VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETASISTORIJOS FAKULTETASISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA
Kazkas taiIstorijos specialybėsI kurso studentė
NAPOLEONAS – ŽMOGUS
Savarankiškas darbas
Vadovas :
Vilnius 2004TURINYS
Įvadas…………………………………………………………………………………………….1
I. Napoleono Bonaparto jaunystė……………………………………3
II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai…..7
III. Bonaparto nesėkmių metai………………………………………..12
IV. Moterų reikšmė Napoleono gyvenime………………………..14
1. Napoleono santykiai su pirmąja žmona Žozefina……..14
2. Imperatorius ir jo meilė Marijai Valevskai……………..15
3. Napoleono santykiai su antrąja žmona – Marija Luiza16
V. Bonaparto triukšmingas šimto dienų sugrįžimas………….18
VI. Didysis Napoleono saulėlydis……………………………………21
Išvados…………………………………………………………………………………………..23
Šaltiniai ir Literatūra………………………………………………………………….24
Priedai………………………………………………………………………………………….25
Įvadas
Šis referatas yra skirtas didžiam XIX amžiaus žmogui,kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki šiol.Tai žmogus,kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu,Cezariu,Ganibalu,žmogus užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.Tai asmenybė,verčianti gylintis bei domėtis XIX a. įvykiais,socialiniu bei kultūriniu gyvenimu.Šiuo savo darbu norėčiau apžvelgti Napoleono Bonaparto asmenybę.Jokiu būdų nesiekiau aprašyti jo gyvenimo visose srityse,nes vargu ar įmanoma tai būtų padaryti.Taigi pasirinkau konkretų tikslą -aprašyti Napoleoną ne kaip karvedį,valdovą ar karo vadą,o kaip žmogų.Sieksiu kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti Napoleono žmogiškąsias savybęs,besiformuojančias jaunystėje ir besikeičiančias vėlesniame gyvenimo laikotarpyje.Apžvelgsiu jo charakterio bruožus,pasireiškiančius karinėje veikloje,valdymo bei meilės metais.Bandysiu lyginti jo kintančio charakterio ypatumus.Pirmoje dalyje aprašysiu Napoleono Bonaparto jaunystę,to laikotarpio problemas bei sukumus,kurie taip stipriai paveikė vos besiformuojančią jaunuolio asmenybę.Antra dalis bus skirta Bonaparto valdymo laikotarpiui,jo buvimą galybės viršūnėje.Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį.Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui…Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”.Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis.
I. Napoleono Bonaparto jaunystė
“Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju…Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį…Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!…” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą.
Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai.Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams .Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas.Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas .Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno.Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų.Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų.1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais .Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas.Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais.Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais .Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų.„Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija.Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai.Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai .II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožaiPirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais.Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo – kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas.Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis.
Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ .Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?…“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją.Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas – kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius – tai tuščio skrandžio revoliucija .Kai Napoleonas sutriuškino Anglijos finansuojamą 3 Koaliciją (Prusija,Rusija,Austrija) jis sužlugdė Prusiją,kuri išdrįso sukilti prieš Napoleoną.Tokių dalyku Bonapartas neatleisdavo ir gana žiauriai keršydavo.Prusija buvo sutriuškinta per 6 dienas.Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog Bonapartas buvo ne iš tų,kuriais valdo,o iš tų- kurie valdo.Napoleonas mokėjo būti žiauriu,pasilikdamas šaltakraujiškas bei ramus.Bet Napoleono pasitikėjimą savimi sudrumstė nepaklusni Ispanija,jos kovotojai už nepriklausomybę.Napoleonas čia pirmąkart susidūrė su nepaprastu priešu,kurio iki šiol nepažinojo.Prieš jį pakilo įtūžęs Astūrijos valstietis,ginkluotas peiliu,Siera Morenos skarmalius piemuo su aprūdijusiu šautuvu,Katalonijos darbininkas amatininkas su geležine pyne ir ilgu durklu.“Driskiai!