Kas yra tiesa?

Piloto klausime „kas yra tiesa?“, suprantame tiesiogiai remiantis istorine jo situacija, glūdi neutralumo problema. Tuometinės Palestinos valstybinėje teisinėje situacijoje prokuratoriaus Pontijaus Piloto pasakyti žodžiai reiškia, kad tai, ką skelbia esat tiesa toks žmogus kaip Jėzus, valstybės visai neliečia. Bergždžiai ieškotume ko nors panašaus antikiniame ar net moderniajame valstybingume iki pat liberalizmo laikų. Tokią tolerantišką laikyseną apskritai padarė galimą tik ypatinga valstybinės valdžios, svyruojančios tarp žydų „karaliaus“ ir Romos prokuratorius, teisinė situacija. Galbūt politinis tolerancijos aspektas visuomet yra šitoks; jei taip, taai tolerancijos idealas keltų politinį uždavinį pasiekti panašią valstybinės valdžios pusiausvyrą.

Būtų iliuzija manyti, kad moderniojoje valstybėje šios problemos nebėra, kadangi ši valstybė iš principo pripažįsta mokslo laisvę. Mat apeliacija į mokslo laisvę visuomet yra pavojinga abstrakcija. Mokslo laisvė neatleidžia tyrinėtojo nuo politinės atsakomybės. Tyrinėtojo gyvenimą besąlygiškai ir nedviprasmiškai valdo tiesos idėja, bet jo kalbėjimo atvirumas ribotas ir nevienareikšmis. Jis turi žinoti ir atsakyti už savo poveikį. Yra ir demoniška šių aplinkybių pusė: atsižvelgdamas į šį poveikį, tyrinėtojas susigundo sakyti ir netgi įtikinėti pats saave, jog tiesa yra tai, ką iš tikrųjų jam diktuoja visuomeninė nuomonė arba valstybės galios interesai. Neslėpkime, kad ir šiandien mūsų gyvenimą lemia klausima“kas yra tiesa?“ ta prasme, kokia jį kėlė Pilotas.

Tačiau yra dar viena tonacija, kuria esame pratę girdėti ši

iuos Piloto žodžius; šitaip juos girdėjo Nietzsche, sakydamas, jog tai apskritai vieninteliai Naujojo Testamento žodžiai, turį vertę. Nietzsche neatsitiktinai juos cituoja. Juk jis pats kritikuoja savo amžiaus krikščionybę taip, kaip psichologas kritikuoja fanatiką.

Nietzsche dar paaštrino šį skepsį, nukreipdamas jį prieš mokslą. Iš tiesų mokslui ir fanatikui bendra tai, kad, nuolatos reikalaudamas įrodymų ir juos pateikdamas, mokslas toks pat netolerantiškas kaip ir fanatikas. Nėra nepakantesnio už tą, kuris nori įrodyti, jog tai, ką jis sako, tikrai yra tiesa. Pasak Nietzsche‘s, mokslas netolerantiškas, nes jis apskritai yra silpnumo simptomas, vėlyvas gyvenimo padarinys, aleksandrizmas, nuosmukio, į kurį pasaulį pastūmė dialektikos išradėjas Sokratas, vaisius. Anksčiau pasaulyje nebūta „įrodymo nešvankybės“, jame neįrodinėdamas mokė bei teigė kilnus pasitikėjimas savimi.

Mokslo dėka išsivadavome iš daugelio prietarų ir iliuzijų. Mokslas vėl irr vėl reikalauja tiesos: užklausti neįrodytus prietarus ir tuo būdu suvokti geriau, negu anksčiau buvo suvokiama, kas yra. Bet mokslo veiksenai vis labiau aprėpiant visa, kas yra, kartu darosi vis labiau abejotina, ar mokslo prielaidos apskritai leidžia kelti klausimą apie visą tiesą. Mokslas neleidžia kelti klausimų, diskredituodamas juos, tai yra paaiškindamas, kad jie beprasmiai. Mokslui turi prasmę tik tai, kas atitinka jo paties metodą ieškoti tiesos ir ją tikrinti. Nepasitenkinimas mokslo pretenzija į tiesą visų pirma atsiranda religijoje, filosofijoje ir pasaulėžiūroje. Ta
ai instancijos, į kurias kreipiasi skeptikai mokslo atžvilgiu, nurodydami mokslinės specializacijos ir metodinio tyrimo lemiamų gyvenimo klausimų akivaizdoje.

Šitaip pradžiai apžvelgus tris Piloto klausimo klodus, paaiškėja, kad svarbiausias mums paskutinysis, kuriame iškyla vidinio tiesos ir mokslo sąryšio problema. Taigi pirmiausia tenka įvertinti tai, kad tiesą su mokslu apskritai sieja toks privilegijuotas saitas.

Mokslas lėmė Vakarų civilizacijos savitumą, o beveik ir jai būdingą vienybę. Norėdami suvokti šią sąsają, turime grįžti prie Vakarų mokslo ištakų, prie Graikiškos jo kilmės. Graikų mokslas yra kažkas nauja, palyginti su tuo, ką žmonės anksčiau žinojo ir kultivavo kaip žinojimą. Sukurdami šį mokslą, graikai atskyrė Vakarus nuo Rytų ir nukreipė juos savo keliu. Mokslą sukūrė unikalus veržimasis žinoti, pažinti, ištirti tai, kas nežinoma, keista, nuostabu, ir toks pat unikalus skepsis dėl to, kas pasakojama ir pateikiama kaip tiesa.

