TURINYS
Psl. Nr.
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………3I. Moters – motinos padėties įvairiose pasaulio šalyse istorinė apžvalga…………………..41. Moters vaidmuo pirmykštėje bendruomenėje………………………………………………42. Moters – motinos padėtis patriarchalinėje šeimoje ( XVI – VI a. pr. Kr. )………..53. Motina viduramžiais ( IV – XV a. )……………………………………………………………64. Moters – Motinos padėtis ir funkcijos XV – XIX a………………………………………..7II. Lietuvė motina amžių tėkmėje………………………………………………………………………11III. Motinos padėtis šiandien…………………………………………………………………………….13Išvados…………………………………………………………………………………………………………..14Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………..15
ĮVADAS
Kas yra moteris? Įvairiais amžiais moteris buvo apibūdinama labai įvairiai. Ji buvo ir vyro vergė, ir ragana, ir riterių garbinama dama, ir kovotoja, ir šeimos židinio saugotoja, ir neišsenkantis motiniškos meilės šaltinis.Šiame darbe norėčiau pažvelgti į moterį siauru ir kartu specifiniu aspektu – motinos akimis.Viena pagrindinių moters funkcijų – vaikų gimdymas. Vaikų ugdyme pirmoji vieta taip pat skiriama motinai. Išauginti dorus vaikus – švenčiausia motinų pareiga. Motinos kultas Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, senas. Pagarba motinai, jos išaukštinimas įpintas į visus šeimos papročius. Visų didžiausių darbų centre – motina auklėtoja, motina mokytoja.Taigi motinos asmenyje sutalpinta viskas, kas gražiausia ir brangiausia pasaulyje.Moters istorija nėra visiškai ištirta. Namų ruoša, gimdymas, vaikų auklėjimas, rankdarbiai – tai veikla, kuri iki šio šimtmečio nebuvo laikyta pakankamai svarbia, kad ją aprašytų istorikai. Šio darbo tikslas – apžvelgti moters kaip motinos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje įvairiais istoriniais laikotarpiais psichologiniu aspektu.Uždaviniai:1. Aptarti įvairių pasaulio šalių moters padėtį šeimoje ir visuomenėje.2. Išanalizuoti lietuvės moters – motinos sampratą.3. Trumpai apžvelgti socialinę motinos padėtį šiandien.Minėti uždaviniai atitinka šio darbo struktūrines dalis.
I. Moters – motinos padėties įvairiose pasaulio šalyse istorinė apžvalga
1. Moters vaidmuo pirmykštėje bendruomenėje
Pirmykščių žmonių gyvenimas buvo sunkus. Gentys, gyvenančios iš surinktų gamtos gėrybių, medžioklės, žvejybos, iš žemės išplėšdavo tik menkus turtus ir tik kruvinų pastangų kaina. Palyginti su kolektyvo ištekliais, vaikų gimdavo per daug. Nepaprastas vaisingumas trukdė moteriai aktyviai dalyvauti didinant tuos išteklius, o reikmių vis gausėjo. Tad reprodukcijos ir produkcijos pusiausvyrą užtikrindavo vyras. Moteris tik iš dalies padėjo išlikti kaip rūšiai, o konkrečiai tatai įgyvendindavo vyras. Taigi moteris neteko net privilegijos palaikyti gyvybę, ją užgožė patinas kūrėjas.
