Napoleonas Bonapartas

“Napoleonas Bonapartas ”

Darbą atliko:
Armandas Lapinskas

TURINYS

Įvadas................2

Kelias į valdžią..........3

Napoleono politikos specifika...4

Kontinentinė sistema........6

Išvados..............9

Literatūros sąrašas........10

ĮVADAS

Dauguma istorikų Napoleoną Bonapartą laiko viena didžiausių pasaulio istorijos legendų. Šaltakraujiškas strategas, naktis triūsiantis prie naujų užkariavimų planų, nenuilstantis karvedys, kovojantis kariuomenės priešakyje ir savo asmenybės galia suteikiantis kariams nenumaldomą fanatizmą ir pasitikėjimą visu tuo ką valdovas sako ir daro. Napoleonas yra nuolat lyginamas – su Aleksandru Makedoniečiu, Gajumi Julijumi Cezariu, net Adolfu Hitleriu, tačiau nė vienas iš šių karvedžių nebuvo toks didingas kaip Napoleonas.
Prancūzija niekada – nei prieš, nei po Napoleono – nebuvo pasiekusi tokios galios, kaip jam valdant. Europa keliaklupsčiavo, Rusija bijojo, o Napoleonas toliau žygiavo. Vienintelis baubas, kurio Napoleonas vengė – Didžioji Britanija. Jo ir anglų santykiai buvo savotiški. Valstybės kariavo, tačiau realių karo veiksmų, be kelių susikirtimų Viduržemio jūroje, Pirėnuose ar Atlanto vandenyne, nebuvo. Galingiausią kariuomenę turintis, galingiausias valdovas pasaulyje, paniškai bijojo tiesiogiai susikauti su mirtinu priešu, tai galiausiai ir pražudė jo imperiją.
Trumpai charakterizuoti Napoleono užsienio politika nėra sunku – tikslas – didinga ir stipri Prancūzija, priemonės – bet kokios, kad tik visas paasaulis lenktųsi ir dirbtų jam, ir tuo pačiu jo imperijai. Šio darbo tikslas ir yra – apibūdinti Napoleono vykdytą tarptautinę politiką, jos teigiamas ir neigiamas pasekmes.
Pirmose dalyse trumpai supažindinsiu su Napoleono Bonaparto biografija, jo pakilimu ir kritimu. “Napoleono politikos specifika” –

pamatinė šio darbo dalis. Joje didžiausią dėmesį bus skirsiu principams, kuriais vadovaudamasis, Napoleonas vykdė užsienio politiką. Didžiausią dėmesį skirsiu Prancūzijos santykiams su Didžiąja Britanija, Rusija ir metų bėgyje pavergtais kraštais. Trečioji darbo dalis – Napoleono afišuotos kontinentinės sistemos deskripcija.

I. KELIAS Į VALDŽIĄ

Napoleonas Bonapartas gimė 1769 metų rugpjūčio 15 dieną. 1785 baigė artilerijos mokyklą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį bei buvo paskirtas į artilerijos pulką Valencijoje. 1791 metais už vyriausybės rūmų apgynimą jis buvo pakeltas į kapitonus ir 1796 metų kovą išvyko į Nicą, kurios armijos vadų buvo paskirtas. Veikdamas strategiškai brandžiai jis sugebėjo kovoti prieš Austriją ir Pjemontą, bei galiausiai juos įveikti, ko pasekoje Prancūzijai atiteko Nica ir Savoja, o vėliau, po Compo Formio taikos sutarties, ir Lombardija su kairiuoju Reino krantu. Grįžęs į Paryžių, su Direktorijos palaiminimu, gavo 38 tūkstančius karių, irr 1798 metų gegužę išplaukė į Egiptą. Čia sėkmingų karo kampanijų dėka jis paėmė Kairą, tačiau pralaimėjo mūšį anglams ir prarado laivyną (galbūt čia ir verta ieškoti Napoleono neapykantos Didžiajai Britanijai priežasčių).
Tuo metu Prancūzijoje kilo neramumai ir Napoleonas grįžo į savo kraštą, palikdamas Egipte iškovotas pozicijas susilpnėjimui. Grįžęs, veikdamas kartu su kitais generolais (Napoleonas jau buvo pakeltas į generolus), panaikino Direktoriją ir, pagal naująją konstituciją nustatė trijų konsulų (Napoleono, Kambasereso ir Lebuerio) valdžią, nors faktiškai viską tvarkė tik jis vienas.
To meto bloga krašto padėtis pr

