PABAISKO MŪŠIS
Iki mūšio dienos Lietuvą valdė du didieji kunigaikščiai – Švitrigaila ir Žygi-mantas Kęstutaitis, o po mūšio liko tik vienas valdovas. Pabaisko mūšis buvo la-bai reikšmingas tolesniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vystimuisi.Pagaliau išaušo lemtingas 1435 metų rugsėjo 1-osios rytas. Dviejouse Žirnąjų ež. kranruose stovėjo dvi priešiškos kariuomenės. Taip prasidėjo finalinis kovos dėl Didžiojo Konigaikščio sosto, kuri jau keletą metų drąskė LDK. Švitrigaila ir Žygi-mantas siekė šiuo susidūrimu pabaigti tą pražūtingą kovą. Švitrigailos pusėje buvo žmonės iš Smolensko, Vitebsko, Kijevo ir Polocko žemių; taip pat lietuviai, simpatizavę Švitrigailos nepriklausomybės politikai, kaikurie buvę Žygimanto pavaldiniai, buvo ir totorių ir Žygimantas Kaributas su nedideliu hu-sistų būriu. Švitrigailos sąjungininkas buvo Livonijos ordinas, kuriame kovojo vo-kiečiai, estai ir latviai. Žygimantas, kaip didysis kunigaikštis, valdęs didelę Lietuvos dalį, į šias kau-tynes pasiuntė savo pavaldinių kariuomenę. Bet kadangi ji buvo per maža, kad pasi-priešintų Švitrigailos armijai, Lenkijos karalius atsiuntė jam savo kariumenę, į kurią dauguma bajorų vyko be prievartos dėl didelių algų. Iš viso avyko apie 15000 lenkų, be kurių Žygimantas turėjo dar apie 5000 totorių.Abi pusės kautynėms ruošėsi labai ilgai ir kruopščiai. Todėl nenuostabu, kad kariuomenės buvo panašių pajėgumų (maždaug po 30000 karių kiekvienai).Žygimanto kariuomenės lenkų daliai vadovavo lenkų karo vadas Jokūbas Ko-bylinskis. Tai buvo drąsus karys, pasižymėjęs dar ŽALGIRIO mūšyje. Bendrai ka-riuomenei vadovavo Žygimanto sūnus Mykolas.Tiksliai nežinoma, ar Švitrigailos kariuomenei vadovavo Ž.Kaributas, ar Livo-nijos magistras Frankas Kerskorfas, nes lemiamą valandą jis su Švitrigaila tarėsi – pulti priešą ar ne.Livonijos kariai su Švitrigaila susijungė ties Breslauja ir nužygiavo link Uk-mergės. Taip buvo tikimasi išvengti susidūrimo su Žygimantu ir labiau terorizuoti ša-lies gyventojus. Kariumenė sustojo netoli Ukmergės ir rugpjūčio 30 d. išžygiavo Tra-kų keliu (Ukmergė – Širvintos – Maišiogala – Vilnius), bet nuo Pašilės pasuko kitu keliu, per Pabaiską ir Žirnajų ežerą. Taip stengėsi išvengti Žygimanto.
Pastarojo kariuomenė su lenkais ir totoriais susijungė Trakuose. Rugpjūčio pa-baigoje kariuomenė patraukė į Ukmergę tuo pačiu Trakų keliu.Švitrigailos kariuomenė pasiekė Žirnajų ež. ir rytinėje ežero pakrantėje pama-tė priešą. Kunigaikščiui tai buvo netikėta. Priešo sutikti jis neplanavo, o vyko į nakvy-nės vietą. Abi kariuomenės sustojo priešingose ežero pusėse ir pabandė jį apeiti. Tai trukdo padaryti sraunus Žirnajos upelis. Vis dėlto Livonijos šauliams pavyko persi-kelti per upelį, tačiau greitai jie buvo atmušti atgal. Kariuomenės sustojo ant aukštų ir patogių krantų abipus upelio ištakų. Visą laiką lijo. Abi kariuomenės buvo pilnai pasi-rengusios pulti, nuolat šaudė viena į kitą.Pastebėjęs priešą, Švitrigaila norėjo tuoj pat pulti, bet tam pasipriešino ordino magistras Kerskorfas. Jis siūlė abiejų kunigaikščių reikalą pavesti spręsti popiežiui, imperatoriui ar kokiam kitam katalikų vadovui. Bet šių derybų faktas minimas tik Dlugošo kronikoje.