Pirmykštėms moterims mažai terūpėjo jų palikuonys. Neprisirišusios prie jokios teritorijos, neturėdamos jokios nuosavybės, nevertinančios nieko pastovaus, jos negalėjo susikurti ir jokios pastovumo sampratos. Joms nerūpėjo išlikti ir jos neatpažindavo savęs palikuonyse. Jos nebijojo mirties ir nereikalavo įpėdinių. Vaikai joms buvo našta, o ne turtas. To įrodymas – klajoklių gentyse vaikai itin dažnai būdavo žudomi, o daugelis žudynių išvengdavusių naujagimių, apsuptų visuotinio abejingumo, mirdavo dėl prastų higienos sąlygų. Kad ir kokios tvirtos anuomet buvo moterys, reprodukcijos našta joms buvo siaubinga kliūtis kovojant su priešišku pasauliu. Pasakojama, kad amazonės susižalodavo krūtis, o tai reiškia, kad bent jau karinguoju savo gyvenimo laikotarpiu jos išsižadėdavo motinystės. Šiaip jau moterų gyvenime nėštumas, gimdymas, menstruacijos trukdydavo dirbti ir pasmerkdavo jas ilgam neveiklumo laikotarpiui. Nebuvo jokios gimdymų kontrolės, gamta neužtikrino moteriai sterilumo periodų, todėl nesiliaujantys gimdymai turėjo atimti didžią jų jėgų ir laiko dalį. Jos nesugebėdavo užtikrinti gyvenimo savo vaikams.Didžiausias moters prakeikimas yra tai, kad ji nušalinta nuo karo žygių. Vyravo samprata, kad ne leisdamas į pasaulį gyvybę, o ja rizikuodamas žmogus tampa viršesnis už gyvūną. Todėl žmonių visuomenėje viršenybė teikiama ne gimdančiajai lyčiai, o žudančiajai (vyrams).Kadangi žmonija gyvenimo prasmę mano esant svarbesnę už gyvybę, tai ir vyras veikia kaip moters šeimininkas. Moters vieta visuomenėje visuomet buvo ta, kurią jai suteikdavo vyras.Taigi pirmykštėje bendruomenėje gimdanti moteris nepatiria su kūryba susijusio išdidumo, ji jaučiasi esanti pasyvus tamsių jėgų žaisliukas ir skausmingas gimdymas jai tėra nereikalingas ar netgi varginantis aktas. Ji nieko nekuria, ji tik palaiko genties gyvybę, duodama jai tik vaikų ir duonos. Gimdymas, žindymas buvo suprantami tik kaip gamtinė funkcija, o ne kaip veikla. Štai kodėl moteris nerado paskatos išdidžiai save realizuoti. Ji pasyviai išgyveno biologinę lemtį. Namų ruoša, tekusi jos daliai ( nes tiktai ji suderinama su motinystės našta ), uždaro ją nuolatinio kartojimosi rate.2. Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje ( XVI – VI a. pr. Kr. )
Patriarchato laikotarpiu daugelyje Rytų tautų vyras išplėšia iš moters visas jos teises valdyti ir perduoti turtą. Vaikai, kuriuos jinai pagimdo, priklauso vyro giminei. Nieko neturinti moteris kaip asmenybė negali jaustis oriai; ji pati yra vyro paveldimo turto dalis, iš pradžios – savo tėvo, paskui savo vyro. Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje prilygo vergų padėčiai. Kaip ir vergai, šios moterys teisiškai buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, kuriems įstatymai leido be išlygų visiškai kontroliuoti savo žmonų turtą, uždarbį, kūną ir netgi jų vaikus. Ryšys tarp vyro ir žmonos buvo sudėtingesnis ir despotiškesnis negu tarp šeimininko ir vergo, nes jis apėmė dar ir papildomą emocinio pavergimo elementą – vyrai ne tik reikalavo žmonų nuolankumo, bet ir “jausmų”, taip pat valdyti ir moterų seksualumą. Moterys neturėjo galimybės elgtis kaip nors kitaip, nes jų materialinė egzistencija ir ribotos laisvės priklausė tik nuo vyrų palankumo. Moters siejimas su šeima prisideda prie požiūrio į ją kaip į artimesnę gamtai. Žindymo metu santykiai tarp motinos ir vaiko yra suvokiami kaip natūralus ryšys. Motina yra pirmas žmogus nuolatos globoti ir prižiūrėti vaikus kaip jos natūralaus maitinimo ryšio su vaikais pratęsėja arba todėl, kad ji turi naują kūdikį ir jau yra įsitraukusi į veiklą, susijusią su vaikais. Todėl moters veikla neišsiplečia už namų ribų. Kadangi moteris turi likti namuose su kūdikiu, jai patogu atlikti ir namų ruošos darbus. Išskyrus naujagimių žindymą, nėra pagrindo, kodėl būtent motina – o ne tėvas ar kas nors kitas – yra tapatinama su vaiko priežiūra. Moters lytis buvo nevertinama. Tėvas galėjo pasmerkti mirčiai savo ką tik gimusius moteriškosios lyties kūdikius. Priimdamas į giminę mergaitę, tėvas demonstruodavo savanorišką dosnumą. Moteris įžengia į šias bendruomenes tik suteikus jai savotišką malonę , o ne teisėtai, kaip vyras. Tuo tarpu mergaitę pagimdžiusi motina susiteršia kur kas labiau.