Svarią išvadą padarė mūsų kartos mąstytojas Heideggeris, sugrįždamas prie graikiško žodžio, reiškiančio tiesą, prasmės. Heideggeris išmokė mus, ką būties mąstymui reiškia tai, kad tiesa turi būti išplėšta kaip grobis iš daiktų paslėpties ir slaptybės. Paslėptis ir slaptybė susijusios. Žmogaus šneka perduoda ne tik tiesą, bet ir regimybę, apgaulę ir tariamybę. Taigi tarp tiesos būties ir tiesos šnekos yra pirmapradis ryšys. Buvinio nepaslėptis prabyla ištaros neslaptybe.

Šneka

Šnekos būdas, gryniausiai realizuojantis šį ryšį, yra mokymas. Tai, kad šneka mo

oko, žinoma, nėra vienintelė ar pirminė jos patirtis, bet būtent apie šią šnekos patirtį pirmiausiai galvojo graikų filosofai, ir ji pagimdė mokslą su visomis jo galimybėmis. Graikai greitai suprato, kad šnekoje pirmiausiai saugoma ir slepiasi pačių daiktų suprantamybė. Pačių daiktų protas leidžiasi parodomas ir perteikiamas ypatingu šnekos būdu. Skirtingai nuo visų kitų šnekos būdų, sprendiniui būdinga tai, kad jis siekia būti tikrai teisingas.; jis nori būti vertinamas tik pagal tai, ar atskleidžia buvinį tokį, koks jis yra. Yra įsakymai, prašymai, prakeikimai, yra visai mįslingas klausimo fenomenas, trumpai sakant, yra daugybė šnekos formų, kuriose esama ir tokio dalyko, kai buvimas teisiam. Tačiau visi šnekos būdai turi ne tik tą vienintelę paskirtį parodyti buvinį tokį, koks jis yra.
Kas tai yra per patirtis, kuriai tiesa yra tik tai, kas parodyta šnekoje? Tiesa yra nepaslėptis. Šnekos prasmė leisti tai nepaslėpčiai pasirodyti, ją atskleisti. Parodoma, taigi yra duota, kitam perteikta taip pat, kaip yra tau pačiam. Aristotelis sako, kas sprendinys teisingas, kai pateikia kartu tai, kas dalyke yra kartu; sprendinys klaidingas, kai šneka pateikia kartu tai, kas dalyke nėra kartu. Šnekos tiesa apibrėžiama kaip šnekos ir dalyko atitikimas, tai yra kaip leidimo pasirodyti šnekoje ir esamo dalyko atitikimas. Iš čia kyla gerai žinomas iš logikos ti
iesos apibrėžimas. Daroma prielaida, kad šneka, tai yra šneka besireiškiantis intellectus, turi galimybę atitikti, kad kieno nors šnekoje prabyla tik tai, kas duota, taigi kas šneka iš tikro parodo daiktus tokius, kokie jie yra. Filosofijoje tai vadinama teiginio tiesa, nes šnekoje glūdi ir kitos tiesos galimybės. Tiesos vieta yra sprendinys.

Mokslas

Galbūt tai vienpusiškas teiginys, o Aristotelis nėra nedviprasmiškas jo liudytojas. Tačiau šis teiginys išsivystė iš graikų logoso teorijos ir juo remdamasi ši teorija išsiskleidė į naujųjų laikų mokslo sąvoką. Graikų sukurtas mokslas iš pradžių visai neatitiko mūsų mokslo sąvokos. Tikrasis mokslas – tai ne gamtamokslis, o matematika. Matematikos objektas yra grynai racionali būtis, ir todėl matematika yra kiekvieno mokslo provaizdis, kadangi ji gali būti pavaizduota kaip uždaras dedukcinis sąryšis. Naujųjų laikų mokslas lemtingai nutraukia ryšį su graikų ir krikščioniškųjų Vakarų žinojimo pavidalais. Jame įsiviešpatauja metodo idėja. Pažinimo idealas, kurį apibrėžia metodo sąvoka, yra taip sąmoningai eiti pažinimo keliu, kad visuomet būtų įmanoma sekti paskui. Kai tiesą reiškia vien tai, kas patikrinama, tai pažinimo matas yra nebe pažinimo tiesa, bet jo tikrumas. Todėl nuo tų laikų, kai Descartes‘as suformulavo klasikinę tikrumo taisyklę, tikras moderniojo mokslo etosas reikalauja pakankama tiesos sąlygą pripažinti tik tai, kas atitinka tikrumo idealą.

Ši moderniojo mokslo esmė lemia visą mūsų gyvenimą. Verifikacijos idealas, žinojimo apribojimas tuo, kas patikrinama, įgyvendinamas pamėgdžiojant. Mūsų civilizacijos problema ir jos technizavimą lydintys vargai kilo ne iš to, kad tarp pažinimo ir praktinio jo taikymo trūksta tinkamos tarpinės instancijos. Kaip tik pats mokslinis pažinimo būdas daro tokią instanciją neįmanomą. Jis pats yra technika.

Tikrai vertas apmąstyti dalykas, kad, naujųjų amžių pradžioje pakitus mokslo sąvokai, vis dėl to išliko graikų būties mąstymo pagrindas. Heideggeris įžvelgė šias senas Vakarų mąstysenos šaknis, ir šitai lemia tikrąją jo reikšmę dabarties istorinei savimonei. Ši įžvalga užkerta kelią bet kokiems romantiniams mėginimams atstatyti senuosius idealus, ar viduramžių, ar helenistinius – humanistinius, kadangi ji patvirtinta Vakarų civilizacijos istorijos neišvengiamumą. Pasak Hegelio, graikų filosofija tėra tik spekuliatyvūs pasirengimai tam, ką naujaisiais laikais užbaigė dvasios savimonė. Spekuliatyvus idealizmas ir jo reikalaujamas spekuliatyvus mokslas pagaliau ir patys liko bejėgiška restauracija. Mokslas, kad ir kaip jį plūstume, yra mūsų civilizacijos alfa ir omega.

