mokslo ir technikos pazanga XIXa.

PROJEKTAS

„MOKSLO IR TECHNIKOS PAŽANGA XIX a.“

ĮVADAS

Mūsų nagrinėjamas laikotarpis šiais metais buvo „Naujųjų amžių istorija“ , iš kurio mes išskyrėme temą „Mokslo ir technikos pažanga XIX a.“. Sparti kapitalizmo raida skatino įvairių mokslų plėtotę, buvo atrasta įvairių dalykų, kurie padėjo geriau pažinti ir suvokti pasaulį, palengvino buitį, pagerino gyvenimo sąlygas. Štai keletas svarbesnių atradimų:

• 1893 m. vokietis zoologas Teodoras Švanas įrodė, jog visi gyvi organizmai yra sudaryti iš ląstelių.
• 1859 m. anglas biologas Čarlzas Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją – „Rūšių atsiradimas evoliucijos keliu.“
• 1866 m. čekas Gregoras Mendelis įrrodė paveldimumą.
• XVII a. olandas biologas Antonijus Levanhukas per mikroskopą atrado mikrobus.
• XIX a. Prancūzas chemikas-mikrobiologas Luji Pasteras nustatė, kad ligas sukelia bakterijos.
• XIX a. Vokietis gydytojas Robertas Kochas atrado tuberkuliozės bakterijas.
• XIX a. Anglas chirurgas Džozefas Listeris suprato, kad žaizdų pūliavimą sukelia bakterijos.
• Prancūzas chemikas Antunas Lavuazjė įrodė, kad su degančiais kūnais jungiasi deguonis. Kartu su P. Laplasu susintetino vandenį.
• 1803 m. anglas chemikas, fizikas Džonas Daltonas suformulavo ir pagrindė atominę medžiagos sandaros teoriją.
• 1864 m. anglas fizikas Džeimsas Maksvelis sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją.
• 1895 m. vokietis fiizikas Vilhelmas Rentgenas atrado spindulius, kurie galėjo prasiskverbti per įvairias medžiagas.
• 1896 m. prancūzas fizikas Anri Bekerelis atrado urano radioaktyvųjį spinduliavimą.
• 1897 m. anglas fizikas Džozefas Tomsonas atrado elektroną.
• 1897 m. anglas fizikas Ernestas Rezerfordas įrodė, kad atomas yra sudarytas iš branduolio ir elektronų.

Taigi rezultatas to

oks, kad po šių atradimų sumažėjo žmonių mirtingumas, pailgėjo gyvenimo trukmė. Biologija, medicina, chemija, fizika pasiekė naują raidos etapą.

ALBERTAS EINŠTEINAS

Albertas Einšteinas, didžiausias dvidešimto amžiaus mokslininkas ir visų laikų intelektualas, geriausiai žinomas dėl savo reliatyvumo teorijos. Iš tikrųjų egzistuoja dvi teorijos: 1905 m. suformuluota specialioji reliatyvumo teorija ir 1915 m. suformuluota bendroji reliatyvumo teorija, kurią tiksliau galima būtų pavadinti Einšteino gravitacijos dėsniu.
Einšteino teorija įrodo, kad visi moksliniai skaičiavimai yra reliatyvūs. Paneigdama absoliutaus laiko egzistavimą, Einšteino teorija padarė perversmą moksle. Kaip radikaliai ši teorija pakeitė mūsų erdvės ir laiko suvokimą, gali pailiustruoti toks pavyzdys.
Įsivaizduokite erdvėlaivį X, judantį tolyn nuo Žemės 100 000 kilometrų per sekundę greičiu. Greitį stebėtojai matuoja ir erdvėlaivyje , ir Žemėje.Jų matavimai sutampa. Tuo pačiu metu kitas erdvėlaivis Y juda tiksliai ta paačia kryptimi, kaip erdvėlaivis X, bet daug greičiau. Jeigu stebėtojai Žemėje išmatotų erdvėlaivio Y greitį, jie pamatytų, jog šis skrieja nuo Žemės 180 000 kilometrų per sekundę greičiu.Stebėtojai erdvėlaivyje Y gautų tokį patį rezultatą.
Abiem erdvėlaiviams judant ta pačia kryptimi, atrodytų, kad skirtumas tarp jų greičių yra 80 000 kilometrų per sekundę ir kad greitesnis laivas turi tokiu greičiu judėti nuo lėtesniojo.
Tačiau Einšteino teorija įrodo, jog abiejų laivų stebėtojai sutars, kad atstumas tarp jų didėja ne 80 000 kilometrų per sekundę, o 100 000 kilometrų per sekundę greičiu.
Toks rezultatas ga