Dauguma kultūrų turėjo priėmimo į jaunuolius apeigas, kurių esmė yra rituališkai perkelti vaiką iš mažiau žmogiškos būsenos į pilnavertį dalyvavimą visuomenėje ir kultūroje. Berniukų iniciacijos apeigų pagrindinė priežastis yra ta, kad nuo berniukų turi būti apvalomi teršalai, atsiradę dėl buvimo prie mamos ir kitų moterų tiek daug laiko, tuo tarpu moteris gali susiteršti būdama tiek daug laiko prie vaikų.Moteris ne tik maitina ir švarina vaikus kaip paprasta prižiūrėtoja; faktiškai ji yra pirmasis vaikų ankstyvojo socializavimo veiksnys. Tačiau ateina momentas, kai berniukų socializavimas perduodamas į vyrų rankas. Suteikti jiems visiškai žmogišką statusą galėjo tik vyrai. Palankiausios sąlygos moteriai buvo Egipte. Tapdamos žmonomis, motinos išsaugodavo savo prestižą. Moteris čia – vyro sąjungininkė ir jį papildo. Moteris turi tokias pat teises kaip ir vyrai, ji turi tą pačią juridinę galią; ji paveldi turtą, ji valdo jį. Netgi neturėdama paveldimo turto, moteris išsaugodavo savo orumą. Moterys vargo motinystės vargus, kaip vyrai – karo, tačiau, išskyrus šią pilietinę priedermę, jokia kita prievarta nevaržė jų laisvės. Romoje šeimos galvos – tėvo valdžia – neribota, jis be atodairos valdo žmoną ir vaikus, tačiau šie nėra jo nuosavybė. Jis veikiau tvarko jų gyvenimą, atsižvelgdamas, kokią naudą jie atneš visuomenei: moteris, gimdanti vaikus ir atsakinga už namų ruošą, dažnai dirbanti ir žemės ūkio darbus, labai naudinga šaliai ir labai gerbiama. Teisiškai labiau pavergta nei graikė, romėnė praktiškai kur kas labiau integruota į visuomenę. Namuose jos vieta – pastato centre, ji vadovauja vergių darbui, vaikų auklėjimui ir dažnai jos įtaka vaikams reiškiasi iki jų brandaus amžiaus, ji dalijasi su vyru darbu ir rūpesčiais, jos vyro turtas laikomas ir jos nuosavybe. Pamažu teisinė romėnės padėtis priderinama prie jos praktinių gyvenimo sąlygų. Žlugus Respublikai, motina, kaip ir tėvas, įgijo teisę būti gerbiama vaikų. Jai suteikiama tesė prižiūrėti savo palikuonis, jei vyras tampa globotiniu arba jei netinkamai elgiasi. Tačiau tuo pat metu paskelbiama, kad moters lytis – nepilnavertė.3. Motina viduramžiais ( IV – XV a. )
Viduramžiais moteris tampa visiškai priklausoma nuo tėvo ir nuo vyro. Moteris ištekinama be jos sutikimo, vyras jos išsižada kada užsigeidęs, jis turi teisę į jos gyvenimą ir mirtį, jis elgiasi su ja kaip su tarnaite. Daugybės moterų gyvenimas buvo nesibaigianti nėštumų seka. Įstatymai ją gina, bet tik kaip vyro nuosavybę ir kaip jo vaikų motiną. Abortas draudžiamas, nėščios moters nužudymas baudžiamas keturissyk brangiau nei laisvo vyro nužudymas, moteris, įrodžiusi, kad ji yra vaisinga, kainuoja triskart brangiau už laisvą vyrą, tačiau ji tampa beverte, kai nebegali būti motina. Kaip asmenybė, ji neturi jokių teisių. Darbe ir motinystės periodu ji labiau primena tarnaitę: jos sukuriami daiktai, vertybės, vaikai yra ne jos, o šeimos turtas, vadinasi, vyro, kuris yra šeimos galva.Viduramžių pabaigoje Vidurio ir Pietų Europos moterys, kaip ir jų vyrai eidavo į darbą ( tuo metu miestuose sparčiai plėtėsi mažos dirbtuvės ). Su savimi jos pasiimdavo ir vaikus. Dar visai mažus apsvaigindavo raminamosiomis žolelėmis, atiduodavo globon arba paprasčiausiai užmušdavo, nes jie tiktai kliudė. Trejų, ketverių metų vaikas jau šį tą padėdavo motinai, o po poros metų jį išleisdavo dirbti, kad ir jis prisidėtų prie nepaprastai menkų ir nepastovių šeimos pajamų. Šeimos motina, be verpimo, visaip stengėsi padidinti šeimos pajamas: pardavinėdavo kokias nors smulkias prekes, laikydavo aludę, skalbdavo, karštymečiu dirbdavo žemės ūkio darbus, skindavo vaisius ir vynuoges, prižiūrėdavo už pinigus pasiturinčių šeimų vaikus. Ji buvo naginga ir nepailstanti. Jeigu susirgdavo arba numirdavo, šeima atsidurdavo ant pražūties slenksčio. Našlaičiais likę mažyliai, jauniausi šeimos vaikai, neilgai trukus iškeliaudavo paskui motiną į aną pasaulį. Našlys tėvas nepajėgė vienas išmaitinti šeimą ir prižiūrėti vaikus. Motinos ir žmonos darbas buvo absoliučiai būtinas šeimai išgyventi, tačiau įstatymai šito nepaisė.
