Kada mes žuvom dėl Tėvynės” Laisvės kovotojo, karžygio Jurgio Krikščiūno “Rimvydo” ir laisvės kovotojo Vytauto Prabulio Žaibo” 53-iosioms žūties metinėms atminti
Nors daugel kraujo jau pralieta, Mūs kraujo žymės vėliavoj, Bet nenuleiski, Taure, kardo, Nes Dievas laimins šioj kovoj.
Kovot prisiekėme Tėvynei – Mūs priesaika ir liks šventa. Krauju įrašėme ant žemės: Per amžius būsi Tu laisva!
(Iš Tauro apygardos partizanų himno)
1944 m. vasarą Lietuvą užtvindė antroji sovietinės okupacijos banga. Neturint vyriausybės, kariuomenės, vadovybės, ryžtasi gintis. Pasipriešinti sunkesnėmis aplinkybėmis, negu kad tai galėjo būti 1940 m. vasarą. Tuomet lietuvių budrumą užmigdė patys valstybės vadovai, dabar reikėjo stoti prieš žiaurų sovietinės armijos ir represinių struktūrų elgesį Lietuvoje, krašto okupaciją. Lėmė žmonių, išauklėtų patriotizmo dvasia, idealizmas, meilė savam kraštui ir… pasitikėjimas, kad demokratiški Vakarai nepaliks Lietuvos sovietiniam grobikui.
Pavlo Vetrovo divizijos (atvykusios čionai po baudžiamųjų čečėnų ir Krymo totorių perkeldinimo ir tramdymo misijos”) žiaurumai neleido vietos žmonėms galvoti apie pasipriešinimo pasekmes, savo kaimynų nuotaikas – slapstytis ir gintis buvo gyvybiškas reikalas. Ramūs, taikūs ūkininkai, šalia mokytojų, karininkų, inteligentų, jaunos merginos ir moterys stojo ginti save, savo kraštą. Nuvargusios motinos laimino savo sūnus ir dukras, priverstus kovoti, Sibire apverkdavo jų žūtį, išniekinimą – nes savoj Tėvynėj ašarų nenorėjo, kartais ir negalėjo priešo akivaizdoje rodyti.
Tokiomis aplinkybėmis į mūsų kraštą – Suvalkų apskritį, kitokius vargus kenčiančią, pas vietos lietuvius, dar netikrus dėl savo likimo, nuo 1945 m. pradėjo glaustis iš artimo pasienio atbėgę Lietuvos gyventojai: vyrai, besislepiantys nuo gaudynių į sovietinę armiją, ar iš apsupties prasiveržę partizanai, turintys giminių šiame krašte.
Tuomet sieną dar buvo galima nesunkiai kirsti. Giminaičiai ar idealistiškai nusiteikę vietiniai lietuviai parūpindavo asmens dokumentus, Punsko parapijoje buvo galima gauti bažnytinius dokumentus.
Tuo tarpu besitęsianti laisvės kova reikalavo užmegzti pastovius ryšius su laisvu pasauliu, lietuvių, pasitraukusių iš Lietuvos, politiniais veiksniais, iš jų tikėtasi rimtos paramos ir išsigelbėjimo. Šios misijos ėmėsi arčiausiai sienos su Lenkija veikianti Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadovybė.
Sangrūdos partizanų grupės vadas (nuo 1945 m. vasaros Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-osios kuopos vadas) Adolfas Valenta Ožys” 1945 m. vizitavo Suvalkų apskrities pasienyje su Lietuva besislapstančius bei jau legaliai apsigyvenusius Lietuvos partizanus ar su jais turinčius ryšių vyrus. Čia buvo sukomplektuotas minėtos Vytauto rinktinės 4-osios kuopos 3-iasis būrys (jo sudėtyje nuolat buvo 10-15 kovotojų) ryšių per Lenkijos-Lietuvos sieną apsaugai palaikyti. Įkurtas ir rezervinis būrys. Pirmuoju 3-iojo būrio vadu pasiunčiamas b. Lietuvos kariuomenės puskarininkis Antanas Sniževičius Erelis”. Vėliau būriui vadovavo Bonifacas Rutkauskas Apuokas, Antanas Marcinonis Balandis”, Dzūkas”, Stasys Gurevičius Nykštukas” (vienas iš paskutinių Lietuvos partizanų, žuvęs su dviem lenkų kovotojais 1953 m. valant” Augustavo miškus), Gediminas Lastauskas Garnys”.
Šie partizanai ilgėliau apsistodavo pas ūkininkus rėmėjus (apie partizanų globėjus mūsų krašte parašysime atskirai) ar giminaičius. Jie negalėjo čia vartoti ginklo (nebent trumpąjį ginklą savigynai) ir atlikti kovinių operacijų be aukštesnės vadovybės leidimo. Jų užduotis Lenkijoje buvo žvalgyba ir ryšių apsauga.