ali pasirodyti juokingas, ir skaitytojas gali įtarti, kad čia esama kažkokios apgaulės arba nepaminėta kokia nors svarbi detalė. Anaiptol, rezultatas neturi nieko bendra su erdvėlaivių konstrukcijos detalėmis ar juos varančiomis jėgomis. Pagal Einšteiną, toks rezultatas (kurį lengvai galima apskaičiuoti, naudojantis jo greičių derinimo formule) yra tik laiko ir erdvės prigimties pasekmė.
Reikia turėti omenyje, kad kuriant atominę energija svarbų vaidmenį atliko ir kiti žmonės; vis dėlto Einšteino indelio svarba neginčytina. Be to, būtent Einšteinas 1939 metais parašė laišką prezidentui Ruzveltui, kur aprašė atominių ginklų gamybos galimybę ir akcentavo, jog Jungtinėms Valstijoms svarbu apsirūpinti tokiais ginklais ankščiau už vokiečius – tai padėjo pradėti Manheteno projektą, kurio rezultatas buvo pirmosios atominės bombos sukūrimas.
Specialusis reliatyvumas sukėlė karšus ginčus, ir tik vienu klausimu visi sutiko – tai labiausiai protą drumsčianti mokslinė teorija, kokia kada nors buvo sukurta. Deja, jie klydo, nes bendrosios Einšteino reliatyvumo teorijos išeities taškas yra prielaida, kad gravitaciniai efektai susiję ne su fizinėmis jėgomis, o greičiau yra erdvės išlikimo rezultatas.Iš tiesų stulbinanti idėja!
Kaip įmanoma išmatuoti erdvės išlinkimą? Ir ką reškia erdvės išlinkimas? Einšteinas ne tik suformulavo tokią teoriją,bet ir suteikė jai aiškia matematinę formą, pagal kurią galima daryti tikslius spėjimus ir tikrinti jo hipotezes. Tolimesni stebėjimai – svarbiausi iš jų buvo padaryti per visiškus Sa
aulės užtemimus – pakartotinai patvirtino Einšteino apskaičiavimų teisingumą.
Bendroji reliatyvumo teorija keliais atžvilgiais skiriasi nuo mokslinių dėsnių. Pirma, Einšteinas suformulavo savo teoriją, remdamasis ne kruopščiais tyrimais, o simetrijos ir matematinės elegancijos pagrindais – racionalistiniais pagrindais. Einšteino teorija lig šiol sėkmingai atlaiko kiekvieną patikrinimą. Vienas iš Einšteino atradimo rezultatų yra tas, kad bendrojo reliatyvumo teorija yra visuotinai pripažinta gražiausia, elegantiškiausia, galingiausia ir labiausiai intelektualiai patenkinančia iš visų mokslinių teorijų.
Bendrasis reliatyvumas išsiskiria ir kitu atžvilgiu. Daugelis kitų mokslinių dėsnių galioja ne visomis aplinkybėmis. Tačiau bendrajai reliatyvumo teorijai išminčių kol kas nėra. Nėra žinomų aplinkybių, teorinių ar eksperimentinių, kuriose nepasitvirtintų bendrojo reliatyvumo postulatai.
Nors Einšteinas geriausiai žinomas dėl savo reliatyvumo teorijų, jį būtų išgarsinę ir kiti jo moksliniai pasiekimai. Antai Einšteinui buvo įteikta Nobelio premija už raštu išaiškintą fotoelekrinį efektą, svarbų reiškinį, kuris buvo mįslė praeities fizikams. Jis teigė, jog egzistuoja fotonai, šviesos dalelės. Kadangi per interferencinius eksperimentus jau seniai buvo įrodyta, jog šviesą sudaro elektromagnetinės bangos ir buvo laikoma „aiškiu dalyku“ ,kad bangos ir dalelės yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos, Einšteino hipotezė reprezentavo radikalų ir paradoksalų lūžį klasikinėje teorijoje. Ne tik jo fotoelektros dėsnis buvo svarbus praktiniams pritaikymams, bet ir hipotezė apie fotonus padarė didelę įtaką kvantų teorijai tobulinti bei šiandien yra integrali tos te
eorijos dalis.
Einšteinas gimė 1879 metais Ulmo mieste, Vokietijoje. Vidurinę mokyklą lankė Šveicarijoje ir 1900 metais tapo Šveicarijos piliečiu. 1905 metais Ciūricho universitete jis gavo mokslų daktaro laipsnį, bet tuo metu surasti akademinio posto neįstengė. Tačiau tais pačiais metais jis išspausdino savo veikalus apie specialųjį reliatyvumą, fotoelektrinį efektą ir Brauno judėjimo teoriją. Per kelerius metus šie veikalai, ypač apie reliatyvumą, įtvirtino jo, kaip geriausio bei originaliausio pasaulio mokslininko reputaciją. Jo teorijos buvo labai ginčytinos; joks šiuolaikinis mokslininkas, išskyrus Darviną, nesukėlė tiek ginčų kaip Einšteinas. Nepaisant to, 1913 metais jis buvo paskirtas Berlyno universiteto profesoriumi, tuo pačiu metu tapo Berlyno Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktoriumi ir Prūsijos mokslų akademijos nariu. Šie postai jam leido visą laiką skirti tyrinėjimams.
Vokietijos vyriausybei neteko gailėtis taip neįprastai paaukštinus Einšteiną, nes vos po dviejų metų jam pavyko suformuluoti bendrąją reliatyvumo teoriją, o 1921 metais jis gavo Nobelio premiją. Antrąją savo gyvenimo pusę Einšteinas buvo pasaulinio garso, gal net garsiausias iš kada nors gyvenusių mokslininkų.
Kadangi Einšteinas buvo žydas, į valdžią atėjus Hitleriui, Vokietijoje jam tapo pavojinga. 1933 metais jis išvyko į Prinstoną ir dirbo Prinstono fundametaliųjų tyrimų institute. 1940 metais tapo Jungtinių Valstijų piliečiu. Pirmoji Einšteino santuoka baigėsi skyrybomis;antroji buvo labai laiminga. Jis turėjo du vaikus, abu berniukus.Mirė 1955 metais Prinstone.
Einšteinas visada domėjosi pasauliu ir dažnai reikšdavo savo politines pažiūras. Jis buvo karštas politinės tironijos priešas, uolus pacifistas ir tvirtas sionizmo rėmėjas. Jis turėjo puikų humoro jausmą, pridedantį kuklumą ir nedidelį smuiko talentą.

