Napoleonas Bonopartas

Napaleono Bonoparto karjeros pradžia

Napaleonas Bonopartas (1769- 1821), Prancūzijos generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir imperatorius, paliko ryškų pėdsaką savo šalies ir visos Europos istortijoje.

Jis kilęs iš neturtingų Korsikos bajorų šeimos, Napaleonas Bonopartas nuo pat jaunystės pasižymėjo dideliais gabumais ir nepalenkiama valia. Baigęs karo mokyklą, nuo 1785 m. tarnavo kariuomenėje. Jo tolesnis likimas buvo glaudžiai susijęs su Prancūzijos didžiąją revoliucija. Už nuopelnus vaduojant iš monarchistų ir anglų interventų Tuloną Napaleonui Bonapartui 1794 m. buvo suteiktas generolo laipsnis. Per Termido 9-osios perversmą už simpatijas Robespjerui Napaleonas Boonapartas buvo suimtas, bet po poros savaičių paleistas.

1795 m. spalio mėn. Paryžiuje kilus monarchistui maištui, konventas pavedė jį numalšinti. Bonapartas, turėdamas kelis kartus mažesnę kariuomenę, greitai numalšino sukilimą. Netrukus jis buvo paskirtas Pryžiaus įgulos vadu. Tuo tarpu 1795 m. spalio mėn. Prancūzijoje buvo paskelbta nauja konstitucija, išrinktas naujas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas iš dvejų rūmų ( Penkių šimtų tarybos ir Seniūnų tarybos), o vykdomoji vadžia buvo perduota 5 asmenų direktorijai.

1796 m. kovo mėn. Bonapartui buvo patikėta armija, trėjusi kautis su austrais Šiaurės Italijoje. Jo vadovaujama armija, ryyžtingai verždamasi, sutriuškino austrų pajėgas. Gegužės mėnesį pasiekusi pergalę ties Lodi, Prancūzijos kariuomenė užėmė Milaną, vėliau įsiveržė ir į pačią Austriją. 1797 m. balandžio mėn. Austrai buvo priversti pasirašyti taikos sutartį.

Bonaparto žygis į Egiptą

Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Pr

rancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.

Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nusprendė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausia anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktorija pritarė Bonaparto siūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigražinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.

1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipto Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizanų karas, Prancūzijai karą paskelbė Turkija.

1799 m. lapkričio 9 d. Perversmo prielaidos ir eiga

1798 m. pabaigoje Didžiosios Britanijos iniciatyva susiformavo II antiprancūziška koalicija, kurią sudarė Diidžioji Britanija, Austrija, Rusija, Turkija ir Neapolio karalystė. 1799 m. pavasarį Europoje vėl prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė buvo išstumta už Reino. Į Šiaurės Italiją įsiveržusi Rusijos kariuomenė (vadas A. Suvorovas) laimėjo mūšius prie Trebijos upės, taip pat ties Novi. Prancūzija kuriam laikui prarado viešpatavimą šiame regione.

Karinės nesėkmės, nepasitenkinimas mokesčių politika, aktyvėjant monarchistų veikla silpnino direktorijos valdžią. Prancūzijoje vis populiaresnė darėsi „tvirtos valdžios“ idėja. Šia padėtimi pasinaudojo Napoleonas Bonapartas.

1799 m. rugpjūčio 28 d. jis, lydimas 500 kareivių, išplaukė iš Aleksandrijos į Prancūziją. Bonapartas buvo populiariausias Prancūzijos ge

enerolas, todėl jo sugrįžimą džiaugsmingai sutiko dauguma šalies gyventojų. Kaimuose ir miestuose ta proga buvo rengiamos iškilmingos manifestacijos. Bonaparto siekius užimti valdžią rėmė užsienio reikalų ministras Š. Taleiranas, policijos ministras Ž. Fušė, kiti žymūs politikai bei finansininkai.

1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18-osios) jakobinų sąmokslo dingstimi Paryžiuje buvo paskelbta karo padėtis, o Bonapartas paskirtas Paryžiaus karinės apygardos vadu. Tą pačią dieną atsistatydino visi direktorijos nariai. Bonapartas, kariškių padedamas, išvaikė Penkių šimtų tarybą ir Seniūnų tarybą. Ši buvo priversta patvirtinti dekretą, kuriuo visa valdžia atiteko 3 asmenimis, pasivadinusiems konsulais. Viena jų buvo pats Bonapartas. Jis tapo valstybės vadovu. Prancūzija liko respublika, tačiau iš tikrųjų joje įsigalėjo Bonaparto diktatūra. Jo vykdomoji politika vėliau buvo pavadinta bonapartizmu.

