Partizaninio pasipriešinimo nuslopinimo 50-mečiui

Partizaninio pasipriešinimo nuslopinimo 50-mečiui
Partizaninis judėjimas Lietuvoje – pasaulio unikumas

Nėra pasaulyje tokios šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti savo tėvynę yra garbingiausia pareiga. Lietuvoje vis dar retkarčiais iškyla sovietinės propagandos sukurti recidyvai, bandant svarstyti, ar partizaninė kova priimtina atvirai ir demokratinei visuomenei. Neretai tokie svarstymai ir samprotavimai, ypač jeigu pabrėžiame pasaulio, Europos vienijimosi procesus, sumaišo mūsų sąmonėje pilietiškumo, patriotizmo ir nacionalumo sąvokas, o tautinės savimonės paiešką daro tarsi gėdingu provincialiu bruožu. Šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės sampratoje tautiškumo ir tautinės valstybės idealai attrodo nebepatrauklūs, o dėl jų gyvenimą ir gyvybę paaukoję partizanai vaizduojami ir suprantami kaip senamadiški naivuoliai.
Iš tikrųjų mes gi tik šių laikų gerokai suprimityvintus ir suvulgarėjusius mąstymo štampus perkeliame į praeitį ir nesusimąstome, kokia buvo tuomečio žmogaus pasaulėjauta. Lietuvos piliečio, išaugusio ir subrendusio ką tik, po šimtmečio Rusijos carų priespaudos, susikūrusioje savoje, tautinėje nepriklausomoje valstybėje, – pasaulėjauta. Gražėjo kraštas, stiprėjo ūkis, lietuviška spauda, knyga, sava kariuomenė, Šaulių sąjunga ir daugybė kitų organizacijų. Žmonės buvo pajutę kūrybos galią, džiaugsmą ir pasididžiavimą savąja tėėvyne, alsavo jai meile ir ištikimybe. Ypač jaunimas ir inteligentija. Sakyčiau, toks buvo Lietuvos visuomenės, kai užgriuvo okupacijos, psichologinis kontekstas, kurio reljefą dar labiau paaštrino pirmosios sovietų okupacijos žvėriškumai (trėmimai, Rainių, Panevėžio, Červenės ir kitos žudynės), nuolatinės pastangos gauti galimybę at

