Michailas Muravjovas

MOKYKLOS PAVADINIMAS

Michailas Nikolajevičius Muravjovas (Skerdikas)

Darbą atliko:
KLASES NUMERIS klasės mokiniai –
VARDAS PAVARDE

MIESTAS
REFERATO ATSISKAITYMO DATA

Michailas Nikolajevičius Muravjovas

Michailas Nikolajevičius Muravjovas gimė 1796 m. spalio 12 d. Maskvoje, mirė 1866 m. rugsėjo 10 d. Sankt Peterburge.
Carinės Rusijos valstybės veikėjas, administratorius. Infanterijos generolas (1863 m.), grafas (1865 m.).
1812 m. dalyvavo Rusijos – Prancūzijos kare.
Priklausė dekabristų Gelbėjimo ir Gerovės sąjungoms. 1816 m. dalyvavo sudarant slaptos draugijos įstatus (Sojuz blagodienstvija). Nuo 1820 m. atsiribojo nuo slaptų draugijų veiklos. 1821 m. pasitraukė iš dekabristų judėjimo. 1825 m. per dekabristų judėjimą buvo suimtas, bet išsiteisino ir buvo paleistas.
1827 m. paskirtas Vitebsko gubernijos viice gubernatoriumi.
Dalyvavo 1830 – 1831 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje malšinime. Daug pastangų dėjo, kad Gudijos gubernijoje būtų panaikintas Lietuvos statuto galiojimas ir pradėta valdyti pagal bendruosius Rusijos imperijos įstatymus.
1830 m. gruodžio 22 d. carui Mikalojui I įteikė raštą dėl mokyklų pertvarkymo tuo metu vadinamosiose Vakarų gubernijose. Muravjovas siekė įvesti šiose mokyklose rusų kalbą, pašalinti iš mokyklų vienuolius, o vienuolynų išlaikomas mokyklas uždaryti, jas pakeisti rusiškomis, kuriose dėstytų rusų tautybės mokytojai.
1831 m. jis carui įteikė antrąjį raštą švietimo reformos reikalu. Jis siūlė uždaryti Vilniaus universitetą, kurį vaadino bedievybės lizdu. Anot jo, universitete žmonės esą auklėjami netikėjimo, bedievybės, paleistuvystės dvasia.
1832 m. Muravjovas buvo paskirtas Minsko kariniu gubernatoriumi ir čia pasižymėjo žiaurumu.
1842 m. paskirtas į senatą.
Nuo 1850 m. buvo Rusijos valstybės tarybos narys.
1857 – 1861 m. – Rusijos valstybės turtų ministras. Iš šių pareigų pasitraukė po ba

audžiavos panaikinimo, kuriam jis nepritarė.
1863 – 1865 m. buvo Vilniaus generalgubernatorius. Į šias pareigas paskirtas gavęs ypatingus įgaliojimas ir užduotį numalšinti sukilimą Lietuvoje.
Už žiaurumą malšinant 1863 m. sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje pramintas Muravjovu Koriku.
Muravjovo valdymo metais rusiškos administracijos šūkis buvo stačiatikybė ir rusiškumas: jis buvo įsakęs viešose vietose kalbėti tik rusiškai, panaikino vietos matų ir saikų vartojimą, uždraudė iškabas ne rusų kalba, atiminėjo katalikų bažnyčias (uždarė 32 katalikų parapijų ir filijų bažnyčias, 52 koplyčias), perstatinėjo jas ir vertė stačiatikybės maldos namais, naikino labdaros, blaivybės organizacijas, uždarinėjo lietuviškas mokyklas ir steigė rusiškas.
1866 m. atleidžiant M. N. Muravjovą iš generalgubernatoriaus pareigų jam buvo suteiktas grafo titulas.
1898 m. lapkričio 8 d. Vilniuje buvo atidengtas paminklas M. N. Muravjovui. I-ojo pasaulinio karo metais šis paminklas išvežtas į Rusiją. 1901 m. buvo įsteigtas jo vardo muziejus, o Maažeikių geležinkelio stotis pavadinta Muravjovo vardu.

