Socialiniai institutai

TURINYS

Įvadas ..............................3
I. Socialinio instituto samprata...........................4
1. Socialinių institutų skirstymas........................4
2. Socialinių institutų funkcinės ypatybės....................5
II. Šeimos institutas..............................6
1. Šeimos funkcija..............................6
2. Šeimos tyrimo kryptys..............................7
3. Santuoka. Šeimos vidaus gyvenimas.......................7
III. Religiniai institutai..............................8
1. Religijos paskirtis............................8
2. Religijų tipai..............................9
3. Religija ir socialiniai pokyčiai.......................9
4. Religinių organizacijų tipai..........................9
IV. Švietimo institutas.............................10
1. Išsimokslinimo funkcijos ir socialinė stratisfakcija...............10
V. Politiniai institutai..............................11
1. Politinės valdžios tipai..........................11
2. Politinis rėžimas ir jo tipai........................12
3. Politikos socialinis kontekstas.......................12
Išvados ..............................13
Giovani Papini ,,Kristaus istorija“ I dalis ......................14
Edgaras Volesas ,,Žaliasis šaulys“.........................14
KRYŽIAŽODIS..............................16
LITERATŪRA ..............................17 Įvadas
Sociologija tiria ir aprašo visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekia naudodama sociologinius meetodus ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija domisi ir atskirais socialiniais junginiai (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos). Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Socialiniam institutui priskiriami dariniai, apimantys daug žmonių, kurių elgesys yra valdomas normų ir vaidmenų pagalba, mases. Išsiaiškinsime ar socialinis institutas – tai nuolatinė bendros žmonių veiklos organizacijos forma, kurios paskirtis būtų tenkinti kurį nors svarbų socialinį poreikį. Tuo taarpu sociologai skiria penkis pagrindinius žmonių visuomenės poreikius: reprodukcijos; gėrybių, reikalingų žmogaus gyvenimui, gamybos; saugumo ir socialinės tvarkos; dvasinių problemų, gyvenimo prasmės; žinių perdavimo bei augančios kartos socializacijos. Šiuos poreikius tenkina atitinkami socialiniai institutai. Aptariant detaliau, pabandysime išsiaiškinti kiekvieno iš in