rivertė Napoleoną imtis pertvarkymo. Greitai buvo įvykdytos administracijos, teisės reformos. Taip pažangiai tvarkant šalį, Napoleonas netruko gauti ir tautos pritarimą, kuri visuotiniu balsavimu paskyrė jam Pirmojo Konsulo postą iki gyvos galvos, tačiau to Napoleonui nereikėjo – jo galvoje jau virė mintys apie imperatoriaus titulą.
Pagrindis tikslas tuo metu buvo sudaryti taiką su anglais, tačiau į Napoleono laišką, Anglijos ministras pirmininkas Pitas (Pitt) atsakė reikalavimu, kad Prancūzijos soste sėdėtų Liudviko XVI brolis. Tos nuomonės buvo ir austrai, kurie, nelaukdami Napoleono atsako, jau žygiavo Paryžiaus link. Pirmasis Konsulas netruko atsakyti į tai kariniais veiksmais ir Austrijos pajėgos buvo sutriuškintos prie Marengo. Ši pergalė buvo viena svarbiausių Napoleono gyvenime ir ypač svarbi tarptautiniame kontekste, nes prancūzų pralaimėjimas būtų reiškęs Burbonų sugrįžimą į valdžią ir pusiausvyros atstatymą Europoje. Tačiau taip neįvyko ir dabar jau visa Prancūzija –
nuo pramonininkų iki darbininkų džiaugėsi valdovo pergale.
1801 metų vasario 9 dieną Liunevillyje pasirašyta taika, pagal kurią Italija iki Adige upės atiteko Prancūzijai, o austrai atsisakė pretenzijų į valdžią vokiečių žemėse.
1802 metais kovo 25 Amjene taika sudaryta ir su anglais, kurie, paskutiniųjų prancūzų laimėjimų paveikti, pripažino Prancūzijos respubliką, jos kolonijas ir pažadėjo užleisti Maltą ir Egiptą. Taip pat buvo pasirašytos sutartys su Ispanija, Neapoliu, Portugalija, Rusija, Turkija ir Bavarija.
1804 metais gegužės 3 dieną Prancūzija buvo paskelbta imperija.