Trys sėkmingi Juozo Lukšos prasiveržimai per 1946 m. tapusia geležine Lenkijos-Lietuvos (SSRS) sieną MVD (Vidaus reikalų ministeriją) ir pasienio tarnybas pastatė ant kojų.
1947 05 08 d. sieną į Lenkiją kirto J. Lukša “Kęstutis”, Jurgis Krikščiūnas Vytautas”- jų apsaugoje žygiavo Aleksas Keleris Tigras” (kilęs iš Vaitakiemio kaimo), Bonifacas Rutkauskas Apuokas”, Stasys Gurevičius Nykštukas”. Du pirmieji, Lenkijos lietuvių padedami, pro Varšuvą nuvyko į Gdynę, kur Jonas Čiuberkis ir Mykolas Pečeliūnas (b. Štuthofo nacių lagerio kaliniai) padėjo susisiekti su Vakarais.
1947 06 05 d. J. Lukša ir J. Krikščiūnas, lydimi B. Rutkausko, A. Martinonio ir Antano Sliaužio “Dagilio”, grįžo atgal. Perėję sieną netoli Reketijos užkardos jie buvo netikėtai apšaudyti sovietų pasieniečių. Paremti juos atlydėjusių iki Lietuvos sienos Stasio Gurevičiaus Nykštuko” ir Antano Kvedaravičiaus Šeško” ugnimi laimingai prasiveržė į Lietuvos gilumą. Ten prasidėjo aršios jų gaudynės.
1947 m. gruodžio pabaigoje J. Lukša Skirmantas” ir Kazimieras Pyplys Mažytis” su apsauga sieną į Lenkiją (tikslas – išvykti į Vakarus ryšių ir politiniais reikalais) kirto jau per Rytprūsių žemę, keliolika kilometrų už Vištyčio per Romintos upelį. Dėl išdavystės šis ruožas buvo stipriai saugomas, kelią skintis reikėjo ugnimi. Lenkijos pusėje taip pat teko susikauti su pasieniečiais ir milicija. Viskas baigėsi laimingai, kelionės tikslas buvo pasiektas.
Kokios įtampos ir budrumo reikėjo kertant sieną, aprašė 4-osios kuopos partizanas Antanas Kružikas. 100 m nuo sienos linijos buvo mirties zona. Toliau buvusi 20 metrų akėjama juosta, o už jos spygliuotų vielų tvora, vietomis dviguba. Prieš tvorą buvo išdėstytos gerai paslėptos raketinę signalizaciją ir minas jungiančios vielos. Dar per pusę kilometro gilyn nebuvo nei vieno gyventojo – tai pirmoji zona. Toliau antroji zona – apie 2 km pločio. Jos gyventojai pasuose turėjo spaudą antroji zona”. Už jos gilyn driekėsi 10 km pločio trečioji zona. Jos gyventojai turėjo spaudą trečioji zona”. Norint patekti į antrąją ir trečiąją zonas, reikėjo gauti specialius leidimus. Norint iš trečiosios zonos nueiti į antrąją net pas kaimyną taip pat reikėjo leidimo. Juos išduodavo Marijampolėje esantis pasienio štabas. Pasienį saugojo kas penki kilometrai išdėstytos užkardos, turinčios po šimtinę kareivių. Pasienio ruože ypač aktyviai veikė MVD ir karinės žvalgybos bei kontržvalgybos struktūros. Čia nuolat bastėsi stribai. Taigi sieną kertančiam ginkluotam partizanų būriui reikėjo gero pasiruošimo, drąsos ir… laimės. Taigi dabar geriau suprantamas tampa ir mūsų” partizanų veikimas. Juoba kad žūtys ir partizanų suėmimai leido sovietų represiniams organams vis skaudžiau persekioti laisvės kovotojus.
Partizanų gyvenimo kasdienybė – tai ne romantiški nuotykiai. Pirmiausia nuolatinė įtampa dėl pavojų, kurie ilgainiui vis dažniau kildavo iš artimųjų. Teko kęsti alkį ir nepalankias oro sąlygas, medikamentų, ginklų stoką. Kovose įgytos žaizdos, ligos, ypač reumatizmas, plaučių tuberkuliozė dėl ilgo slapstymosi bunkeriuose, miškuose ar pelkėse. Vakaruose būdamas Lukša į pirmąją reikmenų eilę įrikiavo ir sanitarines priemones: vaistus nuo kraujo užkrėtimo, pūliavimo, reumatizmo, džiovos, peršalimo, tvarsčius ir kt.
