Mindaugo Lietuva

Turinys

Įvadas.......................2

1. Lietuvos valstybės formavimasis iki Mindaugo ......3
2. Asmenybė užbaigusi valstybės vienijimą...........4
3. Politinė ir teisinė santvarka Mindaugo Lietuvoje.......5
4. Ką Lietuvai davė Mindaugo krikštas..............7
Išvados ........................7
Literatūra......................8

ĮVADAS
Lietuvos valstybingumo raida paprastai datuojama XIII a. ir siejama su Mindaugo vardu.
1219 m. rusų metraštis nurodo 21 lietuvių kunigaikštį, pasirašiusį taikos sutartį tarp Lietuvos ir Voluinės. Lietuvą atstovavo 5 aukštesniojo laipsnio kunigaikščiai bei 16 įprasto laipsnio. Aukštesnieji kunigaikščiai sudarė hierarchija ir vienas – aukščiausias valdovas sąraše neišskirtas.
Istorikai aiškiai nusako, kokiu keliu Mindaugas ateina į valdžią – vienus išžudo, kitus išvaro. Palaipsniui Mindaugas užvaldo visą Lietuvos žemę siaurąja prasme , jo domenas pasidaro toks, kokio anksčiau niekas, netgi jis pats, neturėjo. Jis pašalina apskritai galingiausius kunigaikščius, ir tokio ešelono nebelieka.
Tačiau neretai pamirštama iki tol Lietuvos teritorijoje vyravusios centralizuotos valdžios užuomazgos, kurių pagrindu Mindaugas formavo valstybės sąrangą.
Šio darbo pagrindinis tikslas – apžvelgti Mindaugo Lietuvos struktūrą, politinę ir teisinę santvarką. Taip pat šiame darbe pabandysiu apžvelgti kokiomis priemonėmis Mindaugas kūrė valstybę ir kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai įtakojo šį procesą.

1. Lietuvos valstybės formavimasis iki Mindaugo

Nagrinėdami Lietuvos valstybės formavimąsi valdant Mindaugui neišvengiamai turime paliesti iki tool susiformavusius valstybės pamatus, kuriuos vienintelis Lietuvos karalius panaudojo valstybės formavimui. Todėl negalime teigti, kad Lietuvos valstybės kūrimasis prasidėjo tik valdant Mindaugui. T. Baranausko teigimu, valstybei kurtis privalo būti rimtos priežastys: ,,Aukštesnio lygio politinė integracija neatsirado be priežasties. Ji tapo bū

ūtina tada, kai valdymas tapo sudėtingesnis, tą sudėtingumą galėjo nulemti gyventojų skaičiaus augimas, politinės organizacijos teritorijos didėjimas, santykių su kaimynais paaštrėjimas” . Remiantis šiuo T. Baranausko teiginiu, galime teigti, kad prielaidos Lietuvos valstybei susiformuoti atsirado gerokai anksčiau nei Mindaugas įgijo faktinę valdžią.
T. Baranausko teigimu prielaidos valstybės susikūrimui atsirado jau IX am. ,,baltų žemėse reikėjo stiprinti politinę organizaciją, nes iškilo būtinybė organizuoti gynybą nuo IX – X amžiaus susidariusių didelių slavų valstybių – Lenkijos ir Rusios” . Tačiau minimuoju laikotarpiu susiformuoti ankstyvajai valstybinei santvarkai dar nebuvo sąlygų, nes atskiros žemės ,,dar nebuvo atskiri valstybiniai junginiai, jose nebuvo nuolatinių valdymo organų, tačiau žemių atsiradimas rodė, kad bręsta Lietuvos vienijimas.” Vidinius procesus dar labiau paspartino išorinės aplinkybės. Pasak Z.Kiaupos, J.Kiaupienės ir A.Kuncevičiaus: ,, XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais liietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės. Jos atsirado ne dėl savaiminės baltų genčių raidos, bet buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės.”
Iki Mindaugo Lietuvos teritorijoje vyravo taip vadinamos kunigaikščių žemės, kurias galima traktuoti kaip ankstyvosios Lietuvos valstybės pamatus. Kunigaikščių žemės tarpusavyje besiskiriančios savo dydžiu, turėjo centralizuotą valdžią, kurios aukščiausioji pakopa buvo kunigaikštis. Kunigaikščių žemės konkuruodavo tarpusavyje, sudarinėdavo sąjungas ir jas griaudavo. Tarpusavio kunigaikščių santykiai buvo grindžiami karine galia.
Kunigaikščio valda su jo rezidencija – pilimi ir domenu, kaimais, bajorų su so
odybomis ir laisvais bendruomeninkais bei laisvais amatininkais ir prekeiviais sudarė savotišką nedidelę valstybėlę, kurioje jau tuomet egzistavo kunigaikščių prievolių sistema, vasaliniai santykiai ir tam tikra teisinė sistema, apibrėžianti visuomenės elgsenos normas, vidinę ir išorinę prekybą.
To meto visuomenės pagrindą sudarė žemdirbiai. ,,Daugiausia gyventojų buvo laisvi žemdirbiai, susivieniję į teritorines bendruomenes – laukus” . . ,,Į aukštesnę visuomenė pakopą kilo vadinamieji gerieji žmonės, greitai tapę bajorais. Jie valdė sodybas (kiemus) ir jiems pavaldžių žmonių gyvenamus kaimus” . Aukščiausioje to meto visuomenės pakopoje buvo vietos kunigaikštis
Ilgainiui aukščiausiame ikivalstybinės Lietuvos visuomenėje sluoksnyje ėmė ryškėti diferenciacija. ,, Iš kunigaikščių jau išsiskirdavo ir vyresnieji. Anot Z.Kiaupos, J.Kiaupienės ir A.Kuncevičiaus: ,, Šie kunigaikščiai buvo ne tik karo vadai ar sudarinėdavo taikos sutartis bei paliaubų sutartis. Jei jau buvo žemvaldžiai, turintys kaimų su gyventojais, sukaupę nemažus turtus.” Tokių kunigaikščių atsiradimas žymėjo jėgos centralizaciją, kuri dar labiau išryškėjo išorinio pavojaus akivaizdoje. Kuris pasireiškė jau X am..,,Kijevo Rusios grėsmę Lietuva pajuto ne iš karto, bet X amžiuje jau yra žinių apie rusinų ekspansiją šia kryptimi” . Jeigu IX amžiuje ši grėsmė dar tik sąlyginė, tai jau XII amžiuje II pusėje ji tampa akivaizdi, o XII amžiuje pasiekiama kritinė riba

Apibendrinant galėčiau teigti, kad vidinių ir išorinių veiksnių visuma sąlygojo būtinybę atsirasti valstybei, kurios struktūra būtu grindžiama centralizuota valdžia. Valstybės at
tsiradimas XIII am. ne alternatyva, o būtinybė siekiant išgyventi.

2. Asmenybė užbaigusi valstybės vienijimą

Pasak Z.Kiaupos, J.Kiaupienės ir A.Kuncevičiaus: ,, Šaltiniai jau XIII am. pradžioje mini bendrus Lietuvos žemių veiksmus. <..> 1219 m. sutarties dalyvių sąrašas rodo, Lietuvos kunigaikščių veiksmai jau buvo vienodi. Sutartį su Voluine sudarė ne tik Lietuvos žemės, t.y. pietinės Lietuvos dalies kunigaikščiai, bet ir žemaitijos ir Deltuvos.” Šie faktai liudija, kad jau iki Mindaugo Lietuvos teritorijoje buvo prasidėjęs centralizacijos procesas, tačiau jis dar buvo vystymosi stadijoje. Šį vienijimosi procesą užbaigė Lietuvos žemės kunigaikštis Mindaugas. Pasak Z.Kiaupos, J.Kiaupienės ir A.Kuncevičiaus vienijimuisi buvo svarbios tiek vidinės, tiek išorinės priežastys. Pagrindinė vidinė priežastis – radikalus visuomenės vidinis sluoksniavimasis, darbo pareigų ir teisių pasidalijimas. Anot šių autorių: ,,Visiems šiems pokyčiams apginti, įtvirtinti ir įgyvendinti reikėjo struktūros, turinčios pakankamai jėgos ir intereso tai daryti. Tokia struktūra galėjo būti tik valstybė”
Pagrindinė išorinė priežastis – agresyvūs kaimynai, kurių ekspansija į Lietuvos žemes buvo neišvengiama.
Mindaugas Lietuvos žemių vienijimą grindė pirmiausiai karine galia, tačiau nevengė naudoti ir kitų priemonių. Pasak Z.Kiaupos, J.Kiaupienės ir A.Kuncevičiaus: ,, Mindaugo metodai buvo besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių išnaudojimas. Tuo jis nesiskyrė nuo kitų šalių vadovų, o viena iš sėkmės priežasčių buvo optimalus veiklos būdų derinimas.” Mindaugas kūrėjas ka

aip politikas ant barbarybės ir civilizacijos slenksčio sugeba valstybiškai mąstyti ir padaro negrįžtamą valstybės sukūrimo veiksmą.

3. Politinė ir teisinė santvarka Mindaugo Lietuvoje

Vienas svarbiausių, anot E.Gudavičiaus, besikuriančios Lietuvos valstybės struktūros elementų buvo karinė demokratija. ,,Karinė demokratija yra organizacija, sukurta plėšti kaimynams. Lietuvių plėšimai XIII a. minimi literatūroje<.> vaizdžiai parodo, kad tokia organizacija atliko svarbų vaidmenį susidarant šiai valstybei” . Svarbiausios karinės demokratijos bruožas – disciplina, kuri yra būtina bet kurioje karinėje organizacijoje, nes tik taip gali būti užtikrinamas organizacijos išlikimas. Karinės organizacijos reikšmę valstybės kūrimuisi akcentavo ir H. Lowmianskis: ,,remdamasis savo meto tyrimo problematika jis pabrėžė giminės genetinį ryšį su kariauna ir netgi kildino pastarąją iš giminių sąjungos” . Karinė demokratija buvo grindžiama centralizuota valdžia, kurios branduolį, T. Baranausko įsitikinimu, sudarė vyriausioji kunigaikščių taryba. T. Baranausko teigimu: tarp vyriausiųjų Lietuvos kunigaikščių buvęs vienas vyriausias, kuris, anot autoriaus, galėjo būti traktuojamas kaip valdovas. Įsitvirtinęs ir pakankamai sustiprėjęs Mindaugas valstybę kūrė remdamasis karinės demokratijos principais, tačiau juos pakoreguodamas pagal savo poreikius. Kadangi Mindaugas, T. Baranausko įsitikinimu, ,,karingumu nepasižymėjo. Karvedys jis buvo menkas, todėl vadovauti karo žygiams dažniausiai pavesdavo kietiems. Per visą jo valdymą žinome tik tris atvejus, kai Mindaugas pats vadovavo kariuomenei, deja, visais atvejais nesėkmingai” . Tai Mindaugui kunigaikščių taryba buvo būtina, tačiau būtent ji kėlė valstybės valdovui didžiausią pavojų, todėl jis stengėsi suformuoti ją tokią, negalinčią jam pakenkti.
T. Baranausko teigimu to meto kaimyninėse valstybėse bajorai/ kunigaikščiai atliko labai svarbų vaidmenį, jie buvo ne vadovo tarnai, bet atliko patariamojo organo funkcijas. Valdovas turėjo paisyti bajorų nuomonės. . T. Baranauskas mano, kad ir analogiška kunigaikščio ir jo pavaldinių santykių charakteristika buvo XIII a. Lietuvoje.
Taigi kunigaikščių taryba buvo svarbiausia institucija Mindaugo Lietuvoje po paties valdovo institucijos. Tačiau A. Gudavičius šalia šios institucijos įvardija ir dar vieną, kurią vadina ,, šeimynykščiais”. Tai kunigaikščio aplinkos žmonės – giminės, ištikimi jam ir paskirti į vadovaujančius postus. Todėl kunigaikščių taryba ir šeimynykščiai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent šeimynykščiai ir draugai sudarė ankstesnių kunigaikščių patariamąjį organą. Mindaugas juos perėmė iš iki tol buvusios santvarkos.
Šios trys pagrindinės Mindaugo Lietuvos institucijos reglamentavo visos valstybės valdymą, tačiau iš esmės skyrėsi jų funkcijos. Valdovo ir kunigaikščių taryba buvo oficialios institucijos, tuo tarpu šeimynykščiai visada buvo valdovo šešėlyje, tačiau jų valdžia buvo didesnė nei kunigaikščių tarybos.
Valstybės valdymas buvo grindžiamas paprotine teise, o šalies vadovas atliko aukščiausiojo teisėjo funkcijas. Atskiruose valstybės regionuose paprotinę teisę taikė vietos kunigaikščiai.
Analizuojant Mindaugo politiką, ją galima suskirstyti į vidaus ir išorės.
Pagrindinis Mindaugo tikslas vidaus politikoje – įtvirtinti savo valdžią. ,,Mindaugo pastangos stiprinti centrinę valdžią pasireiškė turbūt nuo pat jo valdymo pradžios” . Šis jo siekis buvo naudingas valstybės interesams, stiprino ją. Tačiau tai buvo pražūtinga kunigaikščiams, kurie neteko savo laisvės. Tai lėmė nuolatinę vidinę įtampą Mindaugo valstybėje, kuri buvo slopinama represijomis. .
Mindaugo užsienio politika daugeliu atvejų buvo įtakojama vidaus politikos. ,,Po vidaus karo Mindaugas iš tiesų pateko į didelę Livonijos ordino įtaką” . Vidaus neramumai trukdė Mindaugui vykdyti aktyvią užsienio politiką ir vertė ieškoti alternatyvos. Kuria tapo Lietuvos krikštas, kuris Mindaugui buvo daugelio problemų sprendimo būdas.

4. Ką Lietuvai davė Mindaugo krikštas

Viduramžių Europa suvokė save kaip krikščioniškąjį pasaulį. Visi pagonys ar kitokie kitatikiai buvo laikomi to civilizuoto pasailio periferija. Krikščionybė čia reiškė ne tik rašto, meno kultūros užuomazgas ar ūkio pakilimą. Krikštas kartu buvo ir ženklas, kad ta valstybė priimama į Europos tautų šeimą. Mindaugas pabandė Lietuvą įstatyti tarp Europos valstybių ryžtingai, vienu mostu. Jo strateginis planas buvo įvesdinti Lietuvą į Europą. Alternatyvos tokiam planui nebuvo. Jis tiesė Lietuvos integracijos į krikščioniškąją Europą kelius, o jo vardas tapo Lietuvos europėjimo simboliu, kokiu Europos vienijimuisi tapo Karolio Didžiojo vardas. Mindaugo įpėdiniai, išbandę visus valstybės vystymosi kelius, savo ieškojimų pabaigoje sugrįžo prie to, ką buvo padaręs Mindaugas.

Krikštas išsprendė Lietuvos valstybės pripažinimo Europos valstybių tarpe problemą, Ordino karinių veiksmų prieš Lietuvą suvaržymo ir kitas problemas.

Išvados

1. Lietuvos valstybingumo raida dotuojama ir siejama su Mindaugo vardu, nors valstybės
užuomazgų būta iki jo.
2. Iki Mindaugo Lietuvos teritorijoje vyravo taip vadinamos kunigaikščių žemės, kurias galima traktuoti kaip ankstyvosios Lietuvos valstybės pamatus.
3. Vidinių ir išorinių veiksnių visuma sąlygojo būtinybę atsirasti valstybei, kurios struktūra būtu grindžiama centralizuota valdžia. Valstybės atsiradimas XIII am. ne alternatyva, o būtinybė siekiant išgyventi.
4. Mindaugas Lietuvos žemių vienijimą grindė pirmiausiai karine galia, tačiau nevengė naudoti ir kitų priemonių. Mindaugo Lietuvos politinę ir teisinę santvarką, bei valstybės valdymo struktūrą daugeliu atveju lėmė to meto aplinkybės. Valstybės valdymas buvo grindžiamas karine galia ir siekiu išgyventi.
5. Valstybės valdymą vykdė trys pagrindinės institucijos – valdovas, šeimynykščiai ir kunigaikščių taryba.
6. XIII am. Lietuvoje vyravo paprotinė teisė, kurią vykdė valstybės vadovas ir vietos kunigaikščiai.
7. Mindaugo krikštas išsprendė Lietuvos valstybės pripažinimo problemą.

Literatūra

1. T. Baranauskas. Lietuvos Valstybės ištakos. Vilnius, 2000
2. A.Gudavičius. Mindaugas. Vilnius, 1998
3. M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys. Lietuvos istorija, Vilnius., 1998
4. Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius. Lietuvos istorija, Vilnius., 1995
5. A.Šapoka. Lietuvos istorija, Vilnius.,1989

Leave a Comment