II. NAPOLEONO POLITIKOS SPECIFIKA

Apie Na

apoleono sugebėjimus kontroliuoti situacija galima sakyti taip – kol nesiėmė kontinentinės ekonomikos, tol Europą buvo galima suvaldyti, tačiau kai Bonapartas pradėjo įnirtingai siekti savo idėjos realizavimo, jo imperijos pamatai ėmė drebėti ir galiausiai, po Vaterlo, sutrupėjo. Taigi, kas išprovokavo kontinentinę ekonomiką, apie kuria kalbėsiu vėliau?
Norint atsakyti į šį klausimą, verta pakalbėti apie imperialistinės Prancūzijos santykius su pavergtomis valstybėmis ir visų pirma su tomis, kurios tik savo geopolitinės padėties dėka sugebėjo atsilaikyti (D. Britanija ir Rusija).
Kaip jau minėjau, su anglais santykiai buvo priešiški. Amžių sandūroje Napoleonas tikriausiai jautėsi šiek tiek silpnas, todėl vengė kovos keliais frontais, nors ir buvo išcentrinės taktikos ekspertas. Neturėdamas stipraus laivyno (dalį jo prarado kovoje su admirolu Nelsonu Abukyro įlankoje), visų pirma saugojosi puolimo iš šiaurės, todėl pirminis tikslas buvo sutartis su Didžiąja Britanija. Kaip sakiau, anglų pasiūlytos sąlygos netenkino, todėl Napoleonas sutarties nepasirašė, o įsivėlė į karą su Austrija. Austrai, tikėdami savo jėgomis, jau šventė pergalę prieš Napoleoną ir Prancūzija, nors nė vienas svarbus mūšis dar nebuvo laimėtas. Austrų sėkme tikėjo ir kitos Europos šalys, todėl su didele viltimi laukė žinių iš mūšio lauko.
Napoleonui laimėjus, Prancūzija tapo viena galingiausių jėgų Europoje, į jos valdas dabar įėjo didelė dalis Italijos ir Reino kranto. Visuose užimtuose kraštuose į valdančiuosius postus Bonapartas sodino savo še
eimos narius, kurie būdavo silpni valdovai ir dažnai tarpusavyje pešdavosi dėl žemių ir valdžios. Taip Prancūzijos konsulas, o vėliau ir imperatorius tikėjosi užtikrinti lojalumą ir užimtų teritorijų kontrolę bei pavaldumą.
Po Austrų kapituliacijos sukruto anglai. 1801 metais ėmė sklisti nuomonės, kad su Napoleonu reikia derėtis ir tartis. 1802 metais ši nuomonė realizavosi – buvo pasirašyta Amjeno taikos sutartis tarp prancūzų ir anglų. Ši taika nebuvo ilgalaikė – po metų ji buvo nutraukta, tačiau tos pertraukos užteko, kad Napoleonas aptvarkytų šalies vidaus reikalus.
1803 metų pavasarį pradėjo braškėti Amjene pasirašyta taika. Anglai nenorėjo pripažinti Napoleono viešpatavimo žemyne, todėl iškilo šioks toks konfliktas, kurį buvo bandoma užglaistyti derybomis. Tačiau prie susitarimo nebuvo prieita, nors Didžioji Britanija nemanė esanti pakankamai tvirta atsilaikyti prieš užkariautoją Napoleoną, o Prancūzija buvo sudariusi taiką su visomis Europos valstybėmis, tačiau iššaukiantis ir piktas Konsulo elgesys su Anglijos ambasadoriumi, bandant įbauginti, galutinai privedė prie karo. Napoleonas bijojo Anglijos, tai buvo tikriausiai vienintelė fobiją kurią jis turėjo. Amžininkų raštuose minimas kaip ramus ir santūrus politikas, tik retsykiais nesuvaldantis pykčio, anglų atžvilgių savo poziciją išreikšdavo nesuvaldomu ir vienareikšmiu pykčiu. Tačiau tikslas pavergti Angliją buvo dvilypis, kas ir atsispindėjo jo santykiuose su Didžiąja Britanija. Visų pirma jis bandė išgąsdinti anglus, sakydamas, kad jie būsią sulyginti su žeme, ir kad Anglija tikrai nesulauks pagalbos iš sąjungininkų, vėliau buvo pereita prie karinių veiksmų. Taigi, nepavykus susitarti, buvo paskelbtas karas.
Norėdamas įveikti Angliją, Napoleonas įsakė statyti laivus ir formuoti didelį ir gerai paruoštą laivyną. Ruošdamasis invazijai į britų salas, Bonapartas užėmė visą Hanoverį, dalį Vokietijos valdų, priklaususių Anglijos karaliui. Prie Lamanšo sąsiaurio buvo telkiama didžiulė kariuomenė. Tačiau tikslo – kariauti Anglijos lygumose, Prancūzijos valdovui įgyvendinti nepavyko, nes Anglija, turtų pagalba sugebėjo parengti koaliciją, kurią be jos sudarė Rusija ir Austrija, todėl numanoma fronto linija iš šiaurės persikėlė į rytus.
Paryžiuje tuo metu pradėjo kilti nepasitenkinimas Napoleono užsienio politikos kryptimi, kuri nuvedė į karą su visa Europa. Tačiau imperatorius to nepaisė ir drąsiai kibo Europai į atlapus. Buvęs puikus strategas sausumoje, tačiau prastas jūroje, Bonapartas pralaimėjo principinį Trafalgaro mūšį (1805 metai, spalio 21d.) ir prarado visą savo laivyną, todėl mintis apie Didžiosios Britanijos užkariavimą teko atidėti ilgesniam laikui. Pralaimėję jūroje, prancūzai atsirevanšavo sausumoje, kur laimėjo eilę mūšių (Ulmo Bavarijoje – tą patį spalį; Austerlico – 1805 pabaigoje; Jenos ir Auersšteto, Frydlendo). Sėkmingai baigęs karus su ketvirtąja karo kampanija, Napoleonas dar labiau sutvirtino savo pozicijas Europoje ir pajungė visų užimtų kraštų ekonominius išteklius ir jėgą Prancūzijos gerovės labui.
Imperatorius Prancūzijos interesus iškėlė aukščiau kitų valstybių, anot jo – svarbiausia Prancūzija, o tik po to visas pasaulis, tai atsispindėjo ir jo vykdytoje politikoje. Numalšinęs Didžiosios Britanijos troškimą sustabdyti Prancūzijos galios plitimą kontinente, Napoleonas minėtoje Europoje įgijo neribotą galią ir dabar jau galėjo pajungti žemyną veikti savo naudai. To pasekoje buvo pasirašyti dekretai, draudžiantys Prancūzijai pavaldžioms valstybėms prekiauti su Anglija. Be šito, jis taip pat rūpinosi ir palaikymo būsimuose karuose buvimu, todėl 1806 metais Napoleonas sujungė 16 vokiečių valstybių į Reino sąjungą, o pats pasiskelbė jos protektoriumi, sukurdamas atsparos tašką būsimose kovose su anglais ar rusais.
Su Rusija ir jos caru Aleksandru I Napoleoną Bonapartą siejo kontraversiški santykiai. Jei per 1805-1807 metų karus abi šalys buvo didžiausi priešai, tai vėliau Napoleonas siekė šių dviejų didžiųjų valstybių santykių pagerinimo. Taip 1807 metais abiejų valstybių valdovai pasirašė Tilžės taika, pagal kurią buvo ne tik paskirstytos žemės, tačiau ir pasirašyta slapta gynybos ir puolimo sąjunga, pagal kurią Rusija įsipareigojo vykdyti Napoleono dekretą dėl kontinentinės blokados.

