Napoleonas Bonapartas

Napoleonas I (1769-1821)

Napoleonas I (1769-1821)

     0x01 graphic
  Žmonijos ir visos Prancūzijos istorijos įžymybė Napoleonas Bonapartas gimė 1769 rugpjūčio 15 dieną Ajačio mieste Korsikoje. Napoleono tėvas Karlas buvo advokatas, o motina Leticija. Šeima gyveno skurdžiai o jis šeimoje buvo antras vaikas. Napoleono tėvas mirė anksti, tačiau savo sūnus  nuvežė 1778 metais į Prancūziją. Tėvas norėjo, kad vaikai turėtų išsimokslinimą. Tėvo žingsnis vežti į Prancūzijos sostinę buvo teisingas, Napoleonas papuolė į valstybės finansuojamą Oteno mokymo įstaigą būdamas vos 9 metų.  Istorijos įžymybė šioje mokymo įstaigoje ilgai neužsibuvo ir vėliau  mokslus krimto Brieno mieste karo mokkykloje. 

 

Per šiuos mokslo metus Napoleonas Bonapartas atskleidė savo turėtus talentus.  Karvedys pasirodė gabus matematikai, geografijai, istorijai. Ypač domėjosi Egipto istorija. (Kaip vėliau sužinosite ne veltui). Bonapartas savo žinias turtindavo ne tik šiomis temomis. Jis taip pat mėgo prancūzų, graikų grožinę ir filosofinę literatūrą. Domėjosi Platono, Cicerono darbais. Mokydamasis jis parašė keletą savo kūrinių kaip „Laiškas Mateo Butafuoko“, „Glison ir Emeli“ ir kitus.

 

Po Brieno mokyklos, Napoleonas nuo 1784 iki 1785 metų mokėsi Paryžiaus karo mokykloje. Ją puikiai baigė išlaikęs visus egzaminus. Šioje mokymo įstaigoje Nappoleonas įgavo turbūt daugiausiai žinių, kurios pravertė jo tolimesnėje karininko karjeroje.

 

1796m. Napoleonui šie metai buvo ypač reikšmingi, nes jis  buvo paskirtas vyriausiuoju į Italiją siunčiamu kariuomenės vadu. Jis ten gavo prastai ginkluotą ir nedrausmingą armiją.  Tačiau greitai sugebėjo ją disciplinuoti ir išs

sikovoti kareivių pasitikėjimą. Per karą Italijoje išryškėjo Napoleono talentas. Jo taktika buvo sutelkti į vieną vietą kariuomenę ir be jokių manevrų sutriuškinti priešą. Po šių karų apie prancūzų legendą išgirdo visa Europa.

Užkariavęs Italija, Napoleonas pradėjo ruoštis žygiui į Egiptą. 1798 metais gegužės mėnesi 30000 karių Napoleonas pasiunčia į Egiptą. Visa eskadrilė perplaukė greitai viduržiemio jūra. Prancūzų armija labiausiai bijojo admirolo Nelsono laivyno iš Anglijos. Į šią kelionę generolas paėmė mokslininkus, kurie iš naujo pradėjo tyrinėti šią senovės civilizacijos pasiekimais garsią šalį. Mokslinėje Ekspedicijoje buvo rastas Rozetės akmuo, pradėti kasinėjimai ir rasta keletas faraonų mumijų.

Įsikėlęs į Egiptą Bonapartas iškart susidūrė su ten veikiančiais Nameliukais.  Tuo metu Egiptas priklausė Turkijai ir mokėjo duoklę. Nameliukai buvo sutriuškinti. Iš Egipto Napoleonas patraukė į Siriją, kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jaffos miestą, Napoleonas patraukė link Ako tvirtovės, tačiau per du mėnesius nepavyko jos paimti.

1799  metais buvo sutriuškintos turkų pajėgos.

Vienintelis generolo rūpestis buvo ryšys su Prancūzija. Kadangi Admirolas Nelsonas sunaikino prancūzų laivyną, Napoleono kariai tapo atskirti nuo Europinės dalies.

Napoleoną pasiekus žiniai, kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karąsu Prancūzija. Prancūzai prarado Italija, tada Napoleonas supykęs nusprendė vykti į Prancūziją.