Krikščioniškoji ideologija nemažai prisidėjo prie to, kad moteris būtų engiama. Moteris buvo gerbiama kaip žmona ir kaip motina, bet tuo pačiu ir apribota šitomis priedermėmis. Jos neveiksnumą nulėmė ne lytis, o jos padėtis šeimoje. Teisinis moters statusas liko beveik nepakitęs nuo XV iki XIX a.4. Moters – Motinos padėtis ir funkcijos XV – XIX a.
XV – XVI a. paplitus reformacijai Europoje protestantai ypač pabrėžė moters – motinos ir namų šeimininkės vaidmenį. Moterys rūpinosi vidaus gyvenimu: namais, vaikais, maistu, atsargomis. Moteris turėjo išmokti skaityti, kad tapusi motina galėtų mokyti vaikus dieviškojo gyvenimo būdo. Tris šimtus metų motinos namuose mokė rašto savo vaikus. Šis reiškinys buvo ypač būdingas protestantiškoms Šiaurės šalims. XVIII a. filosofai švietėjai skelbėsi norį pakeisti moters padėtį visuomenėje arba šeimoje. Tačiau moters vaidmuo liko toks pat. Visas Švietimo mąstymas, didžiai domėdamasis visuomenės reikalais, nelabai paisė moters padėties ir vaidmens. Moteris jau buvo tapusi tokia atskira būtybe, jog net šviesiausi ano meto protai nepripažino jos visuomenės dalimi. Dauguma filosofų švietėjų iš tiesų manė, kad moteris pagal gamtos ir visuomenės dėsnius yra žemesnė ir silpnesnė už vyrą. Filosofai švietėjai norėjo gerbti moterį tik kaip motiną. Jie suteikė motinos ir vaiko ryšiui tokią vertę, kokios jis dar niekada nebuvo turėjęs, ir šitaip daug prisidėjo prie šiuolaikinio motinos mito atsiradimo. Moterys su malonumu sutiko tą vienintelę galimybę padidinti savo menką vertę. Motinystė buvo tokia sritis, kurioje vyrai net negalėjo su jomis varžytis. Prancūzijoje XVIII a. dauguma gyventojų mano esant protinga turėti tiek vaikų, kiek tėvai jų gali išmaitinti. Abortas niekur nėra oficialiai įstatymų sankcionuotas. Visuomenėje, kurioje moteris skirta motinystei, o vyrams patikėta politika, gimė klasikinė respublikoniška mintis, suabejojusi teiginiu, kad žmogaus likimas ir net žmogaus prigimtis yra vienodi. XVIII a. žiūrėti su panieka į moterį buvo viešai pripažintas ir negėdingas reiškinys.
Tuo tarpu Europos viduriniojoje klasėje pamažu rutuliojosi požiūris, pabrėžiantis jausmų svarbą, šeimos narių tarpusavio saitus ir ypač motinos meilę vaikams. Taigi modernios mažosios šeimos koncepcijai motinos sąvoka tapo itin svarbi.Romantizmo laikais ( XIX – XX a. ) moteris šlovinama kaip motina, meilės ir prieraišumo šaltinis ir kaip patriotiškų piliečių auklėtoja. Tačiau jai, atliekančiai šį lyg ir garbingą simbolinį ir moralinį vaidmenį, nepripažįstama moralinė autonomija bei laisvė, taigi ir lygios teisės. Vyravo samprata, kad geriausiai pritaikyti savo proto sugebėjimus moteris gali atlikdama savo tradicinį žmonos ir motinos vaidmenį. Moters pareiga – būti gera žmona (paklusnia vyro drauge) ir motina.Europoje Buržuazinės revoliucijos metu moteris įgijo teisę verstis verslu ir visas galimybes nuo nieko nepriklausoma dirbti savo darbą. Kaime valstietei tenka nemaža ūkio darbų dalis, su ja elgiamasi kaip su tarnaite, dažnai jai neleidžiama sėstis prie vieno stalo su vyru ir sūnumis, ji dirba sunkiau už juos ir prie jos varginančio darbo dar prisideda motinystės našta. Tačiau kaip ir senovės žemdirbių bendruomenėse, negalėdamas be jos apsieiti, vyras sykiu jausdavo jai pagarbą: jų turtas, interesai, rūpesčiai buvo bendri; namuose ji turėdavo nemažą valdžią. Būtent šios moterys, patyrusios sunkų gyvenimą, būtų