Partizanai

JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS
1909 m. kovo 15 dieną, gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS.
Būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Kai Jonas Žemaitis pradėjo lankyti mokyklą, jų šeima jau gyveno Raseiniuose. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs, 1929 m. gavo leitenanto laipsnį ir ėmė tarnauti 2-ajame artilerijos pulke kuopos vadu. 1936-1938 m. J.Žemaitis tobulinosi Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje. Baigęs stažuotę ir gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 1-ojo, vėliau 4-ojo arrtilerijos pulko mokomajai baterijai.1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J.Žemaitis tęsė karinę tarnybą 617-ajame artilerijos pulke. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Nors buvo gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Energetikos valdyboje. Gimus sūnui Laimučiui, J. Žemaitis su šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą ir iki 1944m. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.Jau vokiečių okupacijos metais J. Žemaitis įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę sppaudą, būrė Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944 m. kovo mėn. jis buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Gegužės mėnesį, vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus.Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Jo

onas Žemaitis kurį laiką slapstėsi. 1945 m. kovo mėn. jis susisiekė su Lietuvos Laisvės Armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J.Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. 1945 m. liepos 22 d. Virtukų miško kautynėse jis gavo pirmąjį kovos krikštą.Prasidėjo aktyvi Jono Žemaičio rezistencinė veikla. 1946 m. rugpjūčio 20 d. jis tapo Šerno rinktinės vadu. Už gerą organizacinį darbą ir sumanų vadovavimą J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu. 1947 m. gegužės mėn. jis, vietoje žuvusio J.Kasperavičiaus, buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Jonas Žemaitis reformavo apygardą, paskyrė naują štabo vadovybę, rūpinosi spauda. Mėgindamas centralizuoti vadovavimą, 1948 m. gegužės mėn. įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) sritį ir tapo pirmuoju jos vadu. Netrukus J.Žemaitis ėmėsi organizuoti vieningą visos.Lietuvos partizanų vadovybę. Prasidėjo susitikimai irr konsultacijos su kitais vadais. 1948 m. lapkričio mėn. sričių atstovų posėdyje buvo paskelbta apie Lietuvos rezistencijos vyriausios vadovybės atkūrimą. 1949m. vasario mėn. įvykusio partizanų vadų suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Jonas Žemaitis-Vytautas vienbalsiai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku. 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis. LLKS Tarybos deklaracijos 8-asis punktas numatė, kad ,,atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ligi susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas”.LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas Jonas Žemaitis sė
ėkmingai vykdė beveik trejus metus, kol 1951 m. gruodžio 2 d. po jį ištikusio insulto buvo paralyžiuotas. Dėl ligos jis buvo priverstas atsisakyti pareigų ir pusantrų metų išgulėjo drėgname bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške netoli Pavidaujo kaimo. 1953 m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus sveikatai, J.Žemaitis vėl ėmėsi pirmininko pareigų, stengėsi atstatyti nutrūkusius ryšius. Deja, 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1997 m. vasario 14 d. Jonas Žemaitis (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu, o 1998 m. sausio 26 d. jam buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.Jonas Žemaitis – viena iškiliausių mūsų tautos asmenybių, talentingas karys ir įžvalgus valstybininkas, žymus partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir visos tautos pasipriešinimo vadas. Toks jis ir išliks Lietuvos valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorijoje.Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio devizas – ,,Atiduok Tėvynei, ką privalai”. Vyriausiasis partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, kovojančios Lietuvos pogrindžio Prezidentas generolas Jonas Žemaitis, kovoje nenugalėtas ir kalėjimų nepalaužtas, iki paskutinio savo atodūsio ištikimai ir pasiaukojančiai vadovavosi šiuo de
evizu, kol priešo kulka nenutraukė jo gyvybės gijos. Tegul šis paminklas liudija amžiną tautos pagarbą savo didvyriui.