“-niekindamai vadino juos Napoleonas.Argi jis turėtų bijoti šių „ispaniškųjų padugnių“?Bet jis neįvertino šių kovotojų.Jų fanatizmas buvo virš jo supratimo ribų,jų drąsa prieš vokiečių apgailėtiną nuolankumą atrodė neįtikėtina.Tokia arši ispanų išsivadavimo kova sukėlė samyšį visoje Europoje.Rusija pradėjo atvirai prekiauti su Anglija,Europoje sparčiai plito kontrabanda.Visa tai pastūmėjo Napoleona į karą su Rusiją,per kurią vienintelę galima sutriuškint Angliją ir sustabdyt tą nelemtą Kontinentinę blokadą,nugramzdinusią Europą į krizę,bei kėlusi grėsmę Napoleono Imperijos saugumui,pastovumui.Bet per griežtas tikėjimas savo pergale,per didelis užmojis ir tikėjimas savo nepakeitumu žmonijos akyse privedė Napoleoną prie juodos bedugnės,į kurią jis pats save stumė. „Dar treji metai-ir aš pasaulio viešpats “.Kas galėjo pamanyti,kad šis gyvybingas,pilnas naujų idėjų,taip lengvai ir nerūpestingai juokiantis žmogus greit patirs didžiausią,nepataisomą fiasko .III. Bonaparto nesėkmių metai
Pradedamas karą,Napoleonas visada domėdavosi priešo karvedžiu ir jo vadovavimu apskritai.Ar turi jis absoliučią laisvę?Tie klausimai labiausiai rūpėdavo Bonapartui. Apskritai Napoleonas labai teisingai vertindavo žmonių gabumus,o visų teisingiausiai- kaip tik karinius gabumus .Bonapartas visada tikėjo savo pergale,jis buvo tvirtai įsitikinęs savo teisumu.Netgi žygiuodamas iš Rusijos jis vis dar tikėjo sėkme. Kartais Napoleonas pratardavo keistas frazes savo pusiau mistiška kalba: “Likimas nusigrėžė nuo manęs.”Jis tikėjo likimu,tikėjo paslaptinga lemtimi .Amžininkų ir palikuonių visada jaudindavo Borodino laukas su tūkstančiais lavonų,kurių dar ilgus mėnesius niekas nerinko.Bet karas Napoleonui buvo būtinybė.Jam nerūpėjo kas kariavo: ar patyrę kariai,ar jaunuoliai,kuriems vos sukako aštuoniuolika.Netgi besitraukiant,atsiliekančių karių likimas jo nejaudino.Reikalingais žmonėmis jis laikė tik stovinčius rikiuotėje,o išėjusieji iš rikiuotės,nesvarbu,dėl kokių priežasčių: dėl ligos,dėl nušalusios rankos ar kojos,jo akimis žiūrint,jau nebeprilygo kareiviui,ir kas jiems toliau atsitiks,imperatoriui nelabai rūpėjo.Žinoma,imperatorius visada įvertindavo savo priešus,bet toks paradoksas-rusų jis neįvertino. Tai ir buvo didžiausia klaida- jis neįvertino nei Rusijos kariuomenės 1812 m,nei vėliau pasimokė iš savo klaidų 1813 metais prie Drezdeno,Liuceno,Bauceno . Liaudies karas” Rusijoje parodė nepaprastą patriotiškumą,- šokę iš džiaugsmo žmonės,kad juos ima į kareivius dydviriškai žūdavo kruvinuose mušiuose.Kaip galėjo suprasti tai Bonapartas,kurio dauguma karių atvykdavo iš vasalinių valstybių?Argi galėjo jie patriotiškai atsiduoti mirčiai vardan savo tėvynės?Jie nežinojo,dėl ko kariauja,kokiu tikslu.Napoleonas kasmet reikalavo kraujo pyliavos,iš pradžių suaugusių sūnų,o paskui 18 mečių jaunuolių ir šimtus jų tukstančius laidojo tolimuose pasaulinių skerdinių laukuose. Pralaimėjimas svarbių mūšių,buvimas šaltuose svetimuose kraštuose sukėlė Napoleonui daug prieštaringų jausmų.Manoma,jog jis norėjo mirti. Mūšio metu,kai Bonapartą su nedideliu bataljonu apsupo,mirties arba nelaisvės pavojus buvo didelis.Bet Napoleonas šypsojosi.Tik vargu ar jis šypspojosi nuoširdžiai.Ar tai buvo panikos šypsena,ar susitakymos su likimu,ar išdidumo.Žinomi dar pora įvykių,kurie gal būt buvo Napoleono provokuojami.Pavyzdžiui jo sėdėjimas po medžiu,kai mirė jo geras draugas.Ta vieta,kurioje jis sėdėjo gerą pusvalandį buvo puikiu taikiniu priešui. Jis bandė žudytis.Bet po žiaurių kančių jis liepė niekam nesakyti to: „Kaip sunku mirti!“Kaip lengva buvo numirti mūšio lauke! Kodėl manęs neužmušė prie Arsi-Siur-Obo!“,-ištrūkdavo tąsomam siaubingų konvulsijų .1813 m spalio 16d prie Leipcigo prasidėjęs pats didžiausias mūšis per visą Napoleono epopėją- „tautų mūšis“,kaip jį jau tada vadino Vokietijoje.Grumtinės su rusų,austrų,prusų,švedų koalicija nulėmė paskutinę baigtį.Napoleonui buvo pasiūlyta sudaryti taiką,į kurią jis atsakė: “Jūsų valdovai,pagimdyti sostuose,negali suprasti jausmų,kurie mane įkvėpia.Jie grįžta nugalėti į savo sosotines,ir tatai jiems nė motais.O aš kareivis,man reikia garbės,aš negaliu pažemintas pasirodyti savo tautai.Aš turiu išlikti didis,garsus,keliantis pasigėrėjimą! ”Bet visa tauta jau buvo nukamuota karų,visi troško tik taikos. Tai turėjo suprasti Napoleonas.Senatui jis pasakė: “Aš pažįstu prancūzus,nėra tarp jų nė vieno,kuris norėtų taikos,prarasdamas garbę.Apgailesdaudamas aš reikalauju iš tos kilnios tautos naujų aukų,tačiau tas aukas diktuoja patys tauriausi ir brangiausi tautos interesai .Napoelonas yra ištaręs frazę: “Paskutinis žodį visada taria visuomenė” .1814 balandžio 6 d jis atsisako sosto: Sąjungininės valstybės paskelbė,kad imperatorius Napoleonas yra vienintelė kliūtis atstatyti taiką Europoje,todėl imperatorius Napoleonas,ištikimas savo priesaikai,skelbia,kad jis savo ir savo įpėdinių vardu atsisako Prancūzijos sosto ir Italijos,nes nėra tokios asmeninės aukos,net gyvybės aukos,kurios jis nebūtų pasirengęs sudėti Prancūzijos labui .“Nors iki pačių paskutinių minučių Napoleoną Bonapartą kamavo abejonės ir nenumaldomas noras kariauti, grumtis toliau: “O gal mes vis dėlto patrauksim prieš juos?Mes juos sumušim!”Bet maršalai tylėjo.