GREGORAS MENDELIS

Šiandien Gregoras Mendelis garsus kaip žmogus, atradęs pagrindinius paveldėjimo principus. Tačiau visą gyvenimą jis buvo nežymus austrų vienuolis, neprofesonalus mokslininkas, kurio nuostabius tyrinėjimus mokslo pasaulis ignoravo.

Mendelis gimė 1822 metais Heinzendorfo mieste tuometinėje Austrijos imperijoje. 1843 m. jis įstojo i Augustinų vienuolyną Briune, Austrijoje(dabar Brno, Čekija). 1847 m. Mendelis buvo įšventintas į kunigus. Kiek vėliau jis laikė mokytojo sertifikatui gauti. Deja, nesėkmingai. Vis dėlto vienuolyno vyresnieji išsiuntė Mendelį į Vienos universitetą, kur 1851 – 1853 m. jis studijavo matematiką ir gamtos mokslus. Nors Mendelis taip ir negavo vienuolių mokytojo licencijos, tačiau Briuno modernioje mokykloje dirbo pavaduojančiu mokytoju.

Prasidedant 1856 m. jis atliko savo garsiuosius augalų dauginimo eksperimentus. Iki 1865 m. jis suformulavo paveldimumo dėsnius ir pateikė juos raštu Briuno gamtos istorijos draugijai. 1866 m. jo gauti rezultatai buvo išspausdinti tos draugijos „Protokoluose“, straipsnyje „Eksperimentai su augalų hibridais“. Be to, savo veikalo kopijas Mendelis siuntė Karlui Nageliui, autoritetingam paveldimumo tyrinėtojui. Tačiau ir šis mokslininkas nesuprato didžiulės veikalo svarbos. Po to Mendelio straipsniai buvo ignoruojami ir daugiau kaip trisdešimčiai metų užmiršti.

1868 m. Mendelis buvo paskirtas savo koplyčios abatu, ir nuo tada dėl administracinių pareigų eksperimentams likdavo visai mažai laiko. Kai sulaukęs šešiasdešimt vienerių metų jis mirė, jo nuostabūs tyrinėjimai buvo beveik užmiršti, ir Mendelis nesulaukė pripažinimo.

Mendelio darbas iš naujo buvo atrastas tik 1900 m., kai savarankiškai dirbdami trys skirtingi mokslininkai aptiko Mendelio straipsnį. Tie trys mokslininkai: olandas H. de Frysas, vokietis K. Korensas ir austras E. Čermarksas. Jie atliko eksperimentus( kiekvienas atskirai) ir teigė, kad jų darbai patvirtina Mendelio išvadas. Tai buvo stulbinantis trigubas sutapimas! Be to, Mendelio straipsnį tais pačiais metais aptiko anglų mokslininkas Viljamas Beitsonas ir nedelsdamas atkreipė į jį kitų mokslininkų dėmesį. Iki metų galo Mendelis susilaukė triukšmingo pritarimo, kurio jis tikrai buvo vertas ir būdamas gyvas.

Pirmiausia Mendelis suprato, jog visi elementai, šiandien vadinami genais, turi jungtis. Per genus tėvų įgimti bruožai yra perduodami atžaloms. Mendelo tyrinėtuose augaluose kiekvienas individualus bruožas, kaip sėklų spalva ar lapų forma, buvo nulemtas poros genų. Augalas paveldi po vieną kiekvienos poros tėvų geną. Mendelis pastebėjo, kad jeigu du tam tikro bruožo paveldėti genai yra skirtingi, tada paprastai pasireiškia tik dominuojančio geno bruožas. Mendelis suprato, jog kiekviena dauginimosi ląstelė, arba gameta turi tik vieną kiekvienos poros geną. Be to, jis nustatė, kad visiškas atsitiktinumas yra tai, kuris kiekvienos poros genas atsidurs tam tikroje aplinkoje ir bus perduotas tam tikrai atžalai.