JUOZAS VITKUS – KAZIMIERAITIS
1946 m. liepos 2 d. netoli Liškiavos, Žaliamiškyje, susidūrimo su NKVD kariuomene metu buvo mirtinai sužeistas Dzūkijos partizanų organizatorius ir vienytojas, Pietų Lietuvos srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.Būsimasis partizanų vadas gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Tirkšlių vlsč. Ketūnų k. Jis buvo antrasis vaikas gausioje, sunkiai besivertusioje ūkininko Juozapo Vitkaus šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšliuose, ten baigė pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje, Telšių gimnazijoje, o 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Nuo tada jo gyvenimas siejosi su kariuomene. Jį pažinoję žmonės liudija, kad J. Vitkus visą gyvenimą netausodamas savęs tarnavo Tėvynei. 1921 m. paskirtas į veikiančią Lietuvos kariuomenę dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1924–1926 metais mokėsi Kauno Aukštųjų Karo technikos kursų Statybos skyriuje. Tarnaudamas 1-ajame inžinerijos batalione Kaune, 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. 1929–1934 metais gavęs Lietuvos Karo valdybos švietimo skyriaus stipendiją studijavo Briuselio karo akademijoje, ją baigęs įgijo karo inžinieriaus specialybę. Grįžęs toliau tarnavo Kauno inžinerijos batalione, nuo 1938-ųjų, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo „Kardemedaliu, Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde.Iki 1940 m. rudens J. Vitkus dirbo Karo mokykloje, po to buvo perkeltas į Vilnių. Karo pradžioje J. Vitkus pasitraukė iš Raudonosios armijos. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, bu

uvo Lietuvių fronto (LF) Vilniaus štabo narys. Kūrė LF karinę organizaciją „Kęstutis“, pogrindinėje karo mokykloje LLA nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas.Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkiją ir įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. 1945 m. gegužės mėn., dar gyvendamas legaliai, įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmus direktyvinius dokumentus. Į mišką pasitraukė 1945 m. birželį. Kūrė organizacines struktūras, prijungė prie Dzūkų grupės Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę. Paruošė svarbius partizanų judėjimo dokumentus: „Organizacinis Lietuvos išlaisvinimo planas“, „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir partizanų apdovanojimo nuostatus bei kt. Buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo, pats J. Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingesnius įvykius. Jo iniciatyva 1945 m. buvo pradėtas leisti „Laisvės varpo“ laikraštis. Daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su LLA vadais Vilniuje ir Žemaitijoje. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1945 m. gruodžio 31 d. išleido įsakymą dėl savarankiškos Dzūkų rinktinės įsijungimo į šią apygardą. 1946 m. balandžio mėn., susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1946 m. balandžio 23 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką partizanams, nes buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, sąžiningas, teisingas, kantrus ir giliai tikintis žmogus. Aplinkiniai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą.1946 m. vasarą sovietinis saugumas sužinojo galimą Pietų Lietuvos partizanų štabo buvimo vietą ir pradėjo didelius siautimus bei miškų šukavimus. Liepos 2 d. J. Vitkus Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į Leipalingį po kelių valandų mirė. Jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje. Kur palaidotas – iki šiol nežinoma, nors spėjama, kad buvo užkastas baudėjų garnizono štabo kieme. Stalinistinė valdžia, keršydama Juozo Vitkaus šeimai, jo našlę su penkiais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą (Irkutsko sritį).„Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. <.> Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis.“1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje J. Vitkaus suformuota Merkio rinktinė buvo pavadinta Partizano Kazimieraičio vardu. 1949 m. vasario 16 d. J. Vitkui suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas, kartu jis apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi 1-ojo laipsnio su kardais. Lietuvos Respublikos prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.

ADOLFAS RAMANAUSKAS – VANAGAS
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. A. Ramanauskas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1946 m.1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų.“A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas.“Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „.Labiausiai man įstrigo žodžiai: „.tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę.“ Parašas – Lietuvos partizanai“. Šie žodžiai geriausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendimą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad ji yra greita ir, deja, neišvengiama. Šiandien įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai Vanagui – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.