Švitrigailos kariuomenėje buvo manoma, kad ji stovi netinkamoje vietoje. Li-vonijos magistras sutariė su Švitrigaila, kad savo jėgas reikia atitraukti atgal, į pasku-tinę stovyklą, kuri buvus prie Ukmergės. Rugsėjo 1-ąją, maždaug valandą prieš auš-tant, link Ukmergės pasiunčiama gurguolė. Ji slapta perėjo Žirnajos upelį ir patraukė Pabaisko link, į Vilniaus vieškelį. Jos apsaugai skiriamas Livonijos kariuomenės dali-nys su trimis viršininkais. Priekin nusiunčiamas būrys, vadovaujamas Narvos fogto (viršininko) Jono Koningo ir Polocko seniūno Mykolo, Švitrigailos maršalo. Jie turėjo paruošti stovyklą. Toliau turėjo eiti abu vadai ir likę pulkai. Priešai tą pastebėjo ir kariuomenių susiskaldymą palaiko įrodymu, kad Švitri-gaila bėga. Lenkai kitoje vietoje perėjo Žirnajos upelį ir giedodami Boga Rodnica puolė į besitraukiančios kariuomenės vidurį. Pastaroji pradėjo gintis. Pirmiausia už-puolamos Livonijos maršalo Wernerio fon Nesselrodės jėgos, vėliau paties magistro. Čia žuvo ir maršalas ir magistras Kerskorfas. Švitrigailai gelbstintis tenko palikti ar-klį. Sunkiai sužeistas buvo Ž.Kaributas. Avangardas, sužinojęs apie mūšį, grįžo atgal. Lenkai užpuolė gurguolę, bet buvo atstumti. Livonijos kariai, gindami tiltą per upelį, pastebėjo, kad priešai bando juos apsupti. Tada avangardas pradėjo trauktis. Lietuvių raiteliai pratę kovoti lankais ir kalavijais, susidūrė su taip pat gink-luotais rusais, o preiš ietimis ginkluotus lenkų raitelius traukę Livonijos, Čekijos ir Si-lezijos pulkai buvo sutriuškinti ir išvaikyti. Švitrigailos sąjungininkai pasileido bėgti.Bėganti kariuomenė pradėta naikinti. Mūšis persikėlė į Pabaisko apylinkes. Švitrigailos kariuomenė buvo vytasi iki pat Šventosios upės. Ir kaip mini kronikos, upėje daug karių nuskendo.Kautasi buvo šautuvais, tam tikrais metamųjų ginklų įtaisais, kardais, ietimis, lankais. Lenkų kariuomenė dar naudojo kovos kirvius, vėzdus ir bombardas.Švitrigailos – Livonijos kariuomenė buvo sumušta. Tai pripažino Švitrigaila, Livonijos maršalas ir Prūsų ordino magistras. Iš viso mūšyje žuvo apie 40 000 karių.Švitrigaila pabėgo su 30 vyrų būriu ir pasiekė Polocką.Žygimanto kariuomenė po mūšio priešininkus vaikėsi dvi savaites. Švitrigailos kariai atsitraukdami naudojosi miškų, balų, pelkių ir raistų priedanga. Švitrigailos pralaimėjimo priežastys buvo tos, kad Lenkija diplomatinėmis są-lygomis nuo jo atitraukė Vokietijos imoeratorių Zigmantą ir Prūsų ordiną. Jie, nors ir buvo žadėję, į mūšį neatvyko. Be to, ir ordino jėgos buvo nebe tos. Nebebuvo vieny-bės tarp aukščiausios karinės vadovybės. O Žygimanto kariuomenę sudarė gerai gink-luota ir apmokyta lenkų kariuomenė.Apibūdinant šį mūšį, galima paminėti, Pskovo I metraštį: „Tokio mūšio jau daug metų nebuvo Lietuvos žemėse.