Cinkas

MOKYKLOS PAVADINIMAS

Cinkas

Darbą atliko:

KLASES NUMERIS klasės

mokiniai –

VARDAS PAVARDE

MIESTAS

REFERATO ATSISKAITYMO DATA

CINKO FIZINĖS IR CHEMINĖS SAVYBĖS

Cinkas yra pilkas, melsvo atspalvio, minkštas, blizgantis
metalas. Dažniausiai cinkas būna sulfidinių, karbonatinių, silikatinių
mineralų pavidalo. Nedaug cinko junginių aptinkama augaluose bei
gyvūnuose. Cinkas sudaro 8.3*10-3 % žemės plutos masės.

Cinkas – periodinės elementų sistemos II grupės cheminis
elementas. Jo atomų skaičius 30, atomo išorinių elektronų konfigūracija
3d10 4s2. Oksidacijos junginiuose +2. Cinką sudaro 5 stabilūs izotopai.
Cinkas išoriniame elektronų sluoksnyje turi po 2, o priešpaskutiniame – po
18 elektronų. Dėl to metalinės jo savybės žymiai silpnesnės kaip
pagrindinio pogrupio. Jis yra ne toks aktyvus, sunkiai oksiduojasi,
kambario temperatūroje neskaldo vandens. Jo hidroksidai netirpsta
vandenyje, jo hidroksidas yra amfoterinis.

Grynas cinkas kalus, aukštesnėje kaip 200 o C temperatūroje –
trapus. Cinko lydymosi temperatūra – 419,5 o C, o virimo – 907 o C.
Pakaitintas cinkas dega. Vanduo cinko beveik neveikia. Jis lengvai
tirpsta rūgštyse ir, kaip amfoterinis metalas, šarmuose:

Zn + 2H2SO4 ( ZnSO4 + SO2 + 2H2O

Zn + 2KOH + 2H2O ( K2(Zn(OH)4) + H2

Tirpdamas koncentruotame H2SO4, cinkas išskiria SO2, azoto
rūgštyje – NH3, kuris su rūgšties pertekliumi sudaro amonio nitratą:

4Zn+10HNO3 ( 4Zn(NO3)2 + NH4NO3 + 3H2O

Aukštoje temperatūroje ir drėgnoje terpėje cinkas jungiasi su
halogenais. Kaitinant cinko miltelius amoniake susidaro nitridas –– Zn3N2,
acetilene susidaro karbidas – ZnC2.

CINKO GAVYBA

Cinkas yra žinomas nuo seno. Manoma, kad anksčiau jis buvo
gautas Rytų šalyse. Europoje cinką iš rūdų gauti išmokta žymiai vėliau.
1746 m. vokiečių mokslininkas A. Margrafas sukūrė cinko gavimo
technologiją. Iki tol cinko išgauti nesisekė todėl, kad nebuvo numatyta,
kokiomis są

ąlygomis turi vykti cinko redukcijos iš jo oksido reakcija,
panaudojant anglį (pirometalurginiu būdu):

2ZnS + 3O2 ( 2ZnO + 2SO2

ZnO + C ( Zn + CO

Ši reakcija vyksta 1000 o C temperatūroje, o 906 o C
temperatūroje cinkas jau verda, garuoja. Karšti garai ore sudega ir vėl
virsta cinko oksidu. Vadinasi, cinko garus reikia izoliuoti nuo oro.

Cinkas gaunamas ir kitaip: jo oksidas tirpinamas H2SO4, ir
gautasis ZnSO4 tirpalas elektrolizuojamas.

CINKO JUNGINIAI

Svarbiausi cinko junginiai – sfaleritas, ZnS, galmėjus, ZnCO3.
Cinkas sudaro ir organinius junginius, kuriuose cinko atomas tiesiog
susijungia su anglies atomu.

Medicinoje naudojami neorganiniai cinko junginiai: cinko
sulfato (ZnSO4) vandeniniai tirpalai slopina uždegimą, cinko chlorido
(ZnCl2) tirpalai vartojami stomatologijoje gleivinei prideginti. Cinko
oksidas, ZnO – balti, vandenyje netirpstantys milteliai. Sumaišius juos
su koncentruotu ZnCl2 ar H3PO4 tirpalu, gaunama masė, kuri greit kietėja,
nes susidaro bazinė druska, naudojama stomatologijoje, pvz.:

ZnO + ZnCl2 + H2O ( 2ZnOHCl.

