Žmogus ir gamta

Gamta ir žmogus

Žmonija išranda vis galingesnių techninių priemonių gamtai pertvarkyti.Mes jau galime sukurti dirbtines „jūras“, mes jau pajėgūs ištirpdytiašigalių ledynus, nusausinti visus užpelkėjusius žemės plotus. Dideliųpermainų gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris iš pagrindų keičiagamtinių kompleksų struktūrą, kasdien vis daugiau ima iš gamtos ir sudaroatliekų problemą.

(Arturas Maurinis)

Jau daugybę tūkstantmečių žmonės domisi įvairiais gamtos reiškiniais,kaip žaibai, griaustiniai, viesulai…. Senovėje buvo labai žavėtasi gamtosgalybe ir sugebėjimais. Negalėdami suprasti ir paaiškinti kodėl vykstavienas ar kitas gamtos reiškinys, žmonės pradėjo juos garbinti, statytišventyklas ir aukoti jiems. Žmonija jau išsiaiškino kodėl Žemėje vykstavienas ar kitas procesas, ir nebestato jiems šventyklų, tačiau taip irnesugebėjo pažaboti stichijos. Pažaboti gamtos neįmanoma- galima prie jostik prisitaikyti. Įsivaizduokime planetą be viska savo kelyje naikinančiųtornadų, tropinių audrų, kurios sukelia pražūtingas audras ir t.t. Tadakasmet nežūtų šimtai tūkstančių žmonių. Bet taip niekada nebus, nes gamtayra nepastovi ir nenuspėjama, o jos galia neapsakoma. Viena iš aktualiausių problemų pasaulyje dabar yra gamtos ir gamtinėsaplinkos apsauga. Surinkus vien tik faktus iš šiaip nemalonių spaudojepasirodančių informacijos eilučių, susidarytų storiausi tomai. Juoseaptiktume duomenų apie naftos plėvele apsitraukusius didžiulius vandenynųplotus, užterštas upes ir ežerus, kur nyksta ne tik vandens gyvūnijospasaulis, bet ir žmogui pavojinga maudytis. Dėl chemijos pramonės atliekųatsirado naujų baisių ligų… Tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, kuriųgatvėse tvyro smogas ir automobilių išmetamų dujų kvapas, žmonėms dažnaiišsivysto įvairios kvėpavimo takų ligos ir neretai plaučių vėžys. Šių

reiškinių kompleksas vadinamas ekologine krize. Daugelis šalių deda pastangas ir skiria daugybę lėšų, kad įveiktųekologines krizes ir pradeda prevencines programas. Šių programų yraįvairių formų, tačiau viena jų yra labiausiai paplitusi- gamtos paminklų,nacionalinių bei regioninių parkų steigimas. Vyriausybės siekia kuo labiauišlaikyti krašto unikalumą, todėl ir steigia saugomus objektus. Žmonėsmatydami naturalų gamtos grožį pradeda mąstyti apie mūsų veiksmusžlugdančius jį. Mes visi turėtume išmokti vertinti gamtą ne kaip savotarnaitę, o kaip šeimininkę, be kurios mes niekaip neišsiverstumėme. Kitas prevencinis būdas yra nykstančios faunos ir floros išsaugojimas.Lietuvos raudonoji knyga- tai saugomų retų ir nykstančių gyvūnų, augalijosir grybų rūšių sąrašas, taip pat informacija apie šių rūšių retumą, jiemsgresiantį išnykimo pavojų ir priemones jiems išsaugoti. Prieš 27 metus, kaibuvo įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į ją įrašyta 30 nykstančių augalųrūšių ir 42 gyvūnų rūšys. Kadangi mūsų šalis labai rūpinasi retų,nykstančių ir lengvai pažeidžiamų rūšių bei jų buveinių apsaugą, per trisdešimtmečius šis skaičius padidėjo šimteriopai. Į jį įtraukta 815 saugomųrūšių. Šį sąrašą sudaro, tvarko ir tikslina Aplinkos ministerija. Dabarrengiama nauja Raudonosios knygos sąrašo redakcija, nes pastaraisiaismetais pagausėjo duomenų apie daugelio rūšių būklę. Dar vienas, bet visuomenei nelabai priimtinas būdas išsaugoti gyvūnijaiyra zoologijos sodai. Lietuvoje, tiksliau Kaune taip pat yra zoologijossodas. Daugelis žmonių mano, kad gyvūnai ten jaučiasi laimingi, tačiau taipnėra. Gyvūnai ten neturi pakankamai vietos, begalinis žmonių dėmesys juostrikdo, maisto ir pastogės trūkumai yra daugelio zoologijos sodų trūkumai.Gyvūnai soduose laikomi ne vien pramogai, bet juos stengiamasi veisti ir
didinti jų populiacijas, tačiau nelaisvės sąlygomis tai yra ypatingaisunku. Bet kad ir kaip atrodytų žiauru, daugelis zoologijos sodų verčiasiiš gyvūnų ekspozicijų. Juk žmonės gyvūnus turi pamatyti ne tikliteratūroje, bet ir realiame pasaulyje. Literatūra ir gamta buvo susieta vienas su kitu jau prieš daugybę metų.Daugelis poetų ir rašytojų savo raštuose parodė kaip glaudžiai liaudiesžmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtosvaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų,įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinasliaudies kūrybos elementų. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamukonkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvosmiško gyvenimą. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausiągamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio „Metuose“. Poetas stipriaijautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyvenosubtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiauniuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje”. A.Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtosbendravimą, liaudies žmogaus pasaulėvaizdį. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti.Visi gerbė miškus. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomissunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio,paguodos, džiaugsmo. (…) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs,

Taip visados raminęs, visados mylėjęs:

Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs.” Prisimenant Simono Daukanto veikaluose nupieštą senovės Lietuvos gamtospeizažą ir jį palyginus matome du skirtingus paveikslus. Senovėje giriosbuvo tankios, be tarpkrūmių kurios niūksojo kaip jūra. Pušynus, beržynus,

eglynus, ąžuolynus buvo išvagoję upeliai ir upės. Visas kraštas kaip vienagiria niūksojo. 1564-1566 m. matininkai pačiuose Žemaičiuose paliko giriasnematuotas todėl, nes žmogus tenai įlįsti neįstengė.  Tačiau laikasnestovi vietoje, jis nenuilstamai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti… Viskaskeičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmogusįsibrovė į šventovę kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausiąkrašto brangenybę (mišką) dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokotiviską, ką taip saugojo protėviai. Visi supranta kokią įtaką žmogui turi gamta ir atvirkščiai. Gamta žmoguisuteikia viską, kad išgyventume: miškas- kurui ir pastogei, maistošaltinis, o be oro, kurį jis gamina, gyvybė žemėje nebūtu galima. Upės irjūros teikia mums maistą, vandenį, kurio mums labai reikia, patogųtransportą. O ką teikia mums pati žemė ir jos gelmės, net sunkuįsivaizduoti. Bet yra ir atvirkštinis procesas. Žmogus gamtai neša vienpražūtingas nelaimes. Dėl žmonių medienos poreikių nyksta „žemės plaučiai“–atogrąžų miškai, upės ir oras teršiami neapsakomais kiekiais, vyksta žemėserozija ir žmonija greit išnaudos visus žemės gelmių turtus. Taigi manomanymu žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Žmogus ir gamta tai vienasdalykas. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save.

Žmogus ir gamta

1. Gamtos išsaugojimas- viena svarbiausių dabarties problemų. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.