1863 – 1865 m. Maskovijos okupuoto Vilniaus krašto gen. gubernatorius generolas Mykolas (Michailas) Muravjovas “Korikas” – 1863 metų nepriklausomybės sąjūdžio malšintojas, vien per vieną mėnesį nubaudęs mirtimi 129 asmenis, 972 išsiuntęs į katorgą, apie pusantro tūkstančio ištrėmęs į Sibirą, konfiskavęs 1794 dvarus, uždaręs visus katalikų bažnyčios vienuolynus, 1864 metais Maskovijos carui pritarus uždraudęs vartoti lietuvių kalbą (40 metų!) ir spaudą, Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš žemėlapio, ir Lietuva (Gumbinės Gubernija) tapo „Sievero Zapadnyj kraj“. M.Muravjovas įvedė kirilicą. ,,Michailas Nikolajevičius [Muravjovas] pirmasis pabandė pritaikyti rusišką raidyną lietuviškai knygai,- vė

ėliau rašė I. Kornilovas,- ir liepė išspausdinti elementorių bei išsiuntinėti jį į Kauno ir Vilniaus gubernijas.” Anot I. Kornilovo, M.Muravjovas ,,visiškai nedraudė spausdinti lietuviškų – lenkiškų knygų”, t.y. lietuviškų knygų lotynišku raidynu. Jau vien 1864.VI.5 Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžio stiprinamas.

Kaip buvo uždrausta lietuvių spauda
Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo Rusija siekė lietuvius surusinti ir primesti stačiatikių tikybą. Siekiant šio tikslo buvo uždrausta lietuvių spauda lotyniškomis bei gotiškomis raidėmis. Nors carinė Rusija 1863 metų sukilimą laikė „lenkų intriga“, tačiau sunkiausia priespauda teko lietuvių tautai. 1863 m. kovo 23 (balandžio 4) d. caras patvirtino „Laikinąsias taisykles“ Šiaurės vakarų krašto mokykloms, kuriose numatyta tiktai rusų dėstomoji kalba. Tais metais galutinai uždraustos parapinės mokyklos, o jose buvo mokoma ir lietuviškai. Išskyrus Užnemunę, lietuviai katalikai negalėjo užimti mokytojo pareigų.
Ne visai aišku, kada ir kas pirmasis pasiūlė lietuviškiems leidiniams pritaikyti rusišką raidyną. Dar spaudos draudimo metais ši idėja buvo priskiriama akademikui Aleksandrui Hilferdingui (1831–1872).
Muravjovui-Korikui idėją lietuviškiems elementoriams vartoti rusišką raidyną pakišo Vilniaus švietimo apygardos globėjas Ivanas Kornilovas ir inspektorius Vasilijus Kulinas. Tironui šis siūlymas patiko ir jo įgyvendinimą jis derino su sekretoriumi Lenkijos karalystei Nikalojumi Miliutinu. Viskas vyko labai sparčiai.
Pritaikyti rusišką raidyną lietuviškiems elementoriams bu