Aleksandras pavadino jį “Didžiumi žmogumi”.Napoleono kritimas buvo toks pat garbingas ir didus,kaip ir kilimas į šlovės viršūnę.IV. Moterų reikšmė Napoleono gyvenime
1. Napoleno santykiai su pirmąja žmona ŽozefinaSu savo pirmąja žmona,Žozefina de Bogarne,Napoleonas susipažino pas madam Taljen.Tai buvo ne jauna našlė,likusi su 2 vaikai.Bonapartą jau seniai persekiojo mintys apie vedybas.Sakoma,jog jis kartais pavydėdavo savo vedusiam broliui Žozefui.Napoleonas beprotiškai įsimylėjo Žozefiną.Tai buvo viena iš patraukliausių moterų Paryžiuje.Reta kuri buvo tokia žavinga kaip ji,o Bonapartas nebuvo išlepintas moterų dėmesiu .Žozefinai Napoleonas pajuto ypatingą jausmą,aistrą.Nors,to paties apie jo išrinktąją pasakyti negalima.Iš tikrųjų,gerai išauklėta moteris,jaučianti silpnybė visuomenės pokyliams,linksmybėms bei kitokam pilnavertiškam gyvenimui,jautė poreikį tapti vyro su ateitim globotine,į kurio ranką ji galėjo atsiremti reikalui ęsant.Gana aišku,jog jos sėkmingas pasirinkimas skirtas drąsiajam kariui,žinomam kaip garsusis generolas bei Respublikos gelbėtojas. „Aš mylėjau ją iš tikrųjų,-prisipažindavo jis vėliau,-bet niekada nejausdavau jai pagarbos .Žozefinos ir Napoleono vadybos įvyko 1796 m. Kovo 9d. Medaus mėnuo tęsėsi tik 2 dienas,o paskui Bonapartas išvyko kariauti į Italiją.Karo eigoje Napoleonas ir Žozefina susirašinėdavo.Daugelis laiškų,rašytų Napoleono išliko iki šiol.Juos rinkdavo Žozefinos dukra,kadangi pastaroji juos netvarkingai išmėtydavo ir visiškai nesirūpindavo jų saugumu.Žozefinos laiškų nebeliko,nes Napoleonas po perskaitymo sudegindavo laiškus.Bonaparto laiškuose buvo atvirai demonstruojami bei aprašomi karšti jo jausmai,bei meilė Žozefinai.Vėliau,kai imperatorius pagaliau suprato savo žmonos apgaulę,jog toji jokių būdu nėra įsimylėjusi jį kad kaip ji tvirtindavo tai anksčiau.Ji tik mėgaujasi jo šlove.Napoleono jausmai atšalo ir galiausiai jis tapo jai abejingesnis,nereikalaudavo iš jos karštos meilės atsako.Žinoma,jog prieš pat skyrybas Žozefina pagaliau pamilo Bonapartą,bet tai negalėjo sustabdyt lemtingus veiksmus.Jis netgi palygino fortuną su moterimi: „Fortuna kaip moteris,-jei ją paleidi šiandien,tai nesitikėk pagauti rytoj“ .Atkreipiant dėmesį į Žozefinos nevaisingumą,skyrybos,kaip beveik ir visi Napoleono veiksmai, neišvengiamai ir logiškai sekdavo iš įvykių eigos,kurie lemdavo asmeniškos valdžios sukūrimui Prancūzijoj.Imperatoriui buvo reikalingas karališko kraujo vaikas.Taigi,po aštrios scenos,kurią sukėlė Žozefina,buvo prieita išvados dėl skyrybų. 1809 m. Gruodžio 15d. Pasirašytos skyrybos tarp Napoleono bonaparto ir Žozefinos: „Imperatorius buvo ne mažiau nusiminęs nei ji,o jo ašaros buvo tikroviškos,nesuvaidintos“ .