Mendelio dėsniai, nors šiek tiek modifikuoti, tačiau liko šiuolaikinės genetikos mokslo išeities tašku. Jis aprašė daugiau kaip 21 000 skirtingų augalų. Mendelis įstengė išvesti savo dėsnius, tik atlikęs daug bandymų ir išanalizavęs rezultatus statistikai. Jo paveldimumo dėsniai neabejotinai papildo žmogaus pažinimą, ir mūsų genetinės žinios ateityje turbūt bus taikomos dar plačiau negu ligi šiol. Nors Mendelio dėsniai buvo trumpam užmiršti , tačiau jie garantavo, kad ankščiau ar vėliau rimti tos srities specialistai aptiks Mendelio straipsnius. Be to, atrasti moksliniai principai viešai vadinami „Mendelio dėsniais“.

G. Mendelio Mirabilis Jalapa braižinys:

HENRIS FORDAS

Henris Fordas gimė 1863 metais pasiturinčioje airių imigrantų Viljamo ir Merės Fordų šeimoje, turėjusioje fermą Mičigane. Jis buvo vyriausias iš šešių vaikų. Dar būdamas vaikas jis aistringai domėjosi mechanika ir labiau mėgo leist laiką tėvo dirbtuvėse, nei fermos darbuose. Būdamas 13 metų jis pirmą kartą susidūrė su savaeige transporto priemone, garu varoma kuliamąja.
1879 metais jis paliko namus ir išvyko į Detroitą, kur įsidarbino pameistriu mechanikos dirbtuvėse. 1882 metais sugrįžo atgal į šeimos šeimą, čia įgydamas darbo su Westinghouse garo varikliais patirtį. Tai jam atvėrė kelią į darbą Westinghouse kompanijoje, kur jis aptarnavo garo variklius, taip pat vėliau prižiūrėjo fermą ir lentpjūvę. 1888 metais jis vedė Klarą Brajent (Clara Brayent).
1891 metais Fordas įsidarbino Edison Illuminating Company (Edisono apšvietimo kompanijoje), kur 1893 metais buvo pakeltas į vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Tai suteikė jam laiko ir pinigų jo asmeniniams vidaus degimo variklio eksperimentams, kurie 1896 išaugo iki jo pirmosios savaeigės transporto priemonės, pavadintos Kvadriciklu, sukūrimo. Taip pat tai buvo pirmasis automobilis, kurį savo gyvenime vairavo Henris Fordas.
Po šios sėkmės Fordas paliko Edisono kompaniją ir su kitais investuotojais įkūrė Detroito automobilių kompaniją. Ši kompanija vėliau subankrutavo, nes Fordas sutelkė visą dėmesį į automobilių kūrimą, o ne jų pardavimus. Norėdamas įrodyti savo automobilių privalumus jis jais lenktyniaudavo prieš kitų gamintojų kūrinius. Įsitraukęs į lenktynes jis įkūrė Henrio Fordo kompaniją, iš kurios jį vėliau išstūmė investuotojai ir pervadino ją į Cadillac.
1903 metais Fordas drauge su 11 kitų investuotojų įkūrė Ford Motor Company. Savo naujai sukurta mašina jis įveikė mylią (~1,609km) per 39,4 sekundės, tuo pagerindamas greičio žeme rekordą. Šio pasiekimo dėka Fordas pritraukė visuomenės dėmesį.
1908 metais buvo pagamintas Ford Model T automobilis, tapęs vienu sėkmingiausių istorijoje. 1913 metais buvo pritaikyti judantys diržai surinkimo linijose, smarkiai padidinę gamybą. Nors dažnai šis išradimas priskiriamas Fordui, kai kurie tų laikų šaltiniai teigia, kad tiek idėja, tiek jos vystymas buvo keleto jo darbuotojų nuopelnas. 1918 metais pusė automobilių JAV buvo Model T, o jo gamybai trukus iki 1927 metų, jų jau buvo pagaminta 15 milijonų. Šis kiekis išliko rekordinis 45 metus. Henris Fordas yra pasakęs: „Bet kuris klientas gali nusidažyti savo automobilį kuria nori spalva, jeigu tik tai yra juoda“.
Automobilių gamyboje H.Fordas pirmasis pritaikė konvejerį, įvesdamas darbo pasidalijimą .Gamybos procesas buvo suskirstytas į nesudėtingas vieno darbininko atliekamas operacijas . Pati juosta, tiesą sakant, suvaidino tik antraeilį vaidmenį. Svarbiausia čia buvo masinė gamyba, naudojanti standartinius komponentus bei sudalinta į trumpus identiškus darbo momentus.

