokesčiai: proporcinis žemės, progresinis nuomos, arba nuomos vertės, bei pirklių, pramonininkų ir laisvų profesijų žmonių už žemės sklypus, esančius miesto vietovėse, prekybos bei pramonės verslo mokestis. Reikia paminėti ir atgaivintą pagalvės mokestį, kuriuo vėl buvo apmokestinti vyriškosios lyties gyventojai nuo 15 iki 60 metų amžiaus.
Pažymėtina, kad tuo metu ypač svarbūs buvo netiesioginiai mokesčiai (degtinės, tabako, degtukų, cu
ukraus, druskos ir kt.). Jų įplaukos viršijo tiesioginių mokesčių įplaukas net keturis kartus.
Papildomai Lietuvai buvo įvestas žyminis mokestis, tur¬gaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos. Valdžiai ne¬sugebant subalansuoti pajamų su išlaidomis būdavo įve¬dami vienkartiniai mokesčiai arba smarkiai padidinami veikiančių mokesčių tarifai. Taigi Lietuvos mokesčių sis¬tema Vokietijos okupacijos metais yra akivaizdus pavyz¬dys, kaip kraštas gali būti alinamas per mokesčių sistemą.
Tarpukario Nepriklausomos Lietuvos mokesčiai
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1919 m. sausio 23 d. buvo priimtas mokesčių įstatymas ir pradėta kurti mokesčių sistema. Ministrų kabineto įsakymu įvesti mokesčiai, kurie buvo renkami carinės Rusijos laikais: žemės, nekilnojamojo turto miestuose, pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis. Prie valstybinių mokesčių galėjo būti pridedami ir savivaldybių mokesčiai.
Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės
rūšies. Jo įplaukos sudarė trečdalį visų tiesioginių mokesčių įplaukų.
Nekilnojamojo turto miestuose mokestis buvo renkamas miestuose ir miesteliuose ir skaičiuojamas nuo turimo nekilnojamojo turto pajamingumo arba jo vertės. Egzistavo ir su nekilnojamojo turto įsigijimu susiję mokesčiai: tai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, arba pripažinimo, mokestis, apskaičiuojamas nuo pirkimo kainos, bei palikimo mokestis, kuris buvo progresinis ir kurio dydis priklausė nuo giminystės ryšio.
Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje būdavo imami ir dažnai kaitaliojami verslo mokesčiai: pridedamasis valstybinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis (1919— 1924 m.), amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrųjų pajamų mokestis (1921-1925 m.), prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokestis (1926-1931 m.). 1931 m. pastarąjį pakeitė verslo pelno mokestis. Tos įmonės, kurios vedė įstatymų reikalaujamas įplaukų ir sąnaudų apskaitos knygas, mokėjo pelno mokestį, taikydamos 16 proc. tarifą. Įmonės, neprivalėjusios vesti sąskaitybos knygų, mokėjo mokestį nuo vidutinio pelno. Jį nustatydavo mokesčių komisijos, naudodamosi vidutinio pelningumo lentele.
1932 m. įvedamas asmeninis mokestis – darbo pajamų mokestis. Šio mokesčio tarifas buvo progresyvinis: 12 proc. žemiausias ir 22 proc. aukščiausias. Aukščiausias tarifas taikytas pajamoms, didesnėms kaip 20 tūkst. litų per metus.
Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai, kurių įplaukos (įskaitant ir fiskalinius monopolius) sudarė 35-43 proc. biudžetinių pajamų.
Apibendrinant Lietuvos mokesčių sistemos duomenis, galima pažymėti, kad didžioji mokesčių našta gulė ant gyventojų pečių. Pvz., 1939 m. 66,3 proc. visų mokestinių įplaukų sudarė kartu sudėti žemės, nekilnojamojo turto, darbo pajamų mokesčio, fiskalinių monopolių ir akcizų įplaukų dalis.
Lietuvos mokesčių sistema Sovietų Sąjungos sudėtyje
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos finansai pateko į Sovietų Sąjungos finansų sistemą. Buvo pertvar¬kyti pelno atskaitymai, juos pakeitė trys mokesčiai:
♦ gamybos fondų įmokos, mokamos tvirtai nustatytais procentais nuo turimų gamybos fondų vertės;
♦ fiksuoti mokėjimai, kurie buvo mokami atsižvelgiant į įmonės rentabilumą, tačiau juos mokėjo tik tos įmonės, kurių rentabilumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos rentabilumą;
♦ laisvojo pelno likučio įmokos.
Pokario laikotarpiu keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis, siekiant jį supaprastinti ir paversti pajamų mokesčiu. Nuo 1958 m. įvestas bendras vidutinis tarifas, kuris pakeitė anksčiau galiojusius keturis tarifus. Be to, kolūkiai mokėjo atsižvelgdami į pasiektą rentabilumo lygį ir apskaičiuoto darbo užmokesčio sumą.
Fiziniai asmenys, be pajamų bei žemės ūkio mokesčio, mokėjo ir viengungių, vienišų bei mažašeimių piliečių mokestį.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus visus iki tol galiojusius mokesčius, buvo pradėta kurti dabartinė mokesčių sistema.

Leave a Comment