Filosofija ne šiandien pradėjo įžvelgti šią problemą. Veikiau tai toks akivaizdus visos mūsų civilizacijos sąmonės kryžius. Filosofiškai klausiama: ar galima grįžti anapus mokslų tematizuoto žinojimo, kokia prasme ir kokiu būdu? Nereikia nė sakyti, kad kiekvieno iš mūsų praktinė gyvenimo patirtis ten grįžta nuolat. Visuomet galima tikėtis, kad kitas supras tai, ką laikome teisingu, net jei negalime įrodyti. Visi mes nuolat peržengiame objektyvuojamumo, su kuriuo savo logine forma susijusi, ribą. Nuolatos gyvename tai, kas neobjektyvuojama, perteikdami formomis, kurias mums suteikia kalba, be kita ko, ir poezijos kalba.

Tuo tarpu mokslas pretenduoja subjektyvios patirties atsitiktinumą įveikti objektyviu žinojimu, o daugiareikšmės simbolikos kalbą – sąvokų vienareikšmiškumu. Tačiau kyla klausimas: ar pačiame moksle yra objektyvuojamumo riba, slypinti sprendinio esmėje ir ištaros tiesoje?

Atsakymas į šį klausimą anaiptol nėra savaime suprantamas. Yra labai stambi šiuolaikinės filosofijos kryptis, kurios reikšmės tikrai nedera menkinti ir kuriai šis atsakymas aiškus. Ji mano, kad visa bet kokios filosofijos paslaptis ir vienintelis uždavinys yra taip griežtai formuluoti ištaras, kad jos pajėgtų nedviprasmiškai išreikšti tai, kas turima omenyje. Matematika laikoma būdu spręsti visoms problemoms, kurias anksčiau mokslas palikdavo filosofijai. Ši kryptis, iš nominalizmo tėvynės pasklidusi po visą pasaulį, atgaivina XVIII amžiaus idėjas. Tačiau kaip filosofija ji susiduria su imanentini loginiu keblumu. Pamažu ir pati pradeda tai įžvelgti. Nesunku įrodyti, kad konvencinės ženklų sistemos niekuomet negalima įvesti remiantis pačia šių konvencijų nusakyta sistema, kad įvedant dirbtinę kalbą reikalinga kita kalba, kuria kalbama. Čia kyla loginė metakalbos problema. Ištara, kuri nori sakyti tiesą, turi patenkinti ne tik loginės analizės, bet ir visai kitas sąlygas. Ištaros pretenzija į nepaslėptį reiškia ne tik tai, kad ji leidžia pasirodyti tam, kas duota. Nepakanka, kad duotybė būtų pateikta ir ištaroje. Problema kaip tik ta, ar viskas duota taip, kad gali būti pateikta šneka, ir ar pateikiant, ką galima pateigti, nekliudoma pripažinti to, kas irgi yra ir yra patiriama.

Tiesos esmė

Klausdami apie tiesos esmę, mes nesukame galvos, ar tiesa yra kokia nors praktinės gyvenimo patirties, ar ekonominio skaičiavimo tiesa, ar tai yra kokio techninio samprotavimo, ar politinės išminties tiesa, ar, mokslinio tyrimo, ar meninio formavimo tiesa, ar net kokio nors filosofinio apmąstymo arba kultūrinio tikėjimo tiesa. Visa tai neliečia tiesos esmės klausimo, bet žiūrima tik į vieną dalyką: kas yra būdinga kiekvienai „tiesai“ apskritai kaip tiesai.

Turintis šaknis, į tikrovę orientuotas mąstymas visų pirma ir be užuolankų privalo nustatyti tikrąją tiesą, kuri mums šiuo metu duoda kriterijų ir atramą, padedančią atsilaikyti prieš painiavą, kylančią iš nuomonės ir skaičiavimo srities. Kokia yra nuo bet kokios tikrovės nusigręžiančio tiesos esmės klausimo prasmė tikrovės negandų akivaizdoje? Ar esmės klausimas nėra pats neesmingiausias ir labiausiai neįpareigojantis iš visų, kokius tik galima įsivaizduoti?

Niekas negali nematyti akivaizdaus tokių abejonių pagrįstumo. Niekas negali lengvabūdiškai niekinti įkyraus tokių abejonių rimtumo. Kas gi išsako tokias abejones? „Sveikas“ žmogaus protas. Jis puikuojasi savo apčiuopiamos naudos reikalavimais ir smarkauja prieš esinijos žinojimą; o toks esmingas žinojimas nuo seno vadinamas „filosofija“.

Žmogaus sveikas protas savaip būtinas; jis gina savo teises tik jam pritinkančiais ginklais, apeliuodamas į savo pretenzijų ir svarstymų „savaiminį suprantamumą“. Tačiau filosofija sveikam protui nieko negali priešstatyti, nes jis yra kurčias jos kalbai. Ji net negali trokšti jam ką nors priešstatyti, nes sveikas protas yra aklas tam, į ką nukreiptas filosofijos į esmę besismelkiantis žvilgsnis.

Mes patys laikomės sveiko proto normų tiek, kiek mes manome esą tikri įvairiomis gyvenimo patirties, veiksmo, tyrinėjimo, darymo ir tikėjimo „tiesomis“. Giname „savaime suprantamo“ dalyko teises nuo bet kokių problemiško dalyko pretenzijų.