Partizanų negalavimai, artimųjų netektys labai veikė jų savitvardą. Partizanai gyveno nuolatiniame pavojuje. Jiems pasisekdavo rasti laikinų užuovėjų, bet niekad tikro prieglobsčio. Nebuvo vietos, kurioje Lietuvos partizanai galėjo jaustis saugiai, kur neužklups jų priešas.
Šias nuoskaudas ir nepriteklius mažindavo rėmėjų nuoširdumas, aplinkos draugiškumas. Tačiau atsipalaidavę nuo įtampos partizanai retkarčiais atsipalaiduodavo ir nuo tarnybinės bei vidinės drausmės. Nesaikiai išgerdavo ar patriukšmaudavo vakaruškose, kur atrodydavo, kad yra saugu. Tuo sukeldavo sau ir kitiems pavojų, konfliktus. Dėl to būta net aukų. Partizanų vadovybė daug dėmesio skyrė drausmei palaikyti.
Tauro apygardoje buvo dviejų rūšių teismai. Vienas jų – Brolių teismas, kurio narius paskirdavo rinktinės vadas. Jis teisė kovotojus, “kurie savo netinkamu elgesiu žemina laisvės kovotojų ir visos tautos garbę. Apygardoje buvęs ir Karo lauko teismas. Opiausios problemos buvo nepateisinamas smurto vartojimas prieš vietos gyventojus ir girtavimas. Prieš tokį partizanų atsipalaidavimą labai griežtai pasisakydavo jų vadai.
Šiuos reiškinius reikia labai giliai apmąstyti. Skubūs tą silpnybę turinčiųjų kaltinimai gali būti ne vietoje. Partizanai bijojo drastiškų tardymų, kankinimų akivaizdoje dažnai rinkdavosi mirtį, kad nepakenktų artimiesiems, draugams. Eilinių partizanų ir jų aukštųjų vadų ryžtas gyviems nepasiduoti daug pasako apie juos, jų įsitikinimus dėl teisingos kovos ir aplinką, kuri tokius patriotus išauklėjo. Taigi tokie kovotojai lengvabūdžiai, matyt, nebuvo.
Kai Lukša su Pypliu išvyko į Vakarus, ryšių su užsieniu reikalai gulė ant Jurgio Krikščiūno pečių. Jo paties likimas nebuvo lengvas. Pažvelkime į jo laišką seserims į JAV, išsiųstą iš Lenkijos pirmosios kelionės metu.
Brangieji. Dar prieš tris metus mes išsiskyrėme Panemunėje, kai riaumojimai fronto drebino orą. Daug vargo, ašarų ir nemunai kraujo nutekėjo, tačiau dar žmonijos kančios nesibaigia. (…) Pirmiausia, manau, Jums įdomiausia savo likusių šeimos narių likimas. Lėlė ir Vėjas dar tebegyvena savame name… Mikas vedė Birutę ir antrą kartą pateko į kalėjimą. Gavo dešimt metų katorgos darbų ir dabar yra Vilniaus išskyrstymo lageryje. Jam sėdint kalėjime Birutė pagimdė mergaitę, kuri tuoj pat mirė… P. Velykis sėdi nuo 1945 metų kalėjime ir, atrodo, gali mirti, nes į pasimatymą su žmona jau atnešė ant neštuvų. Edis vedė kažkokią mergaitę iš džiovininkų sanatorijos… Kazys slapstosi ir negyvena Kaune. Širka žuvo. Jurka ištremtas į Sibirą. Aš pats tarnauju miškų departamente, o viršininkas drg. Mirtis.
Bendras vaizdas Panemunės liūdnas. Draugiškos respublikos beveik iškirto Basanavičiaus parką. Daug namų sukūreno, visos tvoros ypač Klevų gatvės sukūrentos. Langai daugumoje išmušti (ne karo priežastis). Šiukšles pila ant gatvės… (…) Pats Kauno miestas labai nukentėjo ne nuo karo, kiek nuo brolių (suprask – sovietų – B.M.). Ką jie sako, kad vyksta atstatymas, netikėkite. Pats gyvenimas yra baisus. Kraujas liejasi upeliais, o ešalonas paskui ešaloną vyksta vis Sibiran. Jei greit karas neprasidės, mūsų tautos likimas liūdnas.
(…) Buvau susitikęs su p. Matulevičium ir girdėjau, kad Lėlė (Rimvydo sesuo – B.M.) ištekėjo už kažkokio svetimšalio, tas mane kažkaip nemaloniai paveikė, aš to iš jos nelaukiau. Kai gavau pirmą žinią apie juos Lietuvoje, tai buvo miške po kautynių. Aš su draugais ginčijausi, kad ji išsirinko lietuvį. Gailiuos, kad jos vaikai bus jau ne lietuviai…”