1799 lapkričio 19 (briumerio 18) Seniūnu tarybos sprendimu buvo paskirtas visų sostinės ir aplink esančių ginkluotojų pajėgu vadu. 500

0 tarybos posėdį Napoleono šalininkai perkėlė į Sen Klu miestelį. Kitą dieną kariuomenė apsupo 500 tarybos salę ir ją išvaikė. Tos pačios dienos vakare tarybos likučiai nubalsavo už trijų konsulų valdžia, kur pagrindiniu smuiku grojo Napoleonas.

 

Tapęs faktiškai įtakingiausios Europos valstybės vadovu, Napoleonas pradėjo savo šalyje kovoti su apraizgiusia korupcija ir plėšikavimais keliuose. Žiauriais būdais, mirtimis šias blogybes pavyko išgyvendinti. Taip pat pertvarkė švietimą, paskelbė amnestiją emigravusiems, bet apribojo spaudos laisvę. Visi likę dienraščiai buvo priklausomi nuo valdžios.

 

Po 1800 metų prasidėjo Napoleono karų epocha.  Tais pačiais metais įvyko mūšis su Austrija Marengo kaimelyje. Šiame mūšyje pasinaudojo austrų armijos nebudrumu, perėjo Alpes ir atsidūrė austrų užnugaryje, spėdama iki to laiko Prancūzijos armija užimti keletą miestų.

 

Napoleono įsaku buvo įkurtas Prancūzijos bankas 1800 metais ir tais pačiais metais pradėtas rengti Civilinis kodeksas, kuris turėjo aiškiau apibrėžti žmonių santykius, bausmes ir teismų sistemą.

 

Civilinis kodeksas patvirtintas 1804 metais. Jis patvirtino didesnes žmogaus teises. Daugelyje užkariautų tautų šis kodeksas taip pat galiojo.

 

Didis karvedys buvo garbėtroška ir norėjo visur pabrėžti savo „AŠ“, todėl nusprendė prašyti imperatoriaus titulo. Šį jo sprendimą palaikė Buržuazija.

 

Nuo 1803m prasidėjo Napoleono agresyvi vykdoma kompanija prieš Anglija. Prasidėjo kovos kolonijose, buvo konfiskuojamos angliškos prekės.

Napoleonas pradėjo ruoštis žygiui į Angliją. Jis net sakė: „Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai

i Lapkričio viduryje būsiu Vienoje“. Ir iš tikro Napoleonas pradėjo aktyvią kampanija prieš Austrija.

1805m. spalio 21 dieną įvyko Trafalgaro mūšis. Tai didžiulis laivų mūšis, kur  Prancūzai buvo sutriuškinti Anglijos laivyno.  Anglai taip pat patyrė vieną didelį nuostolį, žuvo H.Nelsonas, admirolas Anglijos laivyno.

0x01 graphic
1805m. gruodžio 2 dieną įvyko Austerlico mūšis. Šį mūšį užtikrintai laimėjo imperatoriaus kariai. Po mūšio Prancūzijai atiteko Venecija ir kitos sritis.

 

1806 m buvo įkurta Reino sąjunga. Visos vokiečių kunigaikštystės įėjo į šią sąjungą. Taip galiausiai žlugo Šventoji Romos imperija. Napoleonas šia sąjunga siekė padidinti įtaka vakarų ir centrinėje  Vokietijoje.

 

Tais pačiais metais Bonaparto armija sutriuškino Prūsija ir ją okupavo.

 

1806 m. lapkričio 21 dieną negalėdamas Anglijos palaužti ir neturėdamas stipraus laivyno, imperatorius sugalvojo įvesti blokadą angliškom prekėmis. Šią dieną prasidėjo kontinentinė Anglijos blokada. Taip pat dekrete, kurį pasirašė Bonapartas, buvo toks nurodymas suimti visus anglus ir konfiskuoti prekes.

 

 Kadangi kontinentinę blokadą palaikė ne visos šalys, didis karvedys nusprendė tęsti pradėtus karus.

1807 m. įvyko kovos su Rusijos armija. Rusai patyrė didelių nuostolių ir sutiko sudaryti taikos sutartį.  Tais pačias metais buvo pasirašyta „Tilžės“ taikos sutartis.  Sutartis buvo pasirašyta ant plausto Nemune netoli Tilžės miestelio. Pagal sutartį iš Prūsijai po Lietuvos ir Lenkijos padalintų  teritorijų įkurta nuo Prancūzijos priklausoma Varšuvos kunigaikštystė. Į šią kunigaikštystę, kurią valdyti paskirtas Saksonijos kara

alius įėjo ir Lietuvos Užnemunė. Po šių pergalių Napoleonas pasiekė savo galybės viršūnę.