Tad jeigu dabar turi būti keliamas tiesos klausimas, tai reikalaujama atsakymo į klausimą, kur mes šiandien esame. Norima žinoti, kaipgi šiandien yra mums. Ieškoma tikslo, į kurį turi būti nukreipta žmogaus istorinė veikla. Trokštame tikros „tiesos“. Taigi vis dėlto tiesos!

Tačiau šaukiantis tikros „tiesos“, vis dėlto turi būti žinomo, ką reiškia tiesa apskritai. O galbūt tai žinoma „jausmais“ ir „apskritai“? tačiau ar toks apytikris „žinojimas“ ir abejingumas jam nėra skurdesnis net už visišką tiesos esmės nežinojimą?

Įprasta tiesos sąvoka

Ką įprasta laikyti „tiesa“? šis kilnus ir kartu subanalintas ir beveik nebylus žodis „tiesa“ reiškia tai, kas tikrą dalyką daro tikrą dalyką daro tikrą. Kas yra tikrumas? Netikras auksas iš tikrųjų nėra tai, kas jis atrodo. Jis yra tik „regimybė“ ir todėl netikroviškas. Netikroviškas dalykas laikomas tikroviško priešingybe. Tačiau ir tariamas auksas vis dėlto yra kažkas tikroviška. Į tai orientuodamiesi, mes sakome aiškiau: tikroviškas auksas yra autentiškas. Tačiau „tikroviški“ jie yra abu, autentiškas auksas – ne menkiau negu cirkuliuojantis neautentiškumas. Taigi autentiško aukso tikrumas negali būti patvirtintas jo tikroviškumo.
Viena tiesos interpretacija nėra tik kitos apvertimas. Priešingai, čia kiekvienąkart skirtingai suvokiama intellectus ir res. Kad tai atskleistume, mes privalome įprastai tiesos sąvokai taikomą įprastą formulę prie jos pirminio (viduramžiais atsiradusio) šaltinio. Veritas kaip adaequatio rei ad intellectum išreiškia ne vėlesnės kilmės transcendentalinę Kanto mintį, pirmąkart tapusią tik žmogiškosios esybės subjektyvumo pagrindu, mintį, kad „objektai tvarkomi pagal mūsų pažinimą“, bet krikščioniškąjį teologinį tikėjimą, kad dalykai tuo, kas jie yra ir kad jie yra, yra tiek, kiek jie, kaip sukurtieji (ens creatum), atitinka intellectus divinus, t.y. Dievo dvasioje mąstomą idėją, ir tuo būdu yra idėją atitinkantys (reisingi) ir šia prasme „atitinkantys tiesą“. Kaip Dievo duotas žmogui sugebėjimas, jis turi atitikti savo idea. Tačiau intelektas atitinka idėją tik tuo, kad savo teiginiais jis realizuoja minties prilyginimą dalykui, kuris savo ruožtu turi atitikti idea. Jeigu visi esiniai yra „sukurtieji“, žmogiškojo pažinimo tiesos galimybė grindžiama tuo, kad dalykas ir teiginys vienodai atitinka idėją ir todėl, priklausydami vieningam kūrimo planui, atitinka vienas kitą. Veritas iš esmės visur reiškia conventientia, esinių, kaip sukurtųjų, sutapimą su su kūrėju, „teisybės atitikimą“ pagal kūrimo tvarkos apibrėžį.
Ši tvarka, atitraukta nuo kūrimo idėjos, gali būti įsivaizduojama kaip visuotinė ir neapibrėžta pasaulio tvarka. Teologiškai apmąstytos kūrimo tvarkos užima visų objektų planinga tvarka, nustatyta proto, kuris duoda sau įstatymą pats ir todėl suponuoja tiesioginį savo veiksenos suprantamumą (tai, kas laikoma „logiška“). To, kad sakinio esmė reiškiasi teiginio teisingumu, nebereikia atskirai pagrįsti. Netgi ten, kur keistai bergždžiai stengiamasi paaiškinti, kaip gali atsirasti teisingumas, jis jau iš anksto suponuojamas kaip tiesos esmė. Tuo požiūriu dalyko tiesa visada reiškia egzistuojančio daikto ir jo esmingosios, „protingos“ sąvokos atitikimą. Atsiranda regimybė, kad toks tiesos esmės apibrėžimas lieka nepriklausomas nuo to, kaip interpretuojama visų esinių būties esmė, kuri visada apima atitinkamą žmogaus kaip intelekto turėtojo ir realizuotojo esmės interpretaciją. Taigi tiesos esmės formulė įgyja savotišką, kiekvienam tiesiogiai akivaizdų, visuotinumą.
Ar apskritai reikalinga kokia ypatinga tiesos esmės atodanga? Ar gryna tiesos esmė jau nėra pakankamai atskleista, jokios teorijos neiškreipta, savaime suprantama ir todėl patikima visuotinai priimta sąvoka? Ar mes tai žinome?