nstitutų paskirtį: ar išsimokslinimo institutas užtikrina darbo jėgos paruošima, suteikia žmogui galimybę vystyti savo sugebėjimus, o religijos institutes integruoja visuomenę, kuria socialinį solidarumą, j stiprina bei siekia išlaikyti socialinę tvarką, prisideda prie pasaulinių pokyčių ir t.t.I. Socialinio instituto samprata
Socialiniai institutai – tai istoriškai nusistovėjusios bendros žmonių veiklos organizavimo
formos. Termino “socialinis institutas” vartojimo reikšmės įvairios. Kalbama apie šeimos institutą, švietimo, sveikatos, apsaugos, valstybės institutą ir kt. Pirmoji plačiausiai naudojama „socialinio instituto“ reikšmė susieta su įvairaus lygio visuomeninių ryšių ir santykių sutvarkymo, formalizavimo ir standartizacijos pastangomis. Pats tvarkos įvedimas šiuose santykiuose jų formalizacijos ir standartizacijos procesas vadinamas institualizacija. [ 2, p. 94]
Socialinio instituto atsiradimą sąlygoja tam tikras socialinis poreikis (užsakymas). Institutų paskirtis – organizuoti bendrą žmonių veiklą, tenkinant vienus ar kitus socialinius poreikius. Tam tikrų viisuomeninių poreikių atsiradimas ir sąlygos jiems patenkinti yra pirma būtina institucionalizacijos sąlyga. Socialinis institutas formuojamas konkrečių asmenų, individų, socialinių grupių tarpusavio sąveikos ir santykių, socialinių ryšių pagrindu. Socialiniai institutai nėra individualaus pobūdžio, jų veikla – sisteminė visuminė.
Socialinis institutas – tai vertybių, normų, idealų sistema, taip pat žmonių veiklos ir elgesio pavyzdžių ir kitų sociokultūrinio proceso elementų visuma. Ši sistema užtikrina panašų žmonių elgesį. Tuo tikslu derina ir nukreipią jų pastangas, nustato žmonių poreikių patenkinimų būdus, sprendžia konfliktus, kylančius kasdieniniame gyvenime, užtikrina pu
usiausviros ir stabilumo būseną, vienos ar kitos socialinės bendrijos ribose
Svarbiausias institucionalizacijos elementas yra socialinio instituto organizacinis pateikimas. Socialinis institutas tai organizuotos žmonių bendrijos, atliekančios tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas, užtikrinančios bendrų tikslų siekimą, žmonių socialinių rolių, kurių vykdymą užtikrina socialinės vertybės, normos ir elgesio standartai, pagrindu. [1, p.81]
Socialinio instituto funkcijos gali būti:
1. Akivaizdžios, jei jos oficialiai paskelbtos;
2. Latentinės, jeigu jos yra paslėptos. [2, p. 96]1. Socialinių institutų skirstymas
Kiekvienas socialinis institutas atlieka jam būdingas funkcijas. Šių funkcijų visuma sudaro bendras socialinių institucijų funkcijas vertinant jas kaip apibrėžtų socialinių sistemų tipus. Sociologai bando juos suklasifikuoti pateikdami kaip tam tikrą sureguliuotą sistemą. Tokių klasifikacijų yra daug. Pateikti institutai klasifikuojami pagal keturias pagrindines socialines institutų atliekamas funkcijas:
1. Visuomenės narių reprodukcijos (atgaminimo). Pagrindinis šią funkciją vykdantis institutas – šeimos institutas (nors jam čia padeda ir kiti institutai, pavyzdžiui, valstybė).
2. Socializacijos. Individai perduoda toje visuomenėje nustatytus elgesio pavyzdžius (standartus) ir veiklos būdus. Tai realizuojama per šeimos, švietimo, religijos ir kt. institutus.
3. Gamybos ir paskirstymo. Šią funkciją atlieka ekonominiai socialiniai valdymo ir
kontrolės institutai.
4. Skatinimų ir sankcijų. Šią funkciją atlieka teisėtvarkos, teisėsaugos ir kiti socialiniai
institutai, valdantys bei reguliuojantys individų socialinį elgesį.
Socialiniai institutai skiriasi savo funkcinėmis ypatybėmis. [2, p. 96] 2. Socialinių institutų funkcinės ypatybės
Socialiniai institutai vieni nuo kitų skiriasi savo funkcinėmis savybėmis:
➢ Ekonominiai – socialiniai institutai – tai nu
uosavybė, mainai, finansai, įvairaus tipo ūkiniai
susivienijimai, kurie užtikrina visų gamybos ir visuomeninių gėrybių paskirstymo visumą ir taip sujungia ekonominį gyvenimą su kitomis socialinio gyvenimo sferomis.
➢ Politiniai institutai – tai valstybė, partijos, profsąjungos ir kitos politinių tikslų siekiančios
organizacijos, kurių tikslas – nustatyti ir įtvirtinti tam tikrą politinę valdžią.
➢ Sociokultūriniai ir auklėjimo institutai. Jų tikslas – užtikrinti kultūrinių ir socialinių
vertybių atgaminimą ir perdavimą naujoms kartoms, asmenų įtraukimą į tam tikrą subkultūrą, taip pat jų socializaciją per atitinkamų elgesio standartų bei normų įsisavinimą.
➢ Normatyviniai – orientuojantys institutai. Tai savotiški asmenų elgesio moralinės etinės
orientacijos reguliavimo instrumentai. Jų tikslas – suteikti elgesiui ir motyvacijai dorovinę argumentaciją. Šie institutai padeda įtvirtinti bendrijoje ir visuomenėje moralines vertybes ir elgesio etiką.
➢ Normatyviniai – sankcionuojantys institutai. Jų tikslas – užtikrinti asmenų elgesio socialinę
reguliaciją, kuri remiasi normomis ir taisyklėmis, įteisintomis juridiniais aktais. Normų laikymosi privalomumas užtikrinamas taikant sankcijas.
➢ Ceremonijų – simboliniai ir situaciniai – konvencijų institutai. Jų tikslas yra užtikrinti
konvencinių (sutartinių) normų (ilgalaikių ar nustatytos trukmės) priėmimą ir jų oficialų (ir neoficialų) įtvirtinimą. Konvencinės normos reguliuoja kasdienius individų kontaktus, įvairaus grupinio elgesio aktus, nustato tarpusavio veikimo tvarką, būdus, bendravimo reikalavimus. [1, p. 83]
