Žmogus ir gamta

Gamta ir žmogus

Žmonija išranda vis galingesnių techninių priemonių gamtai pertvarkyti.
Mes jau galime sukurti dirbtines „jūras“, mes jau pajėgūs ištirpdyti
ašigalių ledynus, nusausinti visus užpelkėjusius žemės plotus. Didelių
permainų gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris iš pagrindų keičia
gamtinių kompleksų struktūrą, kasdien vis daugiau ima iš gamtos ir sudaro
atliekų problemą.

(Arturas Maurinis)

Jau daugybę tūkstantmečių žmonės domisi įvairiais gamtos reiškiniais,
kaip žaibai, griaustiniai, viesulai.. Senovėje buvo labai žavėtasi gamtos
galybe ir sugebėjimais. Negalėdami suprasti ir paaiškinti kodėl vyksta
vienas ar kitas gamtos reiškinys, žmonės pradėjo juos garbinti, statyti
šventyklas ir aukoti jiiems. Žmonija jau išsiaiškino kodėl Žemėje vyksta
vienas ar kitas procesas, ir nebestato jiems šventyklų, tačiau taip ir
nesugebėjo pažaboti stichijos. Pažaboti gamtos neįmanoma- galima prie jos
tik prisitaikyti. Įsivaizduokime planetą be viska savo kelyje naikinančių
tornadų, tropinių audrų, kurios sukelia pražūtingas audras ir t.t. Tada
kasmet nežūtų šimtai tūkstančių žmonių. Bet taip niekada nebus, nes gamta
yra nepastovi ir nenuspėjama, o jos galia neapsakoma.

Viena iš aktualiausių problemų pasaulyje dabar yra gamtos ir gamtinės
aplinkos apsauga. Surinkus vien tik faktus iš šiaip nemalonių spaudoje
pasirodančių informacijos eilučių, susidarytų sstoriausi tomai. Juose
aptiktume duomenų apie naftos plėvele apsitraukusius didžiulius vandenynų
plotus, užterštas upes ir ežerus, kur nyksta ne tik vandens gyvūnijos
pasaulis, bet ir žmogui pavojinga maudytis. Dėl chemijos pramonės atliekų
atsirado naujų baisių ligų. Tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, kurių
gatvėse tvyro smogas ir au

utomobilių išmetamų dujų kvapas, žmonėms dažnai
išsivysto įvairios kvėpavimo takų ligos ir neretai plaučių vėžys. Šių
reiškinių kompleksas vadinamas ekologine krize.

Daugelis šalių deda pastangas ir skiria daugybę lėšų, kad įveiktų
ekologines krizes ir pradeda prevencines programas. Šių programų yra
įvairių formų, tačiau viena jų yra labiausiai paplitusi- gamtos paminklų,
nacionalinių bei regioninių parkų steigimas. Vyriausybės siekia kuo labiau
išlaikyti krašto unikalumą, todėl ir steigia saugomus objektus. Žmonės
matydami naturalų gamtos grožį pradeda mąstyti apie mūsų veiksmus
žlugdančius jį. Mes visi turėtume išmokti vertinti gamtą ne kaip savo
tarnaitę, o kaip šeimininkę, be kurios mes niekaip neišsiverstumėme.

Kitas prevencinis būdas yra nykstančios faunos ir floros išsaugojimas.
Lietuvos raudonoji knyga- tai saugomų retų ir nykstančių gyvūnų, augalijos
ir grybų rūšių sąrašas, taip pat informacija apie šių rūšių retumą, jiems
gresiantį išnykimo pavojų ir priemones jiems iššsaugoti. Prieš 27 metus, kai
buvo įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į ją įrašyta 30 nykstančių augalų
rūšių ir 42 gyvūnų rūšys. Kadangi mūsų šalis labai rūpinasi retų,
nykstančių ir lengvai pažeidžiamų rūšių bei jų buveinių apsaugą, per tris
dešimtmečius šis skaičius padidėjo šimteriopai. Į jį įtraukta 815 saugomų
rūšių. Šį sąrašą sudaro, tvarko ir tikslina Aplinkos ministerija. Dabar
rengiama nauja Raudonosios knygos sąrašo redakcija, nes pastaraisiais
metais pagausėjo duomenų apie daugelio rūšių būklę.