Vidinė atitikimo galimybė

Apie atitikimą mes kalbame nevienoda prasme. Pvz.., žiūrėdami į dvi ant stalo gulinčias penkių litų monetas, sakome: jos atitinka viena kitą. Abi atitinka viena kitą savo vienoda išvaizda. Ši išvaizda jas vienija, ir dėl to šiuo požiūriu jos yra vienodos. Be to, apie vieną iš penkių litų monetų mes sakome: šis pinigas yra apvalus. Šiuo atveju sakinys atitinka daiktą. Dabar egzistuoja ryšys ne tarp daikto ir daikto, o tarp teiginio ir tam tikro daikto. Tačiau kuo turi sutapti daiktas ir teiginys, jeigu jie akivaizdžiai skiriasi savo išvaizda?
Prilyginimas čia negali reikšti daiktiško nevienodų daiktų suvienodėjimo. Priešingai, prilyginimo esmę lemia tas ryšys, kuris nusistovi tarp teiginio ir daikto. Kol šis „ryšys“ lieka neapibrėžtas ir esmingai nepagrįstas, visas ginčas apie prilyginimo galimumą ir negalimumą, apie jo tipą ir laipsnį yra tuščias.
Priešstatančiojo teiginio ryšys su daiktu yra realizavimas tokio santykio, kuris atsiranda pirmapradiškai ir visada kaip tam tikra sąsaja. Bet kokia sąsaja pasižymi tuo, kad ji stovėdama atvertyje, siejasi su kokiu nors atvertu dalyku kaip tokiu. Taip ir griežta prasme tik taip atvertas dalykas Vakarų mąstymo nuo ankstyviausių laikų buvo patirtas kaip „čia-esinys“ ir nuo seno pavadintas esiniu.
Sąsaja atveria esinio stovėseną. Kiekvienas atveriantis ryšys yra sąsaja. Priklausomai nuo esinių rūšies ir nuo sąsajos būdo žmogaus stovėsena atvertyje yra skirtinga. Kiekvienas darbas ir atlikimas, kiekvienas veiksmas ir apskaičiavimas laikosi ir stovi atvertyje tam tikros srities, į kurią esinys gali įsistatyti ir būti ištartas kaip tai, kas jis yra ir kaip jis yra. Tačiau šitaip atsitinka tik tada, kai pats esinys yra priešstatomas priešstatančiojo teiginio dėka tuo būdu kad teiginys kreipiamas nusakyti esinį taip, jis įsikreipia i esinį. Šitaip įsikreipiantis sakymas yra teisingas (atitinka tiesą).
Teiginys savo teisingumą gauna iš sąsajos buvimo atvertyje, nes tik šio santykio dėka tai, kas apskritai atsiveria, gali tapti prieš-statančiojo prilyginimo kriterijumi. Esanti atvertyje sąsaja pati turi įsiterpti į šį kriterijų. Tai reiškia: ji turi būti išankstinis šio kriterijaus provaizdis bet kokios priešstatos atveju. Tai esminis sąsajos buvimo atvertyje bruožas. Bet jeigu teiginio teisingumas (tiesa) yra galimas tik dėl tokio sąsajos buvimo atvertyje, tada tai, kas pirmąkart įgalina teisingumą, turi būti laikoma pirmapradiškesne tiesos esme.
Tradicinis ir išskirtinis tiesos pririšimas prie teiginio, kaip jos vienintelės esmingosios vietos, atkrinta. Pirmapradis tiesos prieglobstis nėra sakinys. Tačiau kartu iškyla klausimas apie esančios atvertyje ir duodančios kriterijų sąsajos vidinės galimybės pagrindą; o tik tokia galimybė sukelia iliuziją, kad sakinio teisingumas apskritai sudaro tiesos esmę.

Teisingumo įgalinimo pagrindas

Iš kur priešstatančiajame teiginyje atsiranda nuoroda nukrypti į objektus ir juos teisingai atlikti? Kodėl šis atlikimas irgi lemia tiesos esmę? Kaip gali atsitikti toks dalykas, kaip išankstinio provaizdžio įsikreipimas ir nuoroda į tam tikrą atitikimą? Tik taip, kad toks išankstinis provaizdis jau išsilaisvino tam tikroje atvertyje ir įsikreipė į šioje atvertyje stovintį atvirą esinį, susaistantį bet kokią priešstatą. Toks savęs išlaisvinimas, orientuotas į saistantį matą, yra galimas tik kaip išlaisvinanti būtis atsiveriančio esinio atverčiai. Tokia išlaisvinanti būtis yra nuoroda į anksčiau nesuvoktą laisvės esmę. Sąsajos buvimas atvertyje kaip vidinis teisingumo įgalinimas grindžiamas laisve. Tiesos esmė yra laisve.
Ar ši tezė apie teisingumo esmę vieno savaime suprantamo dalyko nepakeičia kitu? Žinoma, kad kokį nors veiksmą, taigi ir priešstatančiojo teiginio veiksmą ir net pritarimą ar nepritarimą, galėtų atlikti „teisingai“, veikiantysis privalo būti laisvas. Tačiau ši tezė juk nereiškia, kad teiginio realizacija, persidavimas ir supratimas suponuoja neprievartinį veiksmą; ši tezė reiškia: laisvė yra pačios tiesos esmė. „Esmė“ čia suprantama kaip pagrindas vidinės galimybės to, kas tiesiogiai ir visuotinai laikoma žinomu dalyku. Laisvės sąvoka mums juk išreiškia ne tiesą ir net ne jos esmę. Todėl tezė, kad tiesos (teiginio teisingumo) esmė yra laisvė, turi pasirodyti keista.
Jeigu tiesos esmė susiejama su laisve, ar tai nereiškia, kad tiesa atiduodama žmogaus savivalei? Ar tiesą galima sukompromituoti labiau negu tada, kai ji atiduodama šios „svyruojančios nendrės“ savivalei? Kas anksčiau aiškinantis nuolat piršosi sveikai nuovokai, dabar dar labiau išaiškėja: tiesa čia suvedama į žmogiškojo subjekto subjektyvumą. Net jeigu šiam subjektui yra pasiekiamas objektyvumas, jis kartu su subjektyvumu lieka žmogiškas ir žmogaus disponuojamas.
Žmogui priskiriama apgaulė ir apsimetimas, melas ir iliuzija, apgavystė ir regimybė, žodžiu, visos netiesos atmainos. Tačiau juk netiesa yra tiesos priešingybė, ir dėl to, kaip tiesos karikatūra, ji pašalinama iš klausimo apie grynąją tiesos esmę srities. Juk tokia žmogiška netiesos kilmė tik patvirtina žmogui viešpataujančio tiesos „savyje“ esmę, nors ir per priešingybę. Metafizikos pažiūriu, tiesa suvokiama kaip kažkas neprieinama ir amžina, kas negali būti paremta žmogiškosios esybės laikinumu ir trapumu. Kaipgi tada tiesos esmės pamatas ir šaltinis gali glūdėti žmogaus laisvėje?
Prieštaravimas tezei, kad tiesos esmė yra laisvė, grindžiamas prietarais, iš kurių labiausiai įsigalėjęs yra toks: laisvė yra žmogaus savybė. Laisvės esmė nereikalauja ir nepakenčia jokių tolesnių klausinėjimų. Kas yra žmogus, žinoma kiekvienam.