Amerikiečių sociologas M. Spenceris institutus kildina iš interesų. Jis skiria dvi grupes:
1) visuotiniu, kurie tenkina visų visuomenės narių interesus, ir 2) personalinius institutus, kurie tenkina privačius grupių interesus.
M. Spenceris skiria keturis masinių socialinių institutų ti
ipus:
• Visuomenės savireguliacijos (palaikymo) institutai – industrinė organizacija, nuosavybė, ova dėl gėrybių paskirstymo. Šie institutai skirti reguliuoti gyvybinių poreikių mitybos) tenkinimą.
• Šeimos ir santuokos institutai, reguliuojantys lytinių instinktų tenkinimą ir žmonių iminės išlikimą.
• Įsitvirtinimo institutai – tai mada, etiketas, žaidimai, malonumai ir kt.
• Religijos institutai – tenkina individų religinius poreikius ir padeda įveikti baimės jausmą. [2, p. 99] II. Šeimos institutas
Šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susietų bendra buitimi ir vienodai atsakingų vaikų auklėjimu. Šeimos tikslas – auklėti jaunąją kartą ir organizuoti kasdienį savo narių gyvenimą. Sociologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 4 parametrus (kriterijus): šeimos formą, gyvenamąją vietą, paveldėjimo būdą ir valdžios pasiskirstymą šeimoje. [2, p.100] 1. Šeimos funkcija
Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Remdamiesi šia nuostata galima būtų skiria tokias šeimos funkcijas: reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės paramos; socializacijos; seksualinio elgesio reguliavimo; socialinės padėties suteikimo.
• Reprodukcija. Žmonijos istorijoje žmonių giminė ligi šiol beveik be išimčių buvo
pratęsiama šeimoje.
• Globa, sauga ir emocinė parama. Šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti
karta globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų.
• Socializacija. Šeima yra vaiko ir visuomenės tarpininkas, pirmoji ir pagrindinė
socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėje.
• Seksualinio elgesio reguliavimas. Visose visuomenėse seksualinis elgesys buvo ir
Yra reguliuojamas bandant jį apriboti santuokos rėmais, t.y. draudžiant ikisantuokinius ir nesantuokinius ryšius.
• Socialinės padėties suteikimas. Šeima suteikia tai, ką galima būtų pavadinti gautąja
socialine padėtimi. 2. Šeimos tyrimo kryptys
Šeimos tyrimas vykdomas dviem kryptimis: funkcionalizmo ir konflikto teorijos.
Funkcionalizmas. Funkcionalizmo šalininkai tiria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius, kuriems ji tarnauja. Bet šiuo atveju šeima netenka istoriškai turėtų funkcijų, kurias perima kiti socialiniai dariniai.
Konflikto teorija. Jos šalininkai svarbiausiu dalyku laiko valdžios pasiskirstymą šeimoje. Yra skiriami trys konfliktinio požiūrio į šeimą lygiai:
• Vidinis valdžios pasiskirstymas: šeimos nariai, turintys daugiau socialinės galios, ir šeimoje įgyja daugiau valdžios. Labiau mylintis sutuoktinis turi mažiau valdžios, nes jis jaučia didesnę psichologinę priklausomybę.
• Šeima ir globalusis konfliktas. Dar K. Marksas teigė, kad šeimoje kaip visuomenės
mikrokosmose atsispindi pagrindinis socialinis išnaudotojų ir išnaudojamųjų konfliktas (žmona – namų šeimininkė faktiškai yra vyro vergė).
• Vidiniai šeimos konfliktai. Šeimoje vyksta konfliktai, kai susiduria šeimos narių interesai
tokiais klausimais: kas turi atlikti buities darbus, kaip ir kam leisti šeimos pinigus ir kt. 3. Santuoka. Šeimos vidaus gyvenimas
Šeimos pagrindas yra dviejų asmenų santuoka.
1. Santuokos taisyklės. Visose visuomenėse santuokos partnerio pasirinkimas yra daugiau ar mažiau reguliuojamas. Nustatant partnerio tinkamumą veikė ir veikia dvi priešingos, tačiau viena kitą papildančios taisyklės, atėjusios iš žilos praeities:
1) endogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis tik su savosios grupės (genties, tautos,
rasės, bendruomenės ir pan.) nariu.
2) egzogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis su žmogumi, nesusijusiu kraujo ryšiais.
2. Santuokos formos. Egzistuoja tokios santuokos formos:
• monogamija – dviejų asmenų santuoka,
• poligamija – asmens santuoka su keliais kitais asmenimis.
Giminystė. Tai žmonių tarpusavio ryšys, grindžiamas bendra kilme arba santuoka. Todėl
giminystė yra dvejopa: kraujo ir vedybinė. Taip pat skiriama tiesioji ir šalutinė, aukštutinė ir žemutinė giminystė.
Tiesioji ir šalutinė giminystė. Tiesioji – ryšys su tėvais, protėviais, su vaikais ir vaikaičiais. Šalutinė – ryšys su broliais, seserimis, dėdėmis, tetomis, pusbroliais, pusseserėmis.
Aukštutinė ir žemutinė giminystė. Aukštutinė – ryšys su tėvais, protėviais, žemutinė – ryšys su vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais.
Sociologus domina du dalykai: vaikai šeimoje ir komunikacija šeimoje.
Vaikai šeimoje. Sociologai tiria sutuoktinių požiūrį į vaikus, į jų skaičių. Skiriamas idealus
vaikų skaičius (kiek reikėtų turėti), norimas (kiek norėčiau turėti) ir realus (kiek turiu).
Komunikacija šeimoje. Sociologai tiria ir šeimos narių santykius. Jie gali būti demokratiniai
arba autokratiniai priklausomai nuo to, kieno valdžia yra šeimoje.