1807 m. prasidėjo karai Pirėnų pusiasalyje. Imperatorius norėjo priversti Portugalija ir Ispanija laikytis kontinentinės blokados. Prancūzų armija gana lengvai užėmė Lisaboną.

1808 m. prasidėjo  karai su Ispanija. Prancūzams pavyko užgrobti Ispanija, bet šioje šalyje kilo nežmoniškas partizaninis karas, kuris varė į nevilti prancūzus. Bonapartas Ispanijos partizanus vadino tiesiog „driskiais“. Tačiau imperatorius neįvertino Ispanijos kovotojų.

 

Tais pačiais metais Prancūzija prarado dideles teritorijas Ispanijoje ir žinoma Portugalijoje. Tada Napoleonas surengė dar kelis žygius į šias šalis ir vargų vargais vėl užėmė. Bet kaina buvo didelė. Mūšiuose žuvo daugybė prancūzų karių. Priešo  žuvo dar daugiau, bet tai nepalaužė jų. Dėl to Napoleonas buvo priverstas Pirėnų pusiasalyje laikyti 300000 karių.

 

1809 m. atsinaujino kovos su Austrija. Lemiamas mūšis įvyko prie Vagramo kaimo. Austrai vėl buvo sutriuškinti. Po karo Austrija vėl buvo apkarpyta.

 

Sustiprinęs kontinentinę blokada Napoleonas pastebėjo, kad Rusija prastai jos laikosi. Ir į šią pradėjo rengtis karui. Abejojančiam karo sėkme Bonapartas sakydavo: „Dar treji metai ir aš – viso pasaulio viešpats“.

0x01 graphic
Subūręs didžiulę armija imperatorius pasuko link Rusijos. 1812 birželio 22 dieną jis lankėsi Vilkaviškyje, o po kelių dienų ties Kaunu   persikėlė per Nemuną. Matydama Prancūzų jėgą, Rusijos kariuomenė pasitraukė iš šalies.

0x01 graphic
1805m 1812 rugsėjo 7 dieną įvyko Borodino mūšis. Tame mūšyje Prancūzijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių. Bet ir Rusijos armija turėjo nuostolių. Vis tik rusai nusprendė trauktis į šalies gilumą.

1812m. rugsėjo 14 dieną prancūzai įžengė į Maskvą, kuriame beveik nebuvo gyventojų. O kiek vėliau prasidėjo gaisrai.

Tais pačiais metais prancūzai pajuto artėjančią grėsmę ir bandė pradėti derybas, tačiau Rusijos carui nesutikus, Napoleonui teko trauktis. Besitraukiančius prancūzuspuldinėjo kazokai ir partizanai. Kadangi Prancūzijos armija sudarė tik pusę prancūzų, o kiti kariai iš vasalinių valstybių,  tai motyvacijos trūko ir energingai nesugrūmė, kaip paprasti, patriotiški Rusijos valstiečiai.

Didžiulę katastrofą prancūzų armija patyrė keliantis  per Berezinos upę. Šioje vietoje begalės prancūzų žuvo. Tik gruodžio mėnesį didingos armijos likučiai pavyko pasiekti Nemuną.

 

1812 gruodžio 18 dieną Napoleonas palikęs armija, pasiekė Paryžių ir pradėjo kurti naują armiją. Bonapartui pavyko suburti trečdaliu mažesnę armiją negu jo varžovai sudarę koaliciją, į kurią įėjo Rusija, Austrija, Anglija, Švedija, ir Prūsija.

 

Lemiamas mūšis įvyko 1813 m. spalio 16-19. Šis mūšis vadinamas Leipcigo arba tautų mūšiu. Jis buvo didžiausias per visą imperatoriaus epochą. Prancūzų buvo apie  550000 , o koalicija sudarė 850000 karių. Šiame mūšyje žuvo tūkstančiai prancūzų karių. Napoleonui buvo pasiūlyta sudaryti taiką, bet jis atsisakė.

 

1814 metais koalicija įžengia į Paryžių. Napoleonas balandžio 6 dieną atsisakė sosto. Napoleonas buvo ištremtas į Elbos salą.