Laisvės esmė

Nuoroda į esminį ryši tarp tiesos kaip teisingumo ir laisvės šiais prietarais verčia suabejoti, žinoma, tik tada, kai mes esame pasirengę pakeisti savo mąstymą. Esminio ryšio tarp tiesos ir laisvės apmąstymas mus stumia kelti žmogaus esmės klausimą tokioje perspektyvoje, kuri mums leistų patirti paslėptą žmogaus (čia būties) esmingąjį pradą, tačiau taip, kad šis apmąstymas iš pradžių atskleistų pirmapradiškai esantį tiesos regioną.
Laisvė visų pirma turi būti apibrėžta kaip atsiveriančio esinio atverties laisvė. Kaip mąstyti tokią laisvės esmę? Atvertis, prie kurios prisiderina priešstatantis teiginys, yra esinys, kokiu nors būdu atsiveriantis tam tikrame atvirame santykyje. Atsiveriančios esinio atverties laisvė kokiam nors esiniui leidžia būti tuo, kas jis yra. Dabar laisvė atsiskleidžia kaip esinio būties aplaida.
Paprastai apie aplaidą mes kalbame tada, kai atsisakome kokio nors sumanyto darbo. „Mes ko nors nedarome“ reiškia: mes prie to daugiau nebeprisiliečiame ir nesirengiame toliau to daryti. Ko nors aplaida čia turi neigiamą nusisukimo, atsakymo, abejingumo ir net neįvykdymo prasmę.
Čia mums reikalingas žodis „būties aplaida“ išreiškia ne abejingumą ir neįvykdymą, bet priešingą dalyką. Būties aplaida yra leidimasis į sąlytį su esiniu. Tai ir vėl neturi būti suprasta tik kaip grynas verslas, saugojimas, pažiūra ar planavimas, nukreiptas į kaip nors sutinkamą ir ieškomą esinį. Leidimas būti esiniui būtent kaip tokiam esiniui, koks jis yra, yra leidimasis į sąlytį su atsiveriančiu esiniu ir jo atvertimi, į kurią įsistato bet koks esinys, ją tarsi atsinešdamas kartu su savimi. Šią atvertį Vakarų mąstymas savo pradžioje suvokė kaip ta aletheia, nepaslėptį.
Laisvė nėra tik tai, ką šiuo vardu mielai vadina sveikas protas: kartais atsirandantis noras pasirenkant mestis į vieną ar į kitą pusę. Laisvė nėra palaidas galėjimas ar negalėjimas veikti. Bet laisvė nėra ir parengtis tam, kas reikalinga ir būtina (ir kas kažkaip egzistuoja). Pirma negu visa tai (negu „negatyvi“ ir „pozityvi“ laisvė), laisvė yra leidimasis į sąlytį su esinio kaip tokio išslaptinimu. Pats nepaslėptumas yra puoselėjamas egzistentiškame leidimesi į sąlytį, dėl kurio atsiveriančio esinio atvertis, t.y. „čia“, yra tai, kas ji yra.
Jeigu tiesos esmė nėra tik teiginio teisingumas, tada ir netiesa negali būti sutapatinta su sprendinio neteisingumu.

Tiesos esmė

Tiesos esmė atsiskleidžia kaip laisvė. Pastaroji yra egzistencinis, išslaptinantis esinio būties išlaisvinimas. Kiekviena atvira laikysena tvyro esinio būties išlaisvinimo ir visada suponuoja santykį su vienu ar kitu esiniu. Kaip įleistis visumos pačios savaime išslaptinimą, bet kokią laikyseną laisvė jau yra nuteikusi esinių visumos atžvilgiu. Tačiau nusiteikimas (nuotaika) negali būti suvoktas kaip „išgyvenimas“ ir „jausmas“, nes taip būtų iškreipta jo esmė ir jis būtų aiškinamas remiantis tuo („gyvenimu“, „siela“), kaip savaime gali pretenduoti tik į esinio pagrįstumo regimybę tiek, kiek tai yra tik nusiteikimo iškraipymas ir neteisingas aiškinimas. Koks nors nusiteikimas, t.y. eg-zis-tentiškas įstatymas į esinių visumą, gali būti „išgyventas“ ir „išjaustas“, nes „išgyvenantis žmogus“, net nesuvokdamas nuotaikos esmės, jau yra įsitraukęs į tam tikrą esinių visumą išslaptinantį nusiteikimą. Kiekvienas istorinio žmogaus santykis, artikuliuotas ar neartikuliuotas, suvoktas ar nesuvoktas, yra paženklintas nuotaikos ir dėl šios nuotaikos įtrauktas į esinių visumą. Esinių visumos atvertis nesutampa su tiesiogiai pažįstamų esinių suma. Priešingai: ten, kur žmogui esiniai yra mažai pažįstami ir tik labai apytikriai pažinti moksliškai, esinių visumos atvertis gali vykti esmingiau negu ten, kur pažinti ir bet kurią akimirką pažinūs esiniai sudaro absoliučią daugumą ir niekas nebegali pasipriešinti pažinimo veiklai, nes techninis daiktų įvaldymas nebepripažįsta jokių ribų. Kaip tik visažinystė ir paviršutiniškas žinojimas sulygina ir sulėkština esinio atvertį ir paverčia ją niekinga regimybe, pasmerkta jeigu ne abejingumui, tai užmarščiai.