III. KONTINENTINĖ SISTEMA

Sąlygos kontinentinės blokados sistemai atsirasti susidarė per 1805-1807 metų karus. O viskas prasidėjo dar 1806 metų lapkričio 21 dieną paskelbtu Berlyno dekretu, pagal kurį, Europa sudaro neabejotiną ekonominę vienovę, o Britanija pripažįstama viso žemyno ūkinės plėtros priešu. Tai buvo nesėkmingo Anglijos puolimo pasekmė. Supratęs, kad tiesiogiai Anglijos neįveiks (laivynas sunaikintas), Napoleonas nusprendė ekonomiškai nusilpninti britų salas ir taip palaužti Didžiosios Britanijos valdžią. Šios sistemos pagrindas – sustabdyti salų prekybinius santykius su kontinentine Europa ir kuo labiau susilpninti Anglijos ir ne Europos šalių prekybą.
Kad ši ekonominė politika taptų realybe, visų pirma reikėjo galutinai pavergti
Ispanija ir Portugalija – stiprias jūrines valstybes, kurios vykdė plataus masto prekyba su Anglijos uostais. 1808 metais Napoleonas įsiveržė į Pirėnų pusiasalį ir per trumpą laiką užėmė ir Madridą ir Lisaboną. Atrodė, kad dabar imperatoriaus nesulaikys niekas, tačiau netikėtai sukilo ispanų valstiečiai, partizaniniu karu kovodami prieš agresorių, narsūs “driskiai” silpnino prancūzų pozicijas Pirėnuose, kol galiausiai į Portugaliją įsiveržė anglai. Vėliau Napoleonas atsikovojo prarastas pozicijas, tačiau tai nelabai gelbėjo jo kontinentinės ekonomikos planą, nes dėl sustabdytos prekybos su viena stipriausių jūrinių valstybių, Europą apėmė ekonominė krizė. Šios krizės priežastys buvo ne tik kontinentinė sistema bet ir despotiška Bonaparto politika pavaldžių kraštų atžvilgiu. Napoleonas tyčia stabdė šių kraštų technologinę raidą. Dėl sistemos susiformavo situacija, kai prekių pasiūla viršijo paklausą, taip pat susidarė ir medžiagų deficitas, todėl fabrikai turėjo sustoti be darbo.

Napoleono manymu, vienos valstybės izoliacija neturėjo turėti didelės įtakos bendrai žemyno ekonominei padėčiai, tačiau susidariusi krizė įrodė, kokią didelę reikšmę Europos prekybai turėjo Didžioji Britanija. Ir nors prie Prancūzijos prisidėjo ir Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau jau tada (1809-1810 metais) buvo aišku, kad kontinentinė sistema žlugs. Viskas prasidėjo nuo to, kad Anglija atrado alternatyvių rinkų kituose žemynuose. Napoleonas siekė kuo didesnių suvaržymų, ir kuo didesnių sankcijų Didžiajai Britanijai, todėl į kovą su stipriausia žemyno prekybininke pajungė visas jos klientes. Kaip minėjau, po Tilžės sutarties prie Prancūzijos prisijungė Rusija, kitos šalys buvo įpareigotos vykdyti Napoleonui palankią politiką, tačiau tai nepadėjo įgyti pranašumą prieš anglus.

Visų pirma – Didžioji Britanija buvo stipri kolonijinė valstybė, ir prekybos nutraukimas su šalimi, lietė ir jos kolonijas. Anglai kontroliavo kelius per Atlanto vandenyną ir aplamai buvo stiprūs tarpkontinentinėje prekyboje. Prancūzijos klientės kituose žemynuose turėjo, anot Napoleono, taip pat atsisakyti prekybinių ryšių su britais, tačiau Pietų Amerikos ir kai kurių salynų valdytojai nesutiko su tokia politika, todėl kontinentinė sistema automatiškai nukrypo ir prieš juos. Dėl prekybos sugriežtinimo padidėjo korupcija ir kontrabanda, nes iš jos buvo galima labai smarkiai pralobti. Galiausiai prieš Napoleoną pradėjo eiti ir Rusija – caras Aleksandras I 1810 metais išleido įsaką dėl laisvos prekybos. Santykiuose su Anglija šis įsakas nieko nepakeitė, tačiau santykius su Prancūzija jis sukomplikavo, nes kai kurie įsako paragrafai suvaržė Rusijos sausumos importą, o tai tiesiogiai lietė ir Prancūziją.