Fordo gamykloje, išilgai judančios transporterio juostos buvo susodinti 29 darbininkai, montavę automobilio elektros generatorių. Anksčiau generatoriaus surinkimas užtrukdavo 20 minučių, o paleidus konvejerį – tik 5 minutes. Labiausiai prie to prisidėjo tai, jog dabar kiekvieną darbo akimirką buvo galima detaliai išanalizuoti ir darbininkai galėjo dirbti labai racionaliai, nedarydami jokių nereikalingų judesių.

Tokia racionalizacija palaipsniui apėmė visus Fordo gamyklos procesus. Dar iki Kalėdų prie konvejerio buvo surenkamas visas automobilis. Jo gamybos trukmė sumažėjo dvigubai, o iki kitų metų vasaros tas procesas dar dukart sutrumpėjo. Automobilio korpuso surinkimas, vietoje anksčiau reikalingų 12,5 val. sutrumpėjo iki pusvalandžio. Fordo gamykla tapo pačia našiausia pasaulyje, todėl jis galėjo dvigubai sumažinti savo gaminamo Ford-T modelio kainą. Taip prasidėjo visuotinis automobilizavimas, kurį pagaliau pajuto ir mūsų miestų gatvės. Aišku, H.Fordo gaunamas pelnas šoktelėjo į padanges ir jis padvigubino ir savo darbuotojų atlyginimus.
Henris Fordas buvo susidomėjęs plastikais, sukurtais iš žemdirbystės produktų, ypač – sojų. Šie plastikai buvo naudojami atskiroms detalėms, tačiau 1942 metais Fordas patentavo automobilį, pagamintą beveik vien iš plastiko, pritvirtinto prie rėmo. Ji buvo 30% lengvesnė už įprastus automobilius, ir buvo sakoma, kad galėjo ištverti 10 kartų didesnius smūgius nei plieninė. Be to, šis automobilis vietoj benzino naudojo grūdų alkoholį. Šis automobilis nebuvo suprastas ir jo gamyba nebuvo pradėta.
Galiausiai, sulaukęs 84 metų, 1947 metais Henris Fordas mirė.

Džeimsas Klarkas Maksvelis

Didysis britų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelis geriausiai žinomas dėl savo suformuluotų keturių lygčių, išreiškiančių pagrindinius elektros ir magnetizmo dėsnius.
Šios dvi sritys buvo intensyviai tyrinėjamos dar gerokai prieš Maksvelį ir buvo gerai žinoma, kad jos artimai susijusios. Tačiau nors įvairūs atrasti elektros bei magnetizmo dėsniai tam tikromis aplinkybėmis pasitvirtindavo, iki Maksvelio nebuvo viską apimančios teorijos. Savo keturiomis trumpomis (tačiau labai sudėtingomis) lygtimis Maksvelis sugebėjo tiksliai apibūdinti elektros bei magnetinio laukų elgesį ir sąveiką. Komplikuotą reiškinį jis pavertė suvokiama teorija. Maksvelio lygtys praeitame šimtmetyje intensyviai buvo naudojamos ir teoriniame, ir taikomajame moksle.
Didžiulis Maksvelio lygčių privalumas tas, kad tai bendros lygtys, taikomos visose situacijose. Su jo lygtimis galima įrodyti, jog įmanomi periodiški elektromagnetinio lauko virpesiai. Tokie virpesiai, vadinami elektromagnetinėmis bangomis, kartą prasidėję, sklis išorėn erdve. Savo lygčių pagalba, Maksvelis sugebėjo įrodyti, kad tokių elektromagnetinių bangų greitis bus apytikriai 300 000 kilometrų per sekundę. Maksvelis nustatė, jog šis greitis toks pat kaip ir šviesos. Iš to jis padarė teisingą išvadą, kad šviesą sudaro elektromagnetinės bangos.
Taigi Maksvelio lygtys yra ne tik pagrindiniai elektros ir magnetizmo dėsniai, bet ir pagrindiniai optikos dėsniai. Iš jo lygčių galima išvesti visus anksčiau žinotus optikos dėsnius ir daugelį nežinomų faktų.
Regima šviesa yra ne vienintelis įmanomas elektromagnetinio spinduliavimo tipas. Gali egzistuoti ir kitokių elektromagnetinių bangų, besiskiriančių nuo regimos šviesos savo ilgiu ir dažniu. Šias teorines išvadas vėliau akivaizdžiai patvirtino Henrikas Hercas, kuriam pavyko ir aptikti, ir išgauti nematomas bangas, apie kurių egzistavimą spėjo Maksvelis. Dar po kelerių metų Guljemas Markonis pademonstravo, kaip tos nematomos bangos gali būti naudojamos belaidžiams ryšiams, ir radijas tapo realybe. Šiandien jos naudojamos ir televizijai.
Nors Maksvelis išgarsėjo pirmiausia dėl savo įnašo į elektromagnetiką ir optiką, jis turi svarbių nuopelnų ir daugeliui kitų mokslo sričių, tarp jų astronomijos teorijai bei termodinamikai (mokslui apie šilumą), domėjosi kinetine dujų teorija.Jis suprato, kad ne visos dujų molekulės juda tuo pačiu greičiu. Maksvelis sudarė formulę, labai tiksliai parodančią, kaip judės tam tikrų dujų molekulių grupė (neatsižvelgiant į temperatūrą). Ši formulė, vadinama Maksvelio distribucija, yra viena labiausiai naudojamų mokslinių lygčių ir taikoma daugelyje fizikos šakų.
Taigi Džeimsas Klarkas Maksvelis gimė 1831 metais birželio 13dieną Edinburge. Jo talentas pasireiškė labai anksti: vos penkiolikos metų jis įteikė Edinburgo Karališkajai draugijai mokslinį veikalą „Apie ovalų savybes ir daugiažidines kreives“. Maksvelis mokėsi Edinburgo universitete ir baigė Kembridžo universitetą. Didesnę savo gyvenimo dalį praleido profesoriaudamas. Jis buvo vedęs, bet vaikų neturėjo. Maksvelis laikomas didžiausiu fiziku teoretiku laikotarpyje tarp Niutono ir Einšteino. Jo puiki karjera nutrūko pirma laiko, 1879 metais lapkričio 5 dieną, jis mirė nuo vėžio.