Sociologai tiria taip pat ir santuokos tvirtumo veiksnius, besituokiančiųjų nuostatas, lūkesčius, ištuokų motyvus. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelės įtakos turi subjektyvus supratimas, ką reiškia būti laimingam ar nelaimingam. Kai nelaimingumo pojūtis nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama. [2, p. 101 – 103]III. Religiniai institutai
Religija yra tikėjimų ir ritualų sistema, kurios dėka žmonių grupė reaguoja ir aiškina tai, ką
laiko antgamtišku ir šventu. Religiją sudaro trys dalys – doktrina, kultas ir organizacija.
Religijos elementai:
1. Tikėjimas. Tai specifinis tikinčiojo santykis su religija – religinės doktrinos teiginių
priėmimas vadovaujantis Bažnyčios autoritetu (Apreiškimu).
2. Šventenybė (lot. sacrum – tai, kas šventa) yra paslaptingas, protu nesuvokiamas ir
neįmanomas apibrėžti bei sąvokomis išreikšti reiškinys, kurį galima suvokti tik per simbolius.
3. Kultas ir ritualai. Kultas yra viena iš trijų religijos dalių (šalia doktrinos ir organizacijos), praktinis religijos aspektas. Tai sakraliniai veiksmai, išreiškiantys religijos turinį.
4. Magija. Tai yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir žmogaus galėjimu tam tikrais veiksmais (apeigomis) jas valdyti.[2, p. 104] 1. Religijos paskirtis
Egzistuoja du plačiausiai paplitę požiūriai – funkcionalistinis ir konflikto teorijos.
Funkcionalizmo šalininkai pabrėžia ir tiria religijos indėlį, padedantį visuomenei išgyventi:
• religija padeda žmonėms, bandantiems suvaldyti jiems nepaklūstančias gamtos jėgas (maldos, užkalbėjimai ir pan.);
• religija padeda žmonėms ieškoti gyvenimo prasmės, apmąstyti savo likimą;
• religija guodžia, suteikia viltį sunkiais gyvenimo momentais (liga, nelaimė, mirtis ir
pan.);
• sušvelnina bejėgiškumo jausmą tose situacijose, kuriose asmuo nieko negali pakeisti
(skurdas, socialinis neteisingumas ir pan.);
• religija integruoja visuomenę.
Konflikto teorijos šalininkai į religiją žiūri kaip į ginklą, kuriuo valdančios klasės suvaldo
liaudies nepasitenkinimą, kylantį iš socialinio neteisingumo, išlaiko savo viešpataujančią padėtį. 2. Religijų tipai
Sociologas N. Bellahas skiria penkis religijų tipus: 1) primityvios religijos, 2) archainės religijos, 3) istorinės religijos, 4) ankstyvosios moderniosios religijos, 5) moderniosios.
Vokiečių sociologo M.Vėberio sistema paremta dviem kriterijais:
• misticizmu ar asketizmu,
• siela išganoma šiame ar aname pasaulyje.
Amerikiečių sociologas M. Spenceris religijas klasifikuoja taip :
• monoteistinės religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas),
• politeistinės religijos (induizmas, animizmas, taoizmas, sintoizmas),
• pereinamosios religijos (zorooastrizmas, skhizmas),
• filosofinės religijos (budizmas, konfucianizmas).3. Religija ir socialiniai pokyčiai
Religijos įtaka socialiniams visuomenės pokyčiams yra neabejotina. Religija gali oponuoti pokyčiams ir siekti išlaikyti tradicinę socialinę tvarką (pvz., Islamo revoliucija Irane, kai 1979 m. buvo nuverstas šachas ir pradėta kurti socialinė santvarka, pagrįsta tradicinėmis islamo vertybėmis (Islamo Respublika). Religija gali prisidėti prie pasaulinių pokyčių. Pavyzdys – M. Vėberio tyrinėtas asketinis protestantizmas (tiksliau, jo atšaka – kalvinizmas) kaip svarbi moderniojo kapitalizmo atsiradimo sąlyga. (Kalvinistai ieškojo būdų patikrinti, ar jie priklauso Dievo išrinktiesiems, ar bus išganyti, ir nusprendė, jog pagrindinis būdas tikinčiajam pasitikrinti, ar jis bus išganytas, yra sėkmingas profesinis darbas, kurio natūralus vaisius – turto ir kapitalo kaupimas bei socialinis mobilumas. Laikytasi pažiūros, jog siekti būti turtingam yra pirmaeilis tikinčiojo uždavinys). [2, p. 105 – 106]4. Religinių organizacijų tipai
Skiriamos trys religinių organizacijų formos: bažnyčia, sekta ir denominacija.
1. Bažnyčia. Tai yra didelė formali religinė organizacija, biurokratiškai valdoma profesionalių dvasiškių. Ji turi savo hierarchiją, valdymo struktūrą, kadrų rengimo sistemą. Ji palaiko gerus santykius su kitomis visuomenės institucijomis. Bažnyčios nariai – tikintieji (pasauliečiai) gali vienytis į religines socialines (visuomenines) organizacijas, kurios siekia ne tik religinių, bet ir socialinių tikslų. Katalikų religinės socialinės organizacijos veikla nėra vien tik religinė, bet ir socialinė: jose siekiama religinių ir socialinių tikslų (labdara, senelių globa, darbas su neįgaliaisiais ir pan.).
2. Sekta. Tai yra nedidelė neformali religinė organizacija, vadovaujama pasauliečių, atsisakanti visuomenėje vyraujančių vertybių, mananti, kad tik jos išpažįstamas tikėjimas yra tikrasis. Radikali sektos forma – kultas. Jam būdingas agresyvumas, psichologinė prievarta sektos narių atžvilgiu, manipuliavimas jais. Sektos vadovas – “pranašas”, kuriam dera visiškai paklusti.
3. Denominacija. Tai yra vidutinio dydžio formali religinė organizacija, turinti profesionalių dvasiškių ir puoselėjanti vyraujančią kultūrą bei palaikanti socialinę tvarką. Ji laikoma bažnyčios ir sektos tarpine forma.
4. Individualus religinis atsivertimas. Tai resocializacijos pavyzdys. Tokia resocializacija
gali būti ir staigi, ir laipsniška. [3, p. 195 – 196]