uvo pasiūlyta Jonui Juškai. Jis šio darbo ėmėsi, tačiau, negavęs prašomos krašte mokytojo vietos, viską palikęs išvyko mokytojauti kitur. Tada lietuviškiems raštams pritaikyti rusišką raidyną 1864 metų balandį iš Varšuvos pakviečiamas Stanislovas Mikuckis, kuris buvo pramokęs lietuviškai, bandė domėtis lyginamąja kalbotyra. Deja, filologas iš jo buvo menkas. S.Mikuckis gana greitai parengė rusišką raidyną lietuvių kalbai ir 1864 m. balandžio 24 d. paskelbė laikraštyje „Vilenskij vestnik“. Sudaryti lietuvišką elementorių pasiūlytu raidynu S. Mikuckiui į talką buvo pakviestas Laurynas Ivinskis. Modifikavus S. Mikuckio raidyną parengiamas ir 1864 m. gegužės 22 d. baigtas spausdinti dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu pirmasis lietuviškas elementorius rusiškomis raidėmis „Абецеле жемайтишкай летувишка“. Tada L. Ivinskis ir kiti inteligentai negalėjo suprasti, kad lietuviškiems tekstams pritaikytas rusiškas raidynas bus prievartinis.
1864 m. birželio 5 (17) M. Muravjovas pasiuntė Vilniaus cenzūros komitetui elementorių rusiškomis raidėmis ir lydraštyje nurodė ateityje lietuviškus elementorius „leisti spausdinti tiktai tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį“. Taip pradėta drausti lietuviška spauda. Suderinus su N. Miliutinu, šis draudimas galiojo ir Lenkijos karalystėje.
1865-iems metams skirtas lietuviškas kalendorius irgi buvo išleistas kirilica. Be to, 1865-ųjų pradžioje M. Muravjovas uždraudė šešias anksčiau cenzūros leidimu išspausdintas knygas, tarp kurių buvo ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“.
M. Muravjovo įpėdinis Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 6 (18) aplinkraščiu pavaldiems gubernatoriams įsakė uždrausti visiems spaustuvininkams spausdinti „b
bet kokius leidinius lietuvių ir žemaičių tarmėmis lotyniškai–lenkiškomis raidėmis“. Taip pat uždrausta tokius leidinius įvežti iš užsienio bei juos platinti. Kadangi toks draudimas galiojo tiktai Šiaurės vakarų krašte, 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. buvo išleistas panašus vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraštis. Vidaus reikalų ministerijai Imperatoriškoji mokslų akademija nebuvo pavaldi. Todėl dėl lietuvių spaudos draudimo 1866 metų pradžioje buvo išgautas žodinis caro įsakas. 1872-aisiais uždraudžiami lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis.
Deja, lietuvių spaudos draudimo aplinkraščiai ir žodinis caro įsakas liko nepaskelbti, todėl, vadovaujantis pačios carinės Rusijos įstatymais, jie neturėjo teisinės galios. Ši „smulkmena“ nesutrukdė beveik 40 metų persekioti lietuvišką spaudą nerusiškomis raidėmis.
Lietuviškas knygas rusų raidėmis (kirilica) leido caro valdžia. Per 40 spaudos draudimo metų buvo išspausdinti 55 tokie leidiniai. Raginami kunigų, žmonės boikotavo knygas, parašytas kirilica, jų nepirkdavo ir neskaitydavo. Neretai tokius leidinius mokytojai dovanodavo geriau besimokantiems mokiniams, tačiau, parnešus namo, tėvai jas degindavo.
1867 m. kovo 11 (23) d. vysk. M. Valančius kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių Eduardą Baranovą ir prašė leidimo perspausdinti „Seną aukso altorių“ arba „Naują aukso altorių“. Jis rašė, kad nuo 1865 metų lietuviškos maldaknygės spausdinamos tiktai rusiškomis raidėmis. Suaugę ir seni žmonės rusiškų raidžių nepažįsta ir meldžiasi iš maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Pasiteiravus dėl šio prašymo Kauno gubernatoriaus, pastarasis atsakė, jog praeis keleri metai ir Žemaičių vyskupijos kaimo žmonės lengvai skaitys ne tik lietuviškas maldaknyges rusų raidėmis, bet ir rusiškas knygas. Vyskupo prašymas buvo atmestas.
Lietuvių kova ir pastangos pralaužti spaudos draudimą