Džeimso Klarko Maksvelio svarbiausi darbai ir tyrimai

• 1852-72m. spalvų regėjimo fiziologijos ir fizikos kolorimetrijos (spalvų matavimo) tyrimai;
• 1861m., projektuodamas į ekraną raudoną,mėlyną ir žalią skaidres, demonstravo, kaip susidaro spalvotas atvaizdas ir įrodė trikomponentės spalvų regėjimo teorijos teisingumą; išrado vieną pirmųjų spalvos matavimo prietaisų – Maksvelio diską;
• 1857-59m. teoriškai ištyrė Saturno žiedų sandarą ir stabilumą;
• 1860m. Sudarė idealiųjų dujų molekulių pasiskirstymo pagal greičius formulę (Maksvelo ir Bolcmano pasiskirstymas), apskaičiavo dujų klampumo priklausomybę nuo mol. greičio ir laisvojo kelio ilgio;
• 1861m. per paskaitą Karališkajame institute demonstravo pirmąją pasaulyje spalvotą fotografiją.
• 1866m. išmatavo sauso oro klampumo koeficientą;
• 1855-73m. savo darbuose matematiškai parengė M.Faradėjaus požiūrį, kad nutolusių kūnų elektrinė ir magnetinė sąveika vyksta per “pasaulinį eterį”;
• sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją, dėsnius pateikė 4 lygtimis (Maksvelio lygtimis);
• 1865m. įrodė, kad šviesa yra elektromagnetinės bangos ir sklinda šviesos greičiu, tiksliau nei V.Vėberis ir F.Kolroušas išmatavo elektrostatinio ir elektromagnetinio krūvio santykio skaitinę reikšmę ir patvirtino, kad ji lygi šviesos greičiui.