Dar vienas, bet visuomenei nelabai priimtinas būdas išsaugoti gyvūnijai
yra zoologijos sodai. Lietuvoje, tiksliau Kaune taip pat yra zoologijos
sodas. Daugelis žmonių mano, kad gy
yvūnai ten jaučiasi laimingi, tačiau taip
nėra. Gyvūnai ten neturi pakankamai vietos, begalinis žmonių dėmesys juos
trikdo, maisto ir pastogės trūkumai yra daugelio zoologijos sodų trūkumai.
Gyvūnai soduose laikomi ne vien pramogai, bet juos stengiamasi veisti ir
didinti jų populiacijas, tačiau nelaisvės sąlygomis tai yra ypatingai
sunku. Bet kad ir kaip atrodytų žiauru, daugelis zoologijos sodų verčiasi
iš gyvūnų ekspozicijų. Juk žmonės gyvūnus turi pamatyti ne tik
literatūroje, bet ir realiame pasaulyje.

Literatūra ir gamta buvo susieta vienas su kitu jau prieš daugybę metų.
Daugelis poetų ir rašytojų savo raštuose parodė kaip glaudžiai liaudies
žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“
lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos
vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų,
įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas
liaudies kūrybos elementų. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu
konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos
miško gyvenimą. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią
gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio „Metuose“. Poetas stipriai
jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno
subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau
niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje”. A.
Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos
bendravimą, liaudies žmogaus pasaulėvaizdį.

Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti.
Visi gerbė miškus. Miškas buvo ištikimas l
lietuvių draugas net pačiomis
sunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio,
paguodos, džiaugsmo.

(.) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs,

Taip visados raminęs, visados mylėjęs:

Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs.”

Prisimenant Simono Daukanto veikaluose nupieštą senovės Lietuvos gamtos
peizažą ir jį palyginus matome du skirtingus paveikslus. Senovėje girios
buvo tankios, be tarpkrūmių kurios niūksojo kaip jūra. Pušynus, beržynus,
eglynus, ąžuolynus buvo išvagoję upeliai ir upės. Visas kraštas kaip viena
giria niūksojo. 1564-1566 m. matininkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias
nematuotas todėl, nes žmogus tenai įlįsti neįstengė.  Tačiau laikas
nestovi vietoje, jis nenuilstamai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti. Viskas
keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmogus
įsibrovė į šventovę kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausią
krašto brangenybę (mišką) dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokoti
viską, ką taip saugojo protėviai.

Visi supranta kokią įtaką žmogui turi gamta ir atvirkščiai. Gamta žmogui
suteikia viską, kad išgyventume: miškas- kurui ir pastogei, maisto
šaltinis, o be oro, kurį jis gamina, gyvybė žemėje nebūtu galima. Upės ir
jūros teikia mums maistą, vandenį, kurio mums labai reikia, patogų
transportą. O ką teikia mums pati žemė ir jos gelmės, net sunku
įsivaizduoti. Bet yra ir atvirkštinis procesas. Žmogus gamtai neša vien
pražūtingas nelaimes. Dėl žmonių medienos poreikių nyksta „žemės plaučiai“
–atogrąžų miškai, upės ir oras teršiami neapsakomais kiekiais, vyksta žemės
erozija ir žmonija greit išnaudos visus žemės gelmių turtus. Taigi mano
manymu žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Ž

Žmogus ir gamta tai vienas
dalykas. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save.

Žmogus ir gamta

1. Gamtos išsaugojimas- viena svarbiausių dabarties problemų. Pagrįskite

arba paneikite šį teiginį.

Leave a Comment