Blogėjanti vidaus padėtis vertė Napoleoną imtis priemonių problemoms spręsti. Pramonės palaikymui jis pasirinko subsidijų teikimą gamykloms, tačiau tai rezultatų, kurie pastūmėtų lipimo iš krizės link, nedavė. Reikėjo rinkų produktams realizuoti, o tokių rinkų kuo toliau tuo buvo vis mažiau ir mažiau. Prancūzijos imperatoriui to jau buvo per daug, ir 1812 metais prancūzų armijos įsiveržė į Rusiją.

Reziumuojant, galima pasakyti, kad kontinentinė sistema buvo ekonominės krizės Europoje priežastis. Napoleonas nepasiekė tikslo – susilpninti Angliją, nes tokios politikos eigoje nusilpo abi pusės, o teigiamų rezultatų nebuvo. Sužlugo nemažai įmonių, sumažėjo prancūzų patriotizmas ir pasitikėjimas savo valdovu. Esant tokioms sąlygoms, kai ekonomika kankinasi, o piliečiai nepatenkinti, karas nėra pati geriausia išeitis, tačiau Napoleonui tai buvo vienintelė išeitis, nes jis buvo gimęs karui ir pergalėms. Vis dėlto galiausiai legendiniam valdovui teko nulipti nuo pasaulio viršūnės ir atiduoti Europą kitiems. Na o šimto dienų sugrįžimas – tai žymaus karvedžio ir didžiausio Anglijos priešo gulbės giesmė.

IŠVADOS

Napoleono vykdytoje užsienio politikoje prioritetinė buvo Anglijos problema. Salų valstybė jau nuo seno Europoje skelbė pusiausvyros idėja, kai taikos sutarčių tinklas taip apraizgo valstybių santykius, kad beprasmė tampa karo idėja. Napoleonas buvo kliūtis Anglijai, Anglija buvo kliūtis Napoleonui. Nei viena nei kita pusė nenorėjo nusileisti. Stengdamasis palaužti savo didžiausią priešą, Prancūzijos imperatorius ėmėsi visokiausių priemonių – nuo realių karinių veiksmų, iki ekonominės blokados, tačiau jokia priemonė nepadėjo, o tik galiausiai susilpnino taip mielai prižiūrimą ir puoselėjamą gimtąjį kraštą. Nors ir žemindamas likusį pasaulį, Napoleonas sugebėjo užmegzti politinį dialogą su daugeliu valstybių. Su Aleksandru I jis palaikė stipriausius ryšius, tačiau būdamas stipriausiu jis jau nebegalėjo matyti, kas tikras sąjungininkas, o kas tik vilkas avies kailyje. Sunku būti galingiausiam. Europai nereikia galingų, tiesiog svarbu, kad būtų išlaikytas jėgų balansas ir išvengiama karų.

Napoleono vykdyta kontinentinės ekonomikos politika – įdomus atvejis, kai galinga valstybė ne puola savo priešą, o bando jį sunaikinti kitomis priemonėmis. Napoleonas nebuvo politikas – jis buvo vienas geriausių visų laikų karvedžių, turėdamas kad ir silpną armiją galėjo įveikti bet kokį priešą, tačiau dauguma jo tarptautinės politikos sprendimų buvo nevaisingi. Dauguma taikos sutarčių nutrūkdavo vos tik joms prasidėjus, nes silpnieji ir vidutiniokai nekenčia stipriųjų. Kaip 1806-1809 metais visi siekė nusilpninti britų prekybą, taip vėliau visi siekė sumažinti Napoleono galią. Kaip ir visada, stiprieji, būdami vieni, įveikiami.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Lopata R. Tarptautinių santykių istorija: paskaitų konspektai. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997.

Trumpa V. Napoleonas. Baltija. Amerika. – Vilnius: Mokslas, 1989.

Tarlė J. Napoleonas. – Vilnius: Mintis, 1984.

Vaičeliūnas J. Žymieji karo vadai. – Ontario: Sudbury, 1958.

Leave a Comment