“ Šis mūšis Livonijos ordinui reiškė tą patį, ką ir Žalgirio mūšis Kryžiuočių or-dinui. Livonijos ordinas po šio mūšio jau nebeatsigavo ir prarado visą galybę. Mūšis nulėmė vidaus kovų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pabaigą.DELTUVOS MŪŠIS
Nuo Prancūzijos – Rusijos karo (istorijoje dar vadinamo Antruoju lenkų karu), kuris palietė ir Ukmergės kraštą, praėjo jau 190 metų.Karo išvakarėse Ukmergėje ir jos apylinkėse stovėjo išsidėstęs II-as pėstinin-kų pulkas, vadodaujamas generolo leitenanto K.Bagovuto. štabas buvo įsikūręs šiapus Jonavos, o avangardas stovėjo Jonavoje ir privalėjo dengti Kauną. Kariuomenės kor-pusą sudarė dvi divizijos (4-ta ir 7-ta pėstininkų) bei Jelisavetgrado husarų pulkas – iš viso apie 17 tūkstančių karių. Balandžio mėnesį, inspektuodamas karinius dalinius, Ukmergę aplankė Rusijos imperatorius Aleksandras I.Tuo metu daug Ukmergės krašto vyrų papuolė rekrūtais į Rusijos kariuomenę. Paėmė net tuos, kurie dėl įvairių priežasčių buvo atleisti nuo karinės tarnybos 1808, 1810 ir 1811 metais. Be to, Ukmergės krašto žmonės rusų kariuomenei privalėjo tiek-ti maistą, pašarą, gyvulius, ypač arklius.Birželio 24 dieną, vadovaujami imperatoriaus Napoleono I, per Nemuną pra-dėjo keltis pagrindiniai Prancūzijos kariuomenės daliniai. Kitą dieną persikėlė II-asis pėstininkų korpusas, kuriam vadovavo maršalas N.Udino. Garsaus maršalo korpusą sudarė 16-toji pėstininkų divizija, kuriai vadovavo divizijos generolas K.Legrandas,- 16 batalionų (du iš jų buvo portugalų), 8-oji pėstininkų divizija, vadovaujama divizi-jos generolo J.Verdiero,- 16batalionų, 9-oji pėstininkų divizija (vadas – divizijos ge-nerolas P.Merle), kurią sudarė 12 batalionų (keturi kroatų ir aštuoni šveicarų). Iš viso – 39 793 kariai. Kiekvienoje divizijoje buvo po vieną pėsčiosios ir raitosios artilerijos kuopą, karo vežimų batalioną, pionierių (tiltų statytojų) kuopą, karo gurguolės kolo-ną. Korpuso lengvąją kavaleriją sudarė 5-ta ir 8-ta kavalerijos briga-dos – iš viso 12 eskadronų. Korpusą su pagalbinėmis dalimis sudarė 44 532 kariai ir 92 alrtilerijos pabūklai.Sėkmingai persikėlusi per Nemuną, kariuomenė pasuko į Kauną ir čia forsavo Nerį. Napoleonas maršalui N.Udino įsakė persekioti rusų I-ąjį pėstininkų korpusą, ku-riam vadovavo generolas leitenantas L.Vitgenšteinas. Šį korpusą sudarė 5-ta ir 14-ta pėstininkų divizijos, keturi grenadierių batalionai, Rygos bei Jamburgo dragūnų, Gardino husarų ir trys kazokų pulkai – iš viso 21 308 kariai ir 96 artilerijos pabūklai.