Tomas Edisonas

Visapusiškas išradėjas Tomas Edisonas gimė 1847 metais Milane, Ohajuje. Buvo septintas ir jauniausias Samuelio ir Nensės Edisonų šeimoje. Vėliau jį šeima išsiuntė į Port Huron (Mičagane) ir Edisonas ten gyveno iki kol jam suėjo šešiolika. Jis buvo mažai išsimokslinęs, vos kelis mėnesius mokėsi pradinėje mokykloje, skaityti, rašyti ir skaičiuoti truputį išmoko iš savo motinos, tačiau jis buvo labai užsispyręs ir ateityje jis labai daug skaitė ir švietėsi pats. Tai padarė labai didelį perversmą jo gyvenime.
Buvo neturtingas mokinys. Kai jo mokyklos direktorius pavadino jį elgeta, jo motina pasiėmė jį iš mokyklos ir pradėjo mokyti jo namie. Jau jaunystėje jis parodė, jog turi gabumų mechaniniuose dalykuose ir įvairiuose cheminiuose eksperimentuose.
Savo pirmąjį išradimą, elektrinį prietaisą balsui įrašyti, Edisonas padarė, būdamas vos dvidešimt vienerių. Jo niekas nepirko, todėl jis apsisprendė kurti objektus, kurie, jo nuomone, turės paklausą, neilgai trukus sukonstravo patobulintą švytuoklės sistemą, kurią pardavė už keturiasdešimt tūkstančių dolerių, milžinišką tais laikais sumą. Po to buvo daug išradimų. Turbūt originaliausias jo išradėjas buvo gramofonas, kurį jis užpatentavo 1877m. Pasauliui bene dar svarbesnis buvo kaitinamosios lemputės išradimas 1879m.
Praėjus nemažai metų, jis buvo pripažintas amerikiečių išradėjas ir mokslininkas, vienas produktyviausių išradėjų, savo vardu užpatentavęs net 1093 išradimus, nors kai kurie šių išradimų buvo tik senų patentų patobulinimai, o dalį išradimų padarė jo samdiniai. Tačiau ne visi jo išradimai baigėsi sėkme.
Įkūręs kompaniją, gaminusią elektros energiją privatiems namams, Edisonas padėjo pagrindus pramonės vystymuisi. Jis daug prisidėjo ir prie kamerų bei projektorių išradimo. Jis patobulino telefoną, telegrafą bei spausdinimą. Be kitų jo išradimų, minėtini diktofonas, mimeografas ir akumuliatorinė baterija.
T. Edisonas įkūrė Meulo Parke, Niu Džersyje, tyrimų laboratoriją, kur įdarbino grupę jam padedančių gabių asistentu. Jo įkurta šiuolaikinė, gerai aprūpinta tyrimų laboratorija, kur daug žmonių dirba kaip viena komanda, buvo vienas svarbesnių jo atradimų, kurio jis, žinoma, negalėjo užpatentuoti.
Nors Edisonas pagal temperamentą nebuvo grynas mokslininkas, jis padarė vieną reikšmingą mokslinį atradimą. 1882m. Jis išaiškino,kad beveik vakuume galima priversti tekėti elektros srovę dviem nesiliečiančiais laidais. Šis reiškinys, pavadintas Edisono efektu.
Edisoną beveik visą gyvenimą kamavo labai pablogėjusi klausa. Tačiau negalią jam kompensavo jo stulbinantis sugebėjimas sunkiai dirbti. Jis buvo vedęs du kartus ( pirmoji žmona mirė jauna ) ir su abiem žmonom turėjo po tris vaikus. Jis mirė 1931m. Niu Džersyje.
Edisono talentas neginčijamas. Visi sutinka, kad jis buvo didžiausias iš kada nors gyvenusių išradėjų. Jo naudingų išradimų gausa gniaužia kvapą.

Fonografas

Pirmas garsus T. Edisono išradimas išrastas Meulo Parke ir buvo fonografas. Kai jis dirbo prie vieno iš savo išradimų norėdamas patobulinti telegrafo veiksmingumą, jis pastebėjo, jos telegrafo juosta išduoda garsą panašų ištariamiems žodžiams, kai paleidžiama dideliu greičiu. Tai ir nulėmė jo troškimą įrašyti telefono žinutę. Žodinis fonografas tapo T. Edisono priekiniu ženklu. Fonografas turėjo dvi adatas: viena buvo reikalinga įrašyti įrašus, o antroji, kad paleisti. Tai buvo pirmoji mašina, kuri galėjo įrašyti ir paleisti garsą, todėl nenuostabu, kad jis atnešė išradėjui didelę šlovę.

Elektros lemputė

Pats svarbiausias T. Edisono išradimas ir labiausiai garsinantis jo vardą yra elektros lemputė. 1879m. Pasinaudodamas žemą įtampą, angliniu plaušeliu, kolbos viduje sudaręs vakuumą, jis jau galėjo pagaminti pirmąją ilgai degančią šviesos rūšį. Po pusantrų metų darbo, pastangos buvo vainikuotos. T. Edisonas įžiebė elektros lemputę, kuri degė 13,5val.

Elektros lemputės sėkmė pakėlė išradėją i naujas aukštumas. Palaipsniui elektrai apkeliavus visą pasaulį Tomo Edisono vardas buvo kartojamas ir kartojamas.

Momentinių nuotraukų fotoaparatas

Tomo Edisono susidomėjimas momentinėmis fotografijomis prasidėjo dar prieš 1888m., kai jo laboratorijoje West Orange jį aplankė Eadweard’as Muybridge’as . Tais pačiais metais T. Edisonas ir nusprendė išrasti aparatą, kuris darytų momentines nuotraukas.
Viena iš pirmųjų momentinių nuotraukų kada nors padarytų išradėjas parodė savo samdiniui Fred‘ui Oh‘ui norėdamas, kad pastarasis ją įvertintų. Nuotrauka nebuvo puikiai įvertinta, nes nebuvo pakankamai geros juostos, į kurią būtų deramai įamžinta nuotrauka. Jam 1893m. Eastman‘as Kodak‘as pradėjo gaminti juostą specialiai T. Edisono išrastiems fotoaparatams.

Išbraukite žodžius

Užduotis:
Vertikaliai ir horizontaliai išbraukite šiuos žodžius: Edisonas, lemputė, fotografas, Fordas, Albertas, Tomas, Maksvelis.