IV.Švietimo institutas 1. Išsimokslinimo funkcijos ir socialinė stratisfakcija
Išsimokslinimas yra sistemingas ir nė vienoje visuomenėje niekada nenutrūkstantis procesas.
Sociologai skiria penkias išsimokslinimo funkcijas:
1. Kultūros perdavimo funkcija. Kiekviena visuomenė turi tam tikrus veiklos būdus, savo normas, vertybes, kuriomis vadovaujasi, tvarko savo vidaus gyvenimą ir kurios ją skiria nuo kitų visuomenių. Jei amžiams bėgant išlieka skirtumai tarp lietuvių ir rusų, vadinasi, kiekviena iš minėtų visuomenių sugebėjo perduoti savo kultūrą iš kartos į kartą ir taip išlaikyti savo tapatumą.
2. Socialinės integracijos funkcija. Vieninga švietimo sistema yra viena iš svarbiausių
priemonių integruojant visuomenę (ypač įvairias etnines, kalbines grupes), paverčiant ją vieninga visuma.
3. Atrankos ir paskirstymo funkcija. Švietimo sistemoje vyksta moksleivių atranka ir paskirstymas. Nuolatinis vaikų mokymosi vertinimas vidurinėje mokykloje parodo, kurie mokiniai yra pajėgūs siekti aukštojo mokslo, o kurie galės mokytis kito lygio mokyklose.
4. Socialinės kontrolės funkcija. Mokykla ne tik teikia žinias bei ugdo vertybes, bet ir yra
socialinės kontrolės priemonė: vaikai išbūna mokykloje 5-6 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę ir beveik dešimt mėnesių per metus. Jie būna vienaip ar kitaip mokytojų prižiūrimi, pratinami prie tvarkos, drausmės.
5. Socialinio mobilumo skatinimo funkcija. Geras išsimokslinimas sudaro prielaidas pakeisti savo padėtį, padaryti karjerą ir pan. Todėl dauguma tėvų stengiasi suteikti savo vaikams kuo geresnį išsilavinimą.
Išsimokslinimo sistema yra veikiama egzistuojančios socialinės visuomenės stratifikacijos: gaunamą išsilavinimą daugiau ar mažiau nulemia priklausymas vienai ar kitai socialinei grupei. Ir atvirkščiai – skirtingas išsilavinimas lemia jaunosios kartos priklausymą skirtingoms socialinėms grupėms ir taip savotiškai lemia visuomenės stratifikaciją.
• Socialinė klasė ir išsimokslinimas. Dauguma mokytojų, nepaisydami savo kilmės, orientuojasi į viduriniosios visuomenės klasės gyvenimą, pritaria jos požiūriui tokiais klausimais kaip ambicijos, punktualumas, švara, pagarba nuosavybei ir valdžiai, lytinė moralė, tvarkingumas.
• Lytis ir išsimokslinimas. Išsimokslinimas palaiko stratifikaciją pagal lytį. Čia dera prisiminti, kad ne taip dar seniai ekonomiškai stiprių šalių moterims atsirado galimybė siekti tokio pat išsilavinimo kaip ir vyrams: 19 a. moterims aukštųjų mokyklų durys buvo uždarytos.
• Socialinis mobilumas. Išsimokslinimas yra svarbi socialinio mobilumo sąlyga, padedanti
individui pakeisti socialinę grupę, kurioje jis atsidūrė, pavyzdžiui, gimdamas. Skiriami du išsimokslinimo veiksniai: 1) kiekybiniai išsimokslinimo veiksniai (mokymosi trukmė) ir 2) kokybiniai (mokymo kokybė, mokyklos prestižas ir pan.). [2, p. 111-113] V. Politiniai institutai
Politika yra bendri ir visiems privalomi sprendimai, kuriuos daro žmonės, turintys valdžią
kitiems visuomenės nariams. Spendimų priėmimas galimas tik turint valdžią. Valdžia yra galėjimas įsakyti tada, kada tas, kas įsako, turi tam teisę, o tas, kuriam įsako, privalo paklusti. Tad valdžia yra universalus politikos įgyvendinimo įrankis. 1. Politinės valdžios tipai
Atsižvelgdamas į paklusnumo motyvus, M. Vėberis išskiria tris teisėtos valdžios tipus:
• Tradicinė valdžia, kuriai paklūstama todėl, jog tikima, kad valdančiųjų kilmė ir veikla
atitinka tradiciją, laikomą šventa ir nekeistina.
• Charizmatinė valdžia, kuriai paklūstama todėl, kad tikima nepaprastomis asmeninėmis
valdovo savybėmis, iškeliančiomis jį virš tradicijos ir įstatymų.
• Racionali (legali) valdžia, kuriai paklūstama todėl, kad jos veikla atitinka įstatymus,
nustatomus ir keičiamus pagal tam tikras taisykles.
Politinė valdžia gali reikštis tik esant valstybei.
Valstybės funkcijų plėtimasis. Pirminė valstybės paskirtis – suvienyti skirtingų interesų
žmones. Klasikinės valstybės funkcijos yra keturios tokios: a) įstatymų apsauga, b)finansų sistemos priežiūra, c) viešosios tvarkos palaikymas,d) gynyba nuo išorės priešų.
Pramonės ir demokratinės revoliucijos pakeitė Europos visuomenes ir taip išplėtė valstybės
funkcijas. Šis procesas, prasidėjęs 19 a. pradžioje, 20 a. įgijo naujas apraiškas ir naujas funkcijas. 20 a. pabaigos valstybė buvo pavadinta gerovės valstybe. 2. Politinis rėžimas ir jo tipai
Politinis režimas – tai valdžios sudarymo ir įgyvendinimo būdas. Egzistuoja trys politinio
režimo tipai: demokratinis, autoritarinis ir totalitarinis.
Demokratinis režimas. Valdžia sudaroma pagal nustatytus įstatymus išrenkant tautos
atstovus, kurie formuoja vykdomąją valdžią ir ją kontroliuoja, leidžia reikiamus ir nepažeidžiančius šalies Konstitucijos įstatymus: demokratinė valdžia įgyvendinama laikantis ribų, kurios grindžiamos žmogaus teisėmis.
Autoritarinis režimas. Valdžia sudaroma ne pagal taisykles, o dažniausiai ginkluota jėga.
Pamynusi politines teises autoritarinė valdžia iš dalies pripažįsta ekonomines, kultūrines, religines piliečių teises. Kitaip tariant, pripažįsta privačios sferos egzistavimą.
Totalitarinis režimas. Valdžia sudaroma ne pagal taisykles ir stengiamasi aprėpti visas
visuomenės gyvenimo sritis įgyvendinant monistinį principą: politikoje be konkurencijos veikia viena valdančioji partija (kitos uždraustos); ekonomikoje – vienintelis savininkas ir darbdavys yra visagalė valstybė, kuri nustato darbo sąlygas, darbų apimtį ir atlyginimą; dvasiniame gyvenime – pripažįstama tik vienintelė teisinga pasaulėžiūra (Sovietų Sąjungoje – marksistinė). 3. Politikos socialinis kontekstas
Politikos socialinį kontekstą nusako: visuomenės politinė kultūra, žmonių politinis dalyvavimas ir jų politinės socializacijos lygis.
Politinės kultūros apima:
a) visuomenės narių žinias apie politiką (teisingas ar klaidingas),
b) emocijas (prieraišumas arba nepriešiškumas atskiriems politikos objektams),
c) vertinimus (individualūs ar grupiniai).
Politinis dalyvavimas. Sociologai dalyvaujančiuosius politikoje diferencijuoja taip:
apolitiškieji, ignoruojantys politiką ir visai ja nesidomintys; balsuojantys rinkimuose (jie sudaro daugumą, nors ne visais atvejais); aktyvistai, patys aktyviai besidomintys politika ir aktyviai dalyvaujantys visuose politiniuose renginiuose.
Politinė socializacija. Politinis dalyvavimas priklauso nuo politinių asmenų nuostatų ir politinio elgesio stereotipų, įgyjamų politinės socializacijos proceso metu.
Politinio dalyvavimo būdai. Asmuo politiniame gyvenime dalyvauja dvejopai: konvencionaliu (visuotinai priimtinu); nekonvencionaliu (visuotinai nepriimtinu).
Rinkimai. Tai pagal nustatytas taisykles atliekama procedūra, kurios metu piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus į valstybinės valdžios ar vietinės savivaldos institucijas.
Politinės partijos. Tai profesionalių politikų ir juos palaikančių eilinių piliečių organizacijos, siekiančios laimėti rinkimus ir sudaryti vyriausybę. [2, p. 114-118] Išvados
Išsiaiškinome, kad socialinių institutų paskirtis – organizuoti bendrą žmonių veiklą, tenkinant vienus ar kitus socialinius poreikius. Tai tarsi istoriškai susiklosčiusi bendra žmonių veikla, siekiant tam tikro tikslo forma: visuomenę sudaro socialinių institutų (ekonominių, politinių, teisinių ir kt.) visuma.
Kiekvienas institutas turi savo paskirtį:
1) šeimos institutas tenkina žmonių giminės tęstinumo ir vaikų auklėjimo poreikį,
realizuoja santykius tarp lyčių, kartų ir t.t,
2) ekonomikos instituto paskirtis – organizuoti gėrybių bei paslaugų gamybą, paskirstymą,
vartojimą ir vadybą,
3) politikos instituto paskirtis – sutelkti skirtingus interesus turinčius visuomenės narius,
organizuoti viešąjį gyvenimą, kurti žmonių bendrabūvio taisykles,
4) religijos instituto paskirtis – aiškinti antgamtiškus ir šventus dalykus, nepaaiškinamus
proto, reguliuoti žmonių elgesį, stiprinti socialinį solidarumą,
5) išsimokslinimo instituto paskirtis – perduoti iš vienos kartos į kitą žinias, vertybes ie
įgūdžius.
Socialinis institutas tai tarsi organizuota socialinė sistema, kuri charakterizuojama pastovia struktūra, jų elementų integruotumu ir apibrėžta jų funkcijų kaita.