Įsitikinęs, kad naujasis caro vietininkas E. Baranovas tęs lietuvių spaudos draudimą, vysk. M. Valančius, Kaune faktiškai būdamas namų arešte, imasi nelegalios veiklos. Šis didis vyras suprato, kad malonės iš caro valdžios nesulauksi, kad tauta už savo tikėjimą, kultūrą, pagaliau išlikimą privalo kovoti. Jis organizuoja lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje, jų gabenimą į Didžiąją Lietuvą ir platinimą šiame krašte. Pats vyskupas imasi plunksnos, parašo savo geriausius beletristikos kūrinius, politines brošiūras.
Netoli Sartininkų, Ropkojuose, Mažojoje Lietuvoje, pastatoma iš Vainuto pervežta nauja medinė katalikų bažnyčia. Joje kunigu paskirtas pabėgėlis iš Seinų vyskupijos, susijęs su 1863 metų sukilimu, kun. Antanas Brundza. Ropkojai tapo svarbiu Lietuvai skirtos spaudos gabenimo punktu.
Padedant Prūsijos valdžiai, 1870-aisiais vysk. M. Valančiaus knygnešių organizacija buvo susekta. Kilo pirmoji knygnešystės byla. Dėl lietuviškos spaudos platinimo apkaltinta septyniolika asmenų. Į tolimas Rusijos gubernijas administracine tvarka ištremti net šeši kunigai. O lietuviškų leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai, spausdinimas Mažojoje Lietuvoje nenutrūko, nebeužžėlė ir knygnešių takai.
Nors generalgubernatorius A. Potapovas pirmasis skyrė sunkias bausmes lietuvių spaudos platintojams, tačiau jis sušvelnino savo pirmtakų represijas lietuviškiems leidiniams. Jis leido pardavinėti spaustuvėse bei įvairiuose sandėliuose laikomas iki spaudos draudimo išspausdintas religines knygas.
Lietuvių studentų pastangomis 1876 – 1878 metais Peterburge buvo išspausdinti penki legalūs lietuviški leidiniai. Be to, per Peterburgo cenzūros neapsižiūrėjimą gautas leidimas dviem maldaknygėms. 1879-aisiais Vilniuje išspausdinti „Senas aukso altorius“ ir „Naujas aukso altorius“. Pastaroji maldaknygė leista platinti 1881 metų pabaigoje.
Kai kurie caro vyriausybės pareigūnai lietuvių spaudos draudimo tikslingumu suabejojo dar 1879–1882 metais. Aiškintasi, ar šis draudimas davė laukiamų rezultatų. Tuomet prieita prie išvados griežčiau įgyvendinti lietuvių spaudos draudimo priemones. Įsigalėjo reakcija. Išskyrus mokslo darbus, nebegauta leidimų lietuviškiems spaudiniams.
Atsiradus periodiniams leidiniams, kova prieš lietuvių spaudos draudimą tapo labiau organizuota. Galima paminėti šiuos kovos būdus:
1. Spaudos draudimo kritika legalioje rusų periodikoje.
2. Valdinių leidinių rusiškomis raidėmis boikotas.
3. Įvairūs bandymai ir prašymai legaliai spausdinti lietuviškas knygas.
4. Pavieniai bei kolektyviniai prašymai panaikinti lietuvių spaudos draudimą.
5. Slaptų lietuvių spaudos platinimo kuopelių bei draugijų steigimasis.
6. Moksleivių bei klierikų nelegalios lietuvių spaudos skaitymo bei platinimo kuopelės.
7. Lietuviškų iškabų bei kelrodžių kabinimas.
8. Lietuviškų atsišaukimų platinimas.
9. Bandymai per teismus įrodyti spaudos draudimo neteisėtumą.
10. Nelegalus spaudos gabenimas per sieną ir platinimas Lietuvoje – knygnešystė.
11. Slaptų daraktorinių mokyklėlių steigimas, vaikų mokymas namuose.
Caro valdžia nesiskaitė su lietuvių tauta. Jai liko nedidelė smulkmena: sustabdyti užsienyje spausdinamų leidinių gabenimą į Lietuvą ir jų plitimą krašte. Ir, žinoma, stengėsi. Vien 1889–1904 metais į valdžios pareigūnų rankas pakliuvo apie 234 tūkst. egzempliorių lietuviškų leidinių. Vytauto Merkio duomenimis, 1865–1904 metais su lietuviška spauda įvairiems persekiotojams įkliuvo 3047 asmenys, dalis jų – po kelis kartus. Už lietuviškos spaudos laikymą ar platinimą 160 asmenų ištremti iš savo gyvenamųjų vietų, kai kurie net į Sibirą, apie 40 žmonių nubausti įvairiomis kalėjimo bausmėmis. Keli knygnešiai pasienyje buvo nušauti, pasitaikydavo sužeistų. O kas suskaičiuos, kiek spaudos gabentojai patyrė nuostolių – prarasdavo arklius, vežimus, brangiai kainavusią spaudą, net sveikatą. 860 asmenų sėdėjo policijos areštinėse arba valsčių daboklėse. Persekiojant lietuvių spaudą Rusijai talkininkavo ir vokiečių valdžios pareigūnai. Beveik trečdaliui su lietuviška spauda įkliuvusių asmenų nežinoma, kaip baigėsi bylos. Tokie caro vietininkai, kaip Kražių skerdynių kaltininkas Piotras Orževskis, negalėjo nė pagalvoti apie nuolaidas lietuviams.