Vandenyje netirpus cinko ooksidas vartojamas gydant ir odos
ligas. Beto, cinko oksidas vartojamas kaip pigmentas dažų gamyboje, taip
pat kosmetikos pramonei – pudrai, plasteriams (cinko muilui),
antiseptiniams tepalams gaminti. Daugiausia ZnO kaip užpildomosios
medžiagos suvartojama gumos pramonėje.

Cinko chloridu impregnuojama mediena.

Dažnai vartojami cinko lydiniai su aliuminiu, variu, magniu ir
kadmiu, kurie yra palyginti stiprūs, bet mažiau atsparūs korozijai, negu
grynas cinkas, naudojami mašinų gamyboje.

Cinkas yra chemiškai aktyvus metalas. Jo paviršius ore visada
apsitraukia plona, tankia plėvele: veikiant oro deguoniui, anglies (IV)
oksidui, vandens garams, susidaro bazinis cinko karbonatas –
ZnCO3*Zn(OH)2. Jis apsaugo cinką nuo to

olesnio cheminio irimo. Dėl šios
savybės daugiau kaip pusė gaunamo cinko suvartojama geležinei skardai
cinkuoti, nes ji apsaugo geležį nuo korozijos. Cinkuota skarda tinka
stogams dengti, kibirams, vonelėms ir kitiems daiktams gaminti. Cinkas
įeina į daugelį lydinių, pvz.: žalvarį, bronzą, alpaką ir kt. Daug jo
sunaudojama ir sausiems elementams, kurie naudojami telefono įrengimuose,
kišeninėms elektros lemputėms ir t.t.

Cinko sulfidas, ZnS – balta, vandenyje beveik netirpstanti
medžiaga. Amorfinis ZnS vartojamas kaip baltas dažas, bet dažniau mišinys
su BaSO4 (litoponas). Kristalinis ZnS, paveiktas rentgeno arba
radioaktyviųjų medžiagų spinduliais, pradeda švytėti. Todėl jis
vartojamas rentgeno ekranams gaminti, paruošti tamsoje švytinčiai masei,
kuri taikoma laikrodžių rodyklėms ir valandų skaitmenims aptepti.

Cinkas ir jo junginiai yra nuodingi. Dėl to cinkuotame kibire
negalima laikyti rūgščių maisto produktų ir gėrimų, nes jie pasidarys
nuodingi. Apsinuodijimo požymiai: erzina gleivinę, pykina. Nuodingasis
cinko junginys yra fosfidas – Zn3P2, kuris plačiai vartojamas graužikams,
žiurkėms ir pelėms, nuodyti.

CINKAS GAMTOJE

Cinkas yra būtinas žmogui ir augalijai. Jis reguliuoja daugelį
organizmuose vykstančių reakcijų. Cinkas greitina nudegimų gijimą, stiprina
regėjimą, užtikrina geležies pasisavinimą hemoglobino gamybai, padeda
stabdyti ir gydyti reumatizmą, virškinimo organų opaligę, skatina plaukų,
nagų augimą, teigiamai veikia senatvinį atminties susilpnėjimą. Jei trūksta
cinko, žmogui sutrinka skonio ir kvapo pojūčiai. Cinkas padeda skaidyti
angliavandenius, skatina ląsteles atsinaujinti. Daugiausiai cinko netenkama
prakaituojant. Jo gausu virtoje mėsoje, ypač jautienoje, fermentiniame
sūryje, riešutuose, egzotiniuose vaisiuose, grybuose, kiaušiniuose, žuvyse,
kviečių gemaluose ir austrėse. Daugiausiai cinko yra jū

ūros gėrybėse.
Rekomenduojama cinko paros norma – 15 mg. Cinkas kaupiasi dantyse,
kepenyse, kraujyje, centrinėje nervų sistemoje.

Kai dirvoje trūksta cinko, augalai skursta: menkai šakojasi,
susmulkėja lapai, sulėtėja augimas. Ypač jautrūs cinko trūkumui
vaismedžiai, daržovės, ankštiniai augalai, todėl juos būtina tręšti
mikroelementų trąšomis, kuriose yra cinko.

Cinkas yra nuodingas, bet kartu ir labai naudingas metalas,
žmogaus plačiai naudojamas pramonėje, buityje.

Leave a Comment