tkurti nepriklausomybę ar bent kokį nors savarankiškumą (tai 1941 metų birželio sukilimas, SS batalionų boikotas, Vietinės rinktinės organizavimas, LLA susikūrimas). Visuomenė gyveno neatslūgstamu noru ir nuolatine viltimi atkurti savą valstybę.
Antra vertus, 1944 metais, vos įžengus raudonosios armijos daliniams, prasidėjusios vyrų gaudynės ir su tuo susiję civilių žmonių žudymai, nuolatinės kratos ir kiti smurto veiksmai darė ginkluotą, partizaninį pasipriešinimą neišvengiamą. Okupacijai užsitęsus nebebuvo realios galimybės pakeisti kovos su okupantais formą ir atsisakyti aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo, nes partizanai nebeturėjo kitos išeities, kaip tik likti nelegalioje padėtyje. Be to, negęstantis troškimas ir viltis atkurti savą valstybę suponavo nuostatą, – kuri kaip raudona gija tęsėsi iki partizaninių kovų pabaigos,- išlaikyti nesuardytas pogrindžio ir partizanų struktūras tam atvejui, jei, pasikeitus tarptautinei situacijai, atsirastų proga perimti krašto kontrolę irr valdymą.
Tokia buvo moralinė ir ideologinė terpė, kurią jau 1944-1945 metais užpildė dešimtys tūkstančių vyrų, išėjusių partizanauti. Okupantai prieš partizanus metė didžiules pajėgas. 1946 metais su partizanais kovojo daugiau kaip 20 čekistų pulkų ir dalinių, apie dešimt reguliariosios sovietų armijos divizijų ir vietos kolaborantų-stribų pajėgos, t.y. apie 90-100 tūkst. karių. Prieš partizanus buvo naudojama artilerija ir aviacija. Tačiau partizanų pasipriešinimas nebuvo palaužtas. Lietuvos partizanai prieš galingą sovietų imperiją kovojo vieni, neturėdami nei jokios paramos iš šalies, nei resursų bei rezervų. Partizanų pajėgos buvo pa
adalytos į karinius dalinius ir laikėsi griežtos drausmės, o 1946-aisiais buvo suskirstytos teritoriniu principu: suformuotos septynios apygardos. Vėliau įkurtos dar dvi. Beveik dešimt pokario metų Lietuvoje yra paženklinti atkakliu ginkluotu pasipriešinimu sovietų okupacijai. Būdingiausias, sakyčiau, nuostabiausias ir labai tragiškas, dar nepakankamai išanalizuotas ir suprastas šio laikotarpio bruožas yra gaivališkas, savaiminis kilusio pasipriešinimo visuotinumas – masinis partizanų rėmimas. Tai ir buvo tikrasis partizanų stiprybės ir gyvastingumo šaltinis. Beveik kasdien slankiodavo čekistų ir stribų būriai, rengdavo pasalas, nuolatos darydavo kratas. Ūkininkai būdavo apkraunami nepakeliamomis pyliavomis – duoklėmis natūra bei mokesčiais ir kartkartėmis išbuožinami (konfiskuojamas turtas), tačiau pastoviai rėmė partizanus. Partizanai labai retai aplenkdavo kokią nors sodybą. Visur rasdavo būtiną pagalbą ir paramą. Beveik kiekvienoje sodyboje buvo įrengtos viena ar kelios slėptuvės-bunkeriai, kurių vienos buvo surastos daugiau ar mažiau tragiškomis pasekmėmis, kitos naudojamos ir nesurastos, o dar kitos ir nepanaudotos. Tačiau jų, įvairių konstrukcijų, buvo daug. Gaila, kad praleidome galimybę ir nesuregistravome šių slėptuvių, – būtume turėję svarius duomenis apie partizanų rėmimo mastus. Matydamos miestelių aikštėse numestus išdarkytus sūnų, brolių, vyrų ar kaimynų kūnus, kasdien drebėdamos dėl savo šeimų likimo Lietuvos kaimo moterys ištikimai globojo partizanus: maitino, tvarstė žaizdas ir slaugė, skalbė drabužius, saugojo, nešė pranešimus. Tai Lietuvos moterų – motinų, žmonų, seserų didžioji amžinos garbės duoklė Laisvės ko
ovai.
Ūkininkai, nors spaudžiami nuolatinių, nesibaigiančių mokesčių ir duoklių, buvo nuolatiniai ir patikimi materialinės paramos partizanų judėjimui tiekėjai. Tas rėmimas buvo tiesiogiai susijęs su realiai suvokiama didžiule rizika: su mirtimi, sodybos sudeginimu, kalėjimu ar visos šeimos tremtimi. Okupantas suprato, kad ginkluotą pasipriešinimą bus sunku palaužti, kol nebus sutraukyta partizanų ir kaimo žmonių ryšio, pasitikėjimo ir paramos jungtis. Šiam tikslui pasiekti okupacinis režimas organizavo trėmimus ir kolektyvizaciją. Trėmimai buvo vykdomi nuo pat okupacijos pradžios, tačiau jie būdavo mažesnės apimties ar lokaliniai (buvo tremiama iš atskirų apskričių ar tik tam tikros kategorijos žmonės, pavyzdžiui, gyventojai, turintys vokiškas pavardes). Neatsitiktinai pagrindinis didžiosios 1948 metų tremties taikinys buvo pasiturintys, savarankiški, įgiję autoritetą ir sovietinės valdžios propagandai nepasiduodantys ūkininkai. Šio trėmimo tikslas buvo įbauginti kaimą ir pakirsti partizanų atramos bazę. Po šio trėmimo prasidėjo sparti kolektyvizacija. Po metų vykęs antras masinis trėmimas palaužė kaimą, ir dar po metų žemės ūkis tapo kolektyvinis. Tai buvo lemiamas smūgis partizaniniam pasipriešinimo judėjimui. Tačiau dėl daugumos kaimo gyventojų simpatijų partizanams bei paramos visuotinumo partizanų struktūros neigiamas šio smūgio pasekmes pajuto ne iškart, o tik po dvejų trejų metų, kai kolūkinio gyvenimo tikrovė pradėjo daryti didesnę įtaką žmonių elgesiui ir mąstysenai. Greitai kolūkių sistema taip nuskurdino kaimo žmogų, kad dažnas gelbėjosi nu