JUOZAS LUKŠA – DAUMANTAS
Juozas Lukša – Daumantas yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių Lietuvos pokario istorijos herojų. Būdamas vienu iš pagrindinių pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai vadų, jis ne tik kovojo dėl Lietuvos laisvės, bet ir žuvo dėl jos. Žuvo tikėdamas savo Tėvyne, jos prisikėlimu ir nepriklausomybe. Sunku mums, gyviesiems, šiandien suprasti tokių žmonių kaip Juozas Lukša pasiaukojimą. Kiekvienas turime tiktai vieną gyvenimą ir vieną mirtį. O nepalikę gyvenimo ir nepasirinkę mirties, sunkiai suprantame didvyrius. Visų laikų Lietuvos didvyriai, rodos, taip toli nuo mūsų, kad juos mato tik istorija ir Dievas. Mes galime tik prisiminti juos. Stebėtis jais. Didžiuotis.J.Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas).Tėvas Simonas Lukša (1864-1947) turėjo 33 ha žemės. Mirus pirmai žmonai Marijai Valentaitei, vedė Degimų kaimo ūkininko dukterį Oną Vilkaitę (1886-1966). Iš pirmos santuokos buvo likę dvi dukterys, Marija ir Angelė, ir sūnus Vincas. Su antrąja žmona Ona Simonas Lukša susilaukė keturių sūnų : Juozo (1921-1951), Jurgio (1922-1947), Antano (g. 1923) ir Stasio (1926-1947).J.Lukša, kaip vėliau ir jo broliai Jurgis bei Antanas, mokydamasis Veiverių progimnazijoje, įsitraukė į pažangų ateitininkų judėjimą. (J.Lukša ateitininkams liko ištikimas ir vėliau – studijuodamas VDU jis priklausė studentų ateitininkų “Grandies” korporacijai).1940 m. vasarą J.Lukša baigė Kauno “Aušros” gimnaziją ir įstojo į Kauno universitetą. Tuo metu Lietuvoje siautėjo sovietiniai okupantai ir J.Lukša nedvejodamas įsijungė į patriotinę pogrindinę veiklą, tapo Lietuvos aktyvistų fronto nariu. Juozo veiklą greitai pastebėjo vietiniai saugumiečiai, ir 1941m. pradžioje jis buvo suimtas bei įkalintas.Nuo kalėjimo ar tremties J.Lukšą išgelbėjo 1941m. vasarą prasidėjęs Vokietijos – Sovietų Sąjungos karas. Prasidėjus karo veiksmams, lietuvių sukilėliai birželio 24d. išlaisvino Juozą iš bolševikų kalėjimo. Vokiečių okupacijos metais J.Lukša toliau universitete studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo antihitlerinėje pogrindžio organizacijoje – Lietuvių fronte. Šioje veikloje jam aktyviai talkino brolis Jurgis – universiteto mechanikos fakulteto studentas. Už antinacinę veiklą Jurgį vokiečiai netrukus areštavo, tačiau jam pavyko iš kalėjimo pabėgti. Trečias brolis Antanas, baigęs Kauno mokytojų seminariją, taip pat įstojo į Kauno universitetą studijuoti geodeziją.Visi trys broliai Lukšos gyveno Aleksote, Veiverių gatvėje (nr.23, Prano Nenorto name). Ketvirtas, jauniausias brolis Stasys, mokėsi Veiveriuose, po to baigė Kauno dailiųjų amatų mokyklą. (Pokario metais svetima pavarde (Antano Petraičio) įstojo į Vilniaus universiteto chemijos fakultetą).1944 m. vasarą, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą antrą kartą, broliai Lukšos nenutraukė pogrindinės veiklos, bet tęsė ją susikūrusioje Lietuvos išlaisvinimo taryboje.Lietuvoje, be jau veikiančių pasipriešinimo organizacijų, susikūrusių dar nacių okupacijos metais, Lietuvos Laisvės armijos (LLA), Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o), kūrėsi ir naujos: Lietuvos išlaisvinimo taryba(LIT’as), Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji taryba (LGP). Šių organizacijų veikla jau neapsiribojo vien tik pasyviąja, neginkluota rezistencija, bet peraugo į žūtbūtinę kovą už laisvę. Lietuvoje ėmė spontaniškai kurtis partizanų būriai, vėliau rinktinės ir apygardos. Užnemunėje, Suvalkijos miškuose, t.p. būrėsi partizanai. 