galėjusios realizuotis kaip asmenybės ir pareikalauti savo teisių, tačiau jas slėgė kuklumo ir paklusnumo tradicija. Anksčiau JAV kiekvienas vaikas buvo labai nepatogus, neparankus šeimos balastas, kurį buvo stengiamasi kuo greičiau nusimesti nuo kaklo; vaiką auklėti atiduodavo beveik atsitiktiniam, nepažįstamam asmeniui. Buržuazinė ideologija, priešingai, išaukštino tėvų rūpinimąsi savo palikuonimis ir teigė, kad tai esanti pati didžiausia ir garbingiausia pareiga. Motina, kuri ne pati maitina savo kūdikį, daro nusikaltimą. XIX a. moteris ima dalyvauti visuomeninėje gamyboje ir palieka šeimos židinį. Moteris imta ciniškai išnaudoti. Tos, kurios turėjo išlaikyti didesnę šeimą, turėdavo dirbti iki visiško jėgų išsekimo. XIX a. Anglijoje moterys dirbo kartu su mažamečiais vaikais. Moteris labiau už vyrą tiko įvairiems darbams ne tik dėl to, kad tam reikėjo didelės kantrybės ir nuolatinio kruopštumo, bet ir dėl to, kad ji buvo paklusnesnė ir nuolaidesnė darbininkė. Prie niekad nesustojančių mašinų ją tvirtčiausiai pririšdavo pats tyriausias jausmas – motinos meilė ir pasiaukojimas. Tūkstančiai moterų kas rytą po kelias valandas žingsniuodavo į fabrikus tam, kad galėtų nors truputį pasotinti išalkusius savo vaikus, kurie visai neturėdavo tėvo arba jei turėdavo, tai jo uždarbio dažniausiai nepakakdavo šeimai išmaitinti. Begalinė motinos meilė ir pasiaukojimas skatino imtis paties sunkiausio ir pavojingiausio darbo. Dėl savo vaikų moterys svirduliuodavo ant savo gležnų pečių pastoliais pavojingose statybose nešdamos sunkiausią krūvį, jos nė minutei neatsitraukdavo nuo dūzgiančios siuvimo mašinos. Iš didelės meilės sutikdavo dirbti ilgiausią darbo dieną, nuolankiai priimdavo kiekvieną savininko įžeidimą. Svarbiausia – neprarasti savo darbo vietos.Nauja gyvybė, kurią moterys saugojo po širdimi, jau įsčiose buvo pasmerkta. Dar negimę darbininkių vaikai kasdien badavo, be to, labai dažnai kūdikai gimdavo neišnešioti ir negyvi. Gimę vaikai neretai labai greit mirdavo. Nėra ko stebėtis, nes moterys turėdavo dirbti nuo aušros ligi vidurnakčio, tuo tarpu kūdikiai gulėdavo namuose nežindyti. Labai daug kūdikių mirdavo nuo opiumo. Nuolat prie siuvimo mašinos palinkusi motina negalėdavo užmigdyti savo klykiančio kūdikio, tad ji dažnai duodavo jam įvairių migdomųjų miltelių, kad galėtų netrukdoma dirbti. Likę gyvi kūdikai dažniausiai sirgdavo rachitu ir skrofulioze dėl nuolatinio alkio.Kadangi tėvai patys nuolat kentė alkį, savo vaikų jie negailėjo, nes vaikų uždirbti keli grašiai nors truputį papildė labai skurdų pietų stalą.Meilė buvo retas dalykas. Mylimasi ne iš meilės, o tik iš didelio ištvirkimo. Ne tik vyrai, bet ir daugybė moterų ir merginų santykiavo ne su vienu partneriu. Šitokių draugužių jos turėdavo dešimtis, o kai kurios net ir šimtus. Buvo ir tokių moterų ir merginų, kurios mylėdavosi su daugeliu vienu ir tuo pačiu metu. Daug moterų šitaip papildydavo savo biudžetą.Moterys, nesutikusios pačios mylėtis, dažnai būdavo jėga priverčiamos tai daryti. Daug to meto statistinių duomenų rodo, kad, pradėjus dirbti naktimis, labai padaugėjo nesantuokinių gimdymų, o kai kur šis skaičius net padvigubėjo. XX a. pradžioje Anglijoje beveik pusė įvairių fabrikų netekėjusių darbininkių buvo nuolatos nėščios.Visur vyravo gašlumas ir didžiausias pasileidimas. Tėvai ir vaikai miegodavo viename kambaryje. Dažnai viename kambaryje