Ištrauka iš Giovani Papini knygos ,,Kristaus istorija“ I dalies
Neturite man tikėti tik dėl to kad darau stebuklus, bet turite nepamiršti, jog tikėjimas – daug aukštesnis ir tobulesnis, jei be stebuklų įgytas – gali taip pat daryti stebuklus. Užkietėjusių širdžių, tiesai uždariusių, neatvers nė didžiausiais stebuklas: ,,Jei neklauso Mozės ir pranašų, neįtikins jų taip pat numirėlio prikėlimas“Miestai kuriuose padarė didžiausius stebuklus, nepasiekė juo, apleido jį.
Visi gali daryti nuostabius dalykus, kurie atrodytų stebuklais, net juodosios magijos burtininkai. Tais laikais kažkoks Simonas burtininkas darė Samarijoje stebuklus: tai darė ir Faricijų mokiniai. Bet jų niekas neskaičiuos. Neužtenka stebuklų eiti į Karalystę. ,,Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, argi mes tavo vardu nepranašavom ir nevarėm tavo vardu piktosios dvasios, ir argi nedarėme tavo vardu daugelio stebuklų? Ir tada aš jiems pasakysiu: aš nepažinau jūsų niekados; atsitraukit nuo manęs visi jūs kurie darote neteisybę“ Negana išvarinėti velnius, jei neišvarei to, kuris tavyje yra, puikybės geidulių velnio.
Minia, grubi stačiokų minia, kuri eina paskui Jėzų, susideda iš žmonių, gyvenančių medžiaginiais dalykais, iš žmonių kurie prieina prie dvasinių dalykų – bet kaip lėtai ir su kokiu vargu – tik per medžiaginių dalykų mėginimus, ženklus ir matomus simbolius. Be liudijimo, be patikrinimo, be medžiaginio įrodymo Matomas vaizdas gali juos pakreipti dvasinio apreiškimo linkui: stebuklas yra naujos tiesos, neužginčijamos pasiuntinybės patvirtinimas. [4, p. 145]
Šioje knygos ištraukoje atsispindi religinio instituto vienas iš religijos tipų – krikščionybė, ir vienas iš religijos elementų – tikėjimas. Religijos įtaka socialiniams visuomenės pokyčiams yra neabejotina. Čia stipriai išreiškiamas žmogaus tikėjimas aukščiausiuoju, bei jo daromais stebūklais. Religija tai tikėjimų ir ritualų sistema, kurios dėka žmonių grupė reaguoja ir aiškina tai, ką laiko antgamtišku ir šventu.