2. Imperatorius ir jo meilė Marijai ValevskaiSu Marija Valevska Bonapartas susipažino kampanijos į Rusiją metu.Jų pirmas susitikimas įvyko Lenkijoje,Varšavoje,kai Marija,kartu su visa minia atėjo džiaugsmingai pasitikti savo „šalies išvadautoją“.Visa Lenkija tikėjosi Napoleono malonės po Rusijos sutriuškinimo.Buvo dėta labai daug vilčių į tai,jog Imperatorius atkurs prarastą Lenkijos nepriklausomybę.Marija buvo viena iš tų patriočių,kurios karštai gina savo šalį bei jos interesus.Tai buvo jauna ponia,kylusi iš senos,žinomos bet nuturtėjusios bajorų giminės.Išėjusi iš pensionato ji ištekėjo už 70 metų pono Anastazo Kolono Valevskio.Kadangi Marija buvo labai tyli ir religinga,ji nekiek nesipriešino toms vedyboms.Napoleonas,pamatęs Mariją pajuto neabejingą jausmą jai.Ir jau po kiek laiko norėjo būti kartu su ja.Kai kurie istorikai teigia,jog Valevska Napoleono kvietimus priemė iš karto,kadangi pati buvo jį karštai įsimylėjus .Kiti teigia,kad Maria buvo nuolanki Bonapartui vien skatinama patriotiškų pažiūrų,o ypač Lenkijos Vyriausybės vadovų,tokių kaip Poniatovskis,Marijos vyras.„Kiekvienas privalo nusilenkti tokiom reikšmingom ir unikaliai svarbiom aplinkybėm mūsų nacijos naudai.Todėl mes tikimes,jog jūsų liga praeis iki pietų pas Imperatorių,kitaip jus rizikuojat pasirodyti bloga patriote lenkų akimis.“ Marija buvo stumiama Napoleono link.Bet,ji pasiekė gana daug: 1807 m.buvo sukurta Varšuvos kunigaikštystė,bet atkurta Lenkija taip ir nebuvo.Sakoma,jog imperatorius net neketino to daryti ir Marija jam buvo – neišpildytų pažadų priminimas.Pralaimėjus karą prieš Rusiją Bonapartas grįžo į Paryžių,kur jį aplankė Marija.Jis suteikė jai namą d‘Anten kvartale.Kiekvieną rytą imperatorius siusdavo pas ją savo žmones pasiteiraut dėl jos savijautos.Bonapartas jautė Marijai labai švelnius jausmus,bet geriausiu jos bruožu jis laikydavo paklusnumą.Būtent tai Napoleonas vertindavo moteryse.Moterys,kurios kišdavosi į politines diskusijas buvo aršiai kritikuojamos.Pavyzdžiui,kai viena madam paklausė imperatoriaus nuomonės apie idealiausią moterį,jis atsakė,jog „idealiausia moteris jam yra ta,kuri tik gimdo vaikus“.Tą pačią madam Napoleonas išsiuntė iš Paryžiaus už jo politinės veiklos kritiką.Taigi,Bonapartas ne tik kovojo lauke su priešais,-jis kovojo ir su moterim.
Ponia Valevska buvo itin tylaus ir ramaus būdo.Ji visada vykdydavo Bonaparto nurodymus bei įsakymus paklusniai,ji aukodavosi dėl jo.Gyvendama Paryžiuje ji nesirodydavo juokiuose šviesuomenės pobuviuose,ji netgi nepriimdavo svečių pas save namuose.Po kiek laiko ji pagimdė sūnų,kuriam senas ponas Valevskis suteikė pavardę,o Napoleonas parašė jam majoratą,kuriuo suteikė apie 50.000 livrų rentos.Kai Imperatorius išplaukė į šv.Elenos salą,Marija ištekėjo už Napoleono giminaičio,žymaus generolo d‘Ornaro.Sakoma,jog tos vedybos labai neigiamai paveikė Bonapartą: „Ne jo bruožas buvo leisti tam,ką jis mylėjo,mylėti ką nors kitą,o ne jį patį. “Bet vis dėlto iki pačių paskutinių dienų jo jausmai marijai Valevskai likdavo šilti.Ji buvo kartą aplankiusi Napoleoną šv.Elenos saloje, o 1817 m. Gruodžio 15 Marija Valeska mirė savo namuose,Paryžiuje.3. Napoleono santykiai su antrąja žmona – Marija LuizaAntros vedybos buvo sudarytos su vieninteliu tikslu- sukurti dinastiją,ir,aišku,svarbiausią reikalavimą sudarė tai,kad toji dinastija būtų daugmaž lygi toms,kurios valdė Europoje .Napoleonui buvo iš ko pasirinkti: Rusijos Nikalojaus I dukra ir Austrijos valdovo dukra.Kadangi Nikalojus I labai delsė su atsakymu,Napoleonas nukrepiė dėmesį į