miegojo dešimt ir daugiau skirtingos lyties žmonių, kurie nieko nepaisydami, tenkino savo būtiniausius poreikius visiems matant. Net maži vaikai nieko nesigėdijo, o suaugusieji nė nemanė, kad reikia slėptis nuo vaikų. Miegodami šalia savo tėvų ir kitų suaugusių žmonių, vaikai iš mažų dienų viską žinodavo ir visko išmokdavo. Visiškai suprantama, kad jau nedideli vaikai bandė mėgdžioti suaugusius ir elgėsi taip kaip ir jie. “Niekingos šnekos, ciniškos užuominos, kurias vaikai girdi nuo pat kūdikystės, gėdingas, nedoras suaugusiųjų elgesys supa juos visą dieną. Šitai matydami, jie sulaukėja, tampa tokiais pat cinikais ir gašliais patvirkėliais kaip ir jų tėvai, broliai, draugai.” ( 2, 93 )Pats atgrasiausias vaizdas tvyrojo ten, kur viename kambaryje su šeimomis miegodavo ir nuomininkai. Pavargusi, iškankinta moteris griūdavo į savo guolį tarsi negyva. Ji dažnai net nežinodavo, kas su ja permiegojo: vyras, brolis ar kuris nuomininkas. Ji niekuomet niekam nesipriešindavo ir paklusdavo brutaliai kiekvieno vyro jėgai. Moteriai nerūpėjo, kas jos kūdikio tėvas.Tais laikais nėščios dvylikametės mergaitės nekėlė nuostabos. Tai buvo taip įprasta ir kasdieniška kaip kasdieninė duona ant stalo. Pirmuoju partneriu dažniausiai tapdavo brolis, pirmąja meiluže – sesuo. Kraujomaiša buvo įprastas dalykas. Motinos įsčiose nešiojo savo sūnų kūdikius, o mažametės dukros tikrų tėvų vaikelius.Po revoliucijos visuomenė persitvarkė, tačiau moteris vėl tapo žiauriai pavergta. Mergina ir moteris nelaikomos pilietėmis. Vyras nusprendžia, kur gyvens šeima, jis turi daug daugiau teisių į vaikus nei motina. Vyras vadovauja, moteris tvarko, vaikai paklūsta. XIX a. vid. europietės istorijoje prasidėjo periodas, kai darbas ir namai tapo atskiri, atsidūrė dviejose skirtingose vietose. Seniau moterys siūdavo, verpdavo ir darydavo alų namuose, tuo pat metu rūpindamosi vaikais, žindydamos juos, virdamos valgį ir prižiūrėdamos kiaulę bei kelias vištas. Viso to negalėjai pasiimti į fabriką. Tarp namų ir darbo radosi nesuderinamas prieštaravimas. Tad gimus keliems vaikams, darbininko žmona likdavo namuose rūpintis vyru ir vaikais. Darbininkų šeimos motina nebeprisidėjo pinigais prie šeimos išlaikymo ir tai turėjo įtakos jos padėčiai. Darbą imta laikyti tarpine moters gyvenimo faze.Šimtmečio pabaigoje darbininko žmonos dalia, ypač Anglijoje, pasunkėja. Namų ūkiui prižiūrėti ji turi užtekti tiek pinigų, kiek vyras jai duoda. Vaikų šeimoje mažiau nei seniau, tačiau ir iš jų kuris nors būtinai miršta ir sukelia didžiulį sielvartą – darbininkė motina nebežiūri ramiai į mažo vaiko mirtį, kaip ji būdavo priversta daryti, kai jų mirdavo beveik 70%.XIX a. pab. daugelyje pasaulio šalių prasidėjo feministinis judėjimas, kuris padėjo moterims išsikovoti lygias teises su vyrais, o tuo pačiu pakeitė požiūrį ir į motiną.II. Lietuvė motina amžių tėkmėje
Seniausia pasaulyje žinoma šeimos forma yra buvusi matriarchalinė. Tokia šeima nepripažino jokių kitokių giminystės ryšių, išskyrus tuos, kurie vaikus siejo su jų motina ir jos giminaičiais. Artimiausias giminaitis vaikams buvo motinos brolis, o giminystė nustatoma pagal motinos liniją. Tai matriarchato laikotarpis. Šioje epochoje moteris motina buvo įgijusi didelę pagarbą. Vyro pasikėsinimas į moters gyvybę ir sveikatą buvo laikomas didžiausiu nusikaltimu.IV – II t. pr. Kr. iš matriarchato pamažu pereinama į patriarchatą, kada