Pirmoji konsulo vidaus ir užsienio politika

Po Briumero 18-osios perversmo Bonapartas siekė įteisinti savo valdžią. Jis parengė konstituciją, pagal kurią visa valdžia atiteko pirmajam konsului. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo funkcijos buvo grynai simbolinės. Piliečiai neteko rinkimų teisės, jie galėjo tik siūlyti kandidatus, iš kurių pati vyriausybė skyrė Įstatymų leidžiamojo susirinkimo narius. Bonapartas panaikino vietinę renkamą savivaldą ir sukūrė prefektūrų sistemą.Departamentų prefektus skyrė vidaus reikalų ministras. Valstybėje įsigalėjo griežtai centralizuota administracinė sistema, pavaldi pirmajam konsului.

Bonapartas sugebėjo patrakti į savo pusę ir Katalikų bažnyčią. 1801 m. jis sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Šia sutartimi katalikybė buvo paskelbta va

alstybine religija Valstybė įsipareigojo mokėti atlyginimus dvasininkams ir savo ruožtu kontroliuoti jų veiklą. Pirmasis konsulas turėjo teisę skirti vyskupus. Valstybė tvarkė ir švietimą.

Bonaparto valdžia ryžtingai gynė ir saugojo per revoliuciją perdalytą privatinę nuosavybę. Bažnyčios ir pabėgusių iš šalies bajorų žemės liko naujiesiems savininkams, daugiausia valstiečiams. Bonapartas rėmė ir skatino ekonominę veiklą. 1800 m. buvo įsteigtas Prancūzijos bankas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama pramonės plėtotei. Prancūzijos ekonomiką skatino valstybės užsakymai, subsidijos, eksporto premijos, protekcionistinė politika. Valstybė visomis išgalėmis kovojo su bedarbyste. Bonaparto ekonominė politika atitiko daugumos visuomenės sluoksnių interesus. Nors Prancūzija atsiliko nuo Anglijos, tačiau nuo 1789 m. iki 1811 m. jos pramonės gamyba padidėjo 50 proc.
Bonapartas toliau siekė įtvirtinti ekonominę ir politinę Prancūzijos hegemoniją Europoje. Jis tęsė kovą su antiprancūziška koaliciją. 1800 m. gegužės mėn. Bonaparto vadovaujama armija, perėjusi Alpes, įsiveržė į Italiją. Birželio 14 d. ties Marengo kaimu prancūzai sutriuškino keleriopai didesnę Austrijos kariuomenę. Šis pralaimėjimas austrus privertė 1801 m. pradžioje pasirašyti Liunevilio taikos sutartį. Rusija jau anksčiau buvo pasitraukusi iš karo, todėl antra koalicija beveik iširo. Didžiajai Britanijai buvo sunku vienai tęsti kovą, tad atėjusi į valdžią nauja Anglijos vyriausybė pasiūlė pradėti derybas.

1802 m. kovo mėn. Amjene buvo pasirašyta Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos taikos sutartis, pagal kurią anglai įsipareigojo grąžinti prancūzams ir jų sąjungininkams užgrobtas kolonijas, išvesti kariuomenę iš
š Maltos. Prancūzija turėjos išvesti savo kariuomenę iš Romos, Neapolio karalystės bei Elbos salos.

Prancūzijos paskelbimas imperija

Bonaparto vidaus ir užsienio politikos laimėjimai įgalino stiprinti valdžią. 1802 m. vasarą jis pasiskelbė konsulu iki gyvos galvos, o 1804 m. balandžio 18 d. – Prancūzijos imperatoriumi. Norėdamas pabrėžti savo galybę, Bonapartas pareikalavo, kad Paryžiuje jį karūnuotu pats popiežius. Tai buvo negirdėta Europos istorijoje.

Prancūzija tapo imperija, o Bonapartas imperatoriumi Napoleonu I. Jis norėjo būti naujosios dinastijos pradininku. Netrukus, 1805 m., Napoleonas I pavertė Italijos respubliką karalyste ir priėmė taip pat ir Italijos karaliaus titulą.

Pasidaręs imperatoriumi, Bonapartas gražino per revoliuciją panaikintą bajorystę. Iš emigracijos sugrįžę aristokratai gaudavo savo ankstesnius titulus, pats imperatorius suteikdavo titulus žymiems valstybės veikėjams ir karvedžiams, dovanodavo jiems žemių. Taip formavosi naujoji bajorija.