Austriją.1810 m. kovo 11d vedybos su Marija Luiza įvyko Vienoje iš kur ji persikėlė į Paryžių.Bonaparto savijauta buvo aprašyta karalienės Jekaterinos laiške karaliui Vitenburgui: “Jus negalite net įsivaizduoti,mielasis tėve,kaip jis įsimylėjęs į savo busimą žmoną.Aš niekad nemaniau,kad jis galėtų taip pamesti galvą… ”Marijos Luizos charakteryje Bonapartas atrado kai kurios bruožus,kurie pranokdavo Žozefiną: tai lankstumas ir paklusnumas.Taip pat,galima sakyti,jog Marija buvo pakankamai laiminga su Napoleonu,kadangi apie tai liūdija kai kurie jos laiškai,rašyti jos draugams- grafienei de Kolerodo ir Grenvil: “Džiaugsmas,kurį aš atrandu šeimos rate nublunka tada,kai imperatorius yra toli nuo manęs.Aš galiu būti laiminga tik būdama kartu su juo.(1812 m liepos 11 d)”Greitu laiku gimė Napoleono sūnus,kuris iš karto buvo pavadintas Romos karaliumi.Kai atėjo sunkūs Imperatoriui laikai,kai jis turėjo pasirašyti atsisakymo nuo sosto aktą,jį ramino tik mintys apie žmoną ir vaiką.Be to, sutiko jis vykti į Elbos salą galvodamas: “Elboje pagaliau galėsiu atkurti laimę su savo žmona ir vaiku.” Savo mažąjį vaiką Napoleonas dievino.„Einam mušti senelį Pranciškų“,-sakydavo mažas Romos karalius.Jis rimtai kartodavo frazę,kurios išmokino jį Napoleonas .Bonaparto sekretorius pasakodavo: nesvarbu,ar imperatorius dirbdavo prie stalo,rašydavo ar skaitydavo prie židinio,vaikas tiesiog nenulipdavo nuo jo kelių,nenorėdamas išeiti iš kabineto,reikalaudavo,kad tėvas žaistų su juo kareivėliais.Jis vienintelis visuose rumuose nė kiek nebijojo imperatoriaus ir tėvo kabinete jausdavosi kaip tikras šeimininkas.Šv.Elenos saloje Napoleonas dažnai galvodavo apie savo sūnų,ir porą savaičių prieš mirtį parašė testamentą:“Visi mano čiužiniai ir paklodės,skaros,kaklaraščiai,rankšluostis,pora naktinių pantalonų,du chalatai,dvi poros kalsonų ir maža dėžutė su tabaku. Visa tai palieku savo sunų atminimui.”Marija Luiza ne karto neaplankė Napoleono saloje.Nors,kai kurie istorikai teigia,jog ji ilgai susirašinėjo su Bonapartu ir norėjo išvažiuoti į salą pas savo vyrą. V. Triukšmingas Napoleono šimto dienų sugrįžimas
Napoleono sugrįžimas iš Elbos salos 1815 m tapo vienu iš triukšmingiausių,bet kartu ir tragiškiausiu poelgių jo karjeroje.Bonapartas negalėjo ramiai stebėti įvykių iš Elbos salos.Jis buvo žmogus veiksmo ir jo laikas dar nepraėjo .Jame dar gyvavo temperamentas žaidėjo,nepasiduodančio anksčiau laiko ir netrūkus,kartu su saujale savo žmonių,jis išsilaipino Prancūzijos krante,iš kurio mažiau nei prieš 1 metus buvo ištremtas.Bet neatsižvelgiant į tai jis laikinai grąžino savo Imperatoriškąjį titulą ir pražygiavo nuo Kanu iki Paryžiaus.Bonapartas norėjo susigrąžinti visa tai,nuo ko jį atskirė metams.Šis žingsnis reikalavo ypatingų jėgų-tiek dvasinių,tiek fizinių.Bet Napoleonas,kaip ir visada,viskam vadovaudavo laisvai,visur įgaudamas populiarumą ir šlovę.Dauguma europiečių buvo įsitikinę,jog jis grįžo ilgam ir kovoti su tokiu dydingu genijum beprasmiška .Keliaudamas į Paryžių,Napoleoną laukdavo daug sunkumų,kurios jis įveikdavo kantriai.Jis ne kartą suklaupdavo ir krisdavo į sniegą,bet jis vėl atsikeldavo ir ryžtingai ėjo toliau.Keliaujant Bonapartą paveikė vienas įvykis,kuris jam turėjo ypatingą reikšmę.Pakeliui jis su savo žmonėmis sutiko pagyvenusią moterį,kurios paklausė apie karalius sveikatą.Moteris pasimetusi paklausė: „Koks karalius?Jus norėjote pasakyti,Imperatorius?“.Tai išgirdęs Bonapartas pasakė savo draugui Druo:“Taigi kam tada kovoti už pasaulinę šlovę?“
