Mirusiųjų kelias

1923 metais į Pečiorą atvyko komisija tirti Pečioros krašto turtų ūkinio panaudojimo perspektyvų. Nagrinėtas jūrų uosto statybos Indigos įlankoje klausimas, aptartas geležinkelio, jungiančio Pečiorą su Uralu, projektas. 1929 metais šiaurės lagerių OGPU Valdyba suburia ir išleidžia pirmąją pramoninę ekspediciją prie Buchtos upės. Į ją įeina 139 kaliniai, iš kurių 68 inžinieriai techniniai darbuotojai. 1929 m. rugpjūčio 21 d. Katorgos kelias atvedė ekspediciją i numatytą vietą – prie Čibju upės. Geografas kalinys A. Kulevskis vėliau rašė: „Čibju pasiekėme dieną. Širdį suspaudė matant tokį laukinį dykumos vaizdą: juodas, griozdiškas didžiulis vienišas bokštas, dvi menkos trobelės, taiga ir pelkės“. Niūriai čia buvo sutikti neprašyti ateiviai, ne visi išėjusieji iš Kemi ir pasiekė tas tragiškas vietas. Tik 125 kaliniai prisikasė iki Buchtos. Jie ir buvo Buchtos – Pečioros lagerių imperijos pradininkai. 1930 m. birželio 12d. Prie tolimosios Usos išvyko dvi geologų nužymėtos partijos, prie Vorkutos upės aptikusios labai aukštos kokybės anglį. Nors taigos takas jau buvo pramintas kalinių, Pečioros kraštas – viena sunkiausiai pasiekiamų vietų europinėje Rusijos šiaurinėje dalyje. Tuo tarpu anglies gavyba plėtėsi. Rudniko gyvenvietėje prasidėjo pramoninė anglies gavyba 1-oje ir 2-oje šachtoje. Angliai iš Rudniko nuvežti iki Vorkutos-Vomo prieplaukos, esančios prie Usos, nutiestas 64 kilometrų ilgio siauras geležinkelis. 1935 metais metinė anglies gavyba Vorkutoje pasiekė 100 tūkst. Tonų. Garlaiviai išveždavo tik 30 tūkst. Tonų iki Narjan Maro, o toliau – jūra iki Archangelsko. Anglių atsargos kaupėsi. Be to, pradėta statyti stambiausia to meto šachta „Kapitalnaja“, kurios gavyba – 800 tūkst. Tonų anglies per metus. Kartu prasidėjo Intos anglies klodų eksploatavimas. 1930m. balandžio 4-5d. gręžinyje Nr.5 ištryško pirmasis Buchtos naftos fontanas, o Čiutos upės rajone 1931 metais prasidėjo stiprios radioaktyvios medžiagos gavyba. OGPU vadovybė skubino. OGPU viršininko pavaduotojas G. Jagoda 1930m. balandį pareikalavo: „Kuo skubiausiais tempais kolonizuoti Šiaurę!“ Štai kodėl skubama tiesti 258 kilometrų Ust-Vymės-Uchtos kelią ir palei jį statyti lagerius. Tai leido nenutrūkstamai papildyti neapmokama darbo jėgą Buchtos ekspediciją ir jau 1930m. žiemą smarkiai padidinti kalinių skaičių (nuo 492 žmonių 1930 metais – iki 1 140 1931 metų vasarį ). 1934 metais naftos gavyba pasiekė 17,5 tūkst. tonų.

Žymiausi sovietų mokslininkai, vadovaujami CIK nario akademiko V.Obrazcovo, laužė galvas prie geležinkelių projektų, leisiančių išvežti europinės Šiaurės turtus į imperijos centrą. Mąstė, skaičiavo ir pagaliau nutarė – reikia tiesti du geležinkelius: vieną – Vorkutos angliai išvežti, kitą – Buchtos naftai. Remiantis Darbo ir gynybos tarybos 1936m. rugpjūčio 8d. Nr.308(73) nutarimu, apsistota prie techninio projekto sudarymo ir dviejų pagrindinių geležinkelių statybos: 250km ilgio Ust Vymės-Čibju ir 450 km ilgio Ust-Usos-Vorkutos. Pirmasis turėjo užtikrinti Buchtos naftos išvežimą iki laivybai tinkamos Vyčegdos upės, o linija Ust-Usa-Vorkuta turėjo garantuoti Vorkutos anglies išvežimą prie Usos ir Pečoros upių. Per skubą apie Intos anglį pamiršta arba tam neskirta reikšmės. Prigrūdo kalinių, ir statyba užvirė. Barzdoti medžiotojai sugluminti lingavo galvomis ir klausinėjo viršininkus, kaip jie išveš anglį ir naftą žiemą – juk šiaurėje navigacijos laikas trumpas – nuo gegužės vidurio iki spalio vidurio. Senukai bijojo, kad bus užterštos upės. Įtikino protingi žmonės CIK narį-akademiką, srities VKP(b) sekretorių ir GULAG‘o viršininkus – statyba buvo užmesta, beliko taigoje ir tundroje tūkstančiai bevardžių kalinių kapų. Šios neišmanėliškos istorijos sovietų istorikai ir žurnalistai gėdijosi – apie ją nutylėjo. 1937m. spalio mėn. 28d. SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė sprendimą apie 1 560km ilgio geležinkelio magistralės Konoša-Vorkuta statybą. Būriai topografų, geodezininkų, geologų nužymėjo būsimąją trasą, ištyrinėjo gruntą, ieškojo žvyro ir balastinio akmens pylimui. Pavymui kaliniai darbininkai „virkizomis“ brovėsi Vorkutos link. 1937 metais iš visų šalies kampų į šiaurę patraukė kalinių etapai. Per pūgą ir žvarbų speigą, apšalę, geliami muselių, kankinami cingos ir pelagros, nenutrūkstama srove ėjo žmonės, kad paklotų savo kaulus po „mirties kelio“ pabėgiais. Atsiliekančius, nuvargusius ir silpnus konvojus nušaudavo ir palikdavo pakelėje ar prie išblėsusių poilsio laužų. Palydovai-sargybiniai atsiskaitydavo trumpu raportu – „nušautas bandant pabėgti“.

Nutarta tiesti magistralę tuo pat metu iš abiejų galų – Nuo Vorkutos šiaurėje ir nuo Kotlaso pietuose. Privežė, prigrūdo kalinių į abu galus. Žmonės kaip skruzdėlės triūsė bet kokiu oru – pustant ir šaltyje, dieną ir naktį prie laužų. Viename gamybiniame pasitarime senas inžinierius kalinys, nuteistas už kenkimą projektuojant Murmansko geležinkelį, nedrąsiai pareiškė, kad žymiai lengviau ir naudingiau tiesti kelią iš vieno, pietinio galo, naudojant jau nutiestą liniją statybinėms medžiagoms ir technikai vežti. Nepatikliai šią tiesą įvertino komunistai čekistai, bet visgi po ilgų svarstymų kelią tiesti ėmė iš vieno galo – nuo Kotlaso į šiaurę, tęsdami statybą viename šiaurės ruože – Abezės rajone. Inžinierių kenkėją už „racuchą“ apdovanojo penkių rublių vertės produktų siuntiniu, o CIK nariui akademikui 1942 metais suteikė Stalino premiją. Joks kelias Europoje netiestas tokiomis sunkiomis klimato ir gamtos sąlygomis, kaip Šiaurės Pečioros magistralė. Pietiniame ir viduriniame būsimosios trasos ruože driekėsi pelkės, ištisi neįžengiamų miškų masyvai, šiaurėje palaipsniui pereidami į pelkėtą tundrą. Madmaso, Kniažpogosto ir Intos rajonuose pelkės tęsėsi 15-20 kilometrų, jų gylis siekdavo tris metrus ir daugiau. Naujos geležinkelio trasos pagrindas buvo durpių ir pelkių gruntas. „Pilame smėlį kaip į prarają“, – skundėsi kelio tiesėjai. Nužymėtą trasą kirto šimtai mažų upelių, vidutinių ir didelių upių. Pietinėje ruožo dalyje retai pasitaikydavo gyvenamų vietovių. Jos buvo pirštais suskaičiuojamos: Mežogas, Žešartas, Gamas, Kniažpogostas, Kožva. Nuo Kožvos iki pačios Vorkutos 460 kilometrų ruože pagrindiniai gyventojai komiai čia visai negyveno, tik Čibju, Kožvos ir Intos rajonų taigoje kyšojo apsaugos ir gręžimo bokštai bei spygliuota vėla apjuostos zonos. Trasa ėjo neapgyvendintu kraštu, toli nuo susisiekimo kelių. Kelių stygius, pelkės, upeliai trukdė būtinų krovinių pristatymą. Kalinius buvo galima varyti bet kur, nebūtinai keliu, o didžiulių krovinių ant kupros ir arklių nugarų neperneši. Todėl krovinius daugiausia teko plukdyti upėmis trumpu navigacijos metu.

Bekraštėse pelkėse tiesti geležinkelį ypač sunku – reikia nesuskaičiuojamų kubinių metrų smėlio ir žvyro, o jo, kaip tyčia, arti nebuvo. Daugelį milijonų kubinių metrų grunto pylimui teko paruošti karjeruose, esančiuose geriausiu atveju už keleto kilometrų, o dažniausiai už kelių dešimčių kilometrų. Tik atkarpoje Kotlasas-Kožva teko iškirsti 3 milijonus kubinių metrų miško ir atlikti 20 milijonų kubinių metrų žemės darbų. Žiemą geležinkelį tiesti trukdė geležinkelio pylimo iškilos, atsirandančios dėl grunto peršalimo ir aukšto paviršutinio vandens lygio. Pietiniame ruože žemė po sniego danga įšaldavo iki 80-120 cm gylio, atviruose vietose – iki 220cm. 1941-1942 metų žiemą Kotlaso-Kožvos atkarpoje užregistruota daugiau kaip 1 300 penkiasdešimt penkių kilometrų bendro ilgio iškylų. Už Poliarinio rato žemė sukaustyta amžino net 135 metrų gylio įšalo. Atšilus viršutiniam žemės sluoksniui, gruntas ima slinkti, ir žiemą nutiestas geležinkelio pylimas tampa kreivas ir kuprotas. Šiaurinė gamta rūsti. Vasarą kalinius kankino uodų ir moskitų debesys, pavasarį ir rudenį įgrįsdavo vandens srautai, purvas, pliurzalynė ir neišbrendamos pelkės. Žiemą kraujas stingo nuo žiaurių šalčių ir pūgų. Tundra – visų vėjų pagairė, čia nerasi užuovėjos. Šiauriniame ruože spigino 50 laipsnių šalčiai, ir dar pučiant vėjui, o pūgos per metus siautėdavo daugiau kaip šimtą dienų. Didelis statybos ruožas tęsėsi į šiaurę nuo Poliarinio rato, Komijos krašto Bolšezmelskajos tundros rajone, tarp 66 ir 68 laipsnių šiaurės platumos, ir tarp 63-64 laipsnių rytų ilgumos. Metų vidutinė temperatūra – 7 laipsniai, žemiausia – 54 laipsniai. Pūgos siautėja iki 111 kartų per metus. Vėjo greitis siekia iki 30m/s. Saulė visai nepakyla virš horizonto 20 dienų. Vasarą saulė nenusileidžia nuo gegužės 29 iki birželio 16. Visoje teritorijoje žemė įšalusi iki 130-135 m gylio. Dažniausias vaizdas – kemsuota, užpelkėjusi, smulkiais krūmokšniais apžėlusi tundra… Gausiose griovose auga žemaūgės eglės, beržai karklai.

Čia, į šiaurinį statybos ruožą, balandį 1941 metais atvežė ir atvarė tūkstančius lietuvių. Gyvų išliko vienas kitas. Be didelės žemės darbų apimties, tiesiant geležinkelio pylimą, teko nutiesti 19 didelių, vidutinių ir mažų gelžbetoninių tiltų. Atkarpoje Kotlasas-Kožva bendras tokių tiltų ilgis – 3 500 metrų, o atkarpoje Kožva-Vorkuta – 12 735 metrai. Tiltų statyba pareikalavo daugybės metalų konstrukcijų. Antai vienam vidutiniam tiltui reikėjo daugiau kaip 20 tūkst. tonų metalo. Karp pradžioje buvo nutarta demontuoti tada Maskvoje statomų Tarybų rūmų aukštutinės dalies metalines konstrukcijas, vieną tiltą per Maskvos-Volgos kanalą, 130 metrų tiltą per Šeksnos upę ir šią medžiagą panaudoti Šiaurės Pečioros keliui. Bet ir šitų konstrukcijų neužteko. Ėmė tiesti kombinuotus tiltus, laikinus, kur metalas buvo naudotas tik atramoms ir svarbiausių tarpangių perdengimams. Imta naudoti medinės konstrukcijos, vadinamosios santvaros „GAU“. Skubėjimas, vietinio sankasai tinkamo grunto trūkumas, taip pat statybinių medžiagų prie trasos vedančių kelių stygius neleido darbų atlikti reikiamai. Buvo svarbu greičiausiai pakloti bėgius, kad krovinius statybai galima būtų pristatyti nutiestu keliu. Kitaip tariant, iš pradžių reikėjo nutiesti laikino naudojimo kelią. Jį tiesė kreivai ir šleivai, aplenkdami keblias vietas, susidūrę su vandens užkardomis, ieškojo patogesnių vietų, kad mažiau reikėtų kasti žemių, palikdavo staigias įkalnes ir nuolydžius. Dažnai pelkėse bėgius klodavo ant medžio pliauskų, ir garvežiai įsmukdavo į durpių pliurę iki pat kamino. 1941m. žiemą Vorkutos rajone bėgius tiesiog klojo ant sušalusio grunto. Paprastai pabėgių paklodavo du kartus mažiau, negu reikia. Vėliau ekstremaliomis sąlygomis taip geležinkelį tiesė ir kituose ruožuose. Tiks naujoviškas greitas, bet nepatikimas geležinkelio tiesimo būdas buvo racionaliausias kalinių naikinimo būdas. Viename svarbiame čekistų pasitarime mažaraštis kriminalistas, jaunystėje neįstengęs baigti nė žydų pradžios mokyklos, Uchtpečlago viršininkas Josema Morozas pareiškė: „Duokit man kalinių, kalinių, kalinių, ir aš nutiesiu geležinkelį iki pat šiaurės ašigalio“. Nenutiesė – Josemą sušaudė 1940m. pradžioje. Bet šią idėją įgyvendino šiek tiek gudresni jo draugai – šimtų tūkstančių žmonių kančių ir gyvybių kaina. Karo metu teko atlikti sudėtingiausius ir sunkiausius darbus. Reikėjo likviduoti „apėjimus‘. Iki 1942m. sausio 1 dienos Kožvos-Vorkutos atkarpoje jų buvo 69 su projektine kubatūra numatyta 6 076 tūkst. m3. Šią durpių košę reikėjo išsemti, o iškasas užpilti atvežtu gruntu. Teko sutvarkyti visus tiltus, pakeisti laikinas santvaras ir atramas, nes, važiuojant pakrautiems traukinių sąstatams, tiltai grėsmingai girgždėjo ir drebėjo. Daug laiko ir jėgų atėmė viršutiniai darbai – sankasos atstatymas. Teko įrengti siurblines, civilinius objektus, pjauti pabėgius, degti plytas.

Darbo jėgos – kalinių – neužteko. Didžioji dalis senojo kontingento išmirė, potencialius kalinius vyrus paėmė į frontą – nebuvo ką „sodinti“, o su moterimis ir vaikais kelio nenutiesi. GULAG‘as nepaprastai užgulė dar neišmarintus kalinius. Privežė Pavolgio vokiečių, rinko etapus iš negynybinių objektų. Duonos davinį zonoje sumažino, o kuo jos mažiau, tuo daugiau vagia. Naujasis Pečorlago viršininkas V. Barabanovas, atvykęs į statybą 1942m. rugsėjyje, pradėjo beviltišką kovą su vagystėmis ir lageriniu banditizmu. Žuvo paskutiniai darbininkai… Sulindę į operatyvius skyrius, pasipuošę karine uniformą, su planšetais, čekistai ieškojo sabotuotojų ten, kur jų negalėjo būti. Už avarijas linijose sušaudydavo dešimtis, net neapiforminę dokumentų. Komunistai žmonių negailėjo prieš karą, negailėjo per karą, o jau kalinių – tuo labiau.