pirmenybę šeimoje įgijo tėvas ir giminystė imta nustatyti pagal tėvo liniją. Bet kurios didžiosios patriarchalinės šeimos narių gyvenimo tvarkytojas, teisėjas, ūkio tvarkytojas buvo vyriausios poros vyras ( tėvas ). Tačiau labai svarbus buvo ir žmonos, vyriausios moters (motinos) vaidmuo. Ji turėdavo didžiausią įtaką tvarkant namų buitį ir milžiniškos šeimos maitinimąsi. Ir, apskritai, moteris – motina didžiojoje patriarchalinėje šeimoje buvo didžiai gerbiama. Turbūt papročių normas veikė ir praėjusi matriarchato epocha, jos patirtis. Šeimos patriarchui mirus, vadovavimą visai šeimynai perimdavo jo žmona. Pagal paprotinę teisę Lietuvoje motina kaip šeimos galva būdavo minima tik antra po tėvo. (Šeimos galva paprastai įsivaizduojamas kaip tam tikras “šeimos valdžios“ atstovas, valstybės modelį taikant šeimai ).Senovės Lietuvoje motinai teko patirti daug vargo, daug išlieti ašarų, dėl savo vargano gyvenimo. Motinai tekdavo sunkiausius darbus dirbti: austi, verpti, prižiūrėti šeimyną. Visos šeimos išlaikymas gulė ant motinos pečių. Didelės tuomet šeimynos buvo, kiek Dievas duodavo vaikų, tiek ir ateidavo į pasaulį, tačiau ne visi užaugdavo. Skurdas, badas, įvairios ligos nusinešdavo juos į kapus. Ne kiekviena motina turėjo už ką sumokėti ir gydytojams, ne kiekvienam jie buvo prieinami. Nepaisydamos vargų, motinos viską didvyriškai iškęsdavo, dažnai paaukodavo savo sveikatą ir net gyvybę.
Senovės Lietuvoje motiną vaikai mylėjo kaip nepavargstančią rūpintojėlę šeimos gerovės, laimės ir ramybės. Istorijoje motinos reikšmė daugiaplanė. Mūsų protėvių nuomone, būsimoji motina – tai visuomenės rytdiena, jos ateitis. Nuo senovės visuose Lietuvos kampeliuose buvo gerbiama ir saugoma nėščia moteris. Kūdikio laukiančia moterimi visokeriopai rūpinosi visi aplinkiniai, jie gerbė ir saugojo būsimą motiną. Jie stengėsi apsaugoti ją nuo blogio. Sena motina taip pat buvo prižiūrima ir globojama iki pat mirties. Ikisovietinės Lietuvos kaimuose seni žmonės gyveno kartu su vaikų šeimomis. Didelė negarbė buvo atsisakyti ar paniekinti senus tėvus, atiduoti juos kitų globai ar į prieglaudas. Motinos, kaip ir tėvo, teisė buvo įvertinta 1529 m. Lietuvos Statute. Motina, sūnais arba dukros nuskriausta veiksmu, arba įžeista žodžiu, gali atimti jiems skirtą turto dalį. Rūpinimąsi motinos gyvybe, sveikata ir garbe patvirtina dvigubos išpirkos už moterį paprotys. Jis Lietuvoje gyvavo XIV – XVI a. ir palyginti su Vidurio bei Rytų Europos kraštais, buvo čia labai įsigalėjęs.Neklasinėje visuomenėje ilgą laiką moteris kaip motina buvo gerbiama. Pagarba tėvams, tame tarpe ir motinai, šeimoje buvo skiepijama ne tik visiems privalomu Dekalogo įsakymu: “Gerbk savo tėvą ir motiną…”, bet ir fizinėmis bausmėmis.Ypač motinos vaidmuo išaugo XVII – XX a.1864 m. rusams uždraudus lietuvišką spaudą, motulė, mokiusi vaikus skaityti prie ratelio, tapo legenda.Sovietinės okupacijos feodalams – svarbiausia buvo valstybiniai vergai. Pasididžiavimo objektu buvo moterų užimtumas gamyboje – 96,3 %. Motinystė buvo kelintaeilis pačios moters reikalas. Motina auginanti vaikus ir nedirbanti valdiško darbo buvo veltėdė, valdžios ir žmonių pajuokta ir paniekinta. Lietuvoje pasmerkta ir paniekinta motinystė tokio išbandymo neatlaikė.1936 m. SSRS Konstitucija pripažįsta motinystę, kaip socialinę funkciją. Visuomenė įpareigojama rūpintis vaikų ir paauglių auklėjimu. Pagarba