Ištrauka iš Edgaro Voleso knygos ,,Žaliasis šaulys“
Pusryčiams Valerija nusileido labai anksti. Jai skaudėjo galvą, ji buvo leisgyvė iš nuovargio, bet norėjo sužinoti ką tėvas sakys dėl nakties įvykio. Ji prisiekė neišsiduoti, kad žino jo paslaptį. Kaip parastai ji pasisveikino su juo, lyg nieko nebūtų įvykę.
– Tavo svečias labai išvažiavo, tėti, – pasakė ji, ją kankino nemiga.
– Taip, Valerija,- sumurmėjo jis vengdamas jos žvilgsnio,- Žadėjau užeiti pas tave,
tiesa?Bet aš .. buvau pritrenktas vieno dalyko. Atleisk man, brangioji, geriau nekalbėkime apie tai.
– Bet kas pas tave buvo tėti? Kas nors svarbiu reikalu atvyko?
– Labai svarbiu,- pasakė tėvas ir pridūrė,- Valerija, man nepatinka, kai pusryčiams duoda
tokius kiaušinius.
. Ši pastaba Valerijai buvo puikiai žinoma. Paprastai tėvas prabildavo apie kiaušinius, norėdamas baigti nemalonų pokalbį.
– Šiandiena važiuosiu į miestą,- pasakė tėvas jai, baigus pusryčiauti,- iš Filadelfijos atvyko žmogus, kurį būtinai noriu pamatyti. Tikriausiai labai vėlai grįšiu.[5, p. 136]
Šioje ištraukoje trumpai aprašomas tėvo ir dukros dealogas. Tai apibūdina šeimos instituto
viena iš sudedamųjų dalių – vaikai šeimoje ir komunikacija šeimoje. Taip pat atskleidžiamas vienas iš šeimos tikslų – jaunosios kartos auklėjimas ir kasdieninis šeimos narių gyvenimas. Galime įžvelgti šeimos forma – šeima suusideda iš dviejų narų: tėvo ir dukters, ir valdžios pasiskirstyma šeimoje, beabejo valdžios galva yra tėvas.