1945m. rugsėjo mėn. čia buvo įkurta Tauro apygarda. Jos organizatoriai buvo pulk. L.Butkevičius (Elbė), kun. A.Ylius (Generolas) ir kt.1945 m., sovietų saugumiečiams suėmus didesniąją dalį Lietuvos išlaisvinimo tarybos narių, (kuriai priklausė ir Lukša) jis įsijungė į kitą rezistencinį judėjimą – Lietuvos partizanų sąjūdį. Ši organizacija siekė sujungti visame krašte veikiančius partizanus ir koordinuoti jų veiklą. 1946m. pradžioje J.Lukša nutraukė legalų gyvenimą Kaune, paliko universitetą ir pasitraukė į Suvalkijos miškus. Įsijungęs į ginkluotą kovą, J.Lukša ėjo įvairias atsakingas pareigas: Lietuvos Partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininko, Vyriausiojo ginkluoto partizanų štabo adjutanto, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininko, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių “Laisvės žvalgas” ir “Kovos kelias” redaktoriaus, Birutės rinktinės vado. J.Lukša naudojo daug slapyvardžių: Juodis, Kazimieras, Miškinis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skrajūnas, Skirmantas, Daumantas, Juozo brolio Jurgio slapyvardis buvo Piršlys, Stasio – Juodvarnis, Antano – Arūnas.1946 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos partizanų susitikimas. Jame dalyvavo Vyčio, Žemaičių, Didžiosios Kovos apygardų atstovai: Žaliasis Velnias, Genelis, o nuo Tauro apygardos – J.Lukša ir jo brolis Stasys. Susitikimo metu buvo įsteigtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas (VGPŠ). Deje, jo vadovybėn įsiskverbė sovietinis agentas – Vilniaus universiteto profesorius Juozas Albinas Markulis. Į susitikimą buvo atvykęs ir atstovas iš Vakarų – Jonas Deksnys, kuris vėliau irgi tapo išdaviku.1946 m. lapkričio 1 d. J.Lukšai už nuopelnus buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tuo pačiu jis paskiriamas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo vado pulk.Kamarausko – Vyčio adjutantu. J.Lukšai buvo pavesta rūpintis visais partizanų organizaciniais ir koordinaciniais reikalais.1947 m. sausio 12 d. apygardų vadų suvažiavimo J.Lukša paskiriamas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu. Jam buvo pavesta suformuoti Birutės rinktinę su centru Kaune. (Iki tol Tauro apygardą sudarė tik Vytauto, Geležinio Vilko, Žalgirio ir Šarūno rinktinės).Partizaninei kovai užsitęsus, laisvės kovotojų vadovybė nutarė susisiekti su Vakarų valstybių vyriausybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. Dėl to, 1947 m. kovo mėn. J.Lukša buvo pasiųstas į Lenkiją, kur jam pavyko susitikti su iš Vakarų atvykusiu agentu J.Deksniu – Hektoru, nustatyti naujus ryšių kanalus ir punktus.Grįžęs į Lietuvą, J.Lukša tęsė ankstesnį darbą, bet, greitai nutrūkus ryšiams su Vakarais, jis vėl buvo įpareigotas ruoštis kelionei į užsienį. 1947 m. gruodžio mėn. jis su bendražygiu Kazimieru Pypliu (Mindaugas, Audronis) per Karaliaučiaus sritį pateko į Lenkiją ir laimingai pasiekė Vakarus – 1948m. pradžioje jie atplaukė į Švediją, o vėliau nukeliavo į Vakarų Vokietiją ir Prancūziją J.Lukša, atvykęs į Vakarus, per prelatą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII Lietuvos katalikų laišką. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, paprašyta paramos ir užtarimo. Nors į laišką popiežius tiesiogiai nereagavo, tačiau jį paskelbė svarbiausios Vakarų radio stotys, spauda. 1948-1950 m. gyvendamas Vakaruose, J.Lukša Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, o vėliau Vakarų Vokietijoje amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Čia jis artimai bendravo su prel. M.Krupavičiumi, V.Sidzikausku, P.Karveliu, J.Brazaičiu ir kitais lietuviškais emigracijos politiniais veikėjais. Su M.Krupavičiumi J.Lukša buvo pažįstamas dar Nepriklausomos Lietuvos metais, kai priklausė ateitininkų organizacijai. Klebonaudamas Garliavoje, M.Krupavičius lankydavosi J.Lukšos gimtojoje Veiverių parapijoje, susitikdavo su katalikiška jaunuomene.Užsienyje J.Lukša buvo ruošiamas sudaryti Lietuvoje vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą, todėl susitikinėjo su Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) atstovais.1948 m. liepos 9 d.Baden Badene J.Lukša VLIK o vadovams pristatė padėtį Lietuvoje ir pasirašė susitarimą, kad “kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK-as.”1949 m.spalio 14 d.Lietuvos partizanų vadovybė J.Lukšai dar tebeesant Vakaruose suteikė jam kapitono laipsnį ir paskyrė Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku bei LLKS atstovu užsieniui.Kadangi į Lietuvą J.Lukša greitai grįžti negalėjo, jis pradėjo rašyti knygą apie ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Jo knyga “Partizanai už geležinės uždangos”, pasirašyta “Daumanto” slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išleista Čikagoje 1950 m. Vėliau knyga buvo išleista pakartotinai, netgi išversta į anglų kalbą.Dar 1948m. vasarą Paryžiuje J.Lukša susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950m. liepos 23d. baigėsi sutuoktuvėmis. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prel. M.Krupavičius. Deje, sutuoktiniams nebuvo lemta ilgai gyventi drauge. Bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenimo vietą. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko tik laiškai. J.Lukšos-Daumanto rašyti laiškai žmonai Nijolei buvo išleisti atskira knyga “Laiškai mylimosioms” 1993m. Čikagoje, vėliau 1994 m. Lietuvoje.1950m. spalio 3d. J.Lukša su grupe žvalgybos mokykloje paruoštų kovotojų slaptai iš Miuncheno buvo išskraidintas į Lietuvą. (Praėjus septyneriems metams nuo išskridimo ir, sužinojus apie J.Lukšos tragišką žūtį, Nijolė Lukšienė antrą kartą ištekėjo už italų kilmės gydytojo, išaugino dvi dukras – Liuciją ir Laurą. Šiuo metu dr. Nijolė Bražėnaitė – Paronetto gyvena JAV).J.Lukša ir jo bendražygiai per klaidą su parašiutais buvo nuleisti ne Kazlų Rūdos, bet Tauragės (Žygaičių) miškuose. Todėl beveik tris savaites jie naktimis, nešini sunkiais nešuliais turėjo žygiuoti į paskirties vietą.J.Lukša perdavė ataskaitą apie savo veiklą Vakaruose LLKS prezidiumo pirmininkui J.Žemaičiui – Vytautui ir nežiūrint silpnėjančio ginkluoto pasipriešinimo toliau telkė savo bendraminčius kovai už laisvę.Apie J.Lukšos sugrįžimą iš Vakarų ir veiklą Lietuvoje netrukus sužinojo sovietinis saugumas. Buvo skubiai paruoštas J.Lukšos likvidavimo planas. Įgyvendinant jį neįkainojamą paslaugą saugumiečiams padarė buvęs J.Lukšos bendražygis J.Kukauskas. J.Kukauskas drauge su J.Lukša buvo ruošiamas Vakarų žvalgybos mokyklose. Kartu mokydamiesi J.Lukša su Kukausku artimai bendravo. Kukauskas buvo nuleistas su antrąja desantininkų grupe. J.Lukša, norėdamas susitikti su juo, per ryšininkus ieškojo kontaktų.