Birželio 26-tą dieną II-asis prancūzų pėstininkų korpusas užėmė Jonavą. Mar-šalas N.Udino čia įsirengė štabą ir įsakė nnutiesti pontoninį tiltą per Nerį, nes senąjį medinį atsitraukdami sudegino kazokai. Neužilgo nuo Karmėlavos pusės pasirodė at-žygiuojantis prancūzų III-asis pėstininkų korpusas, vadovaujamas maršalo M.Nėjaus. Tikriausiai abu maršalai susitiko Jonavoje, kur aptarė bendrus veiksmus. Greitai mar-šalas M.Nėjus su savuoju korpusu pasuko Skarulių link ir Gegužinėje įsirengė sto-vyklą.Maršalas N.Udino, gavęs žinią, kad generolo leitenanto L.Vigenšteino korpu-sas iš Kėdainių skubiai traukiasi Ukmergės link, 9-tą pėstininkų diviziją, vadovau-jamą P.Merle, išdėstė linijoje Babtai – Vandžiogala – Jonava, o likusiomis korpuso pajėgomis įsakė persekioti priešą.Birželio 27 dienos ryte generolo L.Vigenšteino korpusas paliko Šėtą ir susitel-kė Ukmergėje. Vakare Šėtą užėmė prncūzai. Generolas L.Vigenšteinas, matydamas, kad negalės atsikratyti persekiojančio priešo, pasiuntė prieš jį ariergardą, vadovauja-mą generolo majoro J.Kulnevo. Jį sudarė 23-čio ir 25-to jėgerių pulkų keturi batalio-nai (juose tarnavo daug lietuvių), vadovaujami pulkininkų G.Frolovo ir S.Denisovo; Gardino husarų pulko keturi eskadronai, kuriems vadovavo pulkininkas V.Silinas; keturi šimtai kazokų (1-ojo Bugo pulko du šimtai ir po šimtą Dono pulkų – Radionovo – 2-tojo ir Platovo – 4-tojo), 3-čios raitosios artilerijos šeši artilerijos pabūklai. Iš viso – 3 600 karių.Maršalo N.Udino korpuso avangardą sudarė 5-tos lengvosios kavalerijos bri-gados 8 eskadronai, vadovaujami brigados generolo B.Kastekso (23-čias ir 24-tas rai-tųjų jėgerių pulkai), 8-tos pėstininkų divizijos 16 batalionų (11-tas lengvasis, 2-ras, 37-tas ir 124-tas linijiniai pėstininkų pulkai); 14 artilerijos pabūklų, dvi artilerijos kuopos su 14 lauko pabūklų. Iš viso avangardą sudarė 12 800 karių ir 28 artilerijos pabūklai.Birželio 28 dieną generolas J.Kulnevas, sužinojęs, kad prancūzų žvalgyba jau išvyko iš Šėtos, link jų pasiuntė Gardino husarų eskadroną ir šimtą kazokų, vadovau-jamų rotmistro I.Kempferto. Apie 6 val. ties Milašiūnais rotmistras pamatė prancūzų jėgerių žvalgybą ir juos puolė. Prancūzai nesipriešino ir rusų persekiojami pradėjo trauktis. Tuo metu prancūzų 24-to pėsčiųjų jėgerių pulko kariai sumaniai atkirto kelią priešo raiteliams. Įvyko trumpos, bet smarkios kautynės, po kurių rusai buvo priversti per mišką pasitraukti į Deltuvą. Rotmistrui J.Kempfertui kulka sužeidė koją. Pagal prancūzų duomenis 5 rusų raiteliai žuvo, apie 60 husarų ir kazokų pateko į nelaisvę. Generolas L.Vigenšteinas, norėdamas saugiai iš Ukmergės atitraukti pagrindi-nes korpuso jėgas, generolui J.Kulnevui įsakė užimti patogią poziciją už Deltuvos (į Šėtos pusę). Jis išdėstė tris raitosios artilerijos pabūklus, kuriuos saugojo pėstieji jėge-riai ir husarai.Neužilgo iš miško pasirodė prancūzų raitųjų jėgerių kolona su žaliomis unifor-momis, kurią iš šonų dengė kelios kuopos pėsčiųjų jėgerių. Kai prancūzai išėjo iš miško į atvirą lauką, sùgaudė rusų pabūklai. Vieno pabūklo sviedinys sprogo šalia