Ištrauka iš Zemaitės knygos ,,Motineles asaros’’

Sutiko mokytoja po rublį nuo vaiko ir, parejusi i Pakriausius, darbuojasi su vaikais. Motiejaus troba didele, yra ercios. Ten subėgę iš sodžiaus vaikai mokosi. mokytojai taipogi davė kamarėlę gulėti. Mokytoja davatkelė žema, smulki, sprandas įpečius įtrauktas, išroda menka, bet balsas ne pagal jos stovylą: kaip iš kubilo storas; už sienos išgirdus, nieko nesakytų, kad ne vyras. Su vaikais gerai darbuojasi.

Didesnieji vaikai skaito maldaknyges, elementorius, mažesnieji – mokosi raides. Susisodinus vaikus prie stalo, nuo pat ryto kiekvienam paženklina, kiek turi šiandien pasimokyti. Mokytoja vaikioja aplinkui, prižiuri ir kurį reikia apibara [p. 145].

Šioje ištraukoje galime suprasti tuometinės mokyklos specifiką, mokymo būdus bei pagarbą mokytojui. Išsimokslinimas yra sistemingas ir nė vienoje visuomenėje niekada nenutrūkstantis procesas. Čia galima įžvelgti vieną iš išsimokslinimo funkcijų – socialinės kontrolės. Mokykla ne tik teikia žinias bei ugdo vertybes, bei yra socialinės kontrolės priemonė. Vaikai mokykloje išbūna ne vieną valandą, jie būna vienaip ar kitaip mokytojų prižiūrimi, pratinami prie tvarkos, drausmės. Tai viena dalis švietiimo instituto elementų KRYŽIAŽODIS
7K

2R O

1M O N O T E I S T I N Ė

N F

5S E K T A L

1P 3M I I

8Š O A 5G M K

A 2P O L I G A M I J A T

L I I M I O

U T J I

6A U T O R I T A R I N I S

I N Y

4B A Ž N Y Č I A S 6T

Ė A 4R T R

I 3T I K Ė J I M A S

T D

8S U D E G I N I M A S

A C

L I

7E G Z O G A M I J A N

I Ė

Vertikaliai
1. Vienas iš socialinių institutų.
2. Procedūra, kuri atliekama pagal nustatytas taisykles, kurios metu piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus į vietos savivaldos institucijas.
3. Žmogaus galėjimas tam tikrais veiksmais valdyti antgamtines jėgas.
4. Sakraliniai veiksmai, išreiškiantys religijos turinį.
5. Žmonių tarpusavio ryšys, grindžiamas bendra kilme arba santuoka.
6. Valdžia, kuriai paklūstama, nes tikima, kad valdančiųjų kilmė ir veikla atitinka tradiciją ir nekeistina.
7. Kokios teorijos šalininkai svarbiausiu dalyku laiko valdžios pasiskirstymą šeimoje?
8. Giminystės rūšis rišanti su broliais, seserimis, dėdėmis, pusbroliais ir pusseserėmis.

Horizontaliai
1. Kokiam religijos tipui priskiriamas judaizmas, krikščionybė, islamas?
2. Asmens santuoka su keliais kitais asmenimis.
3. Vienas iš religijos elementų.
4. Nedidelė formali religinė organizacija, biurokratiškai valdoma profesionalių dvasiškių.
5. Religinė organizacija, kuriai vadovauja pasauliečiai atsisakantys visuomenėje vyraujančių vertybių.
6. Politinis rėžimas kurio valdžia sudaroma ne pagal taisykles, o ginkluota jėga.

7. Taisyklė, reikalaujanti tuoktis su žmogumi, nesusijusiu kraujo ryšiu.
8. Nekonvencionalaus dalyvavimo politiniame gyvenime forma. LITERATŪRA
1. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. Kaunas: Technologija, 2000.
2. Pruskus V. Sociologija. Teorija ir praktika. Vilnius: Teisės ir verslo kolegija, 2004.
3. Broom L. Bonjean C. Broom D. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas. 1992.
4. Papini G. Kristaus istorija. I dalis
5. Volesas E . Žaliasis šaulys. Vaga. 1994.

Leave a Comment