Aukšti Rusijos valdininkai liko kurti įvairių asmenų ir kolektyviniams prašymams panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Tačiau dėl pasiaukojamos knygnešių veiklos caro valdžios pareigūnai lietuvių spaudos plitimo sustabdyti nepajėgė. Tai buvo masinis reiškinys. Lietuviškoje Kauno gubernijoje ir Užnemunėje beveik kiekviena šeima turėjo (ir ne po vieną) lietuvišką maldaknygę, gana populiarūs buvo įvairūs kalendoriai. Plito rusams nepalanki antivyriausybinė net socialdemokratinė literatūra.
Trumpai apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą
1896 metų ataskaitoje carui Suvalkų gubernatorius Konstantinas Božovskis, be kitko, nurodė, kad pasienyje sulaikoma daug leidinių, kuriuose peikiami potvarkiai dėl lietuviškų knygų spausdinimo rusų raidėmis. Ties šia vieta caras užrašė pastabą: „Kokių priemonių imamasi, kad pas mus spausdintų lietuvių liaudžiai reikalingą kiekį lietuviškų knygų rusiškomis raidėmis?“ Visas caro pastabas gubernatorių ataskaitose privalėjo svarstyti Ministrų komitetas. Beje, pats K. Božovskis buvo aršus lietuvių spaudos draudimo panaikinimo priešininkas. Dėl minėtos pastabos, Ministrų komitetas 1897 metų lapkritį svarstė lietuvių spaudos uždraudimo istoriją, kontrabanda plintančios anticarinės literatūros pavojingumą. Jau tada konstatuota, kad lietuvių literatūros rusiškomis raidėmis leidimas patyrė nesėkmę ir tolesni bandymai neduotų laukiamų rezultatų. Be to, Ministrų komitetas įpareigojo vidaus reikalų ir švietimo ministrus apsvarstyti galimybę spausdinti liaudžiai reikalingas lietuviškas knygas (kalendorius, maldaknyges) lotyniškomis raidėmis Rusijoje. Caras tokį Ministrų komiteto nutarimą patvirtino. Taip prasidėjo septynerius metus trukusi lietuvių spaudos atgavimo byla.
Rusiją kritikuojančios užsienyje leidžiamos lietuvių literatūros plitimas kėlė nerimą ir kitiems vietiniams caro valdžios pareigūnams. Antai Kauno gubernatorius Sergiejus Suchodolskis savo 1896 metų ataskaitoje carui siūlė panaikinti spaudos draudimą, kad būtų galima turėti cenzūruojamą literatūrą lotyniškomis raidėmis. Deja, tuometis jo viršininkas Vilniaus generalgubernatorius Vitalijus Trockis buvo M. Muravjovo politikos šalininkas. Ypač reakcinga buvo Vilniaus švietimo apygardos vadovybė, kuri Švietimo ministerijai siuntinėjo memorandumus tęsti ankstesnę politiką. Apie 1900-uosius Kauno gubernatorių S. Suchodolskį pakeitė Aleksiejus Rogovičius, kuris dėl lietuvių spaudos draudimo laikėsi savo pirmtako nuomonės.
1898 metais Varšuvos generalgubernatorius Aleksiejus Imeretinskis pasiuntė monarchui memorandumą, kuriame lietuvių spaudos draudimo panaikinimą laikė svarbiu valstybės reikalu. 1899-aisiais ataskaitoje carui jis patarė neatidėliojant panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Ties šiuo siūlymu caras parašė pastabą: „Laikas vienaip ar kitaip šį reikalą išspręsti“. Deja, dėl skirtingų nuomonių byla užsitęsė.
Svarstant lietuvių spaudos klausimą susidarė trys nuomonės. Reakcingiausi carinės valdžios sluoksnių atstovai siūlė tęsti M. Muravjovo politiką. Jau minėta, kad tokios nuomonės laikėsi Vilniaus švietimo apygardos vadovybė, generalgubernatorius V. Trockis ir caro raštinės prašymams priimti vyriausias valdytojas Dimitrijus Sipiaginas. Kita pareigūnų grupė siūlė tik iš dalies panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Tai buvo Švietimo ministerijos nuomonė. Visiškai panaikinti spaudos draudimą siūlė Varšuvos generalgubernatoriai (A. Imeretinskis, Michailas Čertkovas), Kauno ir Suvalkų gubernatoriai, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai ir kt. Dalis įtakingų caro valdininkų neturėjo tvirtos nuomonės.
