Konkurencijos įtaka organizacijų veiklai

2528 0

Turinys

Įvadas..............................2

1.Konkurencijos įtaka organizacijų veiklai ........................3

1.1 Konkurencijos sąvoka.............................. 3

1.2 Konkurencijos modeliai ..............................3

1.3Konkurencijos politika.............................. 5

1.4 Konkurencijos įstatymas ..............................6

1.5Konkurencija ir jo įtaka tarp organizacijų .......................7

Išvados .............................. 9

Literatūra.............................. 10

Įvadas

Iššūkis nugalėti konkurencinėje kovoje tapo esmine šiuolaikinio verslo dalimi. Daug laiko turime skirti konkurentų naudojamai metodikai bei strategijai pažinti, nuo to labai priklauso visas mūsų sprendimų priėmimo procesas.

Lietuvoje smulkios įmonės jungiasi į didesnes, visiškai nereiškia, kad įsigali monopolistai. Nors prieš dešimtį metų Lietuvoje buvo kelios dešimtys pieno įmonių, jos tarpusavyje nekonkuravo. Tačiau, esant laisvos prekybos sutartims, didesnėms tarptautinių mainų galimybėms ir ūkkinės veiklos laisvei, jei jos, tarkime, visos susijungtų į vieną, netgi tada konkurencija būtų daug didesnė dėl užsienio gamintojų ir potencialių gamintojų, bet kada galinčių atsirasti Lietuvoje. Konkurencija yra silpna ne ten, kur veikia stambios įmonės, o ten, kur valdžia riboja naujų veikėjų galimybes ateiti į rinką.

Koncentracijos ribojimas į antrą planą nustumia tikrąsias problemas, trukdančias atsirasti laisvos rinkos ir konkurencijos vaisiams. Nors Įstatymas suteikia Konkurencijos tarybai įgaliojimus prižiūrėti, ar valstybėje priimami teisės aktai neteikia privilegijų ir neriboja konkurencijos, šiomis galiomis naudojamasi retai. Užuot nuukreipus pagrindinį dėmesį į “teisėtas” monopolijas,

1.Konkurencijos įtaka organizacijų veiklai

1.1Konkurencijos sąvoka

Konkurencija – gamintojų, vartotojų ir kitų ekonomikos subjektų varžymasis dėl rinkų, prekių ir kitų išteklių.

Konkurencija atsiranda tada, kai vienoje sferoje – prekyboje, gamyboje, prekių paskirstyme ar kitoje veikloje atsiranda keli subjektai, užsiimantys tokia pa

ačia veikla.

Didelė teorinės laisvosios rinkos analizės dalis pagrįsta vadinamuoji teisingos konkurencijos modeliu. Jei nukrypimų nuo šio modelio nebegalima laikyti nereikšmingais, kalbama apie iškreiptos konkurencijos aplinkybes.

Kontroliuojantis asmuo – juridinis ar fizinis asmuo, turintis arba įgyjantis ūkio subjekto kontrolės teisę. Kontroliuojančiu asmeniu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, užsienietis ar asmuo be pilietybės arba ūkio subjektas, taip pat valstybės valdymo ir savivaldos institucijos. Sutuoktiniai ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi vienu kontroliuojančiu asmeniu. Jeigu du ar daugiau juridinių ar fizinių asmenų, veikdami susitarimo pagrindu, įsigyja koncentruojamo ūkio subjekto kontrolę, tai kiekvienas iš šių juridinių ar fizinių asmenų yra laikomas kontroliuojančiu asmeniu.

1.2 Konkurencijos modeliai

Tobuloji konkurencija – teorinis ekonomikos modelis, kuriam esant laisvosios rinkos taisyklės yra visuomenei optimalios ir užtikrina efektyviausius gerovės kūrimo kelius.Tobulos konkurencijos atveju turi būti teeisingi arba labai artimi tiesai tokie teiginiai:

• Ir pirkėjų, ir pardavėjų yra pakankamai daug, kad kiekvieno jų indėlis į visos rinkos procesą būtų nykstamai mažas.