uo bado tik vogtais ir kišenėse parsineštais grūdais, nebeišgalėdamas kiek rimčiau paremti partizanų. Kolūkinio gyvenimo, darbo, bendravimo būdas – priverstinės vagystės, neišvengiamas sukčiavimas ir melas – buvo palankus provokacijoms, šnipinėjimui, tarpusavio nepasitikėjimui ir įtarimams. Plito moralinis pakrikimas, atsirado girtuokliavimas ir pataikavimas kolūkio valdžiai, dažnėjo įvairūs įskundimai ir išdavystės. Prasidėjo ginkluoto partizanų judėjimo naikinimas. Tai buvo labai žiaurus, kruvinas, kupinas tragizmo, dramatiškų ir šlykščių išdavysčių laikotarpis, trukęs keletą metų. Nors atskiros nedidelės grupelės ar pavieniai partizanai išsilaikė gerokai ilgiau. Po Jono Žemaičio-Vytauto suėmimo vyriausiojo partizanų pajėgų vado pareigas perėmęs A.Ramanauskas-Vanagas buvo išduotas ir suimtas 1956 metais. Paskutiniai aktyviai veikę partizanai Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Petras Končius-Adomas žuvo 1965 metais.
Neretai istorija pateikia pavyzdžių, kai dvi priešingos tendencijos, dvi priešingybės eina greta. Tada kalbama apie paradoksalius procesus ar laikotarpius. Turbūt tai pasakytina ir apie paskutiniuosius kelerius partizaninio judėjimo metus. Ne vienerių metų teritorinių partizanų struktūrų vadų pastangos įkurti centralizuotą vieningą visos Lietuvos partizanų karinę-politinę vadovybę buvo įgyvendintos, kai 1949 metų vasarį visų partizanų apygardų vadų ir įgaliotų atstovų suvažiavimas (Minaičių kaime) įsteigė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį ir sudarė Vyriausiąją vadovybę. Ten pat buvo paskelbta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija, kuri ir dabar stebina savo išbaigtumu ir įžvalgumu, nuostatų demokratiškumu, minties gilumu ir raiškos tikslumu. Tai Konstitucijos lygmens dokumentas ir kartu valstybės atkūrimo programa. Sunku įsivaizduoti ir patikėti, kad, praėjus penkeriems metams nuo okupacijos pradžios, toks dokumentas buvo parašytas, suredaguotas, suderintas ir pasirašytas tamsiame bunkeryje, kai aplinkui siautė čekistų daliniai ir kiekvieną minutę galėjo užvirti žūtbūtinės kautynės. Nuoširdžiai patarčiau besidomintiems mūsų šiandieninės valstybės tęstinumo ir konstituciniais pamatais perskaityti šią Deklaraciją. Tikiu, kad kiekvienas pajus nuostabą ir didelę pagarbą jos autoriams. Taip pat buvo parengti ir įgyvendinti partizanų struktūras, jų veiklą ir santykius reglamentuojantys statutai. Tokiu būdu buvo sukurta realiai veikianti darni, vieninga visos Lietuvos partizanų organizacija. Tačiau tai pasiekta tada, kai trėmimai ir kolektyvizacija jau buvo pakirtę pagrindinę partizanų atramą.
Per pirmąjį pokario dešimtmetį Lietuvoje eina dvi tarpusavyje susipynusios gijos: ginkluotas pasipriešinimas ir trėmimai. Partizanų judėjimas, kilęs iš natūralios būtinybės priešintis okupantui ir prievartautojui, milžiniškų aukų kaina atliko savo istorinę misiją: išsaugojo tautą savo krašte, apgynė nuo nutautėjimo kaimą. Nepasikartojo XIX amžiaus trėmimų pasekmės – ištremtųjų ūkininkų sodybose neapsigyveno atvykę kolonistai. Kita vertus, trėmimai fiziškai ardė lietuvių bendruomenės pamatus, griovė moralinių vertybių sistemą, niokojo ūkinį gyvenimą ir galiausiai padėjo sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą. Tai kruvinas mūsų naujųjų laikų istorijos puslapis: naikinimas ir gintis. Tai didingas, tragiškas ir unikalus, neturintis analogų nei chronologine, nei geografine prasme istorijos puslapis. Galbūt šiandien galėtume kalbėti apie palyginimą su Čečėnijos drama.
Liko nepaminėta daugelis partizanų judėjimo ir veiklos aspektų. Partizanai turėjo gausią bei įvairią spaudą: ir periodinius, ir vienkartinius leidinius. Svarbu būtų panagrinėti partizanų teismų teisę ir praktiką. Ne mažiau įdomi yra partizanų apdovanojimų ir pasižymėjimo ženklų sistema. O vadų biografijos.
Galbūt čia tiktų paskutiniojo vyriausiojo partizanų vado generolo A.Ramanausko-Vanago kelios mintys iš jo užrašų: “.kiekvieno partizano įneštas indėlis Lietuvos laisvinimo kovon su to partizano išgyvenimais partizanavimo laikotarpiu sudaro atskirą paslaptingą istoriją. Tie paslaptingos istorijos lapai, kuriuose įrašyti kiekvieno partizano nuveikti darbai, nueitas nepaprastai sunkus laisvės kovos kelias ir legalų gyvenimą gyvenančiam žmogui dažnai net neįsivaizduojami neįtikėtini išgyvenimai, – o jie bemaž be išimties pabaigoje užantspauduojami to paties partizano krauju ir gyvybe, – yra nusinešami amžinybėn, iš kurios jie niekuomet nebus visiškai visi sugrąžinti ir niekieno nebus išskaityti tokie, kokie jie iš tikrųjų buvo.”
Savo pasisakymą norėčiau baigti generolo J.Žemaičio-Vytauto žodžiais, paimtais iš jo paskutinio žodžio teisme: “.Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.” Tai žodžiai, kuriuos J.Žemaitis pasakė po visų kankinimų, po tardymų, po asmeninio Berijos tardymo, kai teismas ėjo į pabaigą, kai buvo aiškus nuosprendis ir baigtis. Taigi galutinė išvada:”. Aš vis tiek manau, kad kova. turės rezultatų.”
Manau, kad tai labai tvirtas pamatas mūsų nūdienos mintims ir darbams.

Pagal pranešimą, perskaitytą Lietuvos karo akademijoje gegužės 15 dieną vykusioje konferencijoje, skirtoje gen. J.Žemaičio-Vytauto suėmimo 50-osioms metinėms paminėti.

Leave a Comment