Netiesa kaip įslaptinimas

Paslėptis neleidžia nepaslėpčiai išsislaptinti ir tai įgyvendinta ne kaip stoka, bet palieka joje tai, kas jai būdinga kaip jos nuosavybė. Tiesos kaip išslaptinimo pažiūriu paslėptis yra ne-išslaptinimas ir todėl tiesos esmei priklausanti ir autentiška netiesa. Esinių visumos paslėptis niekada neatsiranda vėliau, visada kaip dalinio esinių pažinimo padarinys. Esinių visumos paslėptis, autentiškoji ne-tiesa, yra ankstesnė už bet kokią vieno ar kito esinio atvertį. Ji yra ankstesnė net už patį būties išlaisvinimą, kuris išslaptindamas jau laiko esinį paslėptą ir siejasi su įslaptinimu. Kas palaiko šitokį būties išlaisvinimo ryšį su įslaptinimu. Ne kas kita, kaip paslėptos esinių visumos įslaptinimas, t.y. paslaptis. Žmogaus čia-būtį persmelkia ne paskirta vieno ar kito dalyko paslaptis, o vientisa stichija, kuri yra paslaptis (paslėpto esinio įslaptinimas) apskritai.
Laisvė kaip esinio būties išlaisvinimas pati savaime yra atveriantis, t.y. savyje neužsiveriantis, santykis. Šiuo santykiu grindžiama bet kokia laikysena, iš jo gaunanti nuorodą į esinį ir jo išslaptinimą. Tačiau šis santykis su įslaptinimu pasislepia pats, kadangi leidžia vyrauti paslapties užmarščiai ir su pastarąja susilieja. Nors žmogus, turėdamas laikyseną, nuolat yra santykyje su esiniu, tačiau dažniausiai jis yra pririštas prie vieno ar kito esinio ir jo konkrečios atverties. Žmogus laikosi banalybės ir manipuliacijų net ten, kur turėtų vyrauti pirmapradžiai ir galutiniai dalykai. Ir net kai jis ryžtasi esinio atvertį išplėsti į skirtingiausias savo veiklos ir neveiklumo sritis, ją pakeisti, iš naujo įsisavinti, net tada šios veiklos reguliatyvus jis ima iš įprastinių siekimų ir poreikių regiono.
Ne-tiesa kaip paklydimas

Insistuodamas žmogus yra atsisukęs į artimiausią banalybę. Tačiau jis insistuoja tik kaip jau eg-zistentiška esybė, nes jis vis dėlto ima kaip tam tikrą orientyrą. Savo veiksmais žmonija nusisuka nuo paslapties. Anas insistentiškas atsisukimas į banalybę ir šis eg-zistentiškas nusisukimas nuo paslapties yra susiję. Jie yra ir tas pat. Tačiau toks atsisukimas ir nusisukimas išplaukia iš tam tikro savotiško čia-būties sukinėjimosi į vieną ir į kitą pusę. Žmogaus blaškymasis nuo paslapties prie banalybės, nuo banalybės prie artimiausių dalykų ir nutolimas nuo paslapties yra klaidžiojimas.
Žmogus klaidžioja. Nėra taip, kad žmogus tik patektų į paklydimą. Jis visada juda tik paklydime, nes jis in-sistuoja eg-zistentiškai ir taip jau esti paklydime. Paklydimas, kuriame juda žmogus, nėra tai, kas tarsi driektųsi šalia žmogaus, kaip kokia duobė, į kurią jis kartais įkrinta; ne, paklydimas priklauso vidinei čia-būties sąrangai, kurioje skleidžiasi istorinė žmogaus būtis. Paklydimas yra ertmė to sukinėjimosi, į kurį įsisukdama in-sistentiška eg-zistencija vis iš naujo užmiršta ir praranda save. Paslėptos esinių visumos įslaptinimas viešpatauja kokio nors esinio išslaptinimui, kuris kaip įslaptinimo užmarštis tampa paklydimu.