Napoleono kodeksai

Vienas žymiausių Napoleono I valdymo laimėjimų buvo civilinis kodeksas. Jis buvo rengiamas nuo 1800 m. ir turėjo tapti Prancūzijos ir jos užkariautų šalių teisinio gyvenimo pagrindu. Šis kodeksas, vėliau pavadintas „ Napoleono kodeksu“, buvo priimtas 1804 m. kovo 21 d. ir Prancūzijoje su pakeitimai galioja iki šiol.

„Napoleono kodeksas“ turėjo teisiškai įtvirtinti pergalią prieš feodalinę santvarką ir garantuoti privatinės nuosavybės teisę. Napoleonas I manė, jog pagrindinis Prancūzijos revoliucijos tikslas buvo ne laisvė, bet lygybė. Lygybė, teigė jis, tai įstatymų garantuojamos vienodos pilietinės teisės. Nors kai kurie kodekso straipsniai buvo konservatyvesni už revoliucijos įstatymus, tačiau jis turėjo didžiulę reikšmę tolesniam civilinės teisės formavimuisi. Juo remiantis buvo sudaromi kitų šalių kodeksai.

1808 m. įsigaliojo specialus prekybos kodeksas, o 1811 m. baudžiamasis kodeksas. Prancūzijos kodeksai veikė ir užkariautuose kraštuose.

Napoleono karai

Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kova

Amjeno taika buvo trumpalaikės paliaubos. Galingiausių valstybių, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, prieštaravimai išliko. Bonaparto valdžia neįsileido anglų prekių į Prancūziją pavaldžias rinkas. Paėmusi į savo valdžia Belgiją ir Olandiją, Prancūzija galėjo bet kada grasinti Didžiajai Britanijai. Tačiau Didžioji Britanija bijojo visiško Prancūzijos įsigalėjimo Europos žemyne.

1803 m. gegužės mėn. Didžioji Britanija nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija. Vėliau prasidėjo karas. Prancūzijos kariuomenė užėmė visą Hanoverį, tuo metu priklausiusį Anglijos karaliui, kuris buvo ir Hanoverio kunigaikštis. Bonapartas įsakė okupuoti Pietų Italiją. Prancūzijos kariuomenė turėjo ramtis Olandija ir Ispanija. Galiausiai prancūzai sutelkė didžiules pajėgas ties Lamanšu ir rengėsi išsilaipinti Britų salose.

Didžiosios Britanijos vyriausybė suvokė, kad šalis viena neįstengs nugalėti Prancūzijos, todėl stengėsi sudaryti prieš ją naują koaliciją. 1805 m. balandžio mėn. buvo sudaryta Didžiosios Britanijos – Rusijos sąjunga. Prieš šios sąjungos prisijungė Austrija, kuri nenorėjo taikytis su prancūzų viešpatavimu Italijoje bei vokiečių žemėse. Vyko derybos su Prūsija. Didžiąją Britaniją rėmė Švedija. Taip susiformavo trečioji koalicija.

Trafalgaro ir Austerlico mūšiai. Didėjanti Napoleono I galybė

1805 m. spalio 21 d. jūrų mūšyje ties Trafalgaro kyšuliu, prie Ispanijos krantų, Didžiosios Britanijos karo laivynas, vadovaujamas admirolo Nelsono, per penkias valandas sunaikino jungtinį Prancūzijos ir Ispanijos laivyną. Po šio mūšio Didžiosios Britanijos laivynas įsigalėjo jūroje ir neleido Napoleonui I įsiveržti į Britų salas.

Trečiosios koalicijos pajėgos buvo žymiai didesnės negu Prancūzijos. Napoleonas I siekė priešo kariuomenę sunaikinti dalimis. Permetęs 120 tūkst. Armiją nuo Lamanšo į Bavariją, jis Ulmo mieste apsupo pagrindines austrų pajėgas. Austrams į pagalbą iš Ukrainos žygiavo M. Kutuzovo vadovaujamo Rusijos kariuomenė. Tačiau iki jai atvykstant Napoleonas I apsupo austrus ir privertė kapituliuoti. Lapkričio 13 d. Prancūzijos kariuomenė įžengė i Vieną.