• Skirtingų gamintojų prekės tarpusavyje skiriasi labai nežymiai, todėl pirkėjas gali be vargo pakeisti gamintoją.

• Kiekvienas gamintojas bei pirkėjas gana gerai žino įvairių gamintojų siūlomas pardavimo kainas.

• Visi gamintojai gali naudotis tomis pačiomis gamybos technologijomis (nėra labai reikšmingų patentų ar kitų apribojimų).

• Naujas gamintojas gali įeiti į rinką be jokių rimtų apribojimų, įėjimo barjeras yra pakankamai žemas.

Tobulos konkurencijos at
tveju gamintojas negali ilgą laiką pardavinėti savo produkcijos didesne kaina, nei būtinos sanaudos šiai prekei pagaminti. Jei trumpą laiką susiklosto tokia padėtis, tai yra signalas ateiti į rinką konkuruojantiems gamintojams, kurie, siekdami įsitvirtinti, pamažu sumažina kainą iki minimalios.

Iškreipta konkurencija – rinkos santykiai, kuriems negalioja teisingos konkurencijos kriterijai. Susidarius iškreiptos konkurencijos aplinkybėms, pažeidžiamas Pareto principas. Tai reiškia, jog laisvosios rinkos dėsningumai gali patys savaime ir neužtikrinti optimaliausių gerovės kūrimo kelių.

Dažniausi iškreiptos konkurencijos atvejai yra šie:

• Monopolija – daug pirkėjų, bet tik vienas pardavėjas.

• Oligopolija – nepakankamas teisingai konkurencijai pardavėjų skaičius.

• Monopolistinė konkurencija – yra pakankamai daug pardavėjų, tačiau jų teikiamos paslaugos ar prekės pernelyg daug skiriasi tarpusavyje. Šiuo atveju kiekvienas pardavėjas tam tikrose ribose gali elgtis kaip monopolistas, nes pirkėjus jis praranda tik tas ribas peržengęs.

• Monopsonija – daug pardavėjų, tačiau tik vienas pirkėjas.

• Oligopsonija – pernelyg mažas teisingai konkurencijai pirkėjų skaičius.

• Nepilnos informacijos rinka – pirkėjų ir pardavėjų pakanka, tačiau jie per mažai žino apie greta vykstančių kitų pirkimo ir pardavimo sandorių sąlygas. Ši situacija dažniausiai minima nagrinėjant darbo paiešką bei pasiūlą, bet galima ir kitur.

Iškreipta konkurencija taip atsiranda labai staigiai keičiantis rinkos poreikiams, jei pardavejui nepakanka laiko jais sekti. Pavyzdžiui, norinčiam tuojau pat rasti labai paklausios specialybės darbuotoją darbdaviui gali tekti siūlyti net ir žymiai didesnę algą, ne
ei ta, kuri nusistovėtų pusiausvyroje rinkoje. Taip yra todėl, kad pakeisti specialybę net ir to norintiems reikia laiko. Per keletą metų naujų specialistų paruošiama pakankamai ir specialybė nustoja būti paklausi ir žadanti didesnius nei rinkos apsprendžiami atlyginimus.

1.3Konkurencijos politika

Dėl rinkos santykių ribotumo rinkos savireguliacinis mechanizmas pats savaime nėra pajėgus užtikrinti nei veiksmingos konkurencijos rinkoje, nei visuomenės keliamų ekonominių ir socialinių tikslų įgyvendinimo, todėl konkurencijos politika, kaip pagalba rinkos mechanizmui, tampa reikšminga šalies ekonominės politikos dalimi. Ja siekiama, kad iš įmonių tarpusavio konkurencijos vartotojai gautų didžiausią galimą naudą (prekių kokybė ir kaina, pažangiausių technologijų diegimas, naujovių taikymas) ir tuo pat metu būtų apsaugoti nuo nesąžiningų veiksmų, klaidinimo, pavojaus sveikatai ir aplinkai. To galima pasiekti, kai rinkoje veikia nepriklausomi vienas nuo kito gamintojai kurių kiekvieną veikia konkurencinis spaudimas iš kitų tiekėjų pusės, tačiau tam savo ruožtu būtina apsauga nuo konkurenciją tarp gamintojų iškraipančių ar panaikinančių veiksmų – susitarimų tarp konkurentų dėl aukštesnių kainų, konkurenciją panaikinančių susijungimų, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje ir pan. – siekiant, kad firmos tikrai konkuruotų tarpusavyje.