laisvai sąjungai, lengvai gaunamos skyrybos, abortų legalizavimas užtikrino moteriai lygybę su vyru; įstatymai dėl nėštumo atostogų, vaikų lopšelių, darželių ir pan. palengvino motinystės naštą. Tačiau dar gan ilgai buvo siekiama išlaisvinti moterį iš šeimos varžtų.Nuo 1974 m. “svarbi” to meto pagarbos motinoms priemonė, teikiama daugiavaikėms motinoms buvo “Motinystės garbės” ir “Motinos didvyrės” ordinai. AT Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 15-ajame straipsnyje suformulavo nuostatą, jog “motinų”, kurios namuose augina ar auklėja du ar daugiau vaikų, darbas pripažįstamas visuomenei reikšminga veikla ir atlyginamas įstatymų numatyta tvarka”. Deja, ši nuostata Lietuvoje nebuvo įgyvendinta, o 1992 m. spalio 25 d. Referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jos visai nebeliko.III. Motinos padėtis šiandien
Tradicinės ir šiuolaikinės mąstysenos skirtumus aiškiau parodo šeima ir vaiko padėtis. Šiandien su panieka žiūrima į vedybas iš išskaičiavimo – seniau tai buvo beveik vienintelis garbingas pasirinkimo pagrindas. Šiandien nenatūralu iškart po gimdymo atiduoti vaiką į kitą vietovę svetimųjų globai, o sulaukusį septynerių visai išsiųsti iš namų – seniau tokie veiksmai buvo savaime suprantami.Formuojantis naujoms vertybinėms nuostatoms, motinos vaidmuo kinta. Didžiojoje Britanijoje motina, visą laiką praleidžianti namuose prižiūrėdama vaikus, jau nebėra visuomenėje pripažintas idealas. Dauguma, ypač dirbančių moterų nebesutinka, kad vaikų priežiūra visų pirma yra tik motinų pareiga. Lietuvoje šiandien ir šeima, ir moteris jaučiasi atstumtos, diskriminuojamos tiek šeimoje, tiek visuomenėje – darbe. Reikia valstybės pagalbos šeimoms, kuri garantuotų moterims – motinoms teisę kurti gausias šeimas, sirgti, dirbti ir pan.
Išvados
1. Viena iš pagrindinių moters problemų jos istorijoje – jos, kaip gimdytojos, vaidmens derinimas su jos gamybine veikla. Esminė priežastis, istorijos pradžioje pasmerkusi moterį namų ruošai ir uždraudusi jai dalyvauti pasaulio kūrimo procese, – jos pavergimas priskiriant jai tik gimdymo funkciją. 2. Net tais periodais, kai žmonija įsakmiai reikalavo vis naujų gyvybių, nes trūko darbo jėgos žaliavoms apdoroti, net tais periodais, kai motinystė buvo labiausiai garbinama, ji nesuteikė moterims galimybės išsikovoti pirmumo; joms nerūpėjo išlikti ir jos neatpažindavo savęs palikuonyse.
3. Moters ir motinos sąvokos nebuvo išskirtos, tad motinos padėtis nesiskyrė nuo moters padėties, kuri ir šeimoje, ir visuomenėje ilgus šimtmečius priklausė nuo vyrų.4. Iki XVIII a. pab. motinos ir vaiko ryšys nebuvo labai stiprus. Motinai teko sunkiai dirbti, ir vaiką prižiūrėjo tas, kas galėjo, jeigu išvis galėjo. 5. Lietuvoje pagarbos moteriai – motinai mitas neišnyko iki pat šių dienų.Literatūros sąrašas
1. Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. Antologija. Sud. K. Gruodis. V., Pradai, 1995.2. Fuksas E. Papročių istorija. V.: Mintis, 1995.3. Kaari Utrio. Ievos dukterys. Europos moters ir šeimos istorija. V.: Tyto Alba, 1998.4. Lietuvos šeima./ Mokslinės-praktinės konferencijos “Lietuvos šeima: tradicijos ir ateitis” medž. V., 1994-1995.5. Motina ir Lietuva šiandieną./ 1995 m. konf. medž.V., 1995.6. Moterys: tapatumo paieškos./ Straipsnių rinkinys. V., 1999.7. Pasaulis ir šeima: nacionaliniai šeimos ypatumai. V., 1992.8. Simone de Beauvoir. Antroji lytis. V., Pradai, 1996.