 

1815 m. kovo 1 dieną karvedys paliko Elbos salą ir su daugiau nei tūkstančiu kareivių išsilaipino Prancūzijos pietuose. Burbonų valdžia , kuri buvo po Napoleono siuntė pajėgas sutriuškinti buvusi imperatorių, bet visi daliniai perėjo į Bonaparto pusę.

 

1815 m. kovo 20 dieną Napoleonas su armija įžengia į Paryžių.

 

1815 birželio 18 dieną įvyko Vaterlo mūšis. Pagrindinį vaidmenį suvaidinoAnglija, kuri įnirtingai kovojo, o atvykę Prūsai sudavė galutinį smūgį prancūzams.

 

Po šio pralaimėjimo Napoleonas dar kartą atsisakė sosto ir ketino sprukti į Ameriką, tačiau anglų laivynas jį pagavo ir ištrėmė Šv. Elenos salą.  

 

0x01 graphic

Moterys

Pirmojo Napoleono žmona buvo Žozefina. Tai buvo graži moteris, bet pakankamai brandaus amžiaus, turėjo du vaikus.  Napoleonas negalėjo girtis dideliu moterų dėmesiu, o jo išrinktoji buvo vakarėlių liūto ir mėgo be galo pokylius. Jai reikėjo turtingo vyro, į kurį visada galėtų atsiremti.

1796 m. įvyko Napoleono  būsima žmona vedybos. Napoleonui išvykus į Egiptą, jo žmona dažnai būdavo neištikima. Po kiek laiko vyras tai suprato ir pradėjo skyrybų procesą.

Norėdamas pratęsti kraujo ryšį Napoleonas vedė Marija Luizą. 1810 kovo 11 dieną, vis tik vedybos įvyko. Ši jo žmona buvo paklusnesnė negu Žozefina..

Bruožai  

Tai buvo didelės pagarbos sau reikalaujanti asmenybė. Jis troško garbės.  Napoleonas norėjo prilygti Aleksandrui Makedoniečiui ar Cezariui. Jis pripažindavo nuopelnus tik pasiektus kare. Po Leipcigo mūšio, jis atsisakė pasirašyti taikos sutartį, nes manė esą tai negarbingą.  Karvedys pasižymėjo dideliu užsispyrimu. Jeigu ką sumanydavo, perkalbėti buvo gana sunku. Dažnai jo norai šokinėdavo. Viena minutę duotas vienas įsakymas, kita minutę gali laukti visai kito.Su Napoleonu buvo sunku bendrauti, jis beveik nerodydavo savo jausmų ir atviriau nešnekėdavo. Dar mokydamasis jis su savo bendraamžiais beveik nebendravo. Neva buvo ne tas lygmuo.

 

Kaip jau buvo rašyta imperatorius mėgo skaityti, daug žinojo apie įvairias šalis, todėl savo žiniomis generolas žavėjo kitus karo vadus ir tuos, kuriems teko su juo bendrauti.

 

Taip ši didi asmenybė nebuvo džentelmenas. Su moterimi elgdavosi kaip paprastas valstietis. Išvesti iš kantrybės užtekdavo vieno netinkamo žodžio. Greitai įsižeisdavo ir būdavo sunku jam atleisti. Kareiviais rūpinosi tais, kurie dar gali kovoti. Tie, kurie dėl vienokių ar kitokių veiksmų iškrito iš rikiuotės nebuvo jokios pagarbos ir juos palikdavo likimo valiai.

 

Legendos, mitai, o gal tiesa?  

 

Turbūt apie kiekviena garsia asmenybe yra prikurta įvairiausių legendų. Ne iš imtis ir Napoleonas.  Štai teko skaityti, kad Napoleonas buvo  negabus šokiams ir niekaip jam nepavydavo jų išmokti. Net privatūs dėstytojai nepadėjo, o tais laikais ypač Prancūzijoje šokiui buvo skiriama daug reikšmės.

 

Kita paskala, kad Bonapartas buvo prastas oratorius. Vieni istorikai teigia, kad karvedys mokėdavo savo karius nuteikti kovai, o kiti teigia priešingai.

 

Turbūt vienas įdomiausių mitų, tai kad ši asmenybė viešėdama Egipte nakvojo Gizos piramidėje. Yra net manančių, kad jis siekė atrasti nemirtingumo paslaptį, kaip tai pavyko padaryti Egipto faraonui Ozyriui.

Leave a Comment