Filosofinės minties aprašymas
Filosofinės minties aprašymas.
„Žmogus yra būtybė, kuris nori daugiau, negu gali, bet gali daugiau negu privalo.“
Atliko:
Tikrino: Doc. K. Katilienė
Kaunas
2008
Filosofinės minties aprašymas.
„Žmogus yra būtybė, kuris nori daugiau, negu gali, bet gali daugiau negu privalo.“
Žmogus yra Dievo sukurtas kūrinys – būtybė. Nors dėl to XXI a. daug diskutuojama. Pagal filosofijos istorija yra taip, jog tik tobula būtybė tokia kaip Dievas galėjo sukurti tobulą žmogų turinti protą, sielą ir jausmus. Deja tik žmogus nemokantis tinkamai panaudoti savo protą padarė chaosą pasaulyje. Mes esame pasaulyje, kartais nesuprasdami dėl ko, bet jei mes esame sutverti, tai privalome gyventi. Mes sutverti, kad paliktume kažką gero po savo gyvenimo, dėl kurio ir buvome sutverti gyventi. Kaip sakoma, žmogus turi per savo gyvenimą: pastatyti namą, pasodinti medį bei užauginti vaiką. Gali būti, kad senuolių prietarai nemeluoja, ir tik taip mes galėsime palikti gyvybę po savęs, kad protingų žmonių gyvybę tęstųsi. Juk Dievas mus sukūrė neegzistuoti, o gyventi. Gyventi reiškiakažko siekti, kažkuo gyventi, dėl kažko gyventi…Visame pasaulyje Dievo sukurta būtybė yra žmogus, kuri turi siela, jausmus, protą… O tai yra didžiausia dovana kuria tik galime turėti, juk įsivaizduokime pasaulį be jausmų, proto… Kiek yra žmogus pasiekęs per savo gyvenimą: pakylės virš žemės, pasiekęs menulį, išradęs genialiausius daiktus palengvinančius gyvenimą bei buitį. Kiek išgyvenęs karų, smurto ir nelaimių. Bet vis tiek, kurią, tobulėją, gyveną ir judą toliau. Mes esame tobuli. Tik tais žodžiais ne kiekvienas tiki, bei juos supranta. Ir ne kiekvienas drįstą sau pasakyti: „Aš esu tobulas.“
„Žmogus nori daugiau, negu gali..“ Iš prigimtie žmogus nori daugiau, tik kiekvieno norai priklauso nuo jo socialinės padėties. Žmogus yra mąstanti būtybė, jo mintyse kyla labai daug svajonių. Žmogus negali nesvajoti, t. y. tas pats kaip nieko nesiekti, tiesiog negyventi… Žmogus sutvertas tam, kad svajotu. Juk tik per svajones gimsta idealiausios idėjos bei išradimai. Juk svajonėse žmogus svajoja apie tai ko neturi, ar ko nėra, ir apie tai ko norėtu. Tada jis pradeda svajonės pildyti, kam pasiseka tas išpildo. Reikia tik to siekti. Tikslo siekiantis žmonės per savo svajones pasiekia daug. Kartais net pasako: „Pasiekiau savo svajonę“ arba „aš apie tai ir svajojau“. Kadangi žmogus yra mąstantį būtybė, tai žemiškos svajonės turi būti kiekvienam pasiekiamos. Gaila tik, kad yra savęs negerbiančių žmonių, kurie nieko nesiekia ir nieko netrokšta. Jie tiesiog egzistuoja. Man patiko vieno filosofo pasakyti žodžiai: „Blogis kyla ne iš Dievo, bet iš žmogaus nesugebėjimo tinkamai panaudoti savo protą.“ Dievas sukūrė mus mąstančius, bet žmonija nesugebėjo tą protą panaudoti geriems tikslams. Jeigu tik viskas pasaulyje būtų idealu, nebūtų karų, smurto, pavydo, vyrautu meile, ramybė, juk taip būtų nuostabų.
„Gali daugiau negu privalo.“ Žmogus daug ko privalo daryti. Paimkime kasdieninius atvejus: eiti į darbą, atlikti darbą. Tas vardijimas asocijuojasi su mechanišku laikrodžio garsu: „tik…tik..“. Juk ir žmogus mechaniškai gali atlikti savo pareigas, neįdedamas jokios meiles bei šilumos. Gali tiesiog nueiti į darbą, ji atlikti, gauti alga ir t.t., taip visada, tiesiog egzistuoti. Bet jei tik žmogus įdės į savo darbą meilę, sielą, troškimą, jis gali pasiekti neįmanomo, jam bus malonu eiti į darbą, atlikti bet kokia savo pareiga, siekti savo tikslų. Žmogus bus patenkintas, jis – gyvens. Galbūt tada jis nebejaus pavydo, neapykantos. Juk dailininkas neįdedamas į savo kūrinį meilės bei šilumos tiesiog nenutapo paveikslo. Net pardavėja kuri jums niekada nesišypso, vengia jūsų, padaro labai daug, jus tiesiog rečiau einate į tą parduotuvę. Bet jei pardavėja visada sutinka jus su šypsena, suteikia daug pagalbos kai kuriais klausimais, maloniai aptarnauja, atsiranda noras eiti būtent į tą parduotuvę, apsipirkti būtent pas tą pardavėją. Tuo pardavėja pakelia parduotuves rodiklius, kelia apyvartą, direktorius patenkintas, skatina ją piniginę išraišką. Eina grandinę geru darbų. Visi patenkinti, tad kodėl nesidžiaugti taip visada. Juk taip gali būti. Dievas mus kūrė tobulus su meilę. Mes privalome tobulėti, nes kitaip stovėsime vietoje – egzistuosime. Tad pradekime rodyti savo besišypsančias akis, nors nuo to pradėkime skleisti savo šilumą vieni kitiems. Reikia pradėti nuo savęs. Juk žmogus tikrai gali daugiau, negu privalo…