1805 m. gruodžio 2 d. ties Austerlicu įvyko vienos didžiausių pasaulio istorijoje kautynių. M. Kutuzovo vadovaujama Austrijos ir Rusijos kariuomenė turėjo 86 tūkst., Prancūzija – 73 tūkst. Kareivių. Bonapartas dar kartą įrodė turįs karvedžio talentą. Sąjungininkai buvo sumušti. Austrija labai nepalankiomis sąlygomis pasirašė Presburgo taikos sutartį, o Rusija turėjo išvesti kariuomenę iš Austrijos. III antiprancūziška koalicija žlugo.

1806 m. Napoleonas I sujungė 16 vokiečių valstybių į Reino Sąjungą, o pats pasiskelbė jos protektoriumi. Austrijos imperatorius Pranciškus buvo priversta atsisakyti Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos imperatoriaus titulo. Pati ši imperija nustojo gyvuoti. Napoleonas I toliau tęsė kovą su Europos absoliutinėmis monarchijomis, o užkariautas teritorijas pavedė valdyti savo broliams: Neapolo karalystę – Juozapui, o Olandiją – Liudvikui.

Prūsijos sutriuškinimas. Tilžės taika

Prancūzijos pergalės vertė jos priešininkus vienytis. 1806 m. rugsėjo mėn. susidarė IV antiprancūziška koalicija. Į ją įėjo Didžioji Britanija, Rusija, Prūsija ir Švedija. Tačiau naujoji koalicija nepajėgė sustabdyti Prancūzijos veržimosi. Spalio mėnesį Jėnos – Aueršteto mūšyje prancūzai sumušė Prūsijos kariuomenę ir po kelių savaičių įžengė į Berlyną. Okupavus Prūsiją, Napoleono I armija patraukė į Rytų Prūsiją ir prie Frydlando sumušė Rusijos kariuomenę. Rusija buvo priversta pradėti derybas.

1807 m. liepos 7 d. Napoleonas I ir Aleksandras I pasirašė Tilžės taikos ir sąjungos sutartį. Rusija tapo Prancūzijos sąjungininke prieš Didžiąją Britaniją. Aleksandrui I tarpininkaujant, Tilžėje Napoleonas I sudarė taiką su Prūsija.Ši neteko dalies savo teritorijos. Iš Prūsijos atimtas Lenkijos žemes ir Užnemunę Napoleonas I paskelbė vasaline Varšuvos kunigaikštyste.

Kontinentinė blokada ir jos tarptautiniai padariniai

Po sėkmingos kampanijos žemyne Napoleonas I vėl siekė sutriuškinti Didžiąją Britaniją. Pralaimėję prie Trafalgaro, prancūzai negalėjo kovoti su anglais jūroje. Napoleonas, turėdamas savo valdžioje visą Europą, ryžosi sužlugdyti Angliją ekonomiškai. Imperatorius 1806 m. pasirašė dekretus, kurie draudė Prancūzijai pavaldžiomis šalims prekiauti si Didžiąją Britaniją. Savo ruožtu anglai surengė Prancūzijos ir jos sąjungininkų jūrų blokadą. Kontinentinė blokada dar labiau sustiprino Napoleono I viešpatavimą Europoje.

Tačiau nutrūkę ekonominiai ryšiai su Anglija daugeliai Europos kraštų padarė didelių nuostolių. Portugalijai atsisakius dalyvauti kontinentinėje blokadoje. Prancūzijos kariuomenė kartu su ispanų daliniais okupavo ją. Pasinaudodamas Ispanijos politine krize, Napoleonas į jos sostą pasodino savo brolį Juozą, iki tol valdžiusį Neapolio karalystę. Ispanijoje kilo partizanų karas. Ispanų sukilėliai ties Bailenu privertė kapituliuoti 20 tūkst. prancūzų kariuomenę. Visa Europa sukluso – nenugalimoji prancūzų armija pasidarė partizanų daliniu! Ispanijos sukilėlių pergalė tapo Europos tautų išsivadavimo sąjūdžio pradžia. Pasipriešinimas prancūzų valdžiai prasidėjo Italijoje, vokiečių žemėse.

Prancūzijos kariuomenės nesėkmės Pirėnų pusiasalyje paskatino Austriją atnaujinti kovą. 1809 m. pavasarį ji kartu su Didžiąją Britanija sudarė prieš Prancūziją penktąją koaliciją. Tačiau ir šį kartą Austrija pralaimėjo. 1809 m. spalio mėn. Vienoje buvo pasirašyta Austrijos ir Prancūzijos taikos sutartis. Austrija pasidarė priklausoma nuo Prancūzijos.