Napoleono kelias iki Paryžiaus žymus daugeliu įvykių.Šį žmogų garbino dauguma kareivių.Nors Prancūzijos karalius versdavo kareivius kariauti priešais Napoleoną,jie vis tiek buvo pasirengę bet kuriuo momentu pereiti į savo imperatoriaus pusę.Napoleonui žengiant iš vieno kaimo į kitą prie jo jungdavosi vis daugiau kareivių,norinčių vėl kariaut už savo Imperatorių.Bonapartas,matydamas prieš jį pasiųstus kovoti kareivius sušukdavo:“Kareiviai 5-ojo!Ar jus atpažįstate mane?“-Jis pasiulė nušauti save,savo imperatorių,jei jie sugebės .Kelyje Bonapartas ėjo pas juos pasitikinčiai besišypsodamas.Kareivai nuleisdavo savo mušketus ir garsiai šaukdavo:“Vive l‘Empereur!“.Ir taip būdavo visur.Kiekviename mieste kareiviai pereidavo į jo pusę.Jis greitai žygiuodavo į priekį,džiaugsmingai sveikindamas kareivius lyg geriausius draugus ir pasiėkė Paryžių be vienintelio šuvio.Dar neišlipęs į Prancūzijos krantą Napoleonas sukūrė šaukimą Prancūzijos kariuomenei.Jame buvo tokie žodžiai: „Pergalė bus žaibinga.Erelis trijų nacionalinių spalvų fone skris nuo vieno bokšto iki kito,pasiekdamas patį Notr-Damą“.Šie žodžiai užhipnotizavo visą šalį,kareiviai ir paprasti žmonės buvo tokioj euforijoj,lyg pas juos žygiuotų pats dievas su savo malonėm .Pačiame Paryžiuje,pasirodžius Bonaparto vežimui,iš visų pusių šokdavo kareiviai po ratais,garsiai šaukdavo bei sveikindavo savo imperatorių. Bet tai nesitęsė ilgai.Napoleono siekis buvo vienintelis- grąžinti sau valdžią ir vėl įtvirtinti Prancūzijoje diktaturą.Nors jis ir norėjo visa tai padaryti palaipsniui,lėtai,kad nesukeltų didelio pasipriešinimo.Bet svarbiausią buvo tai,jog visi žinojo,jog be lemiamo karo prieš koaliciją,Napoleonas neatgaus valdžios.Deja,žymųjį Vaterlo karą Napoleonas Bonapartas pralaimėjo.19-ą dieną vienas generolas rašė: “Napoleonas pabėgo naktį,palikęs skrybelę su špaga.Šiandien aš išsiunčiau ir viena ir kitą karaliui.Viskas mano rankose“Nors ir buvo aišku,kad karas pralaimėtas,Napoleoną užvaldydavo noras pratęsti karą.Dabar belikdavo tik paversti Prancūziją mūšio lauku,kad visa nacija kovotų už jo išgyvenimą.Taigi,visa Prancūzija turėjo kartoti ne „Napoleonas pavojuje“,bet „Prancūzija pavojuje“ .Pralaimėjimą Napoleonas suvokė,tačiau nebebuvo to,kas,paties napoleono nuomone,svarbiau už viską pasaulyje,svarbiau netgi už genijų,-nebebuvo įsitikinimo galutine sėkme; buvo tik suvokimas,kad jo laikai praėjo.“Aš jau nebepasitikėjau kaip anksčiau savimi“,-sakė jis Las Kazui apie Vaterlo kampaniją .Napaleonui praleimėjus karą Anglija suteikė jam galimybę išvykti į jos teritoriją. Bonapartas bandė rašyti laiškus,norėdamas pasilikti Prancūzijos teritorijoje,bet jo prašymams buvo atsisakyta.1815 m šeštadienį anksti ryte,kai saulė jau pasikėlė Napoleonas išėjo į krantą,kad galėtų atvykti į anglų „Belerofont“ laivą.Viskas buvo baigta.Žaidimas pasibaigė.“Finita la comedia“-taip sakydavo jam gimtąja italų kalba.Žmonės,kurie lydėjo Bonapartą ir kurie aprašinėdavo gyvenimą šio įstabaus žmogaus,sakė,jog prieš užlipdamas į linguojantį nuo bangų denį,Napoleonas Bonapartas paskutinį kartą atsigęžė ir metė žvilgsnį atgal.Ką gi jis pamatė?Aukštąjį mėlyną dangų,ryškų žolės žalsvumą,lengvą melsvą rūką,besikeliantį nuo namukų ęsančių netoli kaimelio.Tai buvo Prancūzija,jo gyvenimas.Jis nusigrežė ir padarė žingsnį į priekį-žingsnį keliu,vedančiu į niekur,žingsnį į nebūtį .VII. Didysis Napoleono saulėlydis