Žinodamas apie galimas provokacijas, J.Lukša per ryšininkus tikrino Kukausko tapatybę. Kai paaiškėjo, kad Kukauskas tikrai tas asmuo, kuriuo save pristato, J.Lukša ryžosi eiti į susitikimą. Tačiau jis net neįtarė apie galimą bendražygio išdavystę.J.Lukša tuo metu gyveno Adolfo Ramanausko-Vanago slėptuvėje. Susitikimo su Kukausku vieta buvo numatyta Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km. nuo Garliavos).Į susitikimo vietą pamiškėje J.Lukša atėjo iš kaimo pusės. Jį lydėjo partizanai Lakštingala, Spyglys bei Klajūnas. J.Lukšą sutartoje vietoje sutiko Kukausko ryšininkas “Aitvaras” – Staškevičius, kuris iš tikrųjų buvo enkavedistų agentas. J.Lukša, norėdamas įsitikinti, ar šis ryšininkas nėra NKVD užverbuotas, pirmiausia patikrino, ar jo šoviniai užsieniniai, o po to pasiuntė jį pas Kukauską su rašteliu, kuriame parašė: “Susitiksiu tik su pačiu. Kai pasakysiu: “Čia aš – tavo draugas Juozas”, atsiliepk: “Aš čia – tavo draugas Jonas.” Netrukus Aitvaras grįžo su Kukausko rašteliu “Laukiu!”.J.Lukša, perskaitęs raštelį, nutarė eiti į susitikimą. Priekyje ėjo enkavedistų agentas Aitvaras. Tačiau jis netyčia nuklydo nuo tos vietos, kur laukė Kukauskas. Iš krūmų pasigirdo balsai:”Kas eina?”. “Čia aš – tavo draugas Juozas”,- atsiliepė J.Lukša. Tačiau sutarto atsakymo nebuvo. J.Lukša suprato, kad pateko į pasalą ir pradėjo šaudyti. Tačiau atsilaikyti prieš dešimteriopai didesnį enkavedistų būrį J.Lukša negalėjo. Nepavyko jam ir atsitraukti bei pasislėpti. Čia J.Lukša ir žuvo.Vertindama J.Lukšos rezistencinę veiklą ir atliktus darbus, Lietuvos partizanų vadovybė apdovanojo jį I-jo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi ( su kardais ) ir suteikė Laisvės Kovotojo Karžygio vardą bei partizanų majoro laipsnį.J.Lukša buvo paskutinis iš tų, kurie žuvo atkeliavę iš Vakarų su pagalba kovojančiai Lietuvai. Pirmas žuvo Benediktas Trumpys, po jo Julijonas Būtėnas. Klemensas Širvys buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Po teismo kalėjo lageryje. Šiuo metu K.Širvys dar gyvas, gyvena Kybartuose.Į paskutinį susitikimą J.Lukšą lydėjęs partizanas Povilas Pečiulaitis- Lakštingala taip pat liko gyvas. Jam per susišaudymą pavyko atsitraukti ir pasislėpti. Tačiau po kiek laiko P.Pečiulaitis buvo suimtas, nuteistas ir kalėjo lageryje beveik 25m. Jis grįžo į Lietuvą, o po kiek liako išvyko gyventi į JAV.Kitiems J.Lukšą lydėjusiems partizanams taip pat pavyko pasislėpti, tačiau vėlesnis jų likimas nežinomas.Partizanas Juozas Lukša, išgyvenęs tik 30 metų ir žuvęs kaip laisvės kovotojas, simbolizuoja Lietuvos jaunimą, išaugusį nepriklausomybės sutemų išvakarėse ir turėjusį ne tik pasiaukojimo dvasią, bet ir atsakomybę už tautos likimą okupantų siautėjimo metais.Juozas Lukša yra ir bus Lietuvos jaunimo tragiškos heroikos atstovas. Jis telkė apie save ne tik bendraamžius, bet ir vyresnius už save kovotojus, kurių daugelis savo meilę ir pagarbą Tėvynei įrodė savo asmenine gyvybės kaina.Tegul Juozo Lukšos ir jo bendražygių gyvenimas bei mirtis teikia mums stiprybės ir vilties. Vilties ir tikėjimo savo tautos bei valstybės ateitimi. Neužmirškime savo didvyrių, būkime verti jų!