Stiprėjantis Prancūzijos ir Rusijos prieštaravimai. Napoleono I ruošimasis karui

Žlugus penktajai koalicijai, ėmė blogėti Prancūzijos ir Rusijos santykiai. Rusų bajorai, nepatenkinti kontinentine blokada, dėl kurios jie negalėjo parduoti Anglijai žemės ūkio produkcijos ir pirkti pramonės gaminių, privertė Rusijos vyriausybę leist įplaukt į šalies uostus neutralių šalių laivams. Taip per tarpininkus buvo atnaujinta Rusijos prekyba su Anglija. Tarp Prancūzijos ir Rusijos prasidėjo taip vadinamas muitų karas.

1810 m. Napoleonas I pradėjo rengtis karui su Rusija. Į šį karą jis norėjo įtraukti Prūsiją bei Austriją ir sudarė su jomis karinę sąjungą.

Prancūzija parengė karui Didžiąją armiją (apie 600tūkst. kareivių ir 1300 pabūklų), kurios pagrindinės jėgos buvo sutelktos Varšuvos kunigaikštystėje. Napoleonas I planavo iš Rytų Prūsijos įsiveržti į Rusiją, vienu ar dviem generaliniais mūšiais sutriuškinti jos kariuomenę, greitai užimti Maskvą ir priversti Aleksandrą I kapituliuotis. Rusija prie vakarinių savo sienų buvo sutelkusi 240 tūkst. žmonių kariuomenę, kurią sudarė trys armijos.

1812 m. Rusijos – Prancūzijos karas

1812 m. birželio 24 d. Napoleono I kariuomenė persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos imperiją. Rusų kariuomenė, skubiai traukdamasi, sutrukdė Napoleonui I įgyvendinti savo planą. Tuomet Napoleonas I sumanė izoliuoti priešininko armijas ir pavieniui sunaikinti. Pasiuntęs dalį kariuomenės prieš 2-ąją rusų armiją (vadovaujamą P. Bagrationo), pats Napoleonas I su pagrindinėmis pajėgomis puolė 1-ąją armiją (vadovaujamą M. Barklajau de Tolio).

Rusijos kariuomenė vadovybė, vengdama generalinių mūšių ir atitraukdama savo pajėgas, stengėsi sujungti armijas. Tai jai pavyko rugpjūčio pradžioje prie Smolensko: 1-oji ir 2-oji rusų armijos susijungė. Karo eiga pakrypo Prancūzijos nenaudai. Prancūzų pajėgos silpo. Napoleonas I buvo priverstas palikti didelius karinius dalinius užnugaryje, armijos komunikacijos nusidriekė 600km, tiekimo bazės ir rezervai nutolo nuo pagrindinių pajėgų. Smolenską pasiekė tik 180 tūkst. prancūzų kareivių. Napoleonas I prie Smolensko pabandė sutriuškinti rusų armijas. Prancūzų kariuomenė šiame mūšyje buvo pranašesnė, tačiau rusų armijoms pavyko atsitraukti.

Rugpjūčio pabaigoje Rusijos vyriausiasis karo vada M. Kutuzovas ryžosi sustabdyti prancūzų veržimąsi ir ties Borodino kaimu užstoti jiems kelią į Maskvą. Abi kariuomenės turėjo maždaug po 135 tūkst. kareivių ir 600 pabūklų. Rugsėjo 7 d. įvykusiame mūšyje nė viena pusė nepasiekė savo tikslo – Rusijos kariuomenė nebuvo sutriuškinta, o Prancūzijos kariuomenei, nors ir gerokai susilpnėjusiai, neužkirstas kelias į Maskvą. Rusijos kariuomenė vadovybė, nepajėgdama sustabdyti prancūzų kariuomenės veržimosi, nutarė palikti Maskvą, sulaukti papildymų ir kovoti toliau.

Rugsėjo 14 d. prancūzų kariuomenė įžengė į Maskvą. Užėmęs Maskvą, Napoleonas I tikėjosi sudaryti sau palankią taikos sutartį, tačiau Aleksandras I nėjo į derybas. Ilgai pasilikti nuniokotoje Maskvoje buvo pavojinga, ir spalio viduryje Napoleonas I pasitraukė į Lietuvą ir Gudiją, pavasarį ketindamas pradėti naują puolimą.