ke-lių štabo karininkų maršalo N.Udino, kurie stebėjo mūšio užuomazgą, bet niekas ne-nukentėjo, tik maršalo ir štabo karininkų žirgai buvo sužaloti. Prancūzai neturėdami artilerijos pasitraukė į mišką. Apie pusiaudienį atvyko 8-ta pėstininkų divizija. Maršalas N.Udino šiai divizijai ir brigados generolo Kastekso kavalerijai įsakė pradėti puolimą. Pajudėjusios keturios kavalerijos ir šešios pėstininkų kolonos stengėsi rusus apeiti iš sparnų. Generolas J.Kulnevas, supratęs, kad negalės atsilaikyti, pradėjo trauktis iš Deltuvos. Pražygiavę Storės upelį ir radę gerą poziciją, rusai vėl įsitvirtino. Prancū-zai, užėmę miestelį, visu frontu išrikiavo artileriją, kuri atidengė ugnį į rusų pozicijas. Generolas J.Kulnevas, pajutęs, kad prancūzai ruošiasi atakai, nieko nelaukdamas, pats metė į ataką 10 kavalerijos eskadronų (Rygos, Jamburgo ir Nažinskio dragūnų pul-kus), kurie kelis kartus susikovė su prancūzais priešais Stanislavo dvarą (dabar Žalgi-rių kaimas) ir ties miestelio kapinėmis.Generolo R.Vigenšteino korpusui sėkmingai persikėlus per Šventąją, rusų a-riergardas pradėjo trauktis. Generolo J.Kulnevo kariai traukdamiesi sumaniai pasinau-dojo vietove, kur pasislėpę krūmuose jėgeriai taikliai šaudydami ugnimi puolantiems prancūzams darė nemažų nuostolių. Pasiekę Ukmergę, rusai dar kartą atakavo. Atako-je ypatingai pasižymėjo Gardino husarai, vadovaujami papulkininkio Silino, taip pat papulkininkio Zagriažskio Nežinsko dragūnų pulkas. Ši ataka trumpam sulaikė pran-cūzų įžengimą į Ukmergę. Pagaliau ir generolo J.Kulnevo ariergardas sėkmingai per-sikėlė per Šventąją. Po 16-kos valandų kovos mūšis pasibaigė. Prancūzų žiniomis, ge-nerolo J.Kulnevo ariergardas mūšiuose prie Deltuvos ir Ukmergės neteko 65 kareivių, 37 buvo sužeisti. Į nelaisvę pateko 240 karių. Prancūzai neteko 50 karių, 100 buvo su-žeisti, o į nelaisvę pateko 20 vyrų. Abi pusės neteko daug žirgų. Generolas J.Kulnevas sugebėjo sumaniai pridengti I-ojo pėstininkų korpuso atsitraukimą ir jo persikėlimą per Šventosios upę. Maršalui N.Udino nepesisekė įvykdyti imperatoriaus įsakymo apsupti ir su-naikinti rusų I-ąjį pėstininkų korpusą. Likimas taip nulėmė, kad šie karvedžiai dažnai susitikdavo kovos lauke. 1807 m. birželio 14 d. garsiame mūšyje prie Fridlando maršalo korpusas susikovė su rusų generolo daliniais. Mūšio metu maršalas N.Udino buvo 25-tą kartą sužeistas, tačiau generolo J.Kulnevo daliniai buvo sumušti.Tuo tarpu prie Deltuvos sėkmė lydėjo J.Kulnevą. 1812 m. rugpjūčio1 d. Prie Dauguvos upės (Baltarusijos teritorijoje) generolas J.Kulnevas įsidrąsinęs vėl užpuolė maršalo N.Udino korpusą, bet rusai buvo sumušti, o generolas J.Kulnevas mirė svie-diniui nutraukus abi jo kojas.Prancūzams užėmus Ukmergę, maršalas N.Udino įvykdė rekviziciją visoje Ukmergės apskrityje, kur dvi savaites buvo maitinami 44 tūkstančiai kareivių.Rašytinių apie prancūzų karinių dalinių įžengimą krašte liko labai mažai.Vaitkuškio bažnyčios filialista Babrauskas (Bobrovskij) papasakojo: „1812 m. vasarą Juodausių kaime prancūzų dalinys prastovėjo 6 savaites. Šiame kaime prancū-zai išardė keturis ūkininkų namus.