Įvairiu metu išeivijoje buvo iškilmingai minimos šio legendinio partizanų vado gimimo ir žūties metinės, įvairiuose laikraščiuose ir knygose aprašytas jo gyvenimas bei kova. Jo vardu pavadintos Los Andželo šaulių ir Čikagos moksleivių ateitninkų kuopos. Čikagoje ateitininkų namų sodelyje J. Lukšos ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę garbei pastatytas koplytstulpis (aut. A. Poskočimas). Dr. N. Bražėnaitei sutikus 1993 m. JAV išleista knyga ,,Laiškai mylimosioms”, kurioje sudėti visi 136 jai rašyti Daumanto laiškai. 1994 m. įkurtas J. Lukšos – Daumanto fondas, kurio pagrindinis tikslas remti partizaninių kovų vietų ir partizanų kapų tvarkymą, istorinės (rezistencinės) atminties puoselėjimą, jaunimo patriotinį ugdymą.Lietuvoje J. Lukšos – Daumanto atminimu ir įamžinimu labiausiai rūpinasi jo brolis Antanas Lukša.Dar 1973 m. Povilas Pečiulaitis J. Lukšos žuvimo vietoje pastatė medinį kryžių. Atgimimo metu, 1989 m. Garliavos aktyvistų iniciatyva, toje vietoje buvo pastatytas naujas, metalinis kryžius, o 1990 m. viena iš Garliavos gatvių, vedanti į Daumanto žuvimo vietą, pavadinta Juozo Lukšos vardu. 1994 m. J. Lukšos vardu pavadinta Garliavos 3-čia vidurinė mokykla (direktorius V. Vitkauskas), tais pačiais metais prie mokyklos pastatytas stogastulpis (aut. A. A. Teresius), atidarytas “Laisvės kovotojų” muziejus su plačia J. Lukšai skirta ekspozicija ir gausia rezistencinės bei istorinės literatūros biblioteka.1995 m. režisierius V. V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą apie J. Lukšą – “Baladė apie Daumantą”, įamžindamas ne tik jį, bet ir artimiausius jo bendražygius bei draugus.1995 m. Antano Lukšos iniciatyva tėviškėje buvo pastatytas atminimo kryžius (aut. E. Šimanskis), o Veiverių Skausmo kalnelyje atidengtas kompozicinis paminklas – kryžius (aut. P. Petraitis ir L.Juozėnas ), kurie tartum įamžino ne tik trijų brolių – Stasio, Jurgio ir Juozo, bet ir visos Lukšų šeimos didvyriškumą bei tragizmą.1996 m. rudenį Juozo Lukšos – Daumanto 75-ųjų gimimo ir 45-ųjų žuvimo metinių proga, iškilmingi renginiai vyko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje, o Veiveriuose (prie buv. Mokytojų seminarijos), atidengtas naujas ir didingas paminklas Juozui Lukšai – Daumantui (aut. V. Cikana).1998 m. lapkričio 23 d. Garliavos J. Lukšos gimnazijoje organizuota istorijos pamoka – konferencija “Pasipriešinimo istorija – praeities priesakai ateičiai”, skirta J. Lukšai – Daumntui ir visiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Renginyje dalyvavo Juozo Lukšos brolis Antanas, buvę rezistentai Jonas Pajaujis (Švedija), Adolfas ir Jadvyga Damušiai, partizanų vado A. Ramanausko – Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė – Skokauskienė, partizanų vado Juozo Vitkaus – Kazimieraičio vaikaitis kun. Gintaras Vitkus ir kt.1999 m. rugsėjo mėn. 4 d. J. Lukšos – Daumanto žuvimo vietoje atidengtas ir pašventintas naujas monumentalus paminklas (aut. J. Mikėnas, skulpt. J. Šlivinskas). Senasis J. Lukšos vietoje stovėjęs kryžius ir paminklinis akmuo iškilmingai perkeltas bei pastatytas Garliavos Jonučių kapinėse Laisvės kovotojų ir tremtinių panteone.

Leave a Comment