1899 metų pradžioje D. Sipiaginas pranešė vidaus reikalų ministrui, kad neva caras įsakęs parengti įstatymą, leidžiantį spausdinti lietuviškus leidinius tiktai rusiškomis raidėmis. Vadovaudamasis šiuo pranešimu vidaus reikalų ministras Ivanas Goremykinas parengė tokio įstatymo projektą Ministrų komitetui. Caras, pastebėjęs tokį nurodymą, Ministrų komiteto žurnale užrašė: „Tai nesusipratimas, tokio paliepimo aš nedaviau“. Spaudos klausimas buvo svarstomas toliau.
Rusijos mokslų akademija ir lietuvių kalbos tyrinėtojas Filipas Fortunatovas rėmė lietuvių teisę turėti spausdintą žodį tradiciniu raidynu. 1901-aisiais minėtas V. Trockis mirė. 1902 metų rugsėjį Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas Piotras Sviatopolkas-Mirskis. Jis buvo už visišką lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. Vėliau Muravjovo politikos tęsimo šalininkai prarado įtaką. Liko ginčai tiktai dėl visiško ar iš dalies lietuvių spaudos draudimo panaikinimo įstatymo parengimo.
1902 metais dėl spaudos draudimo buvo sudaryta speciali komisija, vadovaujama švietimo ministro Grigorijaus Zenglerio. Netrukus buvo parengtas įstatymo projektas, kuriuo paliekamas galioti 1866 metų caro įsakas spausdinti lietuviškus valdinius leidinius tiktai rusiškomis raidėmis. Lotyniškomis raidėmis siūlyta leisti spausdinti tik kalendorius, maldaknyges bei mokslinę literatūrą, o visus kitus – rusiškomis raidėmis. Į Rusiją leisti įvežti tiktai lietuviškus mokslinius leidinius, reikalingus specialistams.
Šį projektą kritiškai vertino jau minėtas Vilniaus generalgubernatorius P. Sviatopolkas – Mirskis ir Rusijos mokslų akademija. Nesigilinant į visas peripetijas, norisi tik pasakyti, kad pagaliau Vidaus reikalų ministerija irgi siūlė visiškai panaikinti spaudos draudimą, o Švietimo – nuomonės nekeitė. Šias dvis skirtingas nuostatas teko spręsti Ministrų komitetui, kurio posėdis įvyko 1904 m. balandžio 13 (26) d. Posėdyje didelį įspūdį padarė Vidaus reikalų ministerijos argumentacija ir Mokslų akademijos prezidento žodis, kuriuose teigta, kad būtina visiškai panaikinti spaudos draudimą, o cenzūruojama literatūra galės veikti gyventojus vyriausybei palankia linkme. Švietimo ministerijos atstovas, matydamas, kad jų projektui nepritariama, tiktai prašė neuždrausti lietuviškų leidinių rusiškomis raidėmis. Ministrų komitetas nutarė „panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti vartoti be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“. Tą nutarimą 1904 m. balandžio 24 (gegužės 7) d. patvirtino caras.
Nereikėtų abejoti, kad tokį nutarimą lėmė Rusijoje bręstanti revoliucija. Nekalbant apie didžiulę spaudos draudimo žalą, norisi priminti, kad tuo laikotarpiu Žemaičių vyskupijoje bei Užnemunėje vyko lietuvių tautinis atgimimas. Daugiausia iš valstiečių kilusi nauja inteligentų karta brandino Lietuvos valstybės atkūrimo siekius, be unijos su lenkais. Caro valdžios rusinimo politika visiškai sužlugo. Stebėtinas dalykas – niūriais spaudos draudimo metais susiformavo lietuvių literatūrinė kalba.
Deja, Vilniaus vyskupijoje, kur lenkiškumo tradicijos buvo žymiai gilesnės, lietuvių spaudos draudimas pagreitino lietuvių gudinimą bei lenkinimą. Dalies Rytų Lietuvos nutautinimas nėra senas. Esami pavyzdžiai rodo, kad tik tos parapijos liko lietuviškos, kur „Aušros“ leidimo metais ar truputį vėliau kunigavo lietuviai ir tautiškai susipratę kunigai.

Leave a Comment