“Viliaudžių kaimo ūkininkas Pažiūra pasakojo: „Prancūzų kareivis mano tėvui Kazimierui Pažiūrai liepė nuvilkti didelį rąstą į Juodausius. Tėvas nepajėgė to padary-ti, o prancūzų kalbos nesuprato. Prancūzas pagalvojo, kad lietuvis dėl užsispyrimo at-sisakė vykdyti jo įsakymą. Jis labai užsirūstino, išsitraukė kardą ir kirto mano tėvui per galvą, padarydamas jam gilią žaizdą.“Vyžuonų valsčiaus raštininkas S.Ramaslauskas (Romoslovskij) iš senolių gir-dėjo pasakojant: „Tais metais Ukmergės krašte buvo labai geras derlius. Kai prancū-zai įžengė į Ukmergės apskritį, tai už viską labai sąžiningai mokėjo ir ūkininkų ne-skriaudė. Tačiau traukiantis alkani ir apiplyšę kariai jau už nieką nemokėjo, o ėmė viską, ką galėjo.“Atsiminimai užrašyti 1911 – 1912 metais.Prancūzams nužygiavus toliau į Rusiją, Ukmergės apskrities (diskripto) įsaky-mu, paprefekčiu buvo paskirtas žymus dvarininkas Ignas Marikonis, o maršalka – Koscialhovskis.1812 m. liepos 1 d. Vilniuje, imperatorius Napoleonas I įkūrė Lietuvos laiki-nąją vyriausybės komisiją, kuri buvo įpareigota organizuoti lietuviškuosius karinius ir pagalbinius dalinius.Ukmergėje prancūzų okupacijos metu buvo sudaryta Tautinė gvardija (ji sau-gojo viešąją tvarką) iš 40-ties vyrų ir žandarmeriją kurioje tarnavo 86 vyrai. Jie gaudė dezertyrus, plėšikaujančius kareivius, o reikalui esant privalėjo stoti į mūšį.Pradėjus organizuoti karinius lietuvių pulkus, iš Ukmergės apskrities buvo su-rinkta 36 295 auksinai 18 grašių. Kantonistui (rekrūtui) mokėjo 8 auksinus 12 grašių, raiteliui – 20 auksinų. Ukmergiškiai tiek savanoriais, tiek kantonistais privalėjo tar-nauti 17-tame lietuvių ulonų pulke – pulko štabas buvo Kupiškyje (tuo metu Kupiškis buvo Ukmergės apskrities sudėtyje), 18-tame lietuvių pėstininkų, 3-čiame lietuvių lengvųjų raiteliu pulkuose, 3-čiame lietuvių pėsčiųjų jėgerių batalione, papulkininkio R.Tyzenchauzo lietuvių raitojoje artilerijos baterijoje.Gruodžio mėn. besitraukiantys prancūzai apiplėšė Ukmergę, nors ir paliko maisto: 127 miltų maišus, 45 maišus rugių, 1166 kibirus vyno, ir kitų maisto produk-tų. Ukmergės apskrities iždininkas Ancyperavičius, pasiėmęs iždą, svarbesnius doku-mentus, pabėgo į Panevėžį ir dingo. Rusams vėl užėmus Ukmergę, mieste stovėjo stambūs generolo J.Vitgenšteino ir gen. F.Uvazovo daliniai, kurie be užmokesčio naudojosi žmonių gerove.Prancūzų okupacija miestui padarė 84 550 rub. 98 kap. nuostolių, apskričiai – 946 931 rub. 60 kap.Rusai nuostolių padarė mažiau – iš viso 343 362 rub. 60 kap.Palyginus su kitomis Lietuvos apskritimis, Ukmergės nukentėjo nežymiai, to-dėl senoliai mažai paliko prisimimų apie 1812 m. to krašto įvykius ir žmonių išgyve-nimus.