Panevezys tarpukario metais

Panevėžio pramonė 1919-1940 metais

Nepriklausomos Lietuvos valstybė neteko plačios Rusijos rinkos pramonės gaminiams ir nuolatinės žaliavų bazės. Tai atsiliepė tolesnei Lietuvos pramonės plėtrai ir jos krypčiai. Iškilo uždavinys ne tik atkurti karo metais sugriautą pramonę, bet ir formuoti nacionalinę rinką bei plėtoti ekonomiką nauja linkme, labiau atitinkančią susidariusią naują Lietuvos padėtį. Pramonėje pradėjo kurtis šakos, kurių prieš karą visai nebuvo.

Tarpukariu (1918-1939 m.) Panevėžys dar labiau išaugo. Toliau plėtojosi ekonomika, švietimo ir kultūros sferos, plėtėsi teritorija, daugėjo gyventojų. 1923-1939 m. gyventojų skaičius mieste padidėjo nuo 199 200 iki 26 600. Svarbiausias šios epochos bruožas – miesto lietuvėjimas. Nors kitataučių mieste tarpukario metais liko daug (1923 m. lietuviai sudarė 53% miestiečių), vis daugėjo lietuvių. Šiam procesui didžiulės įtakos turėjo valstybės politika, valdymo institucijų ir svarbiausia – švietimo sistemos lietuvinimas. Kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos, gyvenimo būdas. Miesto visuomeniniam gyvenimui savitumo teikė aktyvi lenkų ir žydų tautinių bendrijų veikla.

Panevėžio miesto pramonė , išskyrus malūnus, alaus daryklą ir spirito fabriką, susikūrė daugiausiai Lietuvos Respublikos metais. Svarbiausia šaka buvo maisto pramonė. Joje dirbo 62% visų Panevėžio miesto ir apskrities pramonės daarbuotojų.

Stambiausios Panevėžio įmonės 1940 m. buvo šios: akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas ir „L.B. Chazenas ir KO“ linų apdirbimo fabrikas. Iš didesnių įmonių reikia paminėti: akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ muilo fabriką, „Lietūkio“ centrinį malūną, Veiso ir Berolskio lentpjūvę, E. Rochindienės vi

irvių dirbtuvę, „Kalnapilio“ alaus daryklą.

Panevėžyje buvo daug 8-os kategorijos smulkių įmonių, kuriose dirbo po kelis žmones.

Smulkioji pramonė

Tarpukario metais Panevėžyje veikė nemažai smulkių maisto pramonės įmonių. Panevėžys ypač buvo garsus savo malūnais. Pats stambiausias buvo „Lietūkio“ malūnas, pastatytas 1927 m. Kranto gatvėje.

Panevėžyje veikė keletas kavos, duonos, saldainių gamybos įmonių. Saldainių dirbtuvėje dirbdavo 8 moterys. Darbas buvo atliekamas rankomis, sunkus. Saldainių masės karštis siekdavo iki 100 0C. Nuo karščio moterų rankos būdavo pūslėtos. Darbo diena trukdavo nuo 6 val. ryto iki 10 val. vakaro. Per dieną uždirbdavo 4Lt.

Panevėžyje veikė ne tik smulkiosios maisto, bet ir lengvosios pramonės įmonės. 1931 m. duomenimis, pagal įmonių registraciją mieste buvo 10 siuvyklų, 2 mezginių ir trikotažo dirbtuvės, 10 avalynės fabrikų ir dirbtuvių, 4 karšyklos, 3 odų ir kailių dirbtuvės.

Pasaulinės ekonominės krizės (1929-1933 m.) darbo našumas pramonėje diidėjo, nors darbo jėga buvo pigi. Darbo našumas buvo pasiektas chemijos ir maisto pramonėje, nes jos plėtojosi sparčiai ir pasiekė aukštesnį mechanizacijos lygį. Po ekonominės krizės prasidėjus pramonės pagyvėjimui, ėmė daugėti darbininkų. Kadangi darbo jėgos buvo pakankamai, fabrikų savininkai dažnai buvo linkę naudoti pigią darbo jėgą negu pirkti brangias mašinas.