Klausimas apie tiesą ir filosofiją

Istoriją pagrindžiamas žmogaus išsilavinimas orientuotas į eg-zistenciją, prabyla būties mastymu, kuris nėra tik kokios nors nuomonės „išraiška“, bet yra išpuoselėtas esinių visumos tiesos prieglobstis. Kiek žmonių gali išgirsti šį bylojimą, visiškai nesvarbu. Kuo tų, kurie gali girdėti, priklauso žmogaus vieta istorijoje. Tačiau tą pačią pasaulinės istorijos akimirką, kurią ženklina filosofijos pradžia, prasideda ryškus trivialiojo intelekto viešpatavimas.
Šis intelektas skelbia atsiveriančios esinijos neproblemiškumą ir kiekvieną mąstantį klausimą interpretuoja kaip maištą prieš sveiką protą ir jo nelemtą irzlumą.
Tai, kaip filosofiją vertina savo srityje pateisinamas sveikas protas, neliečia jos esmės, kurią galima apibrėžti tik orientuojantis į ryšį su pirmaprade esinių kaip tokių visumos tiesa. Bet kadangi pilnutinė tiesos esmė apima absurdą ir visų pirma skleidžiasi kaip įslaptinimas, filosofija, kai šios tiesos paklausima, yra dvilypė. Filosofinis mąstymas yra ramus švelnumas, kuris neatmeta esinių visumos paslėpties. Filosofinis mąstymas kartu yra ryžtingas ir griežtas: jis nors ir nesusprogdina įslaptinimo, tačiau jo neiškreiptą esmę stumia į suvokimo atvertį, o kartu ir į šios esmės tiesą.
Su švelniu griežtumu ir griežtu švelnumu išlaisvindama esinių kaip tokių visumos būtį, filosofija virsta klausimu, kuris nėra nukreiptas vien tik į esinį, tačiau kartu neleidžia pasireikšti pretenzijoms į išorinę prievartą. Šią vidinę mąstymo būtinybę nujautė Kantas, – juk jis sako apie filosofiją štai ką: „Čia mes matome filosofiją, pastatytą iš tikrųjų ant nevykusio pagrindo, kuris turi būti tvirtas nepaisant to, ar jis pakabintas kur nors danguje, ar į ką nors atremtas žemėje. Čia jis privalo įrodyti savo grynumą kaip savųjų įstatymų šalininkė, o ne kaip heroldas tokių žmonių, kurie jai perša kažkokią svetimą prasmę ar dievai žino kokią didaktinę prigimtį.
Taip esmingai interpretuodamas filosofiją, Kantas, kurio kūryba yra paskutinio vakarų metafizikos posūkio pradžia, žvelgia į tą sritį, kurią jis, remdamasis savo subjektyvistine pozicija, gali suvokti tik kaip subjektyvumą ir turi suvokti kaip savųjų įstatymų savistatą. Ir vis dėlto šis esmingas žvilgsnis į filosofijos pakirtį yra toks platus, kad duoda galimybę visiškai atmesti tokį filosofinio mąstymo pavergimą, kurio bejėgiškiausia išraiška yra siekimas filosofijai leisti egzistuoti tik kaip „kultūros išraiškai“ ir kaip žmogaus kūrybos išraiškai.

F. Nietzsche‘s perspektyvizmo koncepcija ir tiesos problema

Retrospektyvus žvilgsnis į filosofijos istoriją rodo, kad nuo Platono ir Aristotelio vyravo absoliučiai tikro žinojimo idealas. Filosofai įvairiomis epistemologinėmis koncepcijomis siekdami atsakyti į klausimą, koks yra tiesos kriterijus ir apibrėžimo pamatas, tikėjo, kad egzistuoja patikimi būdai, vienaip ar kitaip teikiantys adekvatų pasaulio pažnimą.
Nepriklausomos nuo pažįstančiojo proto, objektyvios loginės struktūros koncepcija, taip pat tiesos koncepcija, besiremianti atitikimo santykiu tarp minties (pažinimo) ir daikto (pasaulio), – tai požiūriai, kuriuos Nietzsche siekia atmesti.
Pirmiausiai jis atkreipia dėmesį į tai, kad, pasitikint pažįstančiojo proto loginiais postulatais, dažnai nejučiomis implikuojama, jog gali egzistuoti ir nuo pažįstančiojo nepriklausoma objektyvi loginė struktūra, tarsi galinti adekvačiai paaiškinti realų pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų. Šia prasme „filosofai įpratę atsistoti priešais gyvenimą ir patyrimą. kaip prieš paveikslą, kuris yra išskleistas kartą visiems laikams“. Pasak Nietzsches‘s, filosofai, pripažindami tai, išleido iš akių kitą galimybę ir jos pripažinimo svarbą. Būtent, kad „tas paveikslas – tai, ką dabar žmonės vadina gyvenimu ir patyrimu, – ne iš karto atsirado, netgi visiškai tampa ir todėl neturi būti vertinamas kaip pastovus dydis. Dėl to, tūkstantmečiais į pasaulį žvelgėme turėdami moralinių, estetinių, religinių reikalavimų, šis pasaulis pamažu tapo toks nuostabiai margas, baisus, giliareikšmis, dvasingas, jis įgavo spalvas, – bet mes patys buvome jo koloristais: žmogaus intelektas privertė reiškinius pasirodyti ir daiktams suteikė savo klaidinančias sampratas.
Teiginys, kad nėra tokios pasaulio struktūros, kuri nebūtų pažįstančiojo kūrinys, – pirmasis Nietzsche‘s žingsnis. Antrąjį galima nusakyti taip: nė viena iš daugelio pažįstančiojo proto kategorijomis tvirtinamų pasaulio teorijų negali būti laikoma teisinga, nes pažinimas neadekvatus pasauliui. Teiginys, kad nėra ir negali būti teisingos teorijos apie pasaulį, t.y. jį atitinkančios teorijos, yra susijęs su Nietzsche‘s požiūriu į tiesą. Jo supratimu, „tiesa yra rūšis klaidos, be kurios tam tikrų gyvų būtybių rūšis negalėtų gyventi. Viename iš fragmentų jis rašo:
Tiesa – mano požiūriu, nebūtinai žymi klaidos priešybę, bet esminiais atvejais tik skirtingų klaidų padėtį viena kitos atžvilgiu: maždaug taip, kad viena klaida yra senesnė nei kita, galbūt netgi nepataisoma, nes be jos negalėtų gyventi mūsų rūšies organinė būtybė; tuo tarpu kitos klaidos, kaip gyvenimo sąlygos, labai mūsų netironizuoja, veikiau tapatinant su tokiais „tironais“, jos gali būti pašalintos ir „paneigtos“. Prielaida, kuri yra nepaneigiama, – kodėl ji dėl to turi būti „teisinga“? ši tezė galbūt užrūstins logikus, kurie savo ribas laiko daiktų ribomis, bet šiam logikų optimizmui aš jau seniai paskelbiau karą.

Leave a Comment