E K M A S O A D E F
D S L E M P U T Ė O
I A H U F A Y O B N
S I L E V S K A M O
O Z O N F E T U M G
N Y K I O S A P I R
A L B E R T A S V A
S N V A D M F L C F
P G U M A O P R N A
T O M A S Z I G K S

Išbraukite žodžius
(atsakymas)

E K M A S O A D E F
D S L E M P U T Ė O
I A H U F A Y O B N
S I L E V S K A M O
O Z O N F E T U M G
N Y K I O S A P I R
A L B E R T A S V A
S N V A D M F L C F
P G U M A O P R N A
T O M A S Z I G K S

Testas

1. Koks buvo T. Edisono pirmasis išradimas?
a) elektros lemputė b) prietaisas balsui įrašyti c) telefonas

2. Kokios tautybės buvo G. Mendelis?
a) vengras b) prancūzas c) austras

3. Kokiais metais buvo suformuluota bendroji reliatyvumo teorija?
a) 1905 m. b) 1910 m. c) 1915 m.

4. Kaip buvo pavadintos pirmosios H. Fordo savaeigės transporto
priemonės?
a) triociklu b) kvadriciklu c) penkiaciklu

5. Kuriuos iš šių darbų atliko Dž. Karlas Maksvelis?
a) išmatavo sauso oro klampumo koeficientą b) sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją c) paskelbė reliatyvumo teoriją

6. Kiek laiko galėjo degti T. Edisono išrasta elektros lemputė?
a) 3,5 val. b) 13,5 val. c) 23,5 val.

7. Kaip vadinami G. Mendelio atrasti moksliniai principai?
a) „Mendelio dėsniai“ b) „moksliniai principai“ c) reliatyvumo teorija

8. Kam labai prieštaravo A. Einšteinas?
a) naujoms technologijoms b) politinei tironijai c) naujiems mokslininkams ir išradėjams

9. Koks automobilis buvo pats garsiausias H. Fordo išradimas?
a) Ford Mondeo b) Ford Ka c) Ford – T

10. Dž. Karlas Maksvelis suformulavo keturias svarbias teorijas (lygtis). Kokius pagrindinius dėsnius jos išreiškia?
a) elektros, magnetizmo, optikos b) šilumos, dujų,
c) elektros, šilumos, saulės energijos

Testas (atsakymai)

1. Koks buvo T. Edisono pirmasis išradimas?
a) elektros lemputė b) prietaisas balsui įrašyti c) telefonas

2. Kokios tautybės buvo G. Mendelis?
a) vengras b) prancūzas c) austras

3. Kokiais metais buvo suformuluota bendroji reliatyvumo teorija?
a) 1905 m. b) 1910 m. c) 1915 m.

4. Kaip buvo pavadintos pirmosios H. Fordo savaeigės transporto priemonės?
a) triociklu b) kvadriciklu c) penkiaciklu

5. Kuriuos iš šių darbų atliko Dž. Karlas Maksvelis?
a) išmatavo sauso oro klampumo koeficientą b) sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją c) paskelbė reliatyvumo teoriją

6. Kiek laiko galėjo degti T. Edisono išrasta elektros lemputė?
a) 3,5 val. b) 13,5 val. c) 23,5 val.

7. Kaip vadinami G. Mendelio atrasti moksliniai principai?
a) „Mendelio dėsniai“ b) „moksliniai principai“ c) „reliatyvumo teorija“

8. Kam labai prieštaravo A. Einšteinas?
a) naujoms technologijoms b) politinei tironijai c) naujiems mokslininkams ir išradėjams

9. Koks automobilis buvo pats garsiausias H. Fordo išradimas?
a) Ford Mondeo b) Ford Ka c) Ford – T

10. Dž. Karlas Maksvelis suformulavo keturias svarbias teorijas (lygtis). Kokius pagrindinius dėsnius jos išreiškia?
a) elektros, magnetizmo, optikos b) šilumos, dujų,
c) elektros, šilumos, saulės energijos

DARBO TIKSLAS

Mokydamiesi skyrelį „Mokslo ir technikos pažanga“ mes labai susidomėjome XIX a. Mokslininkais ir išradėjais, tad nusprendėme plačiau su jais susipažinti. Taip pat mūsų darbo tikslas yra išmokti dirbti grupėje, išmokti rašyti projektinius darbus ir lavinti kūrybiškumą.

DARBO UŽDAVINIAI

• Susipažinti ir supažindinti kitus su XIX a. mokslininkais ir išradėjais.
• Pagilinti istorines žinias.
• Atlikti kūrybines užduotis.
• Pristatyti savo darbą klasėje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Kuznecovas B. Einšteinas .V. , Mokslas, 1984.
2) Karcevas V. Maksvelis .V. , Vyturys, 1986.
3) Hartas M. 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje .K. , Naujoji Era, 1998.
4) Brazauskas J. , Jurkevičius S. , Petrauskis K. , Naujųjų amžių istorija .V. , Kronta, 2004.
5) Internetas:
a) http://lt.wikipedia.org
b) http://www.sviesa.lt
c) http://www.delfi.lt
d) http://www.elektronika.lt

Leave a Comment