Panevėžio kultūrinis gyvenimas

Pirmojo pasaulinio karo metais apmiręs Panevėžio kultūrinis gyvenimas po nepriklausomybės paskelbimo ir kovų už Lietuvos laisvę greitai atsigavo. Jo plėtojimąsi lėmė pati visuomenė ir jos iniciatyva. Ypač aktyviai reiškėsi Pa

anevėžio lietuvių inteligentija. Jos įkurtos įvairios draugijos ir organizacijos suvaidino svarbų vaidmenį visuomeniniame ir kultūriniame miesto gyvenime. Gausios buvo žydų, kitų tautinių bendrijų organizacijos.

To meto Panevėžio kultūriniame sąjūdyje išskirtinį vaidmenį atliko mokyklos ir jose susitelkęs gražus mokytojų – kultūros šviesuomenės būrys. Mokyklose vyko vaidinimai, koncertai. Veikė Meno kuopa. Todėl ir pačios mokyklos išugdė nemažą inteligentijos ir kultūrinį būrį.

1926 metais įkūrus Panevėžio vyskupiją, išaugo Bažnyčios įtaka Panevėžio ir jo krašto kultūrai. Čia veikė daug katalikiškų organizacijų, kurių veiklą koordinavo Panevėžio regiono katalikų veikimo centras. Jis turėjo „Bangos“spaustuvę, kurioje buvo leidžiamos įvairios knygos, laikraščiai „Panevėžio balsas“, vėliau – „Panevėžio garsas“.

Iškilmingai buvo minimos valstybinės ir kitos šventės, rengiami įvairūs minėjimai, vakarai. Į Panevėžį gastrolių atvykdavo ir savo spektaklius rodė valstybės teatras, kiti profesionalūs meno kolektyvai.

Švietimo raida Panevėžyje

Kaip ir visoje Lietuvoje, Panevėžyje ypač sunki buvo lietuviškos mokyklos pradžia. Lietuviškos mokyklos šalyje jau pradėjo veikti nuo 1915 m. rudens. Panevėžio miesto šviesuomenė parodė nemaža iniciatyvos ir išradingumo kurdama lietuviškas mokyklas dar vokiečių okupacijos metais. Dideli „Saulės“ švietimo draugijos Panevėžio skyriaus nuopelnai. Jų iniciatyva 1915m spalio 1 d. mieste pradėjo veikti pirmoji Lietuvos istorijoje lietuviška vidurinė mokykla – Panevėžio gimnazija su atskiromis berniukų ir mergaičių klasėmis. Trūko mokytojų, tad jais dirbti buvo kviečiami bent kiek prasilavinę žmonės: studentai, baigę gimnazijas ar re

ealines mokyklas, taip pat buvę carinių mokyklų mokytojai. Didžioji jų dalis neturėjo nei pedagoginio išsilavinomo, nei darbo patirties. Materialinė mokyklų bazė buvo skurdi, trūko vadovėlių, mokymo priemonių, mokykloms tinkamų patalpų. Didesni miesto pastatai buvo buvo užimti vokiečių kariuomenės.

Miesto valžia, kuri galėjo kuriuoti mokyklų steigimą, taip pat kūrėsi sunkiai. Pradėtą darbą dar sutrikdė bolševikmetis, kuris su pertraukomis tęsėsi nuo 1919 m. sausio 7 d. iki birželio 19 d. Normalus darbas prasidėjo tik nuo 1920 m. Panevėžio mieste per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius švietimo srityje buvo daug padaryta. Pastatyta naujų mokyklų, padidėjo įvairaus tipo mokyklose besimokančiųjų skaičius. 1917 – 1918 m. vienintelėje lietuviškoje vidurinėje mokykloje – gimnazijoje tesimokė 174 mokiniai, o 1939 – 1940 m. net keliose mokyklose vidurinio ir auštesniojo mokslo siekė daugiau kaip 1600 mokinių.

Leave a Comment