Tačiau Rusijos kariuomenė privertė prancūzus trauktis karo nusiaubtu Smolensko keliu. Visą laiką juos persekiojo M. Kutuzovo armija. Mūšyje prie Berezinos upės prancūzai neteko 29 tūkst. žmonių. Didžiosios armijos neliko. Vilniuje Napoleonas I karinį vadovavimą perdavė maršalui J. Miuratui ir išskubėjo į Prancūziją. 1812 m. gruodžio viduryje per Nemuną persikėlė tik 20 tūkst. Didžiosios armijos kareivių. Prancūzija neteko geriausios savo armijos dalies.

Napoleono I imperijos žlugimas

Napoleono I pralaimėjimas 1812 m. Rusijoje suvienijo Prancūzijai priešiškas jėgas. 1813 m. pradžioje Didžioji Britanija, Rusija, Švedija, Prūsija, o vėliau ir Austrija sudarė šeštąją koaliciją.

Napoleonui I pavyko sumobilizuoti 300 tūkst. kareivių ir 1813 m. pavasarį pradėti karo veiksmus. Spalio 16 – 19 d. prie Leipcigo įvyko lemiamas prancūzų ir sąjungininkų mūšis, vėliau pavadintas Tautų mūšiu. Sąjungininkų pajėgas sudarė daugiau kaip 300 tūkst., Napoleono I armiją (į ją įėjo lenkų, italų, belgų, olandų daliniai) – 200 tūkst. kareivių. Mūšio metu Napoleonas I kreipėsi į sąjungininkų vadus su taikos pasiūlymais, bet atsakymo negavo. Netekęs apie 800 tūkst. kareivių, Napoleonas I atitraukė kariuomenę už Reino, vėliau į Prancūziją. Sąjungininkai mūšyje neteko maždaug 55 tūkst. kareivių.

Po Leipcigo mūšio baigėsi Prancūzijos vokiečių žemėse, Olandijoje ir kituose Europos kraštuose. Prancūzai buvo išvyti iš Ispanijos.

1814 m. pradžioje sąjungininkų pajėgos įsiveržė į Prancūziją ir kovo 31 d. užėmė Paryžių. Sąjungininkai remiami, ėmė aktyviai veikti Burbonų šalininkai. Juos palaikė kai kurie valdžios atstovai. Senatas karaliumi paskelbė Liudviką XVIII (Liudviko XVI brolį). Napoleonas I buvo priverstas atsisakyti sosto ir išvyko į tremtį, į Elbos salą. Europos monarchijų kariuomenėms padedant Prancūzijoje buvo restauruojama Burbonų dinastija. Tačiau visiškai atkurti ikirevoliucinę politinę – ekonominę šalies padėtį buvo neįmanoma. Liudvikas XVIII paskelbė chartiją (konstituciją). Prancūzija tapo konstitucine monarchija.

Šimtas dienų ir Vaterlo

Būdamas Elboje, Bonapartas įdėmiai sekė įvykius. Jis suprato, jog dauguma prancūzų nenori, kad būtų atkurta senoji politinė santvarka. Be to, 1814 m. spalio mėn. Vienoje prasidėjusiame visų Europos valstybių kongrese išryškėjo didelių nesutarimų tarp Rusijos, Prūsijos, Austrijos ir Didžiosios Britanijos. Prieš Prancūziją nukreipta koalicija suiro. Naudodamasis palankia situacija, Bonapartas ryžosi susigrąžinti valdžią.

1815 m. kovo 1 d. Bonapartas su nedideliu būreliu kareivių išsilaipino Prancūzijos pakrantėje. Daliniai, pasiųsti sutriuškinti Bonapartą, perėjo į jo pusę. Po trijų savaičių Bonapartas be mūšių įžengė į Paryžių. Prasidėjo 100 dienų Napoleono I valdymo laikotarpis (Šimtas dienų).

Napoleono I grįžimas į Paryžių vėl suartino sąjungininkus. Susikūrė septintoji koalicija. Ji pasiuntė prieš Napoleoną I beveik milijoninę armiją. Napoleonas I siūlymas sudaryti taikos sutartį buvo atmestas. Tuomet jis nusprendė nelaukti pagrindinių priešininko pajėgų, o suduoti smūgį Belgijoje stovėjusiomis anglų ir prūsų armijoms. 1815 m. birželio 18 d. prie Vaterlo Napoleono I armija stojo į mūšį, tačiau jį pralaimėjo. Kai buvo užimtas Paryžius, Didžiosios Britanijos vyriausybė, pritariant kitoms sąjungininkėms, ištrėmė Napoleoną I į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. gegužės 5 d. jis mirė.

Leave a Comment