Konkurencijos politika – tai valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms keliamų ekonominių ir socialinių tikslų bei jų įgyvendinimo priemonių visuma siekiant apsaugoti šalies ūkį nuo bet kokių veiksmų, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos rinkoje panaikinimas, iškraipymas ar apribojimas, skatinti ko

onkurenciją tarp įmonių ir diegti ją monopoliniuose ekonomikos sektoriuose, taip pat užkirsti kelią panaudoti nesąžiningus konkurencinės kovos būdus ir priemones. Pagrindinės konkurencijos politikos kryptys siekiant, kad savarankiški ūkio subjektai sąžiningai konkuruotų tarpusavyje, yra:

• konkurenciją ribojančių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje draudimas siekiant, pavyzdžiui, kad įmonės nevengtų varžytis tarpusavyje dėl patraukliausių vartotojams kainų ar nenaudotų savo rinkos galios konkurencijai užgniaužti;

• rinkos koncentracijos kontrolė prižiūrint, kad rinkoje nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis;

• monopolinių ūkio sektorių liberalizavimas atveriant šiuos sektorius konkurencijai;

• valstybės pagalbos kontrolė stebint, kad nebūtų reikšmingai sutrikdyta įprastinė konkurencijos jėgų pusiausvyra;

• nesąžiningų konkurencijos veiksmų draudimas ir vartotojų apsauga.

1.4 Konkurencijos įstatymas

Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.

Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

Konkurencijos įstatymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie yra tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis , vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais veiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.

LR Konkurencijos įstatymas numato ir priemones, kaip kovoti su neteisėtais konkurencijos veiksmais. Tarkim ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl :

o neteisėtų veiksmų nutraukimo;

o padarytos žalos atlyginimo;

o įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją;

o prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų.

1.5 Konkurencijos taryba

Įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje r

. . .

Išvados

Įgyvendinant konkurencijos apsaugos ar skatinimo priemones, svarbu nepamiršti, kad konkurencija rinkoje nėra savitikslė. Tai priemonė, padedanti siekti kitų ekonominių ir socialinių valstybės tikslų, todėl pasitaiko atvejų, kai valstybė pati sukuria kliūtis konkurencijai rinkoje arba leidžia ją apriboti, jeigu konkretus visuomenės interesas yra svarbesnis nei konkurencijos užtikrinimas. Kai kurie ūkio sektoriai yra natūralios monopolijos, kur konkurencijos skatinimo sąnaudos pranoktų jos teikiamą naudą. Dirbtinis konkurencijos diegimas tose rinkose, kur jos anksčiau nebuvo, gali turėti skausmingų pašalinių poveikių, ypač jeigu valstybės politika konkrečiame ūkio sektoriuje neapsiriboja vien maža kaina.

Konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina.

Iš dalies esama konkurencija rinkoje yra gerai, o iš kitos blogai, bet reikia mokėti su ja gyventi ir mokėti priimti yvairius stiprius smūgius.

Konkurencija gali ilgą laiką egzistuti, tuomet kai ją saugo įstatymai.

Literatūra

1. Skominas, V. ir kt. Mikroekonomika

2. Konkurencijos įstatymas http://www.konkuren.lt/konkurencija/istatymas.htm

3. Barzdenytė, Bronislava Kainodara ir konkurencija

4. Valdemaras Makutėnas, Daiva Makutėnienė Ekonomika

Join the Conversation

×
×