Napoleono Bonaparto mirtis iki šiol apgaubta tirštos miglos.Iki dabar istorikai ginčijasi dėl dydžiojo karvedžio mirties priežasčių.Keliama įvairių hipotezių,iš kurių daugelis paremtos tikrais faktais,o kelios semiamos iš prasimanymų bei fantazijų.Napoleonas,galima sakyti, visai dar jaunų metų,būdamas vos 48,mirė šv.Elenos saloje.Šv.Elenos sala yra apie virš pusantro tūkstančio km nutolusi nuo Afrikos ir virš trijų tūkstančių km nuo Pietų Amerikos.Ištrėmę Napoleoną į šią nedidelę 122 kvadratinių kilometrų ploto salą, britai čia sustiprino savo garnizoną iki 2800 žmonių, saloje buvo išdėstyta 500 patrankų.Vienintelėje salos įlankoje esančiame uoste stovėjo 5 ginkluotos britų fregatos. Tolimesnes prieigas prie salos saugojo 6 vidutinio dydžio brigai .Prie namo, kuriame su aptarnaujančiu personalu gyveno Napoleonas, pastoviai budėjo sargybiniai.O pačiam Napoleonui buvo apribota judėjimo laisvė salos teritorijoje.Taigi,šansų pabėgt buvo iš tikrųjų mažai. Apie Bonaparto mirtį keliomos daugelis hipotezių.Dauguma istorikų pasakoja apie mirti taip: “1785 metų vasaryje mirė Napoleono tėvas Karolis Bonapartas nuo tos pačios ligos,nuo kurios vėliau mirė ir pats Napoleonas,-nuo skrandžio vėžio .” “Dvi savaitės prieš mirtį tarp dviejų aštriausių negalavimų nuo skrandžio vėžio,dėl kurios Napoleonas mirė… ”
Taip pat yra ir daugelis kitų hipotezių,štai vienos iš jų:1. Napoleonas mirė natūralia mirtimi. Mirus Napoleonui Bonapartui,daugelis daktarų negalėjo prieiti bendros išvados,ieškant mirties priežasčių.Pateiktas ilgas ligų sarašas: skrandžio vėžys,hepatitas,surandėjusi opa,žarnų tuberkuliozė,tulžies puslės akmenligė, surandėjusios opos trūkis ir kt.Žinoma,kad tų visų ligų simptomai buvo pasireiškę Napoleonui.Tik kyla klausimas: Dėl kokios priežasties galėjo pasireikšti visos lygos kartu?Tuo tarpu Bonapartas,likus vos keletui mėnesių iki mirties pareiškia “niekada nesiskundę skrandžiu,” “visuomet turėjęs geležinį skrandį”. Daugiau kai šimtas medikų nesugebėjo prieiti prie bendros nuomonės.Tokie medikai kaip Arnotas,Šortas,Mičelas,Bartonas,Livinstonas bei daktaras Antomarkis,gidęs Napoleoną paskutinius metus,remdamiesi tais pačiais tyrimais,pateikė daugybę diagnozių- ir visos jos skirtingos.2. Grafas Montolonas nunuodijo Napoleoną. Čia yra tėzė,motyvuota ir patvirtinta neskelbtais dokumentais,kad Montolonas nunuodijo Napoleoną dėl asmeninių priežasčių,be jokio politinio motyvo,be savanaudiško tikslo.Sakoma,kad Napoleonas buvo nunuodytas mažomis aršeniko dozėmis,bertomis į Konstanco vyną,kurį turėjo garbę gerti tik vienas Imperatorius. Perskaičius paskutinę tėzę kyla klausimas: Kam Montolonui to reikėjo?Grafas Montolonas labai mylėjo savo žmoną Albiną,kuri buvo Napoleono meilužė.Po Albinos išvykimo į Prancūziją,Montolonas jautėsi labai prislėgtas bei manė esąs kalinys šioje saloje.Jis buvo vienintelis žmogus,kurį Imperatorius laikydavo arti savęs,bei jokiu būdu neketindavo jo paleisti pas žmoną. Montolonas,jausdamas,kad Napoleono kėslai yra gana rimti ir jis jokiu būdu nepaleis jo,jis pradėjo lėtai stumti Napoleoną mirties link.Tik vienintelis Montolonas turėjo raktus bei priėjimą prie geriausiojo (individualiai Imperatoriui siunčiamo) sandėlio su vynu „Konstanco“,kurį Bonapartas gėrdavo mažomis dozėmis vakarais,pasimėgaudamas.Taip pat de Montolonas turėjo ir priėjimą prie aršeniko nuodų,kuriuos gaudavo pelėms naikinti.Autoriai tvirtina,kad Montolonas,nuodijo savo „mylimąjį dievaitį“ vien tik iš meilės savo žmonai,norėdamas grįžti pas ją.Galutinę mirties datą išprovokavo kalomėlio ir karčiųjų migdolų mišinys,kuris buvo skirtas ligoniui sveikatai pagerinti.Organizme buvo sukelta cheminė reakcija,virtusi mirtinu kokteiliu. Paskutiniai žodžiai,kurie buvo išgirsti iš Napoleono lūpų: „Prancūzija…kariuomenė…avangardas…“Prieš vakarą, 18h, gegužės 5d, 1821m Napoleonas Bonapartas mirė.Išvados
Pabaigai norėčiau apibendrinti darbą,kurį skiriau Napoleonui Bonapartui kaip žmogui. Napoleono būdas yra vienas iš sudėtingųjų ir pakankamai sunku apžvelgti jo asmenybės bruožus bendrai.Iš tikrųjų,norint gauti bendrąjį Bonaparto charakterio vaizdą,reikėtų padalinti visą jo gyvenimą į atskirus gabaliukus,atskirus tarpsnius ir išnagrinėti kiekvieną jų atskirai,ką aš ir padariau savo darbe. Napoleonas Bonapartas- tai savo epochos sunus,epochos pereinančios iš senojo feodalinio pasaulio į naująjį – buržuazinį.Jo vardas asocijuojasi su nepaprastu garbės troškimu,su despotiška valdžia,su žiauriais ir kruvinais karais,su nepasotinamu užkariavimų troškimu.Jo vardas atkuria atmintyje Saragosos siaubą,vergiškos Vokietijos apvogimą,įsilaužimą į Rusiją.Bet tai primena ir apie drąsą,ryžtą,narsumą,parodytą kovose prie Montenono,Arkole,Lodės,apie talentą,mokėti būt įžuliam,apie valstybės veikėją,sudavusį didžiulius smugius senąjai,feodalinei,rutinos apgaubtąjai Europai.Napoleonas turėjo fenomenalią atmintį,aštrų protą,karo ir valstybinį genijų,diplomato gabumus,artistiškumą,žavingumą,kuris suteikdavo jam galimybę pritraukti žmones.Tai žmogus,sužavėjęs daugelį moterų,išsikovojęs jų meilę bei nuolankiausią atsidavimą.Jis-žmogus,kurio pasakytos frazės kartojamos iki šiol.Tai žmogus,kuris neturi ribų jokiose sumanymose.Jo triukšmingas pabėgimas iš Elbos bei nepakartojimas sugįžimas –visa tai parodo jo nepaprastą triukšmautojo būdą.Nepripažinti didžio ir įvairaus Napoleono talento,jo,kaip istorinės amsenybės,nepaprasto didingumo,žinoma,būtų absurdiška.Vis dėlto gana sunku analizuoti skaitytą literatūrą bei pritaikyti Napoleonui teisingą bruožą.Juk kiekvienas autorius pateikia faktus savaip,-kiek istorijkų-tiek nuomonių.Vieni koneveikia ir keikia Bonapartą,kiti gi garbina bei šlovina jį,o treti stengiasi surasti paaiškinimą jo prieštaringam gyvenimo keliui,taip besiskiriančiu nuo visų kitų.O aš pasakysiu,kad tai buvo nepakartojamas, stulbinantis individualybės sudėtingumu,nepaprasto likimo žmogus,kuris amžinai liks savo kartos atminty.
Šaltiniai ir Literatūra
Literatūra:
Maury R. Fransua de Cande-Montolon Didžiojo karvedžio saulėlydis.-V.,2002.-P.160.
Tarlė J.V. Napoleonas.-V.,1984.-P.445.
Леви А. Женщины в жизни Наполеона.-В.,1992.-С.141.
Массон Ф. Мария Валевска.-Вильнюс.,1992.-С.50.
Манфред А.З. Наполеон Бонапарт.-Москва.,1986.-С.734.
Рыжов К. Все монархи мира/Том 1.- М.,1989.-C.51.
Саундерс Э. Сто дней Наполеона.-Moсква.,2002.-С.410
http://militera.lib.ru/bio/stendahl/index.html
http://www.museum.ru/museum/1812/Library/Pimenov
http://www.hella.ru/anecdot/napoeon/n01.htm
http://www.napoleonguide.com/maxim_women.htm
http://tz.tinklapis.lt/gi/headlines.htm
PRIEDAS Nr 1
Napoleonas 1803 mhttp://www.museum.ru/museum/1812/Library/Tarle/part01.html
PRIEDAS Nr 2
Napoleonas Brieno karo mokyklojehttp://www.museum.ru/museum/1812/Library/Tarle/part01.html
PRIEDAS Nr 3
Napoleonas Bonapartas- Imperatoriushttp://www.museum.ru/museum/1812/Library/Tarle/part01.html
PRIEDAS Nr 4
Napoleonas su mažu Romos karaliumihttp://www.museum.ru/museum/1812/Library/Tarle/part01.html
PRIEDAS Nr 5
Napoleonas Vaterlo mūšyjehttp://www.museum.ru/museum/1812/Library/Tarle/part01.html
PRIEDAS Nr 6
Šv.Elenos sala,kurioje Napoleonas gyveno savo paskutiniuosius metushttp://tz.tinklapis.lt/gi/headlines.htm
Cia Vilniaus Pedagoginio Universiteto kursinis darbas „Napoleonas-zmogus“Jolanta,anelkaaa@one.lt