Mindaugas

Mindaugas Karalius

Lietuvos valstybė kūrėsi palaipsniui ir ilgai. Lietuva senovėje neturėjo vieno valstybės valdovo, šalia valdė daug kunigaikščių, tarp kurių kartais kildavo daug nesusipratimų. Tokia padėtis lietuviams nebuvo palanki. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti su krašto priešais. Per karą visi kunigaikščiai išrinkdavo vieną karo vadą. Jie suprato, kad toks kartu veikimas yra naudingas Lietuvai. Po sėkmingo karo žygio išrinktas vadas valdydavo ir taikos metu. XIII a. pradžioje Lietuva buvo valdoma penkių kunigaikščių ir jų šeimų. Iš jų išsiskyrė savo gabumais Miindaugas, kuris pašalino nuo valdžios kitus valdovus ir liko vienas valdyti visoje Lietuvoje. Priešams tai nelabai patiko. Mat jie norėjo užkariauti Lietuvą ir turėti didesnės naudos.
Taigi lietuviams teko kariauti su rusais ir dažniausiai su Kalavijuočių ordinu (vienuoliais), kurie užgrobė latvių žemes. Lietuviai 1219m. sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste. Ordino jėgos mirus jų vyskupui Albertui visai susilpnėjo, Ordinas laikinai nepajėgė kariauti su lietuviais. Lietuviams pasitaikė gera proga paskelbti savo valdovą Mindaugą karaliumi. Jis gavo gana stiprią valdžią iš tėvo. Koks buuvo jo tėvo vardas, nežinome, nes anų laikų raštų daug dingo. Žinome jo brolio vardą ir du brolio sūnus – Tautvilą ir Erdvilą. Mindaugo žmona buvo Morta.
1236 m., Mindaugo laikais, Lietuva jau buvo suvienyta. Tai nepatiko kalavijuočiams, jie norėjo toliau veržtis į

Lietuvą, kardu ir ugnimi krikštyti lietuvius. Aišku, tiems vokiečių kilmės vienuoliams iš Rygos rūpėjo lietuvių turtas, pilys. Norėjo paversti žmones savo vergais. Kryžiaus karas buvo paskelbtas. 1236 m. į Rygą atvyko daugybė Europos riterių. Pulkai užpuolė Lietuvą, degino namus, žudė žmones, siaubė kraštą. Ties Šiauliais juos sutiko lietuvių kariai, įvyko kruvinas mūšis. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė, daug riterių, jų vadas – vienuolių magistras. Iš
priešo kariuomenės liko gyvas vos kas dešimtas karys. Jie iš anksto pranašavo sau pergalę, sakė, kad Dievas jiems padės.
Mindaugui ne viskas gerai sekėsi. Jis norėjo paimti savo valdžion visus aukštaičius ir žemaičius, kad šalis būtų galingesnė. Kitus kunigaikščius išsiuntė kariauti, o jų tėviškes “paėmė”. Tie kunigaikščiai 1249-1250 m. įkūrė sąjungą prieš Mindaugą (joje buvo Livonijos ordinas, Voluinės valdovai, žemaičiai irr net jotvingiai). Priešai, kariaudami prieš Mindaugą, užėmė Slonimą, Volkoviską. Tautvilas ir Erdvilas apsupo Mindaugą jo pilyje Vorutoje. Jiems atėjo į pagalbą Ordinas. Mindaugas apgynė Vorutą, bet toliau prieš ją veikė kovinga sąjunga. Rygoje Ordinas norėjo pakrikštyti Tautvilą, kad vėliau būtų Lietuvos karaliumi. Tada Mindaugas
sumanė privilioti galingą Ordiną į savo pusę. Ordinas ir naujas magistras Andrius sutiko pasirašyti taiką su Lietuva. Mindaugas turėjo pasikrikštyti, latvių žemes palikti Ordinui. Livonijos vyskupas Andrius 1250 m. su savo palydovais atvyko į Lietuvą, kur 1251 m. pakrikštijo Mindaugą ir
r jo dvarą. Kai kurie Lietuvos kunigaikščiai buvo nepatenkinti tuo krikštu, bijojo vokiečių įtakos krašte. Liko toliau pagonys. Krikščionių vadovai, ypač dvasininkai, turėjo klaidingų žinių apie pagonis ir su jais visai nesiskaitė. Tuo tarpu Mindaugas pasiuntė pasiuntinius į Romą popiežiaus prašyti palaiminimo ir globos. Pasiuntiniai paprašė ir karūnos Mindaugui. Popiežius mielai sutiko vainikuoti Mindaugą karaliumi.
Karūnavimas įvyko 1253 m. Lietuva tapo lygi Europos krikščioniškosioms valstybėms, nors šalyje ne visi tai suprato. Menkino karaliaus valdžią ir tyliai mąstė apie sąmokslą prieš naują karalių. Mindaugo laikais Lietuvoje buvo įsteigta Bažnyčios provincija, kuri tiesiogiai priklausė popiežiui. Provincijos centru tapo žemaičių žemė. Pirmasis vyskupas buvo Kristijonas. Jis nesijautė saugus, tad ją globojo Ordino riteriai.
Žemaičiams svetimtaučių viešpatavimas nepatiko, jiems daug kartų teko kovoti su vokiečių Ordinu. 1260 m. žemaičiams pasisekė nugalėti Ordino kariuomenę prie Durbės ežero, kur žuvo Livonijos magistras ir jo beveik visi vienuoliai. Ordinas pasiskundė popiežiui, kad pagonys žemaičiai kariauja prieš krikščioniškąją Ordiną ir padeda prūsų sukilėliams. Popiežius pasigailėjo vienuolių apgavikų ir sušaukė riterius į kryžiaus karą prieš žemaičius ir prūsus. Mindaugas kariavo rytuose ir nepadėjo žemaičiams. Tas Mindaugo elgesys buvo palaikytas tautinių reikalų nevykdymu. Žemaičių kunigaikštis Treniota ir Nalšėnų vadas Daumantas susitarė karalių nužudyti. Jie nužudė karalių ir du jo sūnus – Ruklą ir Rupeiką. Nugalėtojai
tikėjosi, kad dabar galės galutinai nugalėti Ordiną ir išvaduoti visas pavergtas žemes. Tai buvo jų klaida. Kai Lietuva neteko vieno karaliaus, krašte nebuvo vienybės, susvyravo valstybės pamatai.
Mindaugas negalėjo ilgai kovoti prieš Ordiną. Lietuva dar nebuvo labai stipriausia valstybė. Krašto valdovas neseniai priėmė krikštą. Vakarų šalių riteriai, visokie “ordinai” būtų apšaukė jį krikščionybės priešu, kovojančiu prieš Dievą. Nors iš tikrųjų lietuviams pagonybės laikais pats žodis “Dievas” reiškė dangaus tėvą, jo mėlynės valdovą. Jis buvo svarbiausias dievas, nes gyveno aukštai danguje. Dieviški jiems buvo saulė, aušrinė ir mėnulis. Garbino ir gamtą, ir visus jos nesuprantamus reiškinius. Nesvetima jiems buvo artimo meilė ir gailestingumas.
Įdomu būtų žinoti, kur įvyko Mindaugo karūnavimas. Istoriniuose šaltiniuose minimos penkios su Mindaugu susijusios vietos – dvi Latvijos teritorijoje ir trys Lietuvoje. Viena – tai Tverų vietovė; iki šiol nenustatyta, kur ji buvo. Kita – Mindaugo pilis Voruta. Manoma, kad 10 km nuo jos, Palatavio kaime, Mindaugas turėjo didelį dvarą, kuriame jis su žmona Morta iškilmingai karūnuotas. Karo metu Mindaugas su savo palyda persikeldavo į Vorutą. Dabar ten yra piliakalnis (Anykščių rajonas). Kasinėdami piliakalnį archeologai rado žalvario ir geležies senų daiktų. Numatoma iki Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo ant piliakalnio pastatyti medinę pilį.

Mindaugas puikiai suprato Lietuvos ir kaimynų situaciją. Turėjo savo patarėjus ir me
etraštininkus. Domėjosi, kas vyksta už Lietuvos ribų. Todėl buvo geras diplomatas ir politikas. Kaip karo vadą jį reikėjo vertinti dvejopai. Jis be reikalo nesiveržė į mūšį, galvodavo apie pasekmes. Žinojo, kada pasitraukti ar laukti ir pasirodyti ten, kur laukia pergalė. Du kartus pralaimėjo – mūšius prie Kuršių ir Tverupilio. Tačiau jeigu jis būtų ilgiau viešpatavęs, Lietuva būtų sustiprėjusi ir su savo sąjungininkais galėjusi svetimą Ordiną išvyti iš